[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas užsimiršęs perbraukė ranka sau per kaktą - gal koksai uodelis pasikėsino išsiurbti ir taip ribotus smegenų išteklius.
   ,,Dabar tu atrodai kaip žaliasis, dezertyravęs iš mitingo prieš medžių kirtimą", - pastebėjo voras, daugybe akučių nužvelgęs žalias von Sjuardo rankas ir tos pačios spalvos brūkšnį ant baltos kaktos. 
   ,,O tu panašus į vorų viešbučio kambarinę", - šyptelėjo eliksyrininkas. Pūkuotasis aštuonkojis dėvėjo miniatiūrinę prijuostę, kuri turėjo jo pilvą šiek tiek apsaugoti nuo dažų. Sorenas sau tokio neišsibūrė, todėl buvo apsirengęs senas rudas kelnes bei kaži kur gautus languotus marškinius, kurių išteplioti irgi nebuvo gaila.
   ,,Tokių nebūna. Gali ir vienas dažyti, jei šaipysies", - voras demonstratyviai padėjo dažų kibirėlį ant žemės. Sorenas dažų voleliu vėl ,,pervažiavo" per sieną, žalia spalva maskuodamas rožinę, likusią nuo profesorės, šeimininkavusios jo kabinete, kol jo nebuvo. Teoriškai mokytojas galėjo išsikviesti šiam darbui mokyklos ūkvedį ar bent jau kerėjimo profesorių, ar bet ką kitą, nors kiek geriau valdantį lazdelę už eliksyrininką. Bet to nepadarė - galbūt tiesiog mėgaudamasis galimybe pradanginti tokią tragišką spalvą.
   - Tu galėtum pamezgiot voratinklių ant sienos. Nudažius gautųsi įdomūs raštai, - garsiai pamąstė barzdočius. Audėjas pakraipė galvą.
   - Visgi nelygiai gavosi, - vampyras netikėtai pakeitė temą ir nužygiavo prie rašomojo stalo kažko pasiimti
   ,,Ei, Sorenai, nereikia..." - Spaikas neišsyk suprato, kurlink suka jo bičiulis. Šoktelėjo jam iš paskos, bet laikytas dažų kibirėlis pasivertė ir dalis jo turinio šliūkštelėjo ant žemės, taip sustabdydamas ir taip lėtą palyginti su Sorenu vorą.
   - Pabandysiu palyginti dažus lazdele, neturėtų būti taip sunku, kaip tiesiog panaikinti spalvą nuo sienų... - nieko neišgirdęs, o gal tiesiog per daug užsisvajojęs, profesorius mostelėjo lazdele. Visos spalvos dingo - ir senoji, ir ta, prie kurios jie vargo visą dieną. Sienos vėl tapo gana niūriai pilšvai mėlynos, ne visos vienodos. Vėl buvo galima lengvai įžiūrėti savotiškai gražias nelygias plytas.
   - O, bent jau grįžom prie seno varianto, - nuoširdžiai nudžiugo Sorenas. Po sekundėlės į jo veidą atskriejo ir tėškėsi į kamuoliuką susukta mažytė prijuostėlė, o Spaikas demonstratyviai lėtai išžygiavo iš kabineto. Sorenas atsiduso ir padėjo lazdelę ant stalo. Pernelyg neatsargiai - kažkas plykstelėjo iš jos galo ir susprogdino stiklines spintos dureles.
   - Ot tai rugsėjis... - sumurmėjo profesorius, eidamas šepečio ir semtuvėlio.

   Ruošdamasis pamokai Sorenas daug apmąstė, ar galėtų dabar išmokyti moksleivius to, ko mokydavo anksčiau. Dabar, tiesą kalbant, vaikai daug pasiutesni, ir kaži, kokių pasekmių galėtų turėti tokia pamoka, kokią jis norėjo pravesti. Vaikštinėdamas po klasę vyras nejučia su nostalgija palietė tą pačią burtais nuvalytą plytinę sieną. Ech, gaila, gaila.
    ,,Man rodos, turiu mintį..." - pamintijo von Sjuardas. Spaikas nužvelgė jį išpūstomis raudonomis akimis.
   ,,Tai skamba blogiau už rožines sienas."
                   
   Per Hogvartsą nuaidėjo įkyriai į pamokas kviečiantis varpo aliarmas, skatinantis nubusti pritinginčiųjų smegenų baimės centrus. Ką jau padarysi. O štai kai kurie moksleiviai skubėjo (arba ne) į Nuodų ir Vaistų pamoką, kurioje jų laukė du nedideli siurprizai. Ar malonūs, ar ne, spręsti tik jiems patiems, tačiau švelnios spalvikės nuo sienų dingo, taip pat ir naujoji profesorė, kurią pakeitė visiems pabodęs nesiskutantis diedas. Savaime aišku, dabar jau dėvėjo juodą apsiaustą, o ne tuos išdažytus marškinius bei kelnes.
   - Sveiki sugrįžę į Hogvartsą, - nežymiai šypsodamas pasveikino visus juodabarzdis mokytojas, kaip visada stovintis klasės priekyje. - Šiemet Nuodų ir Vaistų dalyko paslaptis jums bandysiu atskleisti aš, Sorenas von Sjuardas, kurį tie, kas mokėtės eliksyrų virimo meno anksčiau, turėtumėte dar atsiminti.
   Nei eliksyrininko rankose, nei ant stalo nebuvo jokių eliksyrų, tik tuščių kolbelių ir butelaičių, kas tuos, kurie buvo pripratę prie įprastos tvarkos susipažįstant su eliksyrais, galėjo kiek nustebinti. Ir tik vėliau, išgirdus užduotį, paaiškėjo, kodėl.
   - Ką žinote apie panacėją? Kaip manote, kuris eliksyras stipresnis, Sėkmės, ar Panacėja, ir kodėl?

[[Teoriją planuoju užbaigti birželio 10]]

[Anmeya]

  Švilpė nedrąsiai leidosi į požemius Merline, kad tik joks klastuolis manęs neišgąsdintų, prašau pagalvojo žaliaakė ir dar labiau pasislėpė savoje uniformoje. Pasiekusi Nuodų ir Vaistų kabinetą lengviau atsikvėpė ir užėjo.
  - Laba diena, profesoriau. - Santūriai šyptelėjo vyrui ir atsisėdo viename iš suolų, užėmusi vietą ir Gajai. Vylėsi, kad sesuo nebus nusprendusi praleisti šios pamokos. Pati baltaplaukė jautėsi taip lyg būtų ne trečiakursė, o pirmakursė ir ne veltui - juk nieko iš vis neprisiminė.
  Belaukdama skambučio apsižvalgė. Keistos spalvos sienos jai priminė ligoninę. Ar mėgo ar nemėgo ligoninių, Roro nežinojo, mat apie tai nebuvo pagalvojusi. Pažvelgusi į juodu apsiautu "pasipuošusį" mokytoją išgirdo varpą ir mokinių žingsnius.
  Lengviau atsiduso būdama nebe viena iš mokinių. Akys vikriai pagavo tarp mokinių geltoną spalvą - žinojimas, kad Gaja čia ją ramino.

[kablelis]

Mama visą vasarą ūžė Stevei ausis, koks įdomus dalykas yra nuodai ir vaistai. Stevie niekaip negalėjo tuo patikėti, nes per pirmus mokslo metus nieko neišmoko. Paprasčiausiai ten buvo taip nuobodu, kad mergaitė nepajėgė net pasistengti ko nors prisiminti. Vis dėlto grifiukė nutarė suteikti šiai pamokai dar vieną šansą. Įėjusi pro duris Stevie pamatė pasikeitusį mokytoją ir tai jai patiko. Blogiau juk nebus. Gal suprasiu, kodėl tiek apie šitą pamoką svaigsta mama... Pasisveikinusi su profesoriumi, Stevie atsisėdo klasės gale. Vis tik tikėtina, kad bus nuobodu, geriau pernelyg į klasės priekį nelįsti.
Atrodė, kad kol kas pagamintų eliksyrų nėra, kas mergaitei patiko. Ji nemėgo spėlioti, koks eliksyras yra prieš akis. Daug geriau pačiai ką nors bandyti padaryti. Tik, aišku, klausimas, kaip pasiseks.
Išgirdusi klausimą, Stevie ilgai nesvarstė ir, pakėlusi ranką, prabilo:
- Manau, kad pagrindinis panacėjos ir Sėkmės eliksyro skirtumas yra tas, kad Sėkmės eliksyras yra realus daiktas, o panacėja yra tik mitinis vaistas. Jo tikslas yra išgydyti žmones nuo bet kokių ligų. Tačiau, manau, kad tokio daikto nėra. Vis dėlto jeigu lygintume, kuris iš šių dviejų eliksyrų yra stipresnis, sakyčiau, kad Sėkmės. Juk jis, suteikdamas žmogui sėkmę, gali ir pagydyti nuo ligų, ir suteikti kitokią sėkmę. O panacėja nieko kito daryti negali, tik gydyti.
Stevie net pati nustebo dėl savo neįtikėtinai ilgos prakalbos. Ji nutilo ir vos ne snausdama ėmė laukti kitų nuomonių.

[Ilya Vasiliev]

Švilpis tyliais žingsniais įžengė į Nuodų ir Vaistų kabinetą, akimis permesdamas pasikeitimus, kuriuos atsinešė naujasis profesorius. Buvo dar tik antrakursis, todėl jautėsi it žuvis ištraukta iš vandens, kuri net žiopčioti nesugebėjo, mat jos žabtuose buvo įstrigęs kabliukas. Neramiai pasimuistė, vos girdimai pasisveikino ir nukūrė į arčiau išėjimo esantį suolą. Vos tik prisėdęs, ėmė neramiai krapštyti kažin tai kažkokį šašelį ant dešinės rankos, tarsi taip bandydamas nukreipti savo paties dėmėsį; nusiraminti.
Na taip, žinojo, kad šis profesorius buvo senbuvis, girdėjo tai iš vyresnių švilpių, tačiau Ilya tai visiškai nepadėjo, mat jau buvo kiek pripratęs prie senosios profesorės. Bet koks pasikeitimas buvo tik papildomas stresas ir skaudantys raumenys, kurie buvo įsitempę nuo nerimo. Netgi jo balsas buvo kažin kur nulindęs, tačiau išgirdęs klausimą nusprendė kiek atkusti ir galbūt atsakyti. Kilstelėjo ranką.
-Manaū, jog panacėja yra, na, stypresnys eliksyras, - kiek susijaudinęs nuo kalbėjimo- ruso ausys pasidengė tankiu raudoniu- jis tęsė toliau. -Žynoma, manant, jog tikra panacėja egzistuoja, ji daug svarbėsnė negu sėkmės eliksyras, mat yra manoma, jog panacėja suteikia vartotojui amžyną gyvenymą, - sausai kostelėjo, buvo sunku rinkti žodžius nepažįstamoje kalboje, kuria kalbėjo dar ne tiek jau ir ilgai. -Sėkmė neužtykrina nemirtingumo.

[Daniela Kravitz]

Daniela Kravitz pirmą sykį po atostogų žingsniavo plačiais, senoviškais Hogvartso koridoriais ir atsiminė kiekvieną detalę, neišdilusią po dvejų metų. Bendraujantys paveikslai, senų knygų kvapas, linksmi pašnekesiai... Kartais labai įkyrūs paveikslai, keistokas kvapas penktajame koridoriuje, pirmakursių klykavimai koridoriuose... Taip, Daniela tikrai viso šito pasiilgo, bet ne taip, kaip nuodų ir vaistų pamokos bei profesoriaus Soreno.
Įėjusi į seniai pažįstamą kabinetą, mergina stengėsi nekreipti dėmesio ir besistumdančius bendramokslius ir keistą dėmę ant lubų. Seniai čia buvau... Pasiilgau savo įprastinės... Perėjusi pusę kabineto Daniela stabtelėjo.Jos pamėgta vieta buvo užimta. Tobula.
Kadangi dauguma mokinių jau buvo susirinkę, Kravitzų mergina šmurkštelėjo į žemą suolą per vidurį pačiame priekyje. Nuostabu. Pati baisiausia vieta.
Tik profesoriui uždavus klausimą, Danielos ir kelių švilpių bei vienos grifės rankos pakilo. Palaukusi savo eilės, Klastuolė tingiai prabilo:
- Panacėja - tai stebuklingas vaistas nuo absoliučiai visų ligų. Jį daugybę amžių bandė sukurti geriausi alchemikai, tačiau pasak legendos, tai pavyko tik vienam. - Daniela stengėsi nedaryti pauzės, kad neišsiduotų nežinanti to alchemiko vardo. - O Sėkmės eliksyras, dar vadinamas Felix Felicis, padeda žmogui tapti visiškai laimingu ir sėkmingu tam tikrą laiko tarpą - priklauso nuo kiekio. Todėl aš manau, kad daug geresnis eliksyras yra Panacėja, nes jis gali padėti daugybei žmonių ir išgydyti nuo visiškai nepagydomų ligų. Tuo tarpu Felix Felicis leidžia tik vienam žmogui būti sėkmingu ir neilgam.

[Iris Amherst]

Iris tingiai sliūkino požemių koridoriais link nuodų ir vaistų kabineto. Kiek buvo girdėjusi, kažkoks senas profesorius vėl grįžo Hogvartsan. Jo ji nei žinojo nei pažinojo, tad neturėjo nė menkiausios idėjos kas ir kaip. Kažkokiu per greitu būdu atsidūrusi priešais reikiamo kabineto duris, ji atsidususi ir nusižiovaujusi plačiai atidarė duris ir žengė vidun. Kabinetas nebuvo labai įmantrus, sienos pilkšvos, pilna spintų su įvairiausio plauko dalykais, ir paprastučiai suolai. Neskubėdama ji klestelėjo į vieną iš pastarųjų. Vos tai padarius, nuaidėjo net labai garsus varpo skambesys. Iris neteko nustebti, kai jos dešinėje ausyje ėmė spengėti ausyse. Su juodo megztuko rankove ji užsidengė ausį ir šiek tiek silpnai padaužė. Spengesys nutilo, tik miegoti ji vis dar norėjo. Dar sykį nusižiovaujusi ji "plačiai" atmerkė akis ir stengėsi klausytis profesoriaus kalbos. Pats profesorius atrodė anaiptol ne jaunas, bet pakenčiamas. Pana- kas? Apsimesiu, kad supratau. Šiek tiek apsnūdusi ji klausėsi kitų mokinių kalbų, bet nugirdo kas antrą žodį tik. Kaip visi aptilo, ji nusprendė, kad dabar jos eilė. Žaliaplaukė pasitaisė plaukus, ir atsistojo.
- Na panacėja manau yra melavimo eliksyras. Išgėrus jo, tiesos pasakyti beveik neįmanoma. Žinoma, būna išimčių, jeigu žmogus jau labai sąžiningas. Daugiau nelabai iš žinau. Bet manau, kad Panacėja yra stipresnis eliksyras, duodantis stipresnį poveikį. - trumpai pakalbėjusi, ji vėl atsisėdo, ir padėjusi rankas ant stalo, ant jų padėjo galvą, ir iš visų jėgų bandė neužmigti.

[Olivia Eier]

Olivia atsibudusi buvo labai mieguista ir mielai būtų numigusi dar valandžiukę, bet prisiminusi, kad šiandien bus nuodų ir vaistų pamoka prisivertė atsikelti. Į šią pamoką norėjo bene labiausiai nueiti. Praeitais mokslo metais ją dėstė švilpės sesuo, o iš sesers buvo daug girdėjusi apie šį įdomų mokslą, kuriame ribų nėra. Taip pat nemažai girdėjo ir apie profesorių, kuris moko jau tikrai gana ilgai. Gal aš iš sesers paveldėjau dar ir talentą šiam mokslui? - pamanė tikėdamasi sėkmės pamokoje. Taigi po dešimties minučių ji jau stovėjo prie kabineto durų požemyje.
Mergaitė nuspaudė durų rankeną patekdama į klasę.
- Labas rytas, profesoriau, - tarė su šypsena mergaitė, atsisėsdama klasės priekyje. Išsitraukė iš kuprinės vadovėlį ir jau netrukus nuskambėjus varpui klausėsi profesoriaus. Kai Olivia išgirdo apie Panacėją, jos ranka iš kart kilstelėjo, nors nebuvo tikra dėl atsakymo, tačiau bandė spėti naudodamasi savo menkomis žiniomis:
- Panacėja kiek žinau yra magiškas eliksyras nuo visų ligų. Taip pat galintis neribotai prailginti gyvenimą, nesu tikra dėl Sėkmės eliksyro, bet manau, kad stipresnė yra Panacėja, mat į Panacėjos sudėtį įeina stipresnės sudedamosios dalys, be to jos koncentracija yra stipresnė. Neskaitant to, ji veikia ilgiau.

[Matthew Turner]

Matthew, išgirdęs Nuodų ir vaistų pamokos pavadinimą, susidomėjo. Skamba kaip chemija, tik burtininkams pagalvojo berniukas. Turėtų būti įdomu. Ir galbūt netgi pritaikytina. Kol kas berniukas niekaip negalėjo apsiprasti, kad jis yra burtininkas, tad vis galvojo, kaip galėtų pritaikyti tai, ką čia išmoksta, žiobariškame pasaulyje.
Išgirdęs klausimus, grifiukas apsidžiaugė, kad pagaliau supranta, ko yra klausiamas. Apie panacėją jis buvo girdėjęs, o Sėkmės eliksyro pats pavadinimas paaiškina, kas tai per eliksyras. Pakėlęs ranką grifiukas prabilo:
- Panacėja yra vaistas nuo visų ligų. Nėra tikrai žinoma, ar yra pavykę tokį vaistą realiai sukurti, bet aš tikiu, kad taip. O pasakyti, kuris yra stipresnis, yra sunku. Sėkmės eliksyras gali tave apsaugoti nuo ligų. Juk jeigu tau sekasi, tu nesergi. Todėl ta prasme jis yra stipresnis. Tačiau sėkmės eliksyras gali padėti daug kur. Todėl jo stiprumas vienai sričiai sumenksta. O panacėja yra tik vaistas, vadinasi, visa jo galia yra šiam tikslui. Todėl šituo atžvilgiu ji yra stipresnis eliksyras. O paprasčiausia būtų atsakyti jų abiejų paragavus ir supratus, kuris turi stipresnį skonį.
Matthew baigė kalbėti ir pradėjo su nekantrumu laukti praktinės dalies.

[Klarė Konė Karter]

Baltais sportiniais bateliais apsiavusi Klarė atėjo į mėgstamiausio dalyko pamoką. Galbūt šeštakursės vidus per metus ir pasikeitė, tačiau meilė patogiems batams išliko ta pati.
Jei dėl daugumos pamokų šiais metais jaudinosi, į nuodų ir vaistų kabinetą ėjo ramia galva, neprivisusia bereikalingų minčių. Pasisveikinusi su profesoriumi negalėjo atsispirti minčiai atsisėsti į priekinį suolą. Nelabai ką pažinojo kabinete. Per pastarąsias pamokas beveik nematė vyresnių klasių moksleivių.
Bemąstant apie draugus, kurių dauguma jau baigė Hogvartsą ar bent jau mokėsi paskutiniame kurse, buvo kiek sunku, tačiau tuo metu nuskambėjo varpas ir profesorius pradėjo pamoką.
- Panacėja, tai dar vienas alchemikų visatos dėsniams paneigti atrastas reikalas. Vaistas nuo visų ligų, kuris tarsi leidžia pasiekti nemirtingumą. Na, jei tavęs nesuės kokia gėlė iš herbologijos šiltnamio nespėjus jos panaudoti. - Gera nuotaika atsispindėjo grifės atsakyme. - O stipresnis, vis dėl to turėtų būti sėkmės eliksyras. Kodėl? - Pati sau pakartojo klausimą. - Nes turėdamas sėkmės eliksyrą, jei sirgsi nepagydoma liga, atsiras gydymas. O sveikam žmogui panacėja kaip ir nereikalinga. Sėkmės eliksyras tuo tarpu, gali suteikti ne tik sveikatą, yra žymiai parankesnis platesnei auditorijai.

[Jasmine Diana Amneta]

 Kaip gera, kai gyvenimas prisipildo spalvų. Tas šventojo kapas nuostabus.
 Jasmine keliavo į nuodų ir vaistų pamoką. Jei kas nutinka gero, tai dažnai su kaupu. O šį kartą sugrįžo ir von Sjuardas, kurio, tiesą sakant, mokinė spėjo ir pasiilgti. Nenorėjo stumti ant tos profės, tačiau ji padarė kažkokį pasityčiojimą iš to mokslo. Tačiau dabar... Dabar, kai taip gera...
 Tiesiog painiojosi visos mintys iš džiaugsmo. Visai neseniai praūžusi vasarėlė, praleista keliaujant po Europą (tiesą sakant, susipažino su keliais švilpiukais, bet tie - maži vaikai ir daug ko nesupranta). Tačiau po to kapo aplankymo...
 -Panacėja... Kitaip nei filosofinio akmens, jos neišrado. O jei ir išrado, nieks nežino, nes tas žmogus tiesiog būtų užpultas pacientų...- išlaukusi savo eilės ir kilstelėjusi ranką pradėjo kalbėti.- Pagydo nuo visų ligų. Tačiau kam tada būtų kiti eliksyrai, jei galėtume naudoti vos vieną? Šiaip, sakyčiau, kad galingesnė Panacėja, nes sveikatos joks Sėkmės eliksyras nepridės, tačiau kadangi jos nėra... Stipresnis Sėkmės. O Panacėja lai lieka graikų deivės Panacėjos reikalu.
 Kitaip nei anksčiau, Diana, nors ir žinojo, kad greičiausiai nusišnekėjo, neėmė to į galvą. Tik žiūrėjo į Nuodų ir Vaistų profesorių savo melsvomis akimis, bandydama pagauti jo žvilgsnį. Reginčiomis akimis. Pagaliau ji matė.

[Sorenas von Sjuardas]

   Soreną kiek stebino tai, kad klasėje beveik nebuvo matyti pažįstamų veidų. Iš visų sėdinčiųjų požeminėje klasėje jis pažino gal tik porą veidų, kurių savininkai lankė jo pamokas anksčiau. Kiti buvo pirmo arba antro kurso mokinukai, matantys jį pirmąsyk. Keista, kad vos vieneri metai pertraukos gali sukurti tokį nejaukumą ir suvokimą, kad beveik nieko nebepažįsti. Vieneri metai - 12 mėnesių, 365 dienos... Tai juk tiek mažai laiko ir kartu - tiek daug. Paradoksalu, kad per juos profesorius nespėjo nuveikti beveik nieko, bet tiek daug atsiliko nuo akmeninės pilies gyvenimo. Netgi sienų spalva kabinete pasikeitė.
   Ko gero, visai nekeista, kad buvusio Švilpynės vadovo ir durmštrangiškio dėmesį atkreipė su akcentu kalbantis švilpis. Ir iš jo vardo, ir keistos tarties von Sjuardas galėjo atpažinti rusą. Nejaukiai persibraukė per barzdą, susipratęs ir prisiminęs, kaip klaikiai kalbėjo pats, kai atvyko iš Šiaurės burtininkų mokyklos į Angliją. Na, bet ne esmė.
   - Matau, nemažai žinote apie panacėją, - šyptelėjo Sorenas, žengtelėdamas tarp suolų. – Atskirai kiekvieno atsakymo nekomentuosiu, bet apibendrinus... panacėja – vaistas nuo visų ligų bei negalavimų, kurį norėjo sukurti alchemikai viduramžiais. Tiesa, dar ir šiais laikais yra žmonių, kurie bando tai padaryti. Pavyzdžiui, Vokietijoje kasmet netgi yra rengiamas Metų Panacėjos konkursas, kurio metu kelios dešimtys ar net šimtai eliksyrininkų bando išvirti kuo efektyvesnį ir platesnio veikimo vaistą. Tie, kuriems pasiseka geriausiai, būna apdovanojami, - Sorenas kalbėjo jau iš klasės galo, tuomet ėmė lėtai žingsniuoti atgal. – Yra išlikę nemažai liudijimų apie tobulos panacėjos sukūrimą, tačiau aiškus receptas ar tokio vaisto pavyzdys neišliko, todėl galimas daiktas, jog tie liudijimai, deja, yra melagingi arba neteisingi.
   Profesorius kiek atsikvėpė, padarė pauzę.
   - Todėl mano antrasis jums užduotas klausimas yra gana suktas, nes stiprumo sąvoką galima suprasti labai įvairiai. Panacėjos nelabai įmanoma palyginti su Felix Felicis, - mokytojo žvilgsnis nukrypo į klastuolę Kravitz, paminėjusią lotynišką eliksyro pavadinimą. – Nes tobula panacėja dar nėra sukurta ir kaži, ar įmanoma tai padaryti. Bet efektyviausi vaistai dažniausiai yra stipraus skonio ir daug plačiau paveikia organizmą, kai Sėkmės eliksyro skonis yra švelnesnis. Taip pat Sėkmės eliksyras yra priskiriamas destinatams, Likimo eliksyrams, ir veikia tik žmogaus likimą ir laimės hormonų išskyrimo centrus. Dėl šių priežasčių būtų galima teigti, jog panacėja yra stipresnė, bet taip pat būtų galima ir toliau ginčytis, nes tobula panacėja kol kas neegzistuoja.
   Vėl atsidūręs klasės priekyje profesorius padėjo delnus ant rašomojo stalo ir į jį atsirėmė.
   - Savaime aišku, mes panacėjos išrasti nemėginsime, tačiau šiandien jūsų užduotis yra pamėginti išvirti vaistą, gelbstintį nuo kuo daugiau ligų bei negalavimų, bei įsitikinti, kad tai padaryti yra sudėtinga, - profesorius atidarė spintą ir ištraukęs iš jos dėžę, padėjo ant stalo. – Šioje dėžėje rasite sidabrinius samčius ir įvairius gydomuosius eliksyrus mėgintuvėliuose. Pirmiausia katiluose užvirinkite vandenį, o tik tada pilkite ir maišykite šiuos eliksyrus. Atsiminkite, kad maišyti juos galite tik sidabriniu samčiu ir tik į kairę pusę. Visi turėtumėte žinoti apie sidabro naudą sveikatai, todėl neturėtų kilti klausimas, kodėl vaistų gamyboje dažniausiai naudojamas sidabras. Nepilkite į katilus daug ruošinių – tik po šaukštelį kitą. Vadovėlio 50-ajame puslapyje rasite daugiau informacijos apie tokių mišinių gamybą ir pylimo eiliškumą, būkite atidūs ir sėkmės, - palinkėjo Sorenas. Tada prisiminęs dar suplojo delnais, atkreipdamas visų dėmesį, - Beje, jeigu jūsų verdamas eliksyras staiga ims tamsėti, pakvieskite mane. Tai ženklas, kad kažką padarėte ne taip. O pamokos gale visi galėsite pristatyti savo gaminius.

[[Na, rodos, viskas aišku. Turėsite parašyti 2 postus, kuriame maišysite skirtingus gydomuosius eliksyrus ir juos virsite, prigalvokite įvairių sąlygų, ką, kaip ir kada sumaišyti. Nevenkite sproginėjimų, tamsėjimų ar kitokių nesėkmių Bet nereikia to per daug. O trečiajame poste jūsų personažas galės trumpai nupasakoti, ką sumaišė, kodėl, kaip ir kokius negalavimus ar ligas gydo jo išvirtoji ,,panacėja“.]]

[Jasmine Diana Amneta]

 Jasmine, išklausiusi viso to, jau numanė, kad atsakė maždaug į tą pusę. Nusukusi akis nuo profesoriaus, įdelbė šias į knygą. Penkiasdešimtąjame puslapyje buvo prirašyta smulkiomis raidelėmis. Deja, tačiau nors ir tas stebuklas buvo įvykęs, tačiau smulkenės raidelės virsadvo iššūkiu. Tačiau bent jau šis tas. Pasaulis ir taip atrodė turintis per daug spalvų. Tačiau vis dėl to tai buvo realybė...
 Grifė, šiek tiek sunkiai pasiskaičiusi apie tų gydomųjų eliksyrų maišymą, suprato maždaug tai, kad pirmus eliksyrus reikia maišyti pradedant nuo kojų, tačiau suteikiant pirmenybę nuskausminamiesiems ir kaulų lūžiams, o visus tuos psichologinius dalykėlius paliekant pabaigai.
 Šeštakursė stengėsi nepritraukti kitų dėmesio sava laime ir džiausmu, nes iš tiesų atrodė keistai. Mokinė turbūt kitaip nei kiti, gal būt nelabai mėgstantys šį mokslą mokiniai, lazdele greitai ir tyliai, šiaip ne taip išmoktu bežodžių kerų burtažodžiu prisipylė į katiliuką vandens ir šį užkaitė.
 Vandeniui burbuliuojant, pasiėmė arbatinį šaukštelį ir mėgintuvėlį, kuriame buvo eliksyras nuo skausmo. Prefektė suplakė šį skystį ir atsikimšusi mėgintuvėlį, į šaukštuką įsipylė keistos spalvos gėrimėlio, įpylė į katiliuką ir užkimšo mėgintuvėlį, o tada, pasiėmus sidabrinį samtelį, pradėjo maišyti į kairę pusę, kas buvo prieš laikrodžio rodyklę.
 Šiek tiek pamaišiusi Diana pajuto keistą kvapą, tačiau į jį nekreipė dėmesio, met ne visi eliksyrai rožėmis kvepėjo. Vietoj to tiesiog pasiėmė antrąjį mėgintuvėlį, kuris buvo skirtas nuo nemigos. Šaukštelis skysčio atsidūrė tame pačiame katiliuke, mergina kiek sumažino ugnelę, esančią po katiliuku ir pamaišė į kairę pusę tuo pačiu sidabriniu šaukštu.
 Dėl trečiojo eliksyro suabejojo, tačiau netrukus jis buvo kiek išbalusiame grifės delnelyje. Įkvepiančio ugnelės, sušildančio kūną. Vos vienas šaukštelis! Pagalvojo įkvėpdama pirmų dviejų eliksyrų sumišusio kvapo, kuris priminė mišką su samanų paklode. Na, verčiau samanas ir žemę. Šaukštelį pripildė to ugningos spalvos skysčio ir įpylė į paprastą alavinį katiliuką, prie kurio dabar dirbo.
 Nespėjo nė rankos patraukti, kaip skystis greitai pajuodo, tuojau pat paaukštėjo ir pakaitrėjo garai, palietė Dianos plaštaką, o ši, nespėjusi atsispirti skausmui, netyčia šliūkštelėjo daugiau to, suteikiančio šilumos ir tik tada patraukė ranką.
 Pakilo juodas, su raudonom kibirkštėlėm dūmų, nors verčiau garų stulpas ir pakilo ligi lubų, o ten sklaidėsi. Pažiūrėjusi į katilą grifė išplėtė akis. Visas skystis išgaravo. Kodėl aš esu tokia nevėkšla ir negaliu būti kaip Clau? Supyko ant savęs, kad apsikvailino per pirmą pamoką ir dar sesers bei įseserės akivaizdoje (pastebėjo šias tik dabar).
 -Profesoriau...- pakėlusi ranką nusikaltusi nedrąsiai tarė.- Ar tai nepakenks luboms?
 Keistas klausimas nuskambėjo iš Amnetos lūpų, mat žinojo, jog čia ir taip tvyro daugybė eliksyrų kvapų, tačiau dėl tokio daikto ji nebuvo tikra.

[Daniela Kravitz]

Daniela žinojo, kad atsakė gerai. Dabar teliko teisingai atlinkti praktinę dalį.
Tai neturėjo būti lengva, nes nuo pat pradžių Klastuolę lydėjo nesėkmės. Atsivertus vadovėlį, vos neapipylė jo slibino mėšlo ekstraktu. Norėdama iš pat pradžių įpilti šiek tiek magiško sirupo nuo kosulio, išmetė buteliuką ir sirupas išsiliejo ant šalia stovinčios Grifės batų. Viskas gerai. Pfff, tu tik turėjai... kelias nesėkmes. Ir ta mergina dešinėj nelabai maloniai žiūri. Ir nebeturi sirupo. Ir šiaip nėra nuotaikos. Bet nieko. Kelios klaidelės TIK PRADĖJUS dirbti niekam nepakenkė.
Kravitz pasiryžo pradėti iš naujo. Vandenį užkaitino tiksliai, gėrimo nuo šilumos smūgio įpylė lygiai du šaukštelius, spėjo nutverti steriliausiai atrodantį sidabrinį šaukštą ir pradėjo maišyti vienodu tempu į dešinę pusę.
Einasi visai gerai. Jeigu tik eliksyras turėtų tapti tamsiai mėlynas, tai einasi puikiai, - sumišusi mąstė Daniela, tačiau toliau ryžtingai maišė.
Pala pala... Į kurią pusę turėjau sukti? - pasibaisėjusi pagalvojo Klastūnyno trečiakursė ir mintyse suskaičiavo, kad taip maišydama praleido apie dvidešimt minučių.
Tyliai nusikeikusi Daniela išpylė gėralą ir pradėjo iš naujo.

[kablelis]

Stevie džiugiai trynė rankomis - dabar tai tikrai bus įdomu! Mergaitei šmėstelėjo mintis, kad gal mama ne taip ir nusišneka, labai palankiai atsiliepdama apie šią pamoką. Kažin, ko reikia, kad galėčiau sukelti rimtą sprogimą? Būtų įdomiau nei gaminti vaistus! susimąstė grifiukė. Vis dėlto nutarė, kad pirmais metais nieko neišmokus geriau taip nerizikuoti. Tiesiog reikia daugiau laiko praleisti bibliotekoje ir tada vėliau bus galima sumaišyti ką nors įdomesnio. Stevie net neprisiminė, ar pernai metais iš viso ką nors išvirė, tad nutarė, kad nereikia persistengti. Juk turiu dar šešerius metus kilstelėjo antakius mergaitė.
Tad Stevie ramiai užvirino vandenį ir nuėjo pasiimti eliksyro. Išsirinko gražiai žalią ir, žinoma, net nepasidomėjo, kokiomis savybėmis jis pasižymi ir ką galbūt reikės įdėti papildomai.
Sprogs, tai sprogs pagalvojo Stevie, apžiūrinėdama mėgintuvėlį. Mergaitė drąsiai šliūkštelėjo eliksyro ir pamatė, kad supylė kone viską, kas buvo mėgintuvėlyje.
Oi... Ką dabar daryti? truputį išsigando grifiukė. Jau norėjo pilti atgal, tačiau net ir ji suprato, kad eliksyras, sumaišytas su vandeniu, nebėra tas pats eliksyras, kuris buvo mėgintuvėlyje. Keikdama save už žioplumą mergaitė pakėlė ranką ir paklausė:
- Aš supyliau beveik visą eliksyrą, bet tikrai netyčia. Ką dabar daryti, juk, ko gero, negaliu pilti atgal?
Stevie net drebėdama laukė profesoriaus reakcijos.

[Matthew Turner]

Šitas profesorius per daug šneka pagalvojo Matthew, kai von Sjuardas aiškino teorinę dalį. Labai per daug. O kaip su taškais? Niekas negauna? Ar kaip klausinėjo savęs pirmakursis. Vis dėlto praktika grifiuką sudomino. Du jo broliai buvo geri chemikai, tad ir žiobariškoje mokykloje chemijos nesimokiusį Matthew jie išmokė daugelio dalykų. Panašu, kad čia Matthew galės išmokti kažką naujo ir parodyti broliams. Ko gero, tai bus vienintelis dalykas, kurį jie supras, kai papasakosiu...
Matthew užkaitė vandenį, bet kadangi labai tingėjo nueiti tuos kelis metrus iki profesoriaus stalo, nusprendė bene pirmą kartą pabandyti burti.
- Accio! - šūktelėjo grifiukas. Jo nuostabai vienas buteliukas klusniai atskrido delnan. Tiesa, pakeliui vos neatsitrenkęs kažkokiai vyresnei mergaitei, kuri apdovanojo Matthew ne itin maloniu žvilgsniu, į galvą. Perskaitęs aprašą pirmakursis pamatė, kad tai yra vaistas nuo kosulio ir gerklės skausmo. Lengva pagalvojo Matthew ir įpylė šiek tiek skysčio į vandenį. Kadangi burtažodžio, parnešiančio mėgintuvėlį į vietą, grifiukas nežinojo, pastatė jį ant savo stalo su mintimi nunešti jį vėliau. Paėmęs sidabrinį samtį berniukas įkišo jį į katilą ir gerą minutę bandė prisiminti, į kurią pusę sukti. Žvilgtelėjęs į aplinkui besidarbuojančius mokinius, Matthew gavo atsakymą ir kiek nedrąsiai pamaišė viralą. Iš tamsiai mėlyno jis pasidarė švelniai alyvinis. Grifiukas apsidžiaugė ir skubiai nuėjo į spintą paieškoti kokių nors sudedamųjų dalių, kurios galėtų tikti į jo gaminį. Matthew paėmė porą kažko, keistai panašaus į varlių kojas, ir grįžo prie savo stalo.