0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Florence Hailey Darcy

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • don't waste your time or time will waste you
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
  Deja, atrodė, kad ilgiau laukti nebegalima, ir štai ji, mažoji panelė Darsi, tuojau bus dalele savęs priversta palikti gyvųjų pasaulį. O kaip atsigabens tą šakelę? Ne, geriau apie tai sukti galvą tada, kai bus tinkamas laikas. Dabar reikėjo suvalgyti tas tris granato sėklas, buvusias priešais. Florencija nebedelsė ir įsimetė jas į burną. Juk, regis, daugiau jokio ypatingo pasiruošimo nereikėjo?
   Nurijus sėklas, apėmė mieguistumas. Trečiakursė (ak, kokia suaugusi jautėsi bei kaip didingai jos ausyse skambėjo šis žodis) buvo tikra,jog miegojo net devynias valandas, tad to turėjo pakakti, kad dar pamokos pradžioje bičiulis miegelis nesugalvotų pažaisti mėgindamas užmerkti akis. Bet vis dėlto kažkas tai padarė, o atsimerkus nebuvo labai malonu. Florencijai norėjosi į ką nors įsikibti, pasilaikyti, bet mergaitė tuščiai tepagraibė orą ir suklupo. Visai ne taip, kaip dera kilmingos šeimos atstovei – šiai netgi negalima taip imti ir pargriūti.
  Varnanagė delnais atsirėmė į šiurkščią žemę, pirštai kliudė smulkų vijoklį. Per daug į jį nesigilindama, rusvaplaukė atsistojo ir apsidairė. Viskas čia turėjo kažkokį nepaaiškinamą tamsiai raudoną atspalvį, kur ne kur liūdnos klajojo numirusiųjų sielos, visai nekreipdamos dėmesio į atvykėlę. Ji, tiesą sakant, visai nežinojo, ko čia tikėtis – galbūt devynių pragaro ratų? O gal milžiniško verdančio katilo, kuriam ugnį kursto nusidėjėliai, o pats velnias linksmai sau teliūškuojasi? Teko pripažinti, kad mokydamsi namuose Florencija į graikų mitologiją nebuvo atkreipusi didelio dėmesio. Na, dabar teks.
 Tik kur eiti? Menkos mergaitės žinios bei šiokia tokia viltis teigė, jog Eliziejaus laukai neturėtų būti labai baisi vieta, tad Florencija pasuko ten, kur, jos manymu, atrodė šviesiausia.  Netrukus susiprato, kad žygiuoja žvyro takeliu. Gal jis čia buvo specialiai paruoštas? O dar tos tamsiai raudonos gėlės šalia jo! Atrodė, kad pats mirusiųjų pasaulis buvo pasirengęs jaunųjų burtininkų, besimokančių herbologijos, atvykimui. Kiti vijokliai, gerokai didesni, ramiai sau raitėsi medinėmis kopėčiomis, atremtomis į uolas. Trylikametė tikėjosi, kad jai nereikės ten kopti.
no one's going to take me alive
time has come to make things right


*

Neprisijungęs Olivia Eier

  • VII kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We are all made of stardust
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
Olivia atskubėjo į pamoką prieš pat varpą, o teorinę dalį praleido, nes ji kaip turbūt dažnas pirmakursis nič nieko nenusimanė apie tokį naują mokslą kaip herbologija. Tačiau Eier įdėmiai klausėsi kitų mokinių, kai kurių atsakymai jai atrodė teisingi, o kai kurių visiška pieva... Bet galiausiai prasidėjus praktinei daliai Olivia smalsiai pakilo iš savo suolo ir nušiuoliavo prie mokytojo stalo. Nuo jo paėmė permatomą indelį ir grįžusi prie suolo nieko nelaukdama įsidėjo sėklas į burną.
Sėklų skonis nebuvo per puikiausias, jos realiai buvo beskonės, tik šiek tiek jautėsi granatų prieskonis, kurio ji nebuvo gerbėja. Švilpė nė neįsivaizdavo kas įvyks, bet šiek tiek prisimerkė ir kaip tikėjosi viskas pradėjo suktis ratu ir vaizdas blukti. Ir staiga... Kur aš? - pamanė ji apsidairydama kažkokiame miške. Vienu metu ją netgi apėmė baimė, ji dar niekados nebuvo nusiteleportavusi į vietovę kurios nepažinojo... Bent jau viena. Taip ji ir pasijautė. Vienut vienutėlė kažkokioje tai pasaulio vietoje. Puiku... Vis dėl to drąsa paėmė viršų ir Olivia žengė į tą pusę kurioje jos nuomone šiek tiek retėjo miškas. Tik tada pastebėjo, kad augalija itin neįprasta.
Mediena buvo ne visai ruda, kai kurių medžių lyg kažkokia purpurinė, o kitur vos ne juoda kaip pelenai. Nesigirdėjo nė vieno paukštelio, tik šiek tiek šlamėjo medžių lapai, kurie taip pat buvo neįprasti. Smailūs, pamėlę... Vis dar stebėdamasi aplinka, pirmakursė ėjo kur ją vedė galbūt niekam tikusi nuojauta. Kas žino, gal ji prieis pasaulio kraštą? O gal užklups kokio vilko dvasia norinti jai įkąsti?
Where'd you wanna go, how much do you wanna risk?

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
Kaip lengva buvo eiti stipria žeme, po kojomis spardant pavienius mažyčius akmenėlius. Persefonė stebėjo vietą išplėstomis akimis – juk mokytojas minėjo, kad mokiniai įsimintų augaliją, mažoji taip ir darė - aplinkui buvo taip gražu, kad pirmakursė varnanagė negalėjo atsižiūrėti. Kiek papilkėję vijokliai raitėsi apie kojas nuo senų medžių ir įkyriai trukdė šviesiaplaukei žingsniuoti link Eliziejaus laukų. Viskas yra įmanoma, o stebėdama raudonas, kraujo spalvos, jokių žiobariškų (ar net magiškų!) gėlių neprimenančius žiedlapius ant tamsiai žalsvų kotelių, Peloquin pasiekė savo kelionės tikslą. Vieta kerėjo savo grožiu, kvapu, lengvu vėjeliu. Ak, kaip ritmingai mušo Persefonės širdelė mažoj krūtinėj, ak, kaip ji nenorėjo iš čia išeiti. Pamirškim faktą, kad dar visai buvo be motyvacijos. O dabar...pažvelgus į tą tūkstantį gelsvų aukso dulkių aplinkui, virpa balso stygos iš džiaugsmo. Kadaise sakyta, gal net iki šiol sakoma, jog čia patenka tik dorūs žmonės. Štai mergaitė ir čia. Jei būtų nedora, gal nepavyktų surasti šios vietos? Kad ir kaip ten bebūtų, varnė dabar turėjo kitokių dalykų apie ką galvoti ir nuveikti.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

kablelis

Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
Dar kurį laiką pasivaikščiojus mirusiųjų karalystėje Stevie pasijuto nejaukiai. Keista šviesa ją pradėjo veikti neigiamai - mergaitė jautėsi beapsnūstanti. Vis dėlto grifiukė įsidrąsino nesustoti ir keliauti toliau. Tačiau Stevie nutarė, kad jau laikas keliauti link Eliziejaus laukų. Bendramokslių mergaitė nematė, tačiau manė, kad žino, į kurią pusę eiti. Ar aš neturiu gyvųjų matyti, ar tiesiog nežinia kur nuklydau? susirūpino mergaitė. Tačiau stengėsi apie tai negalvoti, nes kuo toliau, tuo jautėsi nejaukiau. Stevie pradėjo bėgte bėgti. Tai jai padėjo. Tol, kol vos nesusidūrė su siela. Mergaitė nebūtų pažinusi, bet pamatė, kad toji yra neįtikėtinai panaši į jos mamą. Močiute?! pagalvojo mergaitė, nutarusi, kad tai labai gali būti jos mamos motinos, mirusios prieš daug metų, siela. Kas dar gali būti tokia panaši?.. Stevie skubiai sulėtino žingsnį. Apsidairiusi ji suprato, kad, ko gero, jau atėjo iki Eliziejaus laukų.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
Vaikščioti tarp lavonų? Kokia nesąmonė! nuoširdžiai pasipiktino Matthew, kai profesorius pristatė praktinę užduotį. Ir kokie augalai gali augti tarp lavonų? Berniukas susikišo sėklas į burną ir ganėtinai piktai sukramtė. Netrukus pasijuto atsidūręs mirusiųjų karalystėje. Gerai pagalvojęs pirmakursis neprisiminė nieko iš artimų žmonių, kuriuos galėtų ten susitikti. Tai grifiuką šiek tiek nuramino, bet vis dėlto jis nebuvo patenkintas užduotimi. Kokia to prasmė? Galiu kur nors perskaityti, kas čia auga. Kodėl turiu vaikščioti tarp sielų? Matthew nusprendė nepaisyti profesoriaus nurodymo ir tiesiu taikymu keliauti į Eliziejaus laukus ir rasti tą reikalaujamą šakelę. Dar nesugalvojo, ką veiks likusį laiką, bet, jeigu reikės, sėdės po tuo medžiu ir tikrai niekur nebeis.
Berniukas sparčiu žingsniu patraukė į tą pusę, kur tikėjo esant Eliziejaus laukus.

*

kablelis

Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
Stevie nesunkiai atpažino lauramedį. Priėjusi ji atsargiai nuskynė šakelę. Mergaitė prisiminė, kad prieš suvalgydama granato sėklas ji pastebėjo ryškiai dvejojančią kiek vyresnę ir jai nepažįstamą mergaitę. Kurį laiką mintyse šmėžavo mintis pabūti draugiška ir parnešti jai šakelę. Bet netrukus grifiukė nuvijo tokias mintis. Visų pirma, aš nesu tokia gera. Be to, ji tikrai ne jaunesnė už mane, tikrai turėjo įsidrąsinti. Ir, manau, įsidrąsino. O aš atrodyčiau kaip kvailė. Vis dėlto mergaitė nenorėjo sau pripažinti, bet ji nenorėjo blogai pasirodyti profesoriaus Ramsay akyse. Herbologijos pamokos jai patiko, tad geriau išlikti gera mokine, o ne tokia, kuri skatina sukčiavimą.
Šiek tiek laiko dar buvo likę, tad Stevie pasivaikščiojo po laukus, stengdamasi laikytis atokiau nuo bet kokių sielų. Vienu momentu jai pasirodė, kad mažo berniuko siela ją sekioja, tačiau mergaitė pasistengė paėjėti greičiau ir netrukus ji liko viena.
Po kurio laiko skirtas laikas baigėsi ir Stevie vėl pasijuto esanti klasėje. Kaip herbologijai, nepasakyčiau, kad buvo labai įdomu. Tačiau jausmas buvo tikrai naujas pagalvojo Stevie.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
Matthew nemažindamas tempo nulėkė iki Eliziejaus laukų. Teko pripažinti, kad ta vieta buvo verta dėmesio. Sielų nebuvo labai daug, tad berniukas šiek tiek atsipalaidavo. Jis jau iš tolo pamatė lauramedį, bet nutarė vis dėlto taip labai nebeskubėti ir šakelę nuskinti vėliau. Čia kažkaip buvo labai tylu ir ramu. Kiek tokioje vietoje gali būti ramu pagalvojo Matthew. Prisiminęs profesoriaus žodžius, berniukas pasistengė apsižvalgyti aplinkui, atkreipti dėmesį į augalus. O vis tik čia auga kažkas nustebęs susimąstė grifiukas. Matthew netruko pastebėti, kad augalai šiame pasaulyje yra keistai maži ir blyškūs. Aš suprantu, kad čia nėra saulės, jie neatlieka fotosintezės. Bet kaip jie čia tada iš viso auga. Reikės paklausti profesoriaus susimąstė Matthew. Kita vertus, pas mus, Isle of Man, visai kitas klimatas. Ten bet kas geriau užaugtų... Staiga pasiilgęs savo pasaulio ir žalumos Matthew nuskubėjo prie lauramedžio ir nusiskynė šakelę, tarsi tai galėtų priartinti skirto laiko pabaigą.

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
Monika pernelyg nenusivylė, gavusi tik vieną tašką. Vis vien ji labiausiai laukė praktinės dalies. Išgirdusi ją, nesunerimo, tik truputį sumišo pamačiusi išsigandusius žvilgsnius. Juk tai pamoka Hogvartse, jūs nemirsite vykdydami užduotį, - vos nepasakė, bet ji suprato, kad yra daug vaikų, kurie turi mirusius artimuosius. Jie buvo labai susijaudinę, tačiau Mėnesiena žinojo, kad nieko artimo nesutiks. Ir aš turėčiau tuo džiaugtis.
Visi Švilpės pažįstami žinojo, kaip ji myli mitologiją, todėl visi tie pažįstami būtų nenustebę išvydę susižavėjimo kupinas mergaitės akis. Pamatyti Hadą? Eliziejaus laukus? Kažin, ar pavyks sutikti vėlių, ar jos matomos tik artimiesiems? Ar pasiseks išvysti gąsdinančias būtybes, ar bus tuščia ir tylu?
Teorijų ir pasakojimų buvo tiek daug, kad Monika nė nežinojo, kuo tikėti. Bet drąsiai sukramtė vos vos karstėlejančias sėklas ir pradėjo laukti poveikio. Pirmas trisdešimt sekundžių lyg ir nieko... Bet tuomet jos kūną sutraukė keistas skausmas, ir nespėjusi atsigauti antrakursė nukrito ant kietos, smėliu padengtos žemės.

*

Iris Amherst

Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Proferosiaus žodžių apie teoriją, ji nelabai klausėsi. Iris dėmesys buvo sutelktas ties sėklomis prieš ją. Jai jos visiškai nepatiko. Kokia prasmė keliauti į mirusiųjų pasaulį dėl vienos nelaimingos kažkokio medžio šakelės? Vistiek, nugirdusi užduotį, ji akimirksniu prarijo granato sėklas. Ji kantriai sėdėjo savo suole, sukryžiavusi rankas ir laukė reikiamo poveikio. Nusprendusi pailsinti akis, ji užsimerkė. Tik po keleto sekundžių ji pajuto sėdinti nebe ant suolo. Plačiai atmerkus akis, ją pasitiko aklina tamsa. Na va, gražiausia. Ir ką jūsų manymu galiu čia įžiūrėti? Atsistojusi, ji pradėjo eiti į kažkurią pusę. Nejučia, jos veidas "pasibučiavo" su žemėta siena. Ach, kaip smagu! Pažiūrėjus į šoną, ji pastebėjo šiek tiek šviesos sklindant iš ten. Šviesa buvo gan kaista, kadangi ji buvo žalsva. Vis šis tas. Tamsiu, turbūt, tuneliu klastuolė pradėjo neskubėdama eiti link šviesos, akivaizdžiai nelabai patenkinta šia praktikos užduotimi.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
Matthew suprato, kad iki skirto laiko pabaigos dar liko nemažai laiko. Galiausiai berniukas pradėjo nuobodžiauti ir nutarė pabandyti prisiartinti prie kokios nors įdomesnės sielos. Grifiukas apsidairė ir išsirinko netoliese plevenančią jaunos merginos sielą. Ji atrodė labai liūdna ir buvo visiškai viena, nors prieš tai Matthew buvo pastebėjęs, kad sielos mėgsta vaikščioti dviese ar trise.
- Labas, - pratarė berniukas priėjęs. Mergina pažvelgė į jį, bet Matthew nesuprato, ar ji išgirdo pasisveikinimą ir ar suvokė, kas buvo pasakyta. Berniukas kurį laiką luktelėjo ir vėl pabandė. - Labas. Aš Matthew. Ar tu mane girdi?
Mergina nusisuko ir norėjo eiti tolyn.
- Palauk! - šūktelėjo grifiukas. - Man nuobodu, o turiu dar kurį laiką čia pabūti. Ar tu gali kalbėti? Prašau! - dar šūktelėjo jis, nes mergina jau gerokai nutolo. Matthew puolė ją vytis. Berniukas ne tik ją pasivijo, bet netgi persistengė ir netyčia įbėgo tiesiai į "kūną". Staiga kilo baisiausias triukšmas. Staiga atsklendė gal trisdešimt sielų ir glaudžiu ratu apsupo Matthew. Šis atsiprašinėjo ir bandė pasitraukti atgal prie lauramedžio, bet sielos jo nepraleido. Pasiryžęs grifiukas nėrė kiauriai vieną iš jų ir pasileido bėgti. Trisdešimt negyvėlių leidosi iš paskos. Matthew supanikavo ir skubiai paleido iš lazdelės žiežirbų spiečių tikėdamasis, kad profesorius jį išgelbės.

*

Neprisijungęs Florence Hailey Darcy

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • don't waste your time or time will waste you
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
  Tačiau visai netrukus Florencijos plaukus paglostė gaivus vėjelis, ir ji nustebusi kilstelėjo galvą, kad galėtų įsižiūrėti į vienos iš uolų višūnę. Panašu, kad iš ten sklido ir toji šviesa. Taip taip, Florencija aiškiai regėjo medžius su baltai šviečiančia lapija – negi jau Kalėdos? Papurčiusi galvą trečiakursė nulėkė prie kopėčių – pati stebėjosi, iš kur atsirado tiek netikėtos energijos ir motyvacijos. Galbūt tos švieselės sudomino? Rusvaplaukei dar nebuvo tekę matyti tokio keisto augalo.
  Mokyklinė uniforma nelabai trukdė kopti tomis plonytėmis lentutėmis, tad mergaitė gana greitai pasiekė viršų, tiesa, ten kilo keblumų – juk mažoji visai nebuvo pratusi laipioti kuo nors kitu negu namų dvare buvusiais laiptais! Ar už tokią naują patirtį ji gaus papildomų taškų? Kad ir kaip ten bebūtų, tikslas pasiektas, varnanagė savo gležnomis kojomis jau gana tvirtai stovėjo ant tos plokštokos kalvos, anksčiau palaikytos uola. Nuo čia puikiai matėsi artimiausioji Hado karalystės dalis, šiek tiek bauginusi Florenciją. Jei kada ir sugrįš čia, tai tik tada, kai paties gyvenimo pabaigos bus paskirta. Taip, dabar mergaitė visai nenorėjo žiūrėti į tas tamsias gėles dar tamsesniais lapais ir keistas žoles – sakytum, koks didžiulis, tamsus akvariumas su gerokai per prastu apšvietimu. Čia, iš už nugaros, sklido jaukesnė aura, ir Florencija Heilė ilgiau nesižvalgydama atsigręžė.  Medžiai išties skleidė šviesą, tiesa, ne tokią ryškią, kaip kad teko matyti žiobarų žurnaluose. Varnanagė prisiartino prie vieno iš šviečiančių augalų, pirštais atsargiai prilietė, ir jos mažą širdelę užplūdo ramybė bei džiaugsmas. Supratusi, kodėl kai kurie žmonės taip mėgsta medžius, mergaitė plačiai išsišiepė ir norėjo prisiglausti, bet kažkur sąmonės gilumoje kirbtelėjo herbologijos klasės Hogvartse vaizdas. O ji dar nė nebuvo įvykdžiusi užduoties! Florencija atsitraukė nuo medžio ir, išsigandusi besibaigiančio laiko, nuskuodė tolyn Eliziejaus laukais, dairydamasi, ar tik nepamatys kur lauramedžio.
  O štai ir jis! Tiksliau, visa jų alėja. Pati nusistebėjusi, kaip atpažino, trylikametė pačiu laiku spėjo nusilaužti vieną šakelę. Vėl apėmė tas pats nepaaiškinamas sunkumas, Florencija užsimerkė, kol galiausiai susivokė vėl esanti klasėje. Dešinėje rankoje tvirtai gniaužė parsineštą laimikį.
no one's going to take me alive
time has come to make things right


*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
Mergaitė drąsiai dairėsi aplinkui. Ji visada norėjo patirti tą jausmą, kai esi kiek kitokiame pasaulyje, nei gimei bei gyvenai. Čia taip ramu nors kažkur giliai širdyje kirba baimės gyslelė. Varnanagė pradėjo artėti link lauramedžių, kurių jai šįkart taip reikia. Ar jai reikėtų padėkoti profesoriui Ramsay, kuris suteikė tokią galimybę pamatyti šitokį nuostabų grožį? Štai ir medžiai su lauro lapais, antrakursė jau tiesė rankelę link jų, tačiau akyse kažkas pasivaideno. Mergaitė pradėjo dairytis, bet nieko įtartino nepastebėjo. Tik jautė kažkokį keistą ryšį, lyg tolimą, lyg artimą, iš širdies gelmių. Persefonė vėl nusisuko ir, nepaisant keisto jausmo, nuskynė dailią lauramedžio šakelę. Išvykstant dar pamatė veidą, kurį tikėjosi išvysti. Ir vis tiek tik sekundę galėjo patirti tą neapsakomą džiaugsmą. Ir pyktį. Tačiau varnė jau klasėje ir niekas nieko nebegalėjo pakeisti. Liko tik mintys ir lauramedžio šakelė baltose, drebančiose antrakursės rankose.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Olivia Eier

  • VII kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We are all made of stardust
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Olivia žingsniavo mišku dar kokias penkias minutes, bet jai atrodė lyg būtų kokia valanda. Vienuolikmetė užsisvajojusi priėjo didelę properšą miške. Žolė buvo keista, pamėlusi, bet galbūt nuo Saulės kuri taip pat buvo raudona ties horizontu, tačiau nieko nesibaimindama mergaitė atsisėdo ant žemės. Taip prasėdėjo kelias minutes, kol ji išgirdo keistą garsą. Apsidairė. Tada vėl tas garsas, primenantis pelėdos ūkimą, bet tuo pačiu lyg ir medžių lapų šlamėjimą. Labai keista. Tik staiga garsas priartėjo ir atrodo lyg užpuolė Olivią. Ji pašoko nuo žolės ir prieš savo akis išvydo mergaitę:
- Kas tu?! - persigandusi sušuko švilpė. Mergaitė buvo porą metų jaunesnė, jos plaukai šviesūs, surišti į dvi kasytes, dėvėjo mėlyną suknelę. Tik jokiu būdu neliesti... - prisiminė ką sakė profesorius ir vis kartojo sau mergaitė, bet atrodo taip ir norisi priartėti. Būtybė nieko neatsakė į užduotą klausimą. Olivia apsisuko eiti, bet kitoje pusėje taip pat stovėjo tokia pati būtybė. Šįkart tai buvo vyras, dėvintis kostiumą ir ilgą kaklaraištį, atrodė piktas ir turėjo ilgus ūsus. Olivia ir vėl atšoko atgal, o tada išsigandusi pradėjo bėgti į kitą pusę, link miško. Ji atsikvėpė tik po keletos minučių, vėl atsidūrusi miško viduryje.
Kaip ir pirma ji žingsniavo toliau, jausdama nuovargį, kol po kojomis traškėjo šakelės, o miškas nepastebimai retėjo, kol virto dar viena, tik šįkart beribe pieva.
Where'd you wanna go, how much do you wanna risk?

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
Mamos visą gyvenimą aiškino, jog nedera valgyti to, ką suvalgius pasekmės nebūtų aiškios. Mokantis burti Hogvartso mokykloje supranti, kad netikėtoms situacijoms, net kai tenka valgyti to, ko neturėtum, pasiruošęs turi būti kiaurą parą.
Šeštakursė paėmė granato sėklas iš indelio. Atrodė tarsi čiupinėtų visai įprasto vaisiaus dalį, kaip ir vaikystėje, mamos parnešto namo. Užsimerkė ir įsidėjo tamsiai raudonus trupinėlius burnon. Perkandus nedidelį apvalkalą pajuto saldų ir kartu gaivų vaisiaus skonį. Niekas rodos nesiskyrė nuo įprasto granato, kol nenurijo smulkių grūdelių.
Per stuburą tarsi nubėgo apledėjusių skruzdžių kolonija. Klarė norėjo nusipurtyti, tačiau šis jausmas tūnojo jos viduje. Po kelių sekundžių atsimerkusi kaštonplaukė suvokė nebesėdinti herbologijos kabinete, apsuptame įvairiausių augalų. Tiesa, augalai ją vis dar supo.
Sakyti, jog aplinka buvo keista būtų per mažai. Aplinka buvo labai graži, visur kur bepasisuksi galėjai įžvelgti augalus. Šie buvo tokie tobuli, jog iš toliau pažvelgus atrodė bemaž dirbtiniai. Šešiolikmetė atsistojo ir tikėjosi prieiti arčiau, apžiūrėti vaškinius augalų žiedlapius, bet pusiaukelėje ją sustabdė įvairaus plauko žmogystos. Vienos buvo perregimos, kitos ne. Norėjosi eiti ir jų paklausti, kaip orientuotis šioje laiko tėkmėje, tačiau prisiminė profesoriaus žodžius apie tai, jog nevalia sutiktųjų liesti. Pasitraukė nuo augalų ir keliavo tolyn.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Starkas Erikas Ramsay

  • Burtininkas
  • ****
  • 222
  • Lytis: Vyras
  • i don't wanna go, mr. stark
Ats: I herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
 Mokiniai, kad ir nelabai drąsiai ar noriai, vienas po kito suvalgė granato sėklas ir „persikėlė“ į Hadą. Be abejo, jų kūnai vis dar buvo klasėje ir atrodė, kad tuzinas vaikų ir paauglių tiesiog sėdi pamokoje su užmerktomis akimis. Starkas tikėjosi, kad moksleiviai bus atsargūs nusileidę į Požemius – net jei jie nėra lygūs pragarui ir ten esama ir gerųjų vėlių. Tiesa, kartais ir tas gerąsias lengva supykdyt – labai jau jos nemėgsta gyvųjų, kai šie nusileidžia į jų pasaulį.
 Kaip dažnai pasitaiko, jo viltims buvo lemta sudužti. Vos pamatęs žiežirbas, sklindančias iš vieno mokinio lazdelės, greitai priėjo prie jo ir, padėjęs jam ant peties ranką, įsidėjo burnon sėklytę.
 Pajuto, kaip merkiasi akys ir pasidavė šiam jausmui. Atmerkęs jas jau buvo Hado žemėse. Vaikinuką vijosi kelios dešimtys dvasių ir šios neatrodė itin patenkintos.
 – Bėk, aš jas sulaikysiu.
 Nė nepažiūrėjęs, ar grifas klausosi jo nurodymų, atsistojo priešais vėlių būrį ir sumurmėjo sau po nosimi užkeikimą, lazdele brėždamas sudėtingas runas. Sielos pradėjo lėtėti, kol galiausiai visai sustojo. Starkui to neužteko – vis dar darbavosi lazdele. Aplink dvasias susidarė violetinis apskritimas ir jis vis mažėjo; vėlės buvo priverstos glaustis viena prie kitos kol apskritimas sumažėjo iki kritlio dydžio. Jos išnyko.
 Lankininkas dirstelėjo į vaikinuką.
 – Sakiau nesiliesti prie mirusiųjų, – sausai atkreipė dėmesį, – Gerai, o dabar keliaujam, pasiruošk.
 Ir jis vėl prisilietė prie berniuko peties, murmėdamas burtažodžius. Jie pradėjo suktis it nešami Nešyklės ir vėl atsidūrė klasėje.



---
Norinčius baigti užduotį raginčiau pasiskubinti – trečiadienį pamoka bus uždaryta.
„when i drift off, i will dream about you. it's always you“ - tony stark, avengers: endgame