[Hope Džein Shilck]

Šį kartą Hope daug nekalbėjo. Išklausius draugą, linktelėjo jam ir nusprendė traukti vaikų link. Pirmiau susipažinti, susidraugauti ir paprašyti leisti prisidėti. Tada išmaudyti vaikėzus ir.. Rasti akmenį Tokį planą galvoje nusipiešė blondinė.
- Tai viskas labai paprasta, Marcel. Keliaujam sutikti tos mergaitės. Prisistatom, pasakom, kad norim prisidėti ir kad reikia pamokyti tuos vaikėzus. Kad jie daugiau niekada nesityčiotų iš vaikų. O iš tiesų paslapčia ieškosim akmens.
Mergina paaiškino tokį planą ir toliau kulniavo į kitą pusę nei kad atėjo vaikėzai. Galiausiai, žengiant žingsnį po žingsnio, mergina pamatė mergaitės siluetą. O ir dar kelių vandens balionių išvengė.
- Nejuokinga , - kiek piktokai sumurmėjo Hope , - mes ateinam jums pasiūlyti tikrą taikinį ir kaip atsikratyti vaikėzų, o jūs čia į mus mėtot balionus.
Vaikai išgirdę dalį "vaikėzai" greitai visi atbėgo ir pasisveikino.
- Sveiki. Aš Hope, o čia mano draugas Marcel , - Hope parodė į bendraklasį , - mes nusprendėm, kad būtų visai šaunu prisidėti prie jūsų ir pajusti vaikystės džiaugsmą, kuomet mėtėmės iš tokių žioba... , - mergina kostelėjo , - tokių įdomiai šlapių balionų. O taip pat žinau, ką reiškia tokie vaikėzai kaip tie, kurie artėja. Ar leistumėte prisidėti juos pamokyti? - mergina kalbėjo ir per tą laiką bėgiojo akimis per vaikų veidus. Iš viso čia buvo apie penkias mergaites ir keturis berniukus. Jie rankose laikė po kelis balionėlius.
- Turite daugiau? - mergina nekantravo.

[Marcel Rufford]

Berniukas leido veikti draugei. Ji visada pasižyėjo tuo, kad ji per daug aplink neina. O kaip tik. Ateina padaro ir laiminga sėdi. Todėl tik pamojavęs kitiems, klausėsi Hope kalbos.
Vaikai greitai pasidavė merginos įkalbinėjimams ir parodė savo "būstynę". Iš jos gerai matėsi keliukas, todėl buvo lengva ką nors aptėtyti. Šį kartą, taikiniu tapo kiek vyresni vaikėzai, kurie jau iš tolo šūkavo: "Kur jūs, mažiai? Dar vis laistotės, kad geriau augtumėte?". Po tokiū žodžių Marcel kiek susierzino ir pats metė vandens balioną tiesiai į vyriausiojo veidą. Taip ir prasidėjo nesibaigiantis vandens karo žaidimas. Po kokių 15 min, vaikinas pamatė, kad giliai dėžėje, tarp kitų balionų sublizgo į akmenį panašus akmuo.
Štai jis šyptelėjo Marcelis. Niekam nematant jis paėmė jį į ranką ir įsidėjo į kišenę. Mirktelėjo Hope, lyg leisdamas suprasti, kad viską turim ir toliau tęsė vandens karą.
Vaikėzai buvo gana pasimetę, kadangi mažųjų, tai yra Marcel ir Hope komanda buvo išsimėčiusi aplink takelį, o keli ir į medį įlipę, todėl buvo gana sunkiai pastebimi. Vaikėzai supratę, kad jų atsargos baigėsi, o ir nieko nepeša įžeidimų klausimu - pabėgo. Iš jų akių Marcelis suprato, kad jie daugiau nebegrįš, nes buvo sutriuškinti. Nebegalės kabinti vaikų žemyn galva,, pririšant kojas prie šakų. O ir akmenukai, kuriais buvo mėgėjai pasimėtyti - nebeveiks. Kuomet vaikėzai dingo iš akių, vaikai tim sukrykštavo ir apkabino tiek blondinukę, tiek tamsiaplaukį. Marcel atsisveikino su vaikais. Ir nusišypsojęs patraukė link vandens telkinio, kurį matė kiek anksčiau.

[Hope Džein Shilck]

Hope būdama pusiau šlapia džiaugėsi, kad galėjo padėti vaikams. Tačiau labiau džiūgavo, kad akmuo rastas. Todėl pamojavus ir atsisveikinus su kiek jaunesneis už save naujaisais draugais, nuskubėjo paskui Marcel. Ėjo link vandens nieko nepratardami.
- Galim kiek pabūti dar , - sumurmėjo Hope tik jiems pasiekus jūrą. Tikriausiai ten buvo jūra, ji nebuvo dėl to tikra. Draugai pažaidė su akmenukais, pasijuokė. Prisiminė senus laikus.
- O pabėgti iš Hogvartso visai malonu, - nusijuokė Hope mesdama paskutinį akmenuką, kadangi buvo galima matyti ryškią mėnulio šviesą.
Dar palaukus kelias akimirkas, Marcel su Hope į rankas paėmė rastą akmenį. Jis buvo kiek rožinės spalvos ir jau spurdėjo nuo mėnulio energijos. Stipriai suėmę mėnulio akmenį, vaikinas ir mergina pajuto vėl tą pačią tamsą ir jau po kelių akimirkų buvo kabinete.
- Pagaliau baigėsi, - sumurmėjo mergina, pasitaisius drabužius ir supratusi, kad ji dar vis šlapia. Tačiau nieko nelaukusi griebė akmenį ir nunešė jį profesorei.
- Mes su Marceliu baigėm užduotį. Štai kitas akmuo, o ir vaikėzai daugiau nekankins vaikų, - sumurmėjo ir nukeliavo atgal prie savo draugo, kuris laukė profesorės pamokos pabaigos paskelbimo.

[Rosette la Claire]

Kad ir kaip bebūtų gaila, nei Samantha, nei jos draugė neturėjo tikslo. Jos tiesiog uždėjo rankas ant akmens ir atrodė, kad dingo. Atrodė, kad jos vėl Hogvartse, tačiau pilis buvo kiek kitokia. Visas jų mintis nutraukė tolumoje girdimi žingsniai, todėl mergaitės pasislėpė. Kai pagaliau garsūs žingsniai girdėjosi priešingoje pusėje, pirmakursės nusprendė eiti toliau. Kaip tik kai mergaitės išėjo į kitą koridorių, pamatė laimingai stryksinčią rudaplaukę mergaitę. Tiesiai į didžiąją salę, iš kurios tuo pačiu metu pasigirdo balsas, teiraujantis, ar visi susirinko. Mergaitės žinoma, norėjo pažiūrėti, kas gi vyksta. Praėjus keletai akimirkų, pasigirdo skardus, tačiau labai gilus balsas. Toks pat, kaip paskirstymo kepurės. Kai mergaitės atrodo jau suprato, kas čia vyksta, ketino išeiti, tačiau kepurei ištarus Poretos Venon vardą, Samantha nustėro iš nuostabos. Tai juk mano mama! Kol mergaitė bandė viską suprasti, dar sykį išgirdo tą patį balsą, sakant klastūnynas, tuomet, kai visi labai džiaugėsi, draugė pačiupo bendrakursę už rankovės ir pasakė, jog žino kur akmuo. Kad ir kaip Samanthai buvo įdomu, daugiau paskirstymo į koledžus ji jau nepažiūrėjo. Tačiau mergaitė pirštu parodė į kažkokį keistą žmogų, kuris atrodė, jog taip pat neturėtų būti šioje akimirkoje. Kai tas keistas vyriškis jau ruošėsi eiti į didžiąją salę ir viską sutrukdyti, viskas ką bendrakursė galėjo išgirsti tebuvo stupefy. Keistasis vyras atsidūrė nežinia kur, o mergaitėms teko bėgti akmens, kol neatsitiko nieko bloga. Nors akmens paieška nebuvo labai sunki, visi buvo didžiojoje salėje, tačiau bendrakursėms begant, atrodė, kad jas kažkas vejasi. Tačiau jos nežinojo, kas jas vejasi, nes paskutinis dalykas, ką jos matė, tebuvo “senojo” Hogvartso durys.

[Lukas Dubajus]

Apsirengęs storiausią striukę Lukas keliavo takeliu paskui mokytoją kuri juos vedėsi kažkur. Šaldamas nuo šalčio berniukas atsistojo priešais mokytoją, kad geriau viską girdėtu. Išgirdęs klausimą Lukas į jį nesugalvojo jokio atsakymo, tad tik klausėsi atsakymų ir profesorės komentavimų. Baigusi dalinti taškus ir pastabas profesorė paaiškino praktinę dalį. Lukas greitai akimis susirado Morisą kuris stovėjo vien tik su megztiniu. ,,Kaip jam nešalta" galvojo Lukas. Priėjęs arčiau iš už nugaros tarė:
 -Na tai kartu darom? Ar jau vienas ruošies dirbti?
Mokytojai išdalinus mėnulio akmenis ir leidus pradėti Lukas įsikabino į akmenį ir pajautė, kad galvoje viskas aptemo. Berniukas praregėjo kažkur virš kalno.
 -Gerai, kad čia ne koks eleksyras, nusijuokė Lukas. -Kitaip tau būtų reikėję laukti kol aš atsirasiu. Apsidairę aplinkui pamatė, kad atsidūrė virš žaidimų aikštelės.
 -Čia žaidžia vaikai, jie atrodo visai laimingi nemanau, kad mes juos turėtume gelbėti,- tarė Lukas. -Leidžiamės gal ten ir akmenį rasim.

[Morisas Banoveris]

Žingsniuodamas per kelis mokinius už mokytojos Morisas sprendė galvosūkį kurį jam uždavė vienas mokinys. Sustojęs už mokytojos nugaros berniukas pusiau išgirdo, pusiau ne ką profesorė sakė, bet atsibudo tik tada kai už nugaros išgirdo žingsnius. ,,Lukai, Lukai, ar nemoki tyliai vaikščioti?" galvojo Morisas.
 -Baik tu mane bandyti išgąsdinti žinai, kad nepavyks. Kartu, jei būčiau norėjęs vienas būčiau kitaip apsirengęs, kad nepažintum. Kai profesorė išdalino akmenis ir leido pradėti Morisas neįsikabino į jį kaip Lukas, bet laimė švelniai. Atsidūrus netoli žaidimų aikštelės nusijuokė iš Luko pasakymo ir ėmė dairytis ką čia būtų galima išgelbėti.
 -Gali būti, kad ne juos reikės gelbėti. Bet galim leistis pasižvalgyti,- tarė Morisas ir jau ėmė leistis, bet tolumoje kažką pamatė. -Lukai, kažkokie girti paaugliai artinasi gal leidžiamės greičiau kol be mūsų nepradėjo kariaut?

[Rosette la Claire]

Mergaitės palietusios akmenį iš baimės, kad tik nepamatytų to žmogaus, užsimerkė. Kai jau tikėjosi, jog jos klasėje, atsimerkė ir pamatė vaizdą, kurio tikrai nenorėjo pamatyti. Vis dar matė Hogvartso duris. Pastebėjo, kad akmuo, kuris turėjo jas sugrąžinti atgal, dingo. Pirmakursės būdamos panikoj, nežinojo ką daryti, svarstė, gal iškelti lazdeles į viršų ir laukti, kol pasirodys mokytoja. Tačiau jos nenorėjo pasirodyti savo koledžui, jog nemoka išsisukti iš keblių situacijų, todėl bandė toliau ieškoti akmens, gal tas, kurį palietė, buvo tiesiog netinkamas?
Draugės sugalvojo, kad grįšti prie didžiosios salės gal ir būtų visai gera idėja. Jos manė, kad jeigu jos atsidūrė netoli ten, tai ir akmuo tūrėtų būti kažkur ten. Pagaliau vaikštant aplink didžiosios salės duris, jų plyšyje jos pamatė tokį visiškai juodą, švytintį dalyką. Tikiuosi, kad pagaliau tai bus mūsų tinkamas akmuo. Taip ir buvo. Tačiau mergaitės turėjo dar vieną problemą, salėje vis dar vyksta šventė. Kadangi Samantha visai neblogai išmanė magiją, sugalvojo, kad praverstų pasinaudoti burtais. Wingardium leviosa, ištarė mergaitė, ir akmuo nusileido tiesiai joms į rankas. Jos jautė keistą jausmą, tarsi labai greitai vyktų į kitą vietą. Pirmakursės apsidžiaugė, aplink save išgirdusios žinomą garsą - bendrakursių balsus.

[Cleo de Venon]

Saulės spinduliai šviečiantys tiesiai į Cleo langą jos nevertė keltis. Tačiau mintis, jog pirma pamoka bus magijos istorija, pagaliau privertė mergaitę lipti iš lovos ir ruoštis. Po keletos minučių pirmakursė buvo pilnai pasiruošusi, todėl žingsniavo Hogvartso koridoriais, stengėsi nueiti iki kabineto. Tačiau kabinete, regis, pamoka nevyks. Tačiau išgirdus keistoką balsą sakantį, jog tiems, kas ieško magijos istorijos, pamoka vyks lauke, Cleo ten ir nulėkė. Kadangi šiek tiek pavėlavo, įbėgus į lauką pamatė, kaip mokytoja mokiniams rodo akmenis ir regis duoda užduotį. Paklaususi keletos mokinių, kokią užduotį gavo, mergaitė jautėsi puikiai, kartais atrodė, kad jos pasitikėjimas savimi aukščiau visko. Cleo pasakė, kad dirbs viena, ir jau buvo pasiruošusi keliauti, kol kas nežinia kur.

[Lukas Dubajus]

Pažiūrėjęs kur rodė Morisas Lukas tikrai pamatė girtus paauglius artėjančius prie žaidimų aikštelės.
 -Aha tikrai paskubam,- tarė Lukas. -Matai tą krūvą manau ten mūsų akmuo. Pakariaujam su tais ateinančiais, nuvyjam toli, pasiemam akmenį ir keliaujame namo.
Nuskubėjęs takeliu žemyn ir atsidūręs prie pat aikštelės Lukas gavo iš kažko į galvą.
 -Ei,- šūktelėjo Lukas. -Mes ateinam jum padėt, o jūs mus apšaudot.
Po tokio pasakymo priėjo vienas iš vyresnių ir paklausė ar berniukas moka šaudyti. Lukui pasakius, kad moka vyresnėlis liepė įrodyti. Tada berniukas parodė į akmenį kitoj upės pusėje ir  šovė ten iš laidynės. Lukui pataikius į jį jis pradėjo riedėti žemyn į upę.
 -Na tai priimsite?- paklausė Lukas. -Ar patiems reikės ateiti be kvietimo?

[Morisas Banoveris]

Lukui nuskubėjus takeliu žemyn Morisas stengėsi nuo jo neatsilikti nors ir kaip sunku buvo bėgti. Morisas sustojo tik ties varteliais kur jau Lukas kalbėjo su vienu iš vyresnių vaikų. Morisas pamojavo keliems vaikams kurie rankose turėjo laidynes jeigu kartais juos staigiai užpultu.
 -Aš nemoku šaudyti,- atsakė Morisas vyresnėliui paklausus ar moka šaudyti iš laidynės. -Aš krausiu į maišelius akmenis ir giles ir padavinėsiu jums jei sutinkat.
Vyriausiam vaikui linktelėjus Morisas apsidžiaugė, kad bent taip galės padėti. Morisas labai nustebo kai Lukas iš savo kišenės išsitraukė laidynę ir tiksliai pataikė į rodytą akmenį. Vaikai labai nustebo, kad iš taip toli buvo pataikyta. Tad šiek tiek pasitarę jie įleido Morisą ir Luką į vidų.

[Cleo de Venon]

Palietusi akmenį su savo šaltom ir išbąlusiom rankom mergaitė jautė, kaip keliauja po laiką. Pati nežino kodėl, tačiau giliai širdyje norėjo atsidurti kažkur šalia Hogvartso, prie kokio nors ežero, arba tarkim miške, kuris turėjo tiek daug paslapčių. Nors Cleo tikrai nebuvo drąsuolė, tiesiog šiandien miškas ją tarsi kvietė. Ir pagaliau sustojo, kaip ir norėjo, Uždraustajame miške. Vaizdas iš viršaus deja, niekuo nepadėjo, nes mergaitė tematė labai aukštų ir tikriausiai senų medžių lapus, kurie dengė viską, ką ji turėjo matyti. Pagaliau atrodo, nusileido ir galėjo pradėti vaikščioti.
Miške tykojo daug įvairių padarų, praeidama matė kelis kentaurus, kurie kaip ir visiem žinoma, tikrai nėra draugiški, todėl mergaitė stengėsi nepakliūti jiems į akiratį. Pastebėjusi kažką greit prabėgant, mergaitė nutuokė, kas tai galėtų būti ir paslapčiomis bėgo iš paskos.

[Lukas Dubajus]

Vaikams įleidus juos į vidų Lukas paklausė iš kur jie šaudo ir jiems parodžius, kad tik iš žaidimų aikštelės berniukas ėmėsi vadovauti. Keturis vaikus įsodino į medžius, tris pasiuntė į kitą pusę, kad apšaudytu juos iš krūmų, likusius sustatė prie čiuožyklos, kad paaugliams būtų sunkiau į juos pataikyti, o pats užsilipo ant aukščiausios aikštelės vietos ir iš ten pasiruošė šaudyti į ateinančiuosius.
 -Morisai,- pašaukė Lukas jam priėjus tęsė toliau. -Kai rasi akmenį sukarksėk.
Priėjus paaugliams per 10 metrų nuo aikštelės Lukas sušuko ir iš visų pusių pasipylė akmenų ir gilių kruša ant atėjūnų. Žvalgydamasis aplinkui pamatė, kad kažkaip labai daug šaudoma pažvelgęs aukštyn pamatė aplink sujančius paukščius, o medžiuose sutūpusias voveraites.
-Morisas pasistengė,- tarė sau Lukas ir šyptelėjo.
Pamatęs, kad Morisas jam numetė du maišelius ėmė šaudyti dar sparčiau ir stengėsi paaugliams praskelti galvas, kad jie daugiau negrįžtu. Pamatęs, kad jie jau tekini lekia tolyn palikdami mažai matoma kraujo pėdsaką Lukas liepė nutraukti puolimą ir nulipęs žemyn išklausė dėkojimų, bei atsisveikino su visais ir su Morisu patraukė prie upės į kurią prieš gerą valandą Lukas buvo įmetęs akmenį. Priėję prie upės susirado nelabai pastebima vietelę Lukas greitai nusimetė drabužius ir šoko tiesiai į vandenį. Išsimaudęs nelaukė kol išdžius, o iš karto persirengė ir kai skaiščiai švietė mėnulis paėmė akmenį įsikabino į jį ir atsidūrė ten pat iš kur iškeliavo.
 -Mes jau atlikome užduotį ir grįžome,- tarė Lukas mokytojai.
Pažvelgęs aplinkui matė, kad jau buvo grįže keli mokiniai. Bet dėl to nesuko sau galvos.

[Morisas Banoveris]

Kai vaikai įleido juos vidun Morisas pasižiūrėjo kur reikės mėtyti maišelius. Pirmiausia susidėjo maišelius į vieną krūvelę ir iš lėto ėmė į juos dėlioti akmenis su gilėmis. Išgirdęs, kad jį kvietė Lukas Morisas priėjo prie jo.
 -Gerai,- atsakė berniukas.
Grįžęs atgal pasišaukė paukštelius ir voveraites ir jiems tarė:
 -Gal galėtumėte padėti mums kariauti? Jums voveraites duočiau grybų, o jums paukšteliai duonos. Kai mano draugas sušuks pradėkite juos atakuoti.
Sušukus Lukui Morisas ėmė sparčiau dėti giles ir akmenukus į maišelį kol krūvoje kažkas sužibėjo, berniukas apsidairė ar niekas nemato ir įsidėjo mėnulio akmenį į kišenę. Tada Morisas numetė Lukui du maišelius ir dar sparčiau ėmė dėti kol Lukas sušuko, kad kova baigta. Tada berniuką apsupo voverės ir paukščiai. Kiekvienai voveraitei įdavė po 2 grybus, o kiekvienam paukšteliui po pusė riekės duonos. Tada Morisas atsisveikino su naujais draugais ir patraukė paskui Luką iki upės kurioje išsimaudė ir po maudynių persirengė rūbus ant šlapio kūno, paimė akmenį ir atsidūrė toje pačioje vietoje iš kurios iškeliavo.

[Cleo de Venon]

Cleo jautė viduje, jog tai bus tas žmogus, kuris stengsis neleisti grįšti atgal. Tyliai sekdama jį, žmogų  apsirengųsį tamsiai mėlynos spalvos apsiaustu, matė jo dešinėje rankoje laikomą burtų lazdelę, todėl stengėsi būti visiškai nepastebėta. Regis, kad ką tik prie jo atsirado dar vienas žmogus. Pirmakursei, nors ir gerai išmanančiai burtus, darėsi kiek neramu. Juk ji dar vaikas, o čia du suaugę žmonės, kurie burtus išmano tikriausiai žymiai geriau už ją. Staiga dešinėje savo pusėje pastebėjo kažką, tarsi žybsint tokia šviesia, vos pastebima tamsia, regis juoda šviesele. Cleo nieko nelaukusi nubėgo į tą pusę, ji buvo tikra, kad ten akmuo, todėl net nekreipė dėmesio, ar tie žmonės ją girdėjo.
Tas šviesos spindulėlis ją nuvedė iki ežero ir atrodo, kad jame pasislėpė. Mergaitė suprato, kad akmuo yra ežere, tačiau dabar juk žiema, ežeras visas pasidengęs ledu. Ką man daryti? Cleo svarstydama, už savęs išgirdo lūžtančių šakelių trakštelėjimą ir staigiai pasislėpė už netoli esančio medžio. Matydama, kaip tie žmonės žiūrėjo į ežerą ir jau ruošėsi sakyti burtažodį, kuris ištirpdys ledą, mergaitė ištarė petrificus totalus ir jie krito tiesiai veidais ant šalto ledo. Tačiau mergaitė vėl pastebėjo juodą žiebsnelę, kuri nusileido šalia ežero, ant kažkodėl žiemą žydinčios raudonos gėlės. Cleo paėmė akmenį iš gėlės žiedo ir atsidūrė klasėje.

[Skarletė Siuzana Vein]

 Mokiniai vienas po kito užsimerkę laikė uolienas. Tai ženklas, jog jie jau iškeliavę į mėnulio akmenis. Kaip sekėsi jiems, Hanai pranešė tas pats, per visus metus tarnavęs ir beveik sugadintas, kišeninis laikrodis. Pagalbos dar nei vienam nebuvo prireikę, o ir užduotys buvo greitai vykdomos. Artėjo gana vėlus vakaras, beveik vidurnaktis ir pamoka netrukus turėjo baigtis. Laikas.
 Tiems mokiniai, kurie jau buvo grįžę, mokytoja tik linktelėjo, o kitus sugrąžino į klasę, net, jei ir nespėjo pabaigti užduoties, turbūt per lėtai sukosi. Nors Hannah labai jų nekaltino, dauguma jų buvo naujokai, pirmakursiai ir nevisiškai apsipratę su magiškuoju pasauliu. Susirinko akmenis ir užbaigė pamoką:
 – Tikiuosi, kad patyrėte jums įdomų nuotykį ir bent kažko pasimokėte. Šiandienai pamoka baigta. Labanaktis, mokiniai, – skaisčiai šyptelėjo ir panaikinus akmenis lazdele, įsitikino, jog niekas nepabėgo ne į tą pusę ir sugrįžo pilin, lydima mėnesienos.