[Bastiano Zuccarelli]

   - Dabar tau atsiprašinėti lengva, - vyro akys lyg ir sušvelnėjo, Marcus'as pastebėjo šviesesnes plaukų sruogas ties smilkiniais. Vyriškiui buvo virš keturiasdešimties, o apranga rodė jo turtingumą bei kilmingumą. Bet tai, kad jis buvo karys. Arba bent tokiu dėjosi. Dabar vaiduoklio veidą iškreipė negailestinga šypsenėlė - su kažkodėl labai jau ilgais iltiniais dantimis. - Bet tu galėsi atsiprašinėti tada, kai pamausiu tavo galvą ant kuolo.
   ,,Profesorė nieko nesakė apie tokio dalyko tikimybę..." - pamintijo tyliai grifiukas. Vyriškis vis dar gręžė jį tomis šiurpinančiomis akimis. Tik dabar berniukas sugebėjo išvysti perlais papuoštą prabangią svečio kepurę - kaži, kur ji jam atrodė matyta...
   - Kas jūs toks? - paklausė įsidrąsinęs Marcus'as, nusprendęs nekreipti dėmesio į galimybę vienybėje su kuolu sudaryti modernią grybuko skulptūrą.
   - Kur kas įdomesnė tavo pavardė, berniuk, - vaiduoklis pakėlė galvą aukštyn ir apsidairė po klasę. Galbūt liko kiek nustebintas, bet to, kad ši vieta greičiausiai jam buvo nepažįstama, nesureikšmino. - Kad jie galėtų išmėginti platų kankinimų meniu - nudirti odą, išvirti gyvus, iškepti... O gal bus jie turkai? Tuomet, kaip ir savo svečiams, galėsiu prikalti prie galvų turbanus.
   Marcus'as žvelgė į svečią kaip į nevisprotį. Buvo akivaizdu, kad šis nė neprisistatys, o jo iškvietėjas negalėjo jo atpažinti. 
   - Jūs miręs, - grifiškai konstatavo faktą šviesiaplaukis. Kilmingasis svečias įtariai dėbtelėjo į jį.
   - Jeigu tu meluoji, prisiekiu Transilvanijos žemėmis, tavo galva bus pamauta ant kuolo prie mano pilies, - suniaurzgė šmėkla. Sarcasmison'as kilstelėjo antakius.
   - Jūs - Drakula? - tyliau paklausė. Vyriškis pasisuko, piktai nusijuokdamas iš jo.
   - Vladas Drakula, - patikslino ūsuočius. - Jums, turkams, turbūt geriau žinomas kaip Cepešas.
   - Aš anglas, - nedvejodamas atsikirto berniukas. Drakula įsmeigė į moksleivį sidabrinėmis kraujagyslėmis išvagotas akis.
   - Man tai neįdomu. Man įdomiau, ko tu nori, berniuk? Ar čia Matijas sugalvojo atsiimti dukrą?
   Grifas žvelgė į piktą ir nekantrų grafo veidą. Neįsivaizdavo, nei kas tas Matijas, nei ko čia paklausus.
   - Čia Magijos istorijos pamokas. Aš norėčiau tik užduoti kelis klausimus jums apie praeitį. Arba galbūt galite jūs ką nors papasakoti, - trumpai šyptelėjo Marcus'as. Drakula ilgokai spoksojo į jį, atrodė, kad bando susitvardyti, kartkartėmis apsidairydavo, ieškodamas pažįstamų veidų.

[Wrena Alder]

-Mamyte? Mamyte!- kiek pyktelėjusi mergaitė priėjo prie mamos. Atsargiai, lyg žinotų, kad jos judinti negalima, tačiau su vaikišku užsidegimu. Priėjus prie motinos prilietė jos petį. Šiai nepajudėjus, norėjo apeiti, tačiau sustingo už nugaros. Wrena spėjo greitai pribėgti ir pažiūrėti kas vykta. Tamsiaplaukės nugaroje styrojo krauju pasruvęs peilis. Prikaustęs mergaičių dėmesį, jis toliau taip ir styrojo, nuo jo kažkadais gražios rankenos paptelėjo kraujo lašas. Rankena nebeatrodė graži, o metalas šaltas ir gaivinantis. Siaubo apimti Alder turbūt nusigando labiau, nei jos dukra. Siaubingu žvilgsniu švilpė žiūrėjo į kraują, kuris visiškai sudrėkino suknelę. Ėmė šlapti ir sijonas, tačiau šalia jau buvo pribumsėjus balutė raudonų mirties lašų, sutepusių žudikų sielą. Buvo aišku, kad ne pati motina pasismeigė. Sekundėlei žvilgtelėjo į ašaromis paplūdusią mergaitę, pati nusibraukė kelias, tačiau žvilgsnį vis kaustė kraujas.
 Pasigirdo riksmas, ar verčiau spiegimas. Du žmogžudžiai, išlindę iš už ilgų, juodų užuolaidų (šiosios siūbavo) buvo stipriai suėmę mergaitę. Vienas ją stipriai laikė, kitas padėjo laikyti galvą ir virš jos iškėlė dar vieną durklą...
 Wrena staigiai užsimerkė, nenorėdama viso to matyti. Pramerkė akis tik tada, kai atsirado klasėje. Prieš ją vėl sėdėjo maža mergaitė, tik šį kartą verkė kūkčiodama.
 -Te-teta sakė,- šniurkštelėjo nosimi.- Kad kai mirsiu, pamatysiu senelę. Ir kitus. Bet aš nepamačiau nei mamos, nei močiutės!
 Kiek apsiraminusi mergaitė ištarė kelis sakinius, tačiau netrukus vėl kūkčiodama verkė.
 -Ar tą dieną tu... Mirei?- Wrena nelabai drąsiai paklausė, kadangi abejojo ar pati kada su kitais norėtų kalbėti apie savo mirtį.
 Vaiduoklė nieko nesakė, tik palinksėjo galva. Nei paguosti, nei ką pasakyti Alder neturėjo. Nors tėvai buvo nusiteikę prieš ją, tačiau bent jau gyvi. Ir ji pati nebuvo lavonas.
 -Mamytė virė vaistus ir verkė, nes vakar numirė ligonis...- sušnabždėjo. Nors praėjo daug laiko, tačiau matėsi, kad jos protas taip ir liko kaip mažos mergaitės. Arba... Tiesiog ją sukrėtė šis įvykis.
 -Kiek tau metų?- švilpė paklausė, bandydama nukreipti vaiduoklės mintis nuo tų siaubingų vaizdų. Jeigu ir ji viską matė, jai tai turėjo būti beprotiškai skaudu...
 -Dešimt...- it kokią paslaptį sušnabždėjo. Iš tame įvyky dalyvavusių, gyvi liko tik žudikai ir mažučiai paukščiukai, kuriuos taip mylėjo mergaitė...
 Nežinia iš kur, atsirado nuojauta, kad laiko nedaug liko. Suvokė, kad visas tas įvykis turbūt netruko nė dešimties minučių, tačiau visas kitas pokalbis truko ilgiau. Jis buvo užkištas tomis pauzėmis ir dešimtmetės ašaromis.
 -Koks tavo vardas?
 -O kam tau žinoti?
 -Manau, būtų įdomu susipažinti. Aš - Wrena Alder.
 -O aš - Elizabet Lingan. Tavo vardas juokingas,- jau be ašarų atsakė ir ištiesė savo mažą delniuką.- Būsim draugės?
 -Būsim,- švilpė vos prisilietė prie vaiduoklės delno ir ranka perskrodė orą. Liūdna Elizabet tiesiog išnyko. Jos vaiduoklį, atminimą suniokojo lengvas it vėjelis prisilietimas...
 Kodėl gyvenimas toks trapus?
 Kodėl visi mes trapūs?

[Bastiano Zuccarelli]

   - Ne tavo ausims, vaike, klausytis mano istorijų, - Vlado Drakulos akys, nugrimzdo tik dar giliau į akiduobes, patamsėjo, nors lūpas tebekreipė žiauri, paniekinanti šypsena. Marcusas nužvelgė ūsuočių, kurį laiką patylėjo. Bet buvo atkaklus.
   - Aš ištversiu, - užtikrino rimtu balsu. Grafas išdidžiai nusijuokė.
   - Gaila, kad mano pilyje nebuvo tokių drąsių vaikėzų. Visi išskysdavo po pirmo prašymo pasmeigti galvą, - tarė jis, o tada surimtėjęs įsmeigė tiriantį žvilgsnį ir į vaikį. - Nors ir tu išskystum. Matau iš veido, kad maža tesi patyręs.
   Marcusas vos šyptelėjo.
   - O kokia buvo jūsų vaikystė? - paklausė. Buvo girdėjęs, kad būtent šis gyvenimo laikotarpis padaro didžiulę įtaką tolesniam asmenybės vystymuisi. Vlado akys apsiblausė, vaiduokliškas žvilgsnis smigo kažkur į gyvą grifo širdį - ir per ją į tolius.
   - Tėvas turėjo mane ir brolį atiduoti į sultonų nelaisvę... Gal septyneriems metams, gal dešimčiai... - nutęsė mąstydamas. - Radu jiems patiko, aš - nelabai, - šiurpiai šyptelėjo. Tarp priekinių dantų buvo nemažas tarpdantis. Na, čia tokia smulkmenėlė tik tarp kitko.
   Grifiukas žvilgtelėjo į vyrą, šis dabar bemaž šypsojosi. Tik ta šypsena buvo keista, atgrasi, kankiniška.
   - Pastatydavo kankinti vergų. Šiaip  visai įdomu buvo, įgavau patirties ir supratau, kaip valdyti. Taip pat Turkijoje pradėjau praktikuoti juodąją... o pas jus ji legali dabar? - staiga nutraukęs mintį pasidomėjo tamsusis grafas. Marcus'as papurtė galvą. Kilmingasis nusijuokė ir atsiduso. - Ir vėliau ją taip ištobulinau, kad perkėliau į save. Nors tai nebuvo tobula, - susimąstęs pridūrė. Grifiukas prisimerkė.
   - Jūs turite mintyje virtimą į vampyrą? - paklausė jis su nelabai gera nuojauta. Drakula pakreipė galvą.
   - Taip, turbūt, jei jūs taip juos vadinate. Kitaip - naujieji strigai, - legendinis žmogus begarsiai pabarbeno pirštais į medinį stalą. Sarcasmison'as palinksėjo galva. Stojo nelabai jauki minutė tylos.
   - Nesigailite to? - paklausė šviesiaplaukis, nebeišmanydamas, ko dar paklausti. Bet Drakula priėmė klausimą rimtai, kurį laiką patylėjo, o tada nežymiai išdidžiai nusišypsojo.
   - Niekada nesigailėk to, ką padarei, vaike, - pasakė vampyras ir uždėjo ranką berniukui ant peties. Sulig tais žodžiais jo siluetas pradėjo blukti.
   ,,Liesti vaiduoklį griežtai draudžiama, kadangi jis išnyks..." - nuskambėjo profesorės Hannah žodžiai šviesiaplaukio grifo galvoje. Susikrimtęs jis žvelgė į jau tuščią kėdę. 

[Skarletė Siuzana Vein]

Mergina žvelgė į klasę, kur mokiniai tyliai, ramiai it sustingę žiūrėjo į tuštumą priešais. Išties, tik ji pati nematė kiekvieno jų vaiduoklio. Nežino ką jie veikia, apie ką kalba. Praėjus pusvalandžiui, po truputį sugrįžo vaikai, staigiai pasukdami galvas, kas reiškė vaiduoklio išnykimą. Vieni anksčiau, kiti vėliau. Paklaususi kiekvieno kaip jiems sekėsi ir ką naujo sužinojo, suprato, kad pamoka buvo naudinga. Vėliau leido jiems išeiti iš klasės kiek anksčiau.
-Iki susimatymo egzaminuose! Didžiausios sėkmės, galite eiti,- kaip visada - šypsena - išlydėjo juos iš kabineto. Pati praėjo suolus, aptvarkė, susirinko menzūrėles. Kėdės nebuvo šlapios, tokia ta magija, nereikėjo nei valyti, nei keisti naujomis. Baigusi darbus klasėje, paskutinį kartą pažvelgė į vidų, sukvietė savo kates ir išėjo į lauką įkvėpti gaivaus gėlių kvapo.