Renginiai
  • Gegužės 18 d. - Egzaminai
  • Gegužės 21 d. - Profesorių atranka
  • Gegužės 25 d. - Atostogos
  • Birželio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Cilė Marji

  • I kursas
  • *
  • 2
  • Taškai:
Cilės Marji kelionė
« Prieš 5 dienas »
Cilė nedrąsiai stoviniavo prie sankirtos tarp jos senojo ir naujojo pasaulių. Galbūt nereikėjo nuspręsti, kad traukinį galės atrasti pati viena, kai net tikru traukiniu ji tebuvo važiavusi kartą kitą, nervingai pamanė ji ir porą kartų giliai įkvėpė, bandydama apmalšinti nerimą. Mergaitė tvirčiau susisuko į ploną šalikėlį. Nors lauke jis gerai nesaugojo nuo žvarbaus rudens vėjo, viduje jis Cilei nenusakomai kvepėjo.

"Ar tikrai nepaklysi?" Nerimavo motina, be paliovos glostydama vyriausios dukros galvą.

"Ne, mama, ką tu," Cilė išsisuko nuo jos rankų, pasistiepė ir lengvai pakštelėjo jai į skruostą. Motina tarsi susigraudinus palietė veidą, kur prisilietė Cilė. Ta šiltai nusišypsojo ir patraukė prie brolio.

"Na," Rikas pasičiupo ją už pažastų ir pakėlęs linksmai apsuko, tuomet perdėtai dramatiškai priglaudė prie krūtinės. "Žiūrėkit, mano mažoji sesutė nebeverkšlena..."

"Čiaupkis, o tai grįžus paversiu varle!" Pagrasino Cilė, kumštukais tvodama jam per pečius.

Jis nė kiek nepabūgęs ją nuleido ir galiausiai viena ranka suvėlė ir taip pašiurusius tamsius plaukus. "Sėkmės tau, mažyle."

"Aha," ji laimingai nudūrė akis į žemę, bet tik sekundei, ir šoko prie sesers, kuri kaip mat ją pasičiupo į glėbį.

"Cile!" Gailiai numykė dešimties Violeta. "Kitais metais ir aš važiuosiu, ar ne? Man lazdelę irgi pirks, ar ne?"

"Žinoma, Vijola, važiuosi!" Nieko nelaukusi sutiko sesuo ir tvirčiau ją apglėbė, o širdis nukrito į kulnus. Rikas niekuomet negavo tokio laiško, tad gali būti, kad negaus ir Violeta. Bet ne šiandien apie tai galvoti. Ne šiandien. Šiandien važiuoja ji.

Galiausiai, nenoriai paleidusi pametinukę, Cilė šiaip ne taip pakėlė ir jauniausiąjį broliuką - Arčį, kuris tebuvo vos šešerių, tačiau seserį išleido entuziastingiausiai. "Na," vyptelėjo Cilė. "Ką pasakysi?"

"Taip," drąsiai atsakė jis, ir Cilė nusijuokė, vėl pastatydama jį ant žemės.

"Leisk mamai įdėti tą aparatą," pasiūlė ji ir pamosikavo aplink ausį. Arčis ėmė aršiai purtyti galvą. "Gerai jau. Myliu tave."

Arčis pirštais sudėjo širdutę, ir Cilei krūtinėje pasklido šiluma.

Prieš jai išeinant, motina, trūksmingai įkvėpusi, paskutinįsyk pirštais perbėgo Cilei per plaukus, o jos akyse sužibo ašaros. Cilė tvirtai ją apglėbė.

"Šalikas!" Jau jai nueinant, priminė Rikas, ir jai teko apsisukti ir grįžti, kad Arčis iškilmingai perduotų Violetai seną, ploną, kandžių sukapotą šalikėlį, kurį ta užvyniojo Cilei ant kaklo. Ta darsyk šiltai nusišypsojo, tvirčiau sugniaužė lagamino rankeną, patapšnojo per kišenę, kad įsitikinti, jog lazdelė dar ten, ir nuskubėjo į stotį, pamojavusi keturioms tolstančioms figūrėlėms.


Cilė nebuvo iš tų, kurie greit pasiduoda - ji apibėgo visą stotį, keliolika minučių žiopsojo, kaip pravažiuoja nematyto ilgio traukiniai, net pagainiojo vaikėzus, kurie sumanė pasivažinėti ant jos lagamino, tarsi jis būtų žiemos rogutės.

Galiausiai teko pripažinti, kad be pagalbos magiškojo barjero neras, tad ji nugurkė seiles ir patraukė prie vieno iš uniformuotų vyrų, prižiūrinčių stotį.

"Atleiskite, gal galite man padėti rasti vieną stotį?" Plonu balseliu sučepsėjo ji, ir susiraukė, kai vyras prisimerkė, mėgindamas priskirti jos kaimietiškam akcentui kažkokią užsienio šalį.

"Kokios stoties ieškai?" Ganėtinai maloniai paklausė jis, ir Cilės niūrumas kažkur nuplaukė.

"Ieškau devintos su..." Pradėjo ji, tačiau akies kampelyje įvyko kažkas neįtikėtino: dvynės mergaitės su lagaminais nusitaikė į vieną iš pertvarų tarp stočių, susikibo, ir - viens, du, trys - pasileido į kietų kiečiausią betoną. Cilė išpūtė akis, kai pertvara ėmė ir jas prarijo, pradangino vidury baltos dienos.

Mergaitė atsigavo, suvokusi, kad vyras jai kažką aiškina.

"...štai čia, eik per tris, ir būsi vietoje," užbaigė kalbą jis ir kritiškai ją nužvelgė. "Gal tave palydėti, mieloji?"

"Ačiū, nereikia," mandagiai nusišypsojo ji, o širdis tuksėjo kaip pasiutusi. Ji pasičiupo lagaminą ir nuskubėjo link pertvaros. Ji neramiai ištiesė ranką, kad paliesti betoną - ir jos pištai užčiuopė tik šaltą sieną.

Tarsi netyčiomis praeinanti moteris po nosimi sumurmėjo:

"Jei nori praeiti, reikia į ją važiuoti iš visų jėgų."

Cilė pakėlė akis. Nueidama moteris maloniai jai nusišypsojo ir vos vos linktelėjo. Mergaitė prikando lūpą ir sekundę pamąstė, atsitraukdama nuo pertvaros.

O kodėl gi ne, po velnių.

Cilė sugniaužė lagamino rankeną, užsimerkė ir pasileido į pertvarą, ruošdamasi smūgiui.

Kurio taip ir nesulaukė.

Kai atmerkė akis, stočių nebebuvo - tik skaisčios saulės apšviestas skersgatvis su bėgiais ir nuostabiu, saulėje net blizgančiu rusvu traukiniu ant jų. Visur stoviniavo šeimos, vienur gausiai, o kitur tik po kelis. Kai kur buvo ir vienišų vaikų, kaip ir Cilė.

Ilgai apsižvalgyti mergaitė nespėjo, nes balsas iš visur paskelbė, kad traukinys į Hogvartsą greit išvyks. Cilė nusprendė, kad tikriausiai per ilgai užsibuvo žiobarų (ji net nusipurtė - kaip greitai prigijo tas žodis...) stotyje, ir nuskubėjo į traukinį.

Kai šis pajudėjo, vaikai mojavo pro langus, o Cilė, neturėdama kam, tik kvailai pati sau šypsojosi. Traukinys prisipildė raudonų raudonų tekančios saulės spindulių, ir tarsi užkratas pasklido gera nuotaika. Cilės atveju, deja, atsklido ir mieguistumas.

Ji greitai rado tuščią peroną ir įsitaisė prie lango. Traukinio bėgių dundėjimas ir jaunų mokinių klegesys jai skambėjo keistai jaukiai, ir, susisupusi į savo šalikėlį, apgaubta namų kvapo, Cilė greit užsnūdo.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017