0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Krautuvėlė „Egolianas“
« Prieš 5 metus »
„Egolianas“ - iš išorės atrodanti kaip maža, paprasta krautuvėlė, kurią žiobarai galėtų palaikyti kokia nors nušiurusia sendaikčių parduotuvėle. Tačiau vos tik įžengus į vidų klientą pasitikdavo šiek tiek net ašarą spaudžiantis smilkalų ir žolelių kvapas, gausybė mažų lentynėlių su stalčiukais ir įvairiais pjedestalais ir kabliukais, nuo kurių karojo įvairūs karoliai, grandinėlės ir kitokie niekučiai. Šiek tiek tolėliau stūksojo paprastas tradicinis prekystalis su kasos aparatu, prie kurio ramiai tūnojo akvariumas su mažomis, spalvingomis žuvelėmis, prie kurių netoliese buvo padėta dėžutė su pašaru--nors imk ir šerk jas.
 Nors pats vidus buvo gana ankštas, bet taip buvo tiesiog, kad iš pradžių klientui buvo matomas tik krautuvėlės prieangis. Pagrindinis „darbo“ kambarys buvo uždengtas tankiu, tamsiai žibančiu šydu, kuris priliestas mirguliavo kaip į vandenį išsipylusi nafta. Kas buvo pačiame kambariuke-- neaišku. Dažniausiai klientai, kuriems prireikdavo kokio būtent jiems pagaminto asmeninio magiško žaisliuko ar kokio kito dalykėlio, neįžengdavo ten, nebent jeigu krautuvėlės šeimininkui prireikdavo to.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #1 Prieš 5 metus »
   Iš burnos Sorenui von Sjuardui vis dar padavė moliūgų sulčių kvapas - ,,Kiaurame katile" jis nieko stipresnio ir nebeišdrįso užsisakyti. Eidamas pro Big Beną eliksyrininkas suprato, jog laiko Anglijoje turi dar maždaug dvi valandas, o per jas jam būtinai reikėjo gauti dar kelis daktus, be kurių turbūt nepavyks išsiversti kelionės metu.
   ,,Peilis - yra, galąstuvas - yra, pinigai - čia, ko dar... Katiliukas vietoj..."
   ,,Nenudaužtas, nenudaužtas, gal..." - paantrino mintyse tingus balselis. Sorenas neišsyk suvokė, kad čia mintyje turima jo galva. Na, taip, iš tiesų dar vietoj. Bet kad galva atneštų naudos, reikia tik ją turėti, o kad naudos atneštų katilas - reikia turėti košės galvoj ir ingredientų. O kur jų gauti, dabar senis von Sjuardas ir ieškojo.
   Pasiklausęs atsitiktinai sutikto burtininko, kurį atpažino, aišku, iš drabužių, juodaapsiaustis buvęs Hogvartso profesorius susirado jo parekomenduotą krautuvę itin keistu pavadinimu. Po teisybe, iš parduotuvių Sorenas ingredientus pirkdavo retai ir laikėsi nuomonės, kad iš ten jie paprastai būna prastesni, nebent jau kalbame apie itin retus, kurių šiaip lengvai negausi ir nerasi. Bet dabar laikas sparčiai tirpo - bebuvo likus gal valanda, o gal mažiau.
   - Laba diena, - pasisveikino juodabarzdis, pravėręs duris ir žengtelėjęs arčiau prekystalio. Tamsių akių žvilgsnį dabar patraukė akvariume plaukiojančios spalvingos žuvytės. Visur šiandien žuvytės ir žuvytės, ech.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
Vos tik išgirdęs praveriamų durų garsą, Faustus skubiai pakelė akis nuo šiuo metu drožinėjamos grandinėlės ir vienu ypu atsistojo, prigriebdamas šalia darbo stalo esančią lazdą ir sunkiai šlubuodamas nuėjo pasitikti kliento. Ranka pravėręs tankų šydą, jis plačiai šypsodamas pažvelgė krautuvėlėn įžengusio vyro link. Pakeliui kruopščiai užtraukė šydą atgal, tam, kad nė mažiausio tarpelio nesimatytų.
-Laba diena!- garsiu balsu pasisveikino, valydamasis šiek tiek dėmėtas rankas į baltą prijuostę. -Kuo galėčiau jums padėti, pone?- pasiramsčiuodamas lazda Faustus priėjo dar šiek tiek arčiau, vis dar linksmai šypsodamas.Kadangi buvo su tamsiais nuo akiniais nuo saulės, visas vaizdas aplamai gal ir buvo šiek tiek... kraupokas? Galbūt kaip pažiūrėsi.
 -Deja, jeigu atėjot dėl Afroditės amuletų, šiuo metu užsakymų nebepriimame, - tarsi sakydamas paslaptį vyriškis pasilenkė ir pridėjo ranką prie veido, šnabždėdamas. -Kažkodėl šiuo metu jie itin populiarūs. Bet!- jis atsitiesė ir gūžtelėjo pečiais. -Pinigai yra pinigai, ar ne? Na, bet nesvarbu... Ko jūs ieškote?

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »
   Sorenas kilstelėjo žvilgsnį nuo žuvyčių į krautuvės prieškambario sienas, neilgai trukus išgirdo nelygius žingsnius. Pardavėjas tikriausiai buvo šlubas. Neilgai trukus jis ir pasirodė iš už keisto juodo šydo. Eliksyrininkas nužvelgė jį - tai buvo kiek pagyvenęs vyras su akiniais nuo saulės ir plačia šypsena. Įdomu, kam jam reikia tų akinių... Kokia nors liga? Tariamas stilius? Ar akių tyčinis paslėpimas?
   Gyvas balso tonas privertė juodabarzdį nežymiai šyptelėti. Matyt, krautuvės savininkas turėjo talentą prekybai - turėjo tam tikrą pardavėjišką, hm, charizmą, ar kaip čia įvardijus.
   - Ne, tokių amuletų man nereikia, - tarė galbūt būsimas pirkėjas. - Bet norėčiau gauti bent pusę kilogramo Stokholmo mėnulapių šaknų, - padarė pauzę pamintijimui ir pridūrė: - Gali būti ir nesudžiovintos. Taip pat gal turite kokią nors nedidelę dėžę perregimomis sienomis, kad jos viduje bent metus laikytųsi šiluma? Žinau, gana keistas užsakymas, bet pačiam prisiburti per sudėtinga, o ketinu keliauti, kur šalta...
   ,,Ačiū, ačiū, esu sujaudintas jūsų rūpesčio", - nusišaipė vidinėje apsiausto kišenėje kiurksantis aštuoniakojis padaras.
   - Ir dėl paskutinio dalyko nesu tikras, bet norėčiau gauti kokį nors magišką anglišką įdomesnį suvenyrą, - užbaigė Sorenas. - Galbūt neprašoviau? Man sakė, kad pas jus galima gauti praktiškai visko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Nors tamsūs akiniai suteikė vaizdui tam tikros specifinės prieblandos - plius dar tas faktas, jog krautuvėlėje ir taip tvyrojo tamsuma, kurią blaškė tik šviestuvai pasieniuose-, jis galėjo puikiai apžvelgti savo pirkėją ir suprasti, kokio lizdo paukštis jis yra. Na, iš dalies. Tačiau turėjo visai neblogą nuojautą- dalyką, kuriuo labiausiai pasitikėjo.
Kelis kartus linksėdamas tinkamu laiku, Faustus išklausė užsakymą ir, tarsi žinodamas kur tiksliai viskas yra, švelniai kaukšdėmas lazda nuskubėjo prie vieno iš stalčiukų.
-Na, pone, turiu tik džiovintų šaknų, matote, retai kas pas mane užeina vedamas tokių užsakymų, o ir įvairūs viralai mano silpnesnė pusė, - tarsi koks vaikas šyptelėjo pusę lūpų. -Bet visada mėgstu eksperimentuoti, todėl... - kiti žodžiai buvo kiek užgožti garso, kurį sukėlė atsiveriantis stalčiukas- paliestas pardavėjo lazdelės jis klaktelėjo ir švelniai ūždamas parodė savo gėrybes. Faustus nuvarė šį oru ant prekystalio ir subtiliu rankos judesiu paprašė kliento sekti jį.
-...Tačiau visa kita bus gana lengva gauti. Ypač jeigu tai susiję su visokiais suvenyrais, -mirktelėjo, nors po akiniais tai nebuvo matyti.
-Ar jums tiktų skrynutė?- užėjęs už prekystalio vyriškis atrėmė lazdą, tam, kad laisvos liktų abi rankos. - Ši būtų patogesnė nešioti, taip pat ji patvariau laikytų šilumą viduje, juk keliausite, kur šalta, taigi, - jis malė liežuviu kaip už tėvynę, bet jo rankos nesiilsėjo jam kalbant, tai jos stvėrė maišiuką, pasvėrė šaknis, gražiais, įgudusiais judesiais supakavo jas. -Žinote, pone, šaltis man primena laiką, kada keliavau po Rusiją. Ar buvote ten? - pasmalsavo  Faustus. -Puiki šalis, tiesa, ten vos nenušalau rankos, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, ar ne?

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
   Sorenas palūkuriavo, kol pardavėjas išknis iš kažkur toli šaknis - ir buvo maloniai nustebintas žaibišku aptarnavimu. Keli žingsniai, tylus girgžtelėjimas ir kalbėjimas negaištant laiko.
   - Džiovintos - dar geriau, - tarstelėjo von Sjuardas. - Tik, jeigu būtų galima, norėčiau užmesti akį į jas. Ne visada tinka, - sumurmėjo, jau prieš akis regėdamas tokias šaknis, kurių į minimą eliksyrą jau nedėtų. Be leidimo Sorenas rankų prie stalčiuko nekišo - jeigu nebus leista pasižiūrėti, aišku, šaknelių net neims. Eliksyrininkas klausiamai dėbtelėjo į pardavėją, kai garsas nustelbė žodžius ir net jautriai juodabarzdžio klausai užkirto kelią į girdėjimą.
   - Atsiprašau, kaip sakėt? - perklausė buvęs profesorius, kiek susidomėjęs pašnekovu. ,,Eksperimentuoti" - ech, štai, kas užveda Nuodų ir Vaistų išmanovą. Ir užveda, ir veža, ir ko tik nedaro. Geras tai žodis, kai pagalvoji, įdomus, ir reikšmė įdomi... Aišku, tik kartais pasekmių neišeina numatyti.
   - Manau, kad tiks, - linktelėjo Sorenas. - Vidus kietas, ar kuo nors išklotas? - dar pasiteiravo,kad žinotų, ar reiks kokios pagalvėlės, ar šiaip ko. Nemalonu juk miegoti kietai. Čia juodaplaukio mintis jau pasiekė nejaukumas ir gėda, gal netgi koks pakirbenimas ir atsikalbinėjimai, bet šias voro mintis oklumantas blokavo. 
   Pardavėjui bepakuojant šaknis, Sorenas jį sustabdė.
   - Dar nevyniokit, kaip minėjau, norėčiau jas apžiūrėti, - draugiškai šyptelėjo pro barzdą ir tęsė jau kita tema: - Iš tiesų, įdomi tai šalis, teko ir man po ją pakeliauti, - sutiko pirkėjas, nors savo netolimų planų dar neatskleidė. Dar norėjo pasidomėti, kokiu tikslu pašnekovas keliavo po šalčio ir karo šalį, bet visgi nusprendė nebegaišti savo laiko. - Iš tiesų, pasisekė, - linktelėjo galva vėl.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Jo rankos sustingo vos trumputę akimirką; plonos, blyškios lūpos vos vos prasivėrė, tarsi vyriškis norėjo kažką pasakyti. Tačiau tai tęsėsi taip trumpai, kiek trunka saulės blyksnis ar širdies tvinksnis. Po to jo veide vėl nušvito plati šypsena.
-Prašom, prašom, atleiskit, kad taip pasiskubinau, pone, - Faustus greitai atrišo mazgelį ir maišelį su šaknimis pastūmė link kliento. -Matote, esu pratęs viską daryti greitai. Laikas pinigai, - patrynė ilgus pirštus kartu ir dar kartą blykstelėjo šypsena, o tada paėmė skrynutę ir bakstelėjęs lazdele atvėrė ją. Vidus buvo medinis ir tuščias, tačiau pakreipus į šviesą žybtelėdavo kaip perlamutras. Švelniai perbraukė pirštu paviršių, tarsi motina glostytų savo vaiką -na, techniškai, visi jo kūriniai ir buvo jo vaikai, bet tik techniškai. Vaikų niekas nepardavinėja- ir jo pirštas susmigo tarsi į žėlę.
-Na, savo paslapčių negaliu atskleisti jums, pone, tačiau bet kas, kas bus dėžutėje, jausis kaip ant čiužinio. Viduje esanti medžiaga yra susieta tam tikra jungtimi su atmosfera, todėl viduje yra visados palaikoma pastovi deguonies ir anglies dioksido koncentracija, mat žinote, kaip svarbu tai. Nesinori, kad imtų veistis pelėsis, o tai pat, - beaiškindamas jis vis baksnojo ir sukiojo daiktelį, aprodymas visas kerteles. Tada nutilo. O tada vėl nusišypsojo, bet šį kartą šypsena buvo kiek susigėdusi.
-Atleiskit, pone, tiesiog jūs atrodote kaip labai išsimokslines žmogus, todėl per daug išsiplėčiau, -nutilo ir pastūmė ir skrynutę link kito. - Galite ją apžiūrėti.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
   ,,Oi tie prekybininkai", - Sorenas būtų bemaž atsidusęs ir atlaidžiai nusišypsojęs, bet visgi šis jaunuolis nebuvo jam nei sūnus, nei anūkas, nei auklėtinis, kad tai padaryti profesoriui būtų dovanotina bei pateisinama.
   - Niekis, - sumurmėjo Sorenas, delnu praskirdamas maišelį ir apžiūrinėdamas jame esančias šaknis. Šios eliksyrininko akiai ir rankai atrodė visai neblogai. - Tvarkoje, imsiu, - čia pat ir nusprendė pirkėjas. Pamanė, kad tokie žmonės kartais gali uždėti ir kerų, kurie daiktą priverstų atrodyti kur kas geresnės būklės, nei jis yra, bet... Jei pardavėjas jau turi ir savo krautuvę, galbūt savo klientų visgi nemaustys.
   - Skamba neblogai, - linktelėjo profesorius von Sjuardas. - Tik kiek visgi už tai būsiu skolingas ir maždaug kiek laiko dėžutė išsaugos tokias savybes? - paklausė ir tiestelėjo ranką link dėžutės, vėlgi norėdamas ją apžiūrėti. - Jeigu galėčiau, - paprašė gana reiklus pirkėjas.
   ,,Tu nebeturi kur pinigų leisti, senas kriene", - sumurmėjo susisarmatijęs pūkuotas aštuonkojis padaras.
   - Ačiū, - kreivai šyptelėjo juodabarzdis. Bemaž visi žino, jog profesorių ar mokytojų išvaizda ar elgsena būna kažkuo specifinė ir išskirtinė, leidžianti iš tolo juos pažinti. Lygiai, kaip kunigo eisena bei žingsniai arba karininko žvilgsnis ir kalbėsena. Visgi Sorenas plačiau komentaro apie jo išsimokslininmą neaptarinėjo - jokio čia tikslo skelbtis, kur jis dirba.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
-Mm, na, manau būtų buvę šiek tiek nemandagu neatsakyti į jūsų reveransą, bet...- plačiai vyptelėjo, akys patapo mažais nulinkusiais pusmėnuliukais, nors žinoma, to pro tamsius akinius nesimatė, bet. Ką jau padarysi.
-..taip, žinoma, verčiau neišsiskirti iš minios, - kai jo galvoje sukosi mintys apie pinigus, bendrauti patapdavo daug lengviau.
-Tačiau, niekas į mus ir nežiūrės, nes niekam visiškai neįdomu. Pasaulis pernelyg greitai keičiasi, ir paprastos manieros nieko nenustebins, nei išgąsdins, - gūžtelėjo pečiais, atsainiai nužvelgdamas knygyną, siauros lūpos staiga paslėpė šypseną ir nuo spaudimo nubalo ir stiklas, pasidengęs šalna. Taip, niekam tu, žmogau, nerūpėjai ir kvaila manyti, kad esi ypatingas, ir, kad, kažkada tu rūpėsi. Bet liūdėti tikrai nėra kada. Atsitiesė ir patogiau rankoje paguldė savo lazdą.
-Ooh, turite puikų skonį, panele, - vos tik išgirdęs citatą jis vėl maloniai šypsojosi. -Tačiau man kūrinys labiau patiko originalo kalba. "Verweile doch, du bist so schön!", - šiek tiek dramatišku baritonu pakartojo minėtąją citatą, tik šį kart vokiečių kalba. -Jeigu dar nebandėte, perskaitykite jį dar kartą, mat vertime dingsta daugybė grožio, - pridūrė, o tada jau nutilo ir, patenkintai pamatęs, jog jo paltelį priėmė, nusliūkino kartu su mergina į šalčio ir lietaus pilną lauką.
Lietus jam nepatiko, nes imdavo dar labiau čiūžinėti ir slidinėti-- seniau ne kartą išsitėkšdavo ant žemės dėl savo paties nerangumo ir nepalankių oro sąlygų. Bet dabar jis ėjo pažįstamomis gatvėmis ir žinojo kiekvieną įlinkimą, todėl galėjo normaliu žingsniu skubėti link namų. Bent jau jam normaliu. Nežiūrėjo atgal, ar jį seka jaunoji panelė ir neitin bandė su ja lietui lyjant kalbėtis, mat mažas malonumas, kai maži lašeliai varva nuo visur ir bando patekti į kiekvieną skylė veide. Todėl verčiau laikyti bent vieną iš jų uždarą. Tyla Faustus nebuvo nemaloni ar keista, ji buvo tarsi sena draugė, ateinanti palaikyti kompanijos.
Šalčio nejautė, nors viršutinėje kūno dalyje buvo palikęs tik su marškiniais ir megzta, šviesios medžio spalvos liemene po apačia. Temperatūrų skirtumai jam nebuvo didžiulis siaubas, todėl nesijaudino dėl paskolinto drabužio. Tik šiek tiek bijojo, kad bus perpūstas ir gaus kokį plaučių uždegimą. Tačiau tai ne pasaulio pabaiga. Pasaulio pabaiga būtų mirtis, bet tai žino ir paskutinis kvailys.
Po kiek laiko, jiems prieš akis išlindo mažutytė krautuvėlė su iškaba, skelbiančia jos pavadinimą. Ranka slystelėjo į laisvų džinsų kišenę ir iš jos jis išsitraukė mažą raktelį, kurį lengvai perbraukė per medinį įėjimo durų paviršių, ir šios be garso atsidarė. Nieko nelaukdamas nušlubčiojo į vidų, netgi neleisdamas merginos pirmos.
-Atleiskite, jeigu būčiau jus įleidęs prieš save, namo grįžtumėte neštuve, arba netgi karste. Žinot, tos apsaugos nuo įsilaužėlių ir vagių, - sukikeno pats sau ir tada, kaip koks magas scenoje, kuris ką tik parodė nuostabų triuką, skėstelėjo vieną ranką į šoną.
-Sveika atvykusi į Egolianą, į vietą, kur galite rasti visko, kas susiję su kerais, panele Lavenza,- pompastiškai ištarė ir plačiai, patenkintas savimi nusišypsojo. - Apsidairykite, gal rasite, kas patrauks jūsų akį, - priėjęs prie prekystalio patapšnojo mažą, juodą knygutę. -Čia papuošalų katalogas, jeigu jus tokie dalykai domina. O dabar prašau mane sekundei atleisti, turiu paruošti svečių priimajį jūsų apsilankymui, - skubiai pridūrė ir pasuko į dešinę pusę į už prekystalio esančią erdvę, paslėptą po tamsiu šydu.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
-Mh. Na, gal jūs ir teisus. Bet žiobarai, kiek pastebėjau, turi labai prastą savybę viską pastebėti ir aptarinėti. Juolab su dabartinėmis jų technologijomis, ak, kaip populiaru tokiais dalykais dalintis! Benamių šelpimu ar gerovinėmis akcijomis, ar kaip kažkas muša, niekiną kitą asmenį ar nuosavybę. Viską, kas išeina iš normos ribos, svarbu įamžinti,- pratarė prieš lendant į lietų,- ir taip, jūs teisus. Nesu itin išprususi vokiečių kalboje, bet originalas visada būna geriau. Pamatai autorių, o ne vertėją, besistengiantį pasiimti laureatus ir išlikti šališku vienu metu.
Leido vyresniajam eiti pirmam - vis jis rodė kelią, o ir negalėjo regėti jos, sekančios Faustus pėdomis. Nematė, kaip ji jo paltą užsimetė ant galvos, kaip ėjo susikūprinus šiek tiek, kad lašai nepasiektų veido - net jei ir toliau plovė vargšas kojas. Akys regėjo tik grindinio duobėse besikaupiančias balas, regėjo visad kaip už ekrano pasirodančius vyriškio batus ir jo paliktus pėdsakus purvinoje žemėje. Girdėjo, kaip kažkas bėgo, tikriausiai bandė susirasti vietą nuo lietaus - girdėjo ir čiauškėjimą, tikriausiai tų, kurie pasirūpino skėčiais iš anksto. Koks protingumas, ak, siaubingasis Dzeusai - jai visada tingėjosi įsidėti skėtį su savimi, pati nesuprato kodėl. Net ir tie mažiukai, užimantys mažai vietos, net ir panaudojus išplėtimo burtą ir užtenkant vietos paplūdiminiam skėčiui.
Buvo keistai ramu, ir labai mažai trūko, jog klastuolė užsimirštų esanti ne viena - laimė, tam vyriškai dvokiantis paltas buvo itin gerai padedantis. Nedaug trūko, kad imtų niūniuoti.
Parduotuvė buvo pasiekta, maloningasis riteris užmiršo savo pareigas - nors per tą laiką ji nusimaukšlino nuo galvos paltą ir juo apsisiautė, abu atlapus sugniauždama ranka, vėlei išsitiesindama, kaip kilmingiems ir priklauso. Netaisyklinga laikysena ya žodis, negalintis egzistuoti jos žodyne.
-Viskas gerai, nereikia taip rūpintis dėl savo manierų,- ar jaudintis ir bandyti įsiteikti, dar gaus širdies smūgį, ak ak.
Štai ir toji dalis, kur bandomi išvilioti pinigai - šiek tiek apsidairiusi aplink, užuosdama žolelių svaigų kvapą vien pro šalį einant (ar užburtos, ar išmirkdytos buvo tirpale jos kokiame, kad aroma neišsisklaido?) ir patraukdama prie akvariumo. Nebent kišenėse slepia kažką ypatingo, kažką, ko negali vien Lavenzos giminės burtininkų paprašius gauti lengvai, tik tada jis galės drįsti norėti bent skatiko iš jos. Kaip koks cirko šuo - atlik dėmesio vertą triuką, ir gal, tik gal, tau bus atsidėkota. Net jei ji buvo gana šykšti kitų akyse.
Pastukseno į stiklą, pažiūrėjo, kaip žuvelės plaukioja, stebėjo jų skirtingus raštus laukdama, kol bus pakviesta į tą "svečių priimamąjį", tą kambariuką, kurį antai reikėjo sutvarkyti jos pasirodymui. Dar nebuvo tokia nepadoriai nemaloni, kad laužtųsi į kitų asmeninę erdvę be kvietimo.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
Kambariuko vidus skendėjo slogioje tamsoje, tik ant palubėje plūduriavo mažytės, apvalios sferos, kurios silpnai virpėjo skirtingų spalvų blyksniais. Tamsa jam patiko, tačiau tikrai nemanė, jog svečius galima priiminėti tokioje prieblandoje. Faustus spragtelėjo pirštais ir sferos sužibo ryškia, jaukia šviesa, kuri užpildė visus kambariuko kampelius, o pačios mini lemputės atsiskleidė kaip mažos Saulės sistemos projekcijos-- kiekvienos paviršius buvo kruopščiai išraižytas ir sumodeliuotas pagal sistemos planetas.
Vyriškis nerimastingai pasitrynė sausas akis ir kelis kartus nemaloniai sumirksėjo; staigi šviesa suerzino jo ir taip jautrią regos sistemą; pajuto, kaip kampučiuose staiga ėmė kauptis ašaros, tačiau jas tik skubriai įtrynė į vokus ir toliau tęsė savo tvarkymą. Erdvė buvo pasidengusi dulkių sluoksniu, mat paskutinis privatus lankytojas buvo pasirodęs galbūt tik prieš kelis mėnesius-- o kada jis pats užeidavo čia, nematydavo reikalo degti šviesos ar tvarkytis. Dauguma jo klientų prieidavo tik iki prekystalio, reikalus susitvarkydavo čia pat, viską palikdavo jo miklioms rankoms. Retas norėdavo savo prekes gauti tokias tobulas ir artimas jiems, kad sutikdavo praleisti kelias valandas kalbant apie kokį menkutį žieduką. Faustus atsiduso. Jo klientai buvo tokie visad skubantys, lekiantys, nenorintys sustoti. Skaudu, kai pagalvoji. Pamiklino ranką ir nužvelgė vieną iš savo papuošalų ant piršto, mažutį, bronzos žiedelį ant bevardžio piršto; šis maloniai gaubė jo voriškus pirštus ir švelniai gludo prie odos. Kiekvienas kūrinys išties buvo tarsi vaikas.
Išsitraukė lazdelę ir vienu mostelėjimu išvalė visą patalpą-- kuri, šiaip buvo gana maža, bet keistai apvali, tarsi burtais buvo sukurta erdvumo iliuzija-- nuo dulkių ir vorantinklių, kita kaukštelėjo per mažutį, katės pavidalo smilkalų buteliuką ir kambarys išsyk pakvipo levandomis. Spintos prie sienų, kuriose buvo pilna dar mažesnių spintelių ir stiklinių durelių, už kurių tūnojo knygos ar mažutės ekspozicijos su įvairiomis figūromis, kurios buvo sustingusios ir šypsojosi dirbtinėmis šypsenomis, tačiau visos jos buvo itin detaliai išpuoštos. Mažas židinys su atbraila, virš kurios buvo paveikslas, tačiau šis buvo uždengtas skraiste. Viduryje kambario buvo gana didokas apvalus medinis stalas, kurio abiejuose  - rytiniame ir vakariniame-- galuose buvo po minkštutį krėslą, užpildytą pagalvėmis ir netgi pledu ant atlošo. Visa patalpa tiesiog priminė svetainę, nors gal ir šiek tiek keistą.
Faustus dar kelis kartus pamakalavo lazdele ir ant stalo iš oro atsirado gana dailus servizas su porceliano puodeliais ir arbatinuku-- vieną pripildė žolelių iš vieno iš kelių dežučių su arbata iš vieno stalčiuko iš rytinės spintos ir magiškai pripilė vandens; tiesiog teliko viską užkaisti ir dailiai išdėlioti. Stipriau sugriebė lazdą ir atsiduso. Netgi stovėti buvo sunku.
Jam patiko naudoti kerus tokiems paprastiems darbeliams, viskas greita ir efektyvu. Beliko tik pasikviesti svečią ir pradėti malonybių ir etiketo ritualą.
-Atleiskite, kad užtrukau tiek ilgai, - Faustus išlindo iš užu šydo ir praskleidė jį. - Prašau, užeikite ir apsidairykite. Esate mano viešnia, todėl jauskitės kaip namuose, - šiltai šyptelėjo ir rankos mostu pakvietė ją vidun, kol vanduo arbatinuke pradėjo kaisti.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Krautuvėlė "Egolianas"
« Atsakymas #11 Prieš 4 metus »
Pagaliau pasibaigus paskutinei herbologijos pamokai Matthew galėjo lengviau atsikvėpti. Liko ištverti egzaminą ir tada bus galima daugiau niekada gyvenime nebesusitikti su tomis pabaisomis, kurias kas nors galėtų pavadinti Hogvartso mokiniais.
Nežinodamas, ką veikti, nes kabinete gulinti namų darbų krūva itin neviliojo Turner patraukė į Londoną. Nežinojo, ką ten veiks, tačiau profesorius puikiai suprato vieną dalyką: jeigu jis nepasižmonės, greit išprotės. O tie vaikigaliai tikrai nepatenka į žmonių kategoriją. Tad Grifų Gūžtos vadovas iškeliavo į Anglijos sostinę be jokio konkretaus plano.
Kad ir koks būtų nevykęs, Matthew vis dėlto buvo magas. Tad jis pirmiausia užsuko į Kiaurą Katilą, išgėrė ten kažkokio klaikaus gėralo, o tada patraukė į miestą. Turner tikrai neįsivaizdavo, ko nori. Pasvarstė galimybę užsukti į Skersinį Skersgatvį, tačiau nutarė, kad tada pernelyg gerai prisimins laikus, kai pats mokėsi toje nelemtoje mokykloje. Tai, sakykim taip, nebuvo patys geriausi Turner gyvenimo metai. Tad iš Kiauro Katilo jis patraukė link... Kažkur. Turner prastai pažinojo Londoną, tad nebūtų galėjęs pasakyti, kur eina.
Galiausiai jo akis užkliuvo už kažkokios mažos parduotuvės. Nors ji atrodė šiek tiek apšiurusi, Turner susidomėjo. Nebuvo aišku, ar ta parduotuvėlė magiška, ar ne. Tai tik padidino juodaplaukio smalsumą, tad jis kelias akimirkas padvejojęs užsuko. Ir vos tik užsukęs suprato, kad parduotuvė privalo būti magiška. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad ten parduodami paprasti žiobariški niekniekiai, kurių galima prisipirkti "paprastose" sendaikčių ir kitų nesąmonių parduotuvėse, kažkas privertė Matthew suprasti, kad parduotuvė yra ne žiobarams. Ar man pridera eiti į šitą parduotuvę? mintyse paklausė savęs Turner. Nepaisant to, kad sugebėjo pabaigti Hogvartsą (kaip?!), kad jau trečius metus dirba ten mokytoju, Matthew vis dar nebuvo įsitikinęs, kad jam atėjęs laiškas nebuvo klaida. Juk jeigu jis yra burtininkas, turėtų mokėti atlikti bent kažkokius kerus, ar ne?.. Į galvą atėjo mintis, kaip jam pavyko prieš areštą silencio kerais nutildyti mokinį, tačiau jo atkerėti profesorius nebesugebėjo... Aišku, visiems tik geriau, jeigu Aleksas Gilbert tyli, tačiau, deja, tai tik parodo, koks apgailėtinas burtininkas ką tik įžengė į "Egolianą".
Turner apsižvalgė. Nepastebėjo, kad viduje kas nors būtų - netgi savininkas. Tai buvo kiek keista, tačiau akis užkliuvo už kažko panašaus į šydą, tad herbologas nutarė, kad savininkas gali būti ten. Matthew nemėgo, kai kas nors iš karto prisistatydavo prie jo su klausimu "kuo galėčiau padėti?", tad buvo patenkintas. Jis pradėjo eiti palei lentynas ir stebėti keistas prekes, kurios buvo parduodamos šioje parduotuvėlėje.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Krautuvėlė „Egolianas“
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
Dafydd stoviniavo kažkur gatvėje ir žvalgėsi. Žvilgsnis kartais nukrypdavo į nedidelę kortelę, kurią jis laikė rankoje. Jeigu anas nemelavo, netrukus ji turėtų susinaikinti. Ir dar paskleisti kažkokį bjaurų kvapą. Tiesa, tokiais dalykais raudonplaukis nelabai tikėjo. Dar neatsikratė tuo daiktu tik todėl, kad Faustus užsiminė apie galimybę užsidirbti. O dėl balso?.. Su kuo jis jau tiek šneka, kad negalėtų gyventi ir be jo? Ne, šiuo atveju galeonai buvo daug svarbiau.
Buvęs klastuolis žinojo esantis netoliese parduotuvėlės, kurios jam ir reikėjo. Nepaisant to, kad nuo pat kanalizacijos dangčio iki čia žingsniavo ryžtingai ir sparčiai, dabar ryžtas kažkur dingo. Dafydd pradėjo dvejoti, ar jam verta užsiimti tokiais dalykais. Burtų lazdelių verslas, nors judėjo ne itin greitai, kartais kokį galeoną atkišdavo. Žiurkių kanalizacijoje taip pat netrūko (nebent ta prakeikta isterikė vėl atsivilko ir visas išskerdė). Ar jam tikrai reikia tų pinigų? Ar jam jų reikia taip, kad žeminsis sutikdamas dirbti šitam kvailiui? Tiek atėjai, dabar nesuskysk griežtai pasakė sau vaikinas. Labai nesinorėjo, tačiau vis dėlto nusivilko likusius metrus iki parduotuvėlės. Atidaręs duris norėjo pasisveikinti, tačiau prisiminė vis dar negalintis šnekėti. Tad įžengė tylomis. Duris uždarė - nesinorėjo vidun leisti bjauraus žiemos šalčio.

Ats: Krautuvėlė „Egolianas“
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
Tuo metu, kada pas Faustus į svečius atėjo kažkas, vyriškis buvo savo darbo kabinete, sulinkęs prie dailaus ir mažo žieduko su tamsaus rubino akute, kuri priminė kraujo lašą ant šviežiai iškritusio gruodžio sniego. Tačiau, vos tik išgirdęs skambančius trapius vėjo varpelių garsus, jis pasuko galvą link durų ir nustebęs pakreipė galvą. Tokiu metu nelaukė jokių klientų, todėl ramiai dirbo, tai jeigu kažkas ir užėjo... Vyro veide trumpam sužibo patenkinta lapino šypsena ir jis, nieko nelaukęs, nusivalė rankas į tamsią, gerokai padevėtą prijuostę ir griebė šalią esančią lazdą. Ranka pravėrė mirguliuojantį šydą ir garsiu balsu pasitiko svečią.
-Sveiki, sveiki, ir kokiu reikalu užsukote į mano kuklią parduotuvėlę?- smalsiai pradėjo, nors, vos tik pamatęs koks paukštis pas jį atskrido, žinojo, kas, kur ir kaip. Greitai nužvelgė atvykėlį ir tada išsitraukė lazdelę iš prijuostes kišenės ir užrakino duris ir pritemdė šviesas. Patalpą apšvietė tik mažos dirbtinės liepsnelės prie skyrių pavadinimų iškabėlių ir ryški melsva šviesa iš akvariumo prie prekystalio.
Faustus pasikėlė akinius ir kritišku žvilgsniu nužvelgė jaunuolį ir klaktelėjo liežuviu. Dar vienu lazdelės judesiu atidarė duris arčiau savęs, kurios atskleidė laiptus.
-Lipk į viršų, nusiauk batus ir atsisėsk svetainėje prie stalo. Nieko neliesk, niekur kitur neik. Jeigu pridirbsi kažką, aš žinosiu, - link kito nusiuntė šiek tiek grasinantį purpurinį žvilgsnį, kuris, iliuminuotas vaiduokliškos melsvos šviesos, pašalaičiui galėjo pasirodyti nejaukiai.
-Ir pasiruošk fiziniam egzaminui, ateisiu po penkių minučių - pridūrė Faustus, ir nusliūkino atgal užu šydo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Krautuvėlė „Egolianas“
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
Taip ir žinojau. Nereikėjo čia rodytis iš karto suirzo Dafydd vos tik išgirdęs itin keistus Fausto reikalavimus. Kažkur eiti? Maža to, dar nusiauti batus?! Ne, buvęs klastuolis tokiomis nesąmonėmis tikrai neužsiiminės. Anas gali daryti ką nori. Vis dėlto faktas, kad vis dar negali šnekėti, privertė vaikiną susimąstyti. Kad ir kas jis toks būtų, Faustus nėra visiškas kvailys. Net jeigu tai tik iliuzija, ji yra pernelyg įtikinama, kad Dafydd galėtų ją įveikti. Ką daryti? paklausė savęs raudonplaukis, tačiau pamatęs Fausto žvilgsnį suprato: geriau nesipriešinti. Reikėjo sukaupti visą valią, kad nesudrebėtų.
Koja už kojos Dafydd pasuko laiptų link. Stabtelėjęs prie jų apdovanojo Faustpalaikį neapykantos kupinu žvilgsniu. Tiesą sakant, Dafydd, ko gero, labiau nekentė savęs negu šitos krautuvėlės savininko. Ir kaip jis sugebėjo įsivelti į tokią nesąmonę? Tarsi būtų maža to, kad gyvena kanalizacijoje, dabar dar neteko ir balso, o anas aiškiai iš jo tyčiojasi! Vaikinas, lipdamas laiptais, liūdnai pagalvojo apie Mioną. Net jeigu ji ir sutiktų kada nors jį priimti, ką jis galėtų pasiūlyti? Gražiausią kanalizacijos dangtį Londone? Storiausią kanalizacijos žiurkę? Deja, tokių dalykų tikriausiai neužtektų jokiai merginai, ką jau kalbėti apie būtent merginą, kuri be viso kito dar ir dirba Magijos ministerijoje...
Dafydd atsisėdo prie stalo, kaip buvo liepęs Faustus, tačiau batus nusiauti delsė. Šiaip ar taip, tai buvo daiktas, itin praverčiantis kanalizacijoje. Iš kur jam žinoti, kad anas nėra paprasčiausias batų vagis? Ne, šito gero tai tikrai neatiduos. Ilgokai sėdėjęs (kaip pasirodė pačiam Dafydd, gerokai ilgiau nei minėtas penkias minutes) buvęs klastuolis pradėjo kiek nekantrauti. Į galvą atėjo mintis, kad Faustus laukia, kol velsietis galiausiai nusiaus. Draskė prieštaringi jausmai. Ir vis dėlto noras atgauti balsą nugalėjo. Juk taip nutiks tik tuo atveju, jeigu Dafydd bendradarbiaus su šituo prakeiktu kvailiu. Dafydd mintyse prakeikė Faustą ir pasilenkė prie savo batų. Neilgai trukus sėdėjo vienomis kojinėmis. Tą pačią akimirką pajuto klaikų kvapą, sklindantį nuo jų. Ką gi. Faustus pats prašė nusiauti batus...