[Elride Endlercat]

Elridė negalėjo nieko kito daugiau daryti kaip tik šypsotis. Ta dirbtinė nusivylusi šypsena.
-Fasirai, tu ministerijos ministras, nežinoti kur kažkas gyvena yra labai kvailas pasiteisinimas, ypač žinant, kad tu čia,-baltapūkė nutylėjo, kad toks pasiteisinimas, jos akimis, iš tokio žmogaus buvo visiškai žemas lygis.
-Nemačiau jo po išsikraustymo, nenorėjau trukdyti, o pats, akivaizdu, sėdimąją judinti irgi atsisakė,-truktelėjusi pečiais atkirto mergina. Taip, galbūt ir ji stebėtųsi jei su tuo nebūtų susitaikiusi. Keli metai pabuvojimo su savimi, atsisakymo gyventi, ir žiūrėk, "stebuklingai" viskas tampa visiškai nusispjaut.
Elridė klausėsi ramiai, nereikšdama jokių emocijų iki tol, kol Fasiras paminėjo tuos bjaurius kerus. Merginos akys sužibo, ji pati nepajuto, kaip visas kūnas įsitempė it neužilgo artėtų kažkokia didžiulė kova. Ką toliau pasakojo Fasiras mergaitė nebesiklausė. Žiūrėdama jam į veidą baltapūkė nuskendo į visokiausias mintis, į tai, kur nebenorėjo grįžti.
Mergaitę pradėjo pykint, bet jos atmintis, visgi, nuvilti merginos negalėjo. Viskas buvo labai seniai, bet ji puikiai galėjo atsiminti istoriją, kurią pats Edgaras jai papasakojo. Apie jo draugę. Šio dalyko Elridė negalėjo pamiršti.
-Ten ne jis,-tuščiomis akimis pareiškė mergaitė būdama tuo tikra, mat, ji negalėjo tikėti, kad toks žmogus imtų be jokios priežasties taip elgtis. Viskas buvo per daug... keista. Kaip žmogus gali pereiti nuo aiškinimo, kad netgi gynybiniai kerai gali kitą užmušti ir vertimo mąstyti apie tai prie... prie dar vienos žmogžudystės.

[Fasiras von Sjuardas]

   Ir vėl... Ir vėl žmonės pamiršta, jog jis visų pirma tėra paprastas Žemės gyventojas, vakarais šeriantis savo pelėdą, besipykstantis su mergina bei karts nuo karto valantis veidrodį vonioje. Kas, jei ir ir dirba politikos srityje? Ar tai jam suteikia antgamtinių galių ir fenomenalią, neįmanomą atmintį? Tie archyvai neįmanomai dideli, ne visa informacija išsaugoma ir prie jų jis netgi nebeturėjo prieigos. Ji juk pati dirbo ministerijoje - ar jau pamiršo?
   - Ar manai, jog ministras žino ir atsimena kiekvieno žmogaus gyvenamąją vietą? - suirzęs išspaudė Fasiras per sukąstus dantis. - Tu juk niekada ir nesakei, kur gyveni.
   Ji šypsojosi, tarsi viską suprastų. Nieko ji nesuprato. Kodėl žmonės taip dažnai pervertina savo žinias ir supratimą apie pasaulį?..
   Fasiras nutilo, kai suprato, kad jos mintys išskrido jau kitur. Galbūt pavyko per svetimumą ir abejingumą prisikasti prie širdies? Aišku, ji turėjo absoliučią teisę pykti. Kaip Edgar'as galėjo tylėti ištisus penkerius metus? Šitiek laiko net nesusisiekti su žmogumi, kurį faktiškai pats užaugino?
   - Aš irgi taip galvoju, - linktelėjo von Sjuardas, mažumėlę nudžiugęs, kad bent dėl šito Elridės ir jo nuomonės sutampa. - Manau, kad jis yra valdomas arba paveiktas valią keičiančiais kerais, nors neįsivaizduoju, kas ir kodėl taip galėjo padaryti. Todėl... Galbūt tu ką nors žinai?

[Elride Endlercat]

Merginos antakis pakilo ir ji nužvelgė Fasirą it šis būtų bukas.
-Jei tavo principai tau neleido prieiti prie informacijos, kurios tau reikia, čia jau ne mano problemos. Juolab, kur gyvenu neklausei, net neatsimenu, kada paskutinį kartą kreipeisi į mane ne problemom ir darbo reikalais,-Elridė nematė reikalo rėkti, tačiau giliai viduj auganti gyvatė norėjo įgelti, mat ji nenorėjo jokių pasiteisinimų ir nesąmonių. Jeigu žmogus nori jis gali viską pasiekti, sužinoti ir gaut. Tereikia noro ir šiek tiek pajudėti.
-Galbūt ką žinau?-mergina perklausė jo galbūt netgi pašaipiai. Tačiau, tiesą sakant, jos mintys keliavo į vieną vienintelę vietą.-Fasirai, tu pats viską, manau, pakankamai žinai,-ramiai tarstelėjusi ji apsižvalgė.
-Kaip laikosi Baubas?-lyg užvesdama ant kelio, lyg nuoširdžiai susirūpinusi vargšo elfo likimu paklausė mergaičiukė. Ji negalėjo būti tikra, kad būtent tai buvo tas lūžis, tačiau po viso įvykio dar ne kartą merginai teko pergyventi tą vaizdą ir tą keistą žaibą. Ji žinojo, kad jei ten ir buvo nutikę kažkas blogo Edgaras būtų nutylėjęs. Kodėl tą žinojo? Nes ji būtų pasielgusi lygiai taip pat. Kai viskas yra jau tavo rankose, kam kažką kitą dar kišti?

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiro smilkiniuose išsišoko vena, demonstruojanti karštakošišką niršatį, bet sekundėlei užsimerkęs ir padėjęs delnus ant kelių jis pamėgino nusiraminti. Pastaruoju metu jam labai dažnai prisireikdavo kantrybės ir kažko panašaus į empatiją. Per gal vos metus teko išmokti visko apie žmonišką supratingumą ir daugiau mąstyti apie kitus nei save.
   Pusvampyris nutylėjo aštrų atsikirtimą į Elridės žodžius, kadangi jautė atmosferą ir taip kaistant. Ne laikas pykčiams. Tik ji visai nepadėjo laikytis taikos.
   - Kodėl tu galvoji, kad aš viską žinau? Kodėl tada aš pas tave? - vėl susitvardęs paklausė Fasiras. - Kalbi visai kaip Edgaras, prieš paleisdamas Nužudymo kerus į mane. Ar tu irgi jau įtikėjai, kad vampyrai gali užvaldyti žemę? - įveiktas pykčio aštriai paklausė, mat mergina irgi žinojo apie jo rasę. Jei ji iš tiesų irgi nusistatė prieš antgamtus, jam neliko čia ko veikti - informacijos vyks ieškoti kitur.
   - Puikiai, mėgaujasi nauju rožynu, - burbtelėjo Fasiras, nesuprasdamas, ko čia Elridė nesąmonių klausinėja, ir nekantraudamas grįžti prie rimto reikalo.
   Persmelkė mintis, kad ji galėtų viso labo vilkinti laiką ir užlaikyti jį, kol galimai kažkas atvyksta jo supakuoti ar nukenksminti. Nuojauta kalbėjo, kad baltaplaukė nebūtų galėjusi pereiti į ministerijos puolėjų pusę. Regis, ji viso labo buvo visa kuo nusivylusi, bet ech, ta nemalonus poskonis burnoj.

[Elride Endlercat]

Mergaitė žvelgė į Fasirą su mažu nusivylimu. Šis tik niršo ir, regis, vis labiau grimzdo į neviltį nieko nesuprasdamas. Elridei buvo sunku suprasti, kaip jis nieko nemato, nieko neatsimena, bet geriau pagalvojus, galbūt taip būna žmonėms, kurie nuo visko visą laiką bėga. Niekados nesustoja ir nepradeda daugiau mąstyti apie tam tikrus dalykus. O Elridė, vis dėl to, turėjo tikrai pakankamai laiko permąstyti visus savo veiksmus, išgyvenimus ir dar daugiau.
-Fasirai, ar tu tikrai grįžai čia pasveikęs?-baltapūkė nebuvo tikra tuo, kad verta kažką aiškinti vyrui, kuris nesugebėjo atlaikyti šiek tiek labiau įtempto pokalbio. Juk seniau mergina vos įsitempus situacijai pradėdavo rėkti ir kelti scenas lyg viskas būtų apie ją. Turbūt ir dabar tą mielai padarytų, bet nereikia. Nėra esmės lieti pyktį per kraštus kai pasaulyje jo yra ir taip daugiau nei reikia.
Elridės veidas surimtėjo, ji šiek tiek palinko į Fasiro pusę.
-Savo įsitikinimų dar nepaleidau, kad ir kaip sunku tuo tikėti, o kad vampyrai užvaldytų žemę jiems tektų paplušėti labai daug, tad apie tai sukti galvą nemanau, kad verta,-pirmiausia norėdama nutraukti tuos nesąmoningus įtarimus tarstelėjo Elridė.-O kalbant apie Baubą, Fasirai, nejau tu jau pamiršai prakeiksmą? Tą visą nesąmonę kurią turėjai praeiti? Nejau jau pamiršai, kai Edgaras tikino, kad ten viskas buvo gerai ignoruodamas tai, kad kažkoks suknistas žaibas, ar kad ir kas ten buvo, pataikė į jį?-baltapūkė kalbėjo rimtai ir galbūt netgi įsakmiai, ji atsistojo ir ramiai nupėdino prie kambario kampo kur riogsojo didžiulė krūva knygų. Išsitraukusi iš gilumos knygą mergina numetė ją ant stalo.
-Kad ir kiek skaičiau nieko gero apie tai neradau, tačiau LOGIŠKAI mąstant,-išryškindama tą žodelį lyg parodydama, kad Fasiras leidžia valdomas jausmų mergina tęsė.-Prakeiksmas žaibo forma, tokių yra buvę. Tiesiog galbūt ant žmonių jis veikia kitaip, arba būtent tokia ir turėjo būti to elfo mirtis. Jis žudo tokius kaip tu iki tol, kol gauna galą.
Pamosavus lazdele prieš merginą atsirado stiklinė pilna vandens.
-Gerk, nes toks jausmas, kad tuoj pratrūksi ir kažką kvailo padarysi, o man to nereikia.

[Fasiras von Sjuardas]

   Gaila, kad von Sjuardyne jis taip ir neišmoko atvirai reikšti minčių. Atviras klausimas veikė kaip tapkė per snukį.
   Gal ir naivoka tikėtis, kad dešimties metų ugnys bus užgesintos per pusmetį. Elridė turbūt nežinojo, kaip prastai jam buvo prieš tuos dvejus metus - gal todėl ir nesimatė skirtumo.
   Ar visgi skirtumo ir nebuvo? Jam gi dvidešimt septyneri metai ir jis antrą kadenciją vadovavo ministerijoj. Vadovas buvo kantrus ir sumanus, bet su artimais žmonėm elgtis nemokėjo kaip visai mažas vaikas?
   - Džiugu, - linktelėjo galva Fasiras į Elridės pamąstymą apie vampyrų apokalipsę. Dėl įsitikinimų - ką jau padarysi, kad politikai laikomi pusdieviais.
   Juodaplaukis prisimerkęs, mažumėlę suraukęs kaktą, žvelgė į merginą, apmąstydamas jos žodžius. Ne veltui ji tiek laiko treniravosi su Jeffter'iu - ji turėjo žymiai aiškesnį supratimą apie Juodąją magiją ir jos veikimą. Tiek su Davina, tiek su Sorenu ir Sabrina kalbėdamasis Fasiras karts nuo karto atsimindavo tą nutikimą, tačiau niekada jo taip nesireikšmindavo. Tikėjo, kad galbūt Edgar'as pats panaikino kerus, galbūt jie ir patys išsivadėjo... Bet juk logiška, kad tokia magija nedingsta? Čia ne pigus Nematomumo apsiaustas, imantis persišviesti po savaitės dviejų.
   - Tu galvoji, kad prakeiksmas galėjo pradėti veikti tik po penkerių metų? - pasitikslino Fasiras, primindamas svarbų faktą apie tuos kerus. - Aš nepamiršau jų, bet maniau, kad Edgar'as juos panaikino pats, - atvirai pasakė pusvampyris, pirštais mąsliai pasitrindamas smakrą.
   Pasirodo, kol jis gaišo Ispanijoje, tvarkėsi su ministerija bei taikėsi su tėvu, ji irgi nesnaudė. Mažumėlę sutrikęs auksaakis atsivertė numestąją knygą ten, kur Elridė buvo palikusi skirtuką, ir greitu žvilgsniu peržvelgė abu puslapius teksto. Apie šį užkeikimą informacijos nebuvo daug, bet ji visai tiko jų atvejui.
   Fasiras atsiduso, žvilgtelėdamas į Elridę, bet paklusniai išgėrė vandenį.
   - Atleisk, - burbtelėjo, stiklinei dingstant ore. Paskutinįsyk iš tokių gėrė, kai gurkšnojo Tiesos eliksyrą su buvusia kolega, nors jos išburti indai buvo žymiai gražesni ir įmantresni. Šitaip ir gyveno.
   - Aš pamėginčiau jį surasti, tačiau kaip reikės pašalinti šiuos kerus? - paklausė Fasiras, perversdamas porą puslapių į priekį ir porą atgal, tačiau nerasdamas nieko gudraus.

[Elride Endlercat]

Mergina galėjo tik vyptelėti.
-Tie kerai gali būti visai kiti negu dabar turiu mintyse, tokių panašybių yra daugybės, o dėl Edgaro... Žinai, ne visada ir pats žmogus gali suprasti, kad viskas nėra taip gerai kaip norisi,-garsiai svarstydama mergina žvilgtelėjo į savo sukauptų knygų šūsnį.-o ir kerai gali veikti kaip nuodai... Žinai, kai būna tos davatkos, kur aiškina, kad vaaa čia tu metai į metus nuodiji savo sielą...-mergaitė vos vos šyptelėjo. Įdomu, kiek metų ji nuodija savąją? Su savo mintimis, nuotaikomis, su viskuo, kas yra taip nemalonu, bet kažkodėl niekaip jos nepalieka.
-Nesiruošk į paieškas su tokia kaina, kol neturi žalio supratimo apie situaciją ir...-mergina nežinojo ar sakyti visiškai viską tiesiai šviesiai, ar patylėti, bet kažkaip, per tiek metų ėmė rodytis, kad geriau jau neslėpt savų minčių.-Turėtum permąstyti ar pajėgsi kažką daryti savo dabartinėje būsenoje.
Mergina padarė trumpą pauzelę ir įsižiūrėjo į Fasirą. Tas padaras buvo labai sėkmingas, kad ji jau buvo išmokusi nugesinti savo pyktį ir jį valdyti.
-Kokia esmė, kad šoksi prieš jį, na, tiksliau prieš tai, kas yra jame, ir tiesiog leisiesi užvaldomas jausmų? Manau, supranti, kad tai gerai negali baigtis,-mergina kalbėjo apie viską taip lyg ji visiškai niekuo padėti negalės. Na, tiesa sakant, iš tikrųjų, nelabai kuo ji ir galėjo padėti. Kad ir kokia rami bebuvo ji puikiai suvokė, kad viskam taip besiklostant pamačiusi Edgarą apie jokius gelbėjimus galvoti negalės. Iš tikrųjų, kaip paprasčiausios reakcijos galvoje gali sukelti tiek daug trikdžių. Elridė dar net nebuvo pasiruošusi susirasti darbą dėl to, kaip jautėsi, o čia... Galbūt daugiau knygų kažkuo ir padės, bet atrasti to, ko tau reikia yra sunku, kai dauguma dalykų atrodo tokie vienodi ir niekuo neišsiskiriantys.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Galbūt galėčiau padėti tau analizuoti tuos prakeiksmus? - paklausė Fasas, nužvelgdamas nemažą knygų stirtą.
   Tiesą sakant, stebeilydamas į nugarėles ir mėgindamas įsiminti visų jų autorius bei pavadinimus, jis vis dar jautėsi apstulbintas tokio neeilinio Elridės įžvalgumo. Visi iki vieno, įskaitant ir patį Jeffter'į, dėl šito įpuolusį į bėdą, nekreipė dėmesio į eilėraščio eilutes ir paties atkeikiančiojo žodžius, kad prakeiksmas tebus perkeltas ant kitos galvos. O štai ši mergina ne tik atkreipė dėmesį, bet ir, žinodama, kad visi jie tik numos ranka, pati ėmėsi skaityti ir domėtis prakeiksmais.
   - Nesakau, kad ką nors jam darysiu, viso labo reikėtų žinoti, kur ir kuo maždaug jis užsiima, - atrėmė Fasiras. - Kai jau turėsim tam reikalingas žinias, nebereikės gaišti daugiau laiko paieškoms, kurios gali užtrukti, lygiai, kaip prakeiksmų studijos, - dėstė mintis jis.
   Ir dar - Elridė jį taršė kaip šiltą vilną, kaip miegantį šuniuką, kaip tu nekenčiamo mokytojo reputaciją, kaip traktorius motiną žemelę. Galvojo skelti, kad gera jai, kai ji visą laiką po mūšio prasėdėjo savo butuke, deja, dėl šito jis nebuvo tikras. Apskritai, mūšis buvo kaltas dėl daugelio dalykų.
   - Dabar kalbam apie planus. Laiko turėsim ir skaitymui, ir paieškoms, ir nervų gydymui, - niauriai vyptelėjo juodaplaukis. Galbūt būtų dar paprašęs, kad ji nežvelgtų į jį vien kaip į politiką, bet, kad ir kaip nekentė šio suvokimo, jautė, jog viskas, ką dabar kalba, netgi negalėtų būti dar politikiškiau, nei jau yra.
   Gal, kai aplinkiniai tave ima skandinti savo lūkesčiuose ir vaizdiniuose, dalis to brūdo visgi įsigauna vidun?

[Elride Endlercat]

-Analizuoti?-mergina pakėlė savo antakius, kadangi neturėjo sugebėjimų pakelti tik vieną.-Aš tiesiog domiuosi,-Elridė po truputį ėmė suvokti, kaip neteisingai Fasiras žvelgė į ją. Jis tikėjosi, kad mergaičiukė tam pasiruošusi? Kad ji čia būtent dėl to skaito visas knygas ir šviečiasi? Naivu, per daug naivu.
Baltapūkė klausėsi Fasiro ir tylėjo. Tylėjo, nes nebenorėjo įžeisti prieš ją esančio pusvampyrio. Bet kai šis pradėjo kalbėti apie planus ji visiškai susiraukė.
-Ar aš turėčiau priminti, kad tu esi suknistai ieškomas to, kas dabar valdo Ministeriją? Ar aš turėčiau priminti, kad sprendžiant pagal situaciją tavęs ieško Edgaras su ne pačiais geriausiais kėslais?-mergina nenorėjo niekur skubėti, nenorėjo nė galvoti apie jokį planą, kai jau įvyko tiek daug dalykų, kuriais džiaugtis vargu, ar būtų galima.
-Fasirai, atleisk, kad taip sakau, bet aš pati esu pasimetus šiam pasauly ir visiškai netikiu savo jėgomis ir tuo, kad galėčiau kažkuo padėti. Jeigu Edgaras nesugebėjo tinkamai pašalinti to prakeiksmo tai kuo galėsiu padėti aš?-baltapūkė stabtelėjo ir kuriam laikui įsistebeilijo į vieną tašką.
-Kvailai skambės, bet bent kol kas nežadu leist tau lįst į visą šitą reikalą, kai esi tokioj formoj...-Elridė pagaliau pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į auksinės akis. Prisiminimų nuotrupos, kaip ji tyčiodavosi iš tų akių aplankė mergaičiukė visai netikėtai, kilo pagunda šypsenai, tačiau tai nebuvo tinkamas metas.
-Geriau sakyk, kokio velnio išvykai iš Londono iš tikrųjų? Vampyrams sveikata iš niekur nieko, mano žiniomis, nesušlubuoja.

[Fasiras von Sjuardas]

   Galgi atmosfera jau nebeatrodė tokia įtempta nei iš pradžių. Nors veikiau tai buvo laikinas reikalas - jiedu tiek seniai nebuvo susitikę, kad prastai kits kitą besuprato, o ką jau kalbėti apie įvykius, sukrėtusius ar padėjusius jiems atsistoti per visą tą laiką.
   - Taip, juk vienam rasti reikalingą prakeiksmą yra pakankamai sudėtinga, - nelabai suprasdamas, kodėl konkrečiau nustebo Elridė, tarstelėjo Fasiras.
   Von Sjuardas palinksėjo galva į pakankamai logiškus Elridės samprotavimus, trumpam atitraukdamas akis nuo jos į raudonu apmušalu apmuštą minkštą baldą ir pirštais porąsyk pastuksendamas į atramą. Nemanė, kad laikas dabar užsiminti apie susitikimus su Vagneriu bei būsimą susitikimą su Gabrielle Saliette Devertes, dabar pasisavinusia ministro kepurę (ar kibirą, kaip tik bepavadinsi).
   - Nebūtina man to priminti. Aš kalbu apie paieškas ir planavimą, o ne apie greitą veikimą ar brovimąsi į ministeriją, - kantriai dėstė juodaplaukis. - Net jei jie sustiprintų apsaugą ir nebegalėčiau pats iškelti kojos iš slėptuvės, esate jūs - Sorenas, tu ir Davina, - išvardijo tris būtybes, iš kurių jis tikėjosi daugiausia. Pamanė, kad Elridė Daviną turėtų pažinoti, mat iš pokalbių su mergina paaiškėjo, jog ši irgi mokėsi pas Edgar'ą.
   Ir trumpai atsikvėpęs jis niauresniu tonu retoriškai paklausė:
   - Tik kiek aš galiu slėptis, kol jūs kovojate?
   Liūdesys ir nusivylimas nesunkiai buvo girdimas ir Elridės balse. Jaunuolis tylėjo, kurį laiką nelabai žinodamas, ką ir atsakyti. Šitokiu atveju jam vėl ėmė velniškai trūkti Davinos, kuri gebėjo įkvėpti žmones ir prisibrauti per jų liūdesį link optimizmo.
   „Kažin, ką ji pasakytų Elridei?“
   - Tu esi jo mokinė ir globotinė, tu perėmei be galo daug jo žinių ir įgūdžių. Jis didžiavosi tavo pasiekimais, - kalbėjo Fasiras, atsimindamas susitikimus su krikštatėviu. - Jam trukdyti saugotis ir bandyti pašalinti kerus galėjo pats prakeiksmas. Bet juk būtent tu supratai, kad jis toks greičiausiai tapo dėl tų kerų. Juk nesi viena, mes visi mėginsim tai įveikt, - blausiai vyptelėjo jis.
   Panašu, motyvacinių kalbų rėžime jis nebuvo pats geriausias, bet bent jau kalbėjo labai nuoširdžiai.
   Išgirdęs taiklų Elridės klausimą, pusvampyris atsiduso. Nesinorėjo kalbėti tiesos, bet juk šią merginą irgi tam tikra prasme laikė savo šeimos nare. Kad ir kaip retai dabar susitikdavo, kad ir kaip mažai susisiekdavo. Fasiras juk irgi prisidėjo prie Elridės užauginimo - kad ir ne itin daug...
   - Tiesa, - sutiko jis. - Tiesa tokia, kad į ministeriją pabėgau todėl, kad negebėjau susidoroti su šeimos praradimu, visus tuos metus dirbau, per daug pasitikėdamas rasės ištverme, kas vėliau iššaukė nuovargį ir priklausomybę, - atsikrenkštė, gerklėj nemaloniai užstrigus tiesos gumului. - Nuo migdomųjų. Tik finaliniu smūgiu tapo tai, jog Edgaras užmušė mane lydėjusią aurorę bei Muniną, bei norėjo užmušti mane. Po to išvykau gydytis į Ispaniją, nes jau nebeišėjo dirbti.
   Tiesa, dar neminėjo konfliktų su Sorenu, nors jau galėjo laikyti, jog su tėvu susitaikė.
   Velnias, tie migdomieji. Galėjo bent kokių narkotikų pasiimt - vis būtų mažiau gėda.
   - O ką tu veikei po mūšio? - paklausė jis, mėgindamas išvengti nejaukios tylos po šito nemalonaus prisipažinimo.

[Elride Endlercat]

-Ne apsaugoje esmė... Fasirai, Edgaras nekvailas, jei jis sužinos kur tu esi jis tave galės sužlugdyti net pats nepakeldamas rankos,-Elridės galvoje buvo daugybė dalykų, kurie galėtų atsitikti. Atsargumas ir visko permąstymas darė savo, tačiau daugiau rizikuoti ji nenorėjo. Bet vis dėl to, merginą šiek tiek sudomino pusvampyrio minėtas vardas. Su Davina ji matėsi labai seniai, galbūt netgi per daug seniai, kad galėtų sakyti, kad vis dar pažįsta tą žmogų. Ar mergina ją atpažintų vien išvydus?
-O kokia esmė, ar slėpsies, ar ne, jei vis tiek galų gale gautųsi ta pati nesąmonė? Ar tu bent kerėjimą treniravaisi?-mergina nenorėjo nusileisti ir ji norėjo bent jau įsitikinti, kad Fasiras taip besielgdamas savęs nepražudys. Vis dėl to, kad ir kaip pyko ant jo, ji buvo jam skolinga visą savo likusį gyvenimą.
-Tai buvo praeitis, seniai seniai... Žinai kiek metų jau praėjo?-Elridė pati nenorėjo su tuo susitaikyti, tačiau mokyklą ji baigė prieš pakankamai daug metų, o nuo to laiko, jos manymu, labai mažai patobulėjo.-Ketveri metai daro savo, aš nebepažįstu nei Edgaro, nei tavęs... Ir kad ir kaip norėtųsi su tuo nesutikti tai yra tiesa. Juolab, nemanau, kad tu pats jau suvoki, kas aš esu,-baltapūkė kalbėdama nesijautė maloniai. Vidinis skausmas labai greit persireiškė fiziniu, tačiau šį reikalą mergina jau po truputį išmoko valdyti.
-Tu kvailys,-labai ramiai išgirdusi, kas buvo Fasirui, pareiškė mergina, tačiau nieko daugiau nebesakė. O ką turėtų? Juk jos žodžiai nieko nebepakeis. Neištaisysi to žmogaus persidirbimo, neatsuks laiko atgal ir nesutvarkys visų bėdų. Deja, bet laiko atsuktuvo ji neturėjo, o ir su jais prisižaisti buvo nesunku...
-Jei dar nesupratai, sėdėjau čia, ką aš daugiau turėčiau veikti?

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras dvejojo, kad Edgar'as galėtų dabar jam padaryti ką nors baisaus, tačiau Elridei visgi neprieštaravo - matė, kad šią erzina jo nepatiklumas. Visgi iš dalies ji juk ir buvo teisi - apsigynimo nuo Juodosios magijos ekspertas turėjo gerai išmanyti ir pačią Juodąją magiją, todėl von Sjuardas, net ir gerai pažinodamas krikštatėvį, turbūt negalėjo aprėpti ir numanyti visų jo turimų žinių bei galių.
   - Galbūt, - linktelėjo galva jaunuolis, nesiginčydamas su mergina. - Taip, turėjau daug laiko, todėl treniravausi ir kerėjimą, ir apsigynimą, - linktelėjo jis galva.
   Murrell'ų dvaro biblioteka buvo gigantiška - tikras rojus žmogui, siekiančiam galios bei žinių. Nekeista, jog abu Murrell'ai buvo puikūs aurorai. Pasinaudodamas ilgomis pusvampyriškomis dienomis antgamtas mokėsi netgi ir Juodosios magijos, nors nemanė, kad kada nors gyvenime ją galės išmėginti. Bet niekada negali žinoti, ko prisireiks. Tiesa, nereikėtų viltis, jog per tą pusmetį svetimoje šalyje ministras virto kovinės magijos išmanovu, juk visgi svarbu buvo ir pailsėti, ir atitaisyti sveikatą, o vėliau - ir pabūti su Davina.
   - Savo viduj vis tiek išlikom panašūs, - patylėjęs sumurmėjo Fasiras, būdamas giliai dėl šito užtikrintas.
   Į kitą nuoširdžią ir vaikiškai rimtu veidu išsakytą repliką juodaplaukis tik geraširdiškai nusišypsojo.
   - Žinau, - taikiai patvirtino jis. - Tai tokiu atveju visai laikas tave iškrapštyti iš čia, - vėlgi niūriai vyptelėjęs pridūrė, nors ir nujautė, kad galimai tokia fraze sulauks tik neigiamo atsakymo.

[Elride Endlercat]

Mergina liko šiek tiek nustebinta to, kad Fasiras mokėsi kerėti. Ji vos vos linktelėjo galva. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau suvokė, kad nuo dar vienio reikalo neišsisuks. Kad teks daryti kažką ir dabar į viską žiūrėti dar rimčiau. Mergina nenorėjo prie to prisidėti, nes bijojo susimauti, bijojo matyti dar daugiau aukų ir nelaimingų atsitikimų, bet kažkodėl gyvenimas visados ją būtent ten ir tempė. Tempė mirties link, rodos, baltapūkė buvo prakeikta, kad amžiams būtų apsupta mirties ir tamsos.
-Dar klausimas,-Elridė vos vos šyptelėjo. Ji puikiai žinojo, kad nebėra tas pats žmogus, koks buvo mokykloje. Dabar jos baimės šiek tiek pakito, su žmonėmis bendrauti ji nebenorėjo. Ne dėl to, kad nesugebėtų, bet tiesiog jų bijojo, o knygos ir ramus gyvenimas atrodė kur kas patraukliau...
-Taip, kaip mane iškrapštė į tą mūšį,-sarkastiška šypsena tiesiog nušvito Elridės veide, tačiau lygiai taip pat kaip ir atsirado, greit ir išnyko.-Gerai, gerai, peržiūrėsiu likusias knygas, kurių dar neskaičiau, gal rasiu kažką kas labiau tiktų Edgarui... O ką toliau teks daryti nežinau,-baltapūkė nužvelgė padėta žiobarišką knygą, kurią taip norėjo pabaigti skaityti, o tada ir visą tą krūvą apie kerus, užkeikimus ir panašius magiškuosius dalykus, knygų. Taip, mergaitė vėl turės įtemptai sėdėti prie jų, bet šį kartą jau ne visai savo malonumui.

[Fasiras von Sjuardas]

   Netgi Fasiras galėjo įžvelgti baimę ir dvejonę Elridės veide. Kol kas jam dar nebuvo aišku, ar šis neryžtingumas buvo mūšio pasekmė ar vienatvės, tiesa, jis galėjo nežinoti ir dar ko nors, tik kaži, ar pirmas jų susitikimas buvo tinkamas laikas šitai aiškintis. Išaiškės per laiką, pusvampyris tuo buvo visiškai užtikrintas.
   Tylėjo. Kitu atveju būtų mėginęs apeliuoti į jos sąžinę ar retoriškai klausinėti, kur ji pametė drąsą, bet ji jau nebuvo vaikis, o ir kaltinti jos jis negalėjo - jau vien todėl, kad nepasirodė mūšyje, kad ir kas jį sulaikė nuo grįžimo. Netgi pasakyti ką nors drąsinančio, panašaus į „Bet mums tavęs reikia“ arba „Tu gali“ būtų skambėję per daug politikiškai, o šito skambesio, aplinkinių nuomonę pakreipiančio tik viena linkme, Fasiras ėmė vengti labiau nei bet ko kito.
   - Ačiū tau, - liūdnokai vyptelėjęs tarė jis, jausdamas, kad turbūt čia nebėra pageidaujamas. - Pasiųsk pelėdą ar gynėją, jeigu ką nors atrasi, - pridūrė stodamasis. - Aš irgi veikiai gausiu knygų tam reikalui, - prisiminė jis susitikimą su Sorenu bei Sabrina. Šiedu pažadėjo paieškoti literatūros apie užvaldymo užkeikimus, tad dabar von Sjuardo dar laukė užduotis pranešti tėvui ir tetai naujus sužinotus faktus apie galimą ir labai tikėtiną Edgar'o elgesio pokyčių priežastį.
   Po neilgo atsisveikinamo pokalbio ir jau sukdamas link durų ministras blausiai vyptelėjęs nukreipė lazdelę į tuščią kambario kampą, atsiminęs vienus gana nesudėtingus, tačiau mažai žinomus kerus, rastus besikuičiant Murrell'ų dvare. Vos juos pamatęs dvaro svečias atsiminė, kaip Elridė mėgo juodas rožes - kol buvo maža, neretai čiauškėdavo apie jas. Tad dabar kamputy ir atsirado nedidelių juodų rožių krūmelis vazone. Jis - ir tuščia stiklinė ant stalo - ir teliko, kai Fasiras išėjo.

[Elride Endlercat]

Mergina atsisveikino su Fasiru jau su pranykusiu niūrumu. Rodos, reikia tiek nedaug, kad viskas eilinį sykį apvirstų aukštyn kojomis. Dabar mergina žinojo kur kas daugiau nei norėtų. Ir ji galėjo puikiai suvokti, kad būtent tai vėl neduos ramybės, kad vėl teks keltis ryte nežinant, ką jai duos diena ir kad galų gale... Turės ateiti diena, kai jai teks išvysti Edgarą, kaip atkerėjimas atrodė mergina galėjo prisiminti, tačiau nebuvo tikra, ar jiems tikrai reikia būtent to.
Elridė užrakino savo buto duris ir patraukė atgal į kambarį. Dėl gelių jos veide kuriam laikui pažaidė šypsena, tačiau šioji ilgai laikytis negalėjo. Mergina nenorėjo švaistyti laiko, nes norėjo viską užbaigti kuo greičiau. Jos rankose labai greitai atsidūrė dar viena knyga, kuri, deja, bet nebebuvo pilna žiobarų išgalvotų istorijų. Knyga buvo pilna magijos ir paslapčių, kurių reikėjo baltapūkei ir kurių galbūt prireiks ir kitiems.