[Auris Senkleris]

Mažylis pats numetė vėliavą ir Auris Ją pakėlė, kad ji vėl nebūtų pačiupta. Berniukas rausė smėlį, nelabai domėjosi žaidimu. David tikrai buvo per mažas jam štai ir viskas.
- Oliveri, viskas gerai nesirūpink. - O tada pritūpė prie David.
- Ar tau patinka slėpynės? Mums reikia paslėpti vėliavą, kad tėtis, Hannah ir Eliotas imtų jos ieškoti. O jie irgi turi kitą vėliavą, kurią turėsime rasti mes. - Na ne. Maudytis neitų. Būtų baugoka vestis jūron tokį mažiuką vaiką. Didelė atsakomybė. Už svetimus vaikus visada jaučiasi didesnė atsakomybė.
- Miriam, taip ir padarysiu. - Nusišypsojo mergaitei. - Labai gerai sugalvojai. - Auris kerais sukėlė smėlį, suvertė jį į krūvą, pradėjo formuoti.
- Ar gali nusivesti broliuką pas Miriam Oliveri? Paslėpkite vėliavą, o aš tuoj baigsiu ir ateisiu pas jus. - Ištiesė vėliavą Oliveriui.

[David Llewellyn]

Ar Oliveris nori maudytis, ar kaip tik neleis? David nežinojo, ir tai trikdė. Ar jis gali sprukti prie vandens? Pabandė, bet brolis jį laikė. Tai mažyliui visai nepatiko. Tiesa, tada atsirado Auris ir pasiūlė įdomią veiklą.
- Patinka! - šūktelėjo. Taip, tikrai labai smagu, kai Hannah ir Ezra jo neranda. Bėda ta, kad laukti, kol bus surastas, greitai pabosta. Ir ką daryti tada? Ar ir dabar reikės laukti? Bet ne, jie turės ieškoti kažkokios vėliavos, o tai labai įdomu.
- Eime ieškoti vėliavos! - pareiškė timptelėdamas Oliverį. Jau negalvojo, kad ką tik ketino eiti maudytis. Ne, dabar mintis užėmė nauja veikla - paieškos. Kiek laiko ten užsibus, neaišku, bet bent jau kol kas šis mažylis atrodė esąs pagaliau nusiteikęs žaisti žaidimą, kurį jie ir susirinko žaisti.

[Oliveris Llewellyn]

Regis, David tikrai norėjo pulti į vandenį, tad teko tvirtai jį laikyti. Tik ką daryti, kad Auris nepalaikytų jo kažkokiu nieko nesuprantančiu kvailiu? Oliveris labai mylėjo mažą nenuoramą broliuką, todėl svarbu, ką galvoja tėčio draugas. O jis, aišku, bandė nuraminti. Dvylikametis linktelėjo, nors atsikratyti nerimo ne taip jau ir paprasta.
Slėpynės David buvo visai suprantamas dalykas, ir jo brolis nusišypsojo. Gal pagaliau žaidimas prasidės? Paėmęs iš Aurio vėliavą, o kita ranka laikydamas mažylio ranką Oliveris priėjo prie krūmų. Juose rado Miriam.
- Prisimeni, kaip jūs su Hannah atrodėte kaip tikros laukinės tada, kai kepėme mėsą? - paklausė sesutės prisiminęs ankstesnę išvyką su Auriu. Jos tikrai labai smagios, ir be tokių veiklų vasara būtų jau nebe tokia. Praskėtęs krūmų šakas padarė tarpą, į kurį kuo puikiausiai tilps David.
- Nori įlįsti? Tada aš tau paduosiu vėliavą, o tu turėsi ją kaip nors įtaisyti, - pasakė mažajam broliukui. Regis, kol kas sekėsi visai neblogai.

[Miriam Llewellyn]

Auris pritarė idėjai, ir Miriam pasijuto patenkinta. Kartais menkai pažįstamas suaugęs žmogus versdavo jaustis šiek tiek nejaukiai, tačiau mergaitė suvokė, kad tėčio draugas geras. Juk jam patinka su jais žaisti visokius žaidimus, be to, dvyniai Aurį tiesiog dievina. O ir jis pats puikiai sutaria su abiem, nors Oliveris ir Eliotas yra tokie skirtingi.
Įlindusi į krūmus tikėjosi būti pamiršta. Dažniausiai taip ir būna. Niekas jos nepastebi, ir tai visai gerai. Bet ne šį kartą. Oliveris ir David lindo paskui ją, tad teko kiek pasitraukti. Atsakydama į brolio klausimą linktellėjo ir nusišypsojo. Tas pasibuvimas su mėsa buvo tikrai smagus.
O kur būtų geriausia slėpti vėliavą? Norėjo paimti ją iš Oliverio, bet suprato, kad tai mažajam nepatiks. Tyliai atsidususi laukė, kol David atliks savo užduotį. Tik ką darys čia įlindęs Auris? Jiems turbūt reikės keliauti priešininkų bazės link. Ar kas nors liks saugoti vėliavos? Miriam labai jau įnirtingai mąstė, kaip čia viskas bus toliau, bet išoriškai atrodė visiškai nesusidomėjusi. Tupėjo krūmuose ir laukė, kol Auris ar bet kas kitas pasakys, ką jai daryti toliau.

[David Llewellyn]

Niekas nėjo su juo ieškoti vėliavos, ir David pasijuto kiek įsižeidęs. Argi jie čia susirinko ne to? Jau ruošėsi pats keliauti atlikti užduoties, bet Oliveris užsiminė apie kitą įdomų dalyką. Kas gali būti smagiau nei įlįsti į krūmus? Susižavėjęs mažylis skubiai įsispraudė į padarytą tarpą. Kiek apsidraskė rankas ir veidą, bet tai buvo smagu. David smagiai kikeno ir, regis, visai pamiršo turintis paimti vėliavą ir ją paslėpti. Atsisukęs į brolį laukė naujų pramogų ir tada pastebėjo tą spalvingą daiktą. Čiupo ją ir sugebėjo prisiminti turintis paslėpti. Susikaupęs galvojo, kaip geriausia tai padaryti. Ir netgi kažką sugalvojo. Apvertė kotą vėliava į apačią ir subruko ją į pačius tankiausius krūmus. Dabar jos niekas neras! Tik kas ieškos? Auris ar tėtis? O gal abu? O kur dingo Hannah? Kiek sutrikęs David niekur nesitraukė iš krūmų, bet galiausiai susiprato turintis pranešti:
- Paslėpiau!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, Eliotui nepatiko tėvo atsakymas apie vėliavą. Dafydd tyliai atsiduso. Kiek kartų kartojo sau, kad tai visai normalu, kad tai tiesiog paaugliška reakcija? Deja, mylintis tėvas nenorėjo leisti savo mažyliams tapti paaugliais. Jeigu kas nors paklaustų, ko Dafydd nori, pasakytų: kad jo vaikai visada liktų mažyliais.
Hannah šauniai padirbėjo su vėliava, o ir Eliotas tam pritarė. Dafydd nusišypsojo.
- Man atrodo, David labai norėjo skubėti ten, - atsakė mergytei rodydamas į tą pusę, kur prieš tai iš tiesų nurūko jos jaunesnis broliukas. Labai rūpėjo, kaip ten Auriui sekasi su tuo nenuorama. Ar David bent kiek dalyvauja žaidime? Tiesą sakant, gerai, kad jis nepateko į komandą su Eliotu. Tai paauglystėn lekiančiam berniukui nepatiktų, jis būtų blogos nuotaikos taip turbūt ją sugadindamas ir kitiems. Oliveris ir Miriam daug kantresni. Na, o Auris... Dafydd tikėjosi, kad draugas prisimena esąs čia suaugęs. Ir kad David dar visai mažas.
- Dabar jau esame pasiruošę sutankinti krūmus ir organizuoti tolesnį planą, ar ne? - paklausė Dafydd ir išsitraukęs lazdelę sumurmėjo burtažodį. Padidino krūmų kiekį ir ilgokai formavo juos taip, kad atrodytų kuo natūraliau. Labai gali būti, kad Auris supras planą, ir jis sugrius. Kita vertus, net ir atradus vėliavą nebus paprasta prie jos prieiti.
- Ar matote ją? - paklausė mažylių. Apsidairė tikrindamas, ar netoliese turi dar kokios nors pagalbos. Kaip tik augo du medžiai, kurie galėjo labai praversti.
- Kol Eliotas eis žvalgybon, manau, mes su tavimi, Hannah, galime pasislėpti už tų medžių. Puikiai matysime, ar jie ateis. Matai tą neaukštą šaką? Jeigu nori palypėti, jie tikrai tavęs nepastebės. Šakos iš jų pusės nesimatys, tad jie ieškos tavęs ant žemės. O kai Eliotas grįš su naujienomis, galėsime nuspręsti, ką darome toliau. Kaip galvojate? Ar gal turite kitokių idėjų, kaip geriau surasti vėliavą?

[Hannah Llewellyn]

- Visai ne nesąmonė. Negalima sukčiauti ir keisti vėliavos. - Dabar tyčia prieštaravo broliui, nes neabejojo, kad jis eis žvalgybon. Dėl to buvo labai gaila.
- Nesimato. - Tikrai nesimatė tos vėliavos. Nuostabingai ji pradingo. Nerealu atrodė matyti kaip krūmai sutankėja. Dabar labiau nei bet kada norėjosi išvykti į mokyklą. Į Hogvartsą.
O tada tėtis pasakė nuostabų dalyką. Tokį, kad net žvalgyba beveik nublanko.
- Aha palypėsiu. - Mergaitės balsas suskambo kur kas džiugiau. -  O tu Eliotai atsimink. Žvalgai tylūs ir kantrūs. - O brolis toks tikrai nebuvo. Bet gal jau kaip nors.
Laiminga ji nubėgo prie medžio. Toji šaka tikrai augo neaukštai ir mergaitei pavyko užsiropšti. Bet ji norėjo užlipti aukščiau.
- Aš galėčiau pasižvalgyti iš aukštai. - Pasakė. Pagunda buvo labai didelė ir nelaukusi ką tėtis pasakys užlipo viena šaka aukščiau. Tada dar aukščiau. Ji dar buvo maža ir lipti tikrai nebuvo jau taip paprasta. Hannah sustojo. O kas, jeigu tėtis išvis lieps išlipti iš medžio? Todėl visgi sustingo. Tupėjo aukščiau nei tėtis sakė. Bet ne taip aukštai, kad galėtų apsižvalgyti. Mergaitę slėpė tankūs lapai.

[Eliotas Llewellyn]

Tėčiui pradėjus tankinti krūmus Eliotas stebėjo ne magiją, o Hannah. Puikiai prisiminė, kaip pats išpūsdavo akis, kai mama ar tėtis kerėdavo. Tada dar buvo mažas ir nesimokė Hogvartse. Dabar jau viskas kitaip. Jis beveik suaugęs ir pats moka daugybę šaunių kerų.
- Nesimato, - pritarė sesutei ir išsišiepė. - Jie tikrai neturi šansų prieš mus laimėti.
Pagaliau artėjo žvalgybos laikas. Aišku, įlipti į medį irgi būtų įdomu, bet jo užduotis geresnė.
- Tėti, tu gali pasistengti nukreipti jų dėmesį! - patenkintas pareiškė. Jeigu jau kam nors teks prarasti gyvybes, tai tikrai ne jam. Hannah pasisakius apie žvalgus Eliotas tik nusivaipė. Jis pats puikiai viską žinojo, tikrai nereikėjo, kad maža sesutė čia aiškintų. Taigi patraukė į tą pusę, į kurią prieš tai nubėgo David. Netoliese augo nuostabūs krūmai, į kuriuos Eliotas įlindo taip pasislėpdamas nuo komandos narių. Neįprastai sau elgėsi labai atsargiai, tad lėtai, tačiau užtikrintai artinosi varžovų bazės link.

[Auris Senkleris]

Berniukas pamiršo idėją maudytis. Ir tai buvo labai gerai. David dar visai mažiukas, na, bet bent trumpam susidomėdavo jų veikiama veikla ir dabar visi trys vaikai lindėjo krūmuose. Auris baiginėjo savo darbą. Pabaigęs priėjo prie krūmų.
- Labai gerai paslėpta, nieko nesimato. - Dabar svarstė kaip pasielgti. Aplamai pats liktų saugoti tos vėliavos, o vaikai galėtų bėgti ieškoti, juk jiems taip būtų smagiau. Bet net su tokiais atsakingais kaip Miriam ar Oliveriu bijojo paleisti vieną David.
- Oliveri, Miriam, kuris norite pasilikti saugoti vėliavos? Jei labai norite galite dviese likti, - Gal taip būtų smagiau. - Jei ne gal traukit burtus, nebent yra savanoris pasilikti.
O tada paėmė lazdą, kuri atstojo ginklą.
- O mes David eisim ieškoti tėčio, Hannah ir Elioto vėliavos gerai? Tik saugokis, kad jie nepaliestų tavęs su šituo. - Parodė jam tą lazdą.
- Jei palies iškrisi iš žaidimo. Visai kaip per gaudynes, kai esi sugaunamas. - Šypsojosi mažyliui.
Kad dar labiau pakeltų jam ūpą pasakė.
- Labai gerai, kad tu mūsų komandoje. Kadangi mes tokie dideli, o tu mažesnis, tai tu galėsi įlįsti ten, kur mes negalime ir tikrai galbūt atrasi vėliavą.

[Oliveris Llewellyn]

Taip dirbti visiems kartu labai smagu. Jie trise slėpė vėliavą, o Auris kerėjo. Oliveris norėjo būti didelis ir gebėti burti, bet iki to dar labai ilgas laikas. Jam turbūt iš viso niekada nesiseks burti taip puikiai, kaip tą daro tėčio draugas.
- Puiku, - nusišypsojo broliukui, kai jis paslėpė vėliavą. Paėmęs už rankos padėjo išlįsti iš krūmo. Labai norėjo eiti ieškoti priešininkų vėliavos, bet išgirdęs Aurio klausimą iš karto pasakė:
- Aš galiu likti čia ir saugoti vėliavą. Bet turbūt geriau šiek tiek atsitraukti, kad jie tiksliai nežinotų, kur ji yra.
Pasidarė kiek liūdna, kad teks užsiimti nuobodesne žaidimo dalimi, bet sesutei čia likti tikrai nepatiktų. Be to, tokie judrūs žaidimai ne jam, tad viskas bus gerai.
- Aš pasiliksiu, - užtvirtino berniukas ir žvilgtelėjo į Miriam bandydamas jai perduoti, kad gali nesijaudinti ir ramiai eiti su Auriu ir David. Tai, kad jai bus smagu, rūpėjo labiau nei tai, kad pačiam laukti gal kiek ir pabos.

[Miriam Llewellyn]

Žaidimas nusimatė įdomus, nors Miriam įtarė, kad ieškoti vėliavos bus įdomiau nei slėpti savąją. Kai David pareiškė atlikęs užduotį, išlindo iš krūmo ir susirado savo pagalį. Mielai būtų bakstelėjusi Aurį, bet spėjo, kad tik atimtų gyvybę. Ne, geriau nereikia, mat mergaitė tikrai norėjo laimėti. Nors buvo tyli ir tarsi neemocinga, entuziazmo nugalėti jai netrūko. Tik, ko gero, to niekas negalėjo matyti.
- Aš eisiu su tavimi ieškoti vėliavos, - pasakė Miriam Auriui. Geriau būtų, jei David liktų čia, bet tėčio draugas tikriausiai nori prižiūrėti mažą berniuką. Norėjo pasakyti, kad jis gali likti su Oliveriu, bet suprato, kad brolis aukojasi likdamas čia, tad užkrauti dar ir mažiuko neleido širdis. Taigi pamosavo pagaliu ir ėmė dairytis bandydama nuspręsti, kur geriausia pradėti paieškas.

[David Llewellyn]

Išlindęs iš krūmo David jautėsi labai patenkintas savimi. Svariai prisidėjo prie komandos pergalės, o kad ji dar toli gražu nepasiekta, mažylis nepagalvojo. Neabejojo esantis nugalėtojas ir tuo labai džiaugėsi.
- Einam, einam, einam! - šūktelėjo, kai Auris pareiškė, kad jie eis ieškoti tėčio, Elioto ir Hannah. Tai dar įdomiau, tad berniukas net švytėjo iš pasitenkinimo. Čiupo suaugusį žmogų už rankos ir nepaisydamas Oliverio ir Miriam ėmė jį tempti. Bet netrukus sustojo, mat Auris labai jau nusišnekėjo.
- Aš nemažas! - šūktelėjo jis. Keista, kai suaugę žmonės tokie kvaili, bet vis tiek teikėsi paaiškinti: - Mažas yra Ezra!
Jau beveik ir pamiršo, kur jie turi eiti ir ką daryti, bet vėl ėmė tempti Aurį kažkur. Nežinojo, kur, tad tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau tėčio draugas susiprotės parodyti kelią.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ir Eliotui, ir Hannah patvirtinus, kad vėliavos nesimato, Dafydd linktelėjo. Labai puiku. Tikrai įdomu, kaip seksis žaidimas, kuris, galima sakyti, dabar ir prasideda.
- Neužmikite ant laurų. Nepamirškite, kad jie irgi stengiasi kuo geriau paslėpti vėliavą, - pasakė. Svarstė, kuris iš mažylių blogiausiai priimtų pralaimėjimą. Ko gero, Eliotas. Jiems pralaimėjus Hannah turbūt nusimintų, bet nei įsižeistų, nei supyktų. Oliveris ir Miriam iš viso reaguotų gana ramiai, o ar David bent prisimena, kad jie žaidžia žaidimą? Į galvą sugrįžo mintis, kad reikėjo tą berniuką pasilikti prie savęs. Deja, dabar jau buvo per vėlu, ir reikėjo susitelkti į strategiją.
- Gal ir gera mintis, - pritarė Eliotui ir stebėjo, kaip jis tolsta. Tiesa, netruko atsisukti į Hannah. Visa laimė, kad tai padarė - ta mergytė sugalvojo užlipti gerokai aukščiau. Žengęs prie medžio Dafydd ištarė: - Ir kas čia elgiasi kaip koks Eliotas, ką? Argi leidau lipti taip aukštai?
Tonas nebuvo piktas, jis labiau buvo žaismingas. Tik reikėjo apsispręsti: taip aukštai Hannah vienos tikrai nepaliks, bet jeigu pats stovės čia, Auris ir kiti viską supras. Bet jeigu lieps jai nusileisti, mergytė nusimins. Ir taip ji tikriausiai norėjo eiti į žvalgybą.
- Hannah, man labai baisu, kad tau kas atsitiks. Bet čia likdamas išsiduosiu. Gal vis dėlto nusileisk ant tos šakos, kurią rodžiau? - galiausiai pratarė vildamasis, kad balsas skamba draugiškai. Dar pridūrė: - Suprantu, kad tau taip įdomiau, o iš aukštai ir geriau matyti. Bet jeigu kuris nors iš jų prieis prie medžio, nuo šitos šakos tikrai pasieksi bakstelėti. Kaip sakai?
Padvejojęs pats žengė prie krūmo ir atsitūpė. Ne itin gera priedanga, ypač turint omenyje kvailai ryškius jo plaukus. Bet tai buvo geriausias variantas, ką sugalvojo, kad liktų šalia Hannah, bet ir ne visai atviroje vietoje.
- Arba galime pabandyti susirasti kitą medį su patogia šaka. Galbūt jie pamanytų, kad vėliava ten, - staiga pasakė. Smalsiai laukė, ką pasakys Hannah, o apie klausimą, ką darys Eliotas, jei grįžęs jų neras, atsakymo stengėsi nė neieškoti.

[Hannah Llewellyn]

Hannah parodė nubėgančiam Eliotui liežuvį. O paskui jau tupėjo medyje. Ir visai nenorėjo leistis žemiau.
- Bet aš nenoriu. - Pradėjo ožiuotis.
- Aš sėdėsiu ramiai ir nenukrisiu. - Ne ir į kitą medį nenorėjo perlipti. Jai čia patiko. Jei paskui ir ras kokią kitą patogesnę šaką, tai tada ji vis tiek bus kur nors žemai. Išvis Hannah norėjo lipti aukščiau net nei dabar buvo. Mergaitė užsispyrė. Taip atsitikdavo retai. Tada, kai nenorėdavo kažko valgyti ir dar kitais retais kartais. Ir dabar nusitaikė vienas iš jų.
- Nelipsiu. - Įsitvėrė šakos penkiametė.
- Tu gali save kerais paslėpti ir niekas nematys tavęs. - Puikus pasiūlymas Hannah nuomone. Kas išvis jai galėtų nutikti? Visiškai nieko. Ir ji liko sėdėti ten kur buvusi. Nors norėjo dar aukščiau, bet nedrįso lipti. Visų pirma, tai buvo sunku tokiai mažai mergaitei. O antra, tėčiui ir taip baisu, tai jei lips išsigąs dar labiau.

[Miriam Llewellyn]

Regis, David nelabai supranta, ką jie šitame žaidime daro. Nors Miriam niekada nerodė nepasitenkinimo, dabar tą nuslėpti buvo gana sunku. Ji pati su Auriu susipažino būdama gerokai vyresnė, tad kodėl broliukas būdamas vos ketverių turi trukdyti pramogoms? Tiesa, dabar mergaitė jau žinojo, kad kai buvo David amžiaus, mama ir tėtis neteko jos broliuko. Gal ir nekeista, kad tą vasarą jie nieko su Auriu neveikė. Bet kodėl tada negali palaukti ir David? Hannah žymiai sumanesnė.
- Netempk jo. Geriau tegul Auris rodo kelią. Tu vis tiek nežinai kur eiti, - pasakė mažajam broliukui Miriam ir pažvelgė į tėčio draugą. Parodė į didelį medį, į kurio pusę anksčiau nuėjo Hannah, Eliotas ir tėtis, ir pridūrė: - Man atrodo, jie nuėjo į tą pusę. Galime eiti?
Laikė rankose ginklą ir pradėjo nekantrauti. Nors bazę statyti įdomu, pagaliau pradėti tikrąjį žaidimą turėtų būti dar įdomiau.