[Igoris Lorijanas Greywindas]

Pakrantė buvo dalijama į dvi dalis: viena buvo vadinama Pakrante prie Koukvorto, kita- Sirenų pakrante. Pirmoji pakrantės dalis buvo viena mėgstamiausių vietų atvykusiams pailsėti burtininkams, raganoms ir, aišku, žiobarams.  Mat jūros bangos romiai glostydavo gelsvą, švelnų pakrantės smėlį, o retai sutinkantys akmenys bei arti esantis miestelis ir geras kelias ir vaizdas nuo pakrantės iki Koukvorto dar labiau vertė šią pakrantės vietą tinkama poilsiauti. Tačiau tiems, kurie mėgsta pavojus, pasikarstyti ant aštriabriaunių uolų, tekdavo keliauti tolyn nuo Koukvorto. Tada, švelnų pakrantės smėlį, keisdavo vis daugėjančios akmenų virtinės, tik kart kartėmis pasirodydavo vienas ar kitas gelsvas ruožas, skelbiantis, kad šioje vietoje vis dar yra smėlio ir skurdžios augalijos. Tokios vietos būdavo sunkiai prieinamos dėl milžiniškų uolų, kurios jau gąsdindavo mėgėją laipiotoją, o dar kur galingos, lūžtančios bangos. Būtent, šiose pakrantėse rinkdavosi jūros būtybės, kurios atslinkdavo į sausumą, nakčiai atėjus. Tik vienos atvykėlės žinodavo siaurus takelius tarp uolų, visokiausius užkaborius, kas ir vertė jas dar labiau pavojingas.
Kartais tarp vietinių pasigirsdavo šnekos, kad ten gyvena undinės, mat seniau, dažnai dingdavo jūreiviai ar vaikinai. Kai kuriuos atsirasdavo aplinkiniai prie akmenuotos pakrantės, bet būdavo jau negyvi. Vietiniai sakydavo, kad dingusieji atrodydavo laimingi, šypsodavosi. Tačiau, dabar- dingimai apmažėjo, net buvo galima teigti, kad iš viso jų nebėra. Bet, tik kai kurie žinojo, kad kodėl taip yra, ir puikiai nutuokė, kad ten gyvena ne tik undinės, bet ir sirenos.
Todėl tą, pavojingą pakrantės dalį pavadino Sirenų pakrante.


Saulėlydis. Visur ramu, rudeninis vakaro vėjas švilpavo tarp Sirenų pakrantės uolų, o jūros bangų mūša lėtai ritosi pakrantės link.
Figūra, slėpdamasi ilgėjančiuose vakaro šešėluose slinko per uolas.
Niekas jo nepastebėjo Koukvorte, kai tasai atvykęs oru nusileido vienam skersgatvyje. Nepastebėjo net ir tada, kai keliautojas paliko sau už nugaros miestelį, tad vargu, ar kas ir dabar pastebės jį.
Šio vakaro paskutiniuose spinduliuose sušmėžavo ruda, garbanota plaukų kupeta.
Igoris, pritrūkęs kvapo, sustojo didelės uolos šešėlyje, kolei pasirėmė ranka į grublėtą akmenį.
Sunkiai gaudydamas orą, antgamtikas užsimerkė. Nebuvo lengva keliauti per šios pakrantės dalį. Laipojimas atimdavo daug jėgų iš devyniolikmečio, ypač prisiminus faktą, kad pastariąsias naktis danguje kybojo pilnatis.
Galėčiau lengviau ir greičiau eiti, jei prisiartinsiu daug arčiau prie jūros,-pamintijo akimirką buvęs švilpis, pasitraukdamas iš šešėlio, kad pažvelgtų į jūros pusę. Stiprios bangos per ilgą laiką nugludino akmenuotą pakrantės paviršių, tad kuo būdavai arčiau jūros, tuo lengviau galėdavai keliauti ištisai per pakrantę. Deja, Igis eilinį kartą pasirinko kabarotis per uolas, nei būti nuneštam į jūrą bangos.
Igoris Gabrielius užšoko ant uolos ir staiga, paskutinę akimirką, saulė nusileido. Antgamtikas giliai įkvėpė jodo, atnešto vėjo nuo jūros. Mėlynai pilkos akys nukrypo į horizontą. Melancholija užplūdo Igorį, šiam prisiminus Emi- atrodo, praėjo ištisa amžinybė nuo paskutinko jų susitikimo Londono parke. Demonų mūšis privertė buvusį Mirtininką pakuotis į savo gimtinę, taip ir nesužinojus kas nutiko kitiems jo bendražygiams, na, išskyrus Ašą ir Melą.
Igoris nušoko ant kitos uolos, ir galvodamas nuslinko pakrante.
Kažkaip, kažkokiu būdu suradęs seną Magijos Žinių laikraščio numerį, rado straipsnį apie dingimus ir mirtis Hogvartse. Nė nereikėjo sakyti jaunuoliui, kad suprastų apie ką rašoma. Tačiau tarp pažįstamų iki gyvo kaulo vardų, pavardžių ir incialų atradęs tris raides iš karto suvokė ką darysiąs.
Teko ilgai laukti progos, kas pabėgtų iš JAV, todėl nenuostabu, kad užtruko vienerius metus, užtat, užtektinai prisiklausė apię šią vietą Koukvorte, kurioje ir dabar buvo.
Pakrantė, perdalyta į dvi dalis.
Tačiau tik vieno dalis rūpėjo Lorijanui. Puikiai nutuokė kas jam gresia, jei pasirodys čia, bet kito pasirinkimo neturėjo- tik čia galėjo sužinoti kur yra jo Emilijana.
Tik nežinojo ar pirmiausia bus: ar jis susiras jas, ar jos- jį.
Šiurpas nukrėtė vilkolakį. Jis tikrai nenorėjo patirti kaip sirenos panaudoja savo apžavus ant jo.

[Emilianne Mcwelle]

Metai. Dvylika mėnesių. Trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos. Aštuoni tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt valandų. Penki šimtai dvidešimt penki tūkstančiai šeši šimtai minučių.  Trisdešimt vienas milijonas trys šimtai penkiasdešimt šeši tūkstančiai sekundžių. Trisdešimt vienas milijonas trys šimtai penkiasdešimt šeši tūkstančiai viena... Trisdešimt vienas milijonas trys šimtai penkiasdešimt šeši tūkstančiai dvi... Trisdešimt vienas milijonas trys šimtai penkiasdešimt šeši tūkstančiai trys... Laikas ėjo. O ant vienos iš nuošaliausių uolų įsitaisiusi mergina jautė kiekvieną jo sekundę. Vėl leidosi saulė, po maždaug devynių valandų ji pakils. O tada vėl nusileis. Ir taip be galo. Atsistojo. Besileidžiančios saulė spinduliuose sutvisko balta spindinti oda ir perlų baltumo plaukai. Grakščiai nėrė į vandenį, tiesiog taip, kaip stovi, ir nuplaukė tolyn. Sunkiai galėjo tai ištverti.
Vandenyno bangos glostė rankas ir kojas, lengva sirenų apdaro medžiaga plaikstėsi aplink, tačiau mergina to jau senokai nejuto. Mintyse, kaip ir visada temstant, vėl ėmė karaliauti nerimas ir atsiminimai. Jūros kerų nuplauti maskuojamieji kerai atidengė ant kairės rankos dilbio išdegintą juodą vandens ženklą.
Dar savaitė, ir ją pačią būtų prisiėję gydyti toje pačioje psichiatrinėje, kurioje tupėjo rupūžės pavidalu. Jeigu nuoširdžiai, Emilijana laikėsi neišprotėjusi vien dėl tos vargšės merginos. Anksčiau kelis kartus buvo ją sutikusi koridoriuose, tačiau savo akimis matė, kaip Slapstūnų šunys jai atima protą. Toks likimas dar žiauresnis nei jos, tupinčios kaip šaltakraujis gyvūnas. Ji nors turėjo atsiminimus ir praeitį. Savo, o ne įdiegtą priešų. Ji nors išliko savimi. Metė žvilgsnį į tuo metu ramiai miegančią Albertiną. Jauną, neapsakomai gražią merginą, kuri dabar vaizdavosi reginti Antrą pasaulinį karą. Gal todėl, kad visi tuo metu dėmesį buvo suteikę į lovoje gulinčią asmenybę, niekas nepastebėjo pro atvirą langą į kiemelį iššokusios rupūžės. Dievaži, tos ligoninės sienos dusino. Jau nekalbant apie tai, kaip pradėjo trūkti oro dėl kitų priežasčių. Slapstūnai greičiausiai neapsižiūrėjo užkeikę sireną - o gal kaip tik apsižiūrėjo - tačiau palikti jūros vandens nepasivargino niekas. Gerdama į save žolės kvapą bei saulės šviesą, Emi eilinį kartą bandė suskaičiuoti, kiek dar dienų tvers be sūraus vandens. Kad juos kur velnias, sueitų ir ta pati druska, bet čia net jos normalios nerasi. Gerbiamajam Ministrui išlaidų plane tikriausiai neatsirado vietos psichiatrinės ligoninės produktų kokybei pagerinti. Taip bemintijančią rupūžę staiga uždengė šešėlis. Dmitrijus Fedoras pritūpė, apžiūrėjo savo radinį tarsi įdomų eksponatą ir nusišypsojo.
 - Ir ką gi mes čia turim? Apkerėtą... ar tik ne sireną? Niekada gyvenime nemačiau, kad rupūžės būtų tokios šviesios spalvos,- sumurmėjo vyras.
Aišku, kad nematei, tataigis. Kad jau toks protingas, galėtum mane atversti tuščiai liežuviu nemalęs. Jeigu aišku čia ne dar vienas mylimų Slapstūnų fiasko.
Gal Poseidonas, o gal tiesiog vyro įžvalgumas lėmė tai, kad po kelių minučių Emilijana atgavo savo pavidalą.
 - Na va, ir vėl neapsirikau,- nusišypsojo Fedoras, lazdelę užsikišdamas už diržo ir įsmeigęs akis į orą gaudančią merginą.- Sirena.
Emi, neįsivaizduodama ko šitas atvykėlis iš jos gali pareikalauti mainais į sugrąžintą pavidalą, nereagavo niekaip. Nei patvirtino, nei paneigė. Juk tai akivaizdu. Juolab, kaip tada būtų paaiškinusi tai, kad kuo toliau, tuo labiau trūko oro.
 - Imk,- vyras iš kišenės išsitraukė mažytį stiklo buteliuką ir numetė merginai. Saulėje sužvilgo keli jūros vandens lašai.- Kuriam laikui užteks, o dabar,- be ceremonijų čiupo kairę Emi ranką ir išsitraukė lazdelę. Muistydamasi sirena bandė ištrūkti, tačiau ją laikė stiprus suaugęs vyras, o ji tebuvo smulki septyniolikmetė, maža to, visai be jėgų - tų kelių lašų jūros vandens pakako tik normalizuoti kvėpavimui. Ant perlų baltumo odos rangėsi juodos linijos, suformuodamos vandens ženklą.
 - Iki pasimatymo, širdele,-  ištarė Fedoras, vidiniame psichiatrinės ligoninės kiemelyje  palikdamas apstulbusią sireną, juodų linijų išmargintoje rankoje spaudžiančią jūros vandens buteliuką.
Ne iš gero gyvenimo ji atsidangino į Koukvortą. Mergina tiesiog neturėjo kur daugiau eiti. O jūros jau reikėjo. Sirenos Emlijaną priėmė - nenoriai ir su tam tikrom sąlygom, tačiau priėmė. Ir štai jau metus ji gyvena čia - kaip jūros dukra, kaip viliotoja, kaip galingiausias vandenyno ginklas. Viena iš priežasčių, kodėl taip sunkiai sekėsi pritapti, buvo Igoris. Sirenos negali mylėti. Meilė jas suvaržo, neleidžia atlikti savo pareigos jūrai. Išniro iš vandens. Mėnesiena nutvieskė baltą odą. Praėjo metai, visi ilgi metai, o ji net neįsivaizduoja, ar jis gyvas. Kaži ką būtų atidavusi už galimybę įsitikinti, kad jis bent jau išgyveno mūšį. Tačiau su kiekviena diena viltis blėso. Ne, Emi Igorio nepalaidojo gyvo. Tiesiog vis mažiau vylėsi jį pamatyti ir vis labiau to troško.
Mintis išblaškė ją pasiekę sirenų balsai. Sustojo ir apsigręžė. Kaip galėdama greičiau priplaukė uolas, kur visos dažniausiai susirinkdavo. Paprastai ramios ir tylios, dabar gražuolės kalbėjo greitai ir susijaudinusios. Iš to, ką sugebėjo suprasti Emi, pakrantėje pasirodė kažkoks atvykėlis. Vyras. Susijaudinusios sirenos jau ruošėsi įprastam spektakliui, kurį mergina dažniausiai stebėdavo nuo uolos, mintimis būdama visai kitur. Tačiau šįkart...
 - Ar galiu kartu?- Emilijana nežinojo, kodėl pasisiūlė. Paprastai nemėgo to viso spektaklio, kurį sirenos ištaisydavo kiekvienam, kuris drįsdavo įžengt į jų valdas. Bet dabar buvo pasiryžusi bet kam, kas nors trumpam išsklaidytų melacholiją.
 - Leisti tau? Emocijų vergei?- Avatija nusijuokė.- Ar sugebėsi? Čia tau ne meilės preliudija, kokiomis gal užsiimdavai su tuo savo... kaip jis ten... koks skirtumas. Jis čia nepasirodys, aišku tau ar ne? Galėtum vieną kartą apsiramint ir nustot laukti.
 - Taviškis seniai bus tave pamiršęs, praėjo metai, o jo čia kaip nėr, taip nėr,- pritarė Perla.
 - Ne apie tai kalbam,- kaip kirviu nukirto Akvilė. Ji neoficialiai visoms vadovavo, tikriausiai todėl, kad buvo vyriausia ir labiausiai patyrusi.- Emilijana, ar esi tikra, kad ramiai ir be sąžinės graužaties galėsi suvilioti kitą vyrą? Kad pusiaukelėje nepradėsi galvoti apie Igorį? Ar esi tikra, kad sugebėsi?- skvarbios turkio spalvos akys pažvelgė į merginą. Ji vienintelė nors kažkiek suprato jos padėtį. Arba bent apsimetė suprantanti. Emi kaltai nuleido galvą. Žinojo, kad nesugebės.
 - Na va, viskas išspręsta,- suplojo delnais Perla.- Tu geriau pasižiūrėk,- dar atsisuko į aštuoniolikmetę ir čiupo už rankos Avatiją.- O dabar paskubam, Luelė sakė, kad laukia gan skanus kąsnelis.
Emilijana apdujusi klausėsi sirenų čiauškėjimo, kuris pamažu perėjo į susikaupimą. Jaunos mergaičiukės, patyrusios moterys - staiga visos tapo lygios. Deivės, kurių grožiui negalėjo atsispirti joks žeme vaikščiojantis ar vandeniu plaukiantis vyras. Visos panašios, bet tuo pačiu skirtingos. Visos patyrusios, visos žino ką daro. Visos atsidavusios jūrai ir savo pareigai. Visos, išskyrus vieną.
Sirenos plaukė ramiai ir grakščiai, neskubėdamos. Mėnulis sidabru nubarstė vandenį, suteikdamas dar daugiau paslapties. Viena po kitos jos lipo iš vandens. Šlapi audiniai lipo prie kūnų, varvantys plaukai krito už nugaros, skvarbiai ir viliojančiai žvelgė akys. Emilijana viską stebėjo iš tolėliau - įsitaisiusi ant uolos krante, mažutė ir beveik nepastebima. Netrukus atvykėlis buvo apsuptas glaudžiu ratu. Paprastai nereikėdavo daug laiko apsukti nelaimėliui galvą. Pakakdavo kelių žodžių, šypsenų, žvilgsnių iš po blakstienų ir darbas atliktas. Beveik nuobodžiaudama mergina jau ruošėsi nerti atgal į jūrą ir plaukti kuo toliau, kai staiga sirenų ratas truputį prasiskyrė. Mėnesiena apšvietė atvykėlio veidą. Rodės, kad ir taip atvėsusi širdis visai sustojo, pritrūko oro, nors buvo visai prie vandens. Žalios akys žvelgė į taip išsiilgtą veidą.
 - Grįžai,- tyliai ištarė, vis dar negalėdama tuo patikėti.- Tikrai grįžai.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Ilgai laukti neteko: vos jaunačiai pakilus į dangų, Igoris pastebėjo link jo atplaukiančias blyškias figūras. Sirenos.
Antgamtikas sustojo. Širdis pradėjo sparčiau plakti, kojos tapo lyg švininės. Baimės sąstingis vis labiau ir labiau kaustė Igorį- ne todėl, kad bijojo šių gražuolių, bet bijojo dėl to, kad greičiausiu metu praras blaivų protą. Visgi, tarp baimės, giliai širdyje įsižiebė menkutė viltis- galbūt pamatys Emilijaną. Galbūt kažką sužinos apie ją pirmiau, nei bus apžavėtas būtybių, priklausančioms  jūrai.
Ir štai, vanduo išdavikiškai subangavo nepagal rimtą, pasigirdo tylūs, lengvi žingsniai, o devyniolikmetis nė nežinodamas ko griebtis, palietė savo ąžuolinę burtų lazdelę su fenikso plunksna. Nejudėjo. Nenuleido savo mėlynai pilkų akių nuo kranto. Jaunaties šviesoje ant uolų, akmenų sušmėžavo sirenų šešėliai ir vilkolakį glaudžiu ratu apsupo pulkas gražuolių, o įsitempęs jaunuolis vargais negalais nurijo susikaupusias seiles. Įkliuvo. Savo noru.
-..Emi..-šiaip netaip išpaudė antgamtikas,- Žinot kur ji?
Tai buvo beprotybė- daugiau nei tuzinas žalių it smaragdai akių porų įsmigo į jį... Tai kaip įmanoma rišliai kalbėti ir dar neprarasti blaivaus proto?
Igoris žvilgtelėjo į vyriausią sireną. Tikėjosi, kad ji atsakys, nes numanė, kad pastarioji yra bendruomenės galva. Tačiau nenutuokė ką sirenos po jo klausimo darys- galbūt jos žinojo apie Medžiotojus,  kai kurios vilkolakius, kurie kartas nuo karto praretindavo šių gražuolių rūšies gretas. Jei taip- gali jau bandyti nešdintis, nes tikrai gero nesulauks. Bus ne tik apžavėtas, bet ir nužudytas.
Vis dar garsiai (jo ausims) baladojančiai širdimi krūtinėje, dvivardis apžvelgė jį apsupusias vijokles. Visos jos buvo aukštos, atrodo, kai kurios buvo jo ūgio, trumpesniais šviesias it perlų spalvos plaukais, bet tarp jų tikrai nebuvo jo buvusios bendrakoledžės. Pastaroji buvo žemesnė už šias sirenas ir plaukai buvo daug ilgesni. Ir tada, be jokių užuolankų šiltas jūros vėjas atpūtė kvapą ir tylut tylutėlius žodžius. Igoris inkstintyviai, lyg būtų kažkas jam pasakęs žvilgtelėjo jūros pusėn- nesuprato žodžių, bet suprato kam priklauso tas kvapas. Pastarasis buvo be galo supanašėjęs su kitų sirenų kvapu, bet vis vien, vilkolakis atpažino...Emilijaną.
Ji rymojo tolėliau nuo kitų savo bendrarūšių, ant uolos, gal smalsiai, o gal nuobodžiaujančiai, gal su nuostaba stebėjo jį. McWelle buvo lyg iš Hanso Kristiano Anderseno pasakos "Undinėlė".
Jaunuolis pusę lūpų vyptelėjo, pajuto kaip jaudulys ir laimė nustelbė apžavų baimę, tačiau liko stovėti savo vietoje- būtų neprotinga lengvabūdiškai elgtis nesavo valdose. Emilijana yra čia,- lengviau atsiduso Lorijanas. Ji saugi. Tačiau dar  neaišku ar nebūsiu nudėtas,- ir su šia mintimi dirstelėjo sirenų pusėn.

[Emilianne Mcwelle]

Jos buvo jaunos. Gražios. Grakščios. Patyrusios.  Tokios, kokioms nei vienas vyras negalėjo atsispirti. Tačiau net ir sirenos mokėjo pripažinti pralaimėjimus. Meilė kartais gali nustelbti jų apžavus, jeigu būna labai stipri, o sirenos nors kiek toliau nuo vandens.
 - Pasidėk lazdelę, gerbiamasai,- beveik sumurkė Perla, vikriai ištraukdama tą medinį pagaliuką iš jaunuolio rankos.- Neprireiks.
Vėliau svetimąjį apsupęs šešetukas tylėjo. Perla su Avatija šypsojosi. Joms tai teikė džiaugsmą. Luelė buvo rami - gal būtų visai nėjusi, bet po Akvilės ji - labiausiai patyrusi sirena. Dvynės Koralė ir Doriana nenustygo vietoje, tarsi nekantraudamos pradėti. Akvilės veidas buvo neįskaitomas. Jauna, dar trisdešimties neturinti moteris stovėjo kaip uola. ant uolų surimusios, vandenyje plūduriuojančios ir kitaip įsitaisiusios, spektaklį stebinčios seserys ją visada blaškydavo. Įsivyravo kapų tyla, net vėjelis, švelniai kedenęs sirenų plaukus, nurimo. Akvilė kilstelėjo ranką, duodama ženklą pradėti, tačiau ją nutraukė atėjūno balsas. Tylus, nerišlus, prikimęs, tačiau vis dar sąmoningas. Ratelyje stovėjusios sirenos apstulbo. Lyg netikėdama Avatija jau žiojosi atsakyti, tačiau vyriausioji ją nutraukė.
 - Visų pirma, kas toks būsi, klajūne? Tavo kvapas keistas. Tu ne žmogus. Antra, ko tau iš jos reikia? Ar tik nebūsi tas ją atkerėjęs? Atėjai skolos atsiimti? Visi jūs vyrai vienodi,- moters balsas buvo švelnus, tyras ir svaigus, tačiau dabar kietas kaip uola, todėl besiklausantis galėjo išsaugoti blaivią galvą. Tariant paskutinį sakinį labai labai labai ausylas ir patyręs žmogus galėjo išgirsti skausmo ir nusivylimo gaidelę.- Tu mūsų teritorijoje. Net jeigu atsivedei draugų, jie tau maža tepadės,- tai nebuvo visiška tiesa - jūra gindavo savo dukras, tačiau kelių per puolimą vis tiek netekdavo.
Doriana varstė Akvilę piktu žvilgsniu, kaip, beje, ir dauguma stebinčiųjų. Kokio velnio tas pokalbis reikalingas? Apžavėti, nusitempti į jūrą, padaryti ką reikia ir baigta. Kuo šitas toks išskirtinis? Jūra neramiai subangavo, pajutusi sirenų minčių priešpriešą. Paskutinis mėnesienos spindulys apšvietė neramų vyriausiosios veidą. Iki tol pabrėžtinai nežiūrėjusi į Emi pusę, ji atsisuko ir nebyliai linktelėjo galva.
Emilijana vargiai galėjo išsėdėti ramiai. Būtų mielu noru šokusi nuo uolos tiesiai jūron ir atplaukusi, tačiau vos jai prisiartinus prie krašto, jūra neramiai, tarsi liepdama nesijudinti, subanguodavo. Kad ir ką turėjo sumaniusios sirenos, Emilijanai, bent pakolkas, tuose planuose dalyvauti skirta nebuvo. tad jai liko tik stebėti seserų ratelį, kuris po kiek laiko šiek tiek prasiskyrė. Per jūros bangavimą ji negirdėjo, kas kalbama, tačiau matė akmeninį Akvilės veidą, kas jau reiškė kažką negero. Susigūžė, kakta paliesdama šaltą akmenį. Negalėjo į tai žiūrėti. Sirenos tikrai jo nepasigailės, jeigu Igis nepasisakys, kas esantis. Ir po to dar klausimas, ar jos patikės. O gal apskritai nutars, kad neverta jo palikti gyvo vien todėl, kad meilė sirenoms - svetima. Perdavęs Emi Akvilės linktelėjimą, mėnulis pasislėpė už debesų, tad dabar mergina tegalėjo stebėti kontūrus visų, esančių krante. Sirenų balta oda blyškiai spindėjo mėnesienoje. Vyriausiosios gestą septyniolikmetė suprato kaip leidimą ateiti. Pasiremdama alkūnėmis pakilo nuo uolos ir nėrė. Sūrus vanduo apgaubė ją, priėmė ją kaip savą. Paprasta Emi mėgaudavosi šiuo jausmu, tačiau dabar jo beveik nepastebėjo. Kuo greičiau nusiyrė į krantą ir, užsiglaudusi už pakrantės akmenų, iškilo į paviršių. Kaip aš anksčiau nepastebėjau, koks jis aukštas... Jūra tarsi nusijuokdama subangavo. Kažin kodėl Emi pirmiausia pastebėjo tai. Ji vis dar nesuvokė, kad Igoris, tas pats, apie kurį visus metus nesiliovė galvojusi ir laukusi, stovi visai šalia prie pat pakrantės akmenų. Mergina beveik galėjo jausti jo šilumą, girdėti plakančią širdį. Tačiau stačia galva prie jo pulti trukdė viena nedidelė, tačiau sunkiai pašalinama kliūtis - visa gausi sirenų seserija.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris niekada nemėgo, kai tekdavo atsisveikinti su savo burtų lazdele. Tada atrodydavo, kad esąs toks pažeidžiamas ir silpnas, o jei tuo pat metu tupi ne miškuose- iš viso būdavo košmaras.
Todėl, Lorijanas nesipriešindamas leido vienai sirenai pasiimti jo ąžuolinę lazdelę. Vis vien, būtų negarbinga ir neprotinga nepaklūsti tiems, kurie čia vadovauja ir karaliauja. Na, išskyrus apvažų atveju.
-Iš kur manai, kad man lazdelės neprireiks?- tyliai suniurzgė po nosimi, žiūrėdamas kaip vienos gražuolės rankose atsiranda jo burtų lazdelė. Visgi, jūros dukrų šypsenos, juntamas jaudulys, džiaugsmas, ramybė lyg bangų mūša ramino rudaplaukį, mintys susijusios su blaiviu protu, po truputį traukėsi į tolimas galvos kerteles. Jau atrodė, kad Džeimso įbrolis tuoj pasiduos sirenų apžavams, tačiau, vyresniosios kietas balsas it uola grąžino Igį į blaivybę.
-Esu vilkolakis,- tarė griežčiau Igoris. Jis pyko ant savęs, kad vos nepasidavė,- Tikrai nesu tas kas ją atkerėjo ir tikrai neatėjau atsiimti skolos,- mėlynai pilkos akys nukrypo Emilijanos pusėn. Antra, ko tau iš jos reikia?- it aidas pasikartojo Igorio galvoje,- Aš noriu su ja pasikalbėti. Aš jai pažadėjau, kad ją susirasiu. Ir be to aš atėjau vienas.
Pro akis devyniolikmečiui nepraslydo vyriausios sirenos nebylus linktelėjimas. Iš karto suvokė, kad kažkas bus netaip, arba...
Ji pasikvietė Emi.
Igoris darsyk žvilgtelėjo uolos pusėn, ant kurios buvo buvusi bendrakoledžė. Tačiau jos tenai jau nepamatė. Jaunačiai pradingus už tamsių debesų, pakrantė paniro į tamsą. Igis įtempė klausą ir regą- jei išgirstų plaukimo sukeltą garsą. Ir išties, kažkas sutrikdė jūros ritmą.
Antgamtiška širdis vos neišoko laukan. Emi,- nors niekad per judviejų susitikimus švilpis negirdėjo kaip McWellė plaukdavo, tačiau nuojauta pakuždėjo, kad būtent ji atplaukia. Ši hipitezė ar faktas suteikė Igoriui vilties, kad šiąnakt galbūt nemirs ir nebus apžavėtas. O gal ir mirs? Juk jis nežinojo ar Emilijana pasikeitė ar liko toks pat svaigalas. Gal ji jau nejaučia jam nieko? Galbūt atsidavė jūrai? Gal ji atplaukia apžavėti jį ir jam padaryt galą kaip kerštą, kad teko laukti metus ir išbūti kitame pavidale? Tarp abejonės jo randuotame veide pasirodė baimė. Slaptūnai. Jie buvo pasigrobę Emi ir jos nepaliko įprastajame pavidale. Tai, pala, kas ją atvertė?-sunerimo vilkolakis.
Mėlynai pilkos akys nukrypo tamsoje laukiančias į sirenas, kurias buvo galima lengvai įžiūrėti dėl šviesios kūno spalvos. Knietėjo paklausti, bet iš vyriausiojos klausimo suvokė, kad ir pačios jos nežino, kas Emilijaną McWellę atvertė į žmogiškąjį- sireniškąjį pavidalą.

[Emilianne Mcwelle]

Žiūrovės sirenos neramiai suerzėjo - spektaklis darėsi ypač įdomus. Nei viena neprisiminė tokio atkaklaus vaikino, kuris nepamestų galvos vien nuo šlapių drabužių, limpančių prie kūnų, vaizdo.
 - Nei vienam dar neprireikė, nemanau, kad tu būsi išimtis,- sušnabždėjo Perla permesdama per petį plaukus ir žvilgtelėdama iš po blakstienų prikandusi lūpą meiliai paglostė lazdelę.- Su manim ji bus saugi, nebijok.
 - Perla,- sudraudė Akvilė.- Mes dar neišsiaiškinom.
 - Ak, o kam to reikia? Kuo jis kitoks? Emi dar mokinė, daug kam ne paslaptis, kad ji dingo, iš kur mes žinom, ar šitas gražuolis nenori mūsų išžudyt prisidengęs tuo seniai prapuolusiu jos mylimuoju?- suniurzgė Akvatija, o kitos pritariamai linktelėjo.
Akvilė tylėjo. Tačiau ne pralaimėjusi, o pasiryžusi viską išnarstyti iki pat panagių. Ir tikrai nepaleisti visko taip, kaip yra.
 - Tai vienas? Su gerais ketinimais? Tikiuosi, kad sakai tiesą, nes iš melo tau nebūtų jokios naudos,- Doriana kuo toliau, tuo labiau nekantravo.
 - Vilkolakis... Dar gražiau. Randa ta mergaičiukė kompaniją...- susiraukė Akvatija.
 -  Nors jau vien už tai, kad drįsai temstant čia ateiti, nusipelnei pagarbos, bet ilgokai užtrukai ieškodamas. Pilnatis pamaišė?- Luelė buvo švelnesnė. Apskritai, toks ilgas jaunuolio kankinimas jai nebuvo prie širdies, mieliau būtų viską greičiau užbaigusi.
Koralė tylėjo. Jai tai buvo pirmas kartas, o įvykiai pakrypo visai ne taip, kaip ji tikėjosi.
Akvilės išraiška buvo neįskaitoma.
 - Kur garantija, kad nenudursi jos tik pamatęs? Ar dar ko nepadarysi? Pasikalbėti... Labai jau įdomus noras, vilkolaki. Retkuris nori su mumis tik kalbėtis. Na ką, pažadą ištesėjai - susiradai ją,- tik žodžiams išlėkus į orą Akvilė susiprato, kokią klaidą padariusi. Nereikėjo sakyti, kad Emi čia. Nors kita vertus, vilkolakių rega ir klausa nebloga, o mėnesiena švietė saulė dieną, nebuvo sunku ją pastebėt.
 - Kaip miela,- nusivaipė Doriana.- Nagi, pabaikim viską greičiau.
 - Niekas nieko nepabaiginės,- Akvilė susimąsčiusi pažvelgė į tolį.
Ji atsisuko jūros pusėn ir ištiesė abi rankas.
 - Eikit,- tepasakė.- Eikit visos. Čia tegul pasilieka Perla, Avatija, Luelė ir Leinė. Nėra ko visoms čia kiurksoti. Jei kas, pakviesiu, būkit netoli,- pabaigė. Jūros mūša tam, kas mokėjo girdėti, išreiškė pritarimą. Sirenos nenoriai, tačiau pakluso. Viena po kitos nėrė į gelmes ir nuplaukė tolyn, jūros mūša nusinešė jų šnabždesius.
Virpančia širdimi Emilijana alkūnėmis užsikniaubė ant gruoblėto akmens ir ėmė stebėti. Vėsus vanduo ramiai glostė liemenį ir kojas, gal todėl ji susilaikė nepuolusi prie sirenų ratelio. Nepatartina čia kažką daryti be Akvilės pritarimo, tą mergina jau išmoko.
Jeigu Igoris dar kada abejojo sirenų širdžių šiluma, dabar tikrai įsitikino - nėra ten kuo abejoti, tokio dalyko paprasčiausiai nėra. Gražuolės be skrupulų žodžių durklus taikė į skaudžiausias vietas. Emi prikando lūpą. Akvilė stovėjo nugara į jūrą, todėl negalėjo matyti jos išraiškos. Nors sirenos viską spręsdavo kartu, tokiais atvejais vyriausiosios žodis būdavo paskutinis. Būtent nuo jos dabar priklausė Igorio likimas. Kad ir kiek daug apie savo galias Emilijana sužinojo per šituos metus, tikrai negalėjo sustabdyti teik patyrusių seserų. Dievaži, kaip ją erzino tas epitetas. Seserį ji teturi vieną - Kris. O ir tą matė tik kartą gyvenime. Logiškai pagalvojus, Igis lieka vieninteliu asmeniu, kuris pažįsta Emilijaną Makvel.
Vyriausioji atsisuko į jūrą. Akvilės žingsnis Emi pasirodė visai netikėtas - kokio velnio tokiu metu ji išvaro visas ir pasilieka tik kelias? Išgirdusi savo vardą mergina giliai įkvėpė. Kažin, kodėl į ją kreipėsi antruoju vardu? Ar tai dar vienas patikrinimas?
Nors ne itin noriai, tačiau visos kitos seserys pasitraukė iš veiksmo. Virpančia širdimi mergina atsitraukė nuo uolos ir nužingsniavo kranto link. Skruostus nudažė šioks toks rausvumas, nors tamsoje jį buvo sunku pamatyti - kad ir kiek sirenos diegė savo vertybes, jai niekada nepatikdavo prieš bežadžius vyrus stovėti tik su peršlapusiu jūros dukterų drabužiu. O juolab, kad dabar krante buvo ne šiaip koks bevardis bedvasis nelaimėlis, o Igoris. Ir vis dar sąmoningas. Emilijana per tuos metus nežymiai pasikeitė. Ūgis išliko toks pat, tačiau plaukai jau siekė gerokai žemiau klubų ir šiaip - mergina atrodė vos vyresnė, kiek labiau subrendusi, mažiau naivi, nors šis bruožas išliko. Atmetė perlų spalvos plaukus atgal. Basos kojos  palietė pakrantės smėlį. Kiekvienas žingsnis, rodės, truko amžinybę. Sustojo ir trūksmingai įkvėpė. Į plaučius plūstelėjo pažįstamas kvapas, per tuos kelis metrus sužvarbusi oda jautė šilumą. Pakėlė galvą - o kelti teko aukštai - ir po metų pertraukos mėlynai pilkos akys vėl susitiko smaragdo žalumo. Lyg apdujusi mergina nevalingai žengė žingsnį artyn. Juos skiriantis atstumas atrodė juokingai mažas. Bet staiga jos žąstus sučiupo pora stiprių šaltų rankų. Surakino tarsi grandinėmis.
 - Ne taip greitai, mergyt,- palinkusi sušnabždėjo Avatija.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

-Visada būna pirmas kartas,- atkirto į tylius sirenos žodžius. Igoris, nors į tolimesnius žodžius piktai numykė. Kiek paskui sužinojo tos sirenos vardą- Perla- jį labiausiai nervino. Per daug savim pasitikinti, per daug įsivaizduojanti...esanti apsukri,-Taip vienas, ir su gerais ketinimais. Tai kodėl manot aš ėjau čia nesislaptydamas, laukdamas jūsų? Jei norėčiau kažką blogo padaryti, tikrai nebūčiau jums lengvai atidavęs savo burtų lazdelės,- drąsiai kalbėjo antgamtikas. Jis tikrai neketino apsimetinėti- geriau papasakos tiesą, nei meluodamas kentės. Vargu, ar apseis be kančios, kai aplink jį stovi sirenos, nusiteikusios padaryti savo darbą, skirtą jūrai. Jaunuolis giliai įkvėpė sūraus oro ir tyliai atsiduso- bandė nusiraminti. Staiga, rudaplaukis dirstelėjo į prakalbusią Emilijanos bendrarūšę. Igoria sutriko.
-Ne tik pilnatis,- nenoriai pratarė. Balse galėjai išgirsti lyg ir skausmą, neapykantą?- Sustabdė ir problemos gimtojoje šalyje. Teko pačiam gelbėtis ir gelbėti kitus, pavyzdžiui, jūsių bendrarūšes,- tiesiai švieisiai rėžė devyniolikmetis, turėdamas omenyje ne tik Kristiną McWellę,- tenai, jūsų rūšis nėra mėgstama  Medžiotojų, o ypač ir vilkolakių
Nežinojo ką šie žodžiai atneš Igoriui. Galbūt, žengė žingsnį pirmyn, Mirties glėbin, o gal ir žengė atgal nuo juodaskvernės personos su dalgiu. Nežinia, bet tikrai vargu jam tai gero tikrai neatneš.
Tamsa pradėjo sklaidytis, tarp debesų šmėkštelėjo akimirkai jaunatis, kurios šviesoje suspindo neįskaitomos mėlynai pilkos akys.
Kas jau kas, nesitikėjo, kad teks tiek ilgai kalbėti. Tikėjosi, kad palūš nuo apžavų galios vos nepraėjus pusvalandžiui, pasirodo, noras pamatyti ir pasikalbėti dėl ateities planų, buvo stipresnis nei kūną deginantis sirenų kerai.
-Kam ją man nudurti?- Lorijanas susiraukė, nepatikėdamas, kad tai ištarė vyriausioji sirena,- Kam man jai pakenkti, jei aš ją myliu?- susirezinimas ir piktis pradėjo kilti link taurės kraštų. Negi iš tikrųjų sirenos nejaučia meilės? Tai kodėl Kris ir Emi yra kitokios?- Matyt, jau sutikot tą, kuris nori su jūsų rūšimi pasikalbėti,- sugriežė dantimis. Igis žengė žingsnį priekin link vyriausiosios. Tai nebuvo apžavų sukeltas judesys,- Koukvorto apylinkėje, prieš kelis metus pats sužinojau ir savo kailiu pajutau ką gali padaryti sirena, kai ši pabudina savo galias. Aš pats jai padėjau kai jai reikėjo pagalbos.  Padėjau jos seseriai išgyventi, slėpiau ją.  Ar užtenka to ko pasakiau, kad įrodyčiau, kad jai ir jums nieko blogo nepadarysiu?Jei taip- nebandykite mano kantrybės ir leiskite susitikti su Emilijana,- ramiai, bet rimtai kalbėjo Igoris po to, pati vyriausia patvirtino, kad Emi yra šioje apylinkėje. Jo žvilgsnis įsmigo į priešais jį stovinčias sirenas. Pro vilkolakio ausis praslydo kitų dviejų vijoklių žodžiai, išskyrus žodžius, po kurių nepaminėtosios sirenos paliko Igorį su keturiomis sirenomis, nors turėjo likti penkios. Lorijanas atšlijo, iš nuostabos pakeldamas antakius. Širdis neramiai suspurdėjo. Negi ji pakvietė ateiti Emilijaną? Pala, bet juk ji man niekad nesakė, kad turi antrą vardą,- mintys sukosi Igio galvoje,- Cha, ir tu nesakei, kad turi antrą vardą. Taigi, lygiosios.
Ir štai, patvirtindama vilkolakio mintis, pasigirdo tylūs žingsniai ir žalios, tos pačios katiniškos akys įsmigo į mėlynai pilkas.
Leinė?
Aplinkui viskas lyg nurimo, nutilo. Atrodo, gamta atidžiai stebėjo šių dviejų skirtingų rūšių atstovų susitikimą.
-Emi..?
Ji buvo pasikeitusi: perlų baltumo plaukai buvo ilgesni, nei pats manė, buvo labiau subrendusi ir vyresnė, nei per paskutinį jų susitikimą. Atrodė tikra jūros deivė, išlipusi krantan, pasitikti savo aukos...ar mylimojo...
Igoris nežinojo kaip reaguoti: džiaugtis ar jau įsivaizduoti, kaip skuodžia per akmenis ir uolas, tolyn nuo šių sirenų.
Ar tu, prieš mane vėl, kaip aną kartą panaudosi apžavus, Emile?- knietėjo antgamtikui paklausti, bet liežuvie buvo it švino pripumpuotas.
Buvęs ilvermonietis-hogietis  žengtelėjo artyn. Kas bus tas bus. Nieko jau nebepakeis. Galėjo visa tai pakeist, kai buvo ketvirtams kurse, Uždraustojo miško proskynoje- dabar laiko neatsuksi atgal. Tačiau dėl to Igoris nepyko ant savęs. Jis pasielgė teisingai.
Jau kilo ranka paliesti savo draugę, bet kitos sirenos žodžiai lyg perkūnas iš giedro dangaus sustabdė jį, kaip ir tvirtos rankos sugriebė Emijanos rankas. Kas dar!?-norėjo sušukti, bet nieko nepratarė.
Jautėsi lyg...lyg..pasiduotų apžavams?

[Emilianne Mcwelle]

Akvilė nutilo ir susimąstė. Jeigu atvirai, sunkiai įsivaizdavo ką daryti. Jeigu jis mums priešinasi taip atkakliai, reiškia tikrai jai kažką jaučia. Klausimas ką. Bet jeigu saugojo kitas sirenas, neturėtų labai pakenkti. Bet iš kur man žinoti, ar jis nemeluoja? Sprendžiant iš veidų, panašios mintys sukosi visų aplink stovinčių žaliaakių galvose. Išskyrus, žinoma, Emilijanos. Ji tuo neabejojo. Tačiau negalėjo patvirtinti Igorio žodžių. Jūros galia ją tarsi surakino ir nenorėjo paleisti, nenorėjo leisti atsiskirti. Bangos suošė neramiau nei visada, tarsi nutuoktų, kas dedasi merginos galvoje. Tarsi nutuoktų, kad ši sirena kitokia, kad ji jau įsitvirtinusi žemėje. Bet jūra pavydi. Lengvai nepaleidžia to, kas jai priklauso.
Žodį "myliu" nusinešus vėjui, tas pats vėjas atnešė ir švelnų, tarsi varpelių tilindžiavimas, juoką. Nusišypsojo net Akvilė. Tik Emilijana liko stovėti be žado. Neturėjo šansų pasidraskyti prieš Avatiją, tačiau suvirpėjo tarsi epušės lapas - taip į naktį išrėkti žodžiai niekada jos neveikė taip stipriai.
- Tu gal ją ir myli, vilkeli. O ji tave? Sirenos širdis šalta. Ji priklauso jūrai. Jūra ją globoja, o mes jai tarnaujame, palaikome pusiausvyrą. Mes jai atsiduodam, o atsiduodamos pamirštam meilę bet kokiam vyrui,- atsiduso Akvilė. Nutuokė, kad žodžių, taikomų visoms sirenoms, negali taikyti Emilijanai. Bet net ir vyriausioji turėjo paklusti jūrai.
- Tik Leinė to niekaip padaryt negalėjo, vis laikės tavęs įsikibus, vis nusiverkus rymodavo mėnesienoj, ypač per pilnatį, visus metus taip. Ko tik neišbandėm,- Luelė, regis, atgavo susidomėjimą.
- Mhm, kitai gal net mūsų priemonės patikę būtų,- sukikeno Perla.
Avatija neišreiškė savo nuomonės. Turėjo kitą užsiėmimą: kažką tyliai kalbėjo Emilijanai. Ji jos rankose susmuko kaip skudurinė lėlė, plaukai uždengė veidą.
 - Užteks,- Akvilė giliai įkvėpė.- Gal jūs kažkada vienas kitą ir mylėjot, nežinau, gal ir dabar kažką vienas kitam jaučiat, irgi nežinau. Bet žinau, kad Emilijana nuo gimimo yra jūros dalis ir jai priklauso, tad čia jos nuomonė ir noras mažiausiai groja. Matai, kas  atsitinka, kai ji bando pasipriešinti?- sirena nukreipė žvilgsnį į jaunesniąją, kuri, regis, visai nebeturėjo jėgų.- Paleisk ją, Avatija,- mergina noriai pakluso, paleisdama Emi kristi ant smėlio. Tankiai alsuodama ji pakėlė galvą. Dabar vėl gailėjosi nepasakiusi Igoriui tada.
 - Prašau... Palikit jį... ramybėj...- sušnabždėjo tyliai, tačiau arčiausiai stovėjusios Avatija ir Akvilė išgirdo nesunkiai. Pirmoji kažkodėl apsidžiaugė, o vyresnioji susiraukė, tarsi ko rūgštaus užkandus.
 - Mes jam nieko nepadarysim, padarysi tu,- vienu balsu ištarė Avatija su Perla, jau spėjusia pasigauti pokalbio mintį.
Emilijana maldaujamai pažvelgė į Akvilę. Netikėjo, kad vyriausioji šitaip pasielgs. Gal tai tik dar vienas tų dviejų išmislas.
 - Emile, tu privalai. Neliepiu pačiai jo žudyti. Pati žinai, kas bus, jeigu nepaklusi,- Akvilės balse beveik neliko žmogiškumo gaidų.
 - Nevadink manęs taip!- Emilijana atsistojo.- Ar tu dar nesupratai? Per visus šituos metus nesupratai, kad nieku gyvu negalėčiau jam nieko padaryti? Ar nesupratai, kad aš jį...- mergina nespėjo pabaigti.
 - Nedrįsk,- tylus, tačiau kietas kaip uola vyriausiosios balsas nustelbė ir bangas.- Nedrįsk to ištarti.
Emilijana pakėlė akis į Igorį. Buvo tikra, kad jis žino, tačiau dabar suabejojo.
 - Aš negaliu,- pasakė labiau jam, negu Akvilei. Toji ir taip žinojo, tačiau nenorėjo suvokti.
- Po galais, kiek galima,- neteko kantrybės Akvilė.- Paspartinsim procesą,- moteris linktelėjo Luelei, iki tol tyliai stovėjusiai nuošaly. Sidabru kalstytas ir jūros vandeniu vėsintas durklas sukdamasis perskriejo iš vienos jūros dukters rankų į kitas. Šviesoje sutvisko sidabras ir ginklas įsmigo į Igorio šoną, ten, kur vos prieš metus buvo žaizda.
Klyksmas perplėšė nakties tamsą, jūra neramiai, lyg prieš savo valią, subangavo, ritosi į krantą didžiulėmis bangomis. Emilijana suklupo. Negalėjo, niekaip negalėjo dar kartą žiūrėti kaip Igoriui už nugaros atsistoja ponia Giltinė su dalgiu ant peties. Dabar ji jau niekuo negali padėti, neturi lazdelės, nieko...
 - Ne. ne. ne. ne,- kažkokiu būdu sugebėjo atsidurti šalia jo. Apčiuopė sirenišką durklą ir numetė jį ant smėlio. Kraujas lašėjo ant šviesaus pakrantės smėlio, drabužių, rankų. Po lašą. Raudoną ir tamsų.- Ar girdi mane? Igori?- Emi švelniai papurtė jį už pečių.
Ji neverkė. Sirenos neverkia. Tačiau jūros bangos už jos siautė dar baisiau nei per audrą, tarsi priimdamos merginos skausmą į save. Tačiau tai niekuo negelbėjo.
 - Ką tu padarei,- lūžtančiu balsu kreipėsi į Akvilę.- Ką po velnių padarei? Kodėl keršiji jam, o ne man?
- Jis kankinasi, ar nematai, kad tave kur?- kraujas nudažė pakrantės smėlį ir sirenos rankas.- Tiesiog padaryk tai ir baigta! Dabar jis jau taip ar kitaip lavonas, tiesiog gali tai palengvinti! Jis nors nemirs agonijoj, jau jo neišgelbėsi!- Akvilės bejausmis balsas kažkur išgaravo. Siaubo apimtos sirenos stebėjo iš toliau. Niekada gyvenime to nebuvo mačiusios. Emilijana nusisuko. Iš jų mažiausiai galėjo tikėtis pagalbos. Tačiau pirmiausia turėjo bent jau nuimti skausmą. Tada bus galima galvoti toliau. 
 - Atleisk,- sušnabždėjo Emi Igiui.- Tau neskaudės. Nebus baisu. Tu išgyvensi. Gal be manęs, bet išgyvensi,- kruvina ranka švelniai braukė jo plaukus, žvelgė į veido bruožus, tarsi norėdama viską įsidėmėti. Susikaupė. Pažįstama šiluma nubėgo pirštų galiukais.
 - Tai bus kaip sapnas. Gražus.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Nustūmęs apžavus tolyn, suprato, kad sirenos ir toliau dvejoja dėl jo pasakytų žodžių. Kuo toliau, tuo, jaunuolis juto, kad Emilijana slysta jam iš rankų. Jis puikiai žinojo, kad lengva nebus! Žinoma, galėjo jėga pasinaudoti, bet...bet..nebuvo toks bejausmis, netašytas, kraugeriškas šmikis. Demokratija visada lečiau eina nei diktatūra,-vienoj proto kertelėj sukuždėjo vidinis balsas.
Igoris jau norėjo stipriai atkirsti, bet nutilo. Ką sirena pasakė buvo tiesa- jis iš tikrųjų nežinojo ar Emi jį myli. Gal Londono parke ir buvo abiems aišku, bet dabar, kai jūra vos už kelių žingsnių, o metai praėję...
-Ne visų širdys yra šaltos, karštos, akmeninės ar auksinės,- vėjas sustiprėjo ir šiurpiai sušvilpė per pakrantę,- Būna išimčių. Vargu, ar jūs suprasit tai, nes matau, labai linkstant prie savo tradicijų  ir tiesų išsaugojimo,- pašaipiai burbtelėjo, nors veidas buvo ramus.
Igoris iškėlė galvą. Dabar jo akyse kunkuliavo tramdomas pyktis. Igoris jautėsi it vieniškas žvėris prispaustas į kampą.
-Aš esu gama.
-Gama,  bet labai jau panašus į vienišių. Vienišiai ilgai neišgyvena.
-Aš tik noriu pasikalbėti su Emi. Paskui išeisiu,- aiškiai ištarė Lorijanas, žvilgteldamas į bejėgę draugę. Širdį suspaudė neviltis, perispynus su gestančiu pykčiu.
Jautėsi beviltiškai. Pečiai nusileido. Jis, paskendęs neviltyje, klausėsi sirenų pokalbio.
Staiga, tylūs Emi žodžiai, to pasekoje ir dviejų sirenų atkirtis, išmušė iš vėžių Igį.
Kąą...?
Iš nuostabos akys išsiplėtė, Igis nežinojo ką galvoti. Negi jam vėl tai pasikartos?
Emi užprotestavo, vyriausioji be gailesčio įsakinėjo. Igoris be žado stovėjo, kas ir tapo jo didžiausia klaida. Jaunesnės sirenos žodžiai pervėlai buvo suprasti vilkolakio, kai prieš akis išvydo šviesiai sidabrinės spalvos durklą.
Šviesa, blyksnis, Emi klyksmas- Igoris vos suvokęs kas įvyko, sukniubo ant smėlio. Pirštų pagalvėlės automatiškai palietė tvinkstančią ir kaistančią žaizdą, vos tik mintyse nugriaudėjo balsas iš atminties. Neliesk sidabro!
Tamsus dangus šmėkštelėjo prieš jaunuolio akis.
Igoris trūsmingai įkvėpė oro, kūnas įsitempė. Lyg per tirštą miglą matė uolų, sirenų kojų siluetus, jautė šaltą metalą, keliantį kaitrios ugnies deginimą.  Sidabaras degte degino jį, lėtai sunkės, maišydamasis su žaizdos krauju.
Aplinkui lyg oro nebūta- rudaplaukis per skausmo skraistę juto kaip kvėpavimas buvo negilus ir trūkčiojantis. Plaučiams stigo oro.
Ne...ne.
Pirštai įsmigo į delną, kaip ir agonija tyliai ir lėtai gniauždama  rakindama Igorio kūną. Paklaikęs iš skausmo rudaplaukis suriko.
Juto, kaip įsitempęs drebėjo iš siaubo, išgąsčio. Troško pajudinti rankas ir tik kuo greičiau išsilupti peilį iš šono. Bet nepajegė.
Smėlis drepresyviai sušniugždėjo. Pasigirdo jo paties riksmas, rankos stipriai susigniaužė, kūnas inkstintyviai sujudėjo. Deginimas akimirką prigeso- po to blysktelėjo lyg kaitrus ugnies liežuvis, talžydamas vėsių nakties miško orą.
Tada miglotai išgirdo panikos apimtą balsą. Išblyškęs it kreida Igoris sukandęs dantis, sunkiai pasisuko galvą balso link. Dejonė išsprūdo iš lūpų.
Negirdėjo ką kitos sakė, nesuprato nė vieno žodžio. Jautė skausmą ir girdėjo nervingą, virpantį balso tembrą.
-E.e.emi.i.- baimės, agonijos sklidinos akys maldaujančiai nukrypo žaliaakės sirenos link. Igorio krūtinė trūksmingai ir greitai kilnojosi,-E.emi...kąą tu..?- sušvokštė, klausinančiai, gergždančiu balsu.
Užsimerkė. Žinojo, kad nieko gero nebus. Galėjo tik pasiduoti. Pro sukąstus dantis tyliai darsyk sudejavo. Atmintyje iškilo mintis apie laimingus, bedvasius jaunuolius.
Igis suspaudė lūpas. Bandė suvokti sirenos kėslus.Tebunie.Ir kiek įmanydamas atsipalaidavo.

[Emilianne Mcwelle]

O visgi Akvilė teisingai parinko bausmę Emi už nepaklusimą. Igoris buvo skaudžiausia, kas gali nutikti. Ir vėlgi, Akvilė buvo teisi, mergina negalėjo žiūrėti į agonijos iškreiptą jo veidą, klausyti riksmo. Būtų padariusi bet ką. Pasiryžusi bet kam.
 - Tu tikrai neturi širdies,- pro sukąstus dantis iškošė Akvilei.- O aš jau galvojau kad nors kiek supranti. Kuo jis tau nusikalto?!
 - Jis vienas iš daugelio. Asmeniškai man nepadarė nieko, bet per jį tu negalėjai susitaikyti su savim. Dabar problemos nebėr,- moteris atrodė pavargusi.
 - Nekalbėk taip, tarsi viskas būtų jau baigta!
 - Gali bandyt jį gelbėt, bet abejoju ar pavyks. Jis vilkolakis, ginklas sidabrinis, suvarytas giliai. Juo labiau, kad vilkelis nusilpęs po pilnaties. Pažaisk, tada sugrįši,- ištarė tarsi neklusniam vaikui.
Jūra nesiliovė bangavusi. Emilijana daugiau neturėjo kur padėti skausmo ir nerimo. Tiksliau ne nerimo, o baimės. Kaltės.
Susikaupė, stengdamasi nekreipti dėmesio į vaikino riksmus, sukeltus skausmo. Luelė ją mokė, ką daryti, kad skęsdamas vyras neklyktų ir nesišauktų pagalbos, apskritai nekeltų nereikalingo triukšmo. Prikandusi lūpą mergina užsimerkė, aklai apčiuopė Igorio ranką. Negalėtų susikaupti, jeigu matytų jo pabalusį iš skausmo veidą. Įsivaizdavo Igio jausmus kaip spalvotą sūkurį. Dabar ryškiausiai švietė tamsiai violetinės spalvos kančia, kažkur tolėliau glūdėjo mėlynas rūpestis, švelniai raudona meilė, oranžinė drąsa, žalia ištikimybė... Įsivaizdavo, kaip skverbiasi gilyn ir gilyn, į pačius minčių užkaborius, po truputį slopindama violetinę spalvą, į paviršių iškeldama kitas. Jautė, kaip tyla dejonės. Giliai įkvėpė. Šito jos niekas nemokė - parodyti kitą vaizdinį. Sirenos to nesugeba, nes paprastai vaizdai gimsta iš džiaugsmo. Iš šilumos. Iš meilės. Tačiau jos širdį šildė meilė, skirtingai negu jos seserų. Visos jos buvo arba nemylimos, arba meilės nuviltos. Mintyse ji ėmė kurti paveikslą - tokį, kokį norėjo matyti, patirti ateityje.
Miškas - ramus, tarsi apmiręs. Žemė sukaustyta pirmojo įšalo, nubarstyta sniegu. Medžiai stovėjo pliki. Žiemos pradžia. Stebėtojas matytų miško proskyną, gyvai primenančią tą, kur ji su Igiu pirmą kartą sutiko vienas kitą. Saulė, pasislėpusi už debesų, jau šildė menkai. Paėjus kelis žingsnius, šalia didžiulio medžio storu kamienu stovėjo du žmonės - Šviesiaplaukė mažutė mergina ir aukštas vaikinas rudomis garbanomis. Igoris ir Emilijana buvo pasikeitę. Vyresni. Praėję ir šilto, ir šalto. Labiau garantuoti dėl to, ką vienas kitam jaučia. Tačiau abiejų akyse atsispindėjo laimė. Vaikinas laikė apglėbęs šviesiaplaukę per liemenį, geriau įsižiūrėjus buvo galima pastebėti, kad toje vietoje jo oda buvo kiek pašiurpusi. Ji, prisišliejusi prie jo, švelniai šypsojosi. Abu tylėjo, tačiau tyla proskynoje nebuvo nejauki ar pranašaujanti neramumus. Ji buvo palaimingai rami, tyra ir tikra. Tarsi visa, kas bloga, būtų palikta už žiemai besiruošiančio miško ribų.
Mergina pro ašaras nusišypsojo. Sirenos neverkia, tačiau irgi jaučia skausmą. Ji paliko Igorį iliuzijoje, kurią pati sukūrė. Tai buvo apgaulė, netikra, tačiau vis geriau, negu kentėti. Sukandusi dantis stengėsi nekreipti dėmesio į aplink sustojusias seseris, stebinčias kiekvieną jos judesį tarsi įdomų spektaklį. Trūktelėjusi nuplėšė nuo savo drabužio apačios skiautę. Visas audinys buvo kiaurai sumirkęs sūriu jūros vandeniu, tačiau nebuvo iš ko rinktis - kraujavimą reikėjo stabdyti. Nepaisydama galvą plėšiančio dežavu, ji atsargiai prispaudė skiautes prie žaizdos. Neturėjo net lazdelės, tačiau toji sidabro padarytos žaizdos neužgydytų. Reikėjo pagalbos, skubiai. Tačiau kur čia ją prisišauksi? Nors laikinai baigusi su žaizda, ji atsisuko į sirenas.
 - Negi buvo taip sunku?-  Avatija žvilgčiojo čia į Igorį, čia į Emilijaną, čia į ant smėlio numestą sidabro durklą.
Perla sukinėjo Igorio lazdelę rankose tarsi įdomų žaislą.
 - Dievaži, jis vis tiek mirs, be reikalo stengiesi. Geriau jau einam,- nuobodžiaudama vyptelėjo ji.
Emilijana tylėjo. Iki šiol nepaleido Igorio rankos, vis bijojo, kad nebeapčiuops pulso. Staiga pašoko ant kojų ir be ceremonijų Perlai iš rankų išplėšė vaikino lazdelę.
 - Ką tu...- pasišiaušė sirena, tačiau Akvilė ją nutildė.
 - Tai jau jos reikalas. Mūsų užduotis buvo nukreipti ją teisingu keliu, tą ir padarėme. Vis tiek nieko nepadarys su ta jo lazdele. Per vėlu. Tegul išsiverkia, gal bent tada sugebės daryti kas jai liepiama.
Emilijana nesiklausė visos tirados.
 - Expecto Patronum,- ištarė. Galvojo apie Londono parką. Apie tai, kaip prisiglaudusi prie šiluma alsuojančio vilko kailio stebėjo saulėtekį. Prisiminė, kokia tada jautėsi laiminga, kaip gamtos grožis užgožė artėjančio karo grėsmę.
Iš miglos labai, labai lėtai susiformavo gulbė.
 - Igoris sunkiai sužeistas. Sidabras. Labai prašau pagalbos. Koukvortas, Sirenų pakrantė.
Gynėjas ištirpo naktyje. Emilijana priklaupė prie vis dar apžavų veikiamo Igorio. Dabar visos viltys sudėtos į tą, kuris gavo gynėją. Hogvartso eliksyrininką Soreną von Sjuardą.

[Sorenas von Sjuardas]

   ,,Paukštis skrenda virš laukų,
Ašara krūtine rieda.
Jei kada tau bus sunku,
Prisimink šią šiurpią žiemą..."
Von Sjuardas, žingsniuodamas apytušte Londono aikšte paryčiais, žvalgėsi aukštyn ir žemyn, šen bei ten. 1666 metų gaisro nebebuvo likę nė kvapo. Tai buvo logiška - juk praėjo bemaž keturi šimtai metų. Bet vampyrą tai vis dar glumino. Tiek liepsnų... tiek skausmo... Argi neturėtų tai išsilaikyti bent tūkstantį metų? Pasirodo, ne. Žemė sukasi, kvapai išsisklaido. Visi užmiršta praeities skausmus, jeigu tik jie jų pačių nelietė. Na, užmiršta net jei ir lietė... Būkim atviri.
   Liko aplankyti... vieną... du... du ar tris? O gal visgi keturis... Sorenas dar dvejojo, kiek iš tiesų reikia aplankyti kapų. Nepastebėjęs praėjo nežinia kieno į medį įkeltą šiaudinę lėlę su šiurpia šypsena. Nuo medžio ant žemės nukrito lašas, tiksliau, ne ant žemės, o ant apysausio asfalto. Sukėlė keistą garsą, panašų į tą, kuris būna, jei sugniauži plastmasinę pakuotę nuo kompiuterio pelytės.
   Smuklės kvapai ir garsai neužpildė anglo vampyro krūtinės ramybe ir ryžtu. Savaime aišku. Von Sjuardas stabtelėjo prie ant upės kranto tupinčių ir miegančių ančių būrelio. Net jei turėtų batono joms pašerti ir primėtytų, jos nenubustų, lietus sulytų trupinius ir nuplautų į upę, kur jie turbūt atitektų žuvims. Jei tik nebūtų visiškai ištirpę lietuje. Jis nebūtinai turi būti rūgštus. Užtenka paprasto, tik reikia daug.
   Ką čia dar pasakyti? Miestui bundant Sorenas dar vaikščiojo po Londono parką. Spaikas žiovaudamas bandė įsirioglinti į vidinę apsiausto kišenę, tačiau nevaliojo to padaryti be mažytės vampyro delno pagalbos, kad ir kaip šis gestas galėjo užgauti pasipūtusią sarkastišką esybę.
   Stovint ant tilto ir žvelgiant į ne itin švarius upės vandenis vyrui toptelėjo, kad būtų pats laikas išsikviesti taksi ir nusigauti į uostamiestį. Apsisukęs ir išvydęs visai netoli stovintį geltoną automobilį Sorenas staiga atšoko. Priešais jį stovėjo gulbė. Ne bet kokia, o sidabrinė. Ši spalva sukėlė nevalingas asociacijas su vienu neblogai pažįstamu animagu - ,,Negi kažkas buvo ant tiek sudorotas, kad sidabrinėmis reikėjo pakeisti visas galūnes?"
   - Igoris sunkiai sužeistas. Sidabras. Labai prašau pagalbos. Koukvortas, Sirenų pakrantė, - prabilo paukštis. Sorenas kurį laiką spoksojo į paukštį, kol šis išblėso ore.
   - Ką man tas Igoris? - tyliai sumurmėjo von Sjuardas. - Lorijanų vaikis, hm? O iš Lorijanų jau daugiau kaip šimtas metų, kaip jokios žinios.
   Kai Sorenui buvo sunku, Lorijanų nebuvo. Apskritai... Ar čia sąmokslas? Kodėl visiems staiga prisireikė gerojo dėdės Soreno kaiptyč tada, kai jis nori išvykti?
   - Į artimiausią uostamiestį, - įsėdęs į taksi tarė Sorenas. Žiobariško snukio vairuotojas atsigręžė.
    - Į Brighton'ą? - pasiteiravo jis. Sorenas linktelėjo ir numykė teigiamai. - Kaip kaip?
   - Į Koukvortą, - niauriai tarė von Sjuardas.
   - Bet jis ne...
   - Į Koukvortą.

   Išleistas vakare, Koukvorto pakrantėje ir užmokėjęs taksistui Sorenas nudūlino ieškoti kūno. Gal bent palaidot suspės ir gebės, mat šiuo momentu neturėjo nieko, išskyrus kapšiuką galeonų ir burtų lazdelę. Jautėsi ubagas. Visi jo burtai ir išmonė liko toli toli Hogvartse. Nežinia, ko atsibeldė čionai. Seni ryšiai? Nostalgija? Sąžinės graužatis?
   Teoriškai jis galėjo įkliūti į spąstus. Šiaip jau ne tik teoriškai.
   Merdinčiu vilkatu silpnai dvokė visas pajūris. Sorenui pasidarė neramu. Visgi tai buvo vienas iš jo globojamųjų... be to, eliksyrininko dvasia buvo ne vien nuodytojo, bet ir vaistytojo. Kas spyrė padėti be jokių gydytojų priesaikų.
   Kad ir koks esi ubagas.
   - Ohoho... - išsprūdo von Sjuardui, nuo kopos viršūnės padvelkus sidabru. Susiraukė, matydamas tamsioje tolumoje pažįstamų moteriškų siluetų būrį. Sirenos. Magizoologų siaubas ir siekiamybė. Ar tik nebus vaikis kokios įsižiūrėjęs?
   Tyliai nusliūkinęs kopos ketera prie vilkolakio, vampyras užsimetė jį ant peties. Smirdantį kaip mėšlo krūva. Vengė tiesioginio savo ir sidabru užkrėstojo odos sąlyčio, skubiai  nužygiavo tiesiai į kažkokią metalo muzikos užeigą. Mat velos nekenčia metalo. O ko nekenčia vilkolakiai?
   Ar dar reikia klausti? Aišku, kad vampyrų.
   Būtent todėl vampyras atsisėdo prieš vilkolakį ir atsargiai delnu patrankė (gerai jau, ne atsargiai) per skruostą. Deja, kol kas neturėjo eliksyro, kuris išvaro sidabrą iš gyslų.
   Jūros vanduo...
   Šiknašaudžio pliurziaus akis...
   Ramusis gyslotapilvis... trys žiedai...
   Vampyro kraujo lašas... ,,Ai!.."
   Šeivamedžio šiaurinės šakos lapas, trijų metų senumo... ,,Užteks ir vienerių... tik sumažės veiksmingumas..."
   Sirenos plaukas. Yzi.
   Pajūrio smėlis, kurį apšviečia bent keturi šviesos šaltiniai... žiupsnelis.
   Trys pamaišymai pagal laikrodžio rodyklę.
   Bet kokios seilės.
   Pusantro pamaišymo prieš laikrodžio rodyklę.
   Prieš aušrą eliksyrininkas laikė juokingą rankų darbo katilėlį prieš jūros vėją, kad šis atauštų. Be abejo, ne šiaip sau. Po aušros eliksyrą sukliukino beveik mirusiam vilkolakiui į gerklę ir atsisėdo priešais jį, laikydamas ledinę ranką ant širdies, ties kuria buvo praplėšęs marškinius.
   Beje, iš metalistų baro šeiminnkui juos išvijus, Sorenas darsyk sužinojo, kokie naudingi yra apleisti namukai. Kad ir kaip pilni utėlių ir blusų. Cha, vampyrų jos neėda... o vilkolakius - gal.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Tyla. Artėjančios žiemos tyla. Klausa seniai jau buvo priratusios prie šios tylos. Vargu, ar prisimintų paukščių giesmę ir jos keliamą džiugesį.
Igoris šypsodamasis žvelgė į šviesiaplaukę merginą. Ji labiau supanašėjo su miško kraštovaizdžiu, bet, visgi, joje išliko jūros ir smėlio smilčių pėdsakas.
Ji, kaip ir pats sau- tiek vienu atveju, tiek kitu atveju labai priminė Eglę ir žaltį Žilviną.
Emi myli, Igorį, gebantį pakeisti pavidalą.
Igoris, kilęs iš sausumos, myli Emi, kilusią iš jūros.
Igoris užmuštas Emilijanos seserų, kaip Žilvinas užkapotas Eglės brolių su dalgiais.
Aš dar neužmuštas,-leisgyvė mintis vargiai išryškėjo Igorio galvoje,-Aš dar gyvas...?
Akių vokai virptelėjo.
Devyniolikmetis krustelėjo.
Pusiau atsibudo.
Jautėsi lyg kūnas kyla iš ritmingai banguojančio vandens, jautė kaip agonija slopsta, šiluma plūsteli kūnu.
Sunkiai atsimerkė.
Ištižusi rytmečio šviesa sunkiai skverbėsi į tuščią, prieblandoje skendantį kambarį. Girdėjosi slopūs žuvėdrų klyksmai, bangų mūša ir vėjo švilpimas. Igoris, svaigstančia galva, lyg narkozės pripumpuotas, nesusigaudydamas sumirksėjo. Akys lipte lipo, troško vėl panirti į tamsą, bet protas reikalavo atsibusti. Akimirką vaizdas prieš akis išryškėdavo, po to- vėl ištiždavo. Kelias minutes su tuo kovojo ir bandė suprasti kur esąs. Kur jis? Kodėl jis čia? Deja, galva nedavė jokių atsakymų- buvo tuštut tuštutėlė.
Igis, vis labiau atsibusdamas, vos vos pabandė pajudinti dešinę ranką- skausmas surakino. Pirštai net nepalietė grindinio- tai atrodė lyg kelias iki Everesto. Igorį apimė paniška baimė- pabandė pajudėti. Vos vos.
Tačiau nepasidavė. Sukaupęs jėgas, pasuko galvą šonan ir priešais akis išvydo sėdintį asmenį. Igoris, prisimerkęs, vargiai įkvėpė oro. Tarp išsisklaidančių žiobarų kvapų, pajuto iš kažkur pažįstamą vampyro kvapą.
Ir tada, visi pojūčiai grįžo: pajuto nemalonų, bet vis dar aštrų skausmą šone, bjaurų skonį gerklėje ir  ledo luito šaltumo ranką ant krūtinės.
Staiga, krūptelėjo lyg elektros perlietas. Širdis stirpiai sutvinksėjo. Antgamtikas stipriai sukando dantis- šaltis išgąsdino jį- greitai šiltėjančiui kūnui nepatiko staigai pajaustas šaltis it Antarktidai priklausantis.
Igoris dar stirpiau sukando dantis, bet neišleido jokio garso.
-Sorenai..?-sugergždė silpnai iš nuostabos devyniolikmetis, negalėdamas patikėti ką mato prieš savo akis,- Nuimkk raanką,-sušvokštė, jausdamas kaip temperatūra nenornaliai kyla aukštyn.
Kokia ironija- lyg ir šeštam kurse neoficialiai atsisakė pagalbos dėl Antvilikinio eliksyro, o dabar, trims metams praėjus, pasirodo priešais akis ir išgelbti jam gyvybę?
Lorijanas nustebęs žvelgė į auksines Soreno akis.
Ir tada, suvokimas ir padriki prisiminimai atėjo savaime- žinojimas lyg nudegino Igorį.
Naktis. Sirenos. Emi. Durklas. Sidabras.
-Emi? Ji- jus pakvietė?- staigiai paklausė, atsikeldamas. Nė nepajuto, kaip per akimirką skausmas sustirpėjo ir Igoris tyliai sugriežti dantimis. Prieš akis apsiblausė vaizdas, rankų raumenys suvirpėjo, pradurtą šoną nežmogiškai suskaudo. Pirštai įsirėmė į grindinį, iš paskutiniųjų galynėdamos su noru sukniubti. Igroris greitai sumirksėjo kelisyk, vaikydamas šalin skausmą.
Nepagalvojo, kad negalima staigiai pakilti.
Ot, gaidys.
Vaizdas išryškėjo, kaip ir mintis, kad jautėsi apgailėtinai- lyg pervažiuotas tanko ir numestas nuo Astronomijos bokšto ir dar kartą pervažiuotas tanko.
Dvivardis antgamtikas lėtai, pasiremdamas alkūnėmis, atsigulė.
Giliai įkvėpė ir iškvėpė.
-Ačiū, kad mane iš tenai ištempei,- padėkojo,- Vėl išgelbėjai man gyvybę.
Aha, pirmas kartas buvo, kai davei Antvilikinio eliksyro. Dabar lauksim trečio karto.
Igis nusuko savo mėlynai pilkas akis į langą. Pro jį, tolumoje, matėsi mėlynas ruožas.
Patylėjo.
-Ji liko tenai?

[Emilianne Mcwelle]

Ir daugiau ji neturėjo nieko kito, kaip laukti. Neturėjo supratimo, kuriam pasaulio kame dabar reziduoja Sorenas - gal Hogvartse, gal Londone, o gal šiaip kokiam Dievo ir žmonių pamirštam užkampy, ką čia supaisysi tą juodabarzdį vorų mylėtoją. Galėjo jis būti nors ir Marse, Emi supykusi nebūtų, jeigu ne laikas, kurio buvo tiek mažai.
Svetimą lazdelę laikiusi ranka nusviro. Sirenos žiūrėjo apšalusios - tokio scenarijaus numačiusios nebuvo, net ir visada rami Akvilė nustėro.
 - Ką? K-ką tu padarei?- Perla žvilgčiojo čia į lazdelę, čia į be sąmonės tysantį Igorį.
 - Be panikos,- Akvilė atgavo savitvardą, persibraukė ranka plaukus ir nuleido pavargusius pečius.- Kol tas eliksyrininkas ar kas jis ten bebuvęs atsidangins iki čia, vilkiūkščio seniausiai gyvo nebebus. Aišku, nuo skausmo šoko jis nemirs, čia jau tu pasistengei,- vyptelėjo moteris Emi pusėn.- bet, vaikeli, be reikalo švaistai energiją.
Mergina neatsakė. Kol prieš akis turėjo tikslą, kol turėjo ką daryti, tol jautėsi neblogai. Tačiau dabar, kai teliko laukimas, siaubas ir skausmas užgriuvo visa jėga. Susmuko čia pat, kur stovėjo - ant balto paplūdimio smėlio, šalia bežadžio vaikino. Uždėjo ranką ant krūtinės - ten, kur jautė plakančią širdį. Stengėsi nežiūrėti į kraujo dėmes ant drabužių, smėlio, rankų. Vėsi oda jautė jautė pulsuojančią šilumą ir širdies plakimą. Tačiau dabar tai tebuvo įrodymas, kad Igoris dar gyvas - tegul bendraujantis su anuo pasauliu, bet dar gyvas. Sirenos stovėjo aplink kaip statulos, nejudėdamos ir nieko nekomantuodamos. Jūra tykiai bangavo - atrodė, kad pakrantėje įsivyravo visiška ramybė, jei ne nuojauta, kad kažkur aplinkui savo apsiausto skvernais mosikuoja ponia Giltinė.
Pirmoji įtampos neatlaikė Luelė - apsisukusi ant kulno nužingsniavo paplūdimiu ir po kelių minučių ramų jūros bangavimą sutrikdė plaukimo ritmas. Sutrikusi, tarsi klausdama leidimo, nors puikiai žinodama, kad jo nebus, Perla pasekė sesers pavyzdžiu. Akvatija pastovėjo dar keletą minučių, bet taip pat išėjo. Pakrantėje liko tik Akvilė su Emi.
 - Žinok, kad visais veiksmais tau trokštu tik gero,- moteris atsargiai palietė merginos petį, tačiau ranka buvo greitai nupurtyta.
 - Kažkaip labai įdomiai tai parodai,- nepakledama akių atsakė. Neturėjo jėgų ginčytis. Akvilei šiuo metu nieko, išskyrus deginančią neapykantą, nejuto.
Atsidususi vyresnioji paliko ją vieną. Jūra subangavo pasveikindama moterį ir vėl nutyko. Įsiviešpatavo tyla. Nerami ir slegianti.
 - Žinai, aš tau dar daug ko nepasakiau,- sujudėjo sirenos lūpos, nors puikiai žinojo, kad patikimi sirenų kerai ne tik garantuos visišką tylą, išlaisvins nuo skausmo, bet ir neleis girdėti nieko, kas vyksta realybėje. Nepatraukdama rankos pasislinko arčiau vaikino.- Visų pirma, šitie metai buvo ilgiausi mano gyvenime, man taip tavęs trūko. Net nežinojau, ar nebuvai nužudytas. Juk žinai, kad aš tave...- ji norėjo tuos žodžius ištarti. Balsu. Tačiau ties puse sakinio jautrios ausys pagavo smėlio šiugždesį, kurį galėjo sukelti tik artėjantys žingsniai. Mergina atsisuko. Nuo kopos, skiriančios Sirenų pakrantę nuo turistų pamėgtos, artėjo Sorenas von Sjuardas.
Profesorius laiko veltui negaišo. Emilijanai nespėjus net prasižioti, vyras jau buvo pakėlęs Igorį nuo smėlio ir sėkmingai nešdinosi lauk iš jūros dukterų buveinės. Na, jo kaltinti negalima - kas gi norėtų gydyti sidabru apnuodytą vilkolakį aplinkui šmirinėjant velniažin ką galinčioms padaryti sirenoms - tačiau pasilikusi viena kruvinu smėliu aptaškytame paplūdimyje, mergina geriau nepasijuto. Atsisuko į kviečiančią jūrą. Sirenų nesimatė, tačiau mergina puikiai žinojo, kad jos stebi kiekvieną žingsnį. Sūrios bangos kvietė grįžti, pasilikti, pasinerti ir pamiršti visą skausmą. Tačiau ji taip pasielgti negalėjo. Jau nebegalėjo.
Tyliai, beveik be garso ji nusekė paskui tolstantį Soreną. Kažkodėl nujautė, kad jis neapsidžiaugtų sirenos kompanija. Kas, kad buvusios mokinės. Todėl ji tegalėjo tyliai stebėti eliksyrininko darbą. Neabejojo, kad von Sjuardas ją bus pastebėjęs - vampyro juslių neapgausi - tačiau vis dar nesirodė. Tik tada, kai sugirdęs eliksyrą vyras atsisėdo šalia Igorio - tik tada Emilijana atsargiai, tarsi prasikaltusi, pravėrė vėjo perpučiamo namelio duris.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas net nekvėpavo, per atstumą klausydamasis pamažėle slopstančių širdies tvinksnių, kraujo tekėjimo bei kvėpavimo. Ne paslaptis, kad vampyrams deguonis nėra būtina. Čia kažkas sakė, kad blogiukam nebūtinos nosys... Matyt, kalbėjo teisybę. Na, bet čia mažumėlę nukrypau nuo temos. Širdies judesius bandė užjausti ir ant vilkolakio krūtinės uždėtu delnu. Kalbant atvirai, tą delną dabar kiek perštėjo, nors itin nestipriai. Bala nematė, sidabras sąlyčio su užkrėstuoju metu gali veikti, bet ne taip stipriai. O šiuo metu vampyro delnas dar buvo ir neblogas vilkolakio sveikatos indikatorius. Be abejo, nustatyti tai, kad šitam sirenų pamylėtam vaikiui ant sprando sėdėjo tokia juoda mergiotė suplyšusiais labdariniais rūbeliais, buvo ir daugiau būdų, bet ir be jų buvo viskas bemaž aišku. Tik eliksyrininkas dar lūkuriavo, dar turėjo vilties. Šventas Odinai, kaip jis nekentė, kai kažkas miršta jam stačiai ant rankų. Bemaž taip pat, kaip prieš kelis šimtus metų mirė kažkur Maskvoje.
   Vilkolakio smarvė buvo bebaigianti išsivadėti. Kaip vampyrui - malonu, bet kaip vilkolakiui, ypač, jeigu tą smarvę skleidžia jis - ne itin. Kad tik nupurtytų mirštančiajam nuo krūtinės tą besišypsančią mergiotę, Sorenas būtų galėjęs momentui pastovėti vidury kiaulių fermos, nu, pakenčiama, jeigu tik gali išgelbėt gyvybę. Seno draugo gyvybę.
   Sveikas kraujas turi tekėti taip... Ryžtingai, su tam tikru ritmu, į priekį, dainingai... Dabar srovė silpo, tą Sorenas jautė, jei uždėdavo ranką ant Igorio kaklo ar rankos. Be to, atrodė, kad kažkas tyliai daužosi į kažką metalinio - ir lėtai silpsta. Vilkolakio kūne kiekvienas eritrocitas daužėsi su sidabro nuodais ir net visai stabdomas mėgino eiti į priekį, deja, tas buvo velniškai sunku. Ir kol kas nebuvo nei matyti, nei girdėti, nei pajausti jokios žinelės iš ką tik sugirdyto eliksyro. Bet Sorenas laukė. Eliksyras negali visko padaryti iškart, ypač, kai padaryta tiek nežmoniškai daug žalos. Ir ne vilkolakiškai. Turbūt rasti tokią rasę, kurią čia pritiktų padaryti kaip prieveiksmį, rasti būtų gana sunku.
                                                     
   ,,Kur tu jį palaidosi?" - tylą nutraukė Spaikas. Sorenas neatsiliepė, pasilenkė arčiau vilkolakio. ,,Įtampa auga... Įtampa auga... Išlikimo drama... Kas gaus valgyt? Žuvytės, ar sliekai?" - kvarkšėjo voras.
   ,,Tokiu momentu galėtum ir patylėti," - metė priekaištą vampyras. Tuomet užjuto kažkokį pasikeitimą... Sustiprėjo kraujospūdis... Vilkolakio oda blausiai nusidažė sidabru - šiek tiek pažįstamas, savotiškai žavingas ir kartu šiurpinantis momentas. Ko gero, kad ir tūkstančius kartų tai stebėtum, vis tiek išplėstum akis ir sulaikytum kvapą. Sorenas pūstelėjo į Igorį, sidabro dulkelės it kokainas nuo stalo nubyrėjo ant grindų. Narkomanas pakrauptų ir išsigąstų, juvelyras turbūt pabaltų, bet eliksyrininkas tik lengviau atsiduso. Kūno temperatūra po Soreno delnu ėmė staigiai kilti, na, neįsivaizduokit, kad čia bum ir užkilo, bet palaipsniui, palaipsniui ir greitai.
   ,,Niekas negaus valgyt?.." - nusivylęs tarstelėjo Spaikas. Sorenas prikando lūpą, bandydamas sulaikyti šypseną. Be abejo, magnum interfactorem nekalbėjo to piktybiškai. Tik nejautė tokios įtampos, kaip kad jautė jo didysis bičiulis.
   - Sveikas sugrįžęs, vaikine, - pasveikino atgaivintąjį eliksyrininkas. Po teisybe, kiek nustebo dėl to, kad vilkolakis į jį kreipėsi lyg į draugą, o ne į profesorių - visi gi žino, kaip Sorenas trenktas dėl mandagybių - bet turbūt šis momentas nebuvo pats tinkamiausias priekaištams. Dabar reikėtų tik pasidžiaugti, kad visgi mergelė juodais drabužiais teikėsi nulipti ir eiti jodinėti ant kokio kito pacaną rizikaną, įsikliopinusio sireną arba ne. Vampyras nepakluso ir rankos nenuėmė.
   - Nepyk, šito dabar padaryti negaliu, - atsakė jis, neskubėdamas aiškinti, kad antisidabro eliksyras gali iškepti vilkolakį gyvą, jeigu tik širdis nebus kaip nors vėsinama. Aišku, vampyro delnas turbūt nebuvo pats tinkamiausias vėsinimo būdas, bet...
   - Nežinau, kas kvietė, Igori, - gūžtelėjo pečiais von Sjuardas. - Man pasiuntė paukštį gynėją ir pranešė, kad manęs reikia čia. Radau leisgyvį pakrantėje, šiaip ne taip išmeškeriojau, - šyptelėjo iš frazės dviprasmiškumo. Išvydęs tai, ką ketina daryti vilkolakis, vėl surimtėjo. - Nesikelk dar. Bent porą dienų teks pagulėti, pyk nepyk, jeigu nenori turėt problemų su kraujotaka visą gyvenimą.
   Vilkolakiui atsigulus, Sorenas atsisėdo ant grindų šalia jo, rankos nuo Igorio širdies nepatraukė. Dabar šis jau visas degte degė.
   - Prašom, - atsiduso buvęs Nuodų ir Vaistų dėstytojas. Tylėjo, vis dar klausėsi vaikino kvėpavimo, kad šis netyčia neapsunktų ar dar kas nenutiktų. Knietėjo paklausti, kas vaikiui nutiko, bet buvo aišku, kad dabar dar ne laikas.
   ,,Visam savas laikas, netgi žuvyčių ir sliekų pietums," - filosofiškai tarstelėjo mintyse.
   ,,Kažkur pakrantėje vieniša žuvytė miršta iš bado, o jis sugalvojo nenumirti," - burbtelėjo voras.
   - Turbūt, kad liko, - Sorenas gūžtelėjo pečiais. - Tai vadinas, ji sirena, taip?
   ,,Galėjo būt ir alkana sirena..." - tęsė pūkuotasis aštuonkojis.         
   ,,Žinau, nors manau, kad pas ją čia ne alkio problemos. Visądien kiurkso prie durų ir spokso pro langą." - vampyras atsiduso. Įsitempęs nuolat klausėsi, ar tik neišgirs tos šiurpios, tiek magizoologų pražudžiusios dainos. Nebuvo tikras, kad vampyro kraujas leistų jo išvengti. Visgi gerai viską suvokdamas atsigręžė į sireną pro apdulkėjusį trobeliūkštės langą ir įsmeigė auksines akis į ganėtinai gražių bruožų veidą, šaltas vampyro žvilgsnis susidūrė su turbūt kiek sutrikusiu sirenos. Kažkuo tarsi pažįstami bruožai. Sorenas nešyptelėjo mistinei būtybei, į vidų dar irgi nekvietė. Igoriui nusisukus ar užsimerkus, profesorius išgirdo tyliai praveriamas duris ir nežymiai pakraipė galvą. Suprask, jūrų mergaite, pas numylėtą vilką dar nesibrauk. Jeigu vaikis tikrai bus įsižiūrėjęs šią būtybę, gimusią iš jūros dainų, tai garantuotai šoks iš savo vietos, nė kiek netausodamas savęs. Bet ar tik nebus ši būtybė iš Hogvartso?
   - Nesijudink, - griežtesniu tonu pasakė vaistytojas, šiek tiek abejodamas, kad vilkolakis išgirdo praveriamas duris. Pridėjo kitą savo ranką prie vaikino žasto, tikrindamas, kaip dabar teka kraujas. Tas trumpas įsakymas dabar turėjo daug reikšmių - ir dėl sidabru apnuodytojo sveikatos, ir dėl turbūt būsimos jo viešnios, jeigu tik ši nebus supratusi nebylaus eliksyrininko prašymo. Aišku, Igoris galėjo tai ir pastebėti...

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris blausiai vyptelėjo į profesoriaus pasisveikinimą, bet šypsnis greitai dingo iš antgamtiko veido. Šis nepatenkintas niurgztelėjo, sužinojęs, kad eliksyrininkas neatitrauks rankos nuo jo krūtinės. Mėlynai pilkos akys, sklidinos pykčio ir skausmo, silpnumo nukrypo į štukametį vampyrą, tačiau Lorijanas nesipriešino ir nepuolė ginčytis. Tik nebyliai paklausė ar tik jo krūtinė neatšals iki tiek, kad nebejaus odos.
Igoris giliai įkvėpė oro. Lėtai pajudino galvą, vaikydamas silpnumą, atsiradusį praradus kraujo. Kiek iš viso jo prarado? Pusę litro? Daugiau? Mažiau? Kiek?
Kambario, Soreno vaizdas išskydo, žuvėdrų klyksmai, bangų mūša nutolo ir Igoris iš paskutiniųjų dar įkvėpė oro. Baimė sukausto Igį.
-Sore..-Pajuto kaip kaklo, veido, o paskui ir viso kūno oda atšalo, silpnumas sustiprėjo, o vaizdas pradėjo suktis, akimirkai tamsa augiaubė Igio regos lauką.
Vilkolakis lyg per miglą išgirdo von Sjuardo įspėjimą apie problemas su kraujotaka visam gyvenimui, bet buvusio nuodų ir vaistų profesoriaus balsas pradėjo palengva slopti ir daugiau Igoris nebesuprato. Jautėsi, kaip sminga žemyn, į juodą gelmę.
Staiga, papurtė galvą- netikėtai Igoris išgirdo von Sjuardo  slopius žodžius, kad pastarasis nežino kas jį iškvietė, ir, kad gynėjas buvo paukštis.
-Paukštis?- vos lūpos sujudėjo. Igoris vis dar bandydamas atsibusti iš silpnumo, skausmo sukeltos būsenos, nė nežinojo kieno gynėjas galėjo būti. 
-Sirenos su savimi negalėjo turėti savųjų burtų lazdelių, jei iš viso jų tarpe buvo raganų, mat joms trukdytų plaukti,- tyliai sumurmėjo.
Mėlynai pilkos akys įsmigo į sieną. Pala...Perla...- staiga prisiminė,- Ji turėjo mano lazdelę, bet juk ji negalėjo iškviesti kūniško gynėjo su svetima lazdele...Tai..gal..Emi?
- sąmonė vis šviesėjo ir Igis net nežinojo ką manyti. Nakties įvykiai šiai akimirkai devyniolikmetį prikaustė prie grindų,  priversdamos garbanių  susimąstyti dėl sirenų. Jis pajuto kaip pradėjo abejoti dėl Emilijanos, dėl jos jausmų jam. Prieš akis išdygo neseniai praėjusių įvykių vaizdas: sirena staigiai nutildo Emilijaną, kuri norėjo.. norėjo...
Taip, jau aiškiau mąstydamas Igoris, giliai širdyje suprato, kad buvusi švilpė myli jį, bet... Kas jai trukdo tai pasakyti? Igis pro sukąstus dantis giliai įkvėpė ir sugniaužė kumštį- vis po truputėlį gerėjant pojūčiams: klausai, regai, lytėjimui, uoslei,- minčių giją suardė nenumaldomas skausmas šone- tam pačiam, kur ir buvo įvarytas sidabrinis sirenos durklas. Rudaplaukis tyliai keiktelėjo.
-Taip, sirena,- sušvokštė,- Tai sužinojau ketvirtame kurse, kai ji buvo antrame,- nagai įsmigo į delną. Antgamtikas, kęsdamas skausmą, sunkiai iškvėpė orą. Tik ne vėl.
Kūnas įsitempė ir tik milžiniškų pastangų jėga, Igoris pabandė atsipalaiduoti- kaip du kart du žinojo, kad negalima įsitempti- skaudės dar labiau. Skausmas- tik iliuzija, bet nemaloni,- tikino save, kolei mintis nuo skausmo atitraukė gailus, lyg kaltas durų sudejavimas.
Nuojauta greičiau pasiekė vilkolakio mintis nei kvapas.
-Emi...- sausos lūpos suvirpėjo ir rudaplaukis atsisuko durų pusėn.
Skausmas, silpnumas lyg dūmas išgaravo iš Igio minčių, tik griežtas Soreno perspėjimas ir rankos pridėjimas prie vaikino žasto sustabdė nuo pašokimo ir nulėkimo pas šviesiaplaukę sireną.
Užtat, Igis gavo laiko nužvelgti Emi ir  suprasti kaip McWellė buvo iš tikrųjųpasikeitusi- kambario aplinka tai dar labiau išryškino nei pakrantės aplinka. Mintys it vijurkai pradėjo suktis tik apie patalpoje stovinčią žaliaakę merginą, skausmas ir silpnumas tarsi išnyko, tarsi jau nebeegizstavo sidabro apnuodytam vilkolakiui. Ne veltui sakoma, kad meilė gydo.
Bet, ji  kartais užčiaupia individus.
Igoris norėjo kažką pasakyti McWellei, bet nerado tam tinkamų žodžių- pastarąjį trikdė Soreno buvimas. Atrodė, kad vampyras gali išgirsti tai ko jam negalima žinoti, atrodė, kad su tais žodžiais, vampyras pamatys Igio vidų, sielą.
Visą laiką Igoris buvo pripratęs kaip aplinkiniai asmenys (išskyrus Melijandrą) apie jo jausmus šiai sirenai kelia hipotezes, bando kažką numatyti. Niekada nesijautė tvirtai (išskyrus įvykius pakrantėje) išsakydamas savo jausmus, bent kažkiek susijusius su Emilijana, bet..
-Tu nesi kalta,- po tylos sušvokštė Lorijanas,- Tu nesi kalta, dėl to kas įvyko pakrantėje.