[Hannah Llewellyn]

- Nesakysiu, nesakysiu, neeesaaakyyysiiiuuu! - Uždainavo lakstydama mergaitė. Vaikiškas jos balselis džiugiai nuaidėjo lauke.
Greitai zuiti ir zuiti ratais buvo labai smagu.
- O jūsų kur vėliava ką? - Kikeno. Per tą uoką užsidirbo vienąbakstelėjimą į ranką. Bet kažkaip nenusiminė. Dar įnirtingiau ėmė bandyti pataikyti į Miriam ir kai ji traukėsi prie tėčio atsukusi jai nugarą pabandė pataikyti į kojas.
O tada nuskuodė prie Aurio. Jis stojosi nuo nuo žemės, puiki proga pataikyti ir ji tai ir pabandė padaryti.
Tada nuskuodė šonan dėl visa ko. Ak kokia ji jautėsi laiminga. Nuostabu buvo bėgioti prie jūros, žaisti ir juoktis su tėčiu, broliais ir seserimi ir Auriu. Ir koks skirtumas kas ras tas vėliavas. Svarbiausia atrodė prisijuokti bei prisilakstyti iki soties.

[Miriam Llewellyn]

Tėtis tikrai tuoj iškris iš žaidimo, ir Miriam jau visai nenorėjo gauti smūgio. Na, vienas kitas dar nieko, bet trečio tai jau nė už ką.
Tiesa, vieną ir gavo. Atsisukusi pamatė, kad tai Hannah, ir nusišypsojo. Ant sesutės visai nepyko, labai gerai, kad jai smagu. Taigi dabar galima atakuoti tėtį ir bandyti padėti Auriui. Tik kažin kaip sekasi Oliveriui?
- Auri, gal reikia grįžti prie mūsų bazės? - paklausė Miriam kiek atsitraukusi nuo tėčio. Spėjo, kad jis gali pabandyti atakuoti ir ją, ir neketino to leisti. Ne, geriau dar kartą užpulti Hannah, kuri labai protingai pasitraukė į šoną. Miriam atkišusi lazdą pasileido sesutei iš paskos. Jau nežinojo, kiek kas turi gyvybių, bet pačios kepurėlė dar švietė. Regis, ir Hannah dar neiškritusi.
- Galime pradėti naują kovą, - pasakė sesutei prisiartinusi ir pabandė pataikyti jai į koją.

[David Llewellyn]

Krūmas braižė ir tikriausiai plaukuose paliko galybę lapelių. Bet tai labai smagu. David džiaugėsi čia būdamas ir visai negalvojo, kad šiandien pagaliau susipažino su legendiniu Auriu. Ne, šiuo metu jam užteko ir to, kad yra čia ir gali sėdėti krūme. Tik reikėjo rasti kažkokią vėliavą, nors į tai sutelkti dėmesį buvo sudėtinga.
Vis dėlto kiek pasėdėjęs ėmė dairytis ir pastebėjo kažką mėlyno. Susidomėjęs ėmė brautis per krūmus ir visai netrukus suprato: tai vėliava.
- Radau! - labai garsiai suspigo. Neįsivaizdavo, kaip toli yra, tad neaišku, ar kas nors gali girdėti. Kita vertus, o koks skirtumas? Mažylis atkakliai traukė šakeles iš kelio ir pagaliau pasiekė reikiamą vietą. Čiupo ilgą kotą ir ėmė jį traukti. Deja, tas įstrigo krūmuose, todėl užduotis gerokai pasunkėjo.
- Tėti! - šūktelėjo prašydamas pagalbos. Nebūtų pasakęs, kodėl iš viso traukia tą vėliavą, todėl natūralu, kad kvietė ne komandos draugą, o žmogų, kuriuo pasitikėjo labiausiai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

David nurūko į krūmus, ir kitu metu Dafydd mielai būtų stebėjęs, kaip jo mažylis džiaugiasi galimybe susibraižyti ir išsitepti. Bet dabar reikėjo ginti pozicijas, kurios drebėjo vis labiau. Auris, regis, vis dėlto išsisuko nuo smūgio, o štai jis pats gavo netgi du. Nebūtų taip jau baisu iškristi, bet atrodė, kad taip nutikus Eliotui ir Hannah gali būti riesta. Jų ir taip mažiau, o jis, šiaip ar taip, vyriausias. Kita vertus, mažyliams puikiai sekėsi, tad labai gali būti ir taip, kad jis visai nėra toks jau naudingas komandos narys.
- Būtinai pažiūrėsim, - pasakė draugui, bet taip aršiai prie jo nebelindo. Galvojo, ką turėtų daryti, kad neprarastų tos paskutinės gyvybės. Tiesa, Miriam ir Hannah kiek nutolo ir, atrodo, vėl ėmė kautis tarpusavyje. O štai tada pasigirdo David balselis. Jis, pasirodo, sugebėjo įsigrūsti giliai į krūmus ir netgi rasti vėliavą. Argi ne nuostabus mažylis?
- Eik, padėk komandos draugui, - pasakė Dafydd Auriui vildamasis, kad ir draugas įlįs į krūmus. O jau tada atimti tą paskutinę gyvybę bus vienas juokas. Vis dėlto netrukus išgirdo gailų šūktelėjimą, kuris tėvui iš karto pasakė: David reikia pagalbos.
- Dabar manęs nepulk, aš jį ištrauksiu, - paprašė Aurio. Vylėsi, kad draugas teiksis žaisti garbingai, ir priėjęs prie krūmų kerais panaikino visus papildomus. Tada atsargiai iškėlė David ir paėmė vėliavą. Kadangi mažylis savarankiškai ją rado, sąžininga grąžinti, ir Dafydd kaip tik tai ir padarė. Ištiesė lobį sūnui ir pasakė:
- Nepamiršk, kad dar turite nunešti ją į savo bazę. Aš dabar grįšiu pasiimti savo ginklo, o taviškis yra krūme. Ir iki žaidimo pabaigos vėl būsime priešininkai. Ar supranti mane?
Priėjęs prie lazdos čiupo ją ir ėmė laukti tolimesnės įvykių sekos. Regis, priešininkų komandai sekasi netgi labai neblogai.

[Auris Senkleris]

- Reikėtų Miriam. Bet kad kol kas negalim grįžti, kai David išlįs iš krūmo tada.
Stojantis nuo žems gavo dar vieną smūgi iš Hannah.
- Nu palauk tu man. - Juokėsi. Pagrasino jai pagaliu, bet mergaitė vėl galinėjosi su seserimi. O David rado vėliavą.
- Ar nesakiau, kad jis mūsų slaptasis ginklas? - Juokėsi ir pradėjo dumti prie krūmo. Tiesa jau mažai betrūko iki iškritimo, bet seserys buvo labai užsiėmusios, o su Dafydd jie turėjo vienodus šansus iškristi, tai gal kap nors. Bičiuliui juk irgi reikėjo saugotis, kaip ir Senkleriui.
Berniukas pradėjo šauktis tėčio, o Dafydd paprašė palaukti. Auris aišku sustojo. Net nereikėjo prašyti, kad palauktų. Juk David visai mažas ir galėjo išsigąsti. Jis juk nepultų Dafydd tada, kai jis padeda mažąjam komandos nariui.
Taigi Berniukas buvo iškeltas ir draugas jam paaiškino kaip ir kas. O Auris nelaukė kol bus užpultas.
- Bėgam gerai David. Ir nepaleisk vėliavos. - Jis paėmė berniuką už rankos ir pasileido bėgte. Tiesa nebėgo visu spartumu, juk vaikas visai mažas, negalėtų jo prisivyti. Taigi irgi tikėjosi, kad Dafydd irgi žais mažesnio vaiko tempais.
- Mes beveik laimėjom David! Sakiau, kad tau pasiseks rasti vėliavą. - Kalbėjo bėgdamas.

[Miriam Llewellyn]

Miriam ir vėl daugiau lakstė nei išties bandė atimti Hannah gyvybes. Kartais atkišusi ginklą mėgindavo bakstelėti, bet, tiesą sakant, jai visai tiko ir toks žaidimas. Ypač kai tėtis su Auriu pešasi tarpusavyje, David įstrigo krūmuose, o dvyniai iš viso kažkur toli.
Tiesa, mažiausias broliukas sugebėjo rasti vėliavą, o tai gerokai pakeitė situaciją. Dabar jų komanda gali laimėti, ir Miriam nenorėjo prarasti paskutinės gyvybės. Ne taip ir svarbu išmesti iš žaidimo Hannah, tuo labiau, kad gera sesutė to turbūt visai nenori. Taigi Miriam stebėjo ne tik Hannah, bet ir kitus artimiausius žaidėjus. Pastebėjusi, kad Auris su David jau lekia jų bazės link, skubiai padarė tą patį. Jai nereikėjo taikytis prie mažo broliuko, todėl juos aplenkė.
- Oliveri, mes radome vėliavą, jie tuoj ateis! - neįprastai entuziastingai pranešė mergaitė ir ėmė stebėti, kas vyksta jų bazės prieigose.

[Eliotas Llewellyn]

Visai nepastebėtam prieiti nepavyko, ir Oliveris, aišku, puolė gintis. Bet tai ne taip ir blogai: Eliotas nenorėjo, kad jo brolis dvynys būtų koks kvailas nevėkšla, o dabar kaip tik ir įrodė toks nesantis.
- Bus įdomu! - šūktelėjo Eliotas nė akimirkai nestabtelėdamas. Žinoma, anksčiau ar vėliau pavargs, bet jeigu iki to laiko atims Oliveriui bent vieną kitą gyvybę, bus verta. Taigi drąsiai ėjo artyn brolio, bet tada pats pajuto vieną praradęs. Kaip tai įmanoma?! Tokie ir panašūs žaidimai daug labiau tinka jam, o ne Oliveriui! Taigi įgijo šiek tiek sportinio pykčio ir dar ryžtingiau puolė. Atrodė, kad pataikė bent penkis kartus, bet brolio kepurėlė vis dar švietė. Na, bet anksčiau ar vėliau jam pasiseks.
Kova truko ilgai, ir galiausiai pokyčiai įvyko kitoje aikštės pusėje. Kaip jie sugebėjo rasti puikiai paslėptą vėliavą?! Tai suerzino, bet Eliotas nė akimirkai nenustojo bandyti pribaigti Oliverio. Pašalinus vieną varžovą jiems parsinešti svetimą vėliavą bus žymiai sunkiau. O jis pats turėjo ištisas dvi gyvybes.

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas aiškiai nusiteikęs ryžtingai. Oliveris nusiteikė, kad pralaimės, bet žinojo pasistengsiantis išsilaikyti kuo ilgiau. Be to, jeigu tik pavyks, šiek tiek atsitrauks nuo vėliavos, kad brolis nežinotų, kur jos ieškoti.
Tiesa, iš pradžių sekėsi netgi labai neblogai: pavyko pataikyti, tad Eliotas gyvybę prarado pirmas. Bet jis judėjo tiek daug, kad Oliveris netruko gerokai pavargti. Natūralu, kad porą kartų ir pats gavo smūgį, tad dabar begalėjo suklysti kartą. Taigi bent jau ėmė trauktis šiek tiek tolyn nuo vėliavos, nors stengėsi nedaryti to akivaizdžiai. Jo brolis dvynys tikrai ne kvailas, tad viską iš karto suprastų.
Laimei, atbėgo Miriam ir leido suprasti, kad jų komanda pirmauja. Tai labai gerai, ir Oliveris paprašė:
- Ar gali man padėti, kol aš gėdingai nepralošiau Eliotui?
Žinoma, visą tą laiką ir toliau bandė apsiginti nuo smūgių ir nekantriai laukė pasirodant Aurio, David bei priešininkų vėliavos.

[Hannah Llewellyn]

Jos žaidė ir regis tiek sesuo, tiek pati Hannah labiau lakstė nei mėgino rimtai kovoti. Abi jau buvo praradusios gyvybių, tai kam dabar galutinai viską baigti? Ne, Hannah norėjo pabėgioti. Bet tada kaip netikėta David rimtai rado vėliavą. Tėtis jį ištraukė, o Auris su juo nubėgo.
- Tėti, turim juos pagauti. - Truputį nusiminė, kad vėliava buvo greitai rasta. Bet pasiguodusi mintimi, kad gaudynės iki bazės irgi smagus daiktas nustojo liūdėti. Ši mergaitė tikrai galėdavo visur įžvelgti ne vieną pliusą. Dabar pamiršusi viską pasaulyje bėgo paskui Miriam, nelaukė tėčio ar David ar Aurio. Norėjo ją pagauti ir pataikyti. Kai abi atbėgo prie besikaunančių dvynių, o miriam aiškino Oliveriui kaip viskas buvo Hannah pabandė pataikyti jai į koją.

[David Llewellyn]

Tėtis labai geras. Jis iš karto atsirado šalia, ir David nuotaika pasitaisė. Kadangi sunkiai sutelkdavo dėmesį ir greitai norėdavo naujos veiklos, ištrauktas iš krūmo vėliavos nebenorėjo. Dabar reikėjo kito žaidimo. Tiesa, to daikto nepaleido ir bandė klausytis, ką kalba tėtis. Gana nuobodu, bet tada Auris pasiūlė bėgti. O tai jau žymiai smagiau, ir laikydamas tėčio draugą už rankos mažylis pasileido kažkur. Na, į tą pusę, kur jį vedė suaugęs žmogus. Gražu stebėti, kaip švytruoja tos mažos kojytės.
- Mes radom Miriam, Oliverį, Eliotą ir Hannah! - smagiai spygtelėjo, kai kartu su Auriu priartėjo prie šeimos narių. Deja, nežinojo, ką turi padaryti su rankoje vis dar esančia vėliava, tad ištiesė ją tėčio draugui.
- Imk! - laimingas pasakė ir tik tada susiprato neturintis tos ilgos lazdos. Kodėl visi jas turi, o jis - ne? Taigi nebe tokiu laimingu tonu paklausė: - O kur mano lazda?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris tuoj tuoj iškris. Na, galbūt, mat pačiam Dafydd irgi reikėjo saugotis. Bet žaidimas tikrai buvo smagus, ir jis džiaugėsi parinkęs tinkamą pramogą. Kiek David supranta, neaišku, mergaitės labiau smaginasi besigainiodamos viena kitą, tačiau smagu visiems. Žinoma, dvynių iš čia nesimatė, bet mylintis tėvas neabejojo: tie du berniukai šauniai kaunasi ir puikiai leidžia laiką.
Visa laimė, Auris išties žaidė garbingai ir leido išlaisvinti David. Jis, regis, netruko nurimti, ir Dafydd nusišypsojo. Mažylis su laimikiu atrodė puikiai, tad jo tėvas norėjo, kad priešininkų komanda laimėtų. Hannah tikrai neturėtų nusiminti. Eliotas? Na taip, jam gal ir nepatiktų pralaimėti, tačiau kita komanda tikrai žaidė puikiai.
- Palaukit jūs man! - šūktelėjo Dafydd ir pasileido Auriui ir David iš paskos. Žinoma, prisitaikė prie berniuko greičio. Tiesą sakant, smagu žiūrėti, kaip tą daro ir draugas. Pats buvo pripratęs prireikus ir sumažėti, ir sulėtėti. O štai Auris paprastai bendraudavo su kiek vyresniais vaikais, bet puikiai tvarkėsi.
Priartėjęs prie savo bazės matė, kad Miriam švieselė užgeso. Ką gi, vieną varžovą jų komanda įveikė, bet išties jiems sekėsi tikrai nekaip. Nežinodamas, ar David jį mato, bėgdamas atseit bandė pataikyti, nors išties leido savo mažyliui ir jo palydovui Auriui siekti tikslo.
- Į bazę tai jūs nepakliūsite, - pranešė Dafydd ir pažvelgė į dvynius. Abiejų švieselės dar degė, taigi jie dar gyvut gyvutėliai. Kiek kas turi gyvybių, neaišku, tačiau jie šauniai kovėsi.
- Eliotai, negalime praleisti David ir Aurio! - dar pranešė sūnui, nors jis turbūt ir pats viską matė. Vėliava to mažylio rankose atrodė itin šauniai, tad jį privalėjo pastebėti visi šio žaidimo dalyviai.

[Auris Senkleris]

- Mes jau beveik laimėjom David! Tu šaunuolis! - Viena ranka vedėsi berniuką, kita truputį mosikavosi lazda. Jis tikrai puikiai suprato, kad Dafydd smūgiai vaidyba. Jis jau kokį šimtą kartųbūtų juos abu būtų galėjęs išmušti iš žaidimo. Bet juk nenorėjo to daryti, aišku, kad nenorėjo išmušti savo jauniausio sūnaus iš žaidimo, kuris turėjo rankose vėliavą. O Auris tai suprato ir nenorėjo į jį tyčia pataikyti. Žaidime buvo mažų vaikų ir žaisti reikėjo atitinkamai. Ir išvis koks skirtumas kas laimės? Svarbiausia padūkti.
- Oliveri, padėk mums. Mes tuoj laimėsim. - Šūktelėjo kaip ir Dafydd ragindamas savo komandos narį. Gaila negalėjo miriam pasišaukti, jos švieselė jau užgeso.
- Ačiū. - Pasakė berniukui padavus vėliavą ir jie įžengė į savo teritoriją. Auris nežinojo ar Eliotas leis jiems laimėti, tai yra laimėti David. Gal galėjo pasikarščiuoti ir užskubėjęs išmušti juos iš žaidimo. Todėl kol to nenutiko įsmeigė vėliavą savo teritorijoje.
- imk mano. Jei nori. - Padavė pagalį mažyliui.
- Ei, kur mano komanda. Miriam, Oliveri ateikit pas mus. Mes laimėjom. Sakiau, kad David bus slaptas mūsų ginklas. - Šūkčiojo, šypsojosi. Svarstė kaip galėtų pakelti kitų vaikų nuotaikas.
- Gerai čia visi prisilakstėm. Kaip sakot, gal reikėtų pavalgyti po tokių kautynių? Turiu pyrago ir sumuštinių. - Buvo jų pasiėmęs ir atsinešė savo nepamainomoje kuprinėje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma, Hannah neką vyresnė už David, tad tarsi lygiai taip pat nusipelnė pergalės. Tiesą sakant, visi šaunūs mažyliai jos nusipelnė, bet šį kartą pasirinko tokią veiklą, kur tai tiesiog neįmanoma. Vis dėlto atrodė, kad visi patenkinti šia išvyka, tad gal ir dėl pralaimėjimo per daug neliūdės? Akivaizdu, kuriai komandai nepasiseks: Dafydd visai nebesistengė ir tiesiog stebėjo, kaip šaunus mažylis su komandos draugu skuodžia į pergalę.
- Eliotai! - dar kartą tarsi paragino sūnų, nors iš tiesų labiau prašė nesutrukdyti jauniausiam žaidėjui laimėti. Hannah aiškiai laiminga, o kiti mažyliai gerokai vyresni. Laimei, niekas nesutrukdė, nors paskutinį darbą atliko Auris. Ką gi, turbūt nereikia stebėtis, kad David pamiršo, ką tiksliai reikia padaryti, ir atidavė vėliavą. Bet dabar žaidimas baigtas, tad galima pasveikinti varžovus. Dafydd jau buvo beatiduodantis savo ginklą David, bet čia pralenkė draugas. Nusišypsojęs velsietis priėjo prie jauniausio žaidėjo ir apkabino jį.
- Šaunuolis. Labai gerai pasirodei, - tyliai pasakė jam, nors vis dar nebuvo tikras, ar David tiksliai žino, ką jie čia žaidė. O tada atsisuko į kitus ir pridūrė garsiau: - Visi šauniai pažaidėm, ar ne? Turbūt išties laikas pavalgyti.
Dafydd jautėsi be galo patenkintas, kad pasiūlė šitą žaidimą. Laikas tikrai praėjo smagiai, ir visi jo mažyliai laimingi. O ir Auris, regis, nenusiteikęs skųstis. Taigi leido sau atsipalaiduoti, o kai visi prisivaišino ir prisiplepėjo, galiausiai teko kilti namo. Visi Llewellyn atsisveikino su Auriu, ir Dafydd paėmęs David ant rankų visą penketą nusivedė traukinių stoties link.