0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
Prikando lūpą. Nežmogiškai auksinės akys gręžė ją kiaurai, vertė jaustis tarsi katilą susprogdinusiai pirmakursei trečią savo gyvenime nuodų ir vaistų pamoką. Gal todėl, kai pravėrusi duris sutiko tą įspėjantį sėkmės eliksyro spalvos akių žvilgsnį, Emilijana taip ir nesiryžo įeiti, bet ir išeiti nenorėjo. Taip ir liko stovėti ant slenksčio - nei viduj, nei lauke. Stebėjo. Žvelgė į nenatūraliai perbalusį Igorio veidą, iškreiptą jam taip nebūdingos skausmo grimasos. Į vampyro ranką jam ant krūtinės ir buvo beveik tikra, kad toje vietoje vilkolakio oda pašiurpusi nuo šalčio - taip, kaip ir prisilietus jai. Buvo sunku į jį tokį žiūrėti - kruviną, kenčiantį, ir, nors Soreno dėka Ponia Su Dalgiu truputį atsitraukė, vis dar balansuojantį tarp šio ir Ano pasaulių. Ir dar sunkiau žinant tai, kad ji pati prie to prisidėjo. Ne, ne tiesiogiai, bet visgi tokiomis minutėmis žmogus imi save kamuoti panašiomis mintimis kaip "o kas būtų, jeigu aš...". Jeigu būtų bobulė su ratais, būtų autobusas, tą Emi jau seniai išmoko, tačiau kaltės ir savigraužos tai nei kiek nenumaldė.
Mėlynai pilkos akys pagaliau susirado žalias. Mergina jau giliai širdyje ruošėsi tokiai galimybei, kad daugiau jų nebepamatys. Bent jau tokių -  atmerktų, kas, kad apsiblaususių nuo skausmo, bet gyvų.
Įkvėpė, norėdama kažką pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėje. Nežinia, kaip į jos stoviniavimą ant slenksčio reaguos ponas von Sjuardas - ar neišvarys su šluota neužsiundys voriuku, dabar įsitaisiusiu šalia šeimininko. Igoris, regis, jautėsi panašiai - tvirtos mokytojo rankos vaikinui neleido keltis (ir gerai), o ir pats vampyro artumas neleido laisvai lieti jausmų. Prie būrio sirenų buvo paprasčiau... Kol, aišku, jos nepradėjo svaidytis iš sidabro.
Tylą nutraukė vaikinas. Sunkiai ištarti žodžiai jam, matyti, kainavo daug pastangų. Emilijana papurtė galvą ir surizikavo žengti žingsnelį arčiau. Kaltė, skausmas, baimė - viskas maišėsi viduje.
 - Esu. Galėjau bandyti jas sulaikyti. Galėjau joms apie tave nepasakoti, ką nors sukurti, išgalvoti. Galėjau...- tiek daug "galėjau" sukosi mintyse. Deja, visi būtojo kartinio laiko forma.- Galų gale, ne dėl ko kito sutemus atėjai ten,- merginos balsas buvo prikimęs po ilgo tylėjimo. Ji dar kartą giliai įkvėpė. Ne dabar. Apie tai pasikalbėti jie dar (galbūt) turės laiko.
 - Kaip tu?- paklausė, nors situacija ir taip buvo gana aiški. Atsiprašomai žvilgtelėjo į Soreną, girdi, pažadu nekelti problemų, tik būk malonus, nevaryk lauk - ir vėl atsisuko į Igorį. Norėjo prieiti arčiau, pati įsitikinti, kad jo širdis vėl plaka taip, kaip anksčiau. Kaip ir visus tuos kartus, nuvogtus nuo viso pasaulio. Mergina naiviai, galbūt vaikiškai, bet visgi tikėjosi, kad ateityje tų akimirkų vogti nebereiks.

- Ji negrįžta,- Akvatija atsuko nugarą jūrai ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.- Kiek gi galima apraudoti tą vilkiūkštį?
 - Tegul, bent tiek jai galim leisti,- Luelė neverkė, bet matyti, jog trūksta nedaug.- Kodėl, Akvile? Mes taip niekada nesielgiam... Blogiausiu atveju galim pagrasinti, bet tokiu būdu  nežudom!
Akvilė atrodė palūžusi - tiesi laikysena pakumpusi, plaukai išsidraikę, žalios akys paburkusios ir aptrauktos nevilties. Ji stovėjo pusiau įbridusi į jūrą, apsiblaususiu žvilgsniu stebėjo seseris, susėdusias kas kur papuola ir nenuleidžiančias akių nuo pakrantės.
 - Taip reikėjo,- tyliai ištarė.- Taip reikėjo,- pakartojo tvirčiau, tarsi norėdama pati save įtikinti.- Šešiolika metų kentėjau be jos ne tam, kad kažkoks apgailėtinas vilkolakis, taip ir atsiduodantis tuo kvailiu, ją iš manęs atimtų.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
Kaip žalias Voldemorto žaibas susikirto su raudonuoju Poterio, taip auksinis ramus žaibas susikirto su įniršio pilnu mėlynai pilku. Skirtumas toks, kad anie žaibai, skraidę prieš lygiai dvidešimt metų, veržėsi iš lazdelių, o šie - dabar, iš antgamtų akių. Ech, šiek tiek kitokiu atveju Igorį Lorijaną būtų paveikusi plėšrūniška Soreno įtaiga, būdinga bene visiems šios planetos plėšrūnams - ir liūtų, ir vilkų, ir gyvačių žvilgsnių susidūrimas su aukų akimis paprastai galėdavo iššaukti mirtiną aukos siaubą ir sąstingį - o kartais jau ir priešmirtinę ramybę. Bet tai buvo Lorijanas - ir ši pavardė puikiai galėjo paaiškinti jaunuolio atsparumą šiai grobuoniškai hipnozei.
   Sorenas vis dar susikaupęs klausėsi vaikino širdies dūžių ir kvėpavimo. Plaučiai dirbo lėtai, tarsi po pusiau mirties būsenos užmiršę, kaip ką reikia daryti, arba aptingę. Eliksyrininkas pamatė išsiplečiančius vilkolakio vyzdžius - tai buvo nelabai geras ženklas.
   - Nurimk, tai laikina, - aiškiai, kad balsas pasiektų neskaidrią, susidrumstusią sąmonę, kalbėjo Sorenas. Bet ta sąmonė jau nebuvo nepasiekiama, atskirta nuo realybės mirties šydu ar ilgo miego. Ir tai buvo galima laikyti ganėtinai dideliu pasiekimu. Didelis, bet nepakankamas. Viskas rodė nestabilią buvusio (na, širdyje turbūt dar esamo) švilpio būseną. Sorenas jau ketino kalbėti pats ir kalbinti jį, kad šis neatitrūktų nuo realybės - aišku, nuovargis ir išsekimas turėjo daryti savo, bet kiekvienas toks atotrūkis galėjo apsunkinti grįžimą atgal.
   Bet to nebeprisireikė. Bepaslepiami akių vokų melsvai pilki žiburiai smigo į sieną, jų savininkas akivaizdžiai kažką mąstė. Sorenas nežymiai šyptelėjo pro barzdą, o greitai ir pats buvo įtrauktas į vilkolakio apmąstymus.
   - Galbūt kas nors matė nuo kranto? - pasiūlė spėjimą profesorius. - Tik tokiu atveju vargu, ar būtų žinojęs, į ką kreiptis...
   Vilkolakio kumštis susigniaužė - jėgos pamažėle grįžinėjo. Sorenas laisvąją ranką uždėjo Igoriui ant kaktos - ši irgi jau buvo bemaž normalios temperatūros. Bet patraukti ranką nuo širdies vampyras neskubėjo.
   - Geriau jautiesi? Kaip vaizdas, kurį matai? Ne sidabriškas? - paklausė magizoologas Igorio. Akys buvo jautri ir daug pasakanti tokių antgamtų vieta, todėl ir jų regimas vaizdas nemažai galėjo pasakyti apie jų sveikatą. Išgirdęs sužeistojo keiksmažodį, profesorius staiga prisiminė taip ir neišgydęs šono, iš kurio ištraukė durklą.
   - Reikės praplauti žaizdą, - Sorenas sunkiai atsiduso, nelinksmai žvilgtelėdamas į kenčiančio veidą. Sutikimo nelaukė, išsitraukė lazdelę iš vidinės apsiausto kišenės, įspėdamas darsyk žvilgtelėjo į vilkolakį ir labai nenoromis kairiąja ranka mostelėjo lazdele į tolimesnę sieną, ištardamas:
   - Aguamenti, - ir iš lazdelės galo pasiuto trykšti krioklys. To ir reikėjo tikėtis - štai todėl profesorius nenukreipė jo iškart į žaizdą. Sorenas kažką murmtelėjo, mostelėjo lazdele švelniau, tuomet vandens čiurkšlė daug sumažėjo, sušvelnėjo. Eliksyrininkas dešiniąja ranka kilstelėjo vilkolakio megztinį, nukreipė vandens srovę į žaizdą. Vėsus vanduo nusidažė rūdžių ir sidabro spalva, Sorenas sukando dantis ir nuplovė tai tolyn, link suklypusių kambario durų. Pasirodo, skylės yra nieko gero praktiškai visais gyvenimo atvejais. Ar tai skylė/ spraga žiniose, ar skylė kaktoje, ar Afrikos žemyne, ar vilkolakio šone.
,,Na, dar priklauso, su kuo ta skylė padaryta. Bet sidabras tai jau o jeckau kleckau, kaip negerai." - Soreno mintis nutraukė voras, tupintis jam ant peties. ,,Čia be sarkazmo," - patikino jis. Juodabarzdis tik patylėjo.
   - Na, matai, sirenas mums sunkiau atpažint, nors jos irgi skiriasi nuo paprastų žmonių, - lyg tarp kitko pakomentavo von Sjuardas.
   Na, štai, vargšas apleistas namukas, priglaudęs du antgamtus, gaus pajusti vandens galią. Kitaip sakant, greičiau sutrūnys. Kambarys atrodė kaip mažytė gėlavandenė jūra, o vanduo sunkėsi ir ten, kur grindų plotus buvo okupavę sėdimieji organai. Sorenas keiktelėjo, atsistojo.
   - Atsiprašau, - sumurmėjo, nusivilkdamas apsiaustą. - Sudėtinga su tomis lazdelėmis... Bet reikės bet kokiu atveju susirasti geresnę vietą, galbūt kokiame viešbutyje atrasim vietą, - tarė, suabejojo, ką daryti. Sirena jau buvo šiame kambaryje, nors baimingai žvilgčiojo į jį ir nedrįso eiti arčiau. O Igoris, kaip ir buvo galima nuspėti, išsiblaivė ir ketino stotis, bet čia Sorenas jį ir sustabdė ir koja pritraukė apleistos trobos kampe stovėjusią prastą kėdę, užmetė ant jos apsiaustą. Lengvai, švelniai kilstelėjo ir ant jos pasodino Igorį, stengdamasis nekliudyti sužeisto jo šono.
   - Tu Emilijana, tiesa? - buvęs mokytojas atsiminė josios vardą, žvilgtelėjo į sirenos akis. Niekam nepaslaptis, kad akys daug pasako apie žmogų. O tokį žvilgsnį vampyras pažinojo, nežymiai šyptelėjo, nors budrumo neprarado. - Su vandeniu moki elgtis? - nejaukiai pajuokavo, ranka mostelėdamas į savo ežerėlį.
   ,,Žinai, ką man primena ši drama?" - paklausė Spaikas, tupėdamas ant sauso Soreno peties.
   ,,Nu?" - Sorenas darsyk patikrino vilkolakio širdies plakimą. Spaikas apžvelgė varvančias sienas.
   ,,Titaniką. Šlapia, šalta ir meilė."
   O Igoris ir Emilijana kalbėjo apie, matyt, ne kokį susitikimą pakrantėje. Žioplas vaikis... Prie mergiočių niekada nepatartina eiti, kai jos krūvoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
-Niekas nuo kranto nieko negalėjo pamatyti,- papurtė galvą,- Buvo tamsu ir mėnulis ne visados švietė. Žmogiškos akys nieko neįžiūrės tokioje tamsoje. Beje,- staiga susiraukė, kai ką prisimindamas,- Valio,- atsiduso Igis, lėtai užčiuopdamas kelnių kišenę,- Neturiu savo lazdelės.
Tada viskas susideliojo į savo vietas, arba bent taip manė Igoris:  Perla atėmė iš jo lazdelę, o kai jis sukniubo - Emi šoko prie jo. Kažkokiu būdu Emilijana iš savo bendrarūšės atėmė jo lazdelę, mat nebūtų logiška, jei kita sirena, o ne Emilijana būtų išaukusi gynėją, pakvietusi Soreną. Jei jūros merginos turtėtų savas lazdeles, būtų jas panaudojusios pačias pirmas susitikimo minutes ir dėl to jo apkerėjimas apžavais, nužudymas būtų daug sklandesnis nei dabar.
-Truputuką geriau,- tarstelėjo Igis. Soreno ranka ant jo kaktos buvo nei šitas, nei tas.- Ne, nesidabriškas, tik vaizdas kartais išskysta. Tik viena Emi iš šios pakrantės sirenų pažinijo Soreną. Jei bent viena pažinotų vampyrą- žinotų, kad jo pamokas lankė įvairūs antgamtikai.
Tik Emilijanai Lenei vienai rūpėjo jis antraip ji nebūtų numalšinusi sukelto skausmo su ta vizija. Igoris prisimerkė bandydamas prisiminti tylius McWellės žodžius, bet aptingęs protas atsisakė toliau funkcinuoti, kolei pajuto vandes vėsumą. Šonas pradėjo lengvai dilgčiojo nuo vandens prisilietimo.
-Jei gerai pats prisimenu, ji man pati pasakė kas ji tokia. Tada ji buvo antrakursė, aš- ketvirtakursis,- pasakė Sorenui, šiek tiek susiraukdamas ir  krustelėjo nuo vandens prisilietimo šone. Igoris sukando dantis. Skaudėjo, bet neatiek, kad norėtųsi rėkti.
Jis suvokė, kad laikas taip greitai lekia, tempdamas paskui save pasaulo gyvybę, neleisdamas jai susiprotėti kas čia nutiko. Dėl to suprato, kad skausmas laikinas. Dabar atkentės, o paskui liks tik įsirėžęs prisiminimas. Ypač, tam pavyzdžiui tiko tai, kad dabar sėdynes vos neapsėmė vanduo, Soreno iššauktas ir tinkamai nesuvaldytas.
-Kerėjimas nesiseka?- paklausė, staiga pajusdamas, kaip buvusio jo įbrolio koledžo vadovas pakelia jį ir pasodina ant kėdės,- Neatsiprašinėkit, jūs bent kažką mokate, va, man reiktų atsiprašinėti dėl atronomijos. Niekada šios pamokos Hogvartse nelankiau. Tik namų darbus dariau,- pasakė, norėdamas parodyti, kad šioje patalpoje von Sjuardas nėra vienas neišmanėlis kokiame nors dalyke,- Galbūt ir rastume. Bet abejoju ar mane tenai įleistų būtent tokios išvaizdos,- pridūrė ir pasijuto kaip neįgalus. Švilpiška savivertė smigo it nusviesta į Marianų įdubą, bet Igoris susiėmė, išmetė iš galvos tokias mintis. Tik linktelėjo, taip išreikšdamas tylią padėką von Sjuardui, kad juo rūpinasi.
Kai McWellė atėjo ir prakalbo, vilkolakis tylėjo. Kolei auksiaakis pasiteiravo buvusios švilpės apie vandenį, Igoris dar sykį nužvelgė Emi. Jis bandė įsitikinti ar ji atėjo savo noru, ar ją privertė ateiti čionai ir užbaigti neatliktą darbą.
-Galėjai,- atsiduso, suprasdamas, kaip kvailai pagalvojo, nes Emi nebuvo lojali toms sirenoms iš pakrantės,- Galėjai, bet tu to nepadarei. Emi, baik kaltinti save dėl to kas nutiko,- tvirtai kalbėjo jaunuolis, o į paskutinius šviesiaplaukės žodžius nusišypsojo.
Galėčiau ir mirti dėl tavęs.
-Kaip matai,- gūžtelėjo pečiais,- Vis dar gyvas. Kitos sirenos tavęs nepasiges? Ir ar tu turi mano burtų lazdelę?- pagaliau paklausė to ko knietėjo paklausti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
Kad ji jautėsi nejaukiai, būtų pasakyta labai švelniai. Tiesą pasakius, kas norėtų po tiekos praleistų pamokų atsidurti kambaryje su profesoriumi? Nors dabar ir rūpėjo ne tai. Lengviau Emi atsikvėpė tada, kai Sorenas, gal ir didžiulių pastangų dėka, tačiau visai draugiškai suteikė leidimą užeiti. Šyptelėjo. Pasirodo, von Sjuardas netgi prisimena jos vardą.
Apsidžiaugusi, kad rado užsiėmimą, mergina švelniai mostelėjo ranka durų link. Tarsi veikiamas keistos jėgos, vanduo suformavo nedidelį rutulį, kurį dar vienu nerūpestingu rankos judesiu Emilijana išgyvendino lauk pro duris.
 - Negaliu sakyti, kad moku labai gerai, bet šį tą jau galiu,- šyptelėjo, nutylėdama tokių žinių kainą. Igoris sudarė daugiau nei pusę sumos, jei ir toliau kalbėtume materialiniais terminais - kas daugumai būtų suprantamesnė kalba.
Vandens nebeliko, ir namelyje vėl stojo tyla. Profesorius paniro į kažkokius apmąstymus, kuriuose, kaip įtarė mergina, dalyvavo ne jis vienas. Juk ne šiaip tas didžiulis voras tupi jam ant peties. Būtų gerai, jeigu ir ji su Igoriu galėtų taip susikalbėti. Na, mergina savo mintis parodyti galėjo - tą neseniai įrodė, tačiau būtų kaži ką atidavusi už trumpą akimirką dviese. Norėjo žinoti, ar tikrai jį jau prarado. O gal, nepaisant visko, dar yra vilties, kuri, nors kvailių motina, bet miršta visados paskutinė? Jis gyvas. Jis gyvas ir man to užteks. Būsiu laiminga. Net jeigu po to nebenorės manęs akyse matyt. Man užteks žinoti, kad jis gyvena.
Papilkėjusį vaikino veidą trumpam nušvietė šypsnis. Emi taip ir nesuprato, kas jį sukėlė.
 - Gal ir pasiges. Gal ne. Manau, joms nereikėtų žinoti, kad visgi išgyvenai. Sirenos sėslios, tačiau velnias žino, ką gali sugalvoti norėdamos atkeršyti,- mergina prikando lūpą. Nieku gyvu nenorėjo, kad Igoris kada gyvenime sužinotų to keršto priežastis. Ne, jam to nereikia. Nereikia, kad dar ir save kaltintų.- Man reikės grįžti,- nuleido akis. Nežinojo, kaip pažiūrės į Akvilę, Akvatiją, Luelę ir kitas. Tas, kurios buvo pasiruošusios atimti iš jos viską.- Kitaip jos įtars, kad kažkas ne taip. Protingiausia jums būtų kiek įmanoma skubiau išsinešdinti iš Koukvorto. Jis nuo seno sirenų teritorija, tad čia nebūsit saugūs. Šiek tiek laiko galiu jums laimėti, bet vos tik galėsite, keliaukit,- Emilijana tikėjosi, kad Igoriui užteks proto vėliau čia negrįžti ir kitaip nebandyti su ja susitiekti.
Šyptelėjo pati sau. Paleisti yra sunkiau, nei ji kada galėjo tikėtis. Žengė artyn. Lentinės, seniai netvarkytos grindys nemaloniai braukė basas pėdas, sirenų apdaro audinys plaikstėsi apie kojas, lipo prie kūno. Iš už diržo mergina išsitraukę lazdelę.
 - Štai. Reikės sugalvoti kokią nors pasaką, kodėl jos nepasilikau sau. Bet sirenos taip pat meluoja,- ištarė garsiai ir palinkusi arčiau prie Igorio sušnabždėjo:
 - Manoji liko Demonų metro. Tikriausiai niekas kaip gyvas ten nenorės keliauti, todėl ji ten saugi. Tiesiog norėjau, kad žinotum. Gyvenk,- šyptelėjo, net pati stebėdamasi, kaip taip sugeba. Išlikti tokia rami.
Mergina stengėsi šypsotis nuoširdžiai. Nuoširdžiai šypsojosi, kai vos prisilietė prie vaikino pirštų, atiduodama lazdelę. Kai švelniai palietė skruostą, tarsi atsisveikindama. Kai kažkokiu viduriuku tarp formalumo ir familiarumo atsisveikino su profesoriumi. Kai užvėrė vėjo perpučiamo namelio duris, suvokdama, kad galbūt daugiau negrįš. Ji sirena. Jai nelemta būti laimingai meilėje. Tačiau ji taip norėjo.
Tik kai kopos pasiliko už nugaros, o prasidėjo akmenuotasis, laukinis krantas, Emilijana atidavė valdžią emocijoms. O ką - dar geriau. Juo labiau sugniuždyta atrodys, juo geriau sirenos patikės, jog pastarąsias valandas ji tikrai apraudojo prarastą mylimąjį. Tačiau užlipus ant uolos ir pažvelgus į sirenų pakrantę, vėjui plaikstant drabužio skvernus ir plaukus, džiovinant ašaras, kas buvo beviltiška - tada mergina pripažino pati sau. Vaidybos jos veide nebuvo nei lašo. Gal net palaidoti nėra taip skaudu, kaip žinoti, kad jis gyvena, tačiau be tavęs. Nuolat viltis, tikėtis ir vėl susidurti su mūrine realybės siena. Ne, sirenoms ji pateiks pagražintą tiesos variantą.

Sirenos stovėjo apšalusios. Tokio Akvilės pareiškimo nei viena nesitikėjo. Tačiau, kaip ir įprasta jūros dukterims, nieko neklausinėjo. Praeitis lieka praeity. Sirena turi dar kartą ją išgyventi tik iki galo atsiduodama jūrai. O jau toliau ir skausmas, ir ašaros, ir prisiminimai - viskas tampa tik jos vienos reikalu. Natūralu, kad Akvilės atsivertimo nei viena negalėjo prisiminti - juk ji buvo vyriausia. Todėl nieko nežinojo. Bet ir negalėjo klausti.
Moteris nejudėjo. Žvelgė į tolį, į horizontą, atsukusi nugarą seserims. Nei viena negalėjo suprasti jos skausmo. Emilijana.... tokia jauna ir naivi, nieko nesupranta. Gal tikrai jau reiks jos ieškoti? Kur taip ilgai pasidėjo? Nėra čia ko. Juk tai ji, Akvilė, nuėjo tokį ilgą kelią, kad atsigabentų merginą čionai, jau buvo taip arti tikslo, kai pasirodė tas kvailys, taip ir primenantis jos istoriją... Ji tik norėjo apsaugoti tą jauną ir trapią mergaitę. Žudyti nebuvo būtina. Paprasčiausiai nesusivaldė. Nieko, kada nors padėkos. Svarbiausia, kad dabar jokių kliūčių nebeliko. Palaužta Emilijana teturės vieną išeitį - užsimiršti. Tai jai suteiks jūra. Taip, planas puikus.
Apmąstymai Akvilei padėjo susiimti. Vis dar paraudusios, bet jau gyvesnės akys pažvelgė į seseris. Moteris jau žiojosi kalbėti, kai užfiksavo ant uolos krašto stovinčią smulkią figūrėlę.

Emilijana leidosi lėtai. Stengėsi susivaldyti. Nenorėjo parodyti sirenoms, kad tos ją visiškai palaužė. Kvėpavimas trūkčiojo. Eiti darėsi vis sunkiau. Ji tenorėjo sukniubti čia pat, kur stovėjo ir daugiau niekur nebejudėti, niekada. Leisti pajūrio smėliui užpustyti ją, palaidoti su visa nežinia. Tačiau negalėjo. Paskutinis dalykas, ką galėjo padaryti dėl Igorio, tai laimėti jam laiko.
 - Nenoriu kalbėtis,- pasakė priartėjusi užtektinai, kad galėtų akimis perskrosti visas kartu ir kiekvieną atskirai. Daugumos veiduose matė kaltę. Nei viena į tą įvykį nežiūrėjo rimtai - iki tol, kol tapo per daug rimta. - Aš neturiu ko jums pasakyti,- žvilgsnį nukreipė į Akvilę, kurią tyčia pasiliko pabaigai. Moteris atrodė palūžusi.- Neverk. Kokią teisę turi? Tu jį nužudei. Nieko nepraradai, gal net laimėjai. Tik jau nepasakok, kad tau rūpiu. Jis neišgyveno. Galit pradėt vakarėlį,- Emi net nustebo, kur dingo ašaros ir verksmingas balselis. Jos tembras kibirkščiavo neapykanta.- Dabar aišku, kodėl sirenos žudo vyrus. Iš pavydo moterims, kurios turi tai, ko jūs niekada neturėjot, bet visada troškot.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
   ,,Niekas nuo kranto nieko negalėjo pamatyti", - mintyse nejučia atkartojo von Sjuardas, skruostų raumenys silpnai susitraukė, suformuodami nežymią, pavargusią šypseną. Šiuo švilpiu greičiausiai nederėtų pasitikėti ten, kur reikėtų strateginio ar detektyvinio mąstymo. Realybėje ,,niekas" neegzistuoja. Jeigu kažkas yra - daiktas, žmogus, žvėris, dvasia ar netgi vien tik mintis, tai jau kažkas. Nuo kranto... Galbūt. Bet ko tik negali pamatyti dreifuodamas ramiame vasariškame vandenyje, nedrumsčiamame bangų. Kita vertus, jūra galgi nebuvo tokia rami. Juk sirenos nebuvo linksmos ir nelabai kaip elgėsi, o jų ir jūros nuotaika yra labai susijusi. Logiška. Bet Sorenas savo apmąstymus pasiliko sau. Reikėjo pripažinti, kad šis vakaras nebuvo pats tinkamiausias laikas samprotavimams apie galimybes.
   - Nenuvertink ir žmogiškų akių, vaikine, - susimąstęs visgi prabilo eliksyrininkas. Žmonės pasižymėjo įdomia savybe išgirsti ir pamatyti bemaž viską, ko nereikia, ir pražiūrėti ar praklausyti - ką reikia. Kiekviena rasė ar rūšis turi savų keistenybių, ir, ko gero, nieko čia labai nepadarysi. - O kur ją palikai? Pametei, ar atėmė? Kaip tu nuo jų neapsigynei, jei jau turėjai lazdelę? - von Sjuardas kilstelėjo antakį. Bet čia bemąstydamas vėlgi surišo galus. Jeigu jo mylimoji buvo sirena, tai negi šis vilkatas kenks jų rasei ar juo labiau - būrio narėms ar draugėms.
   Sorenas patraukė ranką nuo vilkolakio kaktos, atsiduso. Dabar jau galėjo leisti sau mažumėlę atsipalaiduoti.
   - Praeis, kol kas nereikia norėti per daug. Išskydinės vaizdas dar porą dienų, bet čia niekis... Va, jeigu sidabriškai regėsi, tai jau bus negerai, ir turėsi iškart man sakyti, - įspėjo juodabarzdis, negrasindamas pasėkmėmis. Pats supras, nekvailas. Gal. Reikia tikėtis.
   Vandeniu skalaudamas žaizdą Sorenas akies kraštu stebėjo kenčiančio Lorijano veidą. Kad ir skaudėjo, jis vis tiek pasakojo apie Emilijaną. Stiprus vaikinas. Tai bylojo ir jo veidas, ir abi pavardės.
   - Vadinasi, pasitikėjo tavim, - vyras šyptelėjo, jaunuoliui į akis nežiūrėdamas. Nežinia, ar pasigirdo, kad vilkolakio širdis ėmė smarkiau plakti. - Nesiseka? - tyliai prunkštelėjo. - Ne tas žodis. Turiu bemaž panišką lazdelės laikymo rankose baimę, - pasityčiojo Sorenas pats iš savęs. - Aišku, šį tą moku, nors prie to teko itin daug dirbti... O su tokiomis smulkmenomis kaip vanduo... Paprastai pavyksta išvengti poreikio panaudoti tokius kerus, - gūžtelėjo pečiais juodaapsiaustis vampyras. - Na, mokytis niekada nevėlu, vaikine. O vilkolakiui pažinoti žvaigždes yra itin pravartu.
   Sorenas įsidėjo lazdelę atgal į vidinę apsiausto kišenėlę, tuomet žvilgtelėjo į sėdintį Lorijaną. Rodos, tik dabar ir pastebėjo, kaip kraupiai atrodė sužeistasis prikeltasis.
   - Tu moki Supainiojimo kerus? - pasiteiravo von Sjuardas mąstydamas. Aišku, pačiam jam tokie kerai buvo praktiškai neįveikiami, bet juk vilkolakis galėtų juos iššaukti...
   
   Kol vilkolakis kalbėjosi su sirena, Sorenas ir Spaikas vėpsojo pro langą į lašelius, riedančius per langą ir laužančius saulės šviesą. Ryškūs miniatiūriniai saulės zuikučiai lėtai leidosi kita kambario siena žemyn... Simboliška, kai pagalvoji, kaip vanduo gali iškreipti saulės šviesą. Kaip gabalytis visai kitos dimensijos su visai kitokiomis taisyklėmis.
   Aišku, vampyras ir voras puikiai girdėjo pokalbį, nors jį aptarinėti atrodė šventvagystė. Todėl abudu tylėjo. Von Sjuardas atsirėmė į nameliūkščio palangę - vaikė pagundą sustabdyti Emilijaną, jai juk nebuvo jokio tikslo išeiti pas tas savo gimines, tarp kurių jai visai nebuvo gera gyventi. O gal ir buvo, velniai čia ką žino.
   Prieš akis sumirgėjus keistai žaliai spalvai, Sorenas krūptelėjo ir sumirksėjo. O visgi, ko gero, tai yra likimas, likimas, kuris paskirtas, ir sunkiai išvengiamas. Į Igorį kraujasiurbys atsigręžė tik Emilijanai išėjus, nors ir neišsyk suprato emocijas, atsispindinčias jaunuolio veide. Niekis... Čia dar ne mirtis, šitą jie išgyvens...
   - Na, ką gi, - Sorenas liūdnai vyptelėjo Igoriui. - Dar ne laikas... - pacitavo vieną sau svarbų žmogų. - Kad žinotum, koks esi panašus į Lorijanų Sanią. Keliaujam. Švinta... - nerišliai sumezgė kelis sakinius ir tylėdamas pravėrė medines suklypusias duris.
   Saulė buvo jau ne pažemiui, o namelis jau buvo tuščias.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
Igoris tylėjo, įdėmiai klausydamas Soreno. Nieko nesakė ir nieko nepridūrė. Jis tik  mąstė, nudurdamas žvilgsnį į grindis.
-Eik,- po tylos prakalbo,- Jų tau reikia,-  pakeldamas akis į Emi užbaigė. Igoris nepyko, žinojo, kad sirenai reikia eiti, tačiau buvo sunku suprasti, kad tai galbūt jau jų paskutinis susitikimas- nežinia, kurį kas nors pirmiau nudaigos. Tačiau kaip stipriai širdis protestavo, Igoris jos neklausė - ne laikas ir ne vieta pasiduoti jausmams.
-Ačiū,- tyliai sušnabždėjo, pirštais pajusdamas savo burtų lazdelę. Buvo begalo keista justi šią lazdelę po to kas nutiko pakrantėje. Atrodė praėjo ištisi šimtmečiai, bet praėjo viso labo keliolika valandų. Staiga, Igorio antakiai pakilo ir mėlynai pilkos akys įsmigo į McWellę,- Demonų metro?- akimirkai Lorijanas sustingo. Mintys ir praeities vaizdai pradėjo skrieti prieš akis,- Aš tau lazdelę sugrąžinsiu,- pažadėjo. Ne gi tai tiesa? Emi iš tikrųjų buvo pagrobę Slapstūnai? Ar ji buvo paversta? Jei taip, kuo ir kas atvertė?
- buvo tiek daug klausimų, bet buvo tiek mažai likę laiko. Buvęs švilpis dvejojo klausti. Juk tai gali būti paskutinis kartas,- bandė įtikinti garbanius save, tačiau giliai širdyje suprato, kad tiesiog neįmanoma, kad tai būtų paskutinis kartas. Tiesiog neįmanoma. Taip lengvai, neįprastai susipažino ir taip sunkiai, neįprastai išsiskiria.
-Būk sveika,- atsisveikino su Emi ir dar ilgą laiką žvelgė į duris, pro kurias išėjo buvusi bendrakoledžė.  Igis tik nebyliai linktelėjo į profesoriaus žodžius ir po kelių akimirkų namiūkštis buvo tuščias.
Čia, jau niekados nebesugrįš.

Po kelių dienų Igoris jau galėjo atsistoti ant savo kojų ir nieko nelaukęs, skubiai išvyko į JAV, susitikti su Myša ir aptarti kai kuriuos reikalus. Turėjo vieną idėją ir jos pritarimui reikėjo santuokomis susaistyto klano pritarimo, taip pat reikėjo, kad Sabela pervęstų žiobariškus pinigus į jo žiobarišką kortelę- nusprendė tiek ilgai nelaukti ir iš laikinų šeimininkų pasiimtai, kas jam ir Melijandrai priklausė nuo pat gimimo. Visą tą laiką Igoriui iš galvos neišėjo mintis, kad Emilijaną buvo pagrobę Slapstūnai. Jis nerimavo, kad kažkas panašaus gali atsitikti antrą sykį. Todėl galutinai apsisprendęs pasikalbėjo su Myša. Apmąstyto atsakymo ilgai nereikėjo laukti, ir netrukus buvo sušauktas susirinkimas. Penkis metus tylėta, slėpta tiesa buvo atskleista, kas ir sujaukė, apsunkino klano gyvenimą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
Vasara, rugpjūčio paskutinės dienos. Lorijanų namai, Ūdrų Žabangai.

Rudaplaukis garbanius jau buvo vėl besimerkęs miegui, kai išgirdo...
-Kajau!- iš apačios pasigirdo moteriškas balsas,- Marš žemyn valgyti pusryčių! Kiek galima miegoti!- Netikėtai šoko iš lovos švilpinukas. Išsigandusi Gama, tupinti ant palangės, suūkė, šoktelėjo aukštyn, užkliudydama ant stalo gulintį voką.
-KAJAU!
-Tuojaus!- suriko dvylikametis, galvotrūskčiais maudamasis kelnes. Berniukas staigiai šoko prie visokiu šlamštu apkrauto stalo, čiupo vos nenukrentantį ant žemės voką ir jį įkišo stalčiun su dvigubu dugnu. Greitai išgrūdo pelėdą pro langą.
-Kaa...- rudaplaukė jau buvo besižiojanti surinkti ant miegaliaus, kai šis greitai pasirodė virtuvėje, galynėdamasis su megztinio sagutėmis.
-Labas rytas,- valiūkiška šypsena pasisveikino Kajus Arno Wintersas, antrakursis Švilpynės mokinys. Berniūkštis laimėjęs kovą su sagutėmis, patenkintas nudribo ant kėdės,- Kiek laiko sugaišau?
Melijandra vyptelėjo, pasisveikindama, ir apvertė blynus.
-Penkias minutes,- pažvelgusi į laikrodį tarė,- Vienuolika minučių greičiau nei vakar.
Kajus iš džiaugsmo suplojo delnais.
-Aš tave aplenkiau!
-Kurgi neaplenks, kai nuo pat penkių ryto sėdėjai ir kažką ten jau įnirtingai rašei,- įsitraukė į hogiečių kalbą Igoris, ką tik įžengdamas į virtuvę. Dvidešimtmetis šypsodamas pasiėmė lėkštę su blynais ir nunešė velnioniškai laimingam Kajui, kuris staiga nuraudo kaip burokas.
-Jau grįžai?- nustebo sesuo, grįžteldama per petį,- Ir? Antgamtikės veide pakilo antakiai ligi pat kaktos.
Igoris nusišypsojo ir linktelėjo.
Melijandra sucypė ir šoktelėjo broliui ant kaklo.
-Valio!
-Mela,- kietai sučiaupė lūpas Igis, negrabiai apkabindamas sesę,- tavo blynai...jie...jie...sudegs...-kažką bandė išpausti.
Mela į tai kažką burbtelėjo, o Kajus, pasinaudodamas tuo, kad blynai lėkštėle yra laisvi, susidėjo visus į savo lėkštę.
-Džiaugiuos,- įsišiepęs pasakė Arno, pildamasis beveik visą agrastų uogienę ant blynų. Jis kartu su Mela vieni vienteliai žinojo kas šį rytą nutiko. Vyptelėjo plačiau, kai pamatė, kaip globėjas paslapčia mosteli burtų lazdele, užburdamas keptuvę su blynais, kad pastarieji neprisviltų.
Mat, Mela paleido Igį tik po kelių minučių, per kurias blynai galėjo tapti tarp dantų trupančiais degėsiais.
- Clau nudėtų tave jei pamatytų, kas būtų nutikę tavo blynams,- atsisėdo prie stalo antgamtikas nepaprastai laimingas, bet greitai susigrizbo- visi iškepti blynai iki jo pasirodymo virtuvėje buvo Kajaus lėkštėje.
Mėlynai pilkos akys agresyviai nukrypo į tamsias švilpuko.
-Sveikini, o po to pasičiumpi visus blynus. Ak, tu mažas...- pyktelėjo ir atsilošė kėdėje.
Kajus tik nekaltai gūžtelėjo ir tyrą, nekaltą žvilgsnį nudelbė į blynus, slėpdamas šelmišką šypseną.
Mela sukikeno prie keptuvės ir oru nuskriejo kita pilna lėkštė ant stalo.
-Taigi, tai kam rašei, Kajau?- paklausė Švilpynės prefektė.
Kajus lyg sumažėjo, nuraudonijo lyg burokas.
-Am...gal nekalbam apie tai...-sucypė nenoriai, nežinodamas, kur dėtis. Jam taip tapo nepatogu sėdėti ant savo kėdės.
Igoris kabindamas blynus į savo lėkštę vyptelėjo. Mela atsisuko, lyg norėjo vėl paerzinti, bet Igoris paslapčiai papurtė galvą.
"Nereikia, palik jį ramybėje. Pasakys tada, kada norės."- tai ką sakė vaikino akys.
-O-o-o, kaip tau sekėsi, Igori...?- bandė pakeisti temą Kajus, kuris trokšte troško prasmegti tarp grindų.
-Gerai, susiradau man reikalingą julevyrininką. Kiek žinau po kelių dienų pagamins, nes labai jau užsiėmęs,- kalbėjo dvidešimtmetis, su šiais žodžiais Mela atsisėdo prie stalo, -Netrukus baigsis atostogos. Pasiilgote Hogvartso?
Mela ir Kajus  sutartinai susižvalgė.
-O tu pasiilgai?- perklausė Igį Kajus.
-Taip.
-Tai kas per klausimas?- nusijuokė Mela,- Tai aišku, kad pasiilgome.

Kajus vos pavilkdamas kojas, ne, greičiau pilvą, suktais laiptais užsiropštė į antrą aukštą.
-Vaje. Daugiau nereikia persivalgyti,- po nosimi atsiduso berniukas ir už savęs užtrenkė kambario duris. Dribo į lovą.
Mela tuoj po kelių minučių keliaus į Londoną, į Cukrinį kiškutį, pas krautuvėlės savininkę, Claudie Amnetą, padirbėti. Igoris turbūt eis vėl užsidaryti į savo kambarį, padirbėti prie popierizmo.
O jis?
Baigs Wrenai Alder pradėtą rašyti laišką.
Raudonis ir drovumas vėl išmušė berniuko skruostus.

Tačiau Igoris krito į savo lovą, pristumtą prie palangės.
Atsiduso.
Akimirką tyloje žvelgė į lubas.
Jis mąstė apie Emi. Apie jos veido išraišką, jos reakciją. Ar raudonis išmuš jos skruostus taip kaip Kajų, Melai užsiminus apie laišką?
Ar pagreitės jos širdies darbas?
Igoris, kankinamas šių minčių, apsivertė ant šono.
Ar...
Ar ji pasakys "taip"?
Jis nustojo kvėpuoti. Mėlynai pilkos akys įsmigo į knygų rietuvę, sukrautą ant palangės.
Igoris, sučiaupė lūpas, papurtė galvą ir atsiduso.
O gal ji tylės? Kaip tuos kartus, kai sakydavo mylintis ją?
Staiga, suplasnojo sparnai ir į kambarį pro atvertą langą įskriejo uralinė pelėda Delta su mažu siuntiniu.
Vilkolakis staiga pašoko nuo lovos ir pripuolė prie savo nuo pat Ilvermonio laikų augintinės. Lorijano pirštai drebėdami atrišo siuntinėlį nuo Deltos kojos.

      "Kaip ir prašei, kaip ir žadėjau."
                  -Juvelyrikas

Jis jau negali laukti.
-Kajau!- šūktelėjo Wintersą rudaplaukis, išlėkdamas iš kambario. Į kelnių kišenę įsidėjo tamsią dėžutę,- Aš išvykstu. Nežinau ar vakare grįšiu! Pranešk Melai!
Kajus iškišo galvą iš savo kambario ir mąsliu, nuostabos kupinu žvilgsniu nusekė laiptais bildantį globėją.
-Gerai...
Ir po keliolikos minučių, Igorio jau nebebuvo Ūdrų Žabanguose.


Igoris tyliais žingsniais prislinko prie šviesiaplaukės merginos, palinkusios pro aštrasienes uolas, skiriančias akmenuotą paplūdimį nuo šėlstančios  jūros. Jodo prisotintas rudeninis vėjas taršė jaunuolo plaukus.
Rudaplaukis, kurį laiką pastovėjo nejudėdamas, staiga, neleidęs susivokti šiek tiek jaunesniąjai merginai, švelniai, bet tvirtai apkabino per juosmenį.
-Nenugarmėsi į jūrą?- paklausė, šypteldamas,- Paskui tavęs neištrauksiu taip lengvai,- kalbėjo, viena mintim prisimindamas šeštą kursą ir apsilankymą Koukvorte,- A, kaip manai?- kamantinėjo antgamtikas Emilijaną McWellę, vieną iš tų jo gyvenimo spindulių, dėl kurių, paaukotų savo gyvybę.
Prabėgo du metai, kai Igoris Lorijanas pabaigė Hogvartsą. Dvidešimtmetis suprato savo kaliu, kad kas vyko mokyklos suole- dar palaima, toks mažas menkmiekis, palyginus su tai, kai tampi tikru burtininku. Tačiau, net nebūdamas Hogvartse, o sedėdamas JAV, niekaip nepamiršo savo vijoklės, kurią sutiko per Kalėdas, ketvirtame kurse.
Teko meluoti, išsisukinėti, kad nemyli buvusios bendrakoledžės, nes jei teigiamai atsakytų- mirtis abiems grėstų. Nors ir Medžiotojai su Senatu kažkaip bando susigaudyti, per praėjusią vasarą lyg apčiuopė siūlo galą. Todėl Igoriui tekdavo sakyti: "Man patinka sirenos, nes taip iki galo nesupratau ar viena jų mane mylėjo ar suviliojo." Nors tiesa buvo kitokia...
Rugpjūčio pabaigoje Emilijanai tyliai išėjus ir gavęs nuo jos laišką, Igoris nesustojo galvojęs, kaip su ja susisiekti. Nors laiške mergina buvo sakiusi, kad pirmutinė su juo susisieks, vilkolakis nenurimo. Ir kažkaip ne taip, pasiuntė Deltą Emilijanai, kad tegul jiedu susitinka Koukvorte, pakrantės dalyje, kurios nebuvo okupiavusios sirenos. Būtų be proto pavojinga su jomis vėl susidurti, tačiau   Igoris nerado nerado kitos vietos susitikti su Emi.
Žuvėdra pakilo nuo akmens luito, kyšančio iš sūraus vandens paviršiaus. Šaižiai suklykusi pakilo į orą, ir pasigavusi šiltąją srovę, nuskriejo sausumos link.
Igoris jautria klausa tai užfiksavo, tačiau per daug nesuteikė reikšmės. Bet tai tarsi buvo kažkoks ženklas, suprastas tik vieno burtininko, mat netikėtai, vilkolakio lūpos prisilietė prie draugės kaklo, o ir galiausiai pats vaikinas žvelgė į Emilijanos veidą, į jos gražias katiniškas akis.
Šuo ir katė....
Vilkolakis ir sirena...
Koks suderinumas geras,- dingtelėjo viską sugriaunanti mintis. Tačiau Lorijanas drąsiai palinko prie sirenos, ir priglaudė kaktą prie josios. Stipresnis druskos, jūros kvapas pakuteno vilkolakio uoslę.
Širdis šoktelėjo krūtinėje.
Ne, aš to neturėjau mintyje,- bandė nuraminti save, bet kur tau.
-Emi...
Nebūk kvailys,- suburbėjo vidinis balsas,- Neprarask progos. Ji numano apie tai ir nevaidink kvailio, kad nusuvoki kam metas atėjo!- dėstė piktai vidinis balsas, kuris vaizdavosi esąs asas šioje srityje.
Buvęs Mirtininkas pabučiavo Kris seserį. Ach, nudėkit, kažkas mano vidinį balsą. Sumokėsiu grynais,- laisva ranka nuslydo link kelnių kišenės.
Prisiminimuose išryškėjo Emilijanos žodžiai, pasakyti Londono parke, šviečiant pilnačiai.
Ir su ta mintimi Igis atsitraukė. Pats savo nuostabai, pamiršęs baimę, atsiklaupė prieš antgamtikę.
-Emi...Per ilgai apie tai galvojau. Per ilgai laukiau, kol tau tai pasakysiu. Per ilgai...-vilkiškos akys nukrypo į sireną. Mintyse praskriejo visi susitikimai: Švilpynės bendrasis stalas, Uždraustojo miško proskyna, Koukvortas, Demonų Metro, Londono parkas...- Nesu tas, iš kurio gali tikėtis ramaus, motoniško, saugaus gyvenimo,- Igoris Gabrielis Lorijanas Greywindas nutilo, bandydamas vyti šalin visas mintis, kurios galėjo, galės sujaukti jaunuolio pasiryžimą. Širdis krūtinėje daužėsi it patrakusi,- bet.. - ir tuo pat metu ištraukė juoda medžiaga apdengtą kvadratinę dėžutę,- Ar tu tekėsi už manęs?- paklausė, giliai įkvėpėdamas bei tuoj pat metu  atvoždamas dėžutės dangtelį.
Tenai rudens saulės šviesoje sublizgėjo iš titano metalo išlietas žiedas su įsodintu perlu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
Vasaros pabaiga, Velsas.


Trečias juodas akių pieštukas nuskriejo per sujauktą kambarį ir, veidrodyje palikęs tamsų dryžį, nukrito atgal ant stalelio ir tarsi šaipydamasis pažvelgė į susinervinusią šviesiaplaukę. Beveik dvejus metus ji gyveno ramiai ir be baimės, kad kas iš aplinkinių pamatys ją natūralios būsenos. Na, Koukvorte sireniškumo juk nemaskuosi, o gyvenant pas Igorį to daryti irgi nebuvo jokio reikalo. Ilgesys trumpam nusmelkė paširdžius, tačiau Emi greitai susitvardė. Pabandė prisiminti tuos grakščius atidirbtus rankos judesius, kuriais dieną pradėdavo nuo tada, kai baigė pirmą kursą Hogvartse. Iš penkto karto galiausiai pavyko pasiekti kažkokią ribą tarp pandos, sirenos ir normalios merginos akių. Kuo mažiau bus panaši į sireną, tuo bus geriau. Velse lankėsi pirmą kartą, nelabai žinojo tenykščių požiūrį į antgamtikus. Na, tiksliau vakar jau pamatė užtektinai. Net nupurtė prisiminus miesto lindynes, daugybę šlykščių rankų, regis, nesuvokiančių savo vietos, girtus veidus, kibius pirštus... Pro langą ūžtelėjęs vėjo gūsis sutaršė šviesius plaukus. Mintyse keiktelėjusi žaliaakė jau siekė rankenos, tačiau netikėtai pro langą ūžtelėjo kažkas plunksnuoto. Pelėda nutūpė ant lovos, išsklaidydama į šonus visas mergiotiškas nesąmones, kurias Emilijana buvo kruopščiai susidėliojusi pagal eiliškumą, lyg tai padėtų.
 - Ko tau? Gi aiškiai buvo susitarta, šiandien popiet, gi nepa...- staiga nutilo mergina.- Delta?- atpažino plunksnuotąją Igorio bičiulę. Po velnių, tik to ir trūko... Ir taip nelengva, o čia...
Visgi su viltimi sirena atplėšė voką. Smaragdinės akys greitai perbėgo eilutes. Laiškutis nebuvo ilgas - tik laikas ir vieta, kurią pamačiusi Emi nejučia susiraukė, lyg ko rūgštaus užkandus. Bet, kad ir kokie neigiami prisiminimai ją siejo su Koukvorto pakrante, Emilijanos viedas sušvelnėjo, kai akimis nulydėjo su atsakmu išskrendančią Deltą. Tada nusisuko atgal į veidrodį. Nors mėlynes gi reikia kažkaip užmaskuoti.



Pakrantėje Emilijana atsirado anksčiau negu jis. Stebėjo neramiai šėlstančią jūrą. Buvo keista atsidurti taip arti sirenų, nori nenori pjovė prisiminimai. Tačiau kad ir kaip nenorėjo sau pripažinti - ji pasiilgo jūros. Pasiilgo iki skausmo. Ir kad ir kaip stengėsi, negalėjo nuo jos atsiriboti. Tik čia pagaliau išsitiesė pečiai, žalios akys suspindo gyvu smaragdu, o plaukai nušvito lyg perlai, vėl pasidarė kaip buvę - ilgi, stori, sunkūs. Nuo lininio tinklo teliko blyškūs randai. Emi vėl buvo namie. Tačiau kažkokia tuštuma nuolat graužė - lyg jau tikroji jos vieta nebebūtų čia. Čia ji teliko viešnia. Laukiama, bet neamžina. Amžinybė laukė kitur. Ją neramino ir staigus Igorio noras susitikti. Gal kas atsitiko? Emi atsargiai palietė skruostą įsitikindama, kad "maskuotė" savo vietoj. Jam to nereikia žinoti, bent pakolkas. Sirena parimo ant pakrantės uolos ir stebėjo jūrą. Kaip lengvai dabar ją rastų seserys... O ką pasakys tas kvailys, sužinojęs, kad mergina drįso atšaukti susitikimą? Panirusi į mintis Leinė neišgirdo žingsnių, tik pajuto pažįstamą, šiltą prisilietimą. Nusišypsojo. Rūpesčiai, viskas dingo kaip nebuvę.
 - Nugarmėjus gal kaip nors išlipsiu. Arba tave kartu nusitempsiu,- nusijuokė. Nematė Igorio gal savaitę, bet jau pasiilgo. Per tuos mėnesius taip priprato, kad net naktimis nejučia ieškodavo jo šalia. Veido nematė, vis dar žiūrėjo į šėlstančią, neramią jūrą, kuri negalėjo susitaikyti su Emi atsiskyrimu, tačiau jautė, kad šitas jų susitikimas - neeilinis. Lūpos švelniai palietė kaklą. Kūną lyg elektros srovė nupurtė.
  - Aš jau tavęs pasiilgau, argi tai ne keista?- tyliai sušnabždėjo ji, kai žalios akys sutiko mėlynai pilkas, kaip ir jau tūkstančius kartų iki tol. Akimirka kaip iš saldaus filmo - o tas jausmas dar labiau sustiprėjo, kai lūpos vėl pajuto kitas. Normaliu atveju Emi būtų paskatinusi netempti gumos ir eiti prie reikalo, tačiau dabar nenorėjo pasitraukti, mikliai išsprūsti iš rankų, kaip darydavo anksčiau. Jautė, kaip neramiai daužosi jo širdis, tad gal todėl norėjo pratęsti tą gražesnę realybę, kur jautėsi kaip niekad gerai. Tad nieko nuostabaus, kad Leinė sutriko, kai Igis staiga atšlijo.
 - Igori, kas...- ji nebaigė.
Jūra nurimo.
Pritilo žuvėdrų klyksmai.
Pakrantė nuščiūvo.
Atsakymas palies visus.
Kad ir ką nuspręstų Emilijana.
Gal būtent todėl kurį laiką ji stovėjo kaip įbesta, nežinodama kaip sureaguoti. Mergina pasvajodavo, kad kažkas panašaus nutiks, bet nesitikėjo, kad taip greitai. Buvo nepasiruošusi. Emilijana Leine Makvili, tu taip nepasielgsi. Jis nežino, kur lenda. Negali būti savanaudė, priimti jį nepasakiusi. Jis nusipelno žinoti, turi žinoti. Taip nesąžininga. Vidinis balselis neketino užsičiaupt. O ar blogai, jei nors kartą gyvenime pasielgsiu taip, kaip noriu pati? Juk negaliu dabar imti pasakoti apie tokius dalykus. Dar bus laiko... Jeigu paliks, tai paliks, tačiau aš negaliu kitaip. Jis supras, juk turėtų...
Saulės šviesoje sublizgėjo titanas. Ir perlas, kad ir kaip tai būtų simboliška. Neverk, neverk po velnių, špaklius nubėgs... Žalios akys suspindo. Ir kaipgi be ašarų, ką? Ji negalėjo pasakyt ne, puikiai tą žinojo, nebūtų taip perlipus savęs. Nebuvo užtektinai nesavanaudė, kad atsisakytų.  Todėl tiesiog linktelėjo bijodama, kad balsas tikrai paves.
 - Taip.
Atrodo, keturios raidės, kurių gerokai per maža apsakyti viskam, kas virte virė merginos viduje. Tačiau tos keturios raidės gali pakeisti gyvenimą - ir labai greitai. Ir ne jos vienos. Būtent su ta mintimi Emi puolė Igoriui ant kaklo, vos jų abiejų neparversdama ant smėlio. Su ta mintimi stebėjo, kaip jūra, suvokusi, kad prarado vieną savų, stipriomis bangomis daužėsi į krantą, sūriais lašais aptaškydama ant rankos nugulusį žiedą. Tačiau Emilijanai tuo metu rūpėjo tik vėl susijungusios lūpos. Kaip pasakoje - kuri nesibaigs?

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Sunku aprašyti, kas vyko tą akimirką Igorio viduje. Laikas sustojo, laukiant to žodžio. Kiekvienas savos širdies dūžis, lyg girdėjosi vilkolakiui, o tos žalios akys lydyte lydė kiekvieną neramią mintį.
Na, ir štai. Merginos lūpos krustelėjo, rankos apsivijo aplink kaklą. Igoris apdujęs iš džiaugsmo prisiminė tik kelis epizodus: švelnius, skruostus ir kaklą kutenančius plaukus ir Emi lūpas. Daugiau nieko.
Atšlijo tik tada, kada reikėjo įkvėpti ir tik tą akimirką vėl pasaulis atsirado. Igoris atsiduso, plačiai įsišiepė.
Viena ranka paėmė merginos ranką, o laisvąja užmovė ant piršto iš titano išlietą žiedą. Kai juvelyriko dirbinys atsidūrė ant Emilijanos liauno piršto,  mėlynai pilkos akys nukrypo į sužadėtinės žalias. Igoris kažką jau norėjo sakyti, bet prikando apatinę lūpą, bet nesustojo šypsojasiąs. Nė nenutuokė ką pasakyti. Nė nenutuokė ką pagalvoti.
Dvidešimtmetis iš džiaugsmo skrajojo padebesiais.
Deja, tokiais momentais visada yra vidinis balsas, kuris visados sugriauna tokias gražias akimirkas.
Dabar ir tu, ir ji mirusi.
-Daugiau niekad nieko vienas nuo kito neslėpkim, gerai, Emi?- rudaplaukio antakiai klausiančiai pakilo,- Sutariam?- pirštais perbraukė sirenos plaukus ir pakštelėjo į merginos kaktą. Laisvoji ranka nugulė ant Emi juosmens.
-Keliaukim, kur nors. Aš turiu tau, kai ką pasakyti. Abudu tikrai nenorim papulti tavo bendrarasėms į nagus,- ramiai šyptelėjo buvęs švilpis, užkišdamas šviesą sruogą Emilijanai už ausies. Taip taręs, tvirčiau apglėbė aštuoniolikmetę ir iškeliavo oru.

JAV, Senato slėptuvė, dabartinis laikas.

Sena vilkolakė atidžiai stebėjo Dimitrijų. Jos pelenų spalvos plaukai buvo surišti į kietą kuodą, paženklintą pražilusiomis sruogomis. Iš pirmo vaizdo, atrodytų, kad tai nepavojinga senolė, bet jos juodos it derva akys, griežto veido bruožai vertė nenuginčijama lydere. Raukšlėtais, bet dar stipriais pirštais, vilkolakė palietė medinį ranktūrį.
-Tik dabar mums sakai, kad ją paženklinai?
-Taip, Alka,- nuolankiai linktelėjo Fedoras Senato vadovei,- Sakau tik dabar, nes iki šio laiko tiksliai negalėjau pasakyti ar tai tas pats asmuo. O dabar galiu patvirtinti- atverčiau iš rupūžės ir paženklinau Emilijaną McWellę, Kris McWellės sesę. Kaip man perdavė Jungtinėje Karalystėje  buvę Medžiotojai ir Viskerviliai, ji gyveno kartu su Igoriu Lorijanu.
Alka susiraukė - tapo panaši į piktą vanagą.
-Net jei ir ką pasakei yra tiesa, kurių galų tu išdavinėji saviškius, kontaktuoji su Medžiotojais?
Dimitrijus vos vos įsišiepė.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
  Rytas. Patrynęs savo rankas nuo šalčio Kristoferis apsižvalgė. Jos dar nėra. Atsiduso, mintys taip ir sakė jam - tu beprotis! Ir šis galėjo sutikti su tuo. Bet meluoti jis tikrai daugiau negalėjo, nebuvo nė vienos minutės, kai Krisas nenorėjo papasakoti Amaltėjai apie magiją. Apie tuos visus gyvūnus, augalus, burtažodžius, įvairias istorijas ir nuotykius. Juk tai yra visas Kriso gyvenimas! Be to, juk šis norėjo ją ir supažindinti su savo draugais, kurie prie to yra burtininkai. Juk kiekvienas, kas būtų jo situacijoje, turėtu suprasti jį, ar ne taip?
  Žinodamas, kad Krisas tada galėjo rizikuoti netgi savo draugystę, darbu ir santykiais su šeima (juk šie sužinoję ką šis padarys, išprotėtu!) vis tiek, stovėjo netoli ežero pakrantės ir laukė jaunuolės. Šiandienai jis vietą pasirinko tikrai tinkamą. Laikas irgi buvo geras. Tokiu metu ir tokioje vietoje, kai prie to jau eina žiemos pabaiga - tikrai nebus žmonių. Na kur ji jau yra?
  Nežinojo, kiek laiko praėjo kol atėjo Amaltėja. Jis neskaičiavo. Visos mintys buvo užpildytos kai kuo kitu. Ir kodėl jis pastaruoju metu pasidarė toks keistas? Ir tikrai, buvo keistu. Atėjus jaunuolei šis it būtų liežuvį prarijęs. Nežinojo ką pasakyti ir nuo ko pradėti. O į pasisveikinimą atsakė kažkokiu rankos mostelėjimu. Nusipurtė, suprato, kad reikėtų jau susikaupti.
 - Taigi.. - Dar kartą nusipurtė. - Am.. - Negalėjo sudėlioti mintis. - Žinai, tiesiog einam. - Čiupo Nereidės ranką ir pradėjo ją tempti link netoliese esančios suoliuko, kur ir laukė gan keistas siurprizas. Suoliukas buvo tikrai netoli, todėl šiems eiti tylumoje tikrai nereikėjo ilgai. O jau atėjus, Remarkas prarijo seiles. Ir ką dabar jam reikėtų sakyti?
 - Hm, nuo ko pradėti dabar. Mes jau bendraujam gan seniai. Tai tą progą, gal norėtum praleisti laiką kiek.. Kitaip? - Pabandė pradėti temą iš karto pamažu. - Tuo pačiu metu ir geriau mane pažinosi, - mirktelėjo ir nusišypsojo. Jau pamažu, galėjo sugebėti sudėlioti mintis savoje galvoje. Keista, o juk ji pirmoji panelė, kai Remarkas jaučiasi droviai, pasimetusiai ir nejaukiai. O prisiminus tuos laikus kai šis mokėsi Hogvartse.. Siaubas!

*

Neprisijungęs Amaltėja Nereidė Barnard

  • ***
  • 68
  • Lytis: Moteris
  • Est-ce que tu as de choléra dans tes joues?
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
     Merde,- mergina mintyse nusikeikė, pamačiusi, jog jau mažiausiai prieš dvidešimt minučių turėjo būti pakilusi iš lovos. Amaltėja nespėjo kone nieko, ką buvo suplanavusi nuveikti ryte (žinoma, neskaitant įprastos ryto rutinos), tik greit šepečiu perbraukė šviesius plaukus (apie makiažą nė kalbos nebuvo) ir išeidama pro duris susikišo pusę vakarykščio sumuštinio su sūriu ir dešra.
     Nuostabu, tiesiog puiku,- jau sėdėdama autobuse, važiuojančiame į Koukvortą, aštuoniolikmetė žiūrėjo į savo atvaizdą nedideliame veidrodėlyje, kurį įprastai su savimi nešiojasi. Vaizdelis tikrai nestulbinantis - žandai ir nosis stipriai paraudę nuo šalčio, plaukai, nors ir ryte šukuoti, susivėlę. Gilus atodūsis paliko prancūzaitės plaučius ir pasklido autobuse. Mergina įsikišo veidrodį atgal į kuprinę, derančią prie paprastų juodų aptemptų džinsų.
-Koukvortas,- pasigirdo balsas iš autobuso garsiakalbio. Amaltėja užsimetė kuprinę ant pečių ir nužingsniavo link ežero, kuris, jos laimei, nebuvo toli nuo stoties.
     Sukišusi nosį į didelį pilką šaliką, o rankas laikydama taip pat pilko palto kišenėse, blondinė žingsniavo ežero pakrante. Kiek tolėliau buvo matyti žmogaus siluetas, panašu, Kristoferis jau laukė. Paraudusiame Nereidės veide atsirado šypsenėlė.
-Labas rytas,- linksmai pasisveikino priėjusi prie tamsiaplaukio. Nespėjus daugiau tarti nei žodžio, pastarasis čiupo merginą už rankos ir nusitempė kiek tolėliau. Iš Amaltėjos veido šypsena nedingo, tačiau buvo galima matyti ir kruopelytę susirūpinimo.
-Ar tau viskas gerai?- paklausė prancūzaitė, jiems pasiekus suoliuką,- kažkaip sunkiai dėlioji mintis. O ir kodėl negalėjome susitikti Londone? Nagi, sakyk, jei kažkas negerai,- panelei Barnard pasidarė kiek neramu, Kristoferis atrodė kiek nesavas, daug tylėjo, ko įprastai jų susitikimuose nebūdavo.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
  Pamačius Amaltėją susirūpinusią, šis tikrai to nenorėjo. Todėl jam atsidusus, pabandė pakeisti jos tokią būseną. Juk šiandienos susitikimas turėtų būti visai kitoks!
 - Na, Londone negalėjome susitikti, nes ten labai daug žmonių. O man reikėjo tokios vietos, kur iš vis nebūtų žmonių. - Nuskambėjo it koks maniakas norėdamas nuvesti savo grobį į vietą kur vyrauja mirtina tyla. - Tokiems dalykams nereikia pašalinių akių.
  Buvęs Klastūnyno auklėtinis priėjo prie suoliuko ant kurio gulėjo šluota "Kometa 300". Sau panosėj sumurmėjęs ir ištiesus ranką link šluotos, ši staiga pakilo ir sugavus momentą, čiupo šluotą. Taip, Nereidė ką tik pamatė vieną iš tų magišku dalykėlių, nors ir tokį, kurį ir vaikai moka.
 - Tai - skraidanti šluota. - Rimtu tonu tarstelėjo. - Tai vienas iš magiškų daiktų. - Žinojo, kad jos akimis jis skambėjo kaip beprotis. Bet neilgam. - Trumpai pasakant, taip, šiame pasaulyje egzistuoja magija ir burtininkai, raganos. - Vis palaikė tokį patį toną. - Na, o dabar pati ir įsitikinsi. - Dabar jau buvo kiek švelnesnis, netgi nusišypsojo, nors vis tiek, Remarkas daro gan labai svarbų žingsnį, o tokiose situacijose jis tiesiog privalo būti rimtas su tuo.
  Krisas atsisėdo ant savo šluotos, čiupo su rankomis kotą, ir susikoncentravo - kažkiek pakilo į viršų, bet ne per aukštai, juk mokslininkų dukra turėjo gi irgi atsisėsti!
 - Nagi, sėsk. Sakiau, šiandien darysim kai ką kitą. Šiandien mes paskraidysim.

*

Neprisijungęs Amaltėja Nereidė Barnard

  • ***
  • 68
  • Lytis: Moteris
  • Est-ce que tu as de choléra dans tes joues?
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
-Ir ką gi mes tokio veiksime, jei jau niekas negali matyti?- kilstelėjo vieną antakį, žinoma, omenyje neturėdama nieko nešvankaus.
     Kristoferiui paleidus nedidelį Amaltėjos delniuką, mergina vėl jį įkišo į savojo palto kišenę ir įdėmiai šokoladinėmis akimis žvelgė į bala žino ką veikiantį dvidešimtmetį. Deja, netrukus tos smalsios akys kone išsprogo. Nereidė kelioliką kartų sumirksėjo, tada net pasitrynė akis - ant suoliuko gulėjusi šluota pati pasiekė tamsiaplaukio ranką. Prancūzės širdis pradėjo daužytis it pašėlusi, tačiau aštuoniolika metų skiepyti dalykai toli gražu nedingo. Tai netikra. Lažinuosi, kad čia kokios permatomos virvelės ar kažko panašaus pagalba. Taip, tikrai taip.- ramino save šviesiaplaukė.
-Magija?- su ironija balse paklausė,- Na, tada aš stipriausia ir geriausia šio pasaulio burtininkė,- sukikeno aštuoniolikmetė ir, paėmusi visai netoli ant sniego gulėjusi pagaliuką, mostelėjo juo it burtų lazdele.
     Amaltėja įdelbė rimtą žvilgsnį į Kristoferį, apsižergusį šluotos kotą. Tiesą sakant, šviesiaplaukei norėjosi juoktis, o už tokį geros nuotaikos užtaisą turėjo dėkoti ne kam kitam, bet tam dabar, rodos, kiek kvailokai besielgiančiam bernužėliui.
     Nusprendusi neatsikalbinėti ir vaidinti burtininkus kartu su Kristoferiu, Barnard taip pat apsižergė šluotos kotą ir tvirtai apkabino dvidešimtmetį,
-Na, skrendam?- nusijuokė rudaakė.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
  Taip, tu tikrai būtum geriausia ir stipriausia šio pasaulio burtininkė, jeigu tu tik tokia būtum - Nereidei vaizduojant savo vaidybą, Kristoferis tik šyptelėjo, bet nieko į tai nesakė. Vis tiek jau buvo nuspėjęs jos tokią reakciją, o pradėti įtikinėti, kad tai yra tiesa yra beprasmiška, nes tuoj pati ji tuo ir įsitikins.
 - Skrendam. - Atsisuko, kad galėtų pažiūrėti į blondinę. Ši vis dar juokėsi ir nenorėjo priimt situacijos rimtai. Robertas puikiai įsidėmėjo jos reakciją, o po to patikrins kokia reakcija bus vėliau. Galės tada ir jisai pasijuokti.
  Paspaudžius "šluotos gazą" Robertas pakilo į viršų.
 - O dabar stipriau laikykis! - Sušaukė jaunuolei, kai Remarkas pagreitino greitį ir pradėjo skraidyti po visą pakrantę.
  Vėjas pasidarė stipresniu, jisai lengvai badė Kriso skruostus. Nors ir buvo šaltoka, bet užtat matėsi puikus vaizdelis, kai tuo pačiu metų iš debesų atsirado saulė. Remarkas norėjo dar labiau pasigrožėti vaizdu, todėl pakilo dar aukščiau - virš debesų. Kylant, šis nesistengė labai skubėti, juk Amaltėja dar turėtu išsilaikyti ir nenukristi nuo šluotos, o jeigu taip ir bus, tai tada gautųsi toks "netyčiukas".
 - Pasigrožėk tokiu gražiu vaizdu! - Jo žodžiuose galima buvo išgirsti daug emocijų - linksmumą, adrenaliną ir aišku truputėlį menką baimę, juk jisai vis dar galvojo apie tai, kuo dabar rizikuoja.

*

Neprisijungęs Amaltėja Nereidė Barnard

  • ***
  • 68
  • Lytis: Moteris
  • Est-ce que tu as de choléra dans tes joues?
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
     Amaltėja plačiai nusišypsojo Kristoferiui ir jau buvo besiruošianti kojoms spirtis į sniegu padengtą žemę. Deja, žemės mergina nepasiekė, o greitis privertė dar labiau prisispausti prie dvidešimtmečio. Nereidė nesuprato, kas vyksta, atrodė, jog viskas buvo tik sapnas, verčiau košmaras! Juk aštuoniolika metų skiepyti fizikos principai ką tik buvo sudaužyti į šipulius. Šviesiaplaukės širdis daužėsi daužėsi it pašėlusi. Sekundėlę ji troško atsitraukti, tačiau savisaugos inkstintai to padaryti prancūzei neleido, todėl ji tik dar tvirčiau įsikibo į Kristoferį ir užmerkusi rudas akis padėjo galvą ant jo nugaros.
     Vėjas virš debesų buvo kur kas stipresnis nei apačioje, todėl Amaltėja įkišo skruostus ir nosį į šaliką bei atsimerkė. Vaizdas buvo nuostabus: ryški ir visai ne žiemiška saulė, giedras žydras dangus ir purūs balti debesys po kojomis. Deja, džiaugtis akimirka Amaltėjai neleido mintys apie visus tuos metus, per kuriuos mylimas tėtis mokė dukrą fizikos paslapčių. Tiesą sakant, aštuoniolikmetė troško nusileisti ir išklausinėti visko, kas šiuo metu nedavė ramybės.
-Gal galėtume nusileisti?- vis dar tvirtai laikydamasi paklausė. Apskritai toks Amaltėjos nerimas ir sumišimas buvo neįprastas merginai. Juk įprastai ji džiaugėsi viskuo, kas ją supa.