[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Galėtų ta mergužėlė šiek tiek greičiau mąstyti vis labiau irzo Dafydd. Jis čia sėdėti visiškai nenorėjo, bet vis dar nerado pakankamai rimtos priežasties pasakyti Gerdai Marqeen tvirtą ir užtikrintą NE. Deja, tai reiškė, kad ir toliau reikia su ja terliotis bandant rasti kažkokių spragų. Nė vienas atsakymas vaikino neįtikino, kad ji yra tinkama darbui, bet nė vienas atsakymas ir neleido išmesti jos pro duris. Situacija atrodė visiškai be išeities, o Dafydd be galo troško greičiau iš čia nešdintis.
- Taigi nepavyko nustatyti, kas ten buvo, - po nosimi suburbėjo raudonplaukis ir dar kartą atidžiai nužvelgė kandidatę. Nebuvo ji geresnė už Mayraną. Deja, šis supratimas daug naudos neatnešė, mat pastarasis įrodė esąs ne toks jau ir blogas darbuotojas. Gal netgi ir beveik geras, jeigu tik mažiau zystų (nors Dafydd nebuvo tikras, kad Mayranas zyzia). Ne, šita tikrai turi būti blogesnė už jį, tad dabar Aurorų štabo viršininko užduotis yra sugalvoti, kuo ji blogesnė.
Ir tada pateiktas atsakymas tiesiog nušvietė vaizdą rožinėmis spalvomis. Dar neužtikrintesnio burbtelėjimo tikėtis nebuvo galima. Dafydd nesusilaikęs plačiai nusišypsojo.
- Ar šiais laikais bandoma gauti darbą, kai net nežinoma, koks jis yra? - atlaidžiai paklausė jis. Žinoma, nuslėpė faktą, kad pats ne taip seniai padarė tą patį. Bet dabar dirbti ministerijoje jis turėjo nemažai priežasčių. Viena iš jų, žinoma, šiuo metu buvo šeštajame lygyje, nors to Gerdai Marqeen žinoti ir nereikėjo.
- Na taip, iš esmės esate teisi, nors norėčiau konkretesnio atsakymo, - tonu, pasakančiu, kad nieko panašaus nesitiki, pratarė Dafydd. Kurį laiką žvelgė į Gerdą ir tada prisiminė storąją knygą, kuria taip išgąsdino Mayraną. Ji vis dar gulėjo ant stalo, tad raudonplaukis patenkintas pasičiupo ją ir ištiesė merginos link.
- Jei pradėsite čia dirbti, per savaitę šitą mokėsite atmintinai. Labai tikiuosi, kad ši žinia jūsų negąsdina.
Jei pradėsite čia dirbti, ko, žinoma, nebus. Dafydd įtarė, kad dar reikėtų ko nors paklausti, mat sprendimas vis dar nebuvo priimtas. Kito kandidato ieškoti jis tingėjo, bet taip paprastai priimti šitą mergaičiukę? Kažkaip nekilo ranka.
- Kokie yra jūsų prioritetai? - apsimestinai maloniu balsu paklausė Dafydd ir vėl nužvelgė, jo nuomone, fiziniam darbui pernelyg menką mergaičiukę. - Ar geriau pildyti popierius, ar bėgioti gatvėmis ir laidyti kerus?
Ką gi, jeigu jos atsakymas bus priešingas Mayrano, galbūt bus galima ją priimti. Bet jeigu jų norai sutaps... Ko gero, teks galvoti mandagų būdą išprašyti Gerdą Marqeen iš kabineto.

[Gerda Marqeen]

Gerdos jaudulys pamažu silpo. Antrojo lygio vadovo kabinetas kėlė ne baimę, o po keliais sluoksniais šypsenų užslėptą šleikštų pyktį. Dafydd apatiją kaštonplaukė jautė lyg tai jam būtų buvę užrašyta ant kaktos, bet nei drįso ką nors dėl to sakyti, nei surado tam tinkamų žodžių. Devyniolikmetė nenoriai šyptelėjo po gana kandžios Llewellyn frazės. Visos viltys gauti darbą Magijos Ministerijoje lūžinėjo lyg šviečiančios neoninės lazdelės kažkokiame vakarėlyje. Gal tik taip Gerdai pasirodė, bet šis darbo pokalbis buvo daug sunkesnis ir nuobodesnis, nei visi buvę.
  Kiekvienas Dafydd Carwyn Llewellyn žodis, rodės, buvo skirtas tik kankinti Marqeen. Jo klausimas sukėlė dar daugiau klausimų merginai. Nesuradus jokio tinkamo atsakymo (nors ji ir iš visų jėgų stengėsi tai padaryti), kaštonplaukei teko nudelbti akis į stalą. Kitas MM2 vadovo sakinys (ypač tai, kaip jis buvo pasakytas) suglumino Gerdą. Čia man dabar kažką atsakyti? Merginai nespėjus apsispręsti dėl tolimesnio veiksmo, Dafydd ištiesė neįprastai storą knygą link jos. Kiek buvo įmanoma suprasti iš raudonplaukio žodžių, čia turėjo būti kažkoks taisyklių ar įstatymų sąrašas.
- Tikrai ne, - patvirtino mergina, nors nebuvo pilnai tuo įsitikinusi, - tai nebus problema, - tu rimtai tikiesi gauti šį darbą? Nebūtų.
- Daug patogiau jausčiausi pildydama popierius ir užsiimdama kitais panašiais dalykais, bet tikrai neatsisakyčiau lakstymo gatvėmis, - atsakė Gerda, prieš tai nė kiek negalvojusi. Pageidaujamos darbo sąlygos jau seniai buvo įkalintos galvoje, tad papildomai laiko gaišti nereikėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gerda pernelyg daug tylėjo. Tai suprato net ir tylenis Dafydd. Į kai kurias pastabas tikrai norėjosi atsakymo, bet ta mergužėlė sėdėjo užsičiaupusi. Ar tai buvo kvaila, ar kaip tik protinga, vaikinas nežinojo. Labai norėjosi tikėtis, kad teisingas buvo pirmasis variantas - tai būtų kuo puikiausia priežastis atsakyti jai neigiamai.
- Sakot, negąsdina? Puiku.
Jau žiojosi sakyti, kad mergina gali pradėti mokytis, tačiau laiku susiprato, kad tai reikštų teigiamą atsakymą. Ne, šito leisti tikrai nebuvo galima. Dafydd negirdimai atsiduso ir daugiau nieko nebesakė. Kiek nekantriai laukė Gerdos atsakymo: norėjo greičiau su ja baigti ir blogiausiu atveju priimti į darbą. Kad tik ji greičiau nešdintųsi ir būtų galima keliauti ten, kur labiausiai traukė širdis - į šeštąjį lygį.
Išgirdęs lauktą merginos atsakymą Dafydd dar kartą atsiduso - šį kartą to nepavyko padaryti labai tyliai. Atsakymas buvo toks, kad raudonplaukis suprato: jam paprasčiausiai neverta ieškoti daugiau priežasčių Gerdos nepriimti. Ne, geriau buvo pasinaudoti savo prerogatyva ir patingėti. Galima jai išsibandyti bandomajame laikotarpyje, o tada, jeigu tik pasitaikys proga, išmesti iš darbo.
- Gerai, - burbtelėjo Dafydd. Šiaip ne taip susilaikė nenusižiovavęs. - Jeigu tinka pasiūlymas, galime priimti tave trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui. Jeigu tiek mane, tiek jus tenkins rezultatas, vėliau pasirašysime nuolatinę sutartį.
Jeigu kas nors nepatinka, jau seniai galėjai išsinešdinti! Vaikinas išsitraukė pergamento lapą ir neskubėdamas kažką pradėjo skrebenti. Dar kartą atidžiai nužvelgęs mergaičiukę suraitė parašą ir ištiesė pergamentą jai.
- Su šiuo pergamentu keliaukite į pirmąjį lygį. Ten sutvarkys visus dokumentus. Lauksiu jūsų pirmadienį šiame kabinete, tada viską ir aprodysiu.
O dabar nešdinkis.
Dafydd atsišliejo kėdėje. Niekaip negalėjo sulaukti, kada mergaičiukė dings už durų, mat dabar mažiausiai norėjosi smirsti savo kabinete.

[Tobias Liam Walters]

Nors jau buvo žiemos pabaiga, pavasariui tai nerūpėjo. Snaigės vis dar leidosi iš dangaus, nes, regis, Pavasariui buvo nuoširdžiai nusispjaut ant savo pareigų. Jis toliau sau ramiausiai ilsėjosi, nė neketindamas keliauti į darbą ir vykdyti savo pareigų. O to Tobias jam labai pavydėjo, mat, skirtingai nei Pavasaris, jis turėjo dirbti. Ir dar kaip.
Kadangi Tobiui užteko puikybės ir kvailumo įsidarbinti Magijos Ministerijoje vos baigus mokyklą, dabar jis jau pradėjo jausti to pasekmes. Kitaip sakant, jis pagaliau suvokė, kad tikrai ne aštuoniolikmečiui, ir tikrai ne tokiam kaip jis, yra skirtas darbas Ministerijoje. Tačiau nieko nepadarysi, teko kažkaip suktis. O be to, net jei Tobias ir būtų turėjęs galimybė išeiti, vis tiek nebūtų to daręs, nes vis dar norėjo įrodyti, kad yra kažkas daugiau nei eilinė vidutinybė. Būsiu viskas arba niekas. Šie žodžiai jau tikrai ne pirmą kartą šmėstelėjo vaikino galvoje.
Nesivargindamas išpurtyti sniegą iš plaukų ar nubraukti snaiges nuo palto, vaikinas įžengė į Magijos Ministerijos pastatą. Kodėl ėjo pėsčiomis, kaip lankytojas? Galbūt todėl, kad visai nenorėjo čia būti? O gal todėl, kad norėjo nukelti susitikimą, dėl kurio tokį vėlų metą ir vilkosi į darbą? Kad ir kaip ten bebūtų, Tobio nenoras keliauti pas Magiškųjų įstatymų priežiūros departamento vadovą didėjo su kiekvieno žingsniu jo kabineto link.
Vakar vakare į Tobio namus pelėda atnešė departamento vadovo laišką, kviečiantį pas jį atvykti. Vaikinas net neabejojo, kad yra kviečiamas todėl, kad kažką prisidirbo. Tačiau nenutuokė ką.
Koridorius iki Murrell kabineto, paprastai atrodęs toks ilgas, dabar buvo per trumpas ir, regis, vos po kelių greitų žingsnių Tobias jau turėjo eiti vidun. Dar kartą atsidusęs vaikinas pasibeldė ir įėjo į vidų.
- Labas vakaras. - savo įprastu bespalviu balsu pasisveikino Tobias, ranka persibraukdamas savo juodus it varno sparnas plaukus. - Kvietėte mane? - Man nerūpi, kvietei ar ne. Greičiau sakyk ko reikia ir paleisk. - Kuo galiu būti naudingas? - Kalbėk gi, neturiu aš visos nakties.

[Alehandro Murrell]

  Darbo, kaip visad, buvo daug. Stalas tiesiog skendo popieriuose, kurie jau buvo sutvarkyti ar dar turėjo būti sutvarkyti. O ir be popierių atsirasdavo reikalų, kuriuos reikėdavo sutvarkyti ar paskirti žmones, kurie juos sutvarkytų. Vaikinas kvailai tikėjosi, kad spės pabaigti visus darbus iki darbo pabaigos, nenorėjo jų pasilikti kitai darbo dienai, kadangi šis žinojo. Žinojo, kad kitą dieną, nuovargis bus žymiai didesnis negu šiandien, kadangi šiandien Mayran turėjo ne tik darbą magijos ministerijoje, bet ir naktinį darbą apsauginiu. O rytoj dieną ir vėl į magijos ministeriją... Jokio miego...
  Trumpam sustojęs dirbti, norėdamas savo smegenims skirti trumpą pertrauką, vaikinas atsiduso, pakėlė žvilgsnį nuo mažų rašalo paliktų dėmelių - raidžių ir žodžių, delnu pasitrynė skaudantį kaklą, nuo sėdėjimo ant ne pačios patogiausios darbo kėdės. Reiks nusipirkti naują...
  Duryse pasigirdus beldimui, o galiausiai į kabinetą užėjus ir vienam iš antrojo magijos ministerijos skyriaus darbuotojų, aurorų, vaikinas sukoncentravo visą dėmesį į jį, pasitempė, žinojo, kad turi susikaupti ir grįžt į savo formalią poziciją.
  - Sveikas. Prisėsk, - mostelėjo ranka ir kėdė, esanti prieš stalą, šiek tiek atsistūmė, taip ragindama ant jos prisėsti, - kavos? Arbatos? Turime aptarti nemažai, tad gali įsipatoginti.
  Garbaniaus veido išraiška buvo rimta, neįprasta jo dažnai šypsena ir linskmumu šviečiančiam veidui. Vien iš akių buvo galima pasakyti, kad Mayran buvo susikaupęs, rimtai žiūrėjo į savo darbą ir į visą šią situaciją.
  - Taigi, pradėkime. Tobias, prisimeni paskutinę savo misiją, kurią tau paskyriau ir kurioje vadovavai tu? - duodamas užuomeną, apie ką šis pokalbis bus, tarė Murrell. Ranka perbraukęs per savo smakrą, pajautė nemaloniai badančius šerelius. Laikas apsiskust, vyruti, laikas apsiskust.

[Tobias Liam Walters]

Mayran atrodė pavargęs. O jei Tobias neklydo, jam dar reikėjo budėti naktinę pamainą. Ne mano bėdos, gali nors ir pasikarti. Tik paleisk mane greičiau namo, nes tikrai nenoriu čia su tavimi sėdėti visą naktį.
- Ne, dėkui, nieko nenoriu. - atsakė vaikinas eidamas link kėdės. Tik kad mane paleistum.
Juodaplaukiui sėdantis sužvangėjo jo grandinės, kabančios ant klubų. Tik to betrūko. Dabar tik pabandyk pradėt skaityt moralą apie netinkamą aprangą Ministerijos darbuotojui. Atsisėdęs vaikinas norėjo atsilošti, nes buvo pavargęs, tačiau negalėjo išsiduoti. Ko, ir pats tiksliai nežinojo, tačiau jam atrodė, kad turi būti šaltas ir nepasiekiamas, kitaip pasaulis jį sunaikins. Todėl dabar ir sėdėjo kaip statula ir klausėsi, ką kalba jo departamento vadovas.
- Taip, žinoma pamenu.
Iš tiesų Tobias net neįsivaizdavo, apie ką kalba Murrell, tačiau meluoti vaikinas mokėjo kuo puikiausiai. Jei rimtai, Tobiui visos jo užduotys atrodė vienodai ir jis neskyrė vienos nuo kitos. Juodaplaukis net negalėjo prisiminti, ką vakar valgė, o ką jau kalbėti apie kažkokias "misijas". Tačiau vieną jis tikrai žinojo - jei jau Mayran Murrell pasikvietė jį į savo kabinetą pokalbiui, gero nelauk.
- O kas negerai su ta misija? - pasiteiravo vaikinas, duodamas suprasti, kad jis pats nemato nieko blogo.
Persibraukęs ranka per plaukus, Tobias sekundėlei pažvelgė į ant sienos kabantį paveiklą, turintį daug mėlynų elementų ir nė iš šio, nė iš to prisiminė Brittą ir jos žalsvai mėlynas akis. Dabar juodaplaukis jau buvo pasiruošęs tverti bet kokias kankynes (tai yra, darbo reikalavimus), nes nieko blogiau už tai, ką ką tik padarė, jau nebebus. Dabar vaikinas jau pats meldėsi, kad Murrell jį nubaustų, nesvarbu dėl ko, nes jis jautėsi per daug kaltas dėl to, kad prisiminė Brittą. Prisiekęs sau, kad grįždamas namo įsives į kokias nors muštynes, kad parodytų sau, jog žmonių artumas reiškia tik skausmą, Tobias vėl atsisuko į savo vadovą laukdamas, ką pastarasis pasakys.

[Alehandro Murrell]

  Vaikinui pareiškus, kad šis nenori nė kavos, nė arbatos, garbanius linktelėjo galva, taip parodydamas, kad suprato. Vien iš Tobio veido buvo galima pasakyti, kad šis tikrai nenorėjo būti čia, jo kabinete ir turėti pokalbį su savo vadu. Kažin ar šis išvis norėjo būti magijos ministerijoje. Rodos, kad jis mieliau būtų betkur kitu, negu čia.
  Ko čia įsidarbinai, kad toks nepatenkintas? Šitą veidą matysi dar ilgai.
  - Na matai, Liam, yra tokia problemėlė, - pradėjo kalbėti Mayran, pats iš tiesų nelabai norėdamas kalbėti šia tema, - visų pirma, aš tikrai neturiu nieko prieš tave, tu šaunus darbuotojas ir vaikinas, darbą atlieki pakankamai gerai, tad nemanyk, kad nusiteikiau neigiamai prieš tave ar kažkas panašaus.
  Perbraukė per savo tvarkingai garbanomis ant pečių krentančius plaukus. Reiktų juos jau patrumpinti, reiks paprašyt Sabrinos. Atsikrenkštė.
  - Taigi, grįžtant prie tos misijos. Truputį priminsiu – tu, vadovavai misijai. Turėjai išsirinkti keturis kolegas pagal savo nuožiūra. Pagrindinis šios misijos tikslas buvo apsimesti paprastais žiobarais, draugų kompanija, o tada tikriesiems žiobarams nematant, radus atokesnė vietelę, nusikaltėliui nieko neįtariant, sugauti nusikaltelį, nusižengusį magijos pasauliui – Džo Styvens'ą. ir atkabenti jį į azkabaną. Nieko neįprasto ar sudėtingo, - pakartojo misiją, pradėjo nuo lengvosios pokalbio pusės, - problema tame, kad jūs sučiupot žmogų ir atgabenot jį į azkabaną. Bet matai... Jūs sučiupot ne tą žmogų, ne Džo, o jo dvynį brolį, kuris beje dar buvo ir žiobaras.
  Wow, tokio rimto savęs seniai nemačiau. Sabrinai patiktų.
  - Mes panaikinom šiuos įvykius iš jo atminties, paleidom jį atgal, jis nieko neįtaria, tačiau įsivaizduoji kokią didelę klaidą jūs padarėt? Džo dar vis laisvėje, o tu, kaip misijos vadas, esi atsakingas už šita nusižengimą, - nepatenkintu balsu tarė. Mayran buvo ne tik nepatenkintas šiuo poelgiu, tačiau ir tuo, kad tai Liam'ui turėjo pranešti jis, o ne kas kitas. Turiu priprast, aš šio skyriaus vadovas, o ne kas kitas. Laikas susitaikyt su šia mintimi, kad tokių darbų bus dar ne vienas.
  - Klausyk, bičiuli, aš prisiėmiau kaltę už tave, atsakomybę už šį darba, tačiau susitariam, kitą kartą atidžiau rinksiesi kuris čia tikrasis nusikaltėlis, gerai? Su kitais savo darbais esi užsidirbęs mano pasitikėjimą, aš pasitikiu tavimi, tačiau tokių pažeidimų kelis kartus negalėsiu atleist, kad ir kaip norėčiau. - jau kiek ramiau atsikvėpdamas tarė MM2 vadas, dešine ranka pasitrynė skaudantį kaklą. Atsikrenkšė norėdamas pereiti prie kiek geresnios temos.
  - Kaip tau pirmieji darbai magijos ministerijoje? Viskas sekasi gerai, nereikia pagalbos, viską supranti?

[Tobias Liam Walters]

Gyvenimas sunkus. Tokią išvadą padarė Tobias, sėdėdamas magiškų įstatymų priežiūros, o trumpiau - MM2 departamento vadovo kabinete. Dabar vaikinas jau prisiminė tą užduotį, dar žinomą kaip Didžiąją Tobio Nesėkmę. Gėdingas susimovimas. Kvaila klaida. Pažeminimas. Tobias prisiminė, kaip tą kartą stebėjosi, kad jo neišmetė iš darbo. Dabar suprato kodėl. Pasirodo, Murrell jį užstojo. Kodėl? šmėstelėjo juodaplaukio galvoje. Tikrai dėmesio vertas klausimas. Juk Tobias, nors ir padarydavo viską, kas liepta, dirbdavo be užsidegimo, tikrai nebuvo iš mandagiųjų ar linksmųjų. Tai kodėl Mayran prisiėmė kaltę?
Net ir mintimis nuklydęs toli, vaikinas pastebėjo, kad jo viršininkas karts nuo karto nutyla, lyg apie kažką pagalvodamas. Iš veido išraiškos Tobias spėjo, kad jis galvojo apie merginą. Juodaplaukis analizuodavo žmonių išraiškas kartais nė pats to nesuprasdamas. Tai tiesiog buvo jo įprotis, tarsi įaugęs į kraują. Apie kokią damutę jau galvoji, Mayran? Tu vis dar darbe, leisk priminti.
- Supratau. Atsiprašau dėl klaidos, pasistengsiu daugiau nebekartoti. Ar galėčiau pamėginti dar kartą? Tik šį kartą vienas? Jei galima?
Tobiui buvo sunku dirbti komandoje. Jis nesijautė gerai nuolat stebimas "komandos draugų". Būtent jie ir pakišo vaikinui mintį, kad ten stovėjo tikrasis Džo, o ne jo dvynys.
Mayran paklausus klausimų apie darbą, juodaplaukio nuotaika vėl kiek subjuro. Tačiau atsiradusi šiokia tokia pagarba vadovui neleido atsakyti nemandagiai ar tylėti. Juk Tobias vos neprarado darbo, o to jis negalėjo sau leisti. Mayran jį neprašytas ištraukė, todėl vaikinas negalėjo nejusti dėkingumo, nors jo ir neparodė. Bent taip, kaip įprasti žmonės.
- Darbas sekasi normaliai. Viską suprantu, juk nereikia daug mokslo knisantis po bylas.
Tobias nesusilaikė nemestelėjęs užmaskuotos pastabėlės apie legendinius bylų nešiojimus ir jų ieškojimus, per kuriuos juodaplaukis ir sutiko Brittą. Tobiau, velniai rautų, susiimk. Du kartus per pusvalandį pagalvojai apie Brittą. Gal jau gana? Nieko nebus. Nieko nebus. Ar tu supranti, kvaily tu nelemtas? Nieko. Nebus.
- Tačiau, neskaitant klaidos su Džo, viskas einasi neblogai. - pridūrė vaikinas ir pagalvojo, kad dar niekad per tokį trumpą laiką nebuvo kalbėjęs tiek daug.

[Alehandro Murrell]

  Darbas. Darbas. Darbas. Taip paskutiniu metu ir ėjo, atrodo, pakankamai jauno amžiaus vaikino dienos. Magijos ministerija, rūpesčiai joje ir įvairūs žmonės, kuriuos tekdavo saugoti bei ginti įvairiuose vietose, pastaruoju metu buvo beveik pagrindinė jo veikla. Grįžęs namo šis tik pavedžiodavo šunį, draugužį, kuris pastaruoju metu praleisdavo galbūt net kiek per daug laiko vienas, ir išvargęs griūdavo į lovą. Kartais net visai pamiršdavo pavalgyt, dėl ko organizmas pasireikšdavo pačiomis netinkamiausiomis progomis, parodydavo, kad jam tai nepatinka.
  Sabrina buvo toli nuo čia ir vaikinas jautė kaip jam jos trūko. Mayran jau ilgą laiką nematė savo merginos, buvo labai jos pasiilgęs ir tai turbūt buvo viena iš priežasčių, dėl kurios šis priimdavo visus pasiūlytus darbus, užsikrovė darbais. Norėjo užsikrauti, kad būtų mažiau apimtas ilgesio. Visgi, be Sabrinos, Davinos ir savo tėvų, jaunuolis nelabai ką ir teturėjo. Aš visai neturiu draugų...
  Bet dabar negalėjo sau leisti grįžti prie apmąstymų, minčių. Dabar jis buvo darbe, turėjo susikaupti ties darbu ir padaryti jį gerai. O kas svarbiausia – prieš jį sėdėjo vienas iš jo darbuotojų, kuriam šis šiuo metu turėjo skirti visą savo dėmesį ir susikaupimą, nors mintyse norėjo skrajoti visai kita.
  - Viskas gerai. Svarbu pasimokyti ir daugiau nekartoti šios klaidos, - gurkštelėjo kavos, bandydamas išlaikyti žvalumą, - Nemėgsti dirbti komandoje? Gerai, žinosiu. Taip, suteiksiu tau šansą pabandyti dar kartą, tik prisimink, jeigu šį kartą susimausi, kad ir kaip norėčiau, nebegalėsiu tavęs ištraukti iš bėdos. Turi pasirodyti gerai.
  Atsivertė vieną iš dokumentų, planų gulėjusių ant stalo. Greitai perbėgo akimis per žodžius.
  - Taigi, turiu šiek tiek informacijos apie sekančias Džo būvimo vietas. Rytoj būtų pati puikiausia proga veikti. Džo 18:30 turi vizitą pas privačią dantistę nuošalioje Londono vietoje. Vėlus metas, tamsu, nuošali vieta, neturėtų šmirinėti daug žiobarų. Bet jeigu ką, prisimink, niekuo gyvu negali leisti žiobarams jūsų pamatyti, - susikaupęs, žiūrėdamas į popieriaus lapą, tarė, o baigęs kalbėti, pastūmė lapą darbuotojui, taip tarsi duodamas ženklą, kad gali jį pasiimti.
  - Supratau. Šaunu. Jeigu ką, kreipkis. Na, kaip ir viskas, lyg pasakiau viską ką norėjau. Jeigu turi klausimų, klausk, o jeigu ne, tai gali eiti, - lengviau atsidusdamas tarė, trumpam užmerkė akis, persibraukė per garbanas, tačiau tuoj pat ir vėl grįžo į prieš tai buvusią poziciją.

[Tobias Liam Walters]

Mayran atrodė paskendęs mintyse, o taip pat jautėsi ir Tobias. Dabar vaikino galvoje darbas ir Džo kažkoks (argi įmanoma prisiminti visas pavardes?) buvo nustumti į antrą planą, o pirmą vietą užėmė Britta. Ta mergina buvo nepaprasta. Neieškanti žodžio kišenėje ir visada linksma. Rami, o kai reikia ir susikaupusi. Be galo drąsi ir ištverminga. Smalsi ir užsispyrusi. Ir, kas be ko, graži. Tobias mintyse dar kartą peržvelgė visus jų susitikimus. Tačiau tą akimirką jis kaip niekad labai pajuto pakabuko svorį, kuris priminė jam, kas jis iš tiesų yra. Kad negali mylėti ar prisileisti žmonių. Kad bet koks artumas reiškią silpnumą, o silpnieji yra sunaikinami. Darbas turėjo būti geriausias juodaplaukio draugas. Nepaisant visų silpnybių ir nukrypimų nuo kelio, vaikinas vis dar turėjo tikslą. Ir buvo pasiryžęs jį pasiekti.
Prisiminęs tai, Tobias sutelkė dėmesį į savojo departamento vadovą. Išklausęs informaciją apie Džo, vaikinas paėmė Mayran duotą lapą, permetė jį akimis ir linktelėjo.
- Supratau, ačiū.
Išgirdęs, kad gali eiti, juodaplaukis nudžiugo. Tačiau tuoj pat susimąstė. Mayran atrodė toks vienišas ir pavargęs. Toks, kaip ir Tobias. Kažkodėl vaikinui pagailo vadovo. Kas tau darosi? Argi tavo reikalas, ką veikia ar kaip jaučiasi Murrell? Tačiau juodaplaukis nepamiršo fakto, kad Mayran jį išsuko nuo darbo praradimo. Taip pat nepamiršo ir to, kad būtent Mayran, kad ir netiesiogine, dėka jis sutiko Brittą. Vėl Britta... Gal jau gana? Tobias dabar pats nesusigaudė savo jausmuose. Jis mylėjo Brittą, tuo buvo tikras. Tačiau jis taip pat prisiminė savo pažadą sau. Be to, jis nebuvo tikras, kad mergina jaučiasi taip pat. O sakyti bijojo. Bijojo nusivilti, bijojo likti pažeidžiamu. Juk jis rudaplaukės beveik nepažinojo. Viskas buvo per daug painu.
- Taip, turiu klausimą. - galiausiai apsisprendęs tarė juodaplaukis ir giliai įkvėpė ryždamasis kitam žingsniui. Negaliu patikėti, kad tai darau... Tik pamanyk, šaunusis Tobias... Tu apgailėtinas bailys. - Kaip sekasi?

[Alehandro Murrell]

  Nežinia kodėl, tačiau vaikinas pasitikėjo Tobiju, kaip savo darbuotoju ir manė (arba bent jau vylėsi), kad šis nepakartos šios klaidos, šį syk darbą atliks tobulai, taip, kaip ir reikėjo.  O galbūt Mayran pasitikėjo šiuo tamsiaplaukiu ne tik kaip savo darbuotoju, tačiau kaip ir žmogumi, asmenybe, nors šis jo per daug gerai dar ir nepažinojo? Nė pats negalėjo į tai atsakyti.
  Viena garbana netvarkingai nukrito ant kaktos, kas kiek trukdė matymui, erzino patį vaikiną. Perbraukęs ranka per plaukus, šis grąžino ją į buvusią padėtį, tačiau neilgam. Neužilgo, ji ir vėl nukrito.
  Man reikia juos pasitrumpinti... Arba nusikirpti visai trumpai...
  Tobijui apsidžiaugus leidimu išeiti iš kabineto, vaikinas atsiduso ir suprato, kad vos už minutės liks kabinete vienas, gaus ir vėl grįžti prie krūvos dokumentų tvarkymo ir kitų svarbių magijos ministerijos antrojo skyriaus darbų, kurie turėjo būti atlikti per šiandieną. Ir ne tik visa tai, dar daugiau.
  - Mmm? - kiek nustebęs ištarė Mayran, iš pradžių dar nesusigaudydamas, kad klausimas buvo skirtas jam. Veide aiškiai atsispindėjo nustebimas. Tobias ne tik nepaliko kabineto, bet atrodė, kad ir norėjo bendrauti. Šioks toks, sunkiai pastebimas šypsnis pasirodė auroro veide. Nejaugi jam rūpi?
  - Nežinau, kažkaip po truputį. Dėkui. O pačiam? - jau kiek atsipalaiduodamas, pradangindamas rimtąją vadovo ,,kaukę", būdamas labiau savimi, tarė, patogiau įsitaisė nepatogioje kėdėje.
  Prisiminęs išgirstus gandus, plačiau, galbūt kiek pašaipiai nusišypsojo, nusprendė padaryti kiek ilgesnę pertraukėlę nuo darbų, leisti sau kiek atsipalaiduoti ir pagaliau pabendrauti su kažkuo kaip žmogus su žmogumi, o ne kaip vadovas su vienu iš savo darbuotoju.
  - Beje, buvai sutikęs vieną magijos ministerijos darbuotoją? Įspūdingo grožio penktojo magijos ministerijos skyriaus vadovė, tikra gražuolė, lygtais Britta. Manau, reiktų kada man ją užkalbinti, kaip manai? - draugiškai erzindamas vaikiną, tarė, o galiausiai nesusilaikęs, nusijuokė, - gerai, vyruti, nebijok, nekalbinsiu aš jos, aš turiu savo mergytę, kurios nekeisčiau į nieką. Mačiau kaip negali atitraukti akių. Tau ji patinka, sužavėjo? Aš galiu paorganizuoti, kad dažniau pasimatytumėt ar turėtumėt daugiau bendro darbo kartu. Jeigu nenori, žinoma, galima tai paskirti ir kitiems darbuotojams, manau, jie neatsisakytų tokios progos.
  Draugiškai, norėdamas padėti, tačiau tuo pačiu metu erzindamas ir norėdamas priversti Liam'ą prisipažinti, kad mergina jį sužavėjo, tarė.
  Ak, Mayran, Mayran, ne kartą nuo per dėto gerumo jau nudegei. Nejaugi nepasimokei ir toliau būsi visiems toks geras?

[Tobias Liam Walters]

Ir kokio velnio tu prasižiojai? šmėstelėjo vaikino mintyse. Silpnumo akimirką jis pagalvojo, kad galbūt galėtų susirasti draugą, nes buvo vienas kaip pirštas. Tačiau dabar Tobias visu kūnu (kad ir kaip tai būtų keista) pajuto savojo pakabuko svorį, primenantį jo pažadą.
Kai dar buvo vaikas, juodaplaukis perskaitė knygą apie fėjūnus. Fėjūnai, davę priesaiką, niekada, jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužo. Duoti priesaiką, vadinasi, įsipareigoti visam gyvenimui be galimybių nutraukti sutartį. Tada Tobias, įsivaizduodamas, kad yra fėjūnas, ir prisiekė sau. Dabar, kad ir nebebuvo vaikas, tos priesaikos nedrįso nutraukti. O jo pažadas buvo įrodyti pasauliui, kad jis nėra menkysta ar vidutinybė, kaip jį vertė jaustis jo tėvai. O taip pat prisiekė kaip galėdamas vengti žmonių, nes žmonės tik skaudina. Deja, kuo toliau, tuo sunkiau jam darėsi tos priesaikos laikytis.
Mayran veide pasirodė nežymi šypsenėlė. Kitas gal ir būtų nepastebėjęs, tačiau Tobias išmoko pamatyti menkiausius nuotaikų svyravimus.
Atsakymas iš vadovo pusės nenustebino vaikino. Tačiau dabar atėjo pavojingiausia pokalbio dalis - atsakymas į tą patį klausimą.
- Turbūt taip pat. - abejingai atsakė Tobias, vengdamas atsakomybės. Daug lengviau pakartoti kito žodžius, nei pradėti filosofuoti apie gyvenimo prasmę ir kitus dalykus (žinoma, kad ne apie Brittą).
Mintys prikviečia nelaimes. Vos juodaplaukis spėjo pagalvoti apie Brittą, apie ją pradėjo kalbėti ir Mayran. Iš kur tu žinai? Po velniais, gal sekioji mane? Su lig kiekvienu vadovo žodžiu Tobias vis labiau virto į ledą ir vis labiau traukėsi už savo gynybinės sienos, iš po kurios buvo trumpam išlindęs. Jei tai buvo draugiškas bandymas pradėti pokalbį, jam tikrai reikia dar kartą paskaityti sąvoką "draugystė". Tobias nesugalvojo, ką atsakyti. Tiesiog nežinojo. Norėjosi pagaliau kam nors pasipasakoti, tačiau pakabuko svoris vis dar neleido užsimiršti. Todėl vaikinas pasakė patį sąžiningiausią dalyką per visą savo pokalbių su žmonėmis istoriją.
- Nežinau.
Atsakymas buvo toks nuoširdus ir teisingas, kad juodaplaukiui pasakius jį palengvėjo. Nors nieko daug nepapasakojo, tačiau seniai nebuvo toks atviras žmogui. Kitam žmogui.
- Sakei, pats turi merginą? - paklausė, stengdamasis nukreipti mintis ir pokalbį toliau nuo Brittos. Dar nebuvo įsitikinęs, ką daryti, tad nenorėjo apie tai ir kalbėti. Be to, neabejojo, kad Mayran nepraleis progos papasakoti apie savo gyvenimo meilę.