[Starkas Erikas Ramsay]

 Kol mokiniai darbavosi, Starkas nė minutei nepaleido jų iš akių. Kas savaime jau buvo naujiena – jaunuolis dažnai mėgdavo pamokų laiką leisti maloniai, o ne vis stebėdamas vaikus, kad šie sau nieko nepasidarytų. Pamoka net rodės ilgesnė nei įprastai, buvo gėda  pripažinti sau pačiam, tačiau Starkas Erikas laukė varpo turbūt labiau nei susitelkę ties darbu mokinukai. Gal ir gerai – ne už dykaduoniavimą gauna algą. O gaila.
 Viena klastuoliukė jau spėjo susižeisti. Apžiūrėjęs jos delnus, „papuoštus“ įsiurbimų randais, švelniai patepė jas tepalu.
 – Tepalas tik trumpam numalšins skausmą, tad jums reikėtų tuojau pat keliauti pas slaugę, panele Wallflower, – globėjiškai pratarė, – Dėl pamokos nesijaudinkite, bus atsižvelgta į jūsų patirtą traumą.
 Kitiems mokiniams sekėsi visai neblogai. Su palengvėjimu atsiduso, kad nereikės aiškintis direktorei, kodėl koks pirmakursis jau nebekvėpuoja. Tarsi jo kaltė, kad jie nemoka būti atsargūs. Šiaip ar taip, pamoka, nors ir be galo lėtai, jau ėjo link pabaigos.
 Ir štai pasigirdo mokyklinio varpo aidas.
 – Šaunuoliai, baigę darbą. Jei yra nespėjusių, tai, deja, tačiau negalėsite gauti aukščiausio įvertinimo. Kitą sykį turėsite darbuotis sparčiau, tai tai tebūnie jums pamoka ateičiai. Nepamirškite visi gerai išsiplauti rankų, kad nuodų pėdsakai nepatektų į maistą ar kur kitur, – dalykiškai paaiškino, – Šiandienai būtų tiek. Ačiū už dalyvavimą ir iki kito karto.
 Kol mokiniai rinkosi savo daiktus ir po truputį brovėsi šiltnamio durų, lankininkas surinko buteliukus su skysčiu ir įdėjo juos į didesnį krepšį, kurį ruošėsi nunešti į mokyklos sandėlį, kad vėliau volančio sultys būtų panaudotos gydymui ar pamokoms. Apžiūrėjo visus augalus, su kuriais dirbo mokiniai ir rūpestingai juos sutvarstė, pagreitindamas jų gydymą. Pagaliau, įsitikinęs, kad šiltnamyje nieko nebeliko, išėjo ir pats.