[Auksė Marlena Hale]

Apsivilkusi mėgstamiausiu, juodu megztiniu su baltais ornamentais, blankiais, šviesiai melsvais džinsais ir sportiniais bateliais su šiek tiek aukštesniu padu, Katrilė švytinti, kaip niekados traukė už Hogvartso ribų. Pirmas kartas naudojantis nešykle nebuvo itin malonus - atsidūrusi Koukvorte, ji akimirką manė, jog išvys save vemiančią tiesiai ant šaligatvio. Reiks įprasti, kad paskui tikrai neišpilčiau priešais save, kitų akivaizdoje, šokoladinio keksiuko su apelsininiu limonadu. Miestukas, kaip žiobarų valdos, pasirodė palyginti mielas, tačiau savo gyvenimo ji čia praleisti nenorėtų. Už rankyčių? Ak, rimtai, čia ne  koks paikas pokštas? Mes nesame žiobarų vaikai, o tuo labiau darželyje, į kurį žiobarai siunčia savo atžalas, kad atsikratytų kelioms valandoms dienoje. Arba, jeigu neturi kur jų palikti, o patys yra baisiai užsiėmę. Katrė būtų mintyse bambėjusi ir toliau, bet visgi, reikėjo judėti pirmyn, taipogi stengtis neatsilikti nuo kitų. Netoliese žingsniavusio berniuko komentarai pritraukė kai kurių dėmesį, o mergaitė tik pakėlė antakius bei judėjo į priekį. Moteris, kuri, atrodė, kiekvieną ruošėsi atstumti suteikė jai galimybę pamatyti kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti vyresnio amžiaus moteris, puikiai tikusi mokytis Klastūnyno koledže. Katrilė nei linktelėjo, nei akimis pasisveikino, tik žengė vidun. Jėga! Pagaliau galėsiu gyvai pamatyti daugybę gyvačių, kurias mačiau tik žurnalų iliustracijose. Hm. Nesinorėtų būti vienai. Klastuoliai draugiški, ar ne? Reikia tik pasižvalgyti. Nenorėdama užstoti praėjimo kitiems, ji pasislinko į šalį ir tuomet pastebėjo tą patį berniuką, kurio komentaras bežingsniuojant į šį terariumą garsiai nuskambėjo ir privertė pakilti jos antakius. Neturėčiau nieko prarasti. Hm, laimę bandyti smagiau, nei sėdėti ir nieko neveikti. Katrė tylomis, nuleidusi savo vėsias, kaip visados rankas, artėjo link nepažįstamojo. Mergaitei visiškai nerūpėjo, kad jis sėdėjo ant grindų (lyg tais net užsimerkęs). Jai tereikėjo vieno kompanijono šiame terariume, kad nesijaustų pernelyg vieniša. Katrilė stabtelėjo išgirdusi jo pirštų spragtelėjimą. Ką po velnių jis daro? Vos tik išgirdo savo vardą, sukryžiavo priešais save rankas ir ėmė įdėmiau žvelgti į berniuką, bet stengėsi tuo pačiu neišsprogdinti akių. Keistuolis. Protingas keistuolis. Eh, jo vardo tikrai nepamenu. Ji nustojo maivytis ir žiūrėjo kaip visados, nuleido žemyn rankas. Scenų kelti visiškai neturėjo noro. Stebėdama, kaip berniukas atsikėlė, Katrė pasijautė šiek tiek nejaukiai. Nors ir mėgo stebėti, tačiau šįkart nebe. Taip ir nepasisveikinusi (regis, pamiršo), spustelėjo jo ranką ir iškart patraukė. Nenorėjo šilto delno atvėsinti, nes pati žinojo, koks jausmas kai prie šilto atsirado šaltas.
- Labas, - pagaliau išgirdo jo vardą, - Teodorai.

[Clementine Martes]

- Hmm.. Šiaip jo, tu teisi. - Pasakė. Emi negalėjo patikėti, kad Lisette pajuokavo, nes su tuo nejuokaujama. Reikėjo tik pasistengti į tai nekreipti dėmesio. - Ir k... - Norėjo dar paklausti, tačiau visiškai susipainiojusi suraukė antakius bei nutilo.
- Žinoma gali. - Šyptelėjo atgal. - Heh, šioks toks 'adrenalinas', kai bandai pažaisti su gyvatėm neatsargiai, - pabandė išsisukti ir neatrodyti kvailut kvailutei, dėl savo neapgalvoto poelgio. - Tai aišku. Šios gyvatės tinka pirmakursiams ir antrakursiams. O mes gi vyresnės? - Silpnai šyptelėjo, o po akimirkos dar ir iš širdies trumpai nusijuokė. Lisetei pačiupus Emilios ranką, jos nuėjo link tamsių durų.
 Atsiradus kitame kambaryje, buvo gerokai mažiau žmonių. Į akį iškrato krito didžiulės grotos. Turbūt, kad žmonės negalėtu artintis prie gyvačių. Pagalvojo ir laikant Lisetės ranką, nutempė ją link pirmos gyvatės.
 Šioji buvo gerokai didesnė nei tos praeitos. Rodos, kad jinai dar ir nuodinga. Turbūt, pavojus visada traukė ir atrodė patraukliau, negu paprastas banalumas.
- Šita jau geresnė nei kitos, taip? - Paklausė ir keliom sekundėm sustojo. - Gal žinai kokia būtent čia gyvatė? - Pasiteiravo 'naujosios draugės'.

[Markas Moore]

Išgirdęs apie kelionę į terariumą ,,Gyvatynas" net Markas apsidžiaugė. Juk gyvatės - Klastūnyno simbolis, kaip galima jų nemylėti? Nusikėlęs nešykle berniukas nusileido ant užpakalio ir iš gėdos paraudusiu veidu greitai atsistojo. Mokytojai liepus susikabinti, jis tiesiog atsistojo šalia kažkokios klastuolės priekyje, bet jos rankos neėmė. Jie priėjo kažkokią trobelę, kurioje turbūt gyveno gyvačių apsėsta žiobarė, nes viską puuošė gyvatės arba į gyvates panašūs raštai. Markui ta trobelė kėlė neaiškius jausmus.  Įėjus į vidų juos pasitiko šiluma, drėgmė ir tamsa. Aplinkui buvo terariumai, kuriuose ramiai gulėjo gyvatės. Berniukas matė, kaip jo pusseserė iškart pradėjo bėgioti nuo vieno terariumo prie kito. Ir kodėl aš ją vis pastebiu? Pirmakursis ramiai nuėjo prie pirmo pasitaikiusio terariumo ir pažvelgė vidun į ten gulinčią gyvatę.

[Teodoras Meiden]

Staigus judesys ir mokiniai patraukė rankas vienas nuo kito. Tylėjo. Keletą kartų Teodoras sukabino rankas už nugaros bei vėl atkabino. Galiausiai paleido jas prie šonų ir surimtėjo.
-Jei jau čia esam, tai manau nestovėsime vienoje vietoje, tiesa?- jis veidu pasisuko į aptvarus, pilnus įvairaus dydžio, amžiaus, spalvų ir elgesio gyvatėmis. Įsidėmėjęs keletą detalių, lengvai galėjo nupasakoti gyvatės istoriją ar panašiai.
-Pusė šitų gyvačių yra giminingos, seserys, gimė čia,- pradėjo,- yra gyvačių kanibalių. O šita,- ranka parodė į žalsvą, labiau pelenų spalvos nemenko dydžio gyvatę,- prieš keturiolika metų buvo eksperimentinis triušis Vokietijos karo labaratorijoje. Ar tiek pakaks? Apie kurią norėtum sužinoti arba, kurios iš paminėtų gyvačių domina?- berniukas nekantriai laukė atsakymo, jam patiko kalbėti, net jei kitus ir užknisdavo, jam tai tebuvo atsipalaidavimo būdas. Na, o po šitiek laiko nuo namų, niekais and nerasdavo apie ką kalbėti. Taigi...nuostabi proga. O ir Katrilė gal norėtų ką sužinoti.
-Tau labai labai patinka gyvatės. Matau iš tavųjų akių. Nekantriai žybsi, rankos kiek dreba, nori jas visas...paliesti?  Dažnai suvirpa ausys, ko gero, tau malonus gyvatės šnypštimas. Kažką pataikiau?- spėliodamas paklausė Theo.

[Europa Ziegler]

Europa džiaugėsi, kad Dylanas neprieštaravo aplankyti ir didesnes, pavojingesnes, tačiau gal tūkstantį ar net visus du kartų įdomesnes gyvates. Visada norėjo vieną auginti, kad kvailos mergiotės vaikų namuose nedrįstų nė artintis, tačiau nei lėšų, nei prižiūrėtojų leidimo neturėjo. Gal dabar galėtų nusipirkti kokią mažytę, net nepavojinga gyvatė mergaitei tiktų, jei tik kas nors leistų. Ir žinoma... jei turėtų pinigų.
Nusekusi paskui vyresnėlį į tamsų koridorių, klastuolė ėmė leistis stačiais cementiniais laiptais žemyn į rūsį, kur, pagal viską gyveno tikros gyvatės, o ne tos, labiau primenančius peraugėlius sliekus, visą dieną šliaužiojančius tame nedideliame stiklo kambaryje. Be anakondų, kobrų ir kitų gyvačių, kurių vienuolikmetė nežinojo, rūsyje stovėjo ir dvi vyresnio kurso klastuolės rausvais plaukais. Viena jų, žinojo, buvo prefektė, o kitai ką tik įkando gyvatė... Praleidusi jas pro pilkšvas akis, Europa sparčiu žingsniu priėjo prie pirmojo narvo kairėje ir rankomis suėmė grotas, bandydama pažvelgti į už jų slypintį gyvį. Ši gyvatė buvo kur kas panašesnė į tas, kurios filmuose ar knygose gali be vargo suėsti net žmogu. Ak, kaip tos paikos mergiotės vaikų namuose būtų bijojusios.. Nė per šimtą metrų nesiartintų. Europa pažvelgė į kortelę, pakabintą šalia:

Egiptinė kobra

Gimusi nelaisvėje

-Vargšelė...

[Lisette la Claire]

-Daug geresnės...- šyptelėjo Lisetė ir pažvelgė pro grotas į gyvatę, kurią nužiūrinėjo bendrakoledžė,- ak, Emi, nejaugi sunku paskaityti lentelę,- sukikeno klastuolė ir apsisukusi ant kulno nuėjo prie kitos gyvatės. Netrukus laiptais nusileido Dylan'as ir pirmakursė, kurios vardo rausvaplaukė nežinojo.- Sveikučiai,- maloniai šyptelėjo ir pažvelgė į anakondą anapus stiklo. Tokia liūdna ir suvaržyta, atskirta nuo tokio gyvenimo, kurį turėtų gyventi, tačiau yra viso labo pramoga lankytojams. Vaje, kiek jie turbūt džiaugiasi, kai ši piktai sušnypščia iškišdama liežuvį.
-Ha, žiūrėk, Emi, tokią gyvatėlę būtų visai nieko paleisti per pamoką,- perbraukė ranka per stiklą,- sumažėtų mokinių skaičius, vis nauda, ne?- sukikeno klastuolė ir nuėjo prie kito narvo. Merginai pasidarė įdomu, kaip darbuotojos jas pašeria. Jokių mažų durelių čia nėra, o šiaip, jeigu ir būtų, argi nebūtų pavojinga jas atidaryti, net ir keletai sekundžiu, kol įmetama kokia pelė ar paukštelis?
-Noriu vienos tokios namuose. Kai po šių mokslo metų grįšiu Prancūzijon, žinoma, kviečiu ir jus pasisvečiuoti,- atsisuko į Emillia, o tada į Dylaną ir baltaplaukę pirmakursę,- būtinai tokią auginsiu... Galės gaudyti peles daržinėje,- sukikeno septyniolikmetė.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė lediniais pirštais patraukė tamsių plaukų sruogą nuo veido ir užkišo už ausies. Tuo pačiu užkliudė didelį, apvalų auskarą. Tai buvo mėgstamiausi jos auskarai, o pasitaikius progai iškart juos įsverdavo. Ir jai nerūpėjo, kad tokius ,,rutulius" nešiojo gerokai vyresnės mergaitės ir merginos. Katre, Katre... Kas čia? Mm, tu gyvatyne. Neturėtum šitaip ramiai ir kvailai stypsoti vietoje. Nagi, judinkis! Judinkis, ju-din-kis! Katrė nuleido rankas, akis nusuko nuo Teodoro, nors ir norėtų į jį dar šiek tiek paspoksoti, tačiau atėjo ne į kažkokį burtininkai, o į taip mylimas gyvates pasidairyti.
- Mmm, - kažką numykė bandydama įžvelgti gyvūną viename aptvare. Katrilė jautė levandų purškiklio kvapą, kuris kilo nuo jos megztinio viršun, per kaklą, plaukus iki nosies. Išgirdusi dėstomus faktus, Katrė kilstelėjo antakius ir neištvėrusi atsisuko į berniuką. Niekaip nesuprato iš kur jis tiek žinojo ir galėjo pasakyti. Iš kur? Kaip? Faktai apie gyvates lengvai pasiekė jos ausis, ji tarytum gerte juos gėrė ir džiaugėsi, kad sužinojo kažko naujo. Pakėlusi kaklą aukščiau, Katrilė išvydo tą buvusį eksperimentinį triušį, šiek tiek žalią, galbūt pilkšvoką, gan didelę gyvatę, ir nusišypsojo. Ėmė žingsniuoti arčiau narvo ir net nežinodama, ar galima, ar ne (o kam rūpėjo?), priglaudė delną prie stiklo. Gyvatė sušnypštė, tarsi skleisdama muziką mergaitės ausims. Ji pasisuko į Teodoro pusę :
- Šita, - vėl pažvelgė į gyvatę, akimirką sustabdė kvėpavimą ir giliai iškvėpė orą, - žinai dar ką nors apie ją?
Jeigu kalba pasiekdavo gyvates, Katrė vos ne išskystėdavo, galėdavo apie šiuos gyvius klausytis valandų valandas. Ir jai nepabosdavo. Niekados. Aaaa! Noriu! Noriu! Noriu! Cha, turės ką veikti teta Izabelė. Jau matau jos veidą, ji juk taip paniškai bijo gyvačių! Katrilė patraukė delną nuo stiklo. Liko antspaudas, bet tai tebuvo smulkmena.
- Turbūt esi labai pastabus, - net nedvejodama leptelėjo, - gyvatės yra mano mylimiausi gyvūnai. Norėčiau pati tokią turėti. Gyvačių šnypštimas tarsi muzika, o mano akys, turbūt, - argi tikrai? Ah, gali būti! - blizga. Kaskart kai jas pamatau.
Katrilę vis dar stebino tai, kaip taikliai gebėjo Teodoras nupasakoti dalykus, kurių kiti nepastebėdavo arba netgi apsimesdavo nematantys.

[Clementine Martes]

 - Hmm. - Pažiūrėjo į lentelę, kur buvo aprašoma gyvatė. Lentelė buvo šalia grotų, o Ema buvo jos nepastebėjus.. Gėda..
  Kaip nejauku, kai pamatai žmogų su kuriuo paskutiniu metu, buvo keisti prisiminimai. Kai turi neaiškius santykius, kai nežinai kaip elgtis ir ką daryti. Tiesiog įsivaizduok, kad nieko nebuvo.
- A-mm. Labas Dylan'ai ir labas.. Tavo vardo nežinau. Koks tavo vardas? - Paklausė mažos mergaitės su įspūdingais baltais plaukais. Turbūt Klastūnyno koledžo mergaitės visada pasižymės nestandartinę plaukų spalva. Įdomu.
  Tuo metu Emillios akis užkrito ant didžiulės gyvatės. Ji pradėjo įsivaizduoti, kaip ją mestu į kokį nors grifą per pamoką. Nors pirmų pirmiausią, gyvatę norėtu paleisti kur nors į laisvę, kad ji būtu tokia pat laisva kaip ir kitos gyvatės, kurios dabar amazonių šalyse ar kur nors Egipte, Indijoje..
 - Sutinku. Kaip būtu smagu ją paleisti į kokius nors berniukus.. O ką? Jie visada visaip gąsdina mergaites, o čia būtu toks kerštas. - Užsisvajojusi pasakė savo įsivaizduojamus keršto planus. - Nors pirmu pirmiausia, norėčiau ją paleisti į laisvę. Ką manai? Ar mus nubaustu, jeigu mes pabandytumėme ją paleisti į laisvę? Na, arba tiesiog kažkaip išgabent ją iš šio gyvatyno? - Pradėjo klausinėti Lisetės ir tuo metu lyg pradėjo siūlyti jai, kad paleisti šią gyvatę į laisvę. Nesvarbu kokiais būdais, ar pagrobti, ar kaip nors nupirkti ją, ar paprašyti, kad šią gyvatę atiduotu.. Visiškai nesvarbu.
  Nuėjus link kito narvo, Emai ir vėl užplūdė gailesčio jausmas.
 - Ak, kaip norėčiau ir ją paleisti į laisvę... - Užsisvajojo.

[Teodoras Meiden]

Pergalė, faktai ir gyvatės jam - vietoj kraujo venose. Mestelėjęs kuklią šypsenėlę Katrilei, pažvelgė į kurią gyvatę rodė pirmakursė. Jis atspėjo, šita įdomiausia, mat patiko abiems klastuoliams.
-Tikiuosi supranti, kad visi mano pasakyti žodžiai nėra magija iš oro. Aš matau tik akivaizdžius dalykus, kurių kiti nepastebi. Arba net nenori matyti. Visi žmonės tokie kvaili, jiems neįdomu, nuobodu.- tarė, rankoje vartaliodamas mažytę adatėlę. Šios irgi niekas nepastebi, kai Teodoras balansuoja ant smulkių pirštelių, jie tik mato kraują. Visi mato padarinius, bet nemato nuostabių dalykų. Visi mato blogą iš gero. Ir berniukas suprato vis dar tylintis.
-Pažiūrėk, ar šios rūšies gyvatės kartais neturi būti rusvos, juodos arba gelsvos?- akimis permetė aprašymą,- žmonės šiais laikais tingūs skaityti, tad niekada nesupras kas čia negerai. Jei esi tokia didelė gyvačių mylėtoja, šnypšti turėjo lėtai, sveikindamasi. Dabar ji bijo, šnypščia atgrasiai, atsitraukusi, per toli stiklo. Jos terariumas pilnas įvairių dekoracijų, ne taip kaip kitų, ji turi progą slėptis. Sugrįžkime prie šnypštimo. Nemoku kalbėtis su jomis, tačiau įprastai šios gyvatės išvis nešnypščia. Ji paveikta vaistų, tačiau ne iki galo ir moka tik kelis garsus. Ar niekada neskaitei apie jas?- užklausė, įdėmiai žvelgdamas į rankos dėmę ant stiklo. Gyvatė pradėjo šalintis tos vietos.- gerai, Vokietija. Būtent ši rūšis ten neturi palankių sąlygų gyventi, akivaizdu, kad tai ne jos kilmės šalis. Klaidingai nurodyta. Vadinasi - gimusi nelaisvėje. Perbėkime prie karo labaratorijos. 1991 metais buvo itin populiaru atlikti bandymus ant gyvačių. Aprašyme norodyta tokia pati gimimo data. Išvis, kaip žmonės žino kada ji gimė, jei paiimta iš gamtos, o ne nelaisvės? Klaida, didelė klaida. Pradžioje užsiminiau apie žvynių spalvą. Jei būtų koks netyčinis rūšies odos spalvos pakitimas, retkarčiais tikrai nepasitaikytų ant pilkos spalvos, geltonų žvynelių. Akivaizdu. Taigi, Amora,- perskaitė gyvatės vardą aprašyme,- yra geltonos spalvos, nevalgo,- ranka parodė į dubenėlį, kur gulėjo kažkokio kito gyvūno likučiai, atnešti Amorai,- tai dar vienas požymis, jog yra paveiktas jos elgesys. Dėl įdomumo dar galiu pasakyti, kad ji neturi iltinių dantų arba jie nugludinti, kad neišsiskirtų nuodai. Tiesa, ji nėra nuodinga, bet, kaip sakiau, buvo atlikinėjami bandymai, visko galėjo nutikti, gal net buvo sukurtas skystis, kaip nuodai, kurie buvo įleisti į ją. O greičiausiai taip ir buvo,- lengvai ir greitai nustojo sukinėti adatą rankoje bei įsikišo į kišenę.
-Eime gal toliau, žemyn?- Teodoras nusisuko nuo mergaitės, apžiūrėdamas patalpą ir ieškodamas ko įdomesnio.

[Dylan Frendlin]

Koridorius, kuriuo jis žingsniavo pirmyn, nebuvo ganėtinai gerai apšviestas. Šviesa buvo blausi, tarsi norint apkarpyti sąskaitas už elektrą ar pasibaigus normalioms lemputėms, likusias, kuriomis apšviečiami gyvačių narvai, lengviau įsukti negu įsigyti naujų.
Dylan'as jau norėjo pabandyti atidaryti koridoriaus gale buvusias duris, tačiau nusprendė, jog nevertėtų. Šalia įrengti laiptai vedė rūsio link, kur tikrai turėjo būti daugiau eksponuojamų gyvūnų.
Nustojęs žiūrėti į gal net sunkiai įžiūrimas duris, vaikinas leidosi žemyn. Šviesa liko tokia pat blanki (arba, jo regėjimas dar labiau suprastėjo).
Narvai pasitaikė didesni, gyvatės pavojingesnės, o grotos turėjo stebinti, tačiau nei kiek nestebino. Nors ir atėjo pažiūrėti gyvačių, klastuolis vis dėl to pirmiau akimis nužvelgė rožinių plaukų savininkę, su kuria nelabai bendravo, bet iš matymo pažinojo. Šalia jos iškart pažino stoviniuojančią Emilią.
- Sveikos, - vyptelėjo abejoms merginoms. Negi jos nepažįsta Europos? Dylan'as kiek pastoviniavo vienoje vietoje, o tuomet žengė arčiau pirmo pasitaikiusio narvo.
- Kvieti į svečius? - šyptelėjo rausvaplaukei, - mm, būtų įdomu pamatyti Prancūziją ir tavo namuose būsimą gyvatę.
Rankas sukišęs į megztinio kišenes, vaikinas pasisuko link grotų ir pabandė įžvelgti kobrą, besislepiančią už žalių imitacijų.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė net nesiteikė patraukti akių nuo stiklo. Nors gyvatėlė pernelyg nesidžiaugė mergaitės dėmesiu, jautė savyje kylantį jaudulį, kuris lengvai galėjo dar kartą suspausti skrandį ir sukelti ne pačius geriausius jausmus.
- Daugybė burtininkų, raganų ar žiobarų nepastebi puikiai matomų dalykų, - akimirką žvelgė į Teodorą ir pastebėjo tarp jo pirštų besisukiojančią adatėlę, bet akimis sugrįžo prie gyvatės, - žodžiai niekada negali sukurti magijos. Tai tegali būti faktai arba melas.
Ji atsitraukė menku žingsneliu nuo aptvaro ir vangiai atsiduso. Išgirdusi vaikio sapaliones apie kažkokias spalvas, kurias girdėjo, šiek tiek susiraukė ir sukryžiavo rankas. Gyvatės spalva išties nepriminė savo gentainių spalvos, Katrilė tai suprato jau kiek anksčiau.
- Esu skaičiusi apie jas, - pagaliau nebesiraukė, - kiek pamenu, tokios dekoracijos šiai rūšiai neturėtų būti prie širdies, tad čia prisideda vaistų veikimas. Dėl šnypštimo esi teisus. Nors, įdomu, ar kokia nors gyvatė čia nesijaučia išsigandusi, apdujusi ar nėra paveikta kažkokių vaistų.
Pritilusi, mergaitė toliau klausėsi Teodoro, kuris puikiai galėjo atstoti bet kokį gidą. Nors ir nenorėjo, sau pripažino, kad toks draugas, su daugybe faktų, įdomybių ir puikia smegenine gyvenime jai tikrai praverstų. Klastuolės akys nebevarstė gyvūno, dabar jau nagrinėjo patį aptvarą. Galbūt ji būtų įsiterpusi į berniuko kalbą, tačiau jai pernelyg patiko šie faktai, nesvarbu, kad kai kurie jau buvo girdėti, tačiau iš jo lūpų skambėjo kitaip, naujai. Mmm... Vokietojoje šios gyvatės tikrai negyvena. Vargšelė, nors žinoma, ji nelaisvėje ir dabar. Bandymai su gyvatėmis?! Parodykit man jų iniciatorius, apšviesiu jų tuščias makaules gyvenimo tiesomis. Teodoro parodžius į dubenėlį, kuriame kažkas neaiškaus buvo padėta, dar kartą suraukė antakius, tačiau rankas vis dar laikė sukryžiuotas. Sužinojusi apie iltis ir kitus, paskutinius faktus apie šios rūšies gyvatę, trumpam ir nežymiai kilstelėjo antakius.
- Taip, žinoma, - šyptelėjo, žengė keletą žingsnių kito aptvaro link ir stabtelėjo priešais stiklą, kuris dar nebuvau niekaip pažymėtas - jokių delnų žymių nesimatė, subraižymų taipogi. Ji nenustebo, bet gyvatės siluetas švietė tik iš toli - gyvūnas slėpėsi už žolių imitacijų ir šnypšdamas bergždžiai bandė nuvyti visus, kas tik artinosi prie stiklo.

[Teodoras Meiden]

— O tu gudri mergiotė, — šyptelėjo Teodoras.
 Nors Katrilė buvo dėmesinga bei pastabi, klastuoliui ne itin derėjo prie draugų, tad nė nesistengė atvirai rodyti dėmesio. Gal tik puikuotis norėjo.
 — Adatėlė devyniolikto amžiaus, jei įdomu, — blizgančiomis akimis pažvelgė į mergaitę. Šioji per daug akivaizdžiai stebėjo vikrius Theo gestus, prieš jam paslepiant smailų pagaliuką už nugaros, — man tu patinki. Tu esi kitokia nei visi. Ne kiekvienas yra toks protingas. Bet turiu klausimą. Jei jau viską žinai, ko nestabdei? — antrakursis, su žodžiais, pažvelgė į tolimesnį aptvarą.
 Visas pasaulis toks nuobodus, net šnekėtis apie nieką negali. Taip banalu. Taip širdyje keista, kai kalbasi su antrakursiai, o jų pokalbis irgi toks keistas. Bent kitoks nei visų. Tarp mūsų klastuolių, pavadino šį reiškinį Teodoras. Gal tai ne reiškinys? Na, nesvarbu, gyvenimas teka toliau. O jam smalsu, ko vertas mergaitės mąstymas, gal kartais varnanagės koledžui mažoji priklauso.
 — Turi progą įrodyti savo protą, jei nori, ką įdomaus turi savo puikioje galvelėje — ranka mostelėjo į gyvatę, prie kurios neseniai priėjo Katrilė.

[Auksė Marlena Hale]

Gudri mergiotė, hm? Nebyliai priimsiu šį komplimentą. Katrilė vangiai šyptelėjo tarsi bandydama dėkoti ir iš menkučio gėdos jausmo (niekados nežinojo kaip elgtis, kai nugirsdavo jai skirtus komplimentus), nežinodama ką daugiau daryti, užkišo vieną tiesintų, raudono, kitaip sakant, ryžo, atspalvio plaukų sruogą už ausies.
- Devynioliktas amžius... - akimirką susimąstė, o mąstymą išdavė menkai surauktas nosies galiukas, netrukus grįžęs į sau įprastą būvį, - skamba ganėtinai įdomiai. Kaip ji išliko iki šių dienų?
Mergaitė nebuvo is tų, kuri mėgo istoriją, tačiau daiktai, išlikę iš praeitų amžių, jai priminė savotišką, daikto istorijos ieškojimo, detektyvą.
- Meluočiau, jei pasakyčiau, kad viską, ką spėjai pasakyti, žinojau. Žinojau gal aštuoniasdešimt procentų visų faktų, - šyptelėjo, priimdama dar vieną, jos supratimu, gautą komplimentą, - stabdyti nesinorėjo, nes... - klastuolė užsikirto, nuleido galvą kiek žemiau ir plaukų sruoga, kuri buvo užkišta už ausies, vėl kabojo įprastai, - visi faktai atrodė sudėlioti ir skambėjo taip, tarsi girdėčiau juos naujai, nors nėra taip, - nutilo. O tu supranti, Devina, ką pasakei? Katrilė pakėlė smakrą ir įdėmiai pažvelgė į gyvatės siluetą, kuri pamažu lindo iš savo slėptuvės. Mergaitės rankos vėl buvo sukryžiuotos, gal tik keletą minučių kabojo nuleistos. Truputį pagalvojusi, akimis permetusi visą stiklą, aptvarą ir iš dalies matomą gyvatės kūną, prisiminė viską, ką žinojo apie šią rūšį :
- Ši gyvatė iš Amazonės, tiksli gimimo data nežinoma, tad galima teigti, jog ji gimusi laisvėje. Pagal jos elgesį matoma, kad ši gyvačiukė atkeliavo čia nesenai - slepiasi kur tik gali, iš akių matosi sumišimas, o šnypšdama ji bando nuvyti visus, - atpalaidavo nugaros raumenis, - tolėliau, - parodė į vieną kampą, - matosi išnara. Sobelerio rūšies gyvatės išsineria tik du kartus per metus, vasaros pabaigoje ir žiemos pradžioje. O jeigu tai pasitaiko kitu metu, kaip pavyzdžiui, dabar, tai gali reikšti, kad gyvatė čia nesijaučia saugiai, patiria per daug streso, - lyg ir viską paminėjo, bet staiga prisiminė, - šios rūšies gyvatės nuodingos, bet jų nuodai plačiai naudojami vaistų gamyboje, todėl jos tampa išnaudojamos, kol nebegali gaminti nuodų, - sulaikė kvėpavimą, kai jau atrodė, kad pradės dusti, atleido, - savotiškas kankinimas, tiesa?

[Teodoras Meiden]

Jūra dažnai nuplauna mintis ir skausmą. Jūra mėlyna ir gali nuslėpti bet kokią šviesią spalvą. Bet dabar jūros nėra.
 – Tu rausti, Katrile, – tyliai tarė, nežinia kokiu tikslu, nusisukęs nuo jos. Jam nepatinka matyti mergaites, kurios išgirsta keletą komplimentų ir po to nežino kaip elgtis, jaustis, ką sakyti. Jis jaučiasi kaltas. Gal jiems išvis nereikėjo pradėti pokalbio? Ar gyvenimas nuo to būtų kitoks? Šviesesnis? Tamsesnis? Gal pasikeitė mąstymas? Gal mintys pilnesnės, siela gražesnė? Niekas ir taip tuščia, matosi, gali žiūrėti į tolį ir taip keista. Kaip elgtis dabar? Po šitiek laiko?
 – Gražu. Turi talentą. Neturiu ką pridurti, – o turėjo! – papasakok apie save. Turiu žinoti koks gyvenimas tave apsupęs. O dėl adatos...– menkai šyptelėjo klastuolis, – nežinau pats. Tik kolekciuonuoju senus daiktus. Šią radau netoli savo namų. Apleistam name. Neįsivaizduoju iš kur ji ten, bet kaina buvo didelė, – antrakursis prisiminė savo žaizdą. Ir iškart linksmiau pasidarė.
 – O tu ilgai domiesi gyvatėmis?

[Auksė Marlena Hale]

Nors Katrilė vos ne dievino gyvatėles, baisiausiai niršo ant tų, kurie jas kankino. Bet ką dabar, šiuo atveju galėjo padaryti ši, jauna raganaitė iš Hogvartso? Aprėkti tą vargšę moteriškę? Turbūt po tokio incidento, mergaitė greitai skristų lauk, o į pastatą įeiti negalėtų visą savo gyvenimą. Nereikėjo net pamąstymų, kad ji visa tai suprastų. Tai juk logiška. Ar ne?
Išgirdusi tylų Teodoro balsą, klastuolė pasijuto dar nejaukiau, it būtų dėl to kalta. O aš tai tikrų tikriausia kvaiša. Išties, kaip reikia priimti komplimentus? Na, turbūt tikrai ne raustant ar slepiant raudonumą, ak!
Apie gyvatėlę papasakojo tiek, kiek sugebėjo - gal net pati sumąstė keletą faktų vien dirstelėdama akies krašteliu į lentelę šalia narvo. Katrilė norėjo padėti tai vargšelei, bet negalėjo. Labai tikiuosi, kad daugiau gyvačių tokios būklės neišvysiu.. Pasakodama, klastuolė taip įniko, kad tik prabilus klastuoliui prisiminė, jog pasakojo viską būtent jam. Taip, šioje srityje aš turiu talentą. Tiksliau, profė tarp gyvačių! Dabar Katrilė nenusuko veidelio, bet tik šyptelėjo priimdama visus žodžius.
- Muzikos neklausau, - tai buvo tikrų tikriausia tiesa, - jokios. Veiklų, kurios man patinka yra daugybė, bet turbūt labiausiai mėgstu detektyvinius romanus. Tai šimtą kartų geriau už fantastiką, - lėtais keliais žingsniais patraukė link kito narvo nepaisydama, ar jos kompanijonas seks paskui, - labai mėgstu levandas, tačiau labiau už jas - rožes. Kažkas nuostabaus... Maistas man patinka visoks. Stengiuosi bendrauti, bet dažniausiai viską sugriauna mano charakteris.
Akimirką ji užsisvajojo apie keletos rūšių rožių krūmus ir levandas, tačiau greitai grįžo į realybę, pažvelgė į narvą, greitai surado gyvatėlės šešėlį.
- O ką galėtum papasakoti apie save?