0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elizabeth Luanna Maier

  • Juodosios magijos specialistė
  • ***
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • I run rivers in rain
Terariumas „Gyvatynas“
« Prieš 6 metus »
   Jei vieną dieną suprastum, kad žiobariškame Koukvorto miestelyje tavęs nedomina nei pagrindinė aikštė, nei žavūs namai ar jaukios kavinės, nei paprasti muziejai, kažin kokios keistos jėgos vedamas nužingsniuotum siaurute gatvele, Tamsiąja vadinama, ir atsidurtum priešais tamsžalį, visai neaukštą pastatą. Nedideli jo langai uždengti tamsiomis užuolaidomis, o langinės, tokios pat tamsios, išraižytos įvairiausiomis gyvatėmis. Virš didelių, sunkių durų kabo lentelė, kuri, regis, ne vieną dešimtmetį savo girgždėjimu mėgindavo įbauginti kiekvieną praeinantįjį. „Terariumas „Gyvatynas“, – išdidžiai skelbė baltos, kiek apsitrynusios raidės. Paklebenus belstuką, durys netrukus prasiverdavo, o iš už jų išlįsdavo tikrai ne ankstyvuosius brandos metus skaičiuojanti moteriškė. Aštriu žvilgsniu praskenavusi kiekvieną, kuris drįso užeiti į jos tvirtovę, tarsi norėdama patikrinti, ar yra vertas čia būti, ir, į galvą šovus teigiamam atsakymui, maloniai pakviesdavo užeiti į vidų.
   Praeiviui, netyčia užsukusiam ir neturinčiam jokio potraukio žvynuotosioms roplėms, čia pasidarydavo išties baugu. Sienos nukabinėtos įvairiausiais paveikslais (juose vaizduotos gyvatės, žinoma), šalia jų ant senovinių pergamentų, įrėmintų sidabriniuose rėmeliuose, dailyraščiu buvo suguldytos svarbiausios žinios apie tą padarą, o po jais puikavosi stikliniai aptvarai su gyva aukščiau pavaizduotosios versija. Savotiškas muziejus, galima sakyti. Tiems, kurie tingėdavo ar nesugebėdavo skaityti, senolė mielai sutikdavo papsakoti visą istoriją. Kalbėdavo ji su užsidegimu, akyse žybčiodavo kibirkštys, būdavo nupasakojama visa gyvatėlės istorija, net jos pomėgiai ar įdomiausi nutikimai – apie karališkąją šeimą nebuvo įmanoma tiek visko prikalbėti.
   Šviesos čia nebuvo daug – tiek, kad pakaktų apžiūrėti gyventojas bei jų portretus ir matyti, kur statai kojas. Terariumas buvo tarsi nedidelis labirintas, kurio pabaigoje laukė siurprizas – laiptai į rūsį. Ten buvo galima prisėsti ant jaukios sofutės – filosofutės, kaip kad senoji moteris mėgo ją vadinti, – ir išgerti kavos. Tai buvo it nedidelė stotelė prieš kitą, finalinį, etapą: už dar sunkesnių ir dar didesnių durų laukė didžiosios gyvatės. Jų buvo nedaug, bet niekada neatsidurdavo pirmojoje salėje, mat net ir jų prižiūrėtoja baiminosi dėl mažesniųjų saugumo. Ką bekalbėti apie žmones... Vien drąsiausieji entuziastai drįsdavo čia užeiti, tiesa, retai kuris nors sugrįždavo. Ne, tikrai ne dėl to, jog buvo pakerėti gyvačių karalienių stulbinamos didybės – greičiau toji didybė juos įtraukdavo į save.

   Elizabeta Lu Maier, naujoji Klastūnyno vadovė, žingsniavo siaura Koukvorto gatvele, vis atsigręždama, ar jos globotiniai seka paskui.
 – Eikite po du ir susikibkite už rankučių, mielieji, kad nepasimestumėte, – šūktelėjo pavymui, besijausdama it motina antis, prižiūrinti savo vaikus.
  Gavusi nepakartojamą (o gal verčiau sakyti nepakartotiną) progą įsitikinti, kaip brangieji auklėtiniai myli gyvates, garbanė tiesiog negalėjo nenusivesti jį į taip pažįstamų išgirtą terariumą, tad, susiveikusi nešyklę, visus norinčiuosius ir nugabeno į tą išsipildysiančių svajonių vietelę. Ne viena legenda apie ją sklido, ne vienas bičiulis iš ten nebesugrįžo – na, tai buvo jų asmeninė problema, Elizabeta tikrai neketino leisti nė vienam klastuoliui prasmegti kokioje nors gilioje ir bjaurioje gerklėje.
  Kai vorelė priėjo tamsiai žalią pastatą ir jo duris, buvusi aurorė pabeldė. Išvydusi terariumo prižiūrėtoją, meiliai jai nusišypsojo, sulaukė tokio paties atsako ir paaiškino, jog yra  mokytoja, o brangieji jos mokinukai tiesiog dega meile gyvatėms. Senoji moteriškė negalėjo atsidžiaugti jai teksiančia garbe jaunąją kartą apšviesti savo per ilgus metus sukauptomis žiniomis apie nuostabiuosius gyvius, tad nekantraudama įleido visus į „Gyvatyną“ ir pakvietė apsižvalgyti. Kai mokiniai jau buvo viduje, Elizabeta dar sykį suskaičiavo, ar kurio nors klastuolio nepametė, ir meiliai sučiulbėjo:
 – Tokia tad yra mano dovana jums mūsų šauniosios šventės proga, smagiai praleiskite laiką ir nesiundykite gyvačių vieni ant kitų! Ant manęs taip pat, ačiū.
    Garbanė patraukė link artimiausio aptvaro ir dar kartelį atsigręžė žvilgtelėti į klastuolius.
glaciers melting in the dead of night
and the superstars sucked into the supermassive

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Kai Mayra išgirdo apie išvyką jos šypsena buvo iki ausų. Pribėgusi prie mokytojos, ji palietė nešyklę ir atsidūrė dar nematytame miestelyje. Įsikibus į ranką vyresnei klastuolei, kuri, regis, tam neprieštaravo, mergaitė ėjo su būriu paskui mokytoją. Jie sustojo prie kažkokio namelio, kur... visur buvo pavaizduotos gyvatės! Negi mus nusivedė į kokią slaptą Klastūnyno vietą? Deja, bet ne, nes namelio savininkė tebuvo paprasta žiobarė su didele meile gyvatėms. Įėjus į namelį, Mayrą pasitiko maloni tamsa, drėgmė ir dar daugiau gyvačių papuošimų. Gėrėdamasi, mergaitė dairėsi aplinkui ir stengėsi viską aprėpti, kai staiga ji kartu su kitais mokiniais įžengė į terariumą. O ten - daugybė gyvačių. Iš laimės Mayra tyliai suplojo rankomis. Nors vorų ir bijojo, gyvatės jai patiko. Kokios mielos gyvatėlės! Mergaitė atsargiai skubėjo nuo vieno terariumo prie kito ir negalėjo atsigrožėti šiais nuostabiais gyvūnais. Mayrai norėjosi krykštauti iš džiaugsmo. Paskutinį kartą ji buvo apsupta šitiekos gyvačių tik per pamokas, kur kiti klastuoliai jas mėtė. Ir tai, to nebuvo galima palyginti su dabartimi. Galiausiai jos akis patraukė orandžinė, tamseniais orandžiniais raštais išmarginta gyvatė. Virš jos terariumo kabojo lentelė: ,,Kukurūzinis žaltys". Mayra susižavėjusi stebėjo šią ilgą bei nuostabią gyvatę. Tada atsiuko į ponią, kuri su šypsena stebėjo klastuolius ir paklausė:
-Gal galite papasakoti apie šią gyvatę?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Mayra Wallflower »

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Šiokio tokio prasiblaškymo Dylan'ui reikėjo, kad bent keletui valandų ar dienų pamirštų apie mirusią seserį bei tą kraupų vaizdą, kuris retkarčiais pasivydavo ir nepaleisdavo, tarsi temdavo gilyn į košmarų bedugnę. Tam itin tiko šioks toks šėliojimas pamokų metu, nors ir šiek tiek prisidirbo. Visgi tokią šventę pratęsė išvyka toliau už Hogvartso ribų, kurios jau vos ne spaudė klastuolį. Jis nebuvo nešyklių mėgėjas, tačiau retkarčiais tekdavo tokiu dalyku pasinaudoti.
Vaikinukas žingsniavo susikišęs rankas į megztinio kišenes ir, žvalgėsi. Tame miestelyje jis jau lankėsi keletą kartų, bet nebuvo girdėjęs apie kažkokį terariumą, o tuo labiau, gyvatyną. Susika.. Susikabinti už rankų? Ką? Hm, primena darželį, tačiau tai labiau būdinga žiobarams. Kitaip pasakius, čia nieko blogo. Turbūt. Dylan'as, vis dar eidamas, apsidairė. Vaikinukas nežingsniavo paskutinis, tačiau kam paduoti ranka, taip pat nežinojo. Galop, nustojęs dairytis į visas puses, it pasiklydęs, ištiesė savo ranką netoliese buvusiai mergaitei. Ji atrodė palygint jaunutė, tačiau Dylan'as to nepabūgo.
- Hm, gal norėtum susikabinti, kaip pasakė vadovė? - pabandė išpešti malonesnį sakinį, - be to, aš Dylan'as, - prisistatė, kadangi pats tos mergaitės nepažino, matyt, neatkreipė dėmesio arba iš tiesų, matė ją tik pirmą kartą. Žalias pastatas išniro lauktai, tačiau klastuolis net pats nepajuto, kaip išlindus kažkokiai ne pirmos jaunystės moteriškei, suraukė žvilgsnį. Ką gi, turbūt tai tas terariumas, ar kaip jis vadinasi. Akimirką jam jau pasirodė, kad ta moteriškė jų neįleis, tačiau nutiko atvirkščiai. Įžengęs į pastatą, Dylan'as suvokė, kad vis dar nepaleido mergaitės rankos, o tokiu atveju norėjo užsiminti, bet nežinojo nuo ko pradėti.
- Tai... Norėtum kartu su manimi pavaikščioti ar pati? - nesumojo nieko daugiau, - nuo ko pradėtume?

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
 Nuo pačios pirmos apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos, Emillia jautėsi siaubingai nejaukiai šalia Klastūnyno koledžo vadovės. Taip ir norėjo atsiprašyti už savo elgesį. Bet kurgi, Emilia parodytų, jog buvo neteisi. Bet ar ji galėjo sau leisti?
 Tuo metu, Emillia kaip ir kiti Klastūnyno mokiniai, ėjo siaura gatvele paskui vadovę, stebėdama Koukvortą. Pats Koukvortas nebuvo labai įdomus miestelis. Visur tie patys namai, pajuodavę kaminai, kai kur pastebimos jaukios kavinės ar saldainių parduotuvės. Emai kilo klausimas, galbūt terariumas nebus įdomus?
 Susikibti už rankučių. Miela. Pagalvojo. Kadangi Emilia nelabai norėjo stumdytis. Tai tiesiog priėjo prie artimiausios klastuolės - Lisetės.
- Nebūsi prieš, jei suskibtume už rankų? Žinoma, tai skamba šiek tiek... Keistokai. - Paklausė rausvaplaukės.
  Emilia tik įėjusi į vidų, ėmė stebėti prižiūrėtoją. Senoji moteriškė buvo sukaupusi daug žinių apie gyvates, bent taip manė Emilia. Nuostabu. Buvo labai miela matyti, kad kažkas taip pat stipriai myli gyvates kaip Emillia ir kiti klastuoliai. Su ją tikrai rasiu bendrą kalbą. Šyptelėjo ir pradėjo toliau eiti paskui vadovę.
 Įėjus į terariumo vidų, Emillia išvydo nuostabų gyvatyną. Su dideliu nekantrumu išklausė vadovės žodžius, o po jų iškarto nubėgo prie pat pirmos gyvatės kurią buvo pastebėjusi.   

*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Kelionė nešykle nebuvo tokia magiška, kokią įsivaizdavo Europa. Anaiptol. Nuo jos sukosi galva ir norėjosi vemti. Na, dabar bent žinos, kad kitą kartą geriau pasilikti minkštoje lovoje su katinėliu ir nesileisti į neaiškias keliones gyvačių muziejin.
Atsidūrusi siauroje, regis, Koukvorto (girdėjo aplink šnabždančius bendrakoledžius) gatvelėje, baltapūkė iškvėpė orą ir lėtais, tačiau užtikrintais žingsniais žengė akmenimis grįsta gatvele. Aplink juosė seni pastatai, įvairių spalvų dažai vietomis nutrupėję, kai kur vijokliai siekė stogus. Gražu...
Išgirdusi vadovės pareiškimą apie susikabinimą rankomis, Klastūnyno globotinė vos laikėsi neprunkštelėjusi. Visgi panašu, kad violetinplaukė moteris nekuokavo; Europa prieš save pamatė ištiestą delną. Kilstelėjusi pilkas akis į viršų, mergaitė išvydo šalia stovintį vaikėzą, ir, piktokai suraukusi antakius, vis tiek padėjo savo šaltą delniuką į vyresnėlio ranką.
-Europa,- prisistatė, be jokios emocijos žvelgdama į priekyje einančius klastuolius, kurie sustojo prie tamsiai žalio pastato. Panašu, kad mokinukų kelionės tikslas buvo pasiektas.
Įžengus į vidų, Europą ir kitus Klastūnyno globotinius pasitiko miela žiobarų moterėlė kartu su visomis savo gyvatėmis, uždarytomis į nedidelį kambarėlį stikline siena.
-Vienuolikmetės vyresniesiems neaiškina, tiesa?- paleido Dylano ranką ir apsidairė,- jei esi pasirengęs dieną praleisti mažametės kompanijoje, rodyk kelią,- baltapūke galva mostelėjo į koridorių, pripildytą gyvatėmis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
-Žinoma, mieloji,-atsakė moterėlė priėjusi prie jos.-Kukurūziniai žalčiai kilę iš Šiaurės Amerikos bei labai mėgsta aukštas vietas ir pušynus. Juos galima rasti miegančius saulės atokaitoje arba ant šakų ir jie vidutiniškai užauga apie pusantro metro ilgio ir kaip ir visi žalčiukai yra labai vikrūs.
Moteris šypsojosi stebėdama kaip vienuolikmetė iš susižavėjimo net išsižiojusi klausėsi ir gaudė kiekvieną žodį.
-O ar galima... Ar galima... Jį paimti?-nedrąsiai paklausė Mayra.
Moterėlė nusijuokė ir atsakė:
-Žinoma ir nebijok, nes jie kaip ir visi žalčiukai nenuodingi.
Šeimininkė atsargiai išėmė žaltį iš terariumo ir padavė klastuolei. Mergaitė iš jaudulio net sustingo, bet moteriai patikinus, kad nėra ko bijoti, truputėlį atsipalaidavo. Gyvatė maloniai rangėsi aplink rankas ir jausmas mergaitei patiko. Ji netgi užsimanė pasiimti gyvatę su savimi. Bet mergaitė nuvijusi šią mintį šalin džiaugėsi dabartimi ir žaidė su žalčiuku, kuris puvo daugiausiai pusės metro ilgio. Mayra stebėjo kaio gyvatėlė rangosi tarp jos pirštų ir aplink rankas. Regis, Mayra jai irgi patiko. Besirangydamas žaltys truputėlį kuteno, tad mergaitė kartais sukikendavo. Jai patiko ,,Gyvatyne".

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Prasiblaškymas, vietos pakeitimas, šventė - viskas, ko reikėjo sepyniolikmetei klastuolei. Ar bent jau turėtų taip būti. Visgi nei kaltės jausmas, nei gailestis Lisetės neslėgė. Tiesą sakant, jei reikėtų, padarytų tai dar kartą, dar šimtą kartų, kad tik apsaugotų seserį.
Žengdama akmenimis grįsta gatve, rausvaplaukė dairėsi aplink į Koukvorto aplinką, čia esančius gyvenamuosius pastatus, maisto ir saldainių krautuvėles, kurias galbūt aplankys, kai išeis iš gyvačių terariumo.
Merginos dėmesį aplinkai išblaškė priėjusi bendrakoledžė tokia pačia plaukų spalva kaip ir Lis. Emillia... mintyse šyptelėjo. Ši pora metų jaunesnė mergužėlė buvo to švilpio įsiseserė.
-Aš nieko prieš,- išsišiepė Lisetė ir paėmė bendrakoledžės ranką.
-Tai kaip sekasi...Emillia?- paklausė prancūzaitė, klastuoliams įžengus į vidų. Čia buvo jauku. Gal švilpis ar varna nebūtų labai patenkintas atgabentas čia, tačiau mažosioms Hogvartso gyvatėlėms (ar bent jau Lisetei) ši vieta tiko ir patiko. Paleidusi rožinplaukės ranką, septintakursė priėjo prie nediduko smauglio, ramiai sau šliaužiojančio už stiklo, skiriančio jį nuo pasaulio.
-Gražus, tiesa?- ramiai paklausė, kryptelėjusi galvą Emillios pusėn.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
- Kaip man sekasi? - Pakartojo klausimą. - Am.. Kaip ir normaliai. O tau? Kas naujo? - Paklausė Lisetės ir pabandė pratęsti pokalbį.
 Emi gailėjosi, kad šią vietą nepažinojo ankščiau. Kiekviena gyvatelė jau galėjo čia būti prižiūrėta klastuolės rankomis. Ji šioje vietoje lyg prisirišo iškarto. O priėjus prie pirmos gyvatės net davė vardą.
- Sveika, Lucy. - Šyptelėjo ir mintyse nusijuokė. Deja, jos bereikšmį pokalbį su gyvate, kuri niekada jai neatsakys į jos žodžius, reikėjo sustabdyti. Prie Emillios priėjo Lisetė. 
- Jo, gražus. - Atsakė į klausimą. Merginai pasidarė toks jausmas, kad Lisetė pradeda brautis į draugystę. Todėl jautėsi keistai. - Nors.. Manau, kad tas sekantis gražesnis. - Parodė pirštu į kitą gyvatę.
 Stebėdama, kaip gyvatė šliaužioja, Emi pasidomėjo, ar gali paimti ant rankų. Apsidairius aplinkui, rodos, kitiems mokiniams galima. O kuo Ema skiriasi? Todėl, kitų neklausinėdama, pradėjo po truputi artintis su ranka prie gyvatės, kad iškarto galėtu bent paglostyti. Sėkmingai padarius savo tikslą, Emillia pradėjo imti ją ant rankų.
 Bet ar gyvatė išsigando ar ne taip suprato Emillios poelgio, nes ji įkando! Mergina vos susilaikė, kad ne pradėti klykti. Na, kaip susilaikė. Susilaikė nepaversti visus klastuolius kurčiais, o klykti, tai klykė pakankamai gerai. Išsigandus, kad čia ta gyvatė nuodinga ir tuoj Emi dar mirs, tai nedelsiant metė gyvatę kur akys matė - Lisetės pusėn.
 Išgirdus juokus iš kitos pusės, Emai pasakė, kad visos šios gyvatės nėra nuodingos.
- Galėjot bent pranešti! - Piktai atsakė tiems žmonėms.
 Pradėjus jausti gėdos jausmą, Emi tik nuleido galvą žemyn ir stengėsi save nuraminti, kad po valandos, visi jau tai pamirš.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
Neblogai, gyvatėlės - nuo-sta-bu! Hm, kiek čia visko su tomis gyvatėmis daug... Ne veltui gyvatynas... Dylan'as stoviniavo vietoje ir žvalgėsi į šalis. O ką gi beliko daryti? Žinoma, reikėjo paaėjėti bent link vienos gyvatės, nes ko daugiau čia atkeliavo? Europa. Skamba kaip žemyno pavadinimas, bet ne vardas. Sakykim, viskas gerai. Laisvas rankas vaikinukas sukišo sau į kišenes.
- Tai, puiku, jeigu tau tinka, - kiek garsiau prašneko, kad būtų galima išgirsti, - galbūt galėtume pradėti nuo šios, - parodė į narvą, kuriame rangėsi didelė gyvatė ir prie jo nieks nestovėjo. Nieko nelaukęs, jis prisišliejo prie stiklo.
- Australijos margasis pitonas, - perskaitė išgraviruotą pavadinimą ant lentelės, - palyginus didelė gyvatė...
Jis būtų gal ir bandęs kažką pasakyti, tačiau smagų šurmulį nutraukė klyksmas. Dylan'as jau buvo spėjęs atsiremti į šoninę stiklo sieną, bet teko atsisukti pažiūrėti kas nutiko. Visgi, pasisukti buvusį švilpį privertė smalsumas. Emilia? Hm, jetus, ji gi klastuolė. Pala, gyvatė įkando? Gyvūnai nenuspėjami... Neleidęs pagauti savo akių žvilgsnio ir nedidelės nuostabos, Dylan'as atsisuko atgal ir instinkto pagelbėtas veidą atitraukė atgal. Prie šoninio stiklo buvo prisišliejusi gyvatė, žvelgė į jį savo mažomis akutėmis.
- Einam, - paragino jau žengdamas prie antrojo narvo, o vos tik išvydęs jame buvusią gyvatę, panoro ją paimti į rankas.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
-Nediskriminuok. Visos gyvatės gražios,- kilstelėjo antakius Lisetė ir ranka perbraukė per rožinius plaukus, vos suveltus lauke pučiančio vėjo.
Klastūnyno globotinė kartu su Emillia nupėdino kito narvo link. Gyvatė, tūnojusi ten, ramiai, nieko neįtardama šliaužiojo aplink, akies krašteliu žvelgdama į visai nekviestus svečius. Na, bent jau pačios gyvatės jų tikrai nekvietė. Negana to, kad vaikai žiūri į jas akis išpūtę, viena kvailutė rausvaplaukė, žinoma, ne Lisetė, sumanė paimti ją į rankas.
-Po galais, Emillia,- vėsiu delnu užsidengė veidą ir vos suraukė antakius, išgirdusi klyksmą.- Gal kas nors nustosite žiūrėję ir prieisite padėti bendrakoledžei?- Piktomis melsvomis akimis Klastūnyno prefektė pažvelgė į nelaimėlę vėpsinčius klastuolius. Pati padėti nenorėjo, dar pačiai klius, o vėliau ligoninės sparne gulėti savaitę kitą nelabai norėjo. Nors pailsėti nuo mokslų būtų visai nieko...
-Episkey,- tyliai ištarė, lazdelę nukreipusi į įkandimo vietą, kai gyvatė buvo paimta iš rausvaplaukės rankų,- turi būti atsargesnė. Dingo tavo įbrolis, o dabar dar tu žaloji save. Džiaukis, kad įkandimas nebuvo mirtinas.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
Daugybė nelaisvėn paimtų gyvačių vien tam, kad žmonės galėtų grožėtis. Panašiai mergaitė jautėsi ir tada, kai buvo uždaryta vaikų namuose. Poros ateidavo, grožėdavosi vaikais, o galiausiai palikdavo arba, jeigu kam pasisekdavo, pasiimdavo vieną, dažniausiai mažiausią, namo. Galbūt ir čia parduoda gyvates?
-Pradėkime nuo šitos,- pakartojo Dylano žodžius ir nusekė paskui vaikiną stiklinio narvo link. Ne tokia jau ir maža gyvatė, ramiai sukinėdama galvą vieno ar kito klastuolio pusėn. Tarsi iš giedro dangaus baltapūkės ausis pasiekęs klyksmas privertė vienuolikmetę vos krūptelėti. Rausvaplaukė, keleriais metais vyresnė mergaičiokė rankose laikė gyvatę, matyt, nelabai norėjusią būti paimtai. Primena Europą... Kai kas nors jau, rodos, buvo nusižiūrėjęs šią nedidukę burtininkę, jai būtinai reikėdavo iškrėsti kažką, kas pakeistų poros nuomonę ar sutrukdytų įvaikinimo procesui.
-Kvailelė,- burbtelėjo po nosimi ir žengė porą žingsnių arčiau kelionės kompanijono, kuris grožėjosi gretimame narve esančia šaltakrauje. Daili gyvatėlė, nedidukėmis akimis žvelgianti į mokinius. Nieko keisto, dauguma gyvačių taip darė. Kaip nespoksosi, kai tave stebi koks tuzinas akių.
-Šitos gyvatės nuobodžios,- tarė Dylanui, paėėjusi dar porą žingsnių prie kito narvo.- Kažkur giliau turėtų puikuotis kokia kobra ar anakonda.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
 Teliko Emai tik priprasti prie to gėdos jausmo ir pasistengti nekreipti jai dėmesio. Ne pirmą kartą jau daro kvailus ir neapgalvotus veiksmus. Nors, kai 'šou' pasibaigė, visi nusisuko ir pradėjo toliau stebėti gyvates. Tai kažkiek džiugino. Bet skausmas vis tiek liko. Netgi niekas nepasidomėjo, kaip Emi jaučiasi? Na ir tegul.
 Niekas nepasidomėjo, bet visgi Lisetė pasirūpino žaizda. Tai buvo gan draugiška iš jos pusės. Ir vėl.
- Ačiū. - Padėkojo Lisetės, o toliau pradėjo klausyti ką jinai sako. - Palauk.. Dingo mano įbrolis? Turi omeny Aleną? Tu čia juokauji? - Susiraukė ir pradėjo keistai žiūrėti į Lisette.
 Taip, Emillia gan seniai nematė savo įbrolį, bet jinai manė, kad akiniuotis kaip visada tinginiauja ir būna tik švilpynės berniukų kambaryje. Todėl niekur ir nesirodė ir Emi jį nematė. Patikėti Lisetei buvo keista, nes ji nebendrauja su Alenu. O tai, kad ji ankščiau sužinojo, negu Emillia buvo neįprasta. Norėjosi Emilliai teko tik galvoti, kad jinai pajuokavo, bet vis ta dalelė viduje pasiliko, kuri sako, kad su tokiais dalykais nejuokaujama ir jinai sako tiesą. Ši mintis niekaip negalėjo Emą palikti.
- G-gal geriau einam apžiūrėti kitas gyvates. Tikiuosi jos ne kandžiojasi. Kažkaip antrą kartą padaryti visiems klastuoliams spektaklį, kur aš išsigąstu gyvatės nesinori. Pirmas kartas gerai įsiminė visiems. - Su sarkazmu pasakė ir pasiūlė Lisetei apžiūrėti kitas gyvates. Vis dar galvodama apie rausvaplaukės žodžius.     

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
Apsivilkęs pusilgį juodą paltą, ranka perbraukė per garbanas ir išėjo paskui kitus. Klastuoliai atsidūrė už Hogvartso ribų, tad vadovė paliepė susikibti mokiniams po du, visai kaip daržely.
-Neverta. Kvaila mintis. Neieškosiu poros.- burbtelėjo po nosimi Teodoras, rankas susikišdamas į minkšto apsiausto kišenes ir be emocijų eidamas paskui grupelę žaliųjų mokinių. Prieky einantys vaikai spėliojo kur juos vadovė veda, tad berniukas tik pavartė akis.
-Gi taip akivaizdu. Pagalvokit, mes esam klastuoliai, koledžo simbolis - gyvatė, kur dar mus gali vestis koledžo garbės dieną?- kiek piktai pasakė, atkreipdamas tik poros bendrakeleivių dėmesį. Akivaizdu, klastuoliai yra klastuoliai ir ne visi turi loginį mąstymą, tad Theo šnekesiai jiems įeis pro vieną ausį, o išeis pro kitą. Pagaliau pasiektas tikslas, kuris patvirtino ir dvylikamečio spėjimą. Praėjęs pro senolę, palto skvernu kiek užkabino jos aprangos sagą, tačiau neatsiprašė, nepasisveikino, tiesiog įėjo į vidų. Priėjęs prie pirmos gyvatės, įsižiūrėjo į jos akis. Mažoji gyvatėlė sušnypštė ir taip prasidėjo žvilgsnių karas. Neatitraukdamas nuo jos žvitrių akučių savų akių piktai, vos ne rėkdamas, pasakė:
-Ko čia žiūri? Čia tu eksponatas, ne aš,- parodė gelsvam ropliui liežuvį ir atsisėdo ant žemės, sukryžiavęs kojas bei delnus padėjęs ant kelių. Gyvatė nustojo žiūrėti, o Teodoras pergalingai nusišypsojo. Užsimerkė, sėdėdamas priešais aptvarą. Išgirdęs žingsnius, spragtelėjo pirštais.
-Labas, Katrile,- taria vis dar užsimerkęs,- neklausk iš kur žinau tavo vardą, tokie klausimai nuspėjami. Žmonės šiais laikais per kvaili tai suprasti. Neklausk ir iš kur žinau, kad tai tu. Žinau, kad aš teisus ir tiek,- pirmakursis staigiai atsimerkė. Atsistojo, nupurtydamas nuo drabužių dulkes ir švarią ranką paduodamas klastuolei,- atsimenu kaip tu ėjai ir kuo tu vardu nuo tada, kai buvo tavo eilė paskirti koledžą.- žinant atsakymą viskas buvo išties logiška, tik kaip Sher tai atsiminė?
-Aš Teodoras, beje.
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
-Eee... Pajuokavau, tiesiog pastaruoju metu kažkaip nesirodo nei pamokose, nei šiaip kur koridoriuj sutinku,- Lisetė be jokio drebėjimo balse ištarė ir, šyptelėjusi Emilliai, paėėjo keletą žingsnių kito gyvačių narvo link. Tiesą sakant, rausvaplaukė tikėjosi, kad bendrakoledžė žinos apie įbrolio nebuvimą pilyje. Matyt, nebuvo labai artimi... pamąstė septyniolikmetė ir pažvelgė tiesiai į gelsvas gyvatės akis, stebinčias atvykėlę.
-Ak, Emi, juk galiu tave taip vadinti?- šyptelėjo Klastūnyno globotinė,- Nereikia erzinti gyvačių, ir šios nieko tau nedarys,- patapšonojo rausvaplaukei per petį ir apsidairė.- Kažkur juk turėtų būti kietų gyvačių? Visos šios be galo panašios ir banalios. Tik šliaužioja aplink ir stebi kiekvieną priėjusį,- klastuolė pažvelgė į koridoriaus galą, už kurio buvo tamsios ąžuolinės durys su įspėjimu apie pavojų ant jų.- Eime,- pačiupo Emillios ranką ir nusitempė tų durų link.
Atidarius tamsias duris, Lisetę ir Aleno įseserę pasitiko tamsųs cementiniai laiptai, vedantys į rūsį. Nė neperskaičiusi, kas parašyta ant to įspėjamojo ženklo, septintakursė nusileido laiptais žemyn, o kartu nusitempė ir bendrakoledžę. Narvai šiame kambaryje buvo gerokai saugesni: ne tik stiklas, bet ir grotos, kurių esmės Lisetė, tiesą sakant nesuprato. Jei jau paslaptingais būdais būtų išdaužtas stiklas, gyvatės vis tiek pralįstų pro tarpus tarp grotų. Keistuoliai...
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Terariumas „Gyvatynas“
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
Nors ir akimirką panoro antrąją pamatytą gyvatėlę palaikyti rankose, apsigalvojo. Hm, galėtų narvai būti didesni. O jos išvis turi poilsio? Dylan'ui ta nedidelė gyvatė pasirodė tarsi guminis žaisliukas, nuspėjamas ar lengvai valdomas. Kodėl taip nuobodu žiūrėti į kažką už stiklo? Vaikinukas prie antrojo narvo ilgai nestypsojo - nebuvo nieko įdomaus, o ir pats gyvūnas atrodė it dirbtinis. Paverstas žaislu. Apsidairęs, žengė toliau. Kiekvienąkart, dairymasis aplinkoje, kurioje gan daug asmenų, klastuoliui priminė it kokį pasimetimą ar baimę. Trečiajame narve buvusi gyvatė jau palygint su antrąja atrodė storesnė ir bent ketvirčiu metro ilgesnė.
- Taip, - pritarė Europai, - kažkur giliau turėtų būti žymiai įdomesnės gyvatės. O šios, - buku žvilgsniu žvelgė į stiklą, buvusį priešais, - tarsi žaisliukai. Einam, paieškosim įdomesnių eksponatų.
Nelaukęs ar jam pritars, ėmė pėdinti pirmyn. Nedaug žingsnių žengęs, sustojo. Akys užkliuvo už blausiai apšviesto koridoriuko, vedančio į tokio pat blausumo kambariuką.
- Galbūt kažkas čionai bus įdomaus, - pasuko į šoną ir nėrė į blankybę.