[Auksė Marlena Hale]

Pasibaigus tiltui, ji stačia galva nėrė į visišką nežinią. Užsimerkė ir ėmė klausytis savo kvėpavimo, kuris pamažu virpėjo. Kuo toliau, tuo labiau, atrodė, kad dėl kažko Auksė vėl verks, vėl palūš ir kels kitokias, niekam neįdomias dramas. Bet Marietta susivaldė, atsimerkusi žingsniavo pirmyn. Nežinojo kur, bet tai ne itin ir rūpėjo, svarbu, kad nestovėjo vienoje vietoje. Pati nesuvokdama sekė siluetą, o geriau įsižiūrėjusi, stabtelėjo, pasibaisėjo savo elgesiu. Sekiau to paties koledžo mokinę?! Idiote, be Varnų daugiau čia nieko nėra. Gerai, nurimk. Tik nebėk atgal, kvėpuok giliai ir ramiai. Ne, ne, ne, ne, nedrebėk. Viskas gerai. Pamiršk. Hale niekaip nesugebėjo nurimti, ji buvo taip susikausčiusi, kad bet kas užkalbinęs, būtų ją išgąsdinęs. Ašarų nereikia. Jų nėra. Neegzistuoja. Vaizdas privertė šyptelti, it keliaujant po keletą istorijų vienu metu. Takelis vingiavo toliau, pasirodė nedidelis kaimukas. Auksė krūptelėjo išgirdusi balsą mergaitės, paskui kurią ėjo. Mergaitė sugniaužė kumščius ir leido nagams įsirėžti į odą, tik patį paviršių, it paklodę. Sėkmės, Aukseli. Kapstykis.
- Aš, aš, - balsas užsikirto, ji pasuko galvą į šoną, o neaiški ašara nuriedėjo skruotu, ją iškart nuvalė, - iš tiesų nenorėjau tavęs sekti. Mane patraukė tiltas, o vėliau pastebėjau tavo šešėlį. Nedrįsau užkalbinti, - gera, bloga melagė, - norėjau tik kažkur pabūti viena, pasėdėti, išgirsti čiulbančius paukščius, pasigėrėti saule...

[Clementine Martes]

  Pamačius ašarą kuri nuriedėjo per skruostą, Nikoletė susirūpino. Iškarto, net nežinojo ką daryti, juk atrodė, kad ši varna sekė mergaitę. O gal Nikki klydo? Gal tai toks sutikimas?
 - Ar galiu kuo nors padėti? - Pasiteiravo Auksės. - N-nežinau kas atsitiko, bet nusišypsok! - Šyptelėjo varnai. O ką Nikolė dar galėtu pasakyti? Ji net nežino, kas atsitiko, o kištis ne į savo reikalus, negali. Palikti taip vieną varną bėdoje, būtu negražu. Ar būtu gražu, jeigu bendrakoledžė paliktų kitą varną bėdoje? Ne!
 - N-nagi.. Kas atsitiko? - Priėjo prie rudaplaukės ir su pirštu nuvalė jos ašarą. O išgirdus atsakymą, dėl persekiojimo, mergaitė prikando lūpą. - Aišku. Vis tiek, smagu, kai tave kažkas seka, ar ne taip? Nieko nebūtu, jeigu tai būtu ir tiesa, dėl persekiojimo. - Pažiūrėjo Auksei į akis. - Tai gal norėtum man palaikyti kompaniją? Šios knygos pasaulis įspūdingas, aš įsitikinus, kad čia vienai būti netgi kiek pavojinga. O jeigu būsim drauge, bus ir linksmiau, ir galėsim patirti kartu įvairius nuotykius. Na.. Turbūt. - Nusijuokė. Čiupus Auksės ranką, Nikolė pradėjo eiti takeliu, kuris veda į neįtikėtiną pasaulį.

[Vintė Adamson]

  Save prigavęs bespoksant į raudonai nusidažiusius Torės skruostus, tokios spalvos pasidarė ir pats Hubertas. Stengėsi nesielgti keistai, nesinorėjo naujos pažįstamos akivaizdoje visai apsikvailinti, tačiau sekėsi jam, atvirai šnekant, ne itin gerai.
  Norai bešnibždant jos ir sesės paslaptį, vaikinukas tik krizeno, užsidengęs lūpas plaštakomis. Tiesa, pastarosios pakilo į orą, netikėtai prie ausies palinkus jaunėlei. Kūnu nuėjo šiurpuliukai. Tokio mergaitės gesto varnius nesitikėjo.
  - A-a-ačiū už pasiūlytą pagalbą, - tyliai sumurmėjo, nuleidęs akis. Norėjo dar pridurti „nors jos neprireiks“, tačiau nedrįso - bijojo pasirodyti nemandagus. Niekuomet nebūtų sukaupęs pakankamai ryžto, kad galėtų tiesiog paprašyti kieno nors pagalbos, o jos, jei atvirai, apskritai berniukui nelabai reikėjo. Nebuvo genijus, net pirmūnas tikriausiai ne, mat darbuodavosi ganėtinai lėtai, tačiau stropiai atlikdavo kiekvieną profesorių paskyrimą.
  Po šios keistos akimirkos nutiko baisiausia, kas galėjo įvykti. Prie moksleivių trijulės prisijungus Elei, norėjosi išgaruoti, iššokti iš baliono, nusižudyti ar, trumpai tariant, padaryti bet ką, kad jo nekliudytų tamsios merginos akys. Tačiau tam, panašu, buvo jau per vėlu.
  Tad Šefleris tik stovėjo it stulpas, klausėsi nejaukaus pokalbio bei apsimetė neegzistuojantis, vildamasis, kad niekas į keistą elgesį neatkreips dėmesio. Gerai bent tai, jog kelionė jau ėjo į pabaigą, kiekvieną sekundę oro balionas atsidurdavo vis arčiau žemės, o kone apčiuopiama buvo jau ne tik žolėmis apaugusi žemė, bet ir pabėgimo nuo vyriausios iš grupės moksleivių Stigler galimybė. Tiesa, ilgaplaukis vis dar dorai nesuvokė, kodėl jos vengė. Galbūt priežastis tokia, kad daryti norėjo atvirkščiai - būti kuo arčiau? Ne, greit nuvijo šią mintį, ji buvo itin absurdiška. Pirmiausia, Elė buvo ne drovuolio nosiai, antriausia, turėjo jis svarbesnių dalykų, dėl kurių galėjo rūpintis, o trečiausia, na... galbūt tai tebuvo ta akimirka, kai merginos veidas šmėžavo prie pat Huberto nosies, kuri jį taip gąsdino. Bet juk tuomet nenutiko nieko baisaus, nieko svarbaus, ir jis neturėjo pagrindo nerimauti. Taip, tikrai taip, tai ilgaplaukiui atrodė kaip logiškiausias bei priimtiniausias paaiškinimas, kuriuo stengėsi nutraukti šia tema samprotaujančias smegenis.
  Išsprūdęs iš pamąstymų, varnanagis apsidairė. Aplink buvo šimtai, gal net tūkstančiai, skirtingų tiltelių, kurie vedė į įmantriai atrodančias vietoves; kol kas jų ryškiai dar nesimatė. Keturiolikmetis svarstė, kur koledžas atvyko. Aplinka atrodė painiai.
  Moksleiviams ištipenus iš baliono (tiesa, ne visiems, Nora nusprendė iš jo iššokti), Varno Nago vadovas viską paaiškino. Pasirodo, vaikai buvo Pasaulyje tarp puslapių, o už kiekvieno tiltelio slypėjo vis kita istorija! Nors trečiakursis tik vos šyptelėjo, jo širdutė ėmė šokti laimės šokį. Itin žavėjo šitokia išvykos idėja, ypač tinkanti knygžiurkiškiausiam koledžui. O ir laiko šiam pasauliu pažinti Ramsay davė užtektinai - iki vidurnakčio! Įprastai tokiu laiku jau reikėtų miegoti. Žodžiu, tiesiog svajonės išsipildymas.
  Nor(idė), žinoma, tuojau pradėjo linksmai tauškėti, išsklaidydama ketveriukės tarpe užsilaikiusią nejaukią tylą. Kai mergaitė į jį kreipėsi, Hubertas norėjo mirti iš dėkingumo... ir įtarumo. Kodėl draugė pasirinko būtent jį? Juk tylus bei ramus vaikinukas toli gražu nėra svajonių kompanija tokioje šalyje. O dar tas Elės mirktelėjimas! Dabar garbanius visai nebesuprato, kas vyksta. Tik pažiūrėjo į merginą klausiamu žvilgsniu, jusdamas josios prisilietimą. Tiesa, po kelių sekundžių tamsiaplaukė atitrūko bei užšnekino Torę, ir tik tuomet varnanagis suprato, kad taip ir neatsakė mažajai.
  Per visą šią sumaištį net klausimą pamiršo, tad atsigręžęs tik išlemeno:
  - E-e, gal nori keliauti kartu? - raudonis užliejo nuo galvos iki mažojo pėdos pirštelio. - Pamenu, kad kažko klausei, tik nepamenu, ko klausei, bet, na, e, žinai, ee... Na, e, taip. Gal nori? - žodžius bėrė lyg žirnius, tik blogindamas situaciją.
 

[Auksė Marlena Hale]

Auksė blausiai šyptelėjo. Ji jautėsi baisiai, kamavo keista gėda dėl kelių skruostais nusiritusių ašarų. Labai retai, beveik niekados prie pažįstamų, nesvarbu, ar iš matymo, ar ne, suskystėdavo, parodydavo savo emocijas, o tuo labiau verkdavo.
- Man viskas gerai, - vis dar šypsojosi, keliais pirštukais nubraukė ašaras, o bebraukiant nuriedėjo dar viena ir ši ėmė iš savęs krizenti, beveik springdama, - net nežinau, kodėl verkiu.
Marietta šiek tiek nustebo įsitikinusi tokiu milžinišku, net nepasveriamu draugiškumu ir rūpestingumu (su savimi bijojo net ir lyginti), tad tokios šiltos, iš pažiūros smagios ir kupinos nuotykių kompanijos, atsisakyti būtų buvę beprasmiška. Norėčiau ir aš būti tokia draugiška. Kada nors... Hm, kokia čia knyga? Atrodo, kad iš kelių istorijų viskas sudėta. Taip keista, painu, savotiška ir šilta. Ji nespėjo nieko atsakyti paslaugiajai bendrakoledžei, kurios vardo, atrodė, nežinojo, o jau buvo pagriebta už rankos ir nukūrė takeliu.
- Mielai, - sumurmėjo labiau sau, - sakyk, o kuo tu vardu? Ir... Gal žinai kieno ši knyga ar pasaulis? Atrodo kažkur matytas, tačiau kupinas savitos šilumos, keistumo ir kitokių detalių.
Mergaitė paleido Varnos ranką ir išvengė susidūrimo su priešais iššokusiu medžiu.

[Torė Finitsis]

Kai balionas pagaliau pasiekė žemę Torė nekantraudama išpėdino iš jojo. Tiesą sakant, buvusi nuostabi nuotaika kiek subliuško, nes lipant iš baliono, prie išėjimo susidarė tokia grūstis, kad mergaitės kojos buvo taip numindytos, jog vargšelė nebejautė pėdų.
Mergaitė greitai surado savo bendrakeleivius ir nusišypsojo. Vėl nežinojo ką pasakyti. Tilteliai veda į knygų pasaulius. Juk tai tiesiog nuostabu! Torė apžvelgė visus varnanagius dar besitikėdama tarp jų pamatyti Betę, su kuria kelionė į knygų pasaulius tikrai pasidarytų dar ypatingesnė, bet, deja, jos nebuvo. Na, bet ir su Ele bus labai linksma. Žinoma, prieš ją dar stovėjo Hubertas ir Nora, bet, atvirai, su sesute ji ir taip turėjo daug galimybių pabūtį, o ir vyresnėlė jau pasirinko keliauti su Hubertu. Torė prisimerkė ir šyptelėjo. Ar ji kažko nežino apie tuos du varniukus? Mergaitė nuvijo tokią mintį. Juk Nora turėtų pasakyti tokią svarbią žinią sesei.
  - Taip. Taip, mielai keliausiu kartu,- supratusi, kad Eleizijos žodžiai buvo skirti jai, ištarė,- Aš galvoju nukeliauti į Pritianą arba, hm, pas Mikę Pūkuotuką. O kur norėtum keliauti tu?- pridūrė.

[Eleizija Stigler]

Karšto oro balionas nusileido ir gausus būrys varnių patraukė link išėjimo. Elė tik šyptelėjo ir šoktelėjo pro krepšio šoną ir greitai palietė žemę. Ji atsitūpė ir šyptelėjo, kai pirštai maloniai glostė žolę.
Po kelių privačių akimirkų, ji staigiai šoktelėjo ir apsidairė, tikėdamasi rasti Torę. Akimis aptikus tą mielą varnę, Elė stryktelėjo ir pasileido prie jos. Priėjusi jai plačiai šyptelėjo ir pasitaisė savo dvi pintas kasytes. Jau žiojosi sakyti, kad ji būtinai turi nueiti į "Sostų karų" pasaulį, kai Torės klausimas išmušė varnę iš vėžių.
-Juk aš pati pirmoji pasakiau, kokius pasaulius noriu aplankyti. Nejau negirdėjai? - pasilenkė arčiau draugės ausies. -Tikriausiai per daug atidžiai stebėjai tuos du balandėlius. Žinoma, aš pakartosiu, ką noriu aplankyti. Trokštu nukakti iki "Sostų karų" pasaulio ir žinoma pas gražuolį Risą, - Eleizija mirktelėjo Torei, kai ji paminėjo Nakties dvaro valdovo vardą.
Stigler suėmė jos ranką, giliai įkvėpė ir pradėjo bėgti žemyn - ten, kur stūkso tiltelių labirintas. Malonus, šiltas vėjelis taršė mergaičių kasas į šalis. Pribėgusios pirmą tiltelį, Elė sustojo ir atsigręžė į Torę.
-O iš kur mes žinosime, kuris veda į Pritianą?

[Nora Kühnemund]

 Ji smalsiai pakreipusi galvą žiūrėjo į sutrikusį garbanių, dabar visą raudoną. Atrodė, kad jam dar nejaukiau nei įprastai, o tai jau kažkas, turint omeny, kad jis ir taip be perstojo atrodė kažko išsigandęs ir baisiai nepasitikintis savimi. Nora šiuo požiūriu buvo beveik visiškai jo priešingybė – drąsi, nebijanti iššūkių.
 Jis taip ir neatsakė į jos klausimą, tačiau ilgaplaukė kažkaip prisiminė, jog itin nemandagu zirzti ir užknisti kitus, visgi visai neslėpė nekantrumo – taip trypė žemę, kad toje vietoje, kur stovėjo, jau spėjo atsirasti duobutė, o nuolat tampomos kasos jau spėjo išsidraikyti ir dabar netvarkingai plėvėsavo aplink mergaitės veidą.
 Sesė su Eleizija jau spėjo nutolti ir dabar bėgo pievėle link tiltelių. Tik tada Hubertas išdrįso vėl kažką ištarti ir Norai kilo keista mintis, kad jis vengia Elės ir kažkodėl prie jos tampa dar nerangesnis.
 – Taip, keliaujam kartu, – nusijuokė, – Klausiau, kur nori keliauti. Na, tai kur? – pasitikslino, vėl palydėdama savo žodžius skardžiu juoku, – Žinai, aš daug knygų nežinau, bet tas, kur skaičiau, tai visos patiko ir daar negaliu apsispręsti. Na, nes kaip man išsirinkti, kur geriau: Smaragdiniame mieste ar Narnijoj? Aš noriu ir ten, ir ten, bet bijau, kad užsimiršiu, užsisėdėsiu ir paskiau niekur nespėsiu.
 Kol burna linksmai tarškėjo, akys lakstė po pievutę, ieškodamas kokio tiltelio, kuris padėtų mergaitei apsispręsti. Tiesa, akutės nei prie vieno nesustodavo ilgiau nei sekundei, kol pagaliau užtiko tą, kuris patraukė jos dėmesį.
 – Ei, ar matai tą tiltelį?! – nudžiugo ir pirštu parodė ryškiai oranžinį tiltą, ant kurio turėklų buvo užmaukšlintos įvairiaspalvės kojinės, – Argi čia ne Pepės tiltelis? Ak, taip norėčiau pas ją! Ji tokia drąsi ir šauni, ir visada turi puikių minčių, ir gaila, kad neturiu tokios draugės! – iš jaudulio net jos akys sublizgo, o skruostai nusidažė raudoniu, – Tai nori pas Pepę? – pasiteiravo, prisiminusi, kad stovi čia ne viena.

[Luna Gardner]

Atostogoms prabėgus taip greitai, jog Luna nė nespėjo pastebėti, teko grįžti į Hogvartsą. Per kelis vasaros mėnesius mergina pasikeitė. Dabar buvo dar aukštesnė, plaukai šiek tiek pakirpti ir kur kas šviesesni, tačiau vistiek išliko rudi. Be to ir pati mėlynakė labiau suaugo, tačiau ši vasara nebuvo pati geriausia. Sužinojusi kur kas daugiau nei tikėjosi rudaplaukė buvo sutrikusi ir pasimetusi. Nei namų darbams, nei kam nors kitam ji neturėjo nuotaikos, norėjo išsilieti ir atsipalaiduoti, tad išsitraukusi savo dėklą, kuriame buvo kardas mėlynakė žvilgtelėjo pro bendrojo kambario langą, pro kurį matėsi pieva ir nieko nelaukusi išėjo iš savo kambario. Greitai nulipusi laiptais rudaplaukė išėjo į kiemą ir vos po kelių akimirkų atsidūrė pievoje. Ištraukusi plieninį kardą maišytą su sidabru mergina stipriai juo užsimojo. Orą perskrodė aštrūs kardo ašmenys. Luna norėjo ištrinti viską ką išgirdo iš savo tėvų. Tie žodžiai žudė iš vidaus. Dar kartą užsimojusi ji kirto kardu per orą ir susmuko ant žemės kardą įsmeigdama į žemę.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah net nepastebėjo kaip praėjo vasara, kaip su tėvu jie kartu leido laiką,, daug ko mokėsi, pastiprėjo fiziškai, protiškai ir visaip kitaip.. Tik vasara be nuoskaudų palikti negali, vaikis sutiko savo motiną, kuri norėjo jį pamatyti, su juo bendrauti.. tačiau Elijah padarė taip, kad jai skaudėtu, suvarė kuolą tiesiai į širdį parodydamas, kad jis puikiai gyvena be jos.. Taip ji liko įskaudinta, sugniuždyta, vaikinui buvo jos labai gaila, tačiau atleisti jis jai negalėjo buvo per didelis randas paliktas širdyje.. Be to daug keliavo, mokėsi, bendravo su žmonėmis, šios atostogos buvo geros, tačiau šiek tiek su nuoskaudomis..
Šįkart vakarėjant Elijah nusprendė pasivaikščioti po apylinkes, tikėjosi sutikti Luną, vaikis turėjo gana gera intuiciją.. daug ką nujaučia.. Taipogi tą susitikimą su motina jis puikiai jautė, dėl to paskutines dienas Hogvartse leido pilnas nerimo, o dabar tai atrodo tik juokai, tačiau kai pamatė mama, jam iš dalies suspaudė širdį, tačiau jis negalėjo pasirodyti bailys.. Dieve būk geras atleisk man, tačiau taip bus geriau, ji išėjo ne mes.. Be to ir dabar Chris' as jautė vilkę kažkur čia.. kažkur netoli, tačiau kur, jis net nenutuokė, tad pasuko link Varno Nago bokšto pievos, nes jei jos nėra Uždraustajame miške, pievoje prie miško, prie ežero, lieka tik ten arba pilyje, tačiau tokiu laiku ne jai sėdėti pilyje..
- Kodėl aš jos ieškau? - Prisimindamas tėvo žodžius, kad su ja geriau nebendrauti vaikis šiek tik sutriko, tačiau jis taip negalėjo, jis jai kažką jautė ar tai draugystė ar kažkas daugiau.. Jis ir pat nežinojo, buvo pasimetęs. žinojo tik viena - ji vilkolakė..
- Širdis.. jos širdis.. - vampyras išgirdęs Lunos širdį, kuri plakė gan greitai pasileido bėgomis po pievą jos ieškoti.. Taip ir šįkart intuicija jo neapgavo, ji buvo čia su kardu rankoje ir su juo besitreniruodama.. tačiau labiau atrodė, kad ji pykta ir taip lieja savo įtūžį..
- Laba, - ištaręs šiuos žodžius vaikis nubėgo ir apkabino merginą..

[Luna Gardner]

Vasaros kelionė buvo puiki, mergina praleido daug laiko su tėvais, pamatė nuostabią šalį, patyrė daug nuotykių, tačiau ji niekaip negalėjo pamiršti jos pabaigos, motinos žodžių. Kodėl tai turėjau būti aš? Turbūt likimui patinka žaisti su manimi...Luna žvilgtelėjo į kardo rankeną. Ją puošė juodasis metalas su baltu Pusmėnulio ženklu, o apačioje ir viršuje tikras išgraviruotas auksas. Atsistojusi mėlynakė toliau treniravosi, tačiau tai visiškai nepadėjo. Ji vis dar jautėsi sutrikusi ir pikta. Negalėdama nustoti galvoti apie tai, kas nedavė ramybės mergina nė neišgirdo, kaip pievoje atsidūrė dar kažkas. Išgirdo širdies plakimą tik tuomet, kai pievoje nuskambėjo pasisveikinimas. Atsisukusi Luna išvydo atbėgantį Elijah'ų. Nesusilaikiusi rudaplaukė nusišypsojo ir berniukui pribėgus apkabino jį. Nors mergina ir paaugo, tačiau vistiek buvo žemesnė už Elijah'ų. Išvydusi berniuką mėlynakė pastebėjo, kad ir jis paaugęs ir regis stipresnis.
-Seniai matytas,-nusijuokė Luna.

[Elijah Chris Dawson]

Vaikinas džiaugėsi, kad mergina atsakė tuo pačiu ir jo neatstumė.. Reiškia dar daug kas nepasikeitė, nors tėvui tai nepatinka, tačiau kitos išeities aš neturiu, man juk irgi reikia draugų.. Iš tiesų Luna buvo pasikeitusi šiek tiek pasistiebusi aukštyn, tačiau ne tiek, kad aplenktu vampyrą..
- Tikrai, kad seniai, be to kaip matau paaugai, be to plaukai pakirpti kiek matau, - šyptelėjo Elijah ir atsistojo nuošaliau, bandydamas atitolti, nes žinojo, kad su vilkolake bendrauti jis negali..
- Iš tikrųjų mes turim pasikalbėti per vasarą daug kas pasikeitė ir.. - ir vaikinui užstrigo žodžiai, atrodė jis nebemoka šnekėti, nes pasakyti žodžiai gali įskaudinti varnę.. Kodėl kodėl kodėl? Tėve tu mane statai į tokią keblią padėtį, kad dabar būtum bent šalia, aš planavau.. ir iki šiol kai ką planuoju, tačiau turiu pasakyti Lunai, kad viskas mes negalim bendrauti dėl skirtingų gaujų, šeimų..
- Klausyk, matau tu kažko pyksti kas nutiko? - bandydamas nors trumpam išvengti to pokalbio Elijah nukreipė temą.. Ką aš darau, juk žinau, kad tas pokalbis bus ar dabar ar rytoj.. Aš jo neišvengsiu, o su Luna pakalbėt turėsiu..
- Ir tiesa mes turim pasikalbėti ir pati, - strigo žodžiai gerklėje, - pati žinai apie ką.. taip pasakęs vaikinas nuliūdo ir tuptelėjo ant žemės..

[Luna Gardner]

Paaugusi per vasarą mergina beveik pasivijo Elijah'ų, tad dabar abu jaunuoliai buvo panašaus ūgio ir Luna nebesijautė tarsi mažoji sesutė stovėdama šalia grifo.
-Taip, norėjau šiokių tokių permainų...-tyliai atsakė mėlynakė. Visą vasarą praleidus su tėvais ir gauja dabar rudaplaukė jautėsi keistai. Ji ir vėl bendravo su Elijah'ų, su vampyru. Dar neseniai pasiryžusi perkalbėti gaują ir tėvus dėl vampyrų Luna persigalvojo, tačiau nežinojo kodėl. Galbūt jautė, kad tai nieko nepakeis, o galbūt pati nebenorėjo.
-Taip, pasikeitė...-nuleidusi žvilgsnį į žemę sumurmėjo mėlynakė. Ačiū visiems kam turėčiau padėkoti, kad atsidūriau tokioje padėtyje...
-Nieko nenutiko, viskas gerai,-šyptelėjo mergina ir žvilgtelėjo į berniuką stovintį šalia. Kodėl kai radau žmogų, su kuriuo jaučiuosi panašiai, kaip su Kailu, jis turi būti mano priešas?
-Apie ką nori pasikalbėti?-Įsidėjusi kardą atgal į dėklą mergina atsisėdo ant žemės.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah atrodė, kad jis atitolo nuo merginos, kažkas pasikeitė ar dėl to, kad jis žiobariškame pasaulyje sutiko merginą ir netyčia ją nusižiūrėjo, o gal dėl tėvo pasakytų žodžių.. "Ji belekada tave įskaudins.. Atitolk nuo jos" - prisiminus tai vaikiną kiek šiurpas nukrėtė, o dar žinant tą, kad tėvas vos jį išleido..
O dar tėvo brolio šeimos nužudymas.. Kas nutiko dėl visko kalti vilkolakiai.. Todėl vaikinas negalėjo su ja bendrauti, nes žinojo, kad vieną dieną jis nenorės jos matyti ir apskritai visų vilkolakių..
- Matai, mūsų bendravimas pasikeitė, - niūriai pasakė vaikis.. - Taip tu teisi viskas pasikeitė, o pasikalbėti noriu apie tai, kad.. - sukaupė visą drąsa.. - mes nebegalim bendraut, - atsidusęs pabaigė jaunasis vampyras, - kai buvau ten, kol su tėvu keliavom, mūsų gaują vėl užpuolė vilkolakiai ir dar kai viską papasakojau tėvui.. Jis supyko ir uždraudė su tavimi kalbėtis, nes kitaip aš čia paskutinį kartą.. - liūdnokai tarė vaikis.. - O tu manau net ir nekalbėjai, nes tavo bendravimas atšalo, matau tu netgi nebekenti manęs.. tai vat mes turim atitolti, - tai pasakęs vaikis atsistojo...

[Luna Gardner]

Nors Luna visą gyvenimą buvo mokoma pagarbos kitiems ir buvo davusi sau pažadą, tačiau pamažu suprato, kad ji nieko nepakeis. Seniai prasidėjęs vilkolakių ir vampyrų karas dar ilgai nesibaigs. O bendraudama su Elijah'u jie vienas kitą tik skaudins. Nuleidusi akis į žemę mergina klausėsi berniuko. Ji puikiai suprato dėl kokių priežasčių jie nebegali bendrauti, tad tik linktelėjo vis dar žvelgdama į vešlią žolę. Verčiau jau nebūčiau gimusi...arba būčiau gimusi kokiu nors žvėrimi ir netektų dabar kankintis. Išgirdusi paskutinius Elijah'aus žodžius mėlynakė ruošėsi atsakyti, tačiau buvo per daug nuliūdusi ir nenorėjo pyktis su berniuku. Nenoriu išsiskirti susipykus... Rudaplaukės atmintyje iškilo vaizdas, kai ji papasakojo tėvams apie Elijah'ų ir jų draugystę. Nors tėvai ir nesupyko, tačiau nebuvo patenkinti, jie žinojo savo dukros įsitikinimus, tad suprato ją. O gaujai papasakoti apie tai ir paprašyti jų kitaip bendrauti su vampyrais buvo katastrofa. Jie visi nekentė vampyrų ir Luna juos puikiai suprato.
-Netiesa, nejaučiu tau neapykantos, bet turbūt tu teisus, mes nebegalime bendrauti, taip bus geriau visiems,-mėlynakės balsas nuskambėjo tyliai, tačiau ji žinojo, kad berniukas išgirdo.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah šnekėdamas stebėjo Luną matė, kaip ji pyksta ant jo dėl to, kad šis mini vilkolakius negerais žodžiais, tačiau ką daryti, kai tai yra tiesa.. Elijah pusbrolis mirė nuo jų kaltės, iš pradžių jaunajam vampyrui tai nerūpėjo, tačiau dabar kai gerai apgalvoja, jis taip pat nori keršto, nori atkeršyti tai gaujai, kuri nužudė jo pusbrolį ir tetą.. Per juos dėdė paskendęs alkoholio liūnuose ir net neketina sustoti, nors yra ir gryniausias vampyras, tačiau jis vienas nieko negalės padaryti, o jei jie visi kartu susivienys ir išžudys vilkus, dėdėj bus geriau jis jaus pasitenkinimą..
- Jauti, nejauti mūsų draugystė turi liautis viskas, nesuprantu jau ir savęs, kaip mes galėjom bendrauti, aišku aš dar nebuvau girdėjęs apie savo pusbrolio ir tetos nužudymą, dabar aš žinai ko noriu, - šiek tiek pyktu tonu nutęsė vaikis, - noriu keršto, nežinau ar tai tavo gauja ar ne, tačiau kitos išeities nebus, aš padėsiu saviems.. - tai pasakęs vaikis nutylo..