0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Starkas Erikas Ramsay

  • Burtininkas
  • ****
  • 222
  • Lytis: Vyras
  • i don't wanna go, mr. stark
Pieva už Varno Nago bokšto
« Prieš 6 metus »
Tiesiai po Varno Nago bokšto langais, visai netoli ežero, driekiasi didelis, niekieno nenaudojamas apželdintas plotas. Tai tiesiog keliasdešimt kvadratinių jardų nelabai prižiūrimos žolės bei laukinių gėlių. Neauga čia jokie medžiai, krūmų taip pat nerasi. Tai, kas daugeliui į galvą ateina, išgirdus žodį „pieva“.

***

 Starkas laukė savo globotinių beveik vidury didžiulės pievos. Turbūt pirmą sykį mokiniai pamatys jį apsitaisiusį kitaip: mokykloje visada rodėsi apsirengęs baltais marškiniais ir juodom kelnėm, bet šia ypatinga proga nutarė pakeisti savo įvaizdį, tad atsliūkino su trumparankoviais marškinėliais, išryškinančiais jo raumenis, bei šortais.
 Tolumoje pasigirdus pilies varpams, skelbiantiems penkioliktą valandą, varniukai ir varniukės ėmė po truputį rinktis. Greitai aplink jį jau stovėjo burys pasirengusių nuotykiui vaikų.
 – Labas, labai smagu, kad susirinkote, – pasisveikino su jam nebūdinga šilta šypsena, – Kaip ir žadėjau, šiandienos šventės proga turiu jums staigmeną.
 Sulig paskutiniaisiais žodžiais mostelėjo burtų lazdele ir prieš susirinkusiųjų akis pasirodė didelis oro balionas. Jo kupolas, kaip ir pridera tokiai šventei, buvo margintas mėlynais bei bronziniais dryžiais, pintą krepšį iš šonų puošė ereliai. Ugnies jis nereikalavo, mat skrido magijos pagalba ir jau buvo pasiruošęs bet kada kilti į orą.
 – Šiandien truputį pakeliausime, kol kas dar nesakysiu kur. Nagi, prašom lipti į balioną, – šyptelėjo, dar sykį mostelėdamas lazdele, kad pintinė prasivertų ir būtų galima įlipti vidun.
„when i drift off, i will dream about you. it's always you“ - tony stark, avengers: endgame

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
 Nikoletė buvo susidomėjus, kokia būtent staigmena bus, sugalvota koledžo vadovu. Vos išbuvus savo paskutinėje pamokoje, pozityviu žingsniu, pradėjo eiti pievos link, kur ir bus toji staigmena. Jau einant, matėsi kaip kiti mokiniai, tokie patys, kaip Nikoletė, buvo su spindinčiomis akimis, trokštančio sužinoti, kas per staigmena. Su šypsena, varna taip ir toliau ėjo link herbologijos profesoriaus.
 Atėjus, nieko nebuvo. Jokios tos staigmenos. Apsidairius, buvo dar susirinkę mažai mokinių. Nikoletė tiesiog negalėjo daugiau laukti. Kokia veikla ji tuo metu nebuvo užsiėmusi. Tai rinko sniegą kuris neseniai buvo iškritęs, tai su kažkokiu pagaliu žaidė. Įsivaizdavo, kad tai jos kardas ir kvietė į duelius kitus mokinius. Bet jie tik į ją keistai pažiūrėdavo ir net nenorėjo su ją susidėti.
 Tik praėjus laikui, kur jau daugumą mokinių susirinko, koledžo vadovas prakalbo. Na, pagaliau.. Ir jam pabaigus kalbėti, magijos pagalba, atsirado didžiulis oro balionas. Mažoji varna net nežinojo ką pasakyti, nes buvo pernelyg nustebusi. Tad ji įlipo į balioną ir laukė, kol jis pradės skristi.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
  Delnu prisidengdama nuo šviečiančios saulės, Vintė pėdino po jos koledžo bokšto langais esančios pievos link. Geltonais sandalais papuoštos pėdos vis įsipainiodavo tarp susiraizgiusios laukinės žolės, šen bei ten žiedus skleidė smulkios gėlytės. Vieną jų pasilenkusi nuskynė ir užsikišo už ausies. Melsvi žiedlapiai sudarė švelnų kontrastą su šviesiais vienuolikmetės plaukais.
  - Laba diena, profesoriau Ramsay, - pasiekusi tikslą sumurmėjo su aiškiai girdima nuobodumo  gaidele.
  Netruko suprasti, jog Varno Nago garbės šventės vietoje atsirado viena pirmųjų, tad jautėsi kiek nesmagiai. Betrypčiodama vietoje spėjo net kartą nusiversti, nes, na, tokia jau Adamson buvo. Greitai pašoko ant kojų, tikėdamasi, kad niekas nepastebėjo. Apžvelgusi savo raudonus šortukus, priderintus prie salotinių trumparankovių marškinėlių, riestanosė atsipūtė; dėmių nebuvo.
  Koledžo vadovui prabilus, jo veide atsirado itin įtartina šypsena, kuri, atrodė, tiesiog nepritiko šitokios išvaizdos vyriškiui. Visgi pirmakursė, nenorėdama pasirodyti nemalonia, ir pati pabandė išspausti vypsnį. Reikėjo juk kažkaip padrąsinti naująjį varnių tėtuką.
   Vintei patiko smagios staigmenos, todėl, apie vieną tokią išgirdusi, apsidžiaugusi ištempė ausis, nekantraudama sužinoti kuo daugiau. Tik paruošė ne tą jutimo organą. Netrukus prieš mėlynas akis nežinia iš kur (išties tai žinia, mat puikiai matė profesorių Ramsay mojuojant burtų lazdele, tačiau apsimesti nepastabia atrodė smagiau) atsirado didžiulis balionas, išmargintas varniškomis spalvomis. Šviesiaplaukė užsidengė skruostus rankomis. Negalėjo patikėti! Ne, toli gražu ne todėl, kad džiaugtųsi, matydama tokią neįprastą transporto priemonę. Mažoji burtininkė paniškai bijojo aukščio. Tačiau apsikvailinti nenorėjo. Nebuvo kur trauktis.
  Svarstydama, kur keliaus su bendramoksliais, Vintė įgriuvo (taip, tikrąja to žodžio prasme) į didžiulę pintinę. Bailiai nuropojo iki erdvės krašto ir atsirėmė į baliono kraštą. Bandė nuraminti pernelyg greitai besidaužančią širdutę, jos vietą uždengusi delnais. Na ir siaubinga kelionė laukė!           

*

Neprisijungęs Florence Hailey Darcy

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • don't waste your time or time will waste you
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
  Šventės skirtos puoštis, tą Florencija mėgo ir šiandien ketino daryti. Tad kodėl gi nepasipuošus?
  Džiaugdamasi tokiom mintim, mažoji dama, kai laikrodis rodė pe penkių penkioliktą valandą, brido per pievą link jos vidurio. O brido kone tikrąja to žodžio prasme – ilgesni žolės stiebai vis taikėsi kabintis į mergaitės tamsiai mėlynos suknelės apačią, esančią vos vos žemiau kelių, padabintą baltu tiuliu. Apie jokią kitą aprangą nebuvo nė susimąstyta, juk vis dėlto vadovas koledžo garbės šventės proga žadėjo staigmeną. Visą rytą Florencija Heilė suko savo mažą galvelę, tačiau niekaip negalėjo atspėti, koks gi tas siurprizas bus. Knygos? Galbūt lėlės? Ne, mama dvylikametei nebeleido žaisti su jomis, vis sakė, jog tai vien vaikų žaidimai, o jaunoji panelė Darsi jau nebe tokia. Bet galbūt nebūtų labai blogai, jei naująją porcelianinę draugę pasisodintų ant naktinio stalelio šalia lovos, tiesa?
  Kai atėjo nurodytoji valanda, rusvaplaukė maloniai šypsojosi ir linkčiojo kiekvienam atėjusiajam, mandagiai pasisveikino su vadovu. Buvo keista matyti tokią netradicinę aprangą, akimirką Florencijai dingtelėjo, kad gal kiek ir persistengė apsivilkdama puošniausią suknelę, bet nieko nebebuvo galima padaryti, jei jau buvo taip išauklėta.
  Išvydusi oro balioną, mergaitė aiktelėjo. Niekada nebuvo mačiusi tokio gyvai, tik skaičiusi knygose. Neramino mintis apie jo patvarumą (bet su magijos pagalba viskas turėtų būti gerai), be to, mėlynakė dar nežinojo, ar pasižymi aukščio baime. Bus puiki proga sužinoti, – ramino save, lipdama į oro balioną.
no one's going to take me alive
time has come to make things right


*

totalusidiotizmas

Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Vishali lėkė kaip akis išdegusi iš pilies. Vos nugirdusi kalbas apie išvyką, ji griebė mamos dovanotą maišelį (didesnį viduje), ir susikrovusi visus reikalingus daiktus, išbėgo laukan. Iš pradžių, tiesą sakant ji net nežinojo kur eiti. Laimei pastebėjo keletą varnanagių einant link kažkokio lauko, netoli ežero. O tas laukas visgo buvo tiesiai po Varno Nago bokšto langais. Kaip patogu!  ji pagalvojo. Varnė nė nemanė susirišti plaukų. Na, iš tikrųjų tingėjo. Tad jai bėgant su prasegtu apsiaustu, susegtu tik ties kaklu, plevėsuojančiu už nugaros, lyg super herojaus, jos plaukai plaikstėsi į šalis. Na, ir kai esama su tokiais ilgais ir ryškiais plaukais, negalima apsieiti be bėdų. Štai ji bėgo, bėgo ir kažkas staigiai ją truktelėjo už plaukų. Ji net spėjo riktelt "Ei!". O atsisukusi, ji pamatė jos plaukus užsikabinusius už krūmo. Jie buvo gan prastai įsivėlę į krūmą, vėjo pagalba. Priėjusi prie krūmo, ji visaip bandė juos atpainioti. Staiga jai šovė gan gudri mintis. Ji nelabai ramiu balsu staigiai tarstelėjo:
 - Alohomora!
 Tik jai vos ne išrėkus tai, nieko plaukams nepasidarė. Ji nervingai ir garsiai suurzgė. Galiausiai grubiai ištraukusi plaukus, susinervinusi nuėjo link oro baliono. Be eilės įžengusi į jį, atsirėmė į vieną iš kraštų ir sukryžiavo rankas. Puikus nusiteikimas dienai.

*

Neprisijungęs Starkas Erikas Ramsay

  • Burtininkas
  • ****
  • 222
  • Lytis: Vyras
  • i don't wanna go, mr. stark
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
 Paskutiniam varniukui įlipus į pintinę, vidun užėjo ir pats profesorius, uždarydamas praėjimą. Vos krepšys užsidarė, balionas lėtai pakilo viršun. Kilo aukštai aukštai kol atsidūrė virš debesų, o tada neskubėdamas pradėjo skristi į priekį tik Starkui žinoma linkme. Debesys užstojo pasaulį apačioje, vos retsykiais matėsi mažutėlaičiai miestelių pastatai su miniatiūriniais žmogeliais. Visą kelionę balione grojo šventinė muzika, kuria lankininkas buvo pasirūpinęs iš anksto. Dabar ji be pertraukos sklido iš šonuose kabančių erelių.
 Po gero pusvalandžio skrydis pradėjo lėtėti, muzika tilti, o balionas pamažu priartėjo prie žemės. Atsivėrė nuostabus kalvotas kraštovaizdis, tolumoje driekėsi kaimai ir miesteliai, tamsavo miškų siluetai. Vietomis pasakišką peizažą „pjaustė“ upių ir upelių vingiai su begale tiltelių.
 Nors kiekvienas tiltelis buvo kitoks, jie derėjo tarpusavyje. Štai, kairyn nuo nusileidusio varniško baliono tiltas buvo juodas su strypų turėklu, apipintas rožėmis bei spygliais, kažkuo primenantis pasaką „Gražuolė ir Pabaisa“, ant kito – puikavosi lediniai ornamentai, panešėjantys į ryškias, net šviečiančias mėlynas akis, o turėklus sudarė tūkstantis kardų. Dar viename tiltelyje buvo keletas kiškių urvų, o turėklus puošė kortų simboliai; dar viename penki simboliai: medis, akis, ugnies liepsna, svarstyklės ir dvi rankos. Žodžiu, tiltelių buvo begalybė ir kiekvienas atrodė kitaip.
 – Sveiki atvykę į Septynias Karalystes arba kitaip Pasaulį tarp puslapių, – rankos mostu parodė į atsivėrusią šalį, – Šiandien yra Varno Nago garbės diena, su kuo jus nuoširdžiausiai sveikinu. Kiek girdėjau, varnanagiai dažnai pasižymi itin didele meile knygom. O Septynios Karalystės yra knygų pasaulis, tai šalis, kurioje gyvena visi jūsų mėgstami ir nekenčiami knygų veikėjai: čia galite sutikti tiek Risandą, tiek Sersėją ar Persį Džeksoną, nekalbant jau apie Alisą. Čia ir praleisime popietę. Jei norite susitikti su mėgstamos knygos veikėjais, jums reikia rasti tiltelį, simbolizuojantį tą knygą. Vos jį pereisite, atsidursite norimoje šalyje. Svarbu nesupainioti tiltelių! Kelias atgal yra toks pat, jį rasite anapus pasaulio. Taigi, smagios jums dienos. Susitiksime čia prie baliono lygiai vidurnaktį, – šyptelėjo savo globotiniams ir, palaukęs kol šie išsibėgios po kalvas, pats irgi patraukė vieno tiltelio pusėn.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Starkas Erikas Ramsay »
„when i drift off, i will dream about you. it's always you“ - tony stark, avengers: endgame

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Šiandien diena buvo saulėta ir graži. Žinoma, Hannah džiaugėsi ne tik tuo. Šypsena nuo jos veido nedingo vardan jos buvusio koledžo - Varno Nago - šventės. Šiandieną ji dėvėja baltą, ploną, ilgą, lininę suknelę, kiek siaurėjančia ties liemeniu. Palaidus, banguotus plaukus puošė balkšvomis gėlytėmis puoštas lankelis, kaip gėlių vainikas. Na, o kaip varno nago šventė be jo pagrindinių spalvų? Tam ji pasirinko mamos megztą, dryžuota mėlyna-bronzinė spalvomis, šaliką bei vėrinį su erelio ženkleliu. Šiandien ji buvo pakviesta į varniukų šventę kolegos ir dabartinio koledžo vadovo, kaip buvusi Varno nago mokinė ir vadovė. Tai labai džiugino merginą.
Mergina ėjo koridoriumi, už rankos vesdama pasimetusį varniuką. Juk nepaliksi jo be staigmenos, tiesa? Šypsojosi jam, drąsino. Hannah pagaliau pasiekus susitikimo vietą, kiemą, paleido berniuką pas draugus, o pati atsisuko į Starką. Susitikimo taškas buvo pieva netoli varno nago bokšto. Graži vieta. Labai.
-Sveikas.- tarė, skaisčiai šyptelėjusi,- atrodo, jau visi.
Profesorė įlipo į balioną ir suspaudė erelio grandinėlę. Čia turi būti saugu. Jau metas skristi. Viskas buvo išties gerai, net nuostabu. Atvykus į vietą, merginai norėjosi sušukti kaip mažam vaikui, kaip čia šaunu ir gražu. Ilgai negalvojusi, pasirinko vieną tiltelį, nustebsite kur jis veda.
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
Plaukus susipynė į dvi kasytes ir sau lengvai žingsniavo po magiškos mokyklos teritoriją. Žinoma, varnė traukė ten, kur plasnojo visos Hogvartso varnos - link pievos už Varno Nago bokšto. Pati net nežinojo, ko tikėtis. Nežinojo ar pamatys pažįstamą veidą, ar galės su kuo pakalbėti, ar tikrai nori ten eiti... Bet Eleizija nebūtų Eleizija, jei nors nepamėgintų. Jei nepatiks, galės bet kada išeiti.
Atsidūrusi pievoje, ji akimirkai sustingo. Išvydusi karšto oro balioną, nustebo, gal net pasimetė. Kas čia bus? Pasitaisusi drabužius, ji pasileido greitesniu žingsneliu. Priėjusi oro balioną, linktelėjo visiems galvą ir šypsodamasi pasisveikino. Šoktelėjo į balioną ir pradėjo draugų paieškas, nors draugų beveik neturėjo. O gal Hubhubas čia bus? Juk visa tai skirta varnoms, o jis priklauso Varno Nagui.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
 Nora atsikėlė kartu su pirmaisiais saulės spinduliais. Koledžo vadovo žadėtojo staigmena kėlė daug emocijų – jautė ir smalsumą, ir džiaugsmą, ir net nerimą. Pamokose uvo dar aktyvesnė ir judresnė nei įprastai, o tai jau šis tas, turint omeny, kad penkios minutės vienoje vietoje jai dažniausiai reikšdavo kankynę. Tačiau laikas slinko vėžlio greičiu ir nurodytoji valanda, rodės, niekada neateis.
 Bet atėjo. Mažoji dar spėjo nubėgti į koledžo kambarius ir persirengti – uniforma labai nederėjo su šiandienos šventine nuotaika – ir jau bėgo į pievą, nes suprato vėluojanti. Kai visa uždususi ir susitaršiusi pripuolė prie būrio varniukų, jaunasis profesorius jau buvo pradėjęs kalbą ir kaip tik parodė susirinkusiems oro balioną. Atrodė, kad Noros akys iškris iš akiduobių – taip jas išplėtė iš nuostabos. Tuojau pat per pievą nuaidėjo jos džiaugsmingas šūksnis, lydymas šoktelėjimo į viršų.
 Į pintinę užsikabarojo viena pirmųjų. Net nėjo pro atsivėrusį praėjimą, o tiesiog su beždžionės miklumu perlipo per krepšį ir įkrito į jo vidų.
 Dar niekada nesijautė tokia laiminga. Jai taip patiko viskas, kad net pamiršo apie kalbėjimą, tiesiog vėpsojo pravėrus burną, stebėdama debesų patalus po jais.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
 Kai visi mokiniai susirinko oro balione, po truputi jis pradėjo kilti. Mergaitė turėjo nuostabos jausmą. Ji pirma kartą tiesiogine prasme skraido. Netgi nebandė dar kol kas kvidičą. Tuo metu Nikoletė pasijautė kaip pati tikriausia varna - kažkur skraidanti danguje, aukštai, aukštai.
 Viskas atrodė taip pasakiškai. Ypač vaizdas kuris matėsi Nikoletei iš aukštai žiūrint. Tie kalnai, tos pievos, miestai. Ak, Nikoletė taip norėtu, kad dabar laikas sustotu. Bet jos mintys išsiblaškė, kai pradėjo groti Varno Nago koledžo šventinė muzika. Nuotaika dar labiau pagerėjo, kad mergaitė pradėjo balsu ir viena dainuoti.
- We are Ravenclaws,
  Owners of time,
  Wings of wisdom,
  Partners in crime.
 
  We are Ravenclaws,
  Bronze armour knights,
  Midnight flyers,
  Riding the night... - Gan nedrąsiai, bet užtat garsiai pradėjo dainuoti, kai pasileido muzika. Nikoletė net neįsivaizdavo iš kur ji taip gerai pamena žodžius, kai juos net nesimokė. Gal tai jau nuo pat jos gimimo?
 Knygų pasaulis - tokio dalyko, Nikoletė nesitikėjo. Iš kur tik Starkas surado tokią vietą? Nikoletė netgi nežinojo, kad toks pasaulis egzistuoja. Pasakiška atmosfera dar labiau pagerėjo. Jeigu varna norėtu kam nors tai papasakoti, niekas nepatikėtu.
 Išlipus iš oro baliono, Nikoletė pradėjo eiti link tiltelio kurį jau buvo pamačius, kai buvo oro balione. Ant kurio iškarto krito akis mergaitei.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
  Kaip džiugu, kad Varno Nago garbės diena sutapo su nuostabiu oru! Hubertas, truputį vėluodamas, mat buvo prigulęs pokaičio miegelio, ėjo po koledžo bokšto langais esančia pieva link jau matomo profesoriaus ir krūvos bendramokslių bei stebėjo pūkinius debesis. Vienas priminė muilo burbulą, kitas - pegasą, o trečiasis oro balioną. Tiesa, pastarasis atrodė labai jau tikroviškai. Netrukus keturiolikmetis suprato kodėl, nes priėjus arčiau nesunku buvo suvokti, kad transporto priemonė tikra. Jei teisingai numanė, profesorius žadėjo mokinius kažkur skraidinti! Berniukui itin patiko kelionės, tiesa, ne priverstinės, kurias patirdavo bėgdamas su mama, todėl tokia mintis veide išspaudė menką šypsenėlę (varnius nebuvo linkęs rodyti emocijų, tad ji reiškė itin daug).
  Pamatęs kitus vaikus ropščiantis į pintinę, garbanius nusprenė neatsilikti ir atsargiai nutipeno oro baliono link. Truputį prisibijojo aukščio, tačiau ne tiek, kad akrofobija trukdytų. Tiesiog prie visko priprasti reikėdavo truputį daugiau laiko.
  Deja, pastarasis visai nepadėjo, trečiakursį užpuolus elofobijai. Jeigu nežinojote, tai tokia baimės rūšis, kai pamatai pažįstamą, vardu Elė, su kuria buvai susitikęs du sykius bei nuo kurios pabėgai du sykius, ir supranti, kad trečiąkart nepavyks, mat kartu su ja esi įkalintas kylančiame oro balione. Nelabai smagu, atvirai šnekant.
  Mikliai apsidairęs, ieškant būdų išvengti susidūrimo su metais vyresne bendramoksle, Hubertas pamatė Norą - mielą mergaitę, su kuria kadaise šnekučiavosi Rovenos Varnanagės bibliotekoje. Įprastai tikrai nebūtų drįsęs į save atkreipti kieno nors dėmesio, tačiau tą akimirką tamsiaakis nematė kitos išeities.
  Išdygęs prieš nuostabos (turbūt dėl kelionės) pripildytą veidą, Šefleris negalėjo patikėti, kad jam taip pasisekė, tad iš pradžių net pamiršo pasisveikinti.
  - Labas, - atsitokėjęs pralemeno jis, ir, išgąsčio sukeltam entuziazmui beblėstant, pradėjo rausti.
  Nelabai ir besugalvojo, ką galėtų pasakyti, tad tik nejaukiai mindžikavo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Hubertas Šefleris »

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
 Labai retais – retesniais nei vasario dvidešimt devintoji – atvejais Nora mokėdavo tylėti, mokėdavo sutelkti savo dėmesį į vieną tašką ir neblaškytis. Dabar kaip tik buvo ta išskirtinė proga, kai ji tiesiog žiūrėjo į priekį, į tarpsniais tarp debesų blėsčiojančius miestelius ir miškelius, negalėdama iš savęs išspausti jokio garso. Labiau panešėjo į statulą nei į žmogų – buvo tokia sustingusi, kad galėjai pamanyti, jog šis niekada vietoje nenustygstantis gyvos energijos kamuoliukas nebekvėpuoja. Akys blizgėjo stipriau nei ką tik nublizginta metų taurė ir jose galėjai pamatyti visą emocijų paletę: džiaugmą, laimę, jaudulį... Ši mergaitė, kuri įprastomis sąlygomis būtų tiek šokinėjusi, kad galiausiai iškristų iš baliono, dabar it užkerėta pasikeitė į visiškai kitą asmenybę.
 Iš gilaus susimąstymo ją pažadino pažįstamas balsas bei jausmas, kad kažkas stovi šalia pat jos. Nustebusi atsigręžė ir nuoširdžiai apsidžiaugė pamačiusi pažįstamą garbanių. Veidą nušvietė plati šypsena, o ji pati nieko nelaukusi šoko ir apsikabino sutrikusį draugą.
 – Labas, Hubhubai, kai sekas? – greitakalbe išbėrė, lyg tos susimąsčiusios mergaitės niekada nebūtų buvę, – Man labai gerai. Čia taip gražu, tiesa? Maniau, kad jau nieko gražesnio už mūsų mokyklą nepamatysiu, bet, še tau, kaip klydau. Šiaip nemėgstu klysti, bet dabar džiaugiuosi, kad buvau neteisi. Dabar noriu visam laikui čia likti, juk taip gera žiūrėt į pasaulį iš tokio aukščio. Norėčiau pavirsti paukščiu. Gal kokiu ereliu. O tu, norėtum būt paukštis? Bet tu nepanašus į erelį, hm, leisk man pagalvoti, – pusei sekundės nutilo, – tu man primeni, net nežinau, gal flamingą. Žinai, tai tie ružavi paukščiai. Man jie patinka, nes jie rožiniai ir tu irgi mielas, irgi galėtum būt rožinis. Tau juk rožinė patinka, tiesa?
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
  Nejudanti Nora atrodė itin keistai. Akimirką berniukas net suabejojo, ar ji tikra. Galbūt koledžo vadovas sukūrė statulas, imituojančias į šventę atvykti negalėjusius varnanagius? Juk ir draugijos ratas praplatėtų, ir nuotraukose sunegalavusieji arba nespėjusieji šmėžuotų. Trečiakursė galėjo būti viena jų. Na, taip, žinoma, Hubertas suprato, kad idėja nelabai realistiška, bet čia juk Hogvartsas, o jame keistenybės nėra keistos.
  Visgi greitai tokiai prielaidai nebeliko pagrindo, mat ilgaplaukė, it pabudusi iš žiemos miego, grįžo į pasaulį su visa savyje sukaupta energija. Pirmasis Noros apsikabinimas Šeflerį gerokai išmušė iš vėžių, tad šįkart jis jau buvo pasiruošęs, žinojo, kad staigmenos - antrasis varnės vardas. Tačiau, nors kontaktas ir nebebuvo lyg iš giedro dangaus, keturiolikmetis jautėsi truputį nepatogiai. Pats niekada nebūtų puolęs ant kaklo kažkam ne neįtikėtinai artimam, galbūt todėl, kad buvo tikras drovuolis. Ir dar todėl, jog nesiekė nieko paversti neįtikėtinai artimu. Pala? O kodėl tada Nora jį apsikabino? Negi?.. Huberto antakiai akimirkai išsirietė it gyvatės prieš saulę, tačiau greitai grįžo į savo vietą. Jokiu būdu. Juk jie tik draugai. Tik labai draugai, tiesa? Be to, mintis apie kažką, kam galbūt patiktų blanki ilgaplaukio asmenybė, jį juokino. Tokio žmogaus niekuomet neatsirastų.
  Atsakęs į apkabinimą, trečiakursis leido mergaitei pabaigti savo greitakalbe išbertą pasisveikinimą, o tuomet prabilo:
  - Man, na, e, na, sekasi visai, sakyčiau, na, gerai, - išstenėjo, raustant skruostams. Ir išties gyvenimas pastaruoju metu klostėsi neblogai, mat mama, atrodo, nebedvejojo, ar vertėtų moksleiviui tęsti edukaciją Hogvartse. Kelis mėnesius berniukas nieko kito neveikė, tik bandė išmąstyti kuo daugiau svarių argumentų, pabrėžiančių, kad magijos mokykloje jis saugus bei laimingas, todėl tokia, tiesa, dar nepatvirtinta, tačiau vis tiek svarbi pergalė buvo neįtikėtinai reikšminga. - Ir aha, tikrai gražu. Nors, tiesą sakant, truputį, na, žinai, baisoka. Nes nesunku būtų, ojėj, visai nesunku, iškristi. Taip. Nesunku. Nebent profesorius kokiais kerais apsaugojo nuo to. Galimas variantas. Bet ar nepasakytų tokiu atveju? Nežinia, - pylė taip, kad net prarado kvapą. - Oi! Atsiprašau! Turbūt vėl nusišnekėjau, - pirštais pradėjo sukti degančius smilkinius. - Niekaip neatprantu nuo nesąmonių plepėjimo. Galėtų būti koks nors, ee, koks nors filtras, kuris sulaikytų tokias, vos išskriejusias iš burnos. Vajėj. Bet juk tai irgi nesąmoninga idėja... - Šefleris norėjo mirti iš gėdos, taip nejauku jam buvo. Rausvos lūpytės, kartą prasivėrusios, tiesiog nebegalėdavo susičiaupti.
  - Tu irgi nelabai panaši į erelį, - pasikasė smakrą, - gal labiau į kokią sniegeną ar zylę. Tikriausiai. Nežinau. O gal į drugelį ar bitutę. Oi. Bet juk jie ne paukščiai. Atsiprašau! - malė panosėje. - O man rožinė nelabai patinka, bet galėčiau būti nerožiniu flamingu. Pilku gal. Taip, tikriausiai, pilka man tiktų. Nesu nei ryškus, nei gražus. Tikrai. Asmenybe, turiu omeny. Bet, žinoma, ir išvaizda. Vajėj, įklimpau tarp nesąmonių, - itin nejaukiai sukrizeno. - O aš ir nelabai mielas, tiesa, kad rožiniu flamingu būčiau, - pridėjo.
  - Beje, kaip manai, kur keliaujam? - sušnabždėjo, mat jam buvo itin įdomu. Galbūt Nora turėjo kokį logišką spėjimą.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
Nedaugelis žinojo, kaip paniškai Bethany bijojo aukščio. Visgi, skrydis balionu pasirodė tikrai įdomi staigmena, o skrydžio metu dvylikametė stengėsi nežiūrėti žemyn. Jau ir taip vos stovėjo įsikabinusi į kraštą, leisdama menkai tirtėti iš išgąsčio rankoms. Bijoti normalu. Visi tai žino. Turbūt. Bethany apsidairė. Balionui sustojus, mergaičiukė visiškai nenugirdo profesoriaus žodžių, kadangi įsispoksojo į tiltelį, su ant turėklų, iš tolo matomu ženklu - Poseidono trišakiu. Metas aplankyti šakės pasaulį. Nutaikiusi tinkamą momentą, ji šoko lauk ir skriete nulėkė iki tiltelio. Sakykim, laiką žinau, grįšiu ir nevėluosiu. Teigiamai nuteikinėdama save, Bethany prilėtino tempą ir palengva bėgo per sidabro turėklais puoštą tiltelį. Plaukai plaikstėsi, krito į akis (pamiršo susirišti), tačiau tai buvo nė motais.
Tiltelio vaizdas pamažu nyko, atsivėrė visai kas kita. Kūną persmelkė lengva šiluma ir gaivus vėjelis, o saulės spindulėliai žaidė ant skruostų. Aplinka pasirodė pažįstama, spėjimą patvirtino lentelė su užrašu "PUSDIEVIŲ STOVYKLA". Nė akimirką nedvejojusi, Bethany papuošė savo veidą šilta šypsena ir greitai pralėkė pro vartus. Aš ten, kur norėjau atvykti ilgai. Ten, kur buvau sapnuose. Tik čia nėra sapnai. Čia - realybė.

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Pieva už Varno Nago bokšto
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
Varno nago diena. Tokia diena Torei atrodė labai ypatinga. O kai sužinojo, kad varnanagiai laukiami pievoje, antrakursė laukė nesulaukė šios dienos. Ir pagaliau ji čia. Mergaitė nusprendė pakeisti uniformą kuo kitu, taigi, atsistojusi prieš veidrodį, jau kiek ataugusius plaukus, susipynė į dvi kasytes ir prikaišiojo mėlynų ir bronzinių gėlių. Apsivilko mėlyną suknelę (visa laimė, kad diena pasitaikė šilta) ir, paskutinį kartą pažvelgusi į atvaizdą, greitai apsiovė nutrintais sportbačiais (na, tai kas, kad prie suknelės jie atrodė savotiškai, Torė tokią dieną tiesiog negalėjo palikti savųjų sportukų vienų) ir išbėgo iš kambario.
Prefektė greitu žingsneliu kulniavo link reikiamos vietos, o ją priėjosi išklausė koledžo vadovo pasveikinimo. O iškart po to, lyg iš niekur atsirado oro balionas. Antrakursė žingtelėjo žingsnelį atgal. O ne, ji nebuvo pasipuošusi kaip kitos mergaitės... ji buvo pasipuošusi kaip oro balionas! Keletą akimirkų Torę buvo apėmęs tikrų tikriausias siaubas, bet paskui, geriau pagalvojusi, mergaitė nusipjovė ir įlipo į balioną. Ne pirmas kartas kai per daug atkreips (o gal kaip tik neatkreips) kitų dėmesį. Mergaitė oro balionas, mergaitė su skambančia kepure. Vis tik, Torei labiau rūpėjo pasilinksminimas. Ji taip nekantravo sužinoti kur visi varniai skris. Galvoje sukosi keisčiausios mintys (nebūtų Torė).
Staiga, varnė prisiminė, kad galėtų paieškoti kokių nors pažįstamų. Medučio niekur nematė, bet tikriausiai tik nepastebėjo, tačiau, žvilgsnis užkliuvo už kitos mergaitės. Tiksliau tariant sesės. Noros. Šioji kalbėjosi su ilgaplaukiu berniuku. Nors, Torės manymu, Nora kalbėjo, o berniukui beliko tik klausyti. Nors kas ten žino tuos visus jos draugelius.
  - Sveika,- priėjusi prie sesės pasisveikino, o atsisukus į berniuką tik kilstelėjo ranką ir pamojavo. Nors mokėsi Hogvartse antrus metus, teko pripažinti, kad berniuko ji nebuvo akyse regėjusi. Na, gal ir buvo regėjusi, bet niekada kalbėjusi.
Žinot, Torei dažnai pabosdavo sesers šnekos, bet šį kartą ji tiesiog trokšte troško, kad pastaroji nesustotų pliurpti. Antrakursė visai nežinojo ką pasakyti, o ir nenutuokė koks buvo varnų pokalbis prieš jai ateinant.                                     
You gotta help me, I'm losing my mind.