[Luna Gardner]

-Elijah'au, taip jaustųsi kiekvienas tavo vietoje. Pyktis, kurį jauti savo motinai yra visiškai normalus. Tu pyksti ant motinos ir nenori būti šalia jos, nes bijai, kad ji ir vėl tave gali įskaudinti ir tai visiškai suprantama. Žmogus, kuris prarado pasitikėjimą vieną kartą, antrą kartą jo gali ir nebeatgauti. Manau ir tavo motina, tai supranta, tačiau jei tikrai jai rūpi, ji neleis tau jos atstumti, kad ir kaip labai tam priešinsiesi.-Kilstelėjo savo mėlynas akis į vaikiną.
-Kad nesi bejausmis, nėra sunku pastebėti. Pažįstu tave jau dvejus metus ir žinau, koks iš tiesų tu esi. Ne, tu nesi beviltiškas. Kaip tu elgiesi priklauso nuo žmogaus, kuris yra šalia tavęs, jis ir lemia tavo elgesį.-Lunos balsas skambėjo kur kas švelniau, nei pati tikėjosi. Tikėdamasi, jog tai nuramins vaikiną mergina laukė jo reakcijos.

[Elijah Chris Dawson]

- Taip, kai jau prarandi pasitikėjimą žmogumi, juo pasitikėti yra labai sunku.. Ji mane paliko niekam nepaaiškinus situacijos net tėčiui ir dabar grįžusi aiškina, kad myli.. Ar tai normalu? Jokia turbūt motina taip nepasielgtu, kad ir kokia bebūtų situacija.. - besinervinant atsakė Elijah, žvilgtelėdamas Lunai į akis.
- Esu, patikėk manimi, tik ne visi tai pastebi. Pažįsti mane dar labai trumpai ir su tavimi elgiuosi gan gražiai, o sutikęs motina, vos susilaikiau neperkandęs jai kaklo, tai tu pagalvok, aš šaltakraujis žmogžudys per savo dar gana trumpą gyvenimą nužudžiau daugybė nekaltų žmonių vien tik dėl to, kad buvau išjungęs savo žmogiškąją pusę, o dabar aš gailiuosi už savo veiksmus, tačiau viskas kaupiasi manyje ir neaišku, kada šitas gerasis rudaplaukis vėl pavirs į šiurkštų, šaltakraujį ir bejausmį padarą.. O žmonės kurie supa mane šioje mokykloje esi tik tu, dar yra sesė, kuri su manimi nebendrauja ir nesuprasi kodėl.. - tai atsakęs Chris' as atsistojo ir pažvelgė į mėlynakę. 

[Luna Gardner]

Supratusi, jog Elijah'us neketina atleisti savo motinai, bent jau kol kas, mergina nieko daugiau nebeatsakė į vaikino žodžius. Tolimesnis pokalbis būtų buvęs nieko vertas ir turbūt rudaplaukis tik būtų dar labiau susinervinęs.
-Elijah'au, nurimk ir pabandyk dabar bent trumpam ją pamiršti,-šyptelėjo Luna žvelgdama į žaliai melsvas vaikino akis. Visą laiką maištaudama ir viskam prieštaraudama, dabar mėlynakė nežinojo, kaip turėtų elgtis su Elijah'u, tad ne tik priešais sėdintis vaikinas atrodė sutrikęs, bet ir pati juodaplaukė taip jautėsi. Išgirdusi vaikino žodžius mergina nusuko žvilgsnį į žemę. Atmintyje iškilo prisiminimai apie Užburtąjį dvarą, kai ištroškęs kraujo Elijah'us puolė Luną, o ši gindamasi suvarė jam peilį į kaklą. Jei taip nutiko, kai mes dar nesuaugę, tai kas bus, kai tapsiu tikrąją alfa ir manyje tūnos nesuvaldoma jėga? Savo rankom perrėžiu Elijah'ui kaklą?
-Tuomet tau reikia surasti savo ramstį,-ramiai atsakė juodaplaukė stebėdama pirmakursį. Žinojo, jog mama su tėčiu tikrai ne viską papasakojo apie vilkolakius ir vampyrus, tačiau nemažai jau žinojo, be to buvo nusprendusi, jog per šias atostogas jie neišsisuks visko nepapasakoję. Juk vis dėl liko vos vieneri metai iki to, kai mergina turės tapti alfa ir vadovauti vienai didžiausiai ir galingiausiai vilkų gaujai.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah buvo gana sutrikęs, pasimetęs ir apimtas didžiulio įniršio, kurį jam kėlė tik vienas žmogus - motina.. Tačiau Lunos moralizavimai tik dar labiau siutino rudaplaukį, nes tie pamokslavimai, kad ji taip turėjo pasielgti, kad tai tik dėl to, kad kažką apsaugoti, vaikinui atrodė tik paprasčiausi murmėjimai, nes norint apsaugoti šeimą tu turi jai viską papasakoti..
- Pamiršti? Aš niekada jos nepamiršiu, visą laiką galvosiu kaip jos nekenčiu ir noriu ją.. nu.. nužudyti.. - tai pasakius Chris' ui pasidarė daug lengviau, atrodė, kad palengvėjo "ant dušios"..
dabar tos mintys rodos ir paliko jį šią akimirką, tačiau kaži kaip ilgai..
- Ramstį? - kiek suklusęs dar pasitikslino vaikinas, jam tie žodžiai atrodė per daug "minkšti", juk žiaurumui niekas nepadės, nebent šiluma ir meilė..

[Luna Gardner]

Klausydama Elijah'aus mergina pabandė įsivaizduoti save jo vietoje. Palikta motinos, netekusi brolio ir užaugusi tik su tėčiu bei gauja, turbūt ji elgtųsi taip pat kaip vaikinas, tačiau įsivaizduoti pykčio motinai mėlynakei nepavyko. Įsivaizduoti pyktį moteriai, kuri visą gyvenimą stengėsi apsaugoti merginą ir globoti ją savo meile, buvo neįmanoma. Nustūmusi šias mintis į šalį Luna atsistojo ir žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Tuomet nužudyk ją,-šaltu, bejausmiu balsu atsakė varnė stebėdama grifą, tačiau netrukus šį balsą pakeitė šiltesnis.
-Kai kuriems vampyrams suvaldyti savo prigimtį padeda "ramstis". Dažniausiai tai būna mylimas žmogus arba kokia nors akimirka praleista su juo. Tavo ramstis manau turėtų būti tavo tėvas, žmogus kuris tave užaugino. Prieš leisdamas užvaldyti kūną žvėriui, pabandyk prisiminti jį ir galbūt susivaldysi,-švelnesniu balsu pridūrė juodaplaukė.

[Elijah Chris Dawson]

- Nužudyt ją? Ne.. matyti ją besikankinant yra daug smagiau ir geriau nei žinot, kad ji mirusi, juk atkeršyti galiu už tai ką padarė tik tuo atveju, kai ji gyva, ar aš neteisus? Be to mano sesei ji kaip suprantu šiek tiek rūpi, tai tegu jos turi viena kitą, nes man ji - niekas.. - tai ištaręs vaikinas tik truputį kilstelėjo lupų kampučiais, nes ta mintis apie kerštą jį šiek tiek džiugino, matyti žmogų besikankinantį ir liūdintį yra daug geriau nei matyti jo lavoną..
- Va būtent, kai kuriems, daug sykių bandžiau galvoti apie savo tėvą, tačiau tai neveikia.. Apie motiną galvoti negaliu, apie seserį taip pat.. lieku vienas.. o tai man ir leidžia būti žiauriu ir negailestingu kitiems, gal tik pačio vaikai ar mergina mane kada nors išgelbės nuo šito pragaro arba mirtis.. - pagalvojęs apie ateitį vaikis tik nuliūdo.. - Bet negi vaikai norėtu turėti tokį baisų ir negailestingą tėvą?

[Luna Gardner]

Išgirdusi vaikino žodžius Luna žvilgtelėjo į žaliai melsvas rudaplaukio akis. Regis, tos akys liepsnojo iš įniršio ir keršto troškimo.
-Tu teisus,-neprieštaraudama atsakė juodaplaukė. Matyti kenčiantį žmogų buvo išties malonu, tačiau tik ne tuomet, kai tas žmogus tavo artimasis. Mėlynakė nejučia nuklydo į prisiminimus. Atmintyje iškilo prisiminimas po Kailo mirties, matyti nepakeliamą kančią tėvų veiduose dėl sūnaus mirties, merginai buvo per sunku. Turiu liautis apie tai galvoti...Prabėgo jau daugiau nei šešeri metai... Nustūmusi šias mintis į šalį juodaplaukė toliau klausėsi vaikino.
-Tu ne vienas,-šyptelėdama paprieštaravo Luna,-pamiršai mane,-kilstelėjo galvą nukreipdama žvilgsnį į Elijah'ų. Supratusi iš vaikino žodžių, jog be tėvo jam nieko neliko, Luna neketino jo palikti vieno, net jei santykiai tarp jų gaujų visai pašlis.
-O tu ar norėtum tokio tėvo, kokiu pats save laikai?-tyliu balsu paklausė varnė.

[Elijah Chris Dawson]

Ištarus žodžius vaikinas tik pajautė merginos žvilgsnį, tačiau šįkart jis nenorėjo, kad jų akys susitiktu, nes Elijah akys skendėjo pykčio ir įniršio jūroje..
- Žinau, kad dabar galvoji, kaip jis gali atstumti savo tikrą motiną, bet kai praktiškai aš jos ir neturėjau, ji man niekas, jei patirtum tai, turbūt suprastum.. - nutęsė vaikis ir su džiaugsmu pažvelgė į dangų kur spindėjo daugybė mažų žvaigždžių ir virš galvos kabėjo mėnulis..
- Tu, ne tavęs nepamiršau, tačiau ta įtampa tvirojanti tarp mūsų yra labai didelė, supranti, jei mes liksim drauge, mums tai brangiai kainuos.. - kiek nuliūdusiu žvilgsniu pažvelgė į Luną.. ir jis viduje kažką pajuto, tačiau jam tai pripažinti buvo sunku, nes jis save laikė bejausmiu žmogeliuku, o pajutus gailestį, nerimą ar meilę jis vis supranta, kad nėra tas kuo vaidinasi esąs..
- Nežinau, turbūt ne, nenorėčiau, nors tiesą sakant mano tėvas toks, tačiau jis myli ir rūpinasi, o ką aš galiu žinoti kas būsiu.. 

[Luna Gardner]

-Ne, prašovei pro šalį,-kilstelėjo savo lūpų kampučius mergina,-negalvoju taip, suprantu tave, skaudu, kai žmogus, kuris užuot tavimi rūpinesis ir mylėjęs, palieka.-Liūdnu balsu pridūrė mėlynakė. Elijah'ui nusukus žvilgsnį į dangų netrukus ir juodaplaukė pasekė jo pavyzdžiu. Šviesiai melsvą dangų buvo apgobusi juoda žvaigždėta skara. Mažos žvaigždutės žybčiojo tarsi žiburiukai. Nusukusi žvilgsnį nuo beribio dangaus mergina atsisuko į rudaplaukį.
-Puikiai suprantu, tačiau neketinu nieko aukoti dėl to kvailo karo, kuris ir taip jau per ilgai užsitęsė.-Tvirtai atsakė mėlynakė sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Ryškiai mėlynos akys tamsoje švietė tarsi maži žiburiukai.
-Nė vienas to nežinome,-šyptelėjo varnė.

[Elijah Chris Dawson]

- Aš nešaudau, rods šautuvo neturiu, - nusišypsojo vaikiščius.. tie fraziologizmai merginos išties buvo gana juokingi, nors ir pats Elijah juos gerai žinojo..
- Ko aukoti? - Kiek susidomėjo Chris' as, negi ji man kažką jaučia?- Taip jis jau per ilgai užsitęsė ir mes turim jį nutraukti, supranti? Ir kuo greičiau, kol vieni kitų neužmušėm.. - tai pasakęs rudaplaukis nutylo, nes vis galvojo apie ankstesnius Lunos žodžius, juk būtų keista, jei jie galima sakyti turėtu būti didžiausi priešai, o dabar netyčia jie susibendrauja ir tampa daugiau nei draugai.. Ne Ne Ne.. reikia vyti šias mintis į šalį..
- Teisingai nei vienas, o pati save įsivaizduoji, kokia būsi, kai tapsi mama? Arba kas pasikeis? Nes mane tos mintys gan dažnai kamuoja.. turbūt dėl traumų vaikystėje..

[Luna Gardner]

Išgirdusi vaikino atsakymą į savo žodžius Luna linksmai nusijuokė.
-Esu tikra, kad ką tik jį turėjai,-žvilgtelėjo į vaikiną, kuris stovėjo priešais.
-Neketinu daugiau nieko aukoti, nebenoriu daugiau matyti, kaip vilkolakiai ar vampyrai kenčia netekdami savo artimųjų, neketinu leisti, kad šitas karas priverstų atsukti mus vienas kitam nugaras, neleisiu, kad tai įskaudintų Rajaną su Džesika, manau, mūsų gaujos ir taip matė daug kraujo, tad laikas nutraukti tai.-Žvelgdama į rudaplaukio akis tarė mėlynakė. Žinojo, jog tapusi alfa prisiims didelę atsakomybę už gaują, tad ir visa tai nutraukti taps lengviau, bent jau iš dalies. Įkalbėti vampyrus ir vilkolakius vėl sutarti neatrodė lengva, tačiau juk Luna nebūtų Luna, jei nesugalvotų padaryti neįmanomo. Vaikinui uždavus klausimą mergina sutriko.
-Niekada negalvojau apie tai...-tyliu balsu atsakė juodaplaukė,-nežinau...o tu?

[Elijah Chris Dawson]

- Tai turbūt su magijos pagalba ten jį pradanginau.. - pridūrė vaikis prie netyčia išėjusio juokelio..
- Taip tu teisi, mes turim tai užbaigti, vien tik dėl mūsų, dėl Rajano su Džesika, Rajanas yra šaunus bičas, nenoriu, kad jam kas nutiktu dėl šitos nesąmonės, aš nenoriu taip pat aukoti mūsų draugystės, ji man per daug brangi, - šyptelėjo Elijah ir suspaudė kumščius, nes visi karai, kraujo praliejimai vaikiną jau ėmė siutinti, jis to nebenorėjo..
- Aš retkarčiais pagalvoju, pasikeistu daug kas, jei į mano pasaulį ateitų mažas individas, kurį aš turbūt galėčiau mylėti ir laikyti savo ramsčiu.. Nors manau mano gyvenimas įgautų kitą prasmę, esu dar pakankamai jaunas, tačiau kai žinau, kad tai bus amžinai, tai kažkaip kartais ir galvoju apie tai.. - tai pasakęs vaikis nusuko žvilgsnį, pasidarė truputį nesmagu, kad su mergina "kramsnoja" tokias kvailas temas.. - Be to nerašė Džesika tau? Dar nesilaukia? - Šyptelėjo grifas ir pažvelgė į mėlynakę.

[Luna Gardner]

Išgirdusi vaikino pritarimą dėl karo nutraukimo, kuris jau daugybė metų vyko tarp vilkolakių ir vampyrų, mergina šyptelėjo. Kartu įtikinti abi gaujas paskelbti taiką, atrodė, kur kas lengviau, ypač, kai abu jaunuoliai buvo dviejų gaujų vadai. Ir vampyrai, ir vilkolakiai patyrė pakankamai daug, kad norėtų taikos. Žinoma, gauti vieni kitų atleidimus bus nelengva, bet įmanoma. Nieko daugiau neatsakydama šia tema mergina klausėsi vaikino, kuris visai netrukus nusuko žvilgsnį į šalį. Kaip ir vaikinui, mėlynakei neitin patiko kalbėti apie ateitį, apie tai ji su niekuo nekalbėdavo, kaip ir apie tai negalvodavo. Žinojo, jog bet kurią akimirką viskas gali pasikeisti, tad kam kažko tikėtis ar planuoti? Bus, kaip bus, tačiau vampyro žodžiai privertė susimąstyti juodaplaukę. Sukūrus šeimą visas gyvenimas galėjo apvirsti aukštyn kojom ir tik bala žino, ar visa tai bus į gerą ar atvirkščiai. Bent jau kol kas mergina nenorėjo nieko keisti savo gyvenime, tad ir šįkart į Elijah'aus žodžius nieko neatsakė, tik išgirdusi klausimą Luna prunkštelėjo. Džiaugėsi, kad kalba pasisiuko apie ką nors kitą.
-O ką? Nekantrauji tapti krikštatėviu?-juokdamasi paklausė mėlynakė. Tokio klausimo nesitikėjo, tačiau neprieštaravo.

[Elijah Chris Dawson]

- Aha, nekantrauju, - linksmai nusijuokė berniūkštis ir nužvelgė dangų.. Buvo gan tamsi, tačiau šilta naktis, dangus buvo papuoštas mažomis žvaigždutėmis, o jaunuolių balsai te užpildė tuštumą ir tylą, kuri supė paauglius..
- Klausyk, nemanai, kad jau laikas eiti, jau, manau tuoj švis, o mes čia jau per ilgai užsibuvom dar kas pamatys ir kažkaip įsinorėjau paskaityti knygą.. Aišku ne apie magiją.. - šyptelėjo Chris' as.
Jis pasikėlė nuo žolės ir žvilgtelėjo į didžią Hogvartso pilį..
- Laikas keliauti, manau dar tikrai ne kartą susitiksim, nes pats likimas taip nori, - apkabino mergina atsisveikinimui ir pasukė link pilies.. Buvo gaila palikti Luną, tačiau jis norėjo paskaityti, jam užėjo labai keistas ir durnas noras, kuris reikalavo tuoj grįžti, tačiau tai turbūt nebuvo šiaip sau.. Nuojauta yra nuojauta..

[Luna Gardner]

-Spėju tau teks dar palaukti keletą metų,-linksmai šyptelėjo mergina ir kilstelėjo galvą nužvelgdama tamsų beribį dangų. Jame ryškiai švietė baltaskruostis mėnulis šypsodamasis abiems jaunuoliams. Nejučia ir pati mėlynakė šyptelėjo. Abu mėnuliai šypsosi vienas kitam...na ir kvailai skamba...Ką dar sugalvosiu? Nuo tokios minties mėlynakė tyliai nusijuokė. Nusukusi žvilgsnį nuo dangaus Luna žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Tu teisus, metas grįžti į pilį, antraip rytoj į pamokas tikrai nenueisiu...-linktelėjo mėlynakė,-paskaityti knygą? Vaikinas, kuris nelanko pamokų nusprendė paskaityti knygą? Ar ką tik pasikeitė mėnulio fazė?-paerzino grifą ir šyptelėjusi kartu su juo pasuko pilies link.
-Aš netikiu likimu,-plačiai nusišypsojusi mergina atsisveikino su Elijah'u ir pasuko savais keliais. Nors labai didelio noro grįžti į bendrąjį Varno Nagą ir nebuvo, tačiau žinojo, jog kitos išeities neturi.