[Nora Kühnemund]

 Mintis apie iškritimą iš baliono Noros neišgąsdino, o ne. Net atvirkščiai – gal Hubertas, pats to nesuvokdamas, paspaudė joje kažkokį mygtuką, atsakantį apie nuolatinį nuotykių norą. Dabar smalsiai pažvelgė per pintinės kraštą žemyn, viršutine kūno dalimi persivėrusi per ją.
 – Ei, o aš visai norėčiau iškristi. Na, ne nukristi žemėn, o ant kokio debesies ir tada ant jo skristi paskui jus. Juk smagu būtų? Kaip manai, profesorius leistų? – smalsiai pakreipė galvą, jau mintyse bandydama rasti būdą tam išsiaiškinti, – Ir ne, tu nenusišneki. Tiesą pasakius, manau, kad kalbi labai protingai. Toks filtras tikrai praverstų. Oi praverstų, dar ir kaip, – nusijuokė, – Mama sako, kad mano burna dirba greičiau nei protas, o toks filtras turbūt neleistų jai taip daryti, ar ne? Bet ką aš padarysiu, kad mintys sukasi taip lėtai, o kalbėti norisi tiek daug, juk yra tiek įdomių dalykų, aie kuriuos noriu papasakoti. Tau ir kitiems irgi. O smegenys to nesupranta.
 Mergytė sukrizeno, bandydama įsivaizduoti pilką flamingą.
 – Negalėtum būti pilku flamingu. Žinai kodėl? O aš žinau, – nutaisė protingą veido išraišką, – Jie rožiniai, nes valgo krevetės. O ką valgytum, ad būtum pilkas flamingas? Nėra pilkų krevečių, jos rožinės, visi tą žino, – guviai palinksėjo savo galvyte, – O kas per paukščiai, tos sniegenos? – truputį sutrikusi pasiteiravo, – Ar joms patinka sniegas. Man taip. Tda yra tiek daug įdomios veiklos, galima lipdyti sniego senį, žaisti karą, daryti angelus ir dar daug daug kitos veiklos yra. Ir kai yra sniegas, ateina Kalėdų senelis. Tau patinka sniegas? Gaila, kad jis ne rožinis. Nors sykį mačiau geltoną sniegą, tik niekas man nenorėjo pasakyti, kodėl jis toks. Kaip manai, kodėl sniegas gali būt geltonas, bet negali būt rožinis?
 Galbūt būtų dar tarškėjusi ir tarškėjusi, tačiau tą akimirką ją pertraukė jos jaunesnioji sesuo. Nors Torė buvo jaunesnė, niekada to nepasakytum – tylesnė, protingesnė, ne tokia nenuorama. Nors irgi su savom keistenybėm.
 – Labas, – pasisveikino, – Tore, kodėl tu atrodai kaip oro balionas? Tu žinojai, kad mes juo skrisim? Kas tau pasakė? Beje, gal žinai kur mes skrendam? – pasiteiravo, prisiminusi garbaniaus klausimą. Ir tuojau pat prisiminė, kad jis vis dar stovi šalia, – Oi, aš jūsų nesupažindinau, kokia aš durnė! Tore, čia mano draugas Hubertas. Gali jį vadinti Hubhub, tik ne Hubu, supratai? Hubertai, čia mano sesė Torė. Ji mūsų prefektė, – su kartelio gaidele balse pasigyrė jaunesniąja seserimi.

[Eleizija Stigler]

Stovinėjo viena minutę, dvi ir daugiau, kai netikėtai jai nusibodo. Pasitaisė plaukus ir patraukė į paiešką. Tikėjosi rasti vieną, o gal net ir du pažįstamus veidus. Mokinių balione buvo daug, tad ji net nustebo, kad taip lengvai judėjo jame. Manė, kad reiks panaudoti į darbą savo alkūnes, kad galėtų prasiskverbti pro žmonių gausybę, tačiau to nereikėjo. Čia, karšto oro balione, vietos buvo užtektinai.
Pasiekusi kitą baliono krepšio kraštą, ji atsiduso, nes beeidama nepastebėjo nė vieno pažįstamo veido.
-Septyni velniai, - sau po nosimi sumurmėjo Eleizija.
Neturėdama kur dėtis, rankomis pasirėmė į krepšio kraštą ir atidžiai peržvelgė aplink esančia gamtą.
Iš tikrųjų ji buvo įsmeigusi akis į aplinką, bet nieko nematė, nes protas buvo nusikėlęs kažkur tolėliau nei šis išsipūtęs oro balionas. Mintyse ji aiškiai matė, prisiminė paskutinįjį jos ir Niko susitikimą. Net jautė, ką ji patyrė būdama su juo ir visiškai to nesigailėjo. Kaip tik dabar jautėsi pilnesnė, ne tokia trapi.
Plūstelėjo vėjo gūsis atnešdamas pažįstamą balsą - Torės balsą. Su pastarąja Elė buvo susitikusi kelis kartus, tad greitai pabandė surasti iš kur sklido garsas. Akimirksniu pastebėjo Torę su dar viena mergina, o prie abiejų merginų stovėjo berniokas - Hubertas. Tas pats Hubertas, kuris labai mėgsta bėgioti.
Varniukė šyptelėjo ir tyliai pradėjo sėlinti link trijų varniukų. Prisėlinusi pakankamai arti, ji nurijo seiles ir tarė:
-Laba diena, varniukai. Nieko tokio jei prisidėsiu prie jūsų, nes būti vienai man neskamba, kaip viliojantis pasiūlymas, - šiek tiek susijaudinusi, pasimuistė.

[Auksė Marlena Hale]

Saulės spindulėliai apšvietė visus namelius, nuo įvairių žydinčių medžių krito lengvučiai balti žiedlapiai. Bethany lėtai tipeno pirmyn. Jos akys nesileido žemyn, tesiekė dangaus ir fantazijų pasaulio ribas. Mergaičiukė taip ir būtų klaidžiojusi po visą stovyklą, akimis gėrusi kiekvieną smulkmeną, tačiau ėmė mausti kairės kojos kelį. Hm. Be skaudančios kojos, dar vienas pastebėjimas. Turbūt pamilsiu vienatvę. Sučirškė paukščiai ir dvylikametė, nugirdusi upelio čiurlenimą, pakėlė smakrą aukštyn ir ištempė kaklą, tačiau nesugebėjo jo išvysti. Bandydama nešlubuoti, Bethany šiaip ne taip pasislinko keletą metrų pirmyn. Tuomet išvydo tą skaidrų upelį, o netoliese ir pastatytą suoliuką. Iš jo būklės būtų galima spręsti, kad jis ne naujas, bet bent jau ne sukriošęs ar aplaužytas. Ir tarsi laukė jos.
Atsisėdusi Bethany ištiesė kojas. Juodi batukai su nedidelėmis platformomis beveik siekė vandenį. Tikrai. Kai esi vienas, supranti daug daugiau... Tik kodėl nuo manęs tiek faktų slepiama? Et, tarsi aš jų nebūčiau nugirdusi. Tarsi užklupta svajonių, Bethany pažvelgė kitapus kranto, į kažkurio medžio viršūnes. Lapai subruzdėjo, nedidukas paukštelis pakilo į dangaus platybes bei kažkur nuplasnojo sparnais. Mergaičiukė kraipė tai dešinėn, tai kairėn savo galvelę kažką neaiškaus niūniuodama. Vėjeliui parodžius savo egzistavimą, medaus atspalvio plaukai siekdavo veidą ar laikydavosi ore, pagauti oro gūsio. Jai atrodė beviltiška taisyti plaukus, nebent retkarčiais juos nubraukdavo nuo akių. Bethany sėdėjo ir mėgavosi tyla. Tačiau ją ėmė drumsti žingsniai, o pagauta baimės, mergaičiukė nėrė aukštyn ir pasislėpė už medžio. Atsargiai dirstelėjusi, dvylikametė išvydo siluetą - kažkur matytą, bet galbūt tik įsivaizduotą. Ji girdėjo savo kvėpavimą, tačiau bandė įtikinti save, jog nieko blogo nenutiks. Tuomet išlindo antrasis siluetas.

[Vintė Adamson]

  - N-n-nekrisk! - ištiktas panikos sušuko berniukas. - Oi, - supratęs, kad surėkė kiek per garsiai, susigėdo. - A-atsiprašau. Bet tu nekrisk. Prašau. Matai, kad ir kaip smagiai skambėtų, abejoju, ar debesėlis tave sugaus. Abejoju. Tikrai. O jei nesugaus, na, tu krisi ant žemės, ir... Na... Tiesiog... Tiesiog geriau nekrisk, - garbaniaus vaizduotėje ėmė rodytis siaubingi vaizdai, - prašau. Labai labai prašau, - mergaitė kaip reikalas išgąsdino Hubertą. Draugės smalsumas bei smagumas dažnai neįtikėtinai pralinksmindavo, tačiau kartais, tokiais atvejais kaip šis, trečiakursiui pasidarydavo itin neramu. - Ir t-taip, tiesa, tauški tu daug, bet man tai patinka, - nuraudęs pripažino. Paties burna dažnai neužsiverdavo, tačiau kalti buvo kiti dalykai, ne energija, kuria prigrūstas buvo nedidelis Noros kūnelis. Šefleris pasižymėjo kaip neįtikimas drovuolis, ir, nors daugumai tokių bendraujant liežuviai užsirakindavo, berniuką nedrąsa veikdavo atvirkščiai - nervai rožines lūpytes priversdavo veikti be sustojimo. Kad ir kaip bandydavo save kontroliuoti, visos pastangos nueidavo veltui; vakare vis tiek gailėdavosi kiekvieno per dieną ištarto žodžio.
  - Tačiau flamingai gimsta pilki, o rožiniais dėl to, kad valgo krevetes, tik patampa, - priešgyniaudamas tyliai sumurmėjo keturiolikmetis, - taigi, tai rodo, jog jie gali būti, na, e, žinai, ne rožiniais. Nors naujagimiai, - buvo skaitęs knygą apie gyvūnus, - ee, j-jų spalva labiau, ž-žinai, panaši į pilkšvai baltą. Mano pilka būtų pilkesnė. Aha. Žymiai pilkesnė. Purvinesnė. Ne tokia ryški, - akimirkai nugrimzdo į mintis apie jo asmenybėje sukauptą purvą, tačiau greitai iš jų vandenyno ištraukė Noros klausimai apie sniegenas. - Tu niekad apie jas negirdėjai? - iš nuostabos išpūtė akis. - Tai tokie nuostabūs nuostabūs, ee, kiek didesni už žvirblius paukščiukai, kurių papilvės, na, jos tokios, tokios... tokios raudonos, - mikliai paaiškino. - Nežinau, ar joms patinka sniegas, - suraukęs antakius susimąstė, - tačiau man jis, e, l-labai prie širdies, - tik ištaręs šiuos žodžius kai ką suprato. Baltos pusnys garbaniaus kraują varinėjančio organo dengti negalėtų dėl vienos paprastos priežasties - jos tuoj ištirptų. Nes kad ir kaip stengėsi Hubertas širdutę aptraukti ledu, joje kunkuliuojančios karštos emocijos greitai bet kokį šalčio sluoksnį sunaikindavo. Dažnai trečiakursis norėdavo išsilupti tą raumenį, kartu iš savęs ištraukiant ir visus jausmus bei emocijas, kurių savyje kaupė, kaip manė, per daug.
  Pastaba apie geltoną sniegą vaikinuką išmušė iš vėžių. Puikiai žinojo atsakymą į klausimą, kodėl jis tokiu pavirsta, tačiau nenutuokė, ar korektiška būtų apie tai Norai aiškinti. Jau manė, kad teks amžinai mindžikuoti, beviltiškai ieškant tinkamų žodžių, kai jį išgelbėjo nežinia iš kur pasirodžiusi gal metais jaunesnė mergaitė. Trečiakursis lyg ir buvo kažkur ją matęs, tačiau niekuomet atidžiai neįsižiūrėjo. O štai dabar jos dvejose kasytėse besiplaikstančios mėlynos ir bronzinės gėlytės tebuvo gal per pusmetrį nuo rudų akių. Degant skruostams, ilgaplaukis atsakė į nepažįstamosios mostą ranka.
  - Nežinojau, kad turi sesę, - atsigręžęs į Norą sumurmėjo varnius, ausis pasiekus naujai informacijai. - Tuo labiau ne bendramokslę. Ir nenutuokiau, kad jau išrinko šiųmetinius prefektus. Eee, m-m-malonu susipažinti, - pabandė nusišypsoti.
  Tik toji šypsena iš smulkaus veidelio greitai dingo, mat pasirodė elofobijos priežastis. Dabar Noros pasiūlymas šokti iš baliono nebeatrodė toks baisus. Stengėsi emocijų neperteikti išvaizda, tačiau... na, jam nepavyko, tiesą sakant, net atrodė, kad Šeflerį kažkas apliejo burokėlių sriuba, toks raudonas jis buvo.
  - Sveika, Ele, - žvilgsnį įbedęs į pintinės dugną, tyliai sumurmėjo.

[Auksė Marlena Hale]

Na žinoma. Nuo pat pradžių čia buvo pernelyg tylu. Bethany, įsitvėrusi medžio žievės vis linko į šoną. Pirmiau matėsi tik jos plaukai, netrukus ir veidas, o tuomet ir dalis kūno, tiksliau pusė, kadangi ji sėdėjo.
- Negi rimtai, Persi? - mergaičiukė pažino satyrą Grouverį ir nejučiomis šyptelėjo, tačiau jis neatrodė linksmas, verčiau susirūpinęs, - turi tai palikti ramybėje. Viskas juk baigėsi.
- Ir? - vaikinas sustojo prie pat vandens, susikišo rankas į kelnių kišenes, o kur žiūrėjo, Bethany nematė. - Tėvas su manimi šiaip sau nesikalba.
- Juk tai Dievai, Persi. Juk žinai tai, tie... - satyras nejučiomis žvilgtelėjo per petį ir pastebėjęs Bethany, nutilo viduryje savo keistoko argumento. Palikęs savo draugą, jis pamažu artinosi medžio link, šalia kurio sėdėjo mergaičiukė. Tarsi pagauta apsaugos instinkto, dvylikametė traukėsi atgal, tačiau galų gale sustojo.
- Grouveri?
Satyras įdėmiai žiūrėjo į mergaitę, l ji įžvelgė jo ragus. Jis neatsiliepė.
- Grouveri?
Bethany girdėjo, kad tas vaikinas pajudėjo artyn statyro. Stengdamasi nedrybsoti ant žemės, išgąsčio pagautomis akimis, mergaičiukė lėtai atsistojo - tam trukdė skaudanti koja.
- Grou... - sustojo šalia satyro, pastebėjęs mergaitę. - Kas tu?
- Bethany, - menkai šyptelėjo, o balsas tarsi neklausė ir atrodė prikimęs, - atvykau į knygų šalį. Tiltas mane atvedė pas jus.
- Tai... - Persis nežinojo kaip pratęsti, tačiau jį pertraukė Grouveris :
- A, puiku, - ištiesė ranką mergaitei, - mes jau senokai neturėjome svečių, - Bethany vos spėjo tauškiančiam satyrui įstverti į parankę, - sakyk, Bethany, kiek tau metų?
Vaikinas tarsi nieko nesuvokdamas, liko stovėti, o Grouveris bandė vestis varniukę pirmyn.
- Man... - pabandė nesuinkšti iš skausmo ir vos nesuklupo, - dvylika.
Nors ir buvo įsitvėrusi į satyrą, Bethany neaiškiu būdu ėmė netekti pusiausvyros, tačiau ją sulaikė į kitą ranką įsitvėręs Persis.
- Skauda koją? - dviese padėjo jai eiti, beveik nušliaušti iki suoliuko.
- Šiek tiek, - šyptelėjo atsisėdusi ant suoliuko, sumažino skausmo išreiškimą.
- Ei, - išgirdo švelnų merginos balsą, - ką jūs čia veikiate ir kas ji?
- Tai Anabeta, - sušnabždėjo mergaičiukei Grouveris, o Persis pasisuko į merginos pusę bei nesumojo ką atsakyti.
- Eee, - satyro galva bandė rasti tašką, kad galėtų matyti ir Anabetą, ir mergaitės, - pas mus yra svečių, atkeliavusių tiltu iš knygų šalies.
- Aš Bethany, - įsiterpė bei pasisuko link pusdievės, pagavo jos karingą akių žvilgsnį, kuris blizgėjo trupučiu meilės ir draugiškumo, o vėjelyje supleveno jos plaukai.

[Clementine Martes]

 Nikoletė niekada nesidomėjo žiobariškom knygom. Gal todėl, kad nuo vaikystės ji užaugo magijos pasaulyje ir skaitė tik magiškas knygas, kurios šokinėja, o kai kur, judančios raidės. Todėl ji nutuokt negalėjo, apie kokius personažus kitos varnos vien tik ir kalba. Buvo nemalonu, kad kiti mokiniai turi bendrą kalbą tarpusavy, o Nikolė ne.
- Ne-svar-bu. - Sau prieš nosį tarė.
 Po kažkurio laiko, Nikoletė pasiekė savo tikslą - tiltas kuris atves mergaitę į tos knygos pasaulį. Jis buvo žaliai mėlynos spalvos. Labiau primenanti elektrinę spalvą. Tiltas buvo gan mažas, o jo turėklai buvo papuošti visokiais ornamentais, kas nebuvo būdinga tiltams, bet tuo, kad taip išsiskiria, jis ir simbolizavo tą knygą.
 Įkvėpti. Iškvėpti. Nikolė padarė pirmus žingsnius tame tilte. O po minutės, jau ir perėjo tiltą. Tada vaizdas lyg pradėjo lietis ir pamažu keistis. Nors mergaitė puikiai pažinojo magijos pasaulį, bet netgi toks reiškinys buvo neįprastas jai. Teliko tik pradėti mėgautis šiuo naujuoju pasauliu ir susitikti su knygos personažais.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė nebuvo itin didelė knygų mėgėja. Net nerasdavo laiko kažkieno kurtas istorijas (kaip pati sakydavo pasakas) skaityti. Tačiau vistiek, pati mėgdavo kurti daugybę dalykų, istorijų ir netgi buvo keletą perskaičiusi. Viena knyga, kurios jau net pavadinimo, autoriaus ir viršelio neprisiminė, privertė susimąstyti apie tai ką ji vertino, turėjo, o ko troško ir ar verta buvo to norėti.
Marietta vis dėlto norėjo prasiblaškyti. Galbūt nusigauti savo sukurtu tiltu, pamatyti savitą istoriją, sutikti širdžiai mylimus veikėjus ir pačiai pasijusti it istorijoje. Tačiau, ją patraukė visai kas kita. Net nespėjusi sukurti savo tilto į knygą, jau bėgo elektrinę spalvą primenančiu, nediduku tilteliu. Į jo papuošimus dėmesio nekreipė, tarsi jie neegzistuotų ar nebūtų verti jos dėmesio. Kažkas nubėgo, ar man pasirodė? Įsitikinti vertėtų, et. Hale nusekė į nežinią paskui siluetą, kurį kažkur buvo mačiusi.

[Torė Finitsis]

Visa laimė, kad šalia buvo sesuo, nes tylos iš karto neliko, o ir Torė jautėsi kiek jaukiau. Iki tų žodžių. Pasakė... pasakė, kad ji atrodo kaip balionas. BALIONAS! Žinoma, mergaitė ir pati tai suprato, bet juk nebūtina priminti, o ypač prie kitų žmonių. Nors Torei kitų nuomonė ne per daugiausiai rūpėjo.
  - Ne, tiesiog taip išėjo. Nenorėjau būti panaši į balioną,- kiek tyliau šnekėjo, o žvilgsnį buvo nukreipusi į savo sportbačius. Beje, šiuos irgi spėjo išpurvinti žolėje. Tai buvo padaryti iti lengva, nes mergaitės sportukai buvo balti. Tiksliau nebe.
  - Velnias,- visai tyliai nusikeikė, bet pasistengė atrodyti visai linksma.
  - Na, nežinojai, tiesiog norėjau pasipuošyi koledžo spalvomis,- nusišypsojo. Sesė savo greitakalbe supažindino varnę su berniuku.
  - Man taip pat labai malonu,- nusišypsojo ir atkišo ranką pasisveikinimui. Dabar tikrai nusišypsojo. Nevaidino. Juk nauji pažįstami visada praskaidrina nuotaiką. Tik kažkodėl, atrodė, kad naujasis pažįstamas Torės... bijo? Na, čia dabar. Juk mergaitės lyg ir nebuvo labai baisi. Taip, kad kiek keistoka ir išprotėjusi, bet Hubertas dar neturėjo progos to sužinoti. Nebent, nebent Noros pliurpalai jį taip išgąsdino, kad dabar galvojo, jog teks klausytis dviejų tokių pačių plepių. Bet Torė buvo kiek tylesnė. Kartais.
Netrukus prie trijų mokinukų prislinko dar ir Eleizija, o Torės veidą nušvietė dar didesnė šypsena, nes draugai buvo taip pat gerai kaip nauji pažįstami.
  - Labas. Taip, žinoma, kad gali prisijungti,- besijausdama kiek drąsiau pasakė. Ji pažvelgė į sesę ir į Hubertą taip norėdama parodyti, kad prieštaraujančių nėra, o visi su malonumu jos laukia. Tik, atrodo, ir vėl prašovė, nes varnas buvo visai panašus burokėlį. Net ir taip menka šypsena dingo nuo jo veido. Vaje, Torė buvo visai pasimetusi.                                                         

[Clementine Martes]

 Pasaulis atrodė, kaip iš knygos "Alisa stebuklų šalyje", bet tai tikrai ne tas. Viskas atrodė pernelyg tikroviška, bet ir pasakiška tuo metu.
 Einant Nikoletė tik ir galvojo apie tai, kaip ji elgsis su knygos personažais. Ar mandagiai, ar ji turės užsišokti ir pradėt klausinėti, kodėl jie pasielgė būtent taip. Ar elgtis kaip tikra tos knygos 'fanė' ir išeidinėti iš proto tik nuo jų žvilgsnio.
 Nikoletei patiko ta magiška knyga tuo, kad ji yra paremta pagal tikrus faktus ir jos ypatinga savybė, kad kiekvieną dieną istoriją keičiasi, nes tie personažai kiekvieną dieną daro vis naujus veiksmus. Lyg kiekvieną dieną, istorija vis toliau tęsiasi. Gal šiame pasaulyje viskas ir vyksta, kur po to pagal tai ir rašoma knyga? Su tokiomis mintimis, Nikki labai užsisvajojo.
 Einant vos pramintu takeliu, iš tolo, jau matėsi vienas mažas kaimelis. Nikoletė apsidžiaugė, kad bent kažką surado. Nors kažkoks jau pasiekimas. Tik mergaitei niekaip nedavė ramybės vienas dalykas. Auksė, kuri eina iš paskos Nikoletei. Bent jau taip atrodė varnai, nes tik atsiradus šiame pasaulyje, ji jau senų seniausiai ją pastebėjo.
- Ir kiek ilgai nori mane sekti? - Paklausė. Nikolė neišvengė tokios teorijos, kad čia tik atsitiktinumas toks. Bet, geriausia vis tiek parodyti, kad žinai, kad netoliese yra dar vienas žmogus. - Ką ruošiesi čia daryti? - Atsisuko Auksės pusėn.

[Nora Kühnemund]

 Net jei debesis jos nepagautų, vis tiek turbūt būtų smagu paskraidyti. Nors buvo Varno nago kvidičininkė ir kartais tekdavo paskraidyt su šluota, tačiau norėjo išbandyti ir „tikrą“ skraidymą – be šluotkočio tarp kojų, vien savais sparnais, esančiais jos dalimi. Arba net ir be sparnų. Vis dar tikėjosi sulaukti dienos, kai burtininkai ras būdą tą padaryti. Ji tai tikrai norėtų išbandyti! Galėtų net būti pirmųjų eksperimentų savanore.
 Būtų su mielu noru dar pasiginčyjusi apie flamingus ir jų spalvą. Na, jeigu Hubertas nenorėjo būti rožinis flamingas, jam nereikėtų valgyti krevečių. Tai kuo jis tada mistų? Pilkų krevečių gi nebūna. Tačiau nespėjo ištarti šių žodžių, nes jos mintys ir vėl nuskriejo tolyn, nė trumpiau nestabtelėdamos ties šiuo klausimu. Dabar mąstė apie sniegenas.
 – Raudonos? Gaila, kad ne rožinės, – nutaisė liūdna veidelį, mintyse vaizduodamasi nedidelį paukštuką su rausva papilve, – Mielai sutikčiau būti sniegena, bet ne raudona. Nors šiaip man labiau patinka didesni paukščiai. Kad ir varnos. Nors jos bjauriai krankia, bet šiaip atrodo visai mielos, – šyptelėjo.
 Mažai kas žinojo jas esant seserimis, tad Nora nenustebo, tik gūžtelėjo pečiais.
 – Aha. Ji jaunesnė, bet protingesnė, – liūdnokai nusijuokė, lyg bandydama juoku paslėpti kartėlį ir nusivylimą pačia savimi, – Torė labai gerai mokosi, ji ir šiaip be proto aktyvi, padeda visiems, tad nieko keisto, kad ją išrinko. Tiesą pasakius, – pasilenkė prie pat Huberto, norėdama jam atskleisti paslaptį, – kartais ir už mane namų darbus padaro.
 Nebuvo itin pastabi, tačiau net ir pro jos akis neprasprūdo garbaniaus sumišimas, kai prie jų priėjo vyresnė varniukė. Įtariai pašnairavo į juos abudu, tačiau po akimirkos jau pamiršo, kodėl jai kilo kažkoks įtarimas.
 – Labas, Ele. Aš Nora, – plačiai nusijuokė trumpaplaukei, – Žinoma, junkis, juk kuo daugiau žmonių, tuo smagiau! Jūs su manim sutinkat? Žinot, man taip smagu čia būti, galėtume net nenusileisti, visą dieną taip ir skraidyti. Tai būtų nuostabi diena, nemanot? Balione, aukštai virš debesų, kur net paukščiai neskrajoja ir dar su tokiais nuostabiais žmonėmis! – džiūgavo, neleisdama nė sekundei įsivyrauti nejaukiai tylai, – Labai smagu, kad su jumis susipažinau. Beje, Hubertai, Ele, o jūs iš kur pažįstami? Suprantu, kad visi esame kaip viena šeima, bet man labai norėtųsi išgirsti, kaip susipažinot. Kažkas man sakė, kad kartais pažinties pradžia gali daug pasakyti apie žmones ir jų tolimesnius santykius.

[Eleizija Stigler]

Hubertas visas išraudonavo ir nudelbė galvą, prieš tai tyliai pasisveikindamas. Varniukė neramiai pasijuto ir šiek tiek pasimuistė. Torei ir Norai pasakius, kad gali prisijungti prie jų mielos ir žavingos kompanijos, varniukė išsišiepė iki ausų.
-Malonu susipažinti, Nora, - ištiesė savo ranką link merginos.
Ir tada prasidėjo. Nora pradėjo kalbėti lyg būtų užsukta. Vargšė Elė vos spėjo suvirškinti jos sakomos žodžius, kai tema staigiai pakrypo link Huberto ir jos pačios. Varniukė pajuto, kaip jos skruostai pasipuošė lengvu raudoniu. Nurijo seiles ir pabandė atsakyti, šiek tiek bijodama, kad Nora vėl pradės kalbėti taip greitai ir daug.
-Nusako tolimesnius jų santy-kius? Na, mes tik draugai, labiau pažįstami. Susipažinome už mokyklos ribų. Buvo labai šaunu ir juokinga, kai bandėme išsiaiškinti ar mes esame burtininkas ir ragana. Mėtėme įvairiausias užuominas ir panašiai. Pasikalbėjom, o tada... - Sustojo, nes jau buvo betarianti, kad jis tiesiog pabėgo, bet nenorėjo sugadinti jaunuolio įvaizdžio prieš mergaites, tad šiek tiek pagražino istoriją. - Išsiskirstėme. Dar kartą buvome susitikęs Hogvartse, bet ten jau nieko įdomaus neatsitiko, tiesa Hubai? - pabandė paerzinti vaikinuką.

[Vintė Adamson]

  Berniukas nebuvo tikras, ar jam patiko sniegenų su rožine papilve idėja, tačiau ginčytis nebuvo kada, mat tuoj prisistatė šiek tiek jaunesnė varniukė. O, tiesą sakant, ir šiaip Noros nuomonei prieštarauti nebūtų išdrįsęs, tik bandė save apgauti. Kartais mėgdavo apsimesti drąsiu; minutėlei kitai net pats tosios savybės egzistencija savyje patikėdavo. Deja, raustantys skruostai tuojau iliuzijas sugriaudavo.
  Hubertas sukrizeno, išgirdęs nepažįstamosios ir oro baliono palyginimą. Nors suprato jo priežastį, juk abu atrodė panašiai - nuostabiai. Vienas smagiai, o kitas labai dailiai ir mielai. Tikriausiai, nesunku atskirti.
  Apie sesę kalbančios draugės balse išgirdęs kartėlį, garbanius mintyse užsirašė priminimą vėliau apie tai su ja pasikalbėti. Tiesa, Torė atrodė protinga, graži ir smagi, net labai, tačiau jis bijojo, ar tik Nora dėl to nesijautė blogai, ar tik nemanė esanti už jaunėlę prastesnė.
  Paspaudęs jam ištiestą ranką, trečiakursis nejaukiai pasimuostė. Nežinojo, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, tiksliau, teoriškai gal ir suvokė, tačiau turimos informacijos niekaip nesugebėdavo pritaikyti realiame gyvenime. Numykė kažką panašaus į dar vieną pasisveikinimą bei užsidegė raudoniu.
  Bet ką jau apie jį ir kalbėti; nepalyginsi su violetine, veide pasirodžiusia kartu su Eleizija. Bijojo Elės, bijojo, kad kiti pastebės jos bijant, bijojo visko, ką jos atsidarimas galėjo atnešti. O taip pat bijojo ir per daug bijoti, mat kartais tokiais atvejais liauname kūnelyje pasisvečiuot nuspręsdavo panikos atakos.
  Retai kada Šefleris užsičiaupdavo, tačiau šis atvejis buvo vienas tųjų. Norai pasiteiravus, kaip jis ir mergina, praminta meškute, susipažino, norėjo tapti ne flamingu, o stručiu, mat itin patogu būtų buvę galvą sugrūsti į smėlį. Elei pasakojant, sugebėjo tik bukai linksėti. Buvo dėkingas, kad mergina neprasitarė apie... pavadinkime tai bėgiojimo pomėgiu.
  Senai draugei, pusiau draugei ir naujai draugei (išties keista kompanija) šnekučiuojantis, oro balionas pamažu ėmė leistis. Rudos akys nukrypo nuo mergaičių bei ėmė klajoti neaprėpiamomis nuostabios vietovės platybėmis.

[Torė Finitsis]

Vaje, tas berniukas buvo toks nedrąsus, kad Torei darėsi tik dar nejaukiau. Ech, juk ji nieko blogo nenori. Ar jis visada toks? Į jos ištiestą ranką jis žiūrėjo lyg į didžiausią siaubą per visą savo gyvenimą. Torė suabejojusi net pati pažvelgė į ją. Gal šioji staiga pavirto žalia? Ne, lyg ir viskas tvarkoje. Galiausiai, Hubertas irgi ištiesė ranką ir paėmęs mergaitės padarė kažką panašaus į pasisveikinimą. Varna nuleido savąją prie šono. Išvis padarė klaidą, kad ją ištiesė. Negi neužteko tik pasisveikinimo žodžiu? Ir kodėl iš viso tiek apie tą ranką?
Dėka tų pagyrų mergaitės skruostai nusidažė raudoniu. Tik šiek tiek, bet puikiai galėjo pamatyti visi kas tik norėjo. O Torė tik nesmagiai šypsojosi.
- Na jau, nereikia, Nora,- tyliai pasakė sesutei. Net nežinojo ką pasakyti tokioje situacijoje. Juk negalėjo sušukti „Taip, tokia tiesa!“. Beje, net pati taip negalvojo. Kai Nora pasilenkė prie Huberto ir norėjo kažką jam tyliai pasakyti, antrakursė įtempė ausis. Galėjo kaltinti tik smalsumą,- Ei!- nusišypsojo,- neišduok paslapčių,- tada kaip ir sesutė ji pasilenkė prie bernioko ir šypsodamasi tyliai tarė:
- Bet jei labai reikės galėsiu padėti ir tau.
Antrakursė buvo baisiai dėkinga Eleizijai, nes jau visai nežinojo ką daryti. O šioji pradėjo pasakoti susipažinimo istoriją. O kodėl Torė šiandien tokia tyli? Gi šiaip, kalba panašiai kiek ir sesė. Tik kiek mažiau.
- Kokia įdomi susipažinimo istorija,- pasakė tik dėl to, kad pagalvojo jog tiek tylėdama atrodo kvailai. Mergaitė piršteliais sugraibė pabėgusią iš kasytės sruogą ir užkišo ją už ausies.
Netrukus balionas pradėjo leistis, o mergaitė pribėgusi prie pintinės krašto pažvelgė žemyn. Įdomu ką varniukai veiks nusileidę. Apačioje vaizdas buvo tikrai nuostabus, o Torė nekantravo kada baliono pintinė palies žemę.                                                                                                   

[Nora Kühnemund]

 Kol jie taip smagiai (bent jau ji, bet akies krašteliu pastebėjo tarp kitų tvyrančią įtampą) šnekučiavosi, balionas jau pamažu artėjo prie savo tikslo. Muzika jau tilo (Nora tik dabar ją pastebėjo) ir štai debesys jau atsirado vėl virš jų, o žemė su kiekviena sekunde artėjo. Dabar mažoji jau tikrai galėjo šokti, buvo likę gal koks metras ar pusantro, tačiau dabar visas noras dingo: nebebuvo minkštų patalų ir prasmės, kai pieva taip arti.
 Pagaliau balionai minkštai nutūpė ant žolės. Mažoji vėl nebelaukė eilėje prie krepšio durelių, o iššoko per jo kraštą. Palaukusi savo draugų, nusekė paskui profesorių. Sužinojus, kur jie atkeliavo, jos akutės suspindo iš džiugesio, o burnytę papuošė plati šypsena.
 – Ojei, kaip smagu! – dirstelėjo draugų pusėn, – Nė nemanaiu, kad taip linksma bus. O kiek čia tiltelių! Žinot, aš nelabai daug skaitau, bet mėgstu pasakas, kaip manot, tilteliai į jas čia bus? Taip norėčiau pamatyti Arielę ir princą Eriką! Ir Ozo šalies burtininką, kad galėčiau jį pabarti, kam taip melavęs. Ir Anę iš Žaliastogių norėčiau pamatyti, ir Mažąją Princesę, ir dar tiek daug daug visko! – jos žodžiai liejosi taip greitai, kad mergaitė net duso, nespėdama jų ištarti, – Ojei, bet ar spėsiu iki vakaro? Juk jei užsisėdėsim su Arielę pas jos tėtį, tai niekur ir nebenueisiu, ir tada kitos princesės supyks. Ak. Kodėl tiek mažai laiko? Ei, o kur jūs keliausit? – pagaliau atsisuko į draugus, prisiminusi, kad ir jie šičia stovi. – Hubhub, kur tu eisi?
 Net negalėtų pasakyti, kodėl kreipėsi būtent į jį. Na, su sese neįdomu – mergaitės leisdavo vasaras kartu, tad mokyklos landžiot viena paskui kitą būtų per daug. O ta naujoji mergaitė, Elė – ji buvo per tyli. Tiesa, ir Hubertas staigiai užtilo, kai ji atėjo. Hm.
 Net negalėjo vietoj nustovėt iš viso to džiaugsmo ir nekantrumo, kad tuoj leisis į kelionę, tad, laukdama draugų, pradėjo minkdžikuoti vietoje, tampydama ilgas kasas.

[Eleizija Stigler]

Jai baigus pasakoti istoriją, Torė paminėjo, kad Huberto ir Elės istorija įdomi. Tikriausiai pasakė, kad nutrauktų jaudintis verčiančią tylą. Elė jai buvo už tai dėkinga.
Vis dar besiklausydama draugų, varniukė priėjo arčiau krašto ir žvilgtelėjo žemyn. Nudžiugo pamačiusi, kad žemė vis arčiau ir arčiau. Šyptelėjo lūpų kampučiais ir švelniai timptelėjo savo kasytes. Akimis rijo ryškėjantį žemės vaizdą. Ten buvo tiek daug tiltelių, kurie pasak profesoriaus Starko vedė į skirtingas knygas. Mergaitė tikėjosi, kad bus tiltelis į "Sostų karų" pasaulį, nes jei ne... Kažkas patirs jos milžinišką rūstybę. Reiks ant kažko išsilieti. Žinoma, viskas kliūtų Nikučiui, bet varniukė buvo optimistė, tad klastuoliui dar nereikėjo bijoti.
Ir tada prabilo Torės sesė - Nora. Dievai mato, kaip ji greitai kalbėjo. Elė visomis jėgomis bandė suvirškini varniukės ištartus žodžius.
-Planuoju aplankyti "Užkerėto dvaro" ir "Sostų karų" pasaulį. Tikiuosi bent vienas iš jų čia... - netikėtai nutilo, nes Nora kai ką pridūrė.
Eleizija šyptelėjo ir nepastebimai prilietė Hubertą, norėdama atkreipti jo dėmesį. Tada jam mirktelėjo. Ar aš per daug perdedu, ar Nora tikrai įsižiūrėjusi varniuką? Nes jei taip, tai taip miela.
Stigler prislinko arčiau Torės ir tetarė:
-O kur tu ruošiesi keliauti? Gal nori kartu, a? - tai pasiūlė ne tik todėl, kad norėjo praleisti daugiau laiko su drauge. Pasakė, nes norėjo duoti likusiems privatumo.