[Oliveris Llewellyn]

Eliotas pasakė itin gerą mintį. Paveiksla pavaizduota moteris tikrai aiškiai nesusivokė kur esanti. Labai įdomu, kodėl taip yra, bet nebuvo ko paklausti. Ji pati, suprantama, nieko nepasakys, o tiek Oliveris, tiek jo brolis dvynys to irgi nežino.
- Kaip manai, ar kiti daiktai susivokia? - paklausė. Žinoma, medalionas kažko suprasti negali, bet knisius? - Na, pavyzdžiui, jis, - mostelėjo į gyvūną. - Turbūt čia negyvena, bet ar žino nesantis namuose?
Eliotui, aišku, pasisekė atgaivinti knisių, ir Oliveris prisivertė nusišypsoti. Svarbiausia, kad broliui smagu, o tai, kad jis pats nevykęs, šiuo metu galima ir pamiršti. Ar bent pabandyti pamiršti. Tik ar brolis nepradės per daug pūstis, nes jam pasisekė ir ketvirto kurso kerai? Bet ne, Eliotas geras, jis tikrai nesipūs. Bent jau tuo buvo įsitikinęs gerokai kuklesnis jo dvynys.
O štai knisius vos atsigavęs puolė prie paveiksle pavaizduotos moters. Oliveris čiupo portretą ir iškėlė virš galvos. Knisius išskleidė kažkokį garsą, nors jo prasmės berniukas nesuprato. Laimei, greitai nustojo domėtis moteriške, kuri ir toliau demonstravo susierzinimą. Ir, žinoma, pareiškė esą šiuolaikiniai mokiniai labai jau neišauklėti. Oliveris atsargiai padėjo paveikslą atgal ant stalo, o knisius tuo metu jau rausėsi kažkokių daiktų krūvoje. Ar ten yra kas nors blizgaus, berniukas neįsivaizdavo. Dirstelėjo į Eliotą tarsi laukdamas jo pasiūlymų ir idėjų, ką jie turėtų daryti toliau.

[Eliotas Llewellyn]

Po galais, Oliveris yra tiesiog nuostabus nuotykių draugas. Kaip jį dažniau paskatinti į tuos nuotykius lįsti? Štai ir dabar iškėlė gerą klausimą.
- Neįsivaizduoju, - rimtai atsakė. - Būtų įdomu jį prakalbinti. Kaip manai, ar egzistuoja tam skirti kerai?
Tai pasirodė labai įdomu, ir Eliotas mintyse pasižymėjo šį klausimą. Vėliau būtinai paklaus Aurio. Visai nesvarbu, kad ne jis dėsto kerėjimą. Tėčio ir paties Elioto draugui būtinai patiks, kad jis domisi kerais. O iš kur toks klausimas atsirado, žinoti visai nebūtina.
- Man patinka knisiai, - patenkintas pareiškė keturiolikmetis, bet išgirdęs paveiksle pavaizduotos moters žodžius susiraukė. - Tai ne mūsų kaltė, kad atsidūrei čia. Turėtum ačiū pasakyti! O ir knisiaus mes čia negrūdome. Jeigu nežinai, kad tie gyvūnai domisi blizgučiais, vadinasi, nelankei magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokų!
Knisius puolė į daiktų krūvą, kas leido kuriam laikui palikti jį ramybėje. Taigi Eliotas pasinaudojo proga dar kartą įkišti nosį į maišą. Ten liko vienintelis daiktas - miniatiūrinė dėžutė. Pabandęs ją atidaryti nepajėgė ir suprato, kokių kerų čia prireiks. Na, jau alohomora Oliveriui tikrai turi pasisekti. Šiaip ar taip, tą burtažodį moka ir pirmakursiai. Taigi Eliotas padėjo dėžutę ant stalo šalia paveikslo ir labai jau kilniai pasiūlė broliui:
- Gali bandyti tu. Ir, deja, maiše daugiau nieko nebėra. Bet man vis tiek įdomu, kaip ir kodėl tie daiktai atsidūrė čia!
- Aš ne daiktas! - ir vėl pasipiktino paveiksle pavaizduota moteris, bet Eliotas į tai atsakė tik nusivaipydamas ir parodydamas liežuvį.

[Oliveris Llewellyn]

Gyvūnus prakalbinantys kerai skambėjo kaip labai šaunus dalykas, bet ar tokie yra, Oliveris nežinojo. Turbūt reikėtų paklausti direktorės. Arba magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriaus. Bet berniukas žinojo nedrįsiantis užduoti su pamokomis nesusijusių klausimų, tad visos viltys į Eliotą. Jam tokia užduotis tikrai nesukels problemų. Taip, jo brolis tikrai žymiai šaunesnis ir įdomesnis. Oliveris dar kartą pažadėjo sau pasistengti būti panašus į Eliotą. Tada ir draugų susiras. Galbūt, nors tam jis vis tiek gali būti pernelyg nevykęs.
- Jie tikrai šaunūs, - linktelėjęs pritarė broliui dėl knisių. O ir tai, ką jis pasakė paveikslui, buvo tiesa. Tik kad moteris vis tiek nebuvo laiminga.
- Man atrodo, reikia tiesiog ją parnešti į vietą. Gal tada nuotaika pasitaisys? - pasiūlė Oliveris ir jau buvo beveik beeinąs to ir padaryti. Bet Eliotas aiškiai turėjo kitą nuomonę. Jis ir vėl lindo į maišą ir, laimei, ištraukė paskutinį daiktą. Kad ir koks smagus šitas gimtadienis, tolimesnė nuotykio eiga Oliverį kiek gąsdino.
Dar vieni kerai. Tiesa, šį kartą jie tikrai nesudėtingi, tad berniukas linktelėjo. Jeigu nesugebės atrakinti dėžutės, ko gero, reikės mesti Hogvartsą. Tai reikštų, kad jis tiesiog nevertėlis. Taigi nukreipė lazdelę ir kuo užtikrinčiau ištarė:
- Alohomora.
Laimei, pasisekė: dėžutė padidėjo, o dangtelis atsivėrė. Turinys kiek nustebino: dėžutė buvo visiškai tuščia.
- Maniau, kad rasime ką įdomaus, - pratarė Oliveris ignoruodamas eilinį paveikslo nepasitenkinimą.

[Eliotas Llewellyn]

Oliveris turbūt teisus. Ko gero, reikia kvailą paveikslą tikrai grąžinti prie didžiosios salės. Deja, Eliotas įtarė, kad jiems iš čia išėjus nebepavyks brolio partempti į trobelę. Bet negi taip greitai baigsi nuotykį? Ne, turbūt teks pakentėti jos burbesius ir ilgiau pabūti čia.
- Gerai. Vėliau, - tarstelėjo tyrinėdamas dėžutę. Laimei, Oliveris neprieštaravo pabandyti kerus. Dar geriau tai, kad jam kuo puikiausiai pasisekė. Nors ir nepasitikintis savimi (kas Eliotą gerokai erzino ir trikdė), Oliveris tikrai nebuvo kvailas. Jam tiesiog privalėjo puikiai pavykti pirmo kurso kerai. Viskas gerai.
- Oho. Tikrai netikėta, - pritarė broliui energingas dvynys ir nukreipęs lazdelę į dėžutę pabandė prisiminti kitą burtažodį. - Prisimeni? Per Aurio pamoką kažkada mokėmės apie užkeiktų daiktų atkeikimą. Gal čia kažkas panašaus! Nes ir taip keista, kad kažkas čia neša daiktus, bet kam slėpti visai tuščią ir niekuo neypatingą dėžutę?
Nespėjus daugiau nieko pasakyti knisius išvertė daiktų krūvą, kurioje rausėsi ir aiškiai kažką surado. Tarsi cypdamas, tarsi rėkdamas jis įlindo į daiktus, ir netrukus iš jo pasklido naujas garsas, aiškiai reiškiantis pasitenkinimą.
- Klausyk, gal eime iš čia? Jeigu ką, mes niekuo dėti! - skubiai pasiūlė broliui Eliotas. Kad ir kaip mylėjo nuotykius, įkliūti į bėdą jis visai nenorėjo.

[Oliveris Llewellyn]

Vėliau tai vėliau. Akivaizdu, kad nuotykis dar nesibaigė, ir Oliveris pasistengė neparodyti nusivylimo. Jam atrodė, kad to, ką jie čia patyrė, visiškai pakanka, bet brolis aiškiai turėjo kitą nuomonę.
Linktelėjo pritardamas Elioto žodžiams, bet netrukus gavo gerokai nustebti: jis prisiminė kažką, ką jie mokėsi per pamokas. Aišku, Aurio pamokas, bet tai vis tiek pradžiugino. Jau žiojosi pasakyti reikiamą burtažodį, mat pats tikrai neketino jo bandyti. Bet kaip tik tuo metu, daiktai, atsidūrę virš knisiaus, užbyrėjo gyvūnui ant galvos. Oliveris gąstelėjo, kad jam galėjo kas nors atsitikti, bet kažkas panašaus į niurzgimą, atsklidęs iš po krūvos, aiškiai buvo laimingas. Taigi berniukas nusišypsojo ir pasakė broliui:
- Man atrodo, jis kažką surado.
Galvojo, kad gal vis tiek reikėtų padėti knisiui, bet tada Eliotas parodė ne pačią gražiausią savo pusę. Kaip tik dabar dingti nereikėtų, bet Oliveris neatsispyrė pagundai nutraukti nuotykį. Nors buvo visai smagu, jam pakako. Galima grįžti į mokyklą ir galbūt ką nors ramiai paveikti su Miriam. Taigi paėmė paveikslą, kuris ir toliau piktinosi, ir kartu su Eliotu paliko Hagrido trobelę. Šis gimtadienis tikrai puikus.