0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • VI kursas
  • *
  • 303
  • Taškai: 18
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #450 Prieš 2 mėnesius »
- Aha prašom, - šyptelėjo Elijah ir stebėjo, kaip mergiotė viską greit suvalgo.. Sakyčiau ji greita..
- Na sakykim ,kad buvai irzli ir dėl to nenorėjai eiti, - pašaipiai nusijuokė Dawson' as ir žvilgtelėjo pro langą.. Gerai, jau ėmė temti, galėsim eiti.. - pamįslė grifas ir pasiruošė naktiniam žygiui..
- Taip mums jau metas.. Pasiruošusi, viską susirinkai? - Pasidomėjo vaikinukas, nes nenorėjo, kad ji čia ką paliktu, - neskubam, spėsim.. ilga naktis laukia..
Elijah netikėjo, kad šįkart į mišką pasiima pirmakursę mergina, kuri mažai dar ką išmokusi.. Jis sau prisiėmė tokia didelę atsakomybę, kaip niekada, jis žinojo, kad ją saugos, tačiau dėl merginos sveikatos ir galimo patirto išgąsčio abejojo..
- Na nieko nepalikai? - Dar kartą pasiteiravo Chris' as ir pravėrė duris pirma išleisdamas merginą, o dar kart apsidairęs ir pats iš paskos nuėjo..

*

Neprisijungęs Anika Alanis

  • II kursas
  • *
  • 93
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • After all this time? Always
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #451 Prieš 2 mėnesius »
- Aš nieko ir nebuvau pasiėmusi su savimi, - šyptelėjo mergina.
Anika jautė, kad vaikinas po tomis pašaipiomis replikomis slepia kažkokį nerimą.
Tikiuosi nebūsiu jam našta. Kita vertus, jei jis taip galvotų gal nekviestų manęs kartu?.. Mąstė mergaitė, visgi apžiūrėdama kambarį ar nieko nepalieka.
Anika nesijautė silpna ar išsigandusi, nor jei papultų į pavojų, jai būtų buvę malonu būti išgelbėtai tokio vaikino.
Ji vėl nuraudo, kaip slyva ir pažiūrėjo vaikinui į akis. Jos buvo neįžvelgiamos tačiau šiltos ir spindinčios.
Ji susisupo tvirčiau į savo apsiaustą, pasiruošdama, kad lauke bus šalta ir žengė pro duris.
-Ačiū, - tarstelėjo, dėkodama už džentelmenišką gestą ir išėjo laukan į vėsų vakarą.

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 3
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #452 Prieš 3 savaites »
     Kalendorinė žiema jau ėjo į pabaigą, tačiau Hogvartsą bei jo apylinkes buvo nuklojęs storas balto sniego sluoksnis. Išlandžiojusi ir susipažinusi su, ko gero, kiekvienu pilies kampu, mažoji Felicia patraukė ežero link, kurį buvo mačiusi tik iš tolo. Aišku, žiema galbūt nebuvo geriausias metas jį apžiūrėti, mat tiek, kiek rudos mergaičiukės akys aprėpė, vanduo buvo užšalęs, o jau ir taip neploną ledo sluoksnį buvo uždengusios pusnys. O ir šiaip, prancūzaitei žiema nebuvo tokia miela kaip kiti metų laikai. Ne todėl, kad būtų labai šalta ar šlapia (žinoma, tai irgi nebuvo žiemos pliusai), bet meniškos sielos vienuolikmetei trūko spalvų, viskas aplink buvo itin blanku ir niūru. Tiesa, iš tos nuobodžios pilkų spalvų gamos išsiskyrė nedidukas apsamanojęs vieno aukšto namelis namelis ant ežero kranto. Kurį laiką dar iš tolėliau stebėjusi pastatą, Cerise nesugebėjo atsispirti pagundai ir atsargiai nutipeno  jo link.
     Pravėrusi duris, šalia kurių buvo iškaba su užrašu „Draugų namelis“, pirmakursė nedrąsiai linktelėjo rankeną ir atvėrė girgždančias duris. Viduje nebuvo daug vietos, tačiau jauku ir net keistai šilta, matyt, magija,- gūžtelėjo pečiais naujai iškepta klastuolė ir apsidairė. Prieš jos rudas akis buvo atsivėrusi svetainė su jau pagyvenusia sofute ir pora fotelių, dešinėje nedidukė, bet itin jauki virtuvėlė. Nusipurčiusi sniegą nuo kelius siekiančių juodų batų, Felicia ėmė viską apžiūrinėti iš arčiau.

*

Neprisijungęs Anaideia Diallo

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #453 Prieš 3 savaites »
   Ištroškusi nuotykių mažoji Anaideia niekaip negalėjo nurimti tol, kol nebuvo deramai iššniukštinėtos visos slapčiausios Hogvartso vietelės.
   Ši diena kaip tik buvo puikiausiai tam tinkama - po kojomis lūžinėjo atitirpti nespėjusi šalna, pasiutusio vėjo, kuris buvo būdingas šiam Britanijos regionui - nebuvo matyti ir girdėti. Dangus buvo giedras it vidurvasaryje, vos tik pakilusi saulutė užu Hogvartso bokštų dailiai apšvietė kiemą ir visas jo kerteles. 
   Viena ranka nuolat taisydama plaukus, nes šį rytą jie buvo itin nepaklusnus, o kitoje nešanti savo senuką, dar seneliui priklausiusį, fotoaparatą, mergaitė stengėsi neapvirsti. Šiandien mergaitės tikslas buvo nusileisti kalnu, kuris itin tankiai apaugęs žolynais ir krūmynais. Kadangi šalnos jau buvo išguldžiusios žoles į šonus ir beruošiančios jas miegui - kalno papėdę buvo ne taip ir sunku pasiekti.
Laikydama už palto skvernų, kad kuo geriau matytų tai, kas vyksta po kojomis, mergaitė atsargiais žingsniais leidosi žemyn. Vis dar piktos ir aštrūs krūmų šakos skaudžiai braukė per atidengtą rankų odą palikdamos mažyčius rausvus randelius.
   Leisdamasi nuo kalno Anaidėja atsitiktinai pažvelgė priekin. Subolavęs vaizdas tolumoje mergaitę nustebino. "Palaukit... Juk tai... Namelis?" - klastuolė netgi prisimerkė stengdamasi geriau įžiūrėti tolumos vaizdą. Ir taip, akys jos neapgavo, kalno papėdėje, tankiai iš šonų apaugęs vandeniu pažliugusiomis žolėmis, stovėjo mažytis medinis namelis. Iš to, ką mergaitė sugebėjo įžiūrėti tolumoje, buvo galima spręsti, jog namelis tikrai ne pirmos jaunystės. Ko jau ko, tačiau namelio tokioje atokioje vietoje ji nesitikėjo atrasti.
   Garbanę taip knietėjo prieiti arčiau ir pažiūrėti per mažyčius, dailiai apkaltus ir išgraviruotus, namelio langus, tačiau iš galvos niekaip nedingo mintis, jog namas kažkam priklauso ir mažieji (iš namo dydžio niekaip neatrodė, kad gyventojai gali būti dideli) namo gyventojai gali kaip reikiant įniršti.
    Bespardydama į šonus aukštas surambėjusias žoles, mergaitė pasileido bėgti statoku kalnu. Prisiminusi, jog rankoje vis dar neša su savimi žiobarišką fotoaparatą, šokoladinės odos atstovė staigiai sustabdė savo besipinančias kojas ir vos neapvirtusi, prikišo fotoaparato žiūrimąją akutę prie savo akies. Pasigirdo trumpas ČAKŠT ir mergaitė toliau tęsė savo kelionę. Priėjusi arčiau namo, palto kišenėje susirado savo burtų lazdelę ir tvirčiau ją suspaudė - magijos pasaulis pilnas netikėtumų, todėl laikydama burtų lazdelę rankoje ji jautėsi saugiau.
    Apėjusi aplink namą, gyvybės ženklų nepastebėjo. Klastuolė buvo ganėtinai smalsi mergaitė, taigi niekad nebūtų sau atleidusi, jeigu taip ir neįžengtu į namelio vidų ir jo neištyrinėtų. Taigi ilgai nedvejodama, mergaitė suėmė apvalią, dailiai graviruotą rankeną ir ją pasuko - durys buvo neužrakintos. Slopus girgždesys ir jos prasivėrė.
    Namas, pasirodo, buvo tuščias. Šaltas oras name taip ir prasiskverbė į Anaidėjos kaulus. Patrynus savo rankas, jaunuolės žingsniai nukrypo ties virtuves puse. Virtuvė nuo kitų kambarių labai nesiskirstė - tie patys baldai, tos pačios spalvos, vos ne toks pats vaizdas. Su savo greitu šokoladinių  akių žvilgsniu mergaitė greitai apžiūrėjo kambarį, kas galu galiausia nukrypo į lango vaizdą, kur beje klastuolė pastebėjo ateinantį svečią. Jeigu tai nebūtų Felicia, pirmakursė jau seniai nešdintusi iš šio namelio. Bet šią viešnią riestanosę kaip ir norėtų sutikti. Juk jos po pasiskirstymo kepurės ceremonijos taip ir neteko artimiau pabendrauti.   
   Pasigirdus durų cypimui, Anaidėjos liesas kūnas nukrypo ėjimu ties durų. Ten sutikus naująją kolegą, jaunuolės veide atsirado šypsena.
  - Oj, nesitikėjau čia sutikti kažko dar. - Gan mielai ir trumpam nusijuokė. - Ar galiu kuo nors padėti?

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 3
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #454 Prieš 2 savaites »
     Ant sienos virš nedidelės šviesiai rudos, gal labiau kreminės, spalvos sofutės buvo pakabintas vidutinio dydžio saulėgrąžų paveikslas, kurio rėmeliai derėjo prie sofos bei fotelių. Tiesą sakant, viskas su viskuo čia derėjo, tačiau ta, sakytum, blanki spalvų paletė buvo visai maloni rudai Felicios akiai.
     Netrukus pasigirdo mergaitiškas balsas, nemenkai išgąsdines nieko čia nesitikėjusią sutikti pirmakursę klastuolę. Kiek krūptelėjusi, mergužėlė atsisuko į pusę, iš kurios sklido balsas. Personą mažoji Klastūnyno globotinė pažinojo - kartu sėdėjo paskirstymo ceremonijoje. Tik, eee, vardą buvo primiršusi, žinojo tik tiek, kad jis neįprastas, o jį tariant turbūt galima nusilaužti liežuvį.
-Sveika,- linksmai pasisveikino su bendrakoledže ir priėjo arčiau, mat didelis atstumas neatrodė itin mandagu, o ir nežinia, gal čia tamsiaodės namai, o ta neklaužada prancūzaitė įsibrovė it kokia vagilė.
-Aš Felicia, jei pameni,- sukikeno vienuolikmetė ir užkišo rudą plaukų sruogą už ausies,- tu gal čia gyveni?- nedaugžodžiaudama (tiesą sakant, nelabai ir žinojo, kaip tai reikėjo daryti) paklausė labiausiai tuo metu rūpėjusio klausimo.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017