0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 908
  • Taškai: 89
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #585 Prieš mėnesį »
Sunku patikėti, kad Auris darė kažką blogo. Ir įdomu, ar tėtis žino. Oliveris nutarė vėliau būtinai to paklausiantis, bet dabar rūpėjo nuraminti ir paguosti Leticiją. Ją slėgė ne tik nežinia iš kur atsiradęs tėvas, bet ir visa situacija su Auriu.
- Ar tu dėl to anksčiau jo ir nemėgai? - paklausė berniukas. Buvo tai pastebėjęs, nors niekada nesuprato to priežasties. Jam Auris atrodė esąs pats geriausias profesorius.
Pagaliau paleido draugę, o jai užsiminus, kad jų namuose daug, tarsi susigėdo. Dabar jau žinojo turintis neįprastai daug broliukų ir sesučių. Žinoma, jų nesigėdijo ir labai mylėjo, bet įtarė, kad būtų ir tokių, kurie dėl to šaiposi.
- Bet aš visada galiu paklausti. Jeigu nesutiks, tai nesutiks, - pratarė. Turbūt nepasakotų to, ką Leticija jam pasakė dabar, bet įtarė, kad bent jau tėtis vis tiek leistų. O ir mamai turbūt svarbiau, kad jis bendrauja. - Aš parašysiu laišką, - dar pridūrė. - Ar per Kalėdų ir Velykų atostogas visada lieki Hogvartse?
Tai turėtų būti labai liūdna, bet Oliveris pasistengė per daug apie tai negalvoti. Gal reikės ir jam pasilikti, kad praskaidrintų draugei nuotaiką? Na, bet iki atostogų dar toli, o dabar reikėjo įsidrąsinti paatvirauti apie kitką.
- Buvo toks laikas... - sunkiai pradėjo. Žinojo, kad Leticija nemėgsta Elioto, bet vis tiek privalo tai pasakyti. Galbūt taip padės? - Anksčiau aš nesutariau su Eliotu, - liūdnai tęsė. - Jis norėdavo mane erzinti, o labiausiai pykdavo, kai nekreipdavau dėmesio. Ir man būdavo skaudu, kai jis mane ignoruodavo. Manau, ir tu turi daryti tą patį. Bent jau kol sugalvosi, ar nori... na, keršyti. Iki to laiko tiesiog lankyk pamokas, nekrisk per jas į akis. Apsimesk, kad tai tau visiškai nerūpi.
Žinojo, kad pačiam būtų per sunku, bet jau seniai pastebėjo draugę esant žymiai drąsesnę ir stipresnę. Jeigu ji norės pasinaudoti patarimu, jai kuo puikiausiai pavyks.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 340
  • Taškai: 43
Ats: Kiemas
« Atsakymas #586 Prieš mėnesį »
- Aha. Matai jis mane atpažino vos pamatęs, sakau, mes su seserimi labai panašios. Elgėsi keistai. Supratau, kad kažką žino ir nesako. Ir dėl to taip jo nemėgau. O dabar jau nežinau kaip yra. - Tikrai nežinojo. Neįsivaizdavo. Aišku suprato, kad Auris jai nenorėtų kenkti, kad turbūt ir Džamilei ne. Bet vis tiek jautėsi susipainiojusi savyje.
Oliveris leido išsižliumbti ir pagaliau jai pavyko susitramdyti. Dabar stovėjo vienas šalia kito ir toliau kalbėjosi.
- Ačiū. Būtų smagu, tik aš tikrai nenorėčiau užsikrauti. - Nusibodo tas jausmas, kad klajojo po svetimus namus, nusibodo jausmas, kai atrodo, kad esi kažkam papildomas vargas, nes Juzefo namai ne jos namai.
- Aha. Lieku mokykloje. - O taada Oliveris papasakojo ir šį tą apie save.
- Nesmagu, kad taip buvo. O kaip tai pasibaigė? - Tada šyptelėjo. - Aš neturiu nei tiek gerumo, nei kantrybės kaip tu. Na gerai, gal ir sutinku, kad taip būtų geriausia. Bet kai vėl jį pamatysiu žinau kad imsiu šėlti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 908
  • Taškai: 89
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #587 Prieš mėnesį »
Draugės situacija labai kebli, bet Oliveriui patiko tai, kad ji turėjo priežastį nemėgti Aurio. Galbūt einant laikui pamatys, koks jis šaunus ir geras profesorius. Geros širdies berniukas troško, kad mėgstamiausią mokytoją mėgtų visi mokiniai. Jo nuomone, Auris to tikrai vertas. Nelabai aišku, ar ką nors reikėtų apie tai sakyti, taigi Oliveris tylėjo. Šiek tiek bijojo užkabinti kokią jautrią stygą ir taip dar labiau sugadinti draugės nuotaiką.
- Jeigu mama ir tėtis sutiks, tai reikš, kad jie nori, kad atvažiuotum, - ryžtingai pasakė. Mielai būtų dabar pat bėgęs parašyti laiško, bet puikiai suprato: dar tik pati mokslo metų pradžia. Ką gali žinoti, gal iki vasaros Leticija susitaikys su tėčiu ir norės gyventi pas jį. O gal jie nustos bendrauti, nors šito tikrai nenorėjo. Paklaus vėliau, kai artės vasara.
- O per atostogas nebūna čia liūdna? - paklausė. Drovėjosi pasisiūlyti likti kartu, kad būtų smagiau. Tuo labiau, kad nebuvo tikras, kiek Leticija žino ir. Ar ji suprastų, kiek daug jis paaukoja? Oliveris to nenorėjo, todėl pasisiūlyti buvo dar sunkiau. Be to, ar suprastų mama ir tėtis bei mažieji broliukai ir sesutės? Hannah gal ir suprastų, David tai nerūpėtų, bet Ezra? Na, o Rachel ir trynukės dar visai mažos. Jos gal nė neprisimena turinčios vyresnį brolį.
Kalbėti apie laiką, kai Eliotas jo nekentė, labai sudėtinga. Negi imsi ir pasakysi, kad broliui buvo taip blogai, kad teko skristi į tolimą Ameriką? Nejaukiai patylėjęs Oliveris pabandė paaiškinti:
- Eliotas sirgo. Jis negalėjo nieko pakeisti. Jam reikėjo... Na, gerti kažkokį eliksyrą ar ką. Dabar viskas yra gerai.
Žinoma, kiek liūdna, kai brolis nenori leisti laiko kartu, bet dabar dvyniai sutarė puikiai, ir Oliveriui to užteko.
- Manai, kad aš turiu gerumo ir kantrybės? - nustebęs paklausė keturiolikmetis. - Bet tu žymiai drąsesnė ir sieki tikslų! Nesakau, kad bus lengva, bet jeigu ryšies pabandyti, tau puikiai pavyks. Jeigu jis blogai su tavimi elgiasi, vadinasi, nėra vertas tavo ašarų ir laiko. Negalvok apie jį, geriau nuveikti ką nors smagesnio. Kaip manai?
Pačiam atrodė, kad šneka kažkokias nesąmones. Vis dėlto labai norėjo padėti draugei, tik neįsivaizdavo, kaip galėtų tą padaryti.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 340
  • Taškai: 43
Ats: Kiemas
« Atsakymas #588 Prieš mėnesį »
Leticija galvojo dar ginčytis dėl to laiško tėvams. Bet po kelių sekundžių persigalvojo. Laiko marios, gal Oliveris taip ims ir užmirš šitą sumanymą.
- Ai, man tai patinka. Tuščia, ramu. - Nenorėjo pasakoti apie tai, kad daug ką atiduotų, jei galėtų šventes sutikti su namiškiais. Bet ne, jau tiek šiandien prižliumbė, geriau užsidėti kietosios mergaitės kaukę. O tai vėl paplūs ašaringas potvynis.
- Galima daugiau visur paklaidžioti, nėra pamokų. Tai visą dieną galima veikti kas patinka. Reikės šiais metais pasivaikščioti ir išieškoti tunelių į Kiauliasodį. - Ji norėjo ten apsilankyti. O leidimo įtėviams nenunešė pasirašyti. Gal jie būtų tą padarę, nes bijojo kažko, ką labai seniai parašė Auris ir tą laišką ji juk jiems pristatė. O paskui jie dar labiau pasikeitė ir pasidarė dar labiau įsibauginę. Tik ji nežinojo kodėl. Taigi nenešė leidimo ir išvis nebereikėjo Letei jų malonių.
- Oho. Bet svarbiausia, kad dabar viskas gerai. - Šyptelėjo.
- Dieve mano Oliveri, aišku taip manau. Jei nemanyčiau nesakyčiau šitaip. Na o aš galiu viską sugadinti per savo karštakošiškumą. Bet kad kartais tiesiog negaliu nieko padaryt ir šaukštai būna po pietų. O tu jei tik savimi kada patikėtum, galėtum ką tik nori nuveikti, nes turėtum kantrybės planuoti ir kažko siekti. - Ji nežinojo ar galės tiesiog ramii gyventi, kol Leonardas čia. Dabar, kai jau nusiramino ir jo nematė atrodė, kad taip. Bet kažin kas bus per kitą Heidbergo pamoką.
- Na, tai ką pavyzdžiui norėtum nuveikti? - Pasistengė nutaisyti linksmesnį balsą ir šypsotis.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 908
  • Taškai: 89
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #589 Prieš mėnesį »
Iš to, ką Leticija kalbėjo, panašu, kad jai netgi smagiau, kai mokykloje nėra kitų mokinių. Ne, tada tikrai geriau nesisiūlyti. Geriau grįžti namo, apkabinti mamą ir tėtį, pažaisti su mažaisiais. O tada, žinoma, galės ką nors parvežti draugei iš miesto. O galbūt nupirks jai Kalėdų dovaną. Taip, ką nors sugalvos, kad ji Kalėdų rytą turėtų atidaryti bent vieną dėžutę. Tiesa, iki to laiko dar keli mėnesiai, tad apsispręs vėliau.
- Tu neturi leidimo į Kiauliasodį? - atsargiai paklausė Oliveris. Dabar jau žinojo daug daugiau nei prieš valandą, bet vis tiek liūdna, jeigu draugės netikrieji tėvai nesutiko pasirašyti. Pasvarstė, ar tą padarytų profesorius Heidbergas, bet kol kas nežinojo, koks jo santykis su dukra. Ne, dabar to žmogaus tikrai geriau neminėti.
- Taip, dabar viskas gerai, - linktelėjo, tačiau vis dėlto atskleidė ne viską: tai, kad Eliotas jį kartais tarsi pamiršta, vis tiek skaudino. Leticijos žodžiai apie jį patį vertė jaustis nejaukiai, bet keturiolikmetis tai slėpė. Nenorėjo būti tas nepasitikintis savimi tylenis. Tik ką daryti, kad kaip tik toks ir buvo?
- Galime eiti pasisupti, - staiga pasakė pagautas entuziazmo. Čiupo draugę už rankos ir bėgte pasileido sūpynių link.