[Elizabeth Luanna Maier]

   Tingūs paskutinės saulės spinduliai glostė apdulkėti spėjusias apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto sienas. Šios, kaip spėjo buvusi aurorė, ką tik atkaukšėjusi iš koridoriaus, jau gana senokai regėjo moteriškosios lyties profesorę. Ir kas gi buvo toji paskutinioji? Ak, tai ji pati! Ką bedarysi, jei darbas ministerijoje nusibodo, norėjosi daugiau nuotykių nei visuomenės tamsuolių bei kitokių magijos įstatymų pažeidinėtojų gaudymas, be to, ir kabinetukas ten buvo gerokai per mažas. O šitas buvo būtent toks, kokio Elizabetai Lu Maier, kaip kad mėgo pastaruoju metu save pristatinėti, reikėjo iki pilnos laimės. Erdvus, šviesus, spalvų atžvilgiu, regis, nepakitęs per tuos metus, greitai prisipildysiantis jaunųjų burtininkų. Na, žinoma, dar pora didžiulių veidrodžių klasės šonuose, sapnų gaudyklė (įdomu, kas ir kodėl nukabino senąją?) neturėtų pakenkti, tad būtent šiuos daikčiukus moteris pora lengvų lazdelės mostų išpakavo iš didelės atsigabentos dėžės ir nusiuntė pakibti ten, kur pridera. Iš ten pat už profesorės stalo nuskriejo pora sidabrinių narvelių, uždengtų juodu šilku.
   Elizabeta, palyginus su pirmuoju pasirodymu šiame kabinete, buvo pasikeitusi labiau už jį patį.  Žemesnės platformos (kad mažiesiems nereikėtų užvertinėti galvos mėginant žiūrėti į ir taip aukštos profesorės akis), ilgesnė suknelė, šiandien juoda, diržu sujuosta per liemenį  ir karpyta apačia siekianti kelius, platesnė šypsena ir labiau savimi pasitikinčio žmogaus žvilgnis, greičiausiai dar šviesesnė nei anąsyk oda, kuriai šią vasarą pavyko išvengti saulės bučinių bei vonių. Tik violetinės garbanos linksmino šį kone juodosios magijos įsikūnijimo įvaizdį. 
   Baltai juodai dryžuotas dar garuojančios kavos puodelis stovėjo ant juodojo šokolado spalvos stalo, moteris patogiai įsitaisė krėsle. Dingtelėjo niūri mintis apie tai, kaip viršutiniame stalčiuje, kur buvo įrengtas kone mini narvelis, mėgdavo įsitaisyti Betė, jau veikiausiai anapilin iškeliavusi balta profesorės žiurkė. Šypsena Elizabetos veide trumpam išblėso, bet iš susimąstymo netrukus pažadino į pamoką kviečiančio varpo skambesys. Gerai, buvusiai aurorų štabo vadovei teko sau pripažinti, kad kokį sykį širdis ir suplakė neramiau, greičiau negu turėtų, bet, vos tik su kiekvienu įėjusiuoju buvo atlikta gal kiek per draugiško šypsnio ir pasisveikinimo ceremonija, moteris vėl jautėsi puikiai nusiteikusi. Skambutis nuaidėjo antrąsyk, profesorė pasitaisė garbanas ir šypsodamasi atsistojo prieš klasę.
– Sveiki visi, šį šaunų rytą nepatingėję ateiti į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, – galiausiai prabilo. – Esu profesorė Maier, Elizabeta Lu Maier, jei tiksliau, šįmet ir vėl jus mokysiu šio sudėtingo, bet labai įdomaus bei svarbaus mokslo. Pirmiausiai man labai norėtųsi patikrinti jūsų žinias, bet, manau, nei vienas iš jūsų neprieštaraus, kad tai vyktų mokslo metų gale, o ne tada, kai dar tikriausiai nė nespėjote priprasti prie mokyklos ritmo, ypač pirmakursiai. Taigi šiandien pradėsime nuo linksmesnės temos, tokios, kuri galbūt padės jums saugiau praleisti likusį laiką, nebent išmoktą medžiagą pamiršite.
   Moteris vėl nusišypsojo, nužvelgė mokinių veidus, tikėdamasi išvysti susidomėjimą, ir ant savo stalo pastatė vieną narvelių, vis dar uždengtą šilkine skraiste.
– Ne, šiandien nežaisime žaidimo „spėk, kas po uždanga“, – tarė nutraukdama uždangalą. – Žaisime kiek kitaip: ką, jūsų manymu, šios žavios būtybės galėtų daryti?
   Tai buvo dviejų kumščių dydžio juodi, sakytum, pūkų kamuolėliai, neramiai besiblaškantys ir niekaip negalintys ištrūkti. Tiesa, neatrodė kaip pūkuoti kutai – geriau įsižiūrėjus matėsi, jog padarėliai labiau primena beformius debesis.
 
Nekartokite spėjimų, taip pat turiu ir kitą prašymą: neaprašinėkite viso savo personažo rytinio pasirengimo ar bent nepersistenkite, kad tai neužimtų pusės ar net didesnės įrašo dalies.

[kablelis]

Nors jautėsi pavargusi, Stevie neketino praleisti pirmosios apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos, tad ne itin energingai, bet atėjo į klasę viena pirmųjų. Pasisveikinusi su profesore, grifiukė atsisėdo į suolą ir apie kažką mąstydama laukė pamokos pradžios. Išgirdusi mokytojos klausimą, Stevie giliai susimąstė. Tai yra apsigynimas nuo juodosios magijos, mąstė mergaitė, vadinasi,
 jie turi būti kažkuo pavojingi. Bet atrodo tokie mielučiai! Nors iki galo atsakymo nebuvo sugalvojusi, Stevie pakėlė ranką.
- Nors ir atrodo labai mieli ir nekalti, manau, kad šitie padarėliai gali būti velniškai bjaurūs. Kažkodėl kyla įtarimas, kad jie gali būti lipnūs. Manau, kad jie mėgsta pulti žmones ir dėl to užpultasis nieko nebegali padaryti. Jie aplimpa jį visą ir žmogus negali jų nutraukti, nes tie yra prilipę prie odos ir žmogus, bebandydamas nusilupti šitą padarą , nusiplėštų sau odą. Manau, jie teoriškai nieko blogo nedaro. Neužmuštų žmogaus, pavyzdžiui. Nebent apliptų nosį ir burną, kad žmogus negalėtų kvėpuoti. Tačiau jeigu toks padaras yra ant delno ir žmogus ką nors paliečia, jis prilimpa. Arba jeigu žmogus jį užmina, nebegali niekur eiti. Sakyčiau, tokios iš pažiūros nekaltos būtybės, kurios vis dėlto yra velniškai bjaurios.
Stevie nutilo ir susimąstė, ar vis dėlto atsakė į mokytojos klausimą...

[Lisette la Claire]

Skaisti ryto saulutė pro didžiulius Hogvartso koridorių langus apšvietė kiekvieną kažkur žingsniuojantį mokinį, o tame tarpe ir Lisetę, kuri skubėjo į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Gal ir nebūtų atsikėlusi taip anksti, tačiau klastuoliai bendrajame kambaryje vis šnabždėjosi apie naują Klastūnyno vadovę violetiniais plaukais. Gyvatėlei neliko nieko kito, tik paaukoti valandą miego ir pačiai pažiūrėti, kokia drąsuolė apsiėmė tramdyti padaužas.
Priėjusi prie apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto durų, septyniolikmetė delnais perbraukė per gelsvą suknelės medžiagą, šiek tiek pasitvarkė rausvus plaukus - juk reikia vadovei padaryti pirmą gerą įspūdį.
Įžengusi į kabinetą, Lisetė turėjo stipriai sukąsti dantis, kad žandikaulis iš nuostabos ir pykčio neatviptų. Ką ji čia, po velnių, veikia?! Įdėmiai dėbtelėjusi į violetinplaukę, septintakursė nužingsniavo į įprastą vietą prie lango, vis dar piktai burbėdama panosėje.
Rankomis pasirėmusi smakrą, Klastūnyno globotinė sukryžiavo kojas ir vieną jų nervingai lingavo. Jei dabar turėtų batus, abu dar kartą paleistų moters pusėn ir šį kartą tikrai pasistengtų taikliau nei praėjusiais metais didžiojoje salėje.
Elizabeta Lu Maier,- mintyse pakartojo. Dabar merginai buvo aišku, kodėl ir prieš tai moteris atrodė tokia matyta. Juk ne sykį seniau lankėsi šios pamokos, visgi prisiminimai iš ten buvo žymiai smagesni, nei praėję metai. Kaip ta miela profesorė galėjo virsti tokia... Lisetė nesugebėjo sugalvoti tinkamų epitetų.
-Tikiuosi, kad jų gebėjimas nėra erzinti aplinkinius,- nė nepakėlusi rankos pradėjo kalbėti rausvplaukė,- ir tavęs jau gana.

[Mayra Llewellyn]

Mayra į kabinetą įžengė kartu su varpu, skelbiančiu pamoką. Pabuvojusi jau keliose pamokose, mergaitė jau spėjo pasigauti šį klastuolių įprotį niekur neskubėti. Tingiai klestelėjusi į suolą, pirmakursė klausėsi profesorės. Ši, tiesą sakant, jai nelabai patiko, o kai viena klastuolė užsiminė, kad profesorė yra erzinanti, Mayros veide atsirado kreivas šypsnis. Nors net neįsivaizdavo, ką galėtų tie padarėliai daryti, spėti buvo verta, gal uždirbs Klastūnynui taškų ir jie vėl pralenks švilpius? Daugumą jos minčių jau buvo išgraibstę kiti mokiniai, tad jai reikėjo sukurpti ką nors originalaus. Pavyzdžiui, kad tie padarėliai skleidžia į sužeisto gyvūno panašius garsus ir taip prisivilioja žmones. Nors tai nebūtų įkyriau ir graudžiau už profesorės balsą, tad pakėlusi ranką, klastuolė tingiai atsakė:
-Manau, kad šie gyvūnėliai skleidžia į sužeisto gyvūno panašius garsus ir taip prisivilioja žmones, o tada juos užpuola, kaip minėjo kiti mokiniai.

[Gilianas Ledinis]

Gilianui tai buvo pirmoji pamoka. Pati pirma pamoka šiame magijos pasaulyje.
Jis džiaugėsi, jog nevėlavo į ANJM, bet deja tikrai nebuvo ir pirmasis... Radęs laisvą vietą pačiame priekyje, Gilianas atsisėdo. Jam patiko būti pirmoje eilėje... Taip jis galėdavo viską girdėti, matyti, ką rodė profesorė, bet kada jos paklausti jam kilusių klausimų.
Po profesorės prisistatymo ji uždavė klausimą... Gan keblų, Giliano manymu... Tačiau jis privalėjo spėti. Pakėlęs ranką vaikinas tarė:
-Manau, jog šie padarėliai apkeri žmones, kurie juos paliečia, tai būtų gan logiška, nes juos laikote narvelyje, vadinasi į juos žiūrėti ar girdėti balsus nėra pavojinga. Manyčiau, kad palietęs juos žmogus tampa tarsi užvaldytas, jam įperšamos mintys kažką padaryti, galbūt nuskriausti. - Gilianas tikėjosi, jog nors iš dalies yra teisus... Jam buvo baisu jau pirmoje pamokoje pasirodyti netikusiu.

[Elride Endlercat]

Elridė neskubėdama įsliūkino į klasę ir iš kart patraukė į jos galą. Kuo toliau, tuo ramiau, tuo lengviau... Turbūt... Įsipatoginusi suole mergaitė peržvelgė visą klasę ir netikėtai nusižiovavo. O taip... Kiekviena pamoka... Kiekvieną dieną... Paniurusi grifiukė pavartė akis ir mintyse ėmė raginti profesorę pradėti pamoką. Mergaitė kaip visados skubėjo, kad pamokos greičiau baigtųsi ir ji galėtų dingti iš mokyklos ir pabūti kažkur laukymėj. Pagaliau prasidėjus pamokai Elridė iš pradžių nesiklausė ką kalba profesorė, nes jai buvo įdomiau jos rankos. Ji tyrinėjo savų delnų vingius ir žiūrėjo ar jie nesukuria kažkokios įdomios formos. Turbūt, ne kiekvienas tokią įdomią veiklą galėtų sugalvoti. Pagaliau pakėlus akis ir pamačius tuos keistus padarėlius Elridės žvilgsnis surimtėjo.
-Hm... Jei galima, manau, kad jie... Prisilietus ima misti žmogaus energija ir taip augti, Būtent todėl jie dabar tokie maži...

[totalusidiotizmas]

Ji stebėjo mažą gyvūnėlį. Juodas kaip smala, lyg mažas debesėlis..  ji pamanė. Ji nemanė, kad jis gali aplipinti kažką. Jai labiau atrodė kažkas su debesimi susiję. Lyg nujautusi, ji pasuko galvą ir pasižiūrėjo pro langą, kuris buvo giedras, maži debesėliai plaukiojo juo. Vieni buvo mažyčiai, kiti didesni. Jie tai susijungė, tai išsiskyrė. Saulės šviesa juos apšvietė, ir padarė dar gražesnius. Jai jie patiko. Varnė buvo svajotoja, tad ji lengvai nukrypdavo nuo pagrindinių dalykų, ir pradėdavo domėtis kitais, pašaliniais dalylais. Taip per šią Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką ją išblaškė paprasti debesys už lango. Bet jai reikėjo sugrįžti į pamoką. Taigi nenorėjo pražiopsoti teorijos, ir taškų savo koledžui uždirbti ji norėjo. Tad, kad ir kaip nenorėdama, Vishali nusisuko nuo debesų. Ji buvo pamiršusi apie mažą juodą debesėlį profesorės narvelyje. Kai kas kartą ji pažiūrėdavo į jį, jai į mintis kildavo vienas žodis - kukutis. Ji pati nuo savo minčių prunkštelėjo. Bet, pasistengusi surimtėti, ji pažvelgė atidžiau į debesėlį. Jis kažkiek pakrutėdavo, bet nedaug. Jai jis patiko. Norėtų pati tokį auginti. Tik abejoju, ar Vėdrynui jis patiktų.  Jai į galvą šovė viena mintis. Gal jis linksmina žmones?  Bet vos jai tai toptelėjo, ji sau trenkė per kaktą. Taigi čia APSIGYNIMO NUO JUODOSIOS MAGIJOS pamoka, ne koks cirkas!  Papurčiusi galvą ji toliau bandė sugalvoti ką nors. Jai jis vis į galvą debesis šaudavo. Bet pasidavusi ji tiesiog griebė tą mintį ir pabandė:
 - Na, manau, kad jis gali turėti debesies, - ji nutilo, supratusi kad nusišnekėjo, ir pataisė. - Tai yra garo funkciją. Galbūt jis susijungęs su panašiais organizmas, - ji užtilo vėl, supratusi, kad pradeda totaliai nusišnekėti, bet jau keisti savo minties nebenorėjo. - Sukuria didelį juodą debesį, kuris apgaubia auką, ir jam nieko nematant, tik juodą debesį, vilioja jį, panašiai kaip sirenos, ir, na, galiausiai nubaigia jį. - pabaigusi ji nutilo, ir susipratusi, kad reikia atsisėsti, atsisėdo. Ji vylėsi, kad pasakė bent netoli kažko logiško.

[Morgana Buterfield]

  Vos tik įžengusi į klasę Morgana persimetė žvilgsniais su keliais klastuoliais, o tada atsisėdo į suolą. Nustačiusi abejingą veidą ir užsikėlusi kojas ant stalo ji stebėjo naują apsigynimo nuo juodosios magijos profesorę. Buvo keista matyti moterį, kai ugniaplaukė buvo pratusi prie vyriškosios lyties profesorių.
  Išgirdusi mokytojos klausimą ji iš pradžių pasiklausė kitų mokinių atsakymų, o tada pakėlusi ranką atsistojo iš suolo.
- Tiesą pasakius, nė neįsivaizduoju kas tai per padarai, ar kaip jūs sakėte, būtybės. Tačiau vieną padarą žinau.- mergina pamojo ranka kitiems draugams, klastuoliams.- Turėtumėt pažinti ir jūs.- mirktelėjo visiems mokiniams buvusiems klasėje.
 Šūktelėjus Lumos Solem kerus, kad trumpam atitrauktų mokinių dėmesį ji pradėjo iš apsiausto kišenių traukti mažas ir vidutinio dydžio gyvatukes bei mėtyti jas ant mokinių ir mokytojos.

[Clementine Martes]

 Įėjusi į kabinetą mergina visai neturėjo dairytis, galvodama, ką šįsyk sugalvojo dar vienas naujas profesorius. Šiandien buvo Emilliai kita užduotis. Nusišypsojus Morganai, Emi atsisėdo prie lango laikydama rankose sportinį krepšį. Uždavus profesorei klausimą, klastuolė nieko neatsakė ir pasiliko iš tų mokinių, kurie dažniausiai pratyli per pamokas ir neatsako į tą 'tradicinį klausimą'. Tuo metu, jai buvo kai kas svarbiau.
 Stebint Emai kaip Morgana atsako į teorinį klausimą, Morgana pamojavo. Mergina šyptelėjo ir norėjo paleisti burtažodį, kad kiti mokiniai prasiblaškytu. Bet tik Emilliai ištraukius burtų lazdelę iš vidinės kišenės, kita klastuolė jau tai padarė. Mergina dar kartą šyptelėjo ir stebint kitus mokinius, atsegė sportinį krepšį iš kurio išlindo dvi vidutinio dydžio gyvatės. Paėmus jas į rankas, numetė abidvi gyvates į profesorę.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Kristoferis turbūt pirmą kartą su dideliu noru ėjo į pamoką. Taip ir matėsi, kad kažkas čia ne taip. Nes pats klastuolis tiesiog nekentė lankyti pamokas. Bet tuo metu, tai buvo išimtis.
 Vaikinas į klasė įėjo tuo pat metu, kai suskambo varpas. Suradus laisvą vietą atsisėdo ir pradėjo klausyti profesorės, galvodamas, kada jau kiti klastuoliai pradės daryti savo planą-chuliganą ir nuobodžiaudamas nusprendė net atsakyti į teorinį klausimą.
- Kadangi čia apsigynimas nuo juodosios magijos pamoka, tad manau, kad šie padarai yra pavojingi nuo kurių mes šią pamoką ir mokysimės saugotis. - Sustojo. Bet deja, šiandien mokiniai saugosis nuo kažko kito.. Plačiai nusišypsojęs vaikinas pradėjo žiūrėti į Morganą ir sulaukus to signalo ištraukė iš kišenių kelias mažas gyvates ir numėtė gyvates į kelis mokinius kurie tuo metu buvo arčiausiai Kristoferio.
- Net nežinau ar jie nuodingi ar ne. - Pradėjo juoktis ir pabandė taip pagąsdinti kitus mokinius.

[Blanch Dorra]

Blanch žvaliai atidarė duris. Apsigynimas nuo juodosios magijos jai atrodė nuostabus menas, tiek iš tėčio, tiek iš mamos pasakojimų. Mergaitė maloniu žvilgsniu, pasitiko aukštą violetinių garbanų savininkę, kuri turėjo būti profesorė. Klastuolė neklydo. Klasė buvo kone pilna, kai suskambėjo antras skambutis ir profesorė pradėjo pamoką. Jai atidengus narvelį, Blanch subruzdo. Padarėliai jai atrodė matyti, lyg iš kokios knygos, bet mergaitė bijojo supainiojusi žiobarų knygas, tačiau nutarė pabandyti:
-Šie padarėliai yra vadinami avigalviais, visai kaip žiobarai, kurie yra kvaili. Ir ne be reikalo. Jie išlenda naktį, pasirodžius mėnuliui ir pradeda šokti keistą šokį, manoma, kad tai jų poravimosi šokis, bet jis turi neigiamąją pusę. Šį šokį pamatęs žiobaras yra visiškai supainiojamas, bet to nepamena, o aplinkiniai, tiesiog mano, kad jis bukas,-ranka perbraukė plaukus vienuolikmetė.
Staiga šalia mergaitės kojų atsirado gyvatė. Nors ji buvo iš Klastūnyno, kurio net herbas yra gyvatė, iš netikėtumo Blanch šoktelėjo ir suspigo. Bet supratusi kas nutiko, nusijuokė ir pažvelgė į klastuolius, kuri padarė tokią sumaištį.
-Oho,-atiduodama pagarbą pirmakursė linktelėjo galvą į priekį.

[Elke Arlette Nieuwhof]

  Pirmasis dalykas, įžengus į klasę patraukęs Dionės akį, buvo skaisčiai violetiniai profesorės plaukai. Klastuolė visuomet prijautė ryškios išvaizdos žmonėms, todėl išsyk pamanė moterį mėgsianti. Tiesa, jei gerai suprato, ji jau dėstytojavo anksčiau, o šeštakursė lyg ir turėjo tai prisiminti, tačiau nesvarbūs įvykiai iš jos galvos išgaruodavo neįtikėtinai greitai. O gal mokytoja tiesiog per daug pasikeitė.
  Vintažinis portfelis sudunksėjo, atsimušęs į grindinį. Nusiėmusi tamsiai žalią paltą, mergina jį atsargiai  pakabino ant kėdės atlošo bei prisėdo. Atsargiai todėl, kad giliose drabužio kišenėse slėpėsi staigmenėlė. Šiandien buvo Klastūnyno garbės diena. Kokia šventė, jei nešvenčiama, tiesa? Vadovaudamiesi tokia logika, koledžo mokiniai sumanė šiek tiek pagyvinti pamokas.
  - Iš išvaizdos galėčiau spėti, jog šios būtybės, - atsiliepė į klausimą apie intriguojančiai atrodančius padarus narvelio viduje, - gali pakeisti savo pavidalą į kokio nors mielesnio gyvūnėlio, tuomet, tuo naudodamosis, prisivilioti auką bei, tik įgijusios visišką jos pasitikėjimą, nes, na, nežinau, panele, jūs profesorė, jūs ir sugalvokite, ją nužudyti. Galbūt. Turbūt ne, nes visi čia pasakoja apie pirmas mintyse kilusias nesąmoningas idėjas, tačiau už jų pliurpimą duoda taškus, - meiliai nusišypsojo. Nors liežuvio už dantų nelaikė, Veterfold dažniausiai net ir kandokus dalykus diktuodavo itin maloniu tonu, todėl niekas negalėjo prikibti.
  Baigusi tiradą, putliaskruostė apsižvalgė. Užmezgusi akių kontaktą su keliais Klastūnyno mokiniais, Dionė, kaip ir jie, iš savo kišenių išsitraukė gyvatėles. Tris ganėtinai stambias pateles. Tik vietoje to, kad jomis bendramokslius ir profesorę aplaidytų, šešiolikmetė iš portfelio išėmė trejetą prieš tai paruoštų mažų pintinėlių su miniatiūriniais keksiukais. Skamba per daug gražiai, turint omenyje, kokią šventę šventė? Na, jūs dar nežinote, kad strazdanė kerais pasirūpino, jog visi kepiniai, nors ir nesukeliantys jokių blogų šalutinių efektų, savyje slėptų patį šlykščiausią žmogui skonį, kuris burnoje laikytųsi lygiai tris sekundes.
  Žaliems ropliams, dalinantiems klastuoliškus skanėstus, bešliaužiojant klasėje, ilgaplaukė sukikeno. Nors niekuomet nepadarytų nieko piktybiško, smagias išdaigas itin mėgo.

[Vintė Adamson]

  Pirmakursei peržengus klasės slenkstį, ji išvydo visai smagios išvaizdos merginą, kuri šiais metais užims apsigynimo nuo juodosios magijos profesorės pareigas. Bendrajame koledžo kambaryje girdėjo kažką apie ją diskutuojant, ir, kaip suprato, moteris šį dalyką jau buvo dėsčiusi anksčiau, todėl turėjo praktikos bagažą, kuris Vintei kėlė daug vilčių.
  - Mano spėjimas... Na, šios būtybės, kartą prilietusios žmogų, perima jo savyje sukauptą informaciją: gyvenimo įvykius, turimas žinias, neišsakytus jausmus... Žodžiu, lyg pasidaro asmenybės kopiją. Bet kas, šį keistą sutvėrimą nužudęs, visa tai gali pasisavinti. Taigi, norint apsaugoti savo asmeninę informaciją, kontaktuoti su, ee, kad ir kaip reikėtų tai, - pamojo narvo link, - vadinti, nepatartina. Jeigu mano hipotezė būtų teisinga, tokių sutvėrimų egzistencija galėtų kelti pavojų net slapčiausioms valstybės paslaptims, nes... sakykime, ims ir prilies vienas toks magijos ministrą. O kas tuomet? - vaizdingai pasakodama, vienuolikmetė sumojo rankomis. - Visa magijos sistema pavojuje galėtų atsidurti, kam nors apie tai sužinojus ir šį padarą nužudžius.
  Lūpas perkreipus vypsniui, trumpaplaukė nutilo. Žadėjo ramiai laukti praktinės pamokos dalies. Visgi planas neišdegė, nes jau po akimirkos Vintė skuodė į tolimiausią klasės kampą - kuo tolyn nuo taip ją gąsdinančių gyvačių.

[Elzė Merė Smitherson]

Šerė susižavėjo nauja mokytoja. Veikiau jos išvaizda. Tiksliau plaukais. Kiek ji žino mažai suaugusiųjų pripažįsta ,,paauglių madą" dažytis plaukus. Ji nusišypsojo, pasisveikino ir nėrė į suolą. Beveik praklausiusi įžangą ir net neišgirdusi vardo, nes žiūrėjo į violetinius plaukus ir svajojo, kaip ji su jais atrodytų, atsibudo ant klausimo. Dar tiksliau ant jo galo. ,,Galėtų daryti". Jau kėlė ranką, kaip nuo jų apsisaugoti, bet kiti mokinių atsakymai ją išmušė iš vėžių.
-Tai gal... jie gali keisti formas ir, - mintyse nusijuokė iš savo minties. Nusišysojo, - įlysti pro ausis į smegenis, jas apdumti. Ir... - pametė visą sakinį, - na žinote.
Tarė ir surimtėjo. Teko vėl nusišypsot. Gerai, kad čia nėra sesės... Ji žinojo, kad už tai gali gaut didelį areštą, bet... Jai patiko gyvatės. Deja, dėl visos Bridon'ų šeimos fobijos ropliams, nieks neleido jų laikyt namie. Kai prie jos prišliaužė didžiulė gyvatė, ji ją užsikėlė ant pėčių
-Labutis... - gyvatė maloniai šnypštelėjo. Per kūną perėjo gaugai. Blanch, šimtas metų... pamačiusi pažįstamą veidą nuleido gyvatę ant žemės. Bet neėjo prie jos. Na, gyvačių mėtymas ant profesorės, buvo jau per daug jai, bet papildomos kelios gyvatukės bešliaužiajončios per grindis niekam nepakenks.
-Galiu prisidėt? - dėbtelėjo į klastuolius. - Serpensortia, - stora ir stambi gyvatė pradėjo šliaužioti po kabinetą.

[Anmeya]

Juodaplaukė sėdėjo ir klausėsi kitų mokinių atsakymų, leptelėjusi tą nesąmonę, daugiau nesąmonių pridaryt nenorėjo, nes gali ir pas direktorę patekt, o tada sudie mokykla ir galvok kur eit gyvent. Pilkaakės dėmesį atitraukė tai, kaip vyresnė klastuolė iš niekur nieko paleido šviesos žybsnį iš lazdelės kas jai pasidarė? netrukus suprato viską. Klasėje skraidė gyvatės, nejučia Mirabetė džiaugėsi astronomijos pamokoje paprašiusi teisingo noro pas krentančią žvaigždę, gyvatės lyg atsitrenkusios į nematomą sieną nepasiekdavo varnės nukrisdamos metru nuo jos ir nušliauždamos į kitą pusę. Pastebėjusi klasės gale pažįstamą veidą - pirmakursę Vintę, paauglė nubėgo prie jos. Kažkas jai kuždėjo, jog šviesiaplaukė bijo gyvačių, o pati Roana vis dar buvo geraširdė ir jautė pareigą padėti. - Nebijok, - padrąsinamai pasakė ir padėjo ranką Vintei ant peties. Dabar mergaites supo nematomas šydas nuo gyvačių.