[Dylan Frendlin]

Jis vos tik įžengęs į kabinetą, net nepažvelgęs į profesorę, nukiūtino iki laisvos vietelės. Tradicijos negalima laužyti. Hm, jei tai tradicija. Dylan'o apsiausto kišenės tempė visą medžiagą artyn žemės. Vaikinukas jau ėmė priprasti prie įvairių jausmų, kuriuos kėlė šliaužiojančios gyvatės. O, nauja profesorė! Tik jai prabilus, klastuolis atkreipė dėmesį, palikęs antrame plane savo apsiaustą, kurio kišenės jau turėjo būti gličios.
- Galbūt tai kažkokie padarai, darantys blogus dalykus, - šyptelėjo, pasirėmęs viena ranka galvą, o kita pataisydamas akinius, - daugiau nič nieko nenutuokiu.
Vargu, ar ką nors kitą toks atsakymas būtų tenkinęs, tačiau Dylan'as buvo beprotiškai geros nuotaikos, tad belekokia nesąmonė, kurią ištarė lūpomis, negalėjo niekuo pakenkti. Jis nespėjo pagauti Morganos žvilgsnio, bet jam to ir nereikėjo -  viskas buvo aptarta bei suplanuota. Galima būtų pasakyti žiobariško filmo frazę : ,,Už Narniją!", bet čia jau ne prie ko. Ir išsišiepęs iki ausų, ėmė paskubomis traukti gyvates iš kišenių, mesdamas į visas puses, it nenorėdamas žinoti kam ir kur jos nukris.

[Elizabeth Luanna Maier]

   Ak, kaip smagu Elizabetai buvo išvydus tą pažįstamą prancūzaitę bei jos išraišką! Nors imk ir nusikvatok vidury (o gal tiksliau būtų sakyti „prieky“?) klasės. Tiesa, mažytė neramumo kibirkštėlė sužibo kažkur krūtinėje, bet tik trumpam. Juk kas čia tokio, jei į pamoką atsibeldė buvusios aurorų štabo vadovės savitų pasilinksminimų liudininkė? Vien tik pastarosios problema, jei ir pastebėjo ką nors neprideramo.
   Šiaip ar taip, jau gana seniai Elizabetos ausims buvo tekusi garbė ir malonumas girdėti jaunųjų burtininkų spėliones. Moteris viso to jau buvo spėjusi pasiilgti, tad nusiteikė klausytis dėmesingai, šypsena nė akimirkai nesitraukė nuo veido. Buvo labai įdomu sužinoti, kas mokiniams pirmiausiai šauna į galvą išvydus narvelyje priešais besiblaškančias būtybes.
– Įdomūs variantai, tikrai, – galiausiai prabilo garbanė, kai nutilo paskutinioji mergaitė. – Taip, panele Ameshville, jie yra juodosios magijos padariniai, bet veiklą nurodėte neteisingai ir aš neklausiau, iš kur yra kilę.
   Išgirdusi rausvaplaukės žodžius, Elizabeta nusijuokė. Nieko nesiruošė atsakyti, nebent suerzinti dar labiau – ak, šie mokslo metai tikrai bus nepakartojami. Bet, vos tik žiojosi sakyti, jog grifas, kurio pavardė, kiek prisimerkusi įžiūrėjo užrašą ant uniformos, buvo Ledinis, nugirdo gerokai linksmesius vienos raudonplaukės žodžius. Profesorės dėmesį patraukė ryškios šviesos žybsnis, o netrukus vos spėjo pasilenkti nuo savo pusėn skriejančios gyvatės. Taip, garbanė buvo girdėjusi, puikiai žinojo, jog Klastūnynas nėra nuobodus koledžus, juk ne be reikalo ir pati jam priklausė, tačiau tokio įšventinimo nesitikėjo. Visa klasė, regis, virto į keistą gyvatyną, terariumą. Elizabeta niekada nesibaidė gyvačių, buvo su pora jų susitkusi ekspedicijų metu, tačiau šito buvo kiek per daug. Veidas pabalo, tiesa, tačiau antakių linkis labiau priminė truputėlį piktą, o ne išgąsčio išraišką. Bet negi pyksi ant globotinių, švenčiančių savo koledžo garbės dieną?
   Garbanė tyliai atsiduso, vis stengdamasi žiūrėti po kojomis, ar kokia gyvatė nesitaiko pasmaugti. Atslinko viena, atrodanti visai draugiškai, nešina mažyčiu keksiuku. Elizabeta linktelėjo ropliui ir paėmė skanėstą, atrodžiusį gana gardžiai. Šiek tiek abejojo tinkamumu valgyti, bet, jeigu jau mokinė stengėsi, negražu neparagauti. Apžiūrėjus saldumyną, šis kaip mat atsidūrė moters burnoje. Ak, geriau jau to nebūtų dariusi! Tai buvo vienas klaikiausių skonių, kokių tik garbanei teko patirti. Ar juos kepusi mergaitė žinojo, kaip mokytoja negali pakęsti anyžiaus? Greičiausiai. Elizabeta susiraukė, pasipurtė, bet, keksiuko ir klasės džiaugsmui, bjaurumo greitai nebejautė.
– Miela, – tesugebėjo išspausti.
   Kol bjaurėjosi (ne)skanėstu ir negalėjo suprasti, kaip galėjo šitaip apsikvailinti, gyvatės jau buvo kaip reikiant įsikūrusios kabinete. Dvi mergaitės susigūžusios glaudėsi kitame patalpos gale, Elizabetai akimirką pagailo jų, tačiau reikėjo kaip nors įvesti tvarką. Savuosius atsigabentus padarėlius sutalpino viename narve, stovinčiame ant stalo, o kitą, tuščiąjį, burtų pagalba kaip reikiant praplatino.
– Vipera evanesca, – šūktelėjo lazdele nusitaikiusi į švilpės išburtą gyvatę, ir ji virto juodais dūmais.
   „Susirinkit savo gyvates, – norėjo burbtelėti profesorė, bet ištikomosios gerosios burtų lazdelės padedama pati uždarė roplius į didesnįjį narvą. Kairiosios rankos pirštais pasitrynė smilkinius, persibraukė plaukus ir prabilo:
– Šiandien matėte, drįstu teigti, gana neblogą pavyzdį, kaip tinkamai susidoroti su netikėtumais. Tos gyvatės gal ir neatstovauja juodajai magijai, bet jei būtų kitaip? Susidūrus su pavojais, reikia gebėti greitai reaguoti, ir ta reakcija neturėtų būti nesuvaldoma panika. O jūs, – kreipėsi nužvelgdama globojamuosius klastuolius, – jei dar turite kokių augintinių, prašau paleisti į narvelį, nebent į tokį jums panašesnis mano kabinetas.
  Rankomis įsirėmė į stalą, atsisėdo ant jo krašto ir šįsyk kiek draugiškesniu žvilgsniu nužvelgė mokinius. Garbanė norėjo padaryti nedidelę pertraukėlę tiems, kuriems visi klasėje besirangę gyviai ne prie širdies.
– Ak, kol nepamiršau! Jūs, brangieji gyvačių mylėtojai, po pamokos nepabėkite.

[Lisette la Claire]

-Morgana, po velnių,- Lisetė primerkė melsvas akis nuo šviesos proveržio klasėje. Septyniolikmetė žinojo, koks buvo bendrakoledžių sumanymas Klastūnyno garbės dienai, tačiau šviesa? Kam reikėjo šios? Nenuspėjami klastuoliai...- šyptelėjo rausvaplaukė ir, vėl pramerkusi akis, pažvelgė į ant vėsių kabineto grindų šliaužiojančias gyvates. Kai kurie mokinai spietėsi į kampus, kai kurie džiaugėsi mažosiomis gyvatėlėmis, tačiau naujosios koledžo vadovės veidelis septintakursės vos parudavusį veidelį užpildė piktdžiugiška šypsena. Ar galėjo būti kas nors nuostabiau už piktą ir susierzinusį veidą tos, kuri šitiek vaikėsi dabartinę globotinę.
-Prašyčiau išlaisvinti gyvates,- it kokia vadeiva atsistojo Lisetė, kai ponia Prikiškim vorų į mergaitės batus suvarė  šliužes į narvelį.- Jeigu nenori ten atsidurti pati,- pridūrė ir vėl klestelėjo ant kėdės, piktai sukryžiuodam rankas ir dar pikčiau vėptelėdama į violetiniais plaukais pasidabinusią moteriškę -  visų klastuoliškų linksmybių gadintoją. Na, tegul nesistebi, jei ras ką nors neįprasto savo kabinete.
-Gyvačių mylėtojai, ponios žiniai, turi ir kitų reikalų, ne tik plepėti su tavimi po pamokos,- prancūzaitė pažvelgė į bendrakoledžius, laukdama pritarimo.- Pamoka su galu, negaišk laiko.- Septyniolikmetė rankomis perbraukė per suknelės medžiagą ir vėl delnais pasirėmė smakrą.

[Clementine Martes]

 Klyksmai, šaukimai, chaosas. Štai, kas vyko tuo metu pamokoje.
- Tobula! - Sušuko ir tuo pačiu metu lyg pakomentavo situaciją. Tokios padėties Emillia ir norėjo. Buvo malonu, kad klastūnyno mokiniai patys neišsigando gyvačių. Iš šono pažiūrėjus, taip ir matysi, tą kvailą šypseną kuri buvo ant Emos veido.
 Bet viskas taip greitai pasibaigė. Netgi neįtikėtina, kad kažkokie burtažodžiai, sugebėjo taip greitai pakeisti padėtį - iš chaoso į pradinę būseną. O pamačius, kaip nekaltas gyvates uždarė į narvą, kaip į kokį kalėjimą, Emillios širdis net suvirpo. 
- K-kaip j-jūs drįs-tat t-taip el-gtis s-su gyvatėm?! - Įkvėpus ir laikant rankose kumščius, vos sugebėjo pasakyti. Visgi profesorė, mažai kas turėtu drąsos pasireikšti savo pretenzijas mokytojai. - J-jums ką, visiškai ne gėda?? Pritariu Lisetei, nesistebėkite, jeigu patys tokiame narve atsirasite. - Nusišypsojo su savo velniška šypsena. - Na, arba jeigu kažkas atsiras jūsų kabinete. Oi! Atsiprašau, tiesiog negalėjau laikyti liežuvį už dantų. Visada įpratus sakyti viską žmonėms tiesiai į akis. - Nusisuko, bet Emillia užkabino dar vienas jos sakinys.
- Man nepasigirdo? Norite, kad mes pasiliktumėme po pamokų? - Atsisuko į mokytojos pusę ir pakėlė vieną antakį. - O jūs negirdėjote apie tokį dalyką, kad kai kurie žmonės turi planus? - Paklausė profesorės ir nusisuko, atsisėdo prie suolo ir stebėjo tas nekaltas gyvates, kurios dabar narve.

[Elizabeth Luanna Maier]

 – Prašytum, m? – garbanė nusijuokė. Kažko panašaus ir tikėjosi iš įžūliosios rausvaplaukės, o kai prie jos prisidėjo dar viena  – ak, kam gi tiek problemų reikia kelti –, teliko pikčiau suraukti antakius, šįsyk rimtai. – Va taip ir drįstu, nejaučiu nė truputėlio gėdos, o štai jūs, mielieji, turėtumėt. Galėčiau palaikyti tai grasinimu, bet juk patys, brangučiai, ir pradėjote mėtyti savo augintinius – argi tai gražu? Būtent todėl ir pasiliksite, noriu pamokyti jus gero elgesio su gyvūnais. Ne, panele la Claire, jūsų planuose ir yra pokalbis su manimi, o jei esate linkusi tai pamiršti, prašau užsirašyti.
   Elizabeta paėmė narvą su gyvatėmis ir, tyčia praeidama pro klastuolių suolus, padėjo jį ant sofutės kabineto gale – tegul mato, kaip karališkai įtaisytos jų žvynaroplės. Sugrįžusi į vietą priekyje priešais mokinius, buvusi aurorė demonstratyviai kostelėjo.
 – Spėju, visiems iš jūsų yra pasitaikę, kad ką nors darote nesuprasdami, o vėliau skundžiatės nežinantys, kas tuo metu buvo užėję, – lyg niekur nieko profesorė pradėjo savo kalbą. – O aš žinau: dėl visų tų galvos užtemimų yra kalti kogitatai. Jie nėra gyvūnai, jei buvote apie tai susimąstę. Tai labai keista gyvybės forma. Kogitatų motina – juodoji magija, tamsioji materija, o tėvas – ne pačiais geriausiais dalykėliais užsiėmęs burtininkas. Galbūt teko apie jį girdėti per magijos istorijos pamokas? Na, girdėjote ar ne, galėsite pasidomėti vėliau. Žodžiu, tasai vyras nusprendė, jog pasaulis per taikus, per ilgai visas tęsiasi be karų bei kitokių nesutarimų, o žmonės per daug linkę viską gerai apgalvoti. Todėl ir nusprendė sukurti kogitatus – būtybes, mintančias gerais jūsų ketinimais bei įperšančias piktas mintis. Galbūt klausite, kodėl jų nematote? Ogi todėl, kad paprastai jie yra prastai matomi – paprastam mirtingajam reikia labai susikaupti ir tiksliai žinoti, kur tas nenaudėlis kogitatas yra, jog išvystų mirgančius blankius, pilkus jo kontūrus. Šiuos, kuriuos matote narvelyje, man pavyko paryškinti, kad galėtumėte pasitreniruoti. Beje, dar pasirūpinau, jog keletas nepakeistų būtybių slankiotų po kabinetą ir jus šiek tiek paerzintų – na, juk ne visada jus persekioja spalvoti kogitatai, o aš labai norėčiau, kad šiandien pamokoje įgytus įgūdžius galėtumėte pritaikyti ir už klasės ribų. Norint sunaikinti tą įkyrų gyvį, reikia gavoti apie gerą darbą, kurį ketinate atlikti (o būtent tai padaryti trukdoma) ir, burtų lazdele nusitaikius tiesai į viduriuką, ištarti pervicax kogitatus, – žodžius užrašė lentoje ir atsikrenkštė.  –Sėkmės darbe! Jei matysiu, kad apsiginti nepavyksta, ateisiu padėti.
   Jau seniai tiek nekalbėjo. Seniai tiek netikėtumų, kurių negalėjo pavadinti be galo džiuginančiais, neįvyko per paprasčiausias dešimt minučių. Elizabetai spragtelėjus pirštais, spragtelėjo ir narvelio užraktas, kogitatai it vulkanas išsiveržė į laisvę ir pasklido po kabinetą. Profesorė atsiduso, klestelėjo į minkštą krėslą ir prie lūpų kilstelėjo jau atvėsti spėjusios kavos puodelį.

((Prie jūsų personažo prisistato nuspalvintas kogitatas, jį nukenksminate, tada pajaučiate, kad kažkas negerai, ir pradedate žvalgytis to neryškaus, su juo irgi susidorojate, tik šįsyk sunkiau. Kaip minėjau, svarbu nusitaikyti į viduriuką. Jei kils problemų, reikės pagalbos ir per dieną nepastebėsiu, parašykit į AŽ. Reikėtų bent trijų įrašų, nepamirškit ir to, ypač jaunesni nei trečio kurso mokiniai, kad neturėtų pavykti lengvai ir iš pirmo karto. Nebūtina laikytis aukščiau nurodytos sekos – parašiau ją tam, kad būtų aiškiau, ką daryti. Taip pat kviečiu pasiskaityti ir tą monologą, ne vien jo santrauką.

ATNAUJINIMAS: kadangi kogitatai skatina ne pačias geriausias mintis, būtų gerai, jei jas paminėtumėte įrašuose. Juk ne šiaip debesys, kuriuos reikia nuvaikyt.))

[Mayra Llewellyn]

Mayra išklausė mokytojos paaiškinimo ir ant pergamento skiautelės užsirašė burtažodį. Reiks išmokti mintinai. Mergaitė dairėsi aplinkui ir laukė kol prie jos prisiartins koks nors padarėlis, spalvotas ar ne, bet niekas prie jos nesiartino. Tada ji prisiminė, kad reikia galvoti apie gerą darbą. Klastuolei teko ilgai sukti galvą, kol sugalvojo, ką gero čia padarius. Ir sugalvojo padėti savo draugui Luke padaryti namų darbus. Mergaitė susitelkė ties šia mintimi, bet buvo pakankamai sunku, nes mintis blaškė klasės šurmulys ir kitos į galvą lendančios mintys. Galiausiai prie Mayros prisiartino mažas juodas debesėlis su akytėmis. Būtų smagu šitą meilutį užmesti kam nors ant galvos. Nukreipusi savo lazdelę į debesėlį, Mayra ištarė pervicax kogitatus, bet nieko neįvyko, tad mergaitė pabandė dar kartą ir šįkart debesėlis išsisklaidė.

[Clementine Martes]

 Nepatenkinta, susiraukiusi vis dar žiūrėjo į tas nekaltas gyvates, kurios buvo narve.
- J-ūs... - Norėjo kažką pasakyti profesorei atgal, bet sustojo. Pagalvojo, kad geriau patylėti visgi. Ir taip jau, turi pasilikti po pamokų. Sukryžiavus pirštus, pasakė sau, kad dėl gyvačių taip ji nepasiduos.
 Kol profesorė pasakojo apie praktinę dalį, Emillia žiūrėjo pro langą ir svajojo apie neįmanomą. Apie tokius dalykus, kaip atkeršyti profesorei arba, ar galima apkaltini profesorių, direktorei dėl to, kad jinai uždarė gyvates narve, kai Emi jomis mėtėsi per pamoką. Kvaila.
 Kai prasidėjo praktinė dalis, Emi žiovaudama stebėjo kaip kiti daro darbą ir stengėsi įsidėmėti ir vėliau, pakartoti jų veiksmus. Bet visos mintys išsiblaškė, kai Emillia pradėjo staigiai galvoti apie tai, kad slaptai, naktį pradėti sekti profesorę ir kaip nors jai miegant, pakišti gyvates ir dar nuodingas.
 Apsidairius Emilliai aplink, nepastebėjo jokio kogitato. Tada jai pasidarė tikrai keista, nes mintys kuo toliau, tuo labiau baisėjosi.

[Ellie Barlow]

Prasnūduriavusi pamokos teorinę dalį, Elė teprabudo su tikru fiasko. Žiūrėk, šen lekia gyvatė, ten lekia gyvatė, nusileidžia ant kokio vaiko galvos ar ima šliaužti grindimis. Dėkui kažkam, kas sėdi ten, aukštai, jog apsaugojo pačią grifę nuo kontakto su vienu iš šių padarų. O reginys, pripažinkim, buvo ganėtinai įdomus. Dar įdomiau darėsi pagalvojus, kas laukia klastuolių. Heh, areštas, o kas gi daugiau. Na, bet vistiek buvo linksma.
Išklausiusi visos litanijos apie būtybes, dabar sau taipogi linksmai stebėjusias gyvačių karą, antrakursė suskubo darbuotis. Kažin, gali taip būti, jog turiu savo nuosavą kogitatą? O tai jų sukeliama būsena man ne kokia ir naujiena. Taip bemintydama, Elė pastebėjo, jog dabar nebesėdi suole, tačiau stovi šalia vienos pirmakursės, rankoje laikydama velniai žino, iš kur trauktas žirkles. Uj, čia dabar kas.. Kiek sutrikusi, grifė tyliai teatsiprašė nepažįstamosios ir susigėdusi, nukiūrino narvo link.

[Elke Arlette Nieuwhof]

  Viena yra grasinimus išreikšti žodžiu, visai kas kita - vargšes gyvates uždaryti narve. Dionei savosios trijulės net pagailo; visą vakarykštės dienos vakarą darbavosi su jų dresūra, tad spėjo prisirišti. Norėjo vieną gyvūnėlių pasilaikyti sau. Mažiausiąją patelę. Net vardą jau buvo sugalvojusi. Helė. Tiksliau, Helytė, žinoma. Deja, ne visoms strazdanės svajonėms buvo lemta išsipildyti.
  Susikrimto, sužinojusi, kad klastuoliai, panašu, buvo palikti areštui. Juk jie tenorėjo iškrėsti mažytę išdaigą savo koledžo šventės proga. Be to, manė, kad ir krikštynos naujosios vadovės nuotaiką tik pakels. Tiesa, kiti gyvačiukai, panašu, bausmės į galvą per daug neėmė, kovojo su mokytoja, bet ne dėl rūpinimosi savo reputacija, o principų, visgi Veterfold mintyse siuntė profesorę visomis kryptimis, kokias tik galėjo sugalvoti. Mergina, nors klastuoliškų minčių, buvo gėriukų pusėje, retai kada jos piktadarybės peržengdavo padorumo ribą, taip nenutiko, manė, ir šįsyk. Dar ji mėgo būti gera mokine, tai suteikdavo daugiau laisvės ginčytis su profesoriais, neprisidarant bėdos. Galbūt reikės vakare pagaminti dar vieną keksiuką, šįsyk tikrai skanų, bei juo pabandyti įsiteikti profesorei? Tik nelabai aišku, ar valgys jį moteris, spėjusi užkąsti jai bjauriausio skonio skanumyno.
  - Panele, - iškėlusi ranką atsikrenkštė tamsiaplaukė, - matote, šiandien ryte apsivėmė mano katė, - kurios, beje, vertėtų paminėti, šeštakursė neturėjo, - tad man tikrai reikia ją pristatyti kokiam nors specialistui. Gal galima būtų pokalbio po pamokos išvengti? - meiliai nusišypsojo. - Galbūt net išgelbėtumėte gyvybę.

[Mayra Llewellyn]

O kas jeigu tu sugadintum Luke namų darbus? Tikrai grifams nepakenktų negauti taškų. Ir taip jis pasipūtėlių koledže. Mayra nusipurtė vien apie tai pagalvojusi. Iš kur tokios mintys? Juk Luke - jos draugas! Ji negali taip lengvai jo sužlugdyti.Vargšelis grifelis sudaužyta širdele, bū hū. Prisiminusi apie nespalvotuosius kogitatus, mergaitė pradėjo dairytis, bet nieko aplinkui nebuvo. O gal tiesiog nepasirodyk bibliotekoje? Arba pasakyk jam, koks jis ištižėlis, kad prašo pagalbos? Mergaitė beveik verkė. Ji nenorėjo įskaudinti savo draugo. Galiausiai suėmusi save į rankas, ji apsidairė, bet nė vieno juoduliuko netoliese nebuvo. Mergaitė nebeiškentė ir dėl savo blogų minčių apsiverkė, o jos vis lindo ir lindo į galvą.

[Ellie Barlow]

Ellie beskubant prie narve įkalintų (prieš sekundę) kogitatų, taip tikintis, jog koks aplinkui vis dar šmirinės, vienas tuoj ir prisistatė. Taip, spalvotas. Tuoj galvoje pasigirdo ir keisti balsai, matyt, norintys Barlow arba išvesti iš kantrybės, arba priversti pratrūkti ir išsilieti ant pirmo pasitaikiusiojo. Mintys, plaukusios į Elės galvą, skatino neapykantą kiekvienam - tas kreivai į tave žiūri, anas už akių šitiek "pliotkina", o trečias rezga sąmokslus, kaip skaudžiau kirst. Ir tai tik viso labo nedidelė dalis nemalonių frazių. O kiek idėjų antrametei buvo pakišta.. Tai padek plaukus tai mergiotei, priversk aną vaikiną taukšti tai, ko tik panorėsi ar net pasitelk nedovanotinus kerus. Žinos, kaip šokti Barlow į akis. Grifės galva tiesiog plyšo. Plyšo į kelias dalis - viena buvo sveikas protas, o kita, deja, besiklausanti tamsiųjų būtybių. Galiausiai pratrūkusi, tamsiaplaukė it perlipo per save bei ėmė vyti bjaurias mintis šalin. Dabar reikėjo gero darbo. Šiandien pat grąžinsiu tą knygą, kurią pasiskolinau prieš tris mėnesius ir jau ketinau nebeatiduoti.
- Pervicax kogitatus, - staigiai išsitraukė lazdelę ir susiradusi gyvį, leido kerus į jį. Hm, pavyko. Jau maniau, kad neužskaitys šio "gero darbo".. Bet ne, kogitatas išsisklaidė it rūkas.

[Markas Moore]

Teoriją ir mėtymąsi gyvatėmis Markas pramiegojo. Prabudo tik išgirdęs savo pusseserę (vėl) verkainčią gretimame suole. Prie jos kabojo neryškių pilkų kontiūrų gyvūnėlis. Pažiūrėjęs į lentą, Markas pamatė burtažodį pervicax kogitatus ir nejučiomis galvodamas apie pagalbą Mayrai nukreipė lazdelę į debesėlį ir ištarė tą burtažodį. Debesėlis dingo. Atsisėdęs šalia Mayros, atsainai ją viena ranka apkabino, o kita švelniai ir guodžiamai plekšnojo per ranką. Jis jautė, kad tai jo pareiga ja rūpintis. Guosdamas ją, Markas kalbėjo:
-Viskas bus gerai, nusiramink, tai tik pilkas debesėlis, jis nieko blogo nedaro... Tai... mes kaip ir komanda, ar ne? Nu, gerai, spėju, kad ne.
Atsakė pats į savo klausimą Markas ir paguodęs Mayra grįžo į savo suolą.

[Ellie Barlow]

Dabar, regis, teliko sunkiausioji dalis. Elė manė priešingai. Ši praklausė tą vietą, kuomet buvo kalbama apie neregimus kogitatus ir bedžiūgaudama, jog taip lengvai įvykdė praktiką, kiūrino savo suolan. Bent ji galvojo, jog suolan, tačiau išties dabar stovėjo prie narve uždarytų klastuolių augintinių bei rakino spyną. Ojergau, ką darau! Susivokusi, jog tai ne jos pačios valia, rudaakė patraukė rankas nuo gyvačių ir žengė žingsnį atgal. Tuo tarpu galvoje skambėjo šimtai balsų, sakančių, o galgi net liepiančių atverti dureles ir paleisti gyvates. Tegul apsisuka kokiam vaikėzui aplink kaklą, bent bus kuo pasigrožėti.. Ne, aš to visai nenoriu. Palikit mane ramybėje. Prašau.. Padarysiu bet ką. Net padėsiu tam įkyriam pirmakursiui su namų darbais, bibliotekoje nuvalysiu visas dulkes, tik prašau, palikit mane. Palikit.. O tada ši paleido pervicax kogitatus ten, kur intuicija rodė. Ten, iš kurios pusės girdėjosi šiurkštus šnibždesys. Ir suveikė. Rodėsi, jog suveikė. Visos kvailos mintys it dužo, nepalikdamos po savęs nė menkiausios šukelės. Pavyko.

[Mayra Llewellyn]

Markui, jos pusbroliui, ją pradėjus raminti, mergaitė susikaupė, o šiam dar ir kogitatą panaikinus, visos blogos mintys dingo. Mergaitė nusivalė ašaras ir bandė surasti nespavotą kogitatą. Tam prireikė daug pastagų ir laiko. Galiausiai, pirmakursė pastebėjo pilką debesėlį, panašų į kogitatą, ir nusitaikiusi į jį tarė pervicax kogitatus, bet nieko neįvyko, nes tai tebuvo šešėlių žaismas. Nusivylusi, mergaitė staiga pajuto, kaip nukreipia lazdelę į netoliese buvusią mokinę ir jau žiojosi tarti burtažodį, kai staiga susimąstė. Kodėl ji taip daro? Viską supratusi, mergaitė apsidairė ir pamatė netoli jos galvos kabantį pilką kamuolėlį. Mayra ištarė burtažodį, bet nieko neįvyko. Susikaupusi ties teigiamomis mintimis, ji vėl ištarė pervicax kogitatus ir jį panaikino.

[Markas Moore]

Padėjęs Mayrai, berniukas atsisėdo į suolą ir norėjo miegoti toliau, kaip įpratęs per pamokas, bet kažkodėl miego nesinorėjo. Jis tik stebėjo šurmulį klasėje, kai netikėtai į jo galvą įsiveržė keistos mintys. Vienos siūlė nužudyti mokytoją ir įvairius būdus, kaip tai padaryti, kitos... Na, kitos buvo Markui dar nepažįstamos rūšies, bet vien apie tai galvodamas, berniukas jautėsi nešvarus ir blogas. Supratęs, kad tai daro tie maži padarėliai, kurių vienas buvo pristojęs prie Mayros, jis atidžiai apsidairė, jau aiškiai supykęs ant tų mažų padarėlių. Galiausiai jis pastebėjo vieną mažą juodą debesėlį jam už nugaros. Išsišiepęs, jis nukreipė į jį lazdelę ir tarė pervicax kogitatus, bet nieko neįvyko. Sutrikęs, berniukas galvojo, ką ne taip padarė. Galiausiai suprato, kad tada, kai gelbėjo Mayra, galvojo apie jos išgelbėjimą, tad ir dabar pasistengė neblaškomas galvoti apie pagalbą savo pusseserei. Iš antro karto jam pavyko ir padarėlis išnyko.