0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Su antrąja krintančia žvaigžde ji panoro daugiau nematyti vorų čia, bet tada išgirdo šnypštimą už nugaros ir atsisukusi pamatė mažų voriukų armiją besiskinančią kelią per smilkstančius medžius. Pašokusi ji sušuko Incendio! ir nukreipė lazdelę į vorų armiją. Ši bematant sudegė. Iš baimės Mayra išpylė šaltas prakaitas. Antroje vietoje po kirmėlių buvo vorai. Ji nekentė jų truputėlį mažiau negu kirmėlių, bet ir šie buvo blooogis. Mayra kaip tik laiku pakėlė akis į dangų ir pamatė trečią krintančią žvaigždę. Mayra panoro grįžti į klasę, kuo toliau nuo šio košmariško miško, ir taip nutiko. Mayra atsibudo ant suolo padėjusi galvą ir besijausdama, tarsi būtų susapnavusi košmarą. Bent jau užduotį atlikau.

*

Anmeya

Šiaip ne taip atsikračiusi šio šleikštulio, suprato sugalvojusi ir trečiąjį norą. Spėdama, kad toliau gali būti daugiau gyvačių suprato, kad jai neverta eiti tolyn, tačiau ji ne bailė. Žengusi žingsnį vos spėjo, bet pamatė žvaigždę.
- Noriu, kad daugiau niekada prie manęs nesiartintų gyvatės. - Tarė garsiai ir užtikrintai. Nepasižymėjo naivumu, tačiau tikėjosi, kad noras išsipildys greit. Žvaigždei dingus iš akiračio varnė nuėjo toliau. Nepaskaičiavo po kiek laiko nuo jos atsiradimo pasirodė žvaigždė, bet jai tai ir nerūpėjo. Bandant artėti prie viešbučio, atrodė jog šis vis tolsta ir tolsta. Tačiau pakeliui pasitaikė kitas keliukas, tad Eimešvilė patraukė juo ir netrukus teko pasigailėti. Priešais buvo visą gyvačių armija. Tačiau priėjus arčiau šios kaip mat "išsilakstė". Noras suveikė.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
   Marcus'as Sarcasmison'as tylėdamas spoksojo į naująją Grifų Gūžtos vadovę, astronomijos profesorę. Kalbant atvirai, dar nežinojo kaip vertinti ją, nežinojo, kaip vertinti ir tai, kad jis pateko į raudonąjį koledžą. Pats netikėjo tuo, kad buvo jau antrakursis. Negi praėjo jau visi metai po to, kai tėvai jo nekenčia? Negi praėjo jau visi metai, kai jis yra vienišas ir atstumtas? Varnos ir klastuolio vaikas, patekęs į koledžą, kuris mėlyniems ir žaliems atrodo kaip... Kaip kas? Kas gali būti drąsus, bet niekingas? Netgi neįmanoma rasti tokio neapykantos taikinio objekto kitur, tokio, koks dabar buvo Marcus'as Sarcasmison'ų šeimoje.
   Šviesiaplaukis krūptelėjo staiga susivokęs, kad žiūrėdamas į jauną profesorės Tonks veidą, kuriame galėjai įžvelgti jaudulio, pramąstė visą teorinę pamokos dalį. Ačiū tiems, kas sėdi aukštai, kad bent jau praktikos nepražiopsojo. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Grifiukas atsistojo ir priėjo prie vadovės, paėmė patį viršutinį vokelį ir nuėjo į savo suolą. Nusprendė nebesėsti - atvėręs vokelį išsitraukė nerūpestingai nuplėštą popiergalį su gražiai profesorės užrašytu žodžiu: ,,Wyrda".
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Anmeya

Lengviau atsikvėpusi Eimešvilė nuėjo tolyn. Pakeliui matė jūros link bėgančius krabus ir dar kažkokius neaiškius žvėrelius - jūros gyventojus. Taip pat danguje blaškėsi vienas kitas paklydęs paukštis, atidžiau stebėdamas gamtą puikiai galėjai tai pastebėti. Už kelių šimtų metrų takelis "išsišakojo", puse takelio pasibaigė ir matėsi paplūdimys iš kurio neseniai mergaitė išėjo, o kita pusė vedė į nežinią. Vienas mergaitės noras jau buvo išpildytas. Liko du norai. Stovėdama kaip įbesta, Ana svarstė kur eiti. Toliau tirti nepažįstamą vietą ar grįžti į paplūdimį? Akys lakstė tai prie paplūdimio vaizdo, tai ties miškelio peizažu. Nusprendė grįžti į paplūdimį ir eidama smėliu žiūrėjo į dangų. Pamatė antrąją žvaigždę.
- Noriu, kad mano tėvai neapsimestų jog rūpiu jiems. - Tarė savo norą ir vėlgi dingus žvaigždei iš akiračio, žengtelėjo jūros link. Įbrido taip, jog visa suknelė ir plaukų galiukai sušlapo. Tada atsipalaidavo ir pradėjo plūduriuoti sūriame vandenyje.

*

Anmeya

Liko trečias, paskutinis noras. Kuris gražins ją į astronomijos klasę. Jausdama kaip bangos atsitrenkia į jos kūną ir jis susvyruoja, Miročka stebėjo dangų. Ką veikti šioje vietovėje, kuri neaišku buvo sala, pusiasalis ar ištisas žemynas, ji nebegalėjo sugalvoti.
Išlipus iš vandens, vanduo nuo jos varvėjo taip, lyg ji būtų iki pavasario išlikęs, bet jau tirpstantis varveklis. Žinojo, kad grįžimas į klasė jos suknelės ir plaukų neišdžiovins, tad prisirinkusi šakelių jas uždegė Incendio burtažodžiu ir prisiartino prie ugnies pakankamai, kad jis šildytų suknelę, o šioji džiūtų. Suknelė ir plaukai išdžiuvo pakankamai greit. Vos pamačiusi žvaigždę, suprato jog jau laikas.
- Aguamenti. - Užgesino ugnį ir pasigriebusi batelius pažvelgė į dangų. - Noriu grįžti į astronomijos klasę. Žvaigždei trečiąjį kartą dingstant iš akiračio, Roana pasijuto dingstanti iš šio pasaulio. Atsimerkusi ji pamatė astronomijos klasę. Ji stovėjo klasės vidury lygiai taip pat kaip ji ką tik stovėjo paplūdimyje. Sėkmingai atlikusi praktikos užduotį, varnė atsisėdo prie savojo suolo. Nebeturėjo jėgų pažvelgti kas jau klasėje, kas dar ne. Pasidėjusi rankas ant suolo, o ant jų galvą Mira užsimerkė ir ilsėjosi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Roana Mirabetė Ameshville »

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
   Marcus'as staigiai atsilošė, perblokštas netikėto galingo vėjo gūsio. Sekundėlei neteko pusiausvyros, tačiau žengtelėjo atgal ir ją atgavo. Vėjas momentui nurimo, tada trenkėsi į antrakursį grifiuką antrą kartą. Nustebęs Sarcasmison'as atsimerkė ir apsižvalgė. Širdis nusirito į kulnus - jis stovėjo ant kažkokios nedidelės geležinės aikštelės su miniatiūriniais, galima sakyti, simboliniais borteliais ,,apsaugai". ,,Apsaugai nuo ko?" - pamintijo berniukas ir atsargiai žengtelėjo arčiau aikštelės krašto. Suabejojęs atsiklaupė ir prie bortelio nušliaužė ant kelių. Geriau jis būtų to nepadaręs! Pasirodo, šviesiaplaukį burtai atnešė į kažkokio bokšto viršūnę ir pasodino aikštelėje. Ar tai ne klaida? Ar profesorė galėjo duoti šitokį išbandymą? Ar tai drąsos išbandymas? ,,Ar aš turėčiau žiūrėti žemyn kaip grifas, atsistojęs, o ne klūpomis?" - paklausė savęs berniukas. Bet keliai niekingai drebėjo netgi klūpant ir neturint jokių galimybių nukristi į kažkur toli žemai esančią žemę, apgaubtą rūko. Marcusas atsisėdo ir atsitraukė į aikštelės vidurį. Širdis išdavikiškai daužėsi. ,,Kodėl toji kvaila kepurė nepasodino manęs į Klastūnyną? Suprantu, kad nepateksiu į Varno Nagą, per bukas, bet juk..." - grifas atsigulė ant šalto metalo ir išvydęs žvaigždes prisiminė, ko čia atkeliavo.
   Sarcasmison'as spitrijo į dangų patogiai įsitaisęs, sukryžiavęs po galva pirštus. Kai žvaigždė netikėtai blykstelėjo, Marcus'as automatiškai pagalvojo apie kepurę ir koledžo keitimą, bet viduryje minties save nutraukė. Skausmingai šyptelėjo. ,,Kvailys. Negi galvoji, kad kažkas tave perdės į kitur? Kas taip daro? Būtum vienišesnis, negu dabar...". Ko prašyti būtų logiškiau? Draugų? Sėkmės moksluose? ,,Kažin, ar žvaigždės gali paveikti tėvų valią?" - sukirbėjo mažytė viltis raudonoje - o kokioje gi dar, jei ne raudonoje? - širdyje.
   Kai dangų perrėžė - na, kaip, ne visą dangų, o tik mažytį jo gabaliuką. Taip, kaip bandai rėžti kokį nors nepavykusį savo pyragą - iš jėgos, su pastangomis, bet ech, sunku tas būna. Tai danguje ir žybtelėjo antroji Marcus'o žvaigždė. ,,Argi profesorė galėjo mums dovanoti žvaigždes?" - suabejojo berniukas prieš pat jai pasirodant. Bet kai ji pasirodė, jis nedelsdamas pasinaudojo šia proga. ,,Tegul mano tėvai nustoja manęs nekęsti dėl to, kad esu grifas..."
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
  Na ir užduotėlę profesorė davė!.. Vintė nežinojo, dėkoti jai ar keikti moterį, davusią galimybę išpildyti tris stipriausius troškimus. Žinoma, pati idėja smagi, tačiau mokiniams nebuvo duota daug laiko apgalvoti, kaip jie vykdys užduotį, ir varniukė siaubingai bijojo tiesiog iššvaistyti savo norus. Mintyse mikliai bandė svarstyti, kaip elgsis, tačiau trukdė vokelių pasiimti tipenančių bendramokslių keliamas šurmulys. Tikriausiai, kad ir kaip bebūtų liūdna, teks veikti be plano.
  Riestanosė pašoko ant kojų bei greitoku žingsniu nubidzeno lapelių su burtažodžiais link. Nenorėjo atsilikti nuo kitų vaikų. Megztinio rankovės paslėpta violetine plaštaka pagriebusi patį mažiausią vokelį, grįžo į savo vietą. Prikandusi apatinę lūpą, ištraukė savo popieriaus skiautelę su dailiai išraitytomis raidėmis, sudarančiomis žodį "Allemoisinusonnarusius". O dar ilgesnio burtažodžio panelė Tonks užrašyti nesugebėjo? Ir kaip, po šimts paralių, reikia šiuos kerus tarti?
  - Aliamoisainusonarusjus! - pamojusi lazdele, sumurmėjo mėlynakė. Nieko.
  - Alemoizinusounarusus! - antrą kartą pamėgino Adamson. Šįkart lygiai taip pat nesėkmingai.
  - Alemoisainusonarusus! - jau kiek piktokai suburbėjo mergaitė.
  Trečias kartas buvo teisingas tartimi, ir po kelių sekundžių Vintės nebeliko astronomijos klasėje.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
   Marcus'as ilgai gulėjo ant bokšto ir mąstė apie tėvus bei ieškojo danguje trečiosios žvaigždės. Po teisybe, nebesugalvojo, ko būtų jos paprašęs. Kažin, ar geri pažymiai nėra materialus noras. Bala žino. Turbūt priklauso nuo traktavimo. Bet Sarcasmison'as tikėjosi visko išmokti savo pastangomis, mat ir valios, ir talento, bent kol kas atrodė, kad jis turėjo per akis. ,,Ar kantrybės išbandymas įeina į pamokos užduotį?" - nusistebėjo grifas, bet dar kiek pasvarstęs suprato, kad pirmąją žvaigždę greičiausiai pražiopsojo žvalgydamasis žemyn nuo bokšto bei mąstydamas apie savo šeimą ir keistą likimo pokštą. Akivaizdu, kad toliau gulėti, tikintis  žvaigždės, nors net neturint minčių, ko galima jos paprašyti, būtų kuo tikriausias laiko gaišimas. Bet išsiaiškinus tai šviesiaplaukiam grifui iškilo kitas klausimas. Ar jis buvo toks neapsakomas žioplys, ar profesorė nepaaiškino, kaip grįžti į klasę? Sakė, kad galite grįžti patys... Ar antrakursis turėtų tam panaudoti žvaigždę? Bet juk jis greičiausiai jos nebeturi. Nebent ji pakliuvo į vakarines meteoritų spūstis ir vėluoja...   
   Marcus atsistojo, pasilenkęs ėmė tyrinėti bokšto viršų, ant kurio ir buvo patekęs. Bene ras ką nors, kas jam padės grįžti? Berniukas spėjo, kad iki pamokos galo dar daug laiko, todėl laukti ir šalti visai nesinorėjo. Deja, metalinės grindys (ar lubos, kaip tik pažiūrėsi) buvo lygut lygutėlės. Įsidrąsinęs, bet vis tiek atsargiai Sarcasmison priėjo prie bortelio, bet ir šie buvo įkalti ir nejudrūs, kaip ir viskas čia. Kuo daugiau grifas čia žvalgėsi, tuo labiau aiškėjo, kad nebuvo jokių kelių iš bokšto į Hogvartsą. Keliauti oru vaikis nemokėjo, židinio nematė, nešyklės neturėjo... Ech, ir ką daryti?
   Bet, aišku, į grifiškas smegenis turėjo ateiti koks nors logika nespinduliuojantis, tačiau adrenaliną pumpuojantis kaip reikalas sprendimas. Visose situacijose yra išeitis, kaip ir visuose bokštuose yra kelias pabėgti. Be abejo, klausimas, ar pabėgsi gyvas, nueina į antrą planą. Bet juk profesorė sakė, kad jie nežus, tiesa? O įveikti savo aukščio baimę kaip grifui irgi labai jau pravartu. Marcusas atsistojo ant bokšto krašto ir pažiūrėjo žemyn. Kilo pagunda apsisukti ir nušliaužti atgal, į bokšto vidurį, ar bent jau atsisėsti ant bokšto krašto ir pasimelsti už tėvus, jeigu jo pamąstymai visgi būtų neteisingi. Bet ką jis prarastų? Nieko. Greičiausiai. O galų gale, juk reikia išbandyti savo likimą.
   Širdis sustojo, krūtinę apėmė lengvumas, kurį suteikti galėjo tik adrenalinas. Tada plaučius užgulė sunkumas - toks didžiulis oro pasipriešinimas neleido įkėpti nė gurkšnio taip trokštamos deguonies. Marcus užmerkė akis ir pajuto keistą šilumą. Kai atsimerkė, suprato gulįs ant grindų, kojas padėjęs ant stalo. Susigėdęs jis atsistojo, apsidairė po klasę, skaičiuodamas, kiek jo bendraklasių vis dar stebi svajones pildančias žvaigždes.
   Visgi ir Marcus'ui Sarcasmison'ui likimas kartais esti palankus.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Elridė sėdėjo suole ir tyrinėjo naująją profesorę. Rodos, matyta... Hm... Kodėl aš tokia jauna? Vyresni užaugę išeina... Kai atrodė mačiau nesenai... Apsidairiusi aplink klasę ji nuobodžiaudama padėjo galvą ant suolo. Mergaitė tingėjo atsakinėti į teorinius klausimus, tiesiog tingėjo. Grifiukės akys buvo nusuktos į lubas ir ji svajodama ant jos vaizduotėje piešė visokiausius niekuo nesusijusius paveikslėlius. Iš pradžių ji nupiešė drakonų kovą, vėliau gėlės žydėjimą...
Pamokos teorinė dalis baigėsi. Jos akys nukrypo į profesorę ir ji nė nepajautė kaip atsiduso. Regis,  atodūsiai buvo jai įaugę į kraują. Ji išklausė, ką sakė mokytoja, niūriai pažiūrėjo į vokus ir pavartė akis. Elridei mažiausiai reikėjo tokios pamokos užduoties, kur teks galvoti svajoti ir dar nepasimesti, nes gali nutikti kažkas netikėto... Na, dabar tai jau nebebus netikėta, nes mokytoja pasakė. Lėtai atsistojusi mergaitė nukėblino link profesorės paėmė vokelį ir grįžo į suolą. Atplėšti voką ji delsė. Ir ko aš čia vis einu... Ai, taip... Savęs pražudyti! Šyptelėjusi iš savo nejuokingo juokelio grifiukė apsidairė aplink save ir pagaliau atplėšė voką. Kas parašyta ant lapelio Elridė nežiūrėjo, ji labiau mąstė kokius norus turėtų sugalvoti. Mergaitės mintys krypo link tėčio pusės, tačiau ji iš paskutiniųjų stengėsi tai nuslopinti. Tik, jai sekėsi ne per geriausiai, tiksliau, nesisekė. Ištuštinusi mintis ji pažiūrėjo į lapelį ir susiraukė. Mergaitei buvo baisu žiūrėti į gautąjį burtažodį, o ką jau kalbėt kai jį reikės ištarti. Aimanuodama mintyse mažametė padėjo lapelį ant stalo ir jau norėjo stotis ir dingti iš klasės, bet ją kažkas sulaikė. Per kūną perėjo keistas jausmas, mintyse iškilo klausimas, kuris atjungė jai rankas. Ar aš tokia bailė? Elridė žiūrėjo į lapelį su burtažodžiu ir stipriau sučiaupė lūpas. Ji negalėjo patikėti, kad ėmė dar stipriau visko bijoti ir vien dėl to... Atsisakyti tokių įdomių dalykų. Įsmeigusi akis į lapelį mergaitė išsitraukė burtų lazdelę ir atsistojo, kad būtų patogiau burti. Šyptelėjusi sau, kad būtų drąsiau, suėmė tvirčiau lazdelę ir nukreipė ją į lapelį.
-Beglowuzdėncha Khojimota-pasakiusi burtažodi mergaitė iš inercijos užsimerkė ir tyliai pasididžiavo, kad iš pirmo karto ištarė burtažodį. Kaip ir kiekvieną kartą, ji pasijautė keistai, tačiau pasistengė į tai nekreipti dėmesio.

*

Neprisijungęs Bella Foun

  • III kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
Rodos, nuskambėjus paskutinei nuomonei, prabilo ir pati profesorė. Pagaliau. Bella vos tramdė smalsumą, kalbant apie jos atsakymą. Kažin, ar pataikiau? Gal reikėjo supilti faktus, kaip antai darė kiti.. Bet ne, atsakymas buvo ne tik kad teisingas, tačiau ir atnešė grifams du taškus. Nedaug, tačiau taškas prie taško ir...
Pasekusi kitų pavyzdžiu, pirmakursė pakilo iš savo vietos ir stojo į eilę prie vokų. Užtruko kiek ilgėliau nei tikėtasi. Pagaliau prasibrovusi, ši pasičiupo pirmą pasitaikiusį ir grįžo suolan. Hm, kažin kas per gyviai teks man? O gal net ne gyviai? Su nekantrumu išplėšusi burtą iš voko globos, pirmiausiai rudaplaukė persiskaitė jį mintyse. Na ką gi, laikas. Išsitraukusi lazdelę, vienuolikmetė nukreipė ją į popieriaus skiautę.
- Surfinforsis, - pasigirdo mergaitiškas balsas.

*

Neprisijungęs Matilda Edison

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • http://m.gifmania.lt/Animacinius-Gif-Gyvunai/Animacinis-Pauksciai/Gif-Animacija-Peledos/Peledos-69223.gif
Viki pasiemė vokelį. Atplėšusį jį rado žodį Basfarkalustus nukreipusi lazdelę ištarė šį burtažodį ir bum! Viki klasėje nebebuvo.
Iš maždaug 10 metrų aukščio ji nukrito į krūmus klykdama. Išsiropštusi iš krūmų apsivalė, nes buvo aplipusi lapais ir žemėm. Viki nors ir buvo išsigandusi suprato, jog skausmo nejaučia, juk jaustu jei tikrame pasaulyje plotusi iš dešimties metrų aukščio. Dabar šitam netikram pasaulį buvo tamsu, žybėjo vos keletas žvaigdžių danguje. Viena žvaigždė staigiai praskrido Viki nespėjo susigaudyt, bet prisiminė, kad mokytoja minėjo, jog jei turės išvis tris galimybes, tad jai liko dvi. Viki labai įnirtingai pradėjo galvoti kokį jos norą galėtu išpildyti žvaigždės, svarbu, kad tai nebūtu materelus noras. Viki labai įnirtingai galvojo, tačiau jos mintis nutraukė šalia esančio krūmo trakštelėjimas. Viki paliko mintis ramybėje ir žvelgė ton pusėn prisiminė, jog mokytoja juos perspėjo, jog jų gali laukti ir įvairios butybės. Nors su nemaža baimę Viki nutykojo link to krūmo, pravėrusi šakas ji išvydo labai liūdna ir jai panika keliantį vaizdą...

*

Neprisijungęs Claudia otilia Stephalt

  • III kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Claudia ėjo pasiimti vokelio paskui Vikį, norėjo jai pasakyti ką nors, bet nespėjo, nes vis Viki ištarus burtažodį ji dingo.
Claudia pasiėmė tai pat vokelį, grįžo į suolą, atplėšė vokelį ir ištarė burtažodį Marekais Claudia tyliai ta tiesioginę žodžio prasme išgaravo iš klasės.
Mergina įgaravo į laukus. Taip aplink nieko nebuvo nė gyvos dvasios, nė medelio nei krūmelio žodžiu nieko. Kurį laiką ji dairėsi, poto prisėdo ant žolės. Ir stebėjo dangų pilną žvaigždžių bandydama sugalvoti koks gi galėtu būti jos noras. Taip begalvojant jai virš galvos praskrido viena žvaigždė Ohhh velniava, praganiau! Dar liko dvi, jai jos ir taip praskries aš neįvykdisiu užduoties.
Pavargus sėdėti Claudia prigulė, ir žiūrėdama į dangų net nepajautė kaip užsnūdo...
Kiekvienas kelias, jei tik juo einant išsipildo svajonė, yra magiškas ⛇

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Elridė atsimerkė. Mergaitė spoksojo į savo namą iš kiemo pusės. Išsižiojusi nejučia nusipurtė, tokio dalyko, tikėtis nesitikėjo. Grifiukė manė, kad ji atsidurs kokioje negyvenamoje saloje ir turės ištrukti... Bet šitai... Sugniuždė ją dar kartą iš vidaus. Prieš akis išdygo namo vidus ir kaip ji stovi jame. Mažametė name buvo ne per seniausiai, nors į jį įeiti jai buvo sunku. Elridė papurtė galvą tikėdamasi, kad nebematys to namo, bet deja. Giliai atsidususi, su nusvirusiomis rankomis ji patraukė link netoliese buvusių didelių sūpynių. Buvo tamsu, bet ji tai pastebėjo tik patogiai įsitaisiusi. Pakėlusi galvą į dangų mergaitė liūdnai šyptelėjo. O gal tos krentančios žvaigždės yra žmonių sielos... Gal dėl to, kai žmonės ilgisi kitų, jie žiūri į žvaigždes ir svajoja... Bežiūrėdama į žvaigždes grifiukė nespėjo nė pajausti, kaip jos skruostu ėmė riedėti ašara. Ji nežinojo, ką jai daryti, nesuprato, kodėl viskas vyksta būtent dabar. Jos akys toliau žvelgė į dangų, Elridė negebėjo pakelti rankų, jos viduje vyko keisčiausi dalykai, kurių žmogus, vargu ar galėtų paaiškinti. Kodėl vaikystė visados būna tokia... Paprasta ir... Graži... Jai nespėjusi susivokti ji pamatė krentančia žvaigždę. Viskas vyko gan greitai, mergaitė negalėjo sugalvoti nieko, ko norėtų... Po vienos sekundes ji greitai nusišluostė ašaras ir žiūrėdama į ta žvaigždę garsiai suriko:
-Aš nebenoriu verkt niekados!-jai užrikus ašaros pasipylė kaip fontanas.-Juk nedaug prašau...- lėtai atsistojus ant kojų mergaitės kūnas suvirpėjo. Ji bijojo, kad noras neišsipildys, o jei ir išsipildys, tik trumpam... Elridės galvojo šmėstelėjo profesorės žodžiai
Citata
Bijoti to nereikia, kadangi nesiruošiu jūsų pražudyti
Tikrai, profesore... Nesiruošiat... Gilus žvilgsnis į žvaigždes ir... Grifiukė tik tada suprato, kad ji nebeverkia. Viduje ji jautė tuštumą, jai atrodė, kad toks iššūkis... Galvoti norus tokioje vietoje jai yra per sunkus. Jau sugalvojus savo antrąjį norą mergaitė liūdnai žiūrėjo į dangų. Bent nebereiks tramdytis prieš kitus...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Matilda Edison

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • http://m.gifmania.lt/Animacinius-Gif-Gyvunai/Animacinis-Pauksciai/Gif-Animacija-Peledos/Peledos-69223.gif
ji išvydo labai liūdna ir jai panika keliantį vaizdą...tai ką ji pamatė buvo mažas elniukas, gulintis pakrūmėje, jis vargšelis buvo sužeistas, jo galinė koją buvo kone visa kruvina. Viki sustingo, ji nelabai tiesa žinojo, ką daryti, tai jei kėlė šiektiek panika. Bet spėjo susitvardyt, nuo savo mantijos atplėšė gabalą medžiagos, apvyniojo vargšiuko koja, tolėliau esančioje giraitėje rado gėlo vandens upelį. Atnešusi vandens didžiuliame lape elniukui nieko nelaukusi nuskuodė atgal ieškoti maisto rado: įvairiausių uogų, lapelių ir visko kas valgoma. Visa šita bedarant- gelbėjant nuskriaustą mažylį Viki jautėsi labai gerai, jautė, jog gali išgelbėt šį mažylį.
Po daug laiko, gal netgi kelių valandų elniukas buvo pasisotines, Viki netgi sugebėjo sukurti laužą, kad jam būtu šilčiau. Tačiau po penkiolikos minučių elniuko koją pradėjo smarkiai kraujuoti, Viki viską darė, ką jos galvą tik buvo galima daryt. Tačiau atrodo kaip tyčia niekas nepadėjo, bestapdydama kraują savo jau kelioliktuoju mantijos medžiagos gabalu, Viki pažvelgė į dangų ir ištarė Prašau, prašau tegu gyvena šis elniukas, tegu kraujas nustoja bėgias... Viki tai kartojo ne vieną kartą žvelgdama į dangų dairėsi krentančios žvaigždės. O, kad dabar kokia nukristu... po šių žodžių danguje aukštai aukštai švystelėjo didelė, ryški žvaigždė, ji praskriejo akimirksniu, bet Viki sugavus ją akimis sukryžiavo pirštus, užsimerkė ir dar kart tarė savąjį norą...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Viki Viki »

*

Neprisijungęs Claudia otilia Stephalt

  • III kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
nepajautė kaip užsnūdo...tik staiga prabudo, buvo praėjusios, jau kelios valandos. Claudia išsigando, stryktelėjo ir apsidarė, vis dar buvo tamsu ir danguje švietė žvaigdždės. Claudia jau nusiraminusi vėl prisėdo.
Na ir kokį man norą čia sugalvojus?-mąstė ji. Galiausiai jai kilo keistoką mintis- paprašyti žvaigdžių daugiau taikos žemėje. Ji yra girdėjusi, jog pasaulyje žiobarai kariauja ir žudo, dideli nesutarimai ir įvairūs įvykiai vyksta žemėje. Claudia sukryžiavo pirštus ir ištarė norą: Mielos žvaigždelelės, noriu, kad pasaulyje būtu taika, žmonės saugotu ir rūpintusi vieni kitais, bei saugotu gamta... viską pasakius danguje nuskrido net pora ryškių krentančių žvaigdžių, jos skriejo šalia viena kitos, Claudia jas sekė iki tol kol nebebuvo galimą jų įžiūrėti, tai truko vos akimirka, tačiau reginys buvo neparktojamas, staiga iš dangaus atskrido lapelis su užrašu:
Citata
Miela Claudia,
Mes žvaigždės jaučiams, jog šis tavo noras tikras, labai nuoširdus ir geras, mes stengsimės kiek galėsim, kad tai išsipildytu, tačiau tu ir neužmiršk pasauliui padėti šito siekti!
Žvaigždės iš aukštai
Claudia nežinojo ar tai įeiną į pamoką, bet jei raštelis pasirodė labai mielas, tad jį perskaičiusi perlenkė per pus ir įsidėjo į apsiausto kišenę...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Claudia Otilia Stephalt »
Kiekvienas kelias, jei tik juo einant išsipildo svajonė, yra magiškas ⛇