1
4

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
  Pirmas dalykas, kurį mergaitė pajuto, buvo karštis. Nepakeliamas karštis. Šiluma keliavo varniukės kūnu, tačiau ne dailiai tipendama baleto bateliais, o trypdama kareiviškais kerzais. Beje, itin dantytu padu.
  - Glacius, - vos susivokusi, kur pateko, Vintė išsiėmė burtų lazdelę bei ja sumosavo. Salotinis megztukas nebuvo geriausias aprangos pasirinkimas keliaujant į džiungles, ir trumpaplaukė nesiruošė kentėti nepakeliamų tokio klimato sąlygų.
  Orui aplink atvėsus, odą kone žnaibė šaltukas, bet geriau jau taip, negu kenčiant negailestingą saulės svilinimą, būdingą šiam Žemės lopinėliui. Lengviau atsipūtusi, riestanosė pasukaliojo kaklą. Aplink spietėsi didžiulė, kaip ji spėjo, Amazonės augalų įvairovė, pripildyta begale skirtingų spalvų; kažkur tolėliau buvo galima išvysti ežerą burbuliuojančiu paviršiumi. Gėrėjosi vaizdu, kai ausis pasiekė keisti, lyg ir gyvūnų skleidžiami garsai. Pirmiausia vienuolikmetė, besidairydama iš dešinės į kairę ir atgal, nesuprato, iš kur jie sklinda, tačiau greitai klausimo nebeliko.
  Aplink ją susispietė... na, ratas. Tikrai ne apsauginis. Tiek skirtingų akių vienoje vietoje kažin, ar buvo Adamson mačiusi. Krūva žiobariškų bei magiškų gyvūnų spoksojo į ją pažįstamu žvilgsniu... Džiaugėsi radę lengvą auką. Putliaskruostė mikliai sugraibė jau į kišenę spėtą įkišti lazdelę. Ji suvokė būsianti bejėgė, jei puls kuri nors stipresnių galingų būtybių, mat, nors ir gabi, burtininkė pirmakursė buvo nepatyrusi. Baimės perkreiptas veidelis akimirksniu tapo baltu.
  Tik tada ji pastebėjo kai ką keliaujant dangumi. Tai buvo krintanti žvaigždė! Ar galėjo jos pasirodymui pasitaikyti geresnė akimirka? Turbūt, kad ne.
  - Miela krintanti žvaigžde, - oficialiai į dangaus kūną kreipėsi mergaitė, - aš... Aaa, prašau, prašau, prašau, pradangink iš čia tuos gyvūnus, prašau! - vienam jų pajudėjus mokinės link, pradėjo spiegti mėlynakė. - Meldžiu! Meldžiu, me...
  Nuoširdžios baimės pripildytas noras netruko išsipildyti; po kelių sekundžių Vintė vėl buvo viena. 

*

Neprisijungęs Alisa Bagley

  • III kursas
  • *
  • 26
  • Taškai:
O viešpatie, kiek informacijos. Skaičių, faktų.. Mano galva tuoj persprogs. Dar be viso to būsiu ir prasčiausiai atsakiusi su savo norų pildymais. Labai gražu. Alisa kiek nervinosi, šovusi tokį rizikingą atsakymą. Visgi, jeigu jį būtų papildžiusi keliais nors menkutėliausiškai menkiais faktais... Hm, du taškai. Mano atsakymas vertas dviejų taškų! Mergiotė džiūgavo mintyse, tuo tarpu nepraleisdama pro ausis ir profesorės žodžių.
Kilstelėjusi iš vietos, Alisa nedrąsiai priėjo prie vokų ir sulaukusi savosios progos, nusičiupo vieną. Ojej, tiksliau du. Kiek sutrikusi, jog ją apkaltins dar ir kokiu gobšumu, pirmakursė įdavė jį vienam laukusiajam eilėje ir greitai nukiūrino suolan. Atsisėdusi, rudaplaukė atplėšė voką ir išvydo gan nesudėtingą burtą, pakeverzotą ant lapo atraižos.
- Òrios, - teištarė ši ir..

*

Neprisijungęs Bella Foun

  • III kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
Vaizdas ėmė ryškėti ir iš aklinos juodos išplaukė kur kas daugiau spalvų. Dabar regimas vaizdas mergaitei stojo į vėžias. O jau geriau ši būtų mačiusi tik tą juodą. Bella buvo kažkokioje nedidelėje patalpoje. Šaltų sienų tinkas vietomis jau įtrūkęs, o užsilipęs ant kampe stūksančios lovos (taipogi metalinės ir tikrai neprilygstančios namų jaukuma atsiduodančiai), pro metalines groteles galėjai išvysti nakties peizažą. Kitame kambario kampe stūksojo ir medinis stalas su šūsniu popierių bei tušinukų. Matyt, skirtų vesti dienoraščiui.
Pirmakursės krūtinę slėgė sunkus akmuo, užimdavęs kvapą. Žvelgti iš belaisvės vietos buvo sunku, stovėti ant šaltų grindų buvo sunku. Tesinorėjo vėl išvysti dienos šviesą (hm, tiksliau mėnulio šviesą), tačiau vietoj to ji skendo dulkėse ir požemio tamsoje. Darėsi baugu. Grifė nežinojo nei kur ji yra, nei kodėl ši užrakinta, bet užrakinta. Durys neatsidarė, kad ir kaip vienuolikmetė to benorėjo.

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • V kursas
  • *
  • 195
  • Taškai: 36
  • Lytis: Moteris
  • We’re dancing on tables
Mergaitė jau visai uždususi įlėkė į astronomijos klasę. Buvo likusios vos kelios minutės iki pamokos pamokos, o mergaitė tikrai negalėjo į ją pavėluoti. Nors Varno Nago mokinė į pamokas dažniausiai ateidavo dar likus pakankamai laiko, bet šį rytą jai visai nesisekė. Mama pasakytų, kad tikriausiai ne ta koja išlipo iš lovos. Paistalai, mokinukės manymu. Didesnė galimybė, kad kažkas smaginasi su adata ir jos vudu lėlyte. O blogiausias dalykas, kuris nutiko šį rytą - nelaimėlė nusimušė kojos pirštelį į lovos kampą! Torė, neaiškiai pasisveikinusi su nauja profesore, atsisėdo klasės viduryje. Išklausė teorijos klausimo ir kitų mokinių atsakymų. Pati nesivargino judinti smegenų vingių, nes juos dažniausiai, nori nenori, tenka pajudinti praktikos darbe, o ne gana to, kaip ir minėta, jai šiandien nesisekė, tad galimybė, kad atsakys teisingai buvo minimali.
Išgirdusi jos laukiančią užduotį, varnė kilstelėjo antakius. Kodėl negali būti paprasta laukymė? Kodėl visada užduotys paverčiamos sunkesnėmis? Vis dėlto, antrakursė tik dar kartą atsiduso ir nupėdino pasiimti laiško su burtažodžiu. Atsisėdusi atgal į suolą, dar prieš atidarydama voką, Torė meldėsi, kad patektų į vietą, kuri būtų bent kiek panaši į paprasčiausią laukymę. Nors tokia galimybė buvo išties maža, ypač, kai net profesorė paminėjo, kad paprastos pievelės tikrai nebus. Varniukė išsitraukė lazdelę ir lapelį iš voko. Perskaitė burtą mintyse, o tada, nukreipusi savo maumedžio lazdelę į lapelį ištarė:
- Greticus.                                 
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 594
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ji žinojo, kad daugiau niekad nebereiks jaustis tokiai silpnai. Elridė pajautė kažkokią šilumą viduje, jai palengvėjo. Atrodo, toks niekingas dalykas, kitas žmogus tik ir nori išsiverkti, o mažoji grifiukė - atvirkščiai. Atsigulusi ant žemės mergaitė pabandė nusišypsoti. Ji bijojo tik vieno - kad ateis diena, kai ji privalės verkti, bet gerai pamąsčius, tam yra maža tikimybė.
Elridė gulėjo ten, rodos, amžinybę. Mergaitė manė, kad ją greit sugražins į pamoką, o ji bus sugalvojusi tik vieną norą. Įdomu, jis lieka amžiams? Eh... Bent tikiuosi. Žvilgčiodama į dangų pagaliau pamatė krentančią žvaigždę. Apsidžiaugusi su dėkingumu mergaitė ėmė galvoti apie savo norą. Ji užmerkė akis ir giliai iškvėpė orą. Prašau... Nenoriu čia būti... Elridė atmerkė akis ir dėkingai atsiduso. Jos dar vienas noras išsipildė. Mergaitės akys toliau žvelgė į dangų, ji gulėjo ant žemės. Keista... Kad žvaigždės tokios malonios, rodos, juk prašau visko tik sau ir sau... Grifiukė atsistojo ir dairydamasi ėmė rąžytis. Ji buvo papuolusi į atodangą kažkokiame miške. Iš tikrųjų, kaip mergaitė ir norėjo, čia buvo ramu ir gražu. Ji jautė ramybę, tvyrančią ore. Prisiminusi, kad vis tiek turi laukti dar vienos žvaigždės, Elridė nusižiovavo. Vėl atsigulusi ant žolės dar kartą nusižiovavo ir netikėtai pakėlė galvą. Reiktų paprašyti kažkokio daikto... Juk reikia pabandyti? Bemąstant, ko reikės prašyti, Elridei nusviro galva. Mergaitė prisnūdo ir ramiausiai ten prabuvo iki tol, kol pamoka baigėsi. Sugražinta į klasę grifiukė išraudo ir pasistengė kuo greičiau iš jos išnykti. Visgi paskutiniojo noro negebėjo sugalvoti dėl paprasčiausios traukos miegui.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
  Šiek tiek nurimusi, varniukė susirado saugesnę vietą, esančią visai netoli ežero, kurioje tikėjosi galėsianti ramiai pabaigti užduotį. Liko dvi krintančios žvaigždės - du norai. Reikėjo juos panaudoti išmintingai. Vintė vylėsi, kad nebereikės troškimų švaistyti plėšrių gyvūnų ar kitokių pavojų naikinimui. Nieko tikslaus savo mintyse lyg ir neturėjo; nusprendė palikti vietos spontaniškumui bei intuityvumui.
  Deja, net ir itin gabiai, kone visuomet labai gerai darbus įvykdančiai moksleivei šįsyk nenuskilo. Pernelyg vėlai pastebėjo krintančią žvaigždę (po naktiniu dangumi apgaubta palme itin ėmė miegas, akys pačios merkėsi) bei nespėjo jai išsakyti savo prašymo.
  - O tu laumės pavainiki, - suraukusi antakius keiksmą sumurmėjo trumpaplaukė. Dažnai ko nors netekdavo dėl apgailėtino žioplumo, o po to dar labai ilgai save griauždavo. Pirmakursė žinojo, jog šiandien negalės galvoti apie nieką kitą. Deja, nesėkmės taip lengvai, kaip galbūt norėtųs, minčių nepalieka.
  Iš lūpų jau kone sprūdo dar viena nusivylimo apraiška, kai mėlynas Adamson žvilgsnis užkliuvo už dar vieno - paskutiniojo - judančio dangaus kūno. Nesiruošė naudotis troškimu grįžimui į klasę, mat nematė tame tikslo, juk ir šiaip profesorė vaikus pargabens atgal į Hogvartsą; geriau jau sugalvos ką naudingesnio.
  - Brangi žvaigždute, - tyliai sukuždėjo mielą kreipinį, - prašau, padaryk Ziuzaną nemirtinga, - šį rytą, Vintei kone aptepus sfinksą dažais, ji pradėjo galvoti, ar toks veiksmas nebūtų turėjęs padarinių katės sveikatai, o tuomet suprato, kad Zizi tegyvens maždaug keturioliką metų. Iki kol putliaskruostei sueis dvidešimt penkeri. Dvidešimt penkeri! O norėjo gyvūnėlio šalia mergaitė iki pat mirties, nebuvo galima įsivaizduoti už jį geresnio draugo. Todėl nenuostabu, kad toks noras, net jei neapgalvotas, tą akimirką perskrodė jos mintis.
  Nežinia, ar jis išsipildė. Sužinos šeimininkė tik po apytkisliai keturiolikos metų; ilgas dar kelias priešaky. Tačiau dabar ji jautėsi laiminga. Nes net jei pirmus du šansus nusinešė vėjas, menka viltis, kad antrasis jos prašymas išsipildys, buvo užtektinai tam kompensuoti.

*

Neprisijungęs Victoria Vailt

  • IV kursas
  • *
  • 54
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • http://m.gifmania.lt/Animacinius-Gif-Gyvunai/Animacinis-Pauksciai/Gif-Animacija-Peledos/Peledos-69223.gif
sukryžiavo pirštus, užsimerkė ir dar kart tarė savąjį norą...akimirka baigės kaip ir prasidėjus. Nieko neįvyko. Viki nusiminė Ne!.
Tik staiga elniuko žaizda pradėjo trauktis, bėges kraujas grįžo atgal. Viskas sugyjo kaip ir buvo, nebuvo nę randelio tai buvo- stebūklas, jos noras išsipildė. Elniukas pajutes, kad sugyjo atsistojo, dar nedrąsiai, bet matėsi jis jau sveikas, šis linktelėjo savo galvele ir nurisnojo į giraitę. Viki dabar liko vienui viena. Ji pažvelgė į dangų ir tyliai tarė AČIŪ
Mergaitė dar kartelį apžvelgė dangų, tada iškėlė savo lazdelę ir atvikščiai ištarė burtažodį kuriuo čia buvo atsiradus, giraitės ir dangaus vaizdas nyko po truputį ryškėjo klasė. Ir štai Viki jau klsėje, joje dar nieko nebuvo, Viki greičiausiai buvo pirma, arba visis jau įvykdę jau iššėjo.
Mergaitė giliai širdį labai, labai džiaugės, kad pavyko išgelbėti mažylį, o svarbiausia, kad jos noras išsipildė. Dabar Viki pažvelgus į laikrodį esantį klasėje suprato, kad užtruko tikrai ne kelias valandas, o tik tiek kiek tesias pamoka.
Viki atsisėdo į suolą nusprendė palaukti klasėje savo draugės Claudios kada ši baigs.
Gamta negyvena nei praeitimi, nei ateitimi: ji – amžina dabartis

*

Neprisijungęs Claudia otilia Stephalt

  • III kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
...ir įsidėjo į apsiausto kišenę...
Na štai viskas baigta, užduotis atlikta, noras visiškai nors ir neįšpildytas, bet gi jam išpildyt reik stengtis ir pačiai. Claudia išsitraukusi vokelį iš apsiausto kišenės, Claudia perskaitė burtažodį atvirkščiai ir akimiksniu grįžo į klasę. Ką pirmiausia pamatė tai Viki besėdinčia suole Gal ji laukia manęs?-pamąstė Claudia.
Priėjus pasisveikino su Viki ir taip Claudia visiškai buvo teisi Viki laukė jos. Pažvelgus į ant sienos kabantį laikrodį Claudia kiek nusistebėjo, kad praėjo tik pamoka, o ne daugiau laiko kaip ji manė. Šnektelėjus dar šiektiek su Viki apie pamokos užduotį ir kaip ją pavyko atlikti, jos pakilo ir atsisveikinusios su mokytoja, laimingos iššėjo iš kabineto.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Claudia Otilia Stephalt »
Kiekvienas kelias, jei tik juo einant išsipildo svajonė, yra magiškas ⛇

 Amneta klausėsi profesorės balso. Naujos profesorės. Naujos Grifų Gūžtos vadovės. Klausimas ar liks prefekte? Turbūt von Sjuardą Claudie įkalbėjo, kad paskirtų pareigas. Arba tiesiog užtarė. Gal tai buvo giminės tradicija?
 Išklausius užduoties mergaitė palietė meteoritų gabalėlius. Tikrai juk ne kiekvieną dieną pajusi šaltą uolieną po ranka. O būtų gerai. Ir tas nuostabus jausmas... Sekundėlę jau buvo užsimiršusi, kad pati negali vykdyti visavertės praktikos, o profesorė skyrė teorinę užduotį. Šaltas metalas po ranka visai nenorėjo, kad mokinė atsitrauktų, vertė koncentruotis ties nelygumais, ne rašiniu.
 Bet gera vis vien greitai baigiasi. Nebūtinai greitai. O staigiai. Mintis, kad šią pamoką nieko nenuveiks atėjo it lietus po sausros - stiprus ir greitas, priplojantis sudžiūvėles žoleles prie žemės. Tik šį kart tai nebuvo atgaiva. Gal net atvirkščiai, sugrįžimas prie tiesos - sausros.
 Rankose vartydama savąją automatinę plunksną šyptelėjo. Lyg panelė Tonks būtų specialiai parinkusi kitiems mokiniams tokią užduotį, kad penktakursė galėtų tiesiog nurodinėti plunksnai balsu ir nieks keistai į ją nespoksotų, nesiklausytų ką per pievas šneka. Tačiau plunkasna yra tiesiog paprasta plunksna, tik su galiomis, rašo pati. O taip, tai niekuo nesiskirtų nuo paprastut paprasčiausios plunksnos. Plunksna mes rašome, o gyvybę įkvepiame kartu su rašalu, įdomiomis mintimis... Ar nelabai įdomiomis, kartais banaliomis. Kostelėjusi Diana pabandė ką nors suvokti prisiliečiant prie meteorito, įsijausti į žvaigždės vaidmenį ar kažką panašiai... Kaip ir pirmąjį kart - nesėkmingai, dažnai juk nepavykdavo iš pirmo karto. Ir tekdavo galvoti daugiau. O tai grifei lbai nepatiko. Nematė ką prirašliavojo, tad, pataisyt būdavo sunku. Prašyti skaityt kitų irgi nesinorėjo...
 Bet tada paslapties šydas atsidengė. Gimė idėja, tad įspėdama plunksną, kad teks daug rašyti, Amneta krenkštelėjo.
Mano nuomonė yra teisinga mano nuomonės atžvilgiu

*

Neprisijungęs Alisa Bagley

  • III kursas
  • *
  • 26
  • Taškai:
Vakaras. Balkonas. Alisa stovėjo su Juo, pasirėmusi į turėklą ir kalbėjosi. Kalbėjosi su Skeligu apie viską. Palietė tokias skaudžias temas, kaip šeimos reikalus, gyvenimo prasmę.. Tačiau jis nieko nepasakojo apie save. Mergiotė nežinojo, kodėl kalbasi su visai nepažįstamu vyriškiu. Na, iš dalies jis nebuvo tik vyriškis.. Jo nugaroje stūksojo du plėviški ir vos matomi balti sparnai. Prados angelas, deja, neturėjo, tačiau šio plaukus puošė kaltūnai, dulkių kamuoliukai, o kadais buvęs juodas kostiumas jau  tapęs blankiu. Taigi, ši net nenutuokė, kokio velnio atsivėrė Skeligui, tačiau jautė, jog juo galima pasitikėti. Tos išsakytos paslaptys buvo kaip niekada saugios jo globoje. Alisa tai puikiai žinojo.

*

Neprisijungęs Bella Foun

  • III kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
Su kiekviena akimirka, praleista toje kamūrkėje, darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Rodės, jog jei Bella tuoj pat neįkvėps tyro oro.. Visgi, nenorėdama sulaukti tokios pabaigos, mergaitė užsikabarojo ant lovos ir pasistiebusi, pasiekė grotas. Pro jų plyšelius vienas kitas gurkšnis deguonies pasiekė ir vienuolikmetę. Atrodė, jog dabar jau viskas gerai, tačiau taip nebuvo. Ši vis dar stovėjo balažin kokiame rūsyje, balažin kodėl ir bala žino, kokio velnio užrakinta. Į mergiotės galvelę ėmė lįsti milijonai minčių apie besibaigiantį gyvenimėlį čia, kameroje. Puikus galas. Tik staiga sužibo viltis. Dangų perskrodė šviesulys ir pati to nesuvokdama, Bella sužnibždėjo savąjį norą:
- Prašau, išleisk mane, nebegaliu čia būti. Prašau..
Ir štai, pasigirdo sprogimas, išsviedęs vieną kambarėlio sieną. Užsidengusi galvą, pirmakursė palaukė, kol viskas nurims. Kai buvo saugu, ši išspruko laukan ir pasileido miško link. Grifiukės širdis daužėsi it pašėlusi. Dar viena proga. Proga išsigelbėti. Proga danguje.
- Noriu klasėn, pargabenk mane klasėn. Klasėn, klasėn, klasėn.. - girdėjosi kartojami žodžiai.
Šviesa. Profesorė. Mokiniai. Suolai. Viskas baigėsi. Pagaliau.

Gražiu ir lygiu šriftu, kitaip, nei būtų parašiusi pati raganaitė, ant pergamento gulė švarios eilutės. Dailios raidytės jungėsi viena su kita, tik deja, to pamatyti neteko. Vis lėtėjantis ir tilstantis balsas diktavo ištisus sakinius, pastraipas. Kitaip nei Nepasėdos plunksna, šioji rašė tik tai, ką rudaplaukė sakė, neperfrazuodavo žodžių ar reikšmės, nes nebuvo ko... O ir sesuo nupirko tokią, kad būtų patvari - iš pirmosios darbo Magijos Ministerijoje algos. Tačiau tai buvo jau senokai, dabar devyniolikmetė turėjo Cukrinį Kiškutį, o iš tokio verslo didelio biznio nepasidarysi - kad pirktų keksiukus reikia žemos kainos, o produktai irgi ne centus kainuoja.
 Grįžtant prie astronomijos pamokos, jau buvo susidaręs nemažas tekstukas, fantastinis, žinoma, kad turbūt nelabai sąmoningas, bet tikėjosi, kad profesorei įtiks.
Keistas gi buvo manasis gyvenimas. Žmonių manymu lytį pasikeičiau bent kartą, o vardus - du ar tris. Iš pradžių, kaip ir turbūt dauguma, buvau niekam nežinomu kosminiu kūnu. Nieks, absoliučiai nieks apie mane nieko nežinojo. Net nenumanė, kad būtent aš esu ta, kuri pasieks Žemę, viena iš nedaugelio.
 Kritau į Žemę siaubingu greičiu, net spengė ausyse, o pati meldžiausi bijodama nukristi. Žmonės manęs nematė, tad galėjau rėkti ir spiegti visu balsu, nes tiesą sakant, maniau, kad mirštu.
Iki savosios planetos artėjau, tačiau sunku buvo ją įžiūrėti skriejant tokiu greičiu. O žmonės spėjo suteikti man vardą - krentanti žvaigždė. Tikrai nebuvau žvaigždė, bet dėl kritimo šiuo atveju sutikau visais šimtu procentų...

 Tuo metu Jasmine stabtelėjo, nes lyg užsikirto, sustojo iki šiol taip sklandžiai išsidėsčiusios mintys.
Mano nuomonė yra teisinga mano nuomonės atžvilgiu

*

Neprisijungęs Alisa Bagley

  • III kursas
  • *
  • 26
  • Taškai:
Danguje mirgėjo šimtai įvairiausių švieselių. Žvaigždžių. Apie jas šiedu taip pat kalbėjo. Alisa klausinėjo, kaip viskas atrodo iš ten, iš ten aukštai, ar matosi žvaigždės, kokia jų paskirtis, tačiau Skeligas net nemanė atsakinėti į visus tuos klausimus. Šis gudriai išsisukdavo iš kiekvieno jam pateiktojo, bet ne blogos valios vedinas. Tai matėsi. Tikriausiai priežastis buvo kur kas giliau, o jos kapstyti mergiotė nepanoro.
Staiga kalba pakrypo apie išsiskyrimą. Vyriškiui buvo laikas išeiti. Ne, tik ne tai. Taip gerai grifė dar niekad nesijautė. Ją užplūdo tokia vidinė ramybė.. O čia viskas ima ir griūva. Atsisveikinęs, Skeligas ištiesė sparnus ir pakilo. Tuo tarpu vienuolikmetės žvilgsnis užkliuvo už krentančios žvaigždės.
- Noriu, kad jis pasiliktų su manimi amžinai. Prašau.. - sugavo iškritusią plunksnelę. Baltą plunksnelę.
Noras išsipildė. Ne, ne tiesiogiai. Alisa jautė angelą širdyje. Tai išdavė ta sugrįžusi vidinė ramybė. Ji saugi.

 Pamačiau Žemę. Niekad nemaniau, kad ji tokia graži...
 Po pertraukos automatinė plunksna pailsėjusi kibo į darbą.
  Pradėjau girdėti norus. Apie šiuos žvaigždelės seselės labai daug kalbėjusios ir įkalė man į galvą, kad reikia pildyti nuoširdžius norus. Ir ne kokius nors daiktinius.
 Išgirdus ,,duok mano šeimai sveikatos'' mirktelėjau, kaip ir liepė Motina, tada gavau vos sekundėlę pailsėti, mat norai plūdo jūromis link manęs. O aš artėjau prie žemės. Kai nebsbuvo daugiau norų - supratau, jog nebeturiu gražiosios uodegos, tad kiek liūstelėjau ir pažiūrėjus į tamsius žalius miškus sunkiai tvardžiausi neskelbusi pasaliui, kad bijau. Tėvelis ir Motinėlė sakė, jog greičiausiai nepasieksiu planetos paviršiaus, tačiau kritimo greitis sumažėjo ir aš, jausdamasi mažesne nei visada bumptelėjau ant žemės. Čia žmonės sako, kad pakeičiau lytį - iš žvaigždės tapau mažiuku geležies gabaliuku - meteoritu.
Čia ir baigėsi manoji kelionė, žinojau, kad dabar laukti reiks tik smalsių žmonių, kurie mane suras.

 Pabaigusi užduotį mergina leido plunksnai atsigulti ant stalo ir pailsėti. Neregė girdėjo, kaip čia atsiranda vaikai, tad tyliai it pelė po šluota sėdėjo.
Mano nuomonė yra teisinga mano nuomonės atžvilgiu

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Vienas po kito mokiniai pradėjo praktinį darbą. Tikėkimės, nebus nusivylę. Jasmine taip pat ėmė rašyti, kas nuoširdžiai nudžiugino Ashley. Tik štai, o ką jai pačiai veikti, kol pagaliau nuskambės varpas? Apie tai mergina net nepagalvojo. Iš kitos pusės žiūrint, argi čia yra ką galvoti?
Laiko buvo likę dar tikrai nemažai, tad nieko geriau nesumintijusi, profesorė atsisėdo į savąją kėdę. Buvo sudėtinga atlikti nors ir menkutėliausią veiksmą, mat astronomė nenorėjo trugdyti mokinei, o ir tyla tapo kurtinanti. Visgi profesorė patylėjo. Dabar ši turėjo kur kas daugiau laiko viską apsvarstyti bei dar kartelį ištyrinėti naująjį kabinetą. Merginą vėl apėmė keistas jausmas. Rodės, Ashley čia visai neturėtų būti. Šokoladinių plaukų savininkė, kaip ir visi kiti, turėtų leistis į praktiką, tačiau dabar sėdėjo pustuštėje klasėje. Keistai prabėgo ir tie mokslo metai, kai į viską ši žvelgė iš mokinio suolo. Dabar Ashley suko galvelę dėl visai kitų dalykų.
Varpas. Patys grįžo ir keli mokiniai, o susimojusi, jog jau laikas, profesorė pati grąžino likusius.
- Kas spėjote, kas ne, tačiau visi šauniai pasidarbavote. Na, o sekantį kartą susitiksime antroje astronomijos pamokoje, - šyptelėjo visiems, užbaigdama pamoką ir išlydėdama mokinius.
P. S.I hope you're happy.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019