0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • IV kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Better an 'oops' than a 'what if'
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #15 Prieš 8 mėnesius »
Ha. tyliai nusijuokė Šerė, kai sužinojo, kad atsakė neteisingai. Ji net nemanė atsakyti bent į tą pusę. Dar gili vasara ūžė švilpės spalvotoje galvoje, o teorijai vietos buvo anaiptol. Plius vien jau pagyrimas teorijai (nesvarbu, kad ji buvo čia ir dabar sugalvota), kad ji yra įdomi, prašviesino ir taip per šviesią dieną. O ir palinkėjimas kitą kartą geriau atsakyti... Vajaj, vajai šitiek mažai trūksta iki pilnos laimės. Na... dar keletą dalykų nepakenktų ir ji jau sklandytų dvidešimt šeštame danguje. Bet ta pati situacija po kokių 6 mėnėsių atrodytų įprasta dienos nelaimė. Bet laimę ir nelaimę teko palikti apsvarstyti vėliau, nes reikėjo įsikibti į kažkokią tais storą virvę. ar mes švesim užgavenes? Aš už lašininį! atsistojusi prie tos pusės, kur kaip tradicija buvo mažiau žmonių ji praklausiusi dalį mokytojos aiškinimų laukė kol kažkas suskaičiuos iki trijų ir visi pradės traukti. Bet deja. Vos tik palietus ji atsirado Afrikoje. Ū, kur negrai? pradėjo žvalgytis ji. Ai jo. Mes čia pavalgyti užsukom. Išgirdusi kažką, kad reikės lipt į medžius, ji visiškai nesijaudino. Svajonių praktikos užduotis - užlipk į medį ir pavalgyk. Kai medžiuose ji jaučiasi geriau nei mokykliniuose suoluose, o apie valgymą nereikia nieko sakyti, Afrika - nuo šiol jos mėgstamiausias žemynas. Nors ne. Magijos istorija - nuo šiol jos megstamiausia pamoka. Taigi ji greit užsiropštė iki pačios sultingiausiai atrodančios (kiti pasakytų aukščiausios) Purpura Hua'os ir nusiskynė.

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • III kursas
  • *
  • 217
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • A garlic a day keeps everyone away.
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #16 Prieš 8 mėnesius »
Štai, ji vėl septynerių. Jos motina uždarė ją svetainėje už tai, kad katinui prie uodegos pririšo žaislą. Na ir gerai. Ir stovėsiu čia tol, kol nukrisiu. Tada ji išgirdo skambutį. Tyliai pravėrusi svetainės duris, Mayra pamatė, kaip motina apsikabina kažkokį vyrą ir pabučiuoja į žandą. Mergaitė pasijuto išduota. Negi mama nepažadėjo mylėti tėčio amžinai, iki savo mirties? Tada tas vyras pradėjo šaukti ant jos mamos. Mayra puikiai matė, kaip jis atrodė. Žemas, rudais plaukais, apsivilkęs paprastais žiobariškais rūbais. Staiga, nepažįstamasis trenkė Mayros mamai. Mergaitė iš išgąsčio krūptelėjo. Jos motina lėtai atsisuko, iš už nugaros išsitraukė lazdelę ir nutaikė į vyrą. Šis tik nusijuokė ir kažką pasakęs panašaus į ,,nekišk man čia to pagalio" pastūmė Mayros mamos ranką į šalį ir priėjo ją apkabinti. Bet motina tik mostelėjo burtų lazdele ir net netarusi burtažodžio paleido kerus. Vyras išskrido kiauriai dvi namo sienas į lauką.
Mayra pabudo išpilta šalto prakaito. Daugiau mergaitė to vyro nematė. Iki šiol. Tas vyras buvo neįtikėtinai panašus į Luke, tik berniukas buvo smulkesnio sudėjimo. Klastūnė pajuto ašaras ant skruostų ir skubiai jas nusivaliusi bandė prisiminti sekančią užduotį.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • II kursas
  • *
  • 384
  • Taškai: 60
  • Lytis: Moteris
  • incominciavo a volare nel cielo infinito
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #17 Prieš 8 mėnesius »
 Rusvaplaukė nė nespėjo pasidžiaugti savo sėkme, kai sužino, kaip jie keliaus. Deive, ne, tik ne nešyklės. Puikiai prisiminė, kuo baigėsi pastarosios jos kelionės šitu būdu. Vis dar galėjo užuosti savo pačios, jau beveik suvirškinto maisto kvapą. Net nupurtė prisiminus. Vis dėlto pasitaisė sijoną ir priėjo prie visų kitų mokinių, jau apspitusių mokytoją ir jos laikomą virvę.
 Atsidūrė prie tamsaus, violetinio miškelio, pačioje saulėkaitoje. Apsidžiaugė neapsimovusi pėdkelnių po sijonu. Visgi jai ir vėl buvo lemta nusivilti, vos tik išgirdo užduotį. Kabarotis medžiais? Ką? Nei ji buvo puiki laipiotoja, nei buvo tinkamai apsirengus – mokyklinį sijoną, gėlėtą palaidinę ir baleto batelius vargu, ar galėjai pavadinti tinkamu apdaru laipiojimui medžiams. Be to, o jei jie nukris? Pakėlė galvą aukštyn – to pakako įvertinti medžių aukštį ir kaip reikalas išsigąsti.
 Aišku, baiminimuisi laiko nebuvo, nes reikėjo lipti į tą nelemtą medį. Priėjusi prie vieno, varnė pabandė įsikibti už šakos ir rankomis prisitraukti prie jos. Tačiau kūnas, nepratęs prie visiškai jokio fizinio krūvio, nebuvo pasirengęs prie tokių iššūkių ir šešiolikmetė tėškėsi ant žemės, susimušdama minkštąją vietą.
 Nusikeikusi po nosimi, šiaip ne taip atsistojo ant kojų. Reikia rasti geresnį būdą. Kad tik ji turėtų šluotą... Skraidyti nemėgo, bet tai vis geriau už laipiojimą medžiais. Na, ji neturi, bet čia turbūt gyvena burtininkai, bent vienas turi turėti, ar ne?
 – Accio šluota, – pabandė prisikviesti transporto priemonę, tačiau niekas nesureagavo.
 Negi šitoje vietovėje nieks neturi šluotų? O tai kaip jie tada keliauja? Nebent naudojasi kitais būdais...
 – Accio kilimas, – pabandė spėti, kuo gi keliauja Afrikos burtininkai.
 Spėjimas buvo tikslus ir po kelių akimirksnių prie jos priskriejo skraidantis kilimas, kuriame galėjo tilpti du žmonės. Got pabandė ant jo užsikabaroti ir tuo pat metu neparodyti visiems savo bendramoksliams rausvų apatinių. Užsilipo ir liepė kilimui nuskraidinti ją viršun.
 Kilimas greitai patempė ją aukštyn, pakeldamas jos trumpą sijona aukštyn. Velnias. Vis dėlto nepavyko pasilikti savo apatinių spalvos tik sau. Viršų pasiekė visa raudona – tiek dėl gėdos, tiek dėl baimės, kilimui kylant aukštyn.
 Atsidūrė prie pat vienos šakos, ant kurios kabėjo violetinis vaisius. Atsargiai ištiesė ranką, kad jį nuskintų. Jai pajudėjus, kilimas prarado pusiausvyrą, o ji kartu su juo. Būtų parkritus, jei paskutinę akimirką neįsitvertų rankomis šakos. Puikiai žinojo, kad jai teliko kelios sekundės ir tada tėkšis žemėn, o iš jos teliks graži kraujo ir smegenų balutė.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • III kursas
  • *
  • 217
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • A garlic a day keeps everyone away.
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #18 Prieš 8 mėnesius »
Nusiraminusi, Mayra prisiminė antrą užduotį: nuskinti antrą vaisių ir išsunkti jo sėklos magiškąsias sultis. Tad, nieko nelaukusi, Mayra ištiesė ranką ir nuskynė antrą, ne tokį gražų kaip pirmas, vaisių. Šis buvo labiau rožinis negu violetinis, todėl mergaitė nežinojo, ar šio vaisiaus kauliukas duos kokių nors sulčių. Taip pat ji net neįsivaizdavo, kaip sutraiškys vaisių. Negi sėklos nėra kietos? Nustūmusi visas abejones į šalį, ji akies krašteliu pastebėjo kitą mokinę ant kilimo kylančią link medžio. Šiai bekylant, jos sijonas pasikėlė ir pasimatė...jos rausvi apatiniai. Mayra visa išraudo ir net nežinojo kodėl. Juk jai nepatinka mergaitės, tiesa? O gal ir taip. Sumišusi klastūnė vos neišmetė vaisiaus, bet laiku spėjo jį sugriebti. Išsitraukus iš krepšelio, prisiūto prie jos diržo, laikančio kelnes, kišeninį peiliuką, kurį jai padovanojo dėdė vienuolikto gimtadienio proga, Mayra perpjovė vaisių pusiau ir išėmė kauliuką. Jos nuostabai, kauliukas buvo minkštut minkštutėlis. Mergaitė išsitraukė mažiulytį buteliuką (sulig vienu pirštu) ir atsargiai į jį išspaudė kauliuko magiškąsias sultis. Atlikusi antrą užduotį, Mayra išlipo iš medžio ir nuėjusi prie profesorės, kuri šildėsi šiltoje Afrikos saulėje, atsisėdo šalia.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • II kursas
  • *
  • 384
  • Taškai: 60
  • Lytis: Moteris
  • incominciavo a volare nel cielo infinito
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #19 Prieš 8 mėnesius »
 Išsigandusios Gotfreinės širdis daužėsi taip stipriai, kad mažai trūko, jog iššoktų iš merginos krūtinės. Ir tai nėra hiperbolizavimas.
 Tačiau kilimas, matyt, sureagavo į svorio netekimą ir labai greitai priskriejo prie kabančios paauglės, kad ji galėtų nukristi ne žemyn, o ant jo. Vėl susimušė minkštąją vietą, bet bent liko gyva, o tai jau šis tas. Ir dar ant skraidančio kilimo gulėjo jos nuskintas violetinis vaisius.
 Žaliaakė nutarė, kad dar vienos kelionės kilimu aukštyn, siekiant nuskinti antrąjį vaisių, ji neiškęs, tad nusprendė atsikąsti jo jau čia, viršuje. Prasižiojo ir jos burnoje atsidūrė nedidelis kąsnelis violetinio minkštimo.
 Tuojau pat pradėjo keistis aplinka. Ji vis dar buvo viršuje, tačiau ne ant kilimo, o ant medžio. Atpažino tą medį: tai buvo senas ąžuolas prie pat jų kaimo, kur vaikystėje ją tempdavosi sesuo. Dallifrėja visada būdavo puiki laipiotoja, tad dažnai nusitempdavo viršun ir mažąją sesutę. Gotfreinė neprieštaravo – žinodavo, kad viršuje su Dalli yra saugi.
 Dabar irgi šalia jos sėdėjo sesuo. Ji šypsojosi nuoširdžia šypsena, net akys blizgėjo. Žaliaakė suprato, kad tai turėjo būti prieš tą nelemtą atsitikimą, nuo kurio prasidėjo visos nesąmonės, tad Dalli buvo, hm, kokių dvylikos. Kaip visuomet, atrodė jaunesnė.
 Sesuo dažnai mėgdavo pasinerti į svajas, ypač dažnai nuplaukdavo sėdint medžių viršūnėse. Taip buvo ir dabar. Iš minčių jas abidvi pažadino garsas, atsklidęs iš apačios. Tai Aleksas, jos draugas. Berniuko raginama, sesuo greitai nusileido žemyn ir jiedu kažkur nubėgo.
 Gotfreinė manė, kad vaikai grįš jos pasiimti, tad kantriai sėdėjo ant šakos ir laukė. Slinko minutės, tačiau niekas negrįžo, o jau pradėjo temti. Mažoji Portendorf pradėjo panikuoti, ašaros pačios ištryško iš akių. Ji anuomet buvo dar vaikas, vos aštuonmetė mergytė, tad pavargusi greitai užmigo medyje.
 Atsibudo dar greičiau, tik šįsyk vėl buvo ant kilimo šalia violetinio miško. Taip pasiilgo sesers, kad nejučia apsiverkė. Nors galimybė pamatyti ją kaip gyvą, kad ir tik vizijoje, tikrai ją nudžiugino. Turbūt pradėjo suprasti, kodėl Dalli taip įninko į haliucinatus.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • III kursas
  • *
  • 479
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #20 Prieš 8 mėnesius »
  Putloka Vintės plaštaka stipriai suspaudė virvę. Kita galūne mergaitė nervingai pasikasė pasmakrę. Niekada anksčiau nebuvo keliavusi nešykle, todėl ir džiaugėsi, ir nerimavo. Vylėsi, kad nebus jokių komplikacijų.
  Atrodė, vieną akimirką moksleiviai su profesore dar tebebuvo jaukioje klasėje, o kitą pramerkus akis išvydo Afrikos Purpura Hua lauką. Vienuolikmetės žvilgsnis lakstė tamsiai violetinių medžių lapais, o iš nuostabos pravertos lūpos atskleidė galvoje dūzgiančias mintis. Vieta buvo nepakartojama! Vaizdinės estetikos neatrodė įmanoma suspausti į žodžius, o ir visa kita: kvapai, įkaitęs oras,.. ar tai dramblo trimitavimą ji išgirdo? Pamanė, kad puikiai išsirinko aprangą, lengva geltona suknutė atrodė pats tas tokiam klimatui. Varniukė su gailesčiu apžvelgė vaikus, dėvinčius Hogvartso uniformas. Kankiniai, ne kitaip.
  Išgirdusi užduotį, putliaskruostė kiek sunerimo. Ne dėl suknelės, kaip galima buvo pagalvoti, mat po tokiais drabužiais visuomet nešiodavo šortukus; buvo kerėpla ir nuolat nusiversdavo, todėl nuo gėdos saugantis aprangos elementas neretai praversdavo. Ji truputį, na, gerai, galbūt net labai bijojo aukščio. Tiesa, savo fobijas ganėtinai dažnai perlipdavo, tačiau tai nebūdavo lengva.
  Varniukė priėmė mėgintuvėlį bei darkart gerai apžvelgė vietovę. Ieškojo žemiausio augalo su didžiausiu šakų bei vaisių kiekiu. Tikrai norėjo šią užduotį įvykdyti. Juk ganėtinai gerai išsivysčiusiomis smegenimis suprato, jog kone nieko jai negali nutikti. Visgi nedrąsi širdutė vis greitino savo tuksėjimo ritmą. Kai kada jis užgožia smegenų dūzgimą, nieko čia nepadarysi. Radusi vieną medį, maždaug atitinkantį standartus, trumpaplaukė nutipeno jo link.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • II kursas
  • *
  • 384
  • Taškai: 60
  • Lytis: Moteris
  • incominciavo a volare nel cielo infinito
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #21 Prieš 8 mėnesius »
 Dabar varnanagės laukė antroji užduoties dalis – sulčių surinkimas. Pasitikrino, ar tikrai turi su savimi mėgintuvėlį. Yra. Jis saugiai gulėjo kišenėje, dar nespėjęs sudužti nuo dažnų paauglės kritimų. Nors tas gerai – tikrai neapsidžiaugtų, jei kokia šukė įstrigtų jos užpakalyje. Tarsi jam su ja ir taip mažai nuotykių būtų.
 Gotfreinė negalėjo tik suprasti, kam jiems skinti dar vieną vaisių, jei pirmajai užduočiai atlikti tereikėjo kąsnio. Juk pati sėkla yra nepažeista, tiesa? Ilgai nesvarsčiusi, nutarė pasinaudoti savo galva (ne veltui atstovavo gudruolių ir sumaniųjų koledžą) ir per daug nevargti.
 Rankomis prilaikydama sijono kraštus, kad šis vėl nepakiltų aukštyn ir nesugėdintų strazdanės, paliepė kilimui nuleisti ją žemyn. Kritimas buvo staigus ir ji vos išvengė dar vienos mėlynės ant savo sėdynės. Tik paskutiniąją akimirką atgavo pusiausvyrą ir neleido sau itin artistiškai nulipti nuo skraidančio kilimo – tėkštis užpakaliu į saulės išdžiovintą žemę.
 Vos ji nulipo nuo kilimo, šis iškart nuskriejo tolyn, turbūt pas savo šeimininką. Paauglė net pasijuto saugiau, jausdama po savimi ne plazdantį audeklą, o tvirtą žemę, kad ir tokią karštą, kad jos temperatūrą juto ir per batelius.
 Dabar teliko išspausti iš sėklos sultis.
credo solo in te grande amore

*

xilytrash

Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #22 Prieš 8 mėnesius »
Vishali po kažkiek laiko (po tokių haliucinacijų ji spėjo laiko nuovoką prarast) atsigavo, ir bent jau manė, kad buvo pasiruošusi. Bet kai pažvelgė į savo medį, kurį buvo išsirinkusi, matė kad kol ji tyrinėjo haliucinacijos nuotykius, dauguma žemesnių Purpura Hua vaisių buvo nukritę, ir gerokai apdaužyti jau buvo. Gal pasirinksiu kitą medį..sudie šitas medi.  Ji patraukė link kitų, laisvesnių medžių. Vienas iš jų buvo gan aukštas, bet su gražiais vaisiais bei puikiu užlipimu. Ir laisvas!  ji pagalvojo. Ji staigiai nuskuodė prie jo. Nieko nelaukusi, nusivilko paltą, ir pasiėmusi mažytį buteliuką, kurį profesorė davė, jį įsikando į dantis, bandydama nesutraiškyti. Plaukus pamiršo susirišti, tad tikėjosi, kad jai jie netrukdys. Įkvėpusi, ir iškvėpusi pradėjo lipti. Vėl, tris kartus pašokinėjusi šoko ant vienos iš šakelių ir pradėjo lipti aukštyn. Tik netoli pusės, jos koją sprūstelėjo, ir ji nespėjusi pagriebti kitos šakos, dribo skaudžiai ant žemės. Auč, gerai, kad nebuvau aukštai užlipusi..  ji galvojo. Buteliukas liko sveikas, ir ją tai nuramino. Šį kartą kiek mažiau entuziastingiau pradėjo lipti, su nemažu skausmu dubens kauluose. Užlipusi, ji atsisėdo ant vienos iš tvirtesnių šakų. Aname medyje šakos silpnos buvo, čia bent pailsėti galima.  Apžiūrėjusi kiekvieną vaisių išsirinko jai labiausiai patinkantį. Jį sukamaisiais judesiais nuskynė, ir bandė sugalvoti, kaip jį prapjauti. Peilio ji neturėjo su savimi, senelės dovanotą durklą paliko lagamine, savo koledžo bokšte. Ji pabandė Purpura Hua vaisių trankyti į patį medį. Nieko. Tada, iš visų jėgų, pabandė jį praskelti. Irgi nieko. Galiausiai, jai šovė į galvą mintis. O kai mes suvalgome kriaušes, ar obuolius, nuvalgome iki sėklų. O jeigu pabandyti taip su šiuo vaisiumi, tik kąsnius išspjaunant?  ji mąstė. Vishali nusprendė pabandyti. Atsikando nedidelį gabaliuką, ir jį išspjovė. Jokių haliucinacijų nebuvo. Varniukė nusprendė taip ir pasiekti sėklą. Kąsnis, išspjaut. Kąsnis, išspjaut. Taip neužilgo ir pasiekė sėklą. Ją atsargiai išlupo, ir sėklalizdį numetė žemyn. Ji atsargiai nulipo žemyn. Apsivilkusi apsiaustą, jį atsisėdo ant žemės ir apčiupinėjo Purpura Hua sėklą. Ji buvo minkšta, tad lengviau jai jos sultis išsunkti. Varnė viena ranka laikė buteliuką, o kita ranka sėklą, virš buteliuko. Atsargiai, ji pradėjo spausti sėklą, ir iš jos pradėjo tekėti sultys, violetinės spalvos. Kai daugiau nėjo išspausti daugiau, ji sėklą numetė šalin, ir priėjo prie profesorės, laukti kitų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Vishali Derleth »

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • III kursas
  • *
  • 479
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #23 Prieš 8 mėnesius »
  - Auč!
  Aštrus nulaužtos šakos galas skaudžiai įdūrė į Vintės šoną. Mergaitė nušoko ant žemės ir besiraukydama atsargiai patrynė sužeistą vietą. Medis, kuris iš toli atrodė nelabai didelis, stovint po juo priminė galiūną, o šakų gausybė ne padėjo lipti, tačiau trukdė judėti pirmyn. Aukštos varniukės kūnelis vis už ko nors užkliūdavo. Tai buvo jau antrasis toks pasidavimas. Ji nė nebuvo pakilusi aukščiau pusantro metro. Tiesą sakant, gal tas šonas sopėjo netgi mažiau už baimės pripildytą putliaskruostės širdutę. Kaskart pažvelgus žemyn jos galva pradėdavo suktis, ir tvirtas grindinys tiesiog pats traukdavo kojas.
  Pora žemiausių vaisių kabėjo galbūt dviejų metrų aukštyje. Ne taip ir nepasiekama ištįsėlei varnanagei. Adamson apsidairė. Jos viduje gimė nuostabus planas. Trumpaplaukė kone pradėjo krykštauti, suvokusi, kad galbūt nereikės ropštis į baisųjį medį. Jai tereikėjo susirasti pakankamai ilgą nulūžusią šaką, galėsiančią nubraukti Purpura Hua nuo augalo. Pala! O kas ten jai įdūrė? Nuskilęs galas! Juk kažkur šalia turėjo mėtytis ir kita medžio atšakos dalis.
  Bailiukė ratu apsuko kamieną. Nieko. Galbūt derėtų paėjėti toliau? Tačiau kas, jei neberas taip dėkingai neaukštai esančių vaisių? Negi vis tik reikės keberiotis į viršų? Bevaikštant pirmyn atgal krūtinėje susidarė nerimo gumulėlis. Vienuolikmetė jau norėjo eiti pas panelę von Peach bei pareikšti tiesiog negalinti atlikti užduoties, kai po savo plačiapade basute išgirdo trakštelėjimą. Atsargiai patraukė koją. Pamačiusi ilgą šakelę pradėjo šokinėti iš laimės! Ak, kaip pasisekė!
  Greitai sugraibiusi radinį, Vintė iškėlė jį aukštyn, tabaluodama, bandant užkabinti Purpura Hua. Neilgai trukus du sultingi vaisiai plumptelėjo ant žemės. Mergaitė lengviau atsiduso.

*

Neprisijungęs Klarisa Horasija

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • There are no winners. Only survivors.
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #24 Prieš 8 mėnesius »
Klarisa jau nebežinojo kelintą sykį žingsniuoja į magijos istorijos kabinetą, magijos istorija buvo mėgstamiausia pamoka vykstančių Hogvartse nuo pat atvykimo į burtininkų mokyklą. Ką gi, kaip visada "pramiegojusi" teoriją, mergina atsitokėjo tik tada, kai išgirdo triukšmą tarp mokinių, kurie ėjo prie profesorės.
Greitai atsistojusi iš vietos varnanagė nuskubėjo prie von Peach ir čiupo virvę, kuri pasitarnavo kaip nešyklė į, pasirodo, Afriką.
Iš pradžių Klarisa nelabai susigaudė, kas vyksta, apie kalbama, bet palaipsniui, bėgant pamokos minutėms mergina suprato.
Gražiausiai. Reikės lipti į medį. Vos išgirdus pirmąją užduotį trumpaplaukė pradėjo nerimauti dėl dviejų priežasčių: 1. Ji beveik niekada nelaipiojo į medžius, tik kelis kartus, kai reikėdavo bėgti nuo pasitusių šunų. 2. Beveik visus medžius "okupavo" kiti mokiniai, o dar ir pati Klarisa neturėjo noro lipti į medį.
Nors priežastys kliudė merginai susikaupti, prieštaravo užduočiai, varnanagė pasitaisiusi uniformos kraštą pradėjo ieškoti ne per aukšto medžio ir ne užimto, kurių beveik nebuvo.
Šeštakursės akys lakstė nuo vieno medžio iki kito, nuo aukšto iki žemo augalo, kol pagaliau (!) mergina aptiko pakankamai žemą medį, į kurį Klarisai bus ganėtinai lengva įlipti ir nuskinti vaisių.
Tik po keletos minučių ir ilgų pamąstymų šešiolikmetė nusprendė pabandyti įlipti į tik kelias šakas turintį medį. Belipant viena šaka po Klarisos koja vos nelūžo, mergina keliskart ant plonyčių šakų susvirduliavo, bet vis dėl to grįžo gyva ir sveika, su keliais įbrėžimais, ant tvirtos žemės ir su dvejais Purpura Hua vaisiais, kurie ir buvo šios pamokos tema.
"Your naked body should only belong to those who fall in love with your naked soul." -Charlie Chaplin

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • IV kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 24
  • Lytis: Moteris
  • We’re dancing on tables
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #25 Prieš 8 mėnesius »
Mergaitė vėl žingsniavo link kitos pamokos. Visą šį laiką jautėsi šiek tiek keistai. Anais metais Hogvartse ji buvo pati mažiausia, o dabar taip keista matyti jaunesnius vaikus nei ji. Vos įėjus į klasę Torė įsitaisė klasės gale. Taip, šis įprotis taip pat naujas. Juk būdama pirmakursė visada sėsdavosi į pirmus suolus, bet dabar, atrodo, vis dažniau rinkosi klasės galą. Juk ten buvo daug ramiau... Na, bent jau profesorių atžvilgiu. Mergaitė išklausė teorinę dalį, bet net nesiruošė atsakyti. Šiandien neturėjo noro spėlioti. O mokytojai pasakius atsakymą, suprato, kad gerai ir padarė nespėdama. Vis tiek nebūtų pataikiusi. Išgirdusi praktinę dalį varnanagė nenoromis atsistojo ir nusimetė apsiaustą. Juk Afrikoje jo tikrai neprireiks, tiesa? Tada greitai nuėjo ir tvirtai suėmė už virvės.
Torė beveik iš karto pastebėjo pasikeitusią temperatūrą ir suprato, kad jau atvyko į keistą pavadinimą turinčių augalų laukus. Ji atmerkė akis (net pati nesuprato kada spėjo užsimerkti) ir apsižvalgė. Na, tai, neįprastas vaizdelis, o ypač pastebėjus keistus purpurinius vaisius kabančius ant medžių. Ir tada atsitiko kai kas ko mergaitė bijojo. Reikės lipti į medį. Gerai tiems, kurių ūgis gali padėti pasiekti bent žemiausias šakas, o Torė buvo visai nedidukė. Net kai kurie pirmakursiai lenkė ją ūgiu. Na, kažkaip reikės rasti išeitį. Varniukė paėmė mokytojos duodamą buteliuką ir pabandė pradėti darbą. Ji pažvelgė į savo rūbus. Kartais pareigingumas nebuvo gerai - dabar būtų daug patogiau būti su kelnėmis, o ne su reikalaujamu sijonu. Bent jau buvo apsimovusi savo sportbačius, kurie suteikė kruopelytę vilties. Torė kurį laiką vaikščiojo tarp medžių ir ieškojo to, kurio šakos arčiausiai žemės. Bet tokių tiesiog nebuvo. Žinoma, buvo daug tokių, kurių šakos žemiau nei kitų, bet vis tiek per aukštai. Galiausiai, Torė supratusi, kad visai tinkamo augalo neras, sustojo prie bet kurio Purpura Hua medžio.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Dominykas Sebastijanas Smitas

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą.
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #26 Prieš 8 mėnesius »
Buvo likęs pusvalandis iki varpo dūžio, kai berniukas jau žingsniavo link magijos istorijos kabineto, kurį rasti buvo beveik nesunku (žinoma, berniukas kelis kartus paklydo). Užėjęs į kabinetą jis kaip visada mandagiai pasisveikino, dar prieš tai prisiminęs kaip vaikų globos namuose bausdino, nepasakius "labą rytą", "labos nakties" ar panašių dalykų.
Per teoriją beveik nieko neatsakinėjęs, tik pagalvojęs apie galimą klausimo atsakymą (kuris pasirodo buvo neteisingas) berniukas nuoširdžiai nudžiugo po to, kai mokytoja ištraukė virvę, rpei kurios priėjo visi mokiniai ir pati profesorė.
Virvės pagalba visi susisikibę prie virvės persikėlė į Afriką, kur augo Purpura Hua medžiai. Afrikoje Hannah von Peach įdavė buteliukus ir papasakojo kokios laukia užduotys. Paėmęs buteliuką Dominykas įkišo į apsiausto (kurio berniuko nuomone nebereikėjo, juk jie Afrikoje, žemyne, kuriame tikrai aukštesnė temperatūra nei buvo kabinete).
Per kelias minutes antrakursis surado medį, kuris buvo vienas iš aukštesnių ir padėjęs apsiaustą (jo kišenėje vis dar buvo profesorės įduotas buteliukas) pradėjo ropštis į medį.
Šakų buvo pakankamai daug, dauguma jų puikiai tiko laipiojimui. Vaikų namų teritorijoje nebuvo labai daug medžių skirtų laipiojimui, tad Dominyko laipiojinų skaičių buvo galima suskaičiuoti net ant pirštų.
Lipti teko aukštai, kad pasiektų matomą ir norimą vaisių, kuris tikrai nebuvo medžio apačioje. Nuskynęs Purpura Hua vaisių, berniukas atsargiai nulipo ant žemės, prieš tai primindamas kažkokią nulūžusią šaką, gulėjusią ant žemės.
Dominykas nedrąsiai atsikando vaisiaus,kuris dar neseniai gulėjo antrakursio rankoje.
Why do all the best people die?
Because when you are in a garden, which flowers do you pick?
The most beautiful ones.
Exactly.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • II kursas
  • *
  • 384
  • Taškai: 60
  • Lytis: Moteris
  • incominciavo a volare nel cielo infinito
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #27 Prieš 8 mėnesius »
 Nors jau manė didesnę dalį darbo turinti už savęs, pasirodė klydusi. Nes tik dabar susivokė, kad neturi kaip ištraukti sėklos iš vaisiaus. Jei bent turėtų su savimi kokį peilį ar dar ką. Tačiau vienoje rankoje laikė Purpura Hua, o kitoje teturėjo burtų lazdelę, kuria net normaliai naudotis nemokėjo.
 Nors... taip, kerėti deramai nemokėjo, tačiau galėjo kitaip pasinaudoti lazdele. Stipriai ją sukišo į vaisių, liko matomas tik lazdelės galas. Suspaudusi delne lazdelę, pradėjo ją sukti į visas puses, taip vaisiaus minkštime padarydama skylę, kuri tik didėjo. Po ilgų sukimų ji jau galėjo matyti sėklą. Ištraukė lipnią nuo vaisiaus sulčių lazdelę ir nuvalė ją į artimiausio medžio lapus.
 Vėl paėmusį Purpura Hua į abudu delnus, stipriai ją traukė į priešingas puses, kol galiausiai vaisius skilo pusiau, o sunki, plokščia sėkla išskriejo iš jo vidaus ir trenkėsi rusvaplaukei į kaktą. Pasitrynė skaudančią vietą. Šiandien sveika iš pamokų tikrai negrįš, bent kelias mėlynes ir guzus jau spėjo užsidirbti ir tai greičiausiai ne pabaiga.
 Suėmė lipnią sėklą į delną ir stipriai suspaudė, kita ranka laikydama apačioje mėgintuvėlį. Reikėo tikrai stipriai spausti, kol galiausiai pavieniai lašai pradėjo krapsnoti į stiklinį indą. Delnas net pabalo nuo spaudimo, o lašų vis dar tebuvo keliolika. Pakeitė ranką. Taip ir kaitaliojo delnus, kol baisiausiai išvargo. Mėgintuvėlis tebuvo pilnas iki pusės. Na, tikėkimės, to užteks. Užkimšo stiklinį buteliuką ir nuėjo pas mokytoją, pasiruošusi grįžti į mokyklą.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Klarisa Horasija

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • There are no winners. Only survivors.
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #28 Prieš 8 mėnesius »
Vaisiai puikiai tilpo Klarisos delnuose. Mergina vis dar nedrąsiai atsikando Purpura Hua vaisiaus, kuris turėjo sukelti tam tikras vizijas iš josios praeities. Trumpaplaukė greitai nurijo kąsnį ir sekundei užsimerkė, o atsimerkus išvydo tėvus, kurių veidus jau buvo primiršusi. Prisiminime vyraujantys įvykiai buvo dar prieš Klarisai gaunant laišką iš Hogvartso. Šeima tiesiog kalbėjosi apie įvykius, kaip tėvams sekėsi darbe, mergaitei - mokykloje. Tai buvo labai nuoširdus šeimyniškas įvykis, kurio detalių šeštakursė nebeprisiminė iki Purpura Hua vaisiaus kąsnio. Pokalbis išnyko taip pat greitai kaip atsirado, beveik per vieną mirktelėjimą, sekundę. Vizijos pėdsakai išnyko, o Klarisos širdy vis dar išliko tas pokalbio šiltumas, jaukumas ir žiobarų šeimynos atvirumas.
Ką gi, laikas antrajai užduočiai.
Antroji užduotis merginai pasirodė pakankamai sunki, nors po neilgo laiko tarpo viskas trumpaplaukei pradėjo aiškėti.
"Your naked body should only belong to those who fall in love with your naked soul." -Charlie Chaplin

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • IV kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 24
  • Lytis: Moteris
  • We’re dancing on tables
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #29 Prieš 8 mėnesius »
Dabar beliko sugalvoti kaip pasiekti prakeiktas šakas. Jos buvo per daug aukštai. Pirmiausiai Torė pabandė pakelti save arba nuleisti šaką su kerais, bet visai nieko nepavyko, vėliau pabandė šokti kuo daugiau į viršų, kad pasiektų bent žemiausią šaką, tačiau vėl nieko nepešė. Galiausiai, mergaitės akys pastebėjo mažas kopėtėles, kurios buvo paremtos prie kito medžio. O šitiek stengėsi... Torė pasilipo ir bent kiek lengviau galėjo pasiekti šakas. Šiaip ne taip užsikabarojo, bet dabar jau vaisius buvo per toli. Tačiau dabar užtektų atsistoti ant šakos. Taip varniukė ir sugalvojo padaryti. Ji iš lėto atsistojo siekdama vaisiaus ir trūko tik trupinėlio iki to, kad būtų nusiritusi žemėm. Vis dėlto, Purpura Hua buvo jos rankose. Violetinė spalva mergaitę labiau baidė nuo valgymo negu viliojo. Bet darbas yra darbas. Torė užsimerkė ir atkando nedidelį kąsnelį vaisiaus. Net nemokėjo apibūdinti skonio. Tačiau tam ir nebuvo laiko.
Medžių aplink nebeliko, o Torė dabar kažkokiu mistišku buvo nusileidus ant žemės. Pažino šią vietą. Nedidelė pieva netoli močiutės namų. Joje visada žydėdavo gėlės, tad Torė labai mėgdavo čia ateiti. Ją atsivesdavo pusseserė. Visai netoliese kilo kalnai, kurie tik dar kartą įrodė, kar Torė savo gimtinėje. Mergaitės sėdėjo žolėje. Pusserė pynė iš laukinių gėlių vainikėlį, o Torė kaip visada nenustygo vietoje.
  - Galbūt jau pakanka pinti?- nekantraudama pasakė.
  - Tore, ne, pažiūrėk,- vyresnė mergaitė pridėjo vainiką varniukei prie galvutės - šis net nejuosė pusės galvos. Mažoji suraukė nosį:
  - Bet aš noriu jo dabar, man nusibodo čia sėdėti.
  - Na, aš tavęs čia nelaikau. Gali eiti pasivaikščioti.
Na, Torė tikrai nesuprato, kad Liucijai būtų linksmiau jei mergaitė pasiliktų su ja, bet šioji tik gūžtelėjo pečiais ir nubėgo link močiutės namų.
Atrodo, kad Torė vos mirktelėjo, bet atsimerkus jau sėdėjo medyje. Tas prisiminimas toks gražus. Mergaitė pati sau šyptelėjo. Atrodo, pirmoji praktikos dalis pavyko.                                             
You gotta help me, I'm losing my mind.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017