2
2

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 171
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Viešbutis "Cinamonas"
« Atsakymas #15 Prieš 4 dienas »
Nuo jos jis jau turėjo dvi žymes. Vieną akivaizdžią, primenančią sidabrą ir kančią, randą ant lygios odos. Kitą šviežią, dar neužgijusią, žiojinčią viduje, giliai, daug giliau, nei kas gali pasiekti sugydyti. O sužeisti? Be problemų.  Kas kaltas? Aišku. Sudaužė? O taip. Daug šukių. Labai daug. O dar kažkas sakė, kad jos laimę neša. Arba Emi tiesiog neturėjo žalio supratimo, ką iš tiesų  turėtų tai laimei sudaužyt.
Ar galėjo jaustis dar siaubingiau žinodama, kad visus tuos metus jis taip pat nežinojo nei kur ji, nei su kuo. Juk pati vos iš proto neišėjo net neturėda tam realaus pagrindo. O Igis tikrai turėjo priežastį bijoti. Tačiau iešokojo, rado, bet svarbiausia - laukė. Net jei vilties beveik nebuvo likę. Ištikimybė. Platus dalykas, galima traktuoti įvairiai. Fizinė, emocinė išdavystė. Kas blogiau?
Papurtė galvą. Jis buvo geresnis nei galvoja kiti, nei galvoja pats. Plika akimi matyti, koks jis įskaudintas. Bet dar sugebėjo elgtis civilizuotai. Daugau nei civilizuotai. Tai katras čia iš mūsų yra savęs nekontroliuojanti pabaisa? Pakėlė akis aukščiau,bet vengė susitikti žvilgsnį. Neakivaizdžiai, bet vengė. Jam vėl pradėjus kalbėti atsargiai linktelėjo. Šiaip jau pati kitokio scenarijaus nei pasilikti bijojo net svarstyti. Nes silpna pasidarydavo vien nuo minties, kad reikės mėgint kurtis gyvenimą iš naujo. Juk buvo viena. Pala, o kas kaltas? Ačiū, supratom.
 - Geriau galvok, ar pats sugebėsi kas rytą vakarą mane matyt tai žinodamas,- žodžiai išsprūdo tarsi prieš jos pačios valią. Emilijana atsistojo, įsipatoginusį Sniegą pasiimdama ant rankų. Nors taip pat grakščiai kaip ir bet kurią kitą dieną, viduje per vieną naktį jautėsi pasenusi keliomis dešimtimis. Ir ne tik dėl pasikeitusio statuso. Sužadėtinė. Pagarba, meile, rūpesčiu ir tam tikru iškilmingumu, pasididžiavimu spinduliuojantis žodis jai skambėjo jau kitaip, tarsi užkrėstas nuodais, pajuodęs, negyvas.  Kas kaltas? Ačiū, supratom.
Nulydėjo jį akimis, tebejausdama šiltų pirtų prisiletimą ant skruosto. Dievaži, ji to pasiilgo - pradedant prisilietimais, baigiant pažįstamu alsavimu šalia miegant. Šįkart sirenos prigimtį iš minčių išguiti buvo lengviau nei lengva - tą suvokė tik Igoriui pasišalinus. Tačiau abejojo, ar tai gerai. Atsargiai paglostė ant rankų tebesėdintį katinuką. Nedaug trūko, ir būtų nebesugebėjusi išeiti rami ir, kiek įmanoma, santūri.
 - Nepyk, bet gausi persikrausyti kur kitur,- kilstelėjo padarėlį aukščiau.- Man reikia eiti, bet greitai vėl susitiksim.,- jo, dar pradėk širdį liet katei.
Nelabai tuo patenkintas, bet galiausiai katinas sutiko persikraustyti ant lovos. Tuo tarpu visiškai nuo pasaulio atsiungusi Emilijana pradėjo rankiotis daiktus ir drabužius. Igoriui išėjus iš vonios, ji jau buvo pasiruošusi. Abu buvo nulindę kažkur giliai į savo užkaborius, išorę palikę ant autopiloto, abu vis dar mėgino suvokti tai, kas atsitiko.
 - Grįšiu po kelių dienų, bet jeigu tau reikia daugiau laiko, tik pasakyk,- atsargiai pradėjo, tik vėliau suvokusi kokią beprasmybę pasakė. Joks laikas nepadės. Priėjo arčiau, vis dar dvejodama, ką sau gali leisti, o ko ne. Įkvėpė, žodžiai sukosi ant liežuvio galo, tačiau taip ir liko užrakinti viduje. Vietoje to Emilijana atsargiai palietė ant lovos susmukusio vaikino skruostą. Prikando lūpą. Juk moka tvardytis. Mokėsi. Pasitraukė. Dar ir dar atgal.
Išėjo neatsisukdama ir negalvodama nei kur eina, nei kaip toli. Sustojo tik vėl atsidūrusi pakrantėje, kur stovėjo kiek mažiau nei prieš parą. Smaragdai akyse sužibo. Trūksmingai įkvėpė, nurydama tuos tris žodžius, kuriuos visą tą laiką norėjo ištarti.
Negalvok, kad jis tuo patikės. Tik ne po šito.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • ****
  • 334
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Viešbutis "Cinamonas"
« Atsakymas #16 Prieš 1 dieną »
Igoris tylėjo.
Jis nežinojo ar sugebės po viso šito dar matyti Emilijaną namuose. Tačiau ją mylėjo ir drįso sau pačiam sakyti, jog sugebės.  Jis niekados nesuprato, kodėl kiti meilę vadina akla, šiandien - suprato kodėl.
-Grįšk, tada, kada pati jausi, jog gali,- tyliai sumurmėjo, nujausdamas, kad gal Emilijanai neužteks tų kelių dienų. Visgi, galbūt abu "kelių dienų" sąvoką supranta skirtingai. Gal kai kam tai keturios dienos, o kitam - keturiolika dienų.
O kaip jis pats? Ar jam užteks to laiko, kai Emi bus išvykusi?
Deja, Igoris nė nežinojo. Jis nė neįsivaizdavo kiek jam laiko prireiks iš to išgyti, su tuo susitaikyti. Ką jam reiks pasakyti Kajui ir Melai?
Tu jau nesi toji baltoji lelija, kurią pažinojau,- norėjosi ištarti sužadėtinei, kaip nors ir skaudžiai skambėjo pastarasis žodis mintyse ir širdyje.
Emi prisilietimas buvo kaip pūkas - lengvas, perduodantis virpulį.
Igoris paslapčiai sukando dantis, užgniauždamas visus jausmus. Ne dabar.
Durys užsidarė.
Tyla.
Sniegas nutipeno prie pat Igorio ir atsigulė šalia savo savininko globėjo.
Tyla.
Igoris užvertė galvą į lubas, įsispitrino į jas ir tyliai atsiduso.
Tyla.
Nežinia koks virpulys perėjo per kūną.
Tyla.
Prisiminimai. Meilė. Štai kas Igorį laikė prie Emilijanos, štai kas Igorį vertė laižyti savo nusistatymus.

-O tai aš?! - iš prisimininų išplaukė įsižeidžiusios trylikametės balsas.
-Tu darei tai tyčiai,- vėl iš prisiminimų iškilo jo paties šešiolikmečio balsas.
-Ne, aš tave palieku,- ir vėl iš atminties išsruveno visai nesenas, atrodo kelių ar vienų metų senumo prisiminimas.

Igoris pakilo, susirinko daiktus (Sniegą taip pat) ir iškeliavo oru.
Tačiau mintys dar liko Londone.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019