[Emilianne Mcwelle]

Nuo jos jis jau turėjo dvi žymes. Vieną akivaizdžią, primenančią sidabrą ir kančią, randą ant lygios odos. Kitą šviežią, dar neužgijusią, žiojinčią viduje, giliai, daug giliau, nei kas gali pasiekti sugydyti. O sužeisti? Be problemų.  Kas kaltas? Aišku. Sudaužė? O taip. Daug šukių. Labai daug. O dar kažkas sakė, kad jos laimę neša. Arba Emi tiesiog neturėjo žalio supratimo, ką iš tiesų  turėtų tai laimei sudaužyt.
Ar galėjo jaustis dar siaubingiau žinodama, kad visus tuos metus jis taip pat nežinojo nei kur ji, nei su kuo. Juk pati vos iš proto neišėjo net neturėda tam realaus pagrindo. O Igis tikrai turėjo priežastį bijoti. Tačiau iešokojo, rado, bet svarbiausia - laukė. Net jei vilties beveik nebuvo likę. Ištikimybė. Platus dalykas, galima traktuoti įvairiai. Fizinė, emocinė išdavystė. Kas blogiau?
Papurtė galvą. Jis buvo geresnis nei galvoja kiti, nei galvoja pats. Plika akimi matyti, koks jis įskaudintas. Bet dar sugebėjo elgtis civilizuotai. Daugau nei civilizuotai. Tai katras čia iš mūsų yra savęs nekontroliuojanti pabaisa? Pakėlė akis aukščiau,bet vengė susitikti žvilgsnį. Neakivaizdžiai, bet vengė. Jam vėl pradėjus kalbėti atsargiai linktelėjo. Šiaip jau pati kitokio scenarijaus nei pasilikti bijojo net svarstyti. Nes silpna pasidarydavo vien nuo minties, kad reikės mėgint kurtis gyvenimą iš naujo. Juk buvo viena. Pala, o kas kaltas? Ačiū, supratom.
 - Geriau galvok, ar pats sugebėsi kas rytą vakarą mane matyt tai žinodamas,- žodžiai išsprūdo tarsi prieš jos pačios valią. Emilijana atsistojo, įsipatoginusį Sniegą pasiimdama ant rankų. Nors taip pat grakščiai kaip ir bet kurią kitą dieną, viduje per vieną naktį jautėsi pasenusi keliomis dešimtimis. Ir ne tik dėl pasikeitusio statuso. Sužadėtinė. Pagarba, meile, rūpesčiu ir tam tikru iškilmingumu, pasididžiavimu spinduliuojantis žodis jai skambėjo jau kitaip, tarsi užkrėstas nuodais, pajuodęs, negyvas.  Kas kaltas? Ačiū, supratom.
Nulydėjo jį akimis, tebejausdama šiltų pirtų prisiletimą ant skruosto. Dievaži, ji to pasiilgo - pradedant prisilietimais, baigiant pažįstamu alsavimu šalia miegant. Šįkart sirenos prigimtį iš minčių išguiti buvo lengviau nei lengva - tą suvokė tik Igoriui pasišalinus. Tačiau abejojo, ar tai gerai. Atsargiai paglostė ant rankų tebesėdintį katinuką. Nedaug trūko, ir būtų nebesugebėjusi išeiti rami ir, kiek įmanoma, santūri.
 - Nepyk, bet gausi persikrausyti kur kitur,- kilstelėjo padarėlį aukščiau.- Man reikia eiti, bet greitai vėl susitiksim.,- jo, dar pradėk širdį liet katei.
Nelabai tuo patenkintas, bet galiausiai katinas sutiko persikraustyti ant lovos. Tuo tarpu visiškai nuo pasaulio atsiungusi Emilijana pradėjo rankiotis daiktus ir drabužius. Igoriui išėjus iš vonios, ji jau buvo pasiruošusi. Abu buvo nulindę kažkur giliai į savo užkaborius, išorę palikę ant autopiloto, abu vis dar mėgino suvokti tai, kas atsitiko.
 - Grįšiu po kelių dienų, bet jeigu tau reikia daugiau laiko, tik pasakyk,- atsargiai pradėjo, tik vėliau suvokusi kokią beprasmybę pasakė. Joks laikas nepadės. Priėjo arčiau, vis dar dvejodama, ką sau gali leisti, o ko ne. Įkvėpė, žodžiai sukosi ant liežuvio galo, tačiau taip ir liko užrakinti viduje. Vietoje to Emilijana atsargiai palietė ant lovos susmukusio vaikino skruostą. Prikando lūpą. Juk moka tvardytis. Mokėsi. Pasitraukė. Dar ir dar atgal.
Išėjo neatsisukdama ir negalvodama nei kur eina, nei kaip toli. Sustojo tik vėl atsidūrusi pakrantėje, kur stovėjo kiek mažiau nei prieš parą. Smaragdai akyse sužibo. Trūksmingai įkvėpė, nurydama tuos tris žodžius, kuriuos visą tą laiką norėjo ištarti.
Negalvok, kad jis tuo patikės. Tik ne po šito.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris tylėjo.
Jis nežinojo ar sugebės po viso šito dar matyti Emilijaną namuose. Tačiau ją mylėjo ir drįso sau pačiam sakyti, jog sugebės.  Jis niekados nesuprato, kodėl kiti meilę vadina akla, šiandien - suprato kodėl.
-Grįšk, tada, kada pati jausi, jog gali,- tyliai sumurmėjo, nujausdamas, kad gal Emilijanai neužteks tų kelių dienų. Visgi, galbūt abu "kelių dienų" sąvoką supranta skirtingai. Gal kai kam tai keturios dienos, o kitam - keturiolika dienų.
O kaip jis pats? Ar jam užteks to laiko, kai Emi bus išvykusi?
Deja, Igoris nė nežinojo. Jis nė neįsivaizdavo kiek jam laiko prireiks iš to išgyti, su tuo susitaikyti. Ką jam reiks pasakyti Kajui ir Melai?
Tu jau nesi toji baltoji lelija, kurią pažinojau,- norėjosi ištarti sužadėtinei, kaip nors ir skaudžiai skambėjo pastarasis žodis mintyse ir širdyje.
Emi prisilietimas buvo kaip pūkas - lengvas, perduodantis virpulį.
Igoris paslapčiai sukando dantis, užgniauždamas visus jausmus. Ne dabar.
Durys užsidarė.
Tyla.
Sniegas nutipeno prie pat Igorio ir atsigulė šalia savo savininko globėjo.
Tyla.
Igoris užvertė galvą į lubas, įsispitrino į jas ir tyliai atsiduso.
Tyla.
Nežinia koks virpulys perėjo per kūną.
Tyla.
Prisiminimai. Meilė. Štai kas Igorį laikė prie Emilijanos, štai kas Igorį vertė laižyti savo nusistatymus.

-O tai aš?! - iš prisimininų išplaukė įsižeidžiusios trylikametės balsas.
-Tu darei tai tyčiai,- vėl iš prisiminimų iškilo jo paties šešiolikmečio balsas.
-Ne, aš tave palieku,- ir vėl iš atminties išsruveno visai nesenas, atrodo kelių ar vienų metų senumo prisiminimas.

Igoris pakilo, susirinko daiktus (Sniegą taip pat) ir iškeliavo oru.
Tačiau mintys dar liko Londone.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Starkas užėmė vieną iš staliukų viešbučio kavinės terasoje. Visose mokyklose jau buvo prasidėjusios atostogos ir jaunasis lankininkas buvo grįžęs iš Ilvermornio į Londoną. Rudeniui planų neturėjo, tačiau vasara nusimatė darbinga – buvo susitaręs su buvusia savo mokine padirbėti. Anoji, pasak jos žodžių, turėjusi atlikti praktiką su kokiu nors herbologu, o kad jau Starkas pasirodė grįžtąs atostogoms namo, tai kodėl gi nepasinaudojus proga?
  Turėjo jiedu susitikti kavos ir aptarti praktikos eigą, tačiau kol kas jaunoji studentė nesirodė. O gal jau sukosi kažkur netoliese, tačiau Ramsay jos nepastebėjo – nebuvo tikras, kad prisimena, kaip šioji atrodo. Per jo gyvenimą jau spėjo persiristi tiek įvairių merginų – mokytojų, mokinių ir kitų amatų atstovių – kad visų jų veidai ir siluetai jo prisiminimuose pradėjo plaktis į vieną. Vos viena ar dvi ryškesnės vis dar turėjo savitumą jo mintyse – štai ir dabar jo fantazijoje pradėjo suktis viena seniai bematyta baltaplaukė, kažkada irgi sutikta kavinėje. Ak, seni geri laikai...
  Nebuvo nostalgiškas, tačiau toji baltaplaukė nedavė jam ramybės. Vis pamąstydavo, kur ji tada dingo? Kodėl daugiau jos nebesutinkąs?
  Išpūtė į orą visą debesį dūmų ir mestelėjo į peleninę jau nugesusią nuorūką. Jei Amerika ką ir pakeitė, tai privertė Starką pradėti rūkyti. O pradėjus mesti yra be galo sunku. Turbūt – pats lankininkas nė nebandė mesti, net nebuvo pagalvojęs apie tokią galimybę – labai jau jam patiko tas jausmas, kai iš plaučių išpūti karčius dūmus ir visas pasijunti tarsi lengvesnis. Vieniša nuorūka įkrito į plieninio indo dugną, o jaunasis profesorius taip pat vienišai apsižvalgė aplinkui.

[Eleizija Stigler]

  Išaušo dar vienos ilgai ir nuobodžiai belauktos atostogos. Žinoma, nesupraskite klaidingai. Elytė nesiskundė gavusi sunkiai prieinamą vietą Herbologijos ir Magiškųjų gyvūnų akademijoje. Juk norėdama ten įstoti, turėjo ilgai gaišti tokį brangų laiką, per kurį galėjo tiesiog ramiai ilsėtis vis dar skalbimo milteliais atsiduodančiame Niko glėbyje ir jaustis saugiai, rašydama ilgą ir gana nuobodų referatą apie vieno iš pasirinkto dalyko, dėstomo akademijoje, svarbą ir teigiamą naudą. Be to ir pačios paskaitos nebuvo iš tų, kurios studentus dažniausiai verčia nuobodžiaujant piešti įvairiausiais nešvankybės kaimynui į užrašus, tyliai pūsti sau į ūsą, kol paties seilės iš lėto liejasi ant stalo ar šiaip susikūprinus kampelyje skaityti kokį nors pikantišką romanėlį. Na gerai, dauguma paskaitų buvo intriguojančius, sukeliančios nors menkiausią smalsumą studentams. Pasitaikydavo ir tų nuobodžiai varginančių, po kurių, grįžus į kambarį, įsiskaudėdavo galvą. Tad atostogos būdavo kaip pabėgimas nuo visų sunkumų ir nereikalingų smilkinių tvinksėjimų.
  Kaip ir daugelis produktyvių žmonių, nesvarbu ar burtininkas, ragana, ar žiobaras esi, Elė buvo linkusi susiplanuoti savo išsvajotuosius du mėnesius atostogų, kurie, palyginus su visais mokslo metais ir milžinišku skiriamu krūviu, tebuvo menkniekis. Taigi, pirmos trys laisvos dienos buvo skirtos kelionėms su artimiesiems ir, žinoma, Nikui. Elė planavo praleisti su jais nors akimirką, užtat įsimintiną akimirką, kuri įstrigtų atmintyje kaip, beje, vienas maloniausių prisiminimų, o tada visas likęs laikas buvo paliktas Elei ir dar keliems antro kurso studentams akademijos skirtai užduočiai - atlikti praktiką pas kokį nors išsilavinimą turintį herbologą. Deja, tetulė Hilda, kuri yra bene linksmiausia herbologė ir tikriausiai išgalvota, šioje situacijoje nepagelbės. Tad Eleizija, dar nesusikrovusi lagaminų išvykimui iš akademijos, parašė gana ilgą bei nuoseklų laišką bene vieninteliam artimam herbologui, Starkui Erikui Ramsay, kuris tikrai neatsuks nugaros kažkada jo paties sparno saugomai mergaitei. Užtat dabar buvusi varniukė ir traukė viešbučio "Cinamonas" link, mat susitarė su buvusiu profesoriumi ten ir susitikti.
  Užmačiusi gatvėje pasitaikiusioje keistų laikrodžių krautuvėlėje, įsikūrusioje gebenės apaugusiame apleistame fabrikėlyje, kad iki susitarto laiko su Starku tebuvo likusios tik kelios minutės, Elė bėgte pasileido akmenimis grįsta gatve, kol galiausiai uždususi pasiekė reikiamo viešbučio vestibiulį. Ten tamsiaplaukė akimirkai krestelėjo ant patogiai pasitaikiusios sofutės kvapui atgauti, nes bėgdama tekina bus sutaupiusi dar dvi minutes. Nuskilo. Tad porą kartų giliai įkvėpusi, pirštais perbraukė išsidraikiusius plaukus, sugrąžindama juos į pradinę padėtį, ir patraukė viešbutyje esančios kavinės link. Tik spėjo įžengti, akimis iškart pradėjo skenuoti kiekvieno čia esančio žmogaus ar antgamtiškumo pasižyminčios būtybės, velnias ten juos žino, juk neatskirsi taip lengvai nuo paprasto žiobaro, veidus. Beje, netruko taip ilgai, kol surado reikiamą žmogų. Iškart atpažino buvusio merginos vadovo, ramiai sau pučiančio garą terasoje, veido bruožus.
  - Laba diena, - priėjusi droviai pasisveikino. - Būsiu ta pati Eleizija Stigler, rašiusi dėl galimybės atlikti praktiką, - vis dėlto prisistatė vardu ir pavarde, mat manė, kad profesorius tikrai nepamena jos.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Jo mintis sudrumstė staiga pripuolusi tamsiaplaukė. Įtariu žvilgsniu atidžiai ją nuskenavo nuo pat išsidraikiusių tamsių sruogų iki laiveliais apautų pėdų. Galiausiai skvarbus pilkų akių žvilgsnis sustojo ties jaunosios damos veidu, padabintu drovumo ar susigėdijimo raudoniu. Linktelėjo be žodžių, o kairysis lūpų kamputis išsyk išsikreipė pašaipioje – bent jau iš pirmo žvilgsnio – šypsenėlėje. Prireikė kelių sekundžių, kad štai šią dailią jauną moterį susietų su kažkada matyta auklėtine. Na, turbūt nereikia stebėtis, kad jaunimas turi polinkį keistis išoriškai.
  – Labas, Stigler, – iškėlė dailų antakį, darkart nepraleisdamas progos nužvelgti savo būsimą praktikantę, – Sėskis, tuoj atneš kavos. Mėgsti juodą ar baltą? – tarstelėjo lyg tarp kitko, pats gurkštelėdamas iš savo mažo dvigubo espreso puodelio.
  Nebuvo linkęs daugžodžiauti – kaip jo mokinė, Stigler turėjo tą prisiminti. Taigi ir dabar Starkas be jokių įžangų iškart perėjo prie reikalo; galų gale, vakare dar turėjo svarbesnių reikalų.
  – Apmąsčiau aš tavo ir savo galimybes ir galiu pateikti kokius du-tris darbo pasiūlymus, kurie turėtų tau tikti, galėsi pati išsirinkti geresnį. Taigi, tau leidus.
  Nelaukdamas leidimo, žinoma, kandžiai šyptelėjo ir pradėjo aiškinti savo sumanymą.
  – Pirma, galime dirbti ties teoriniu herbologo darbu. Tai būtų pagrinde tyrinėjimai bibliotekose, senųjų mokslininkų darbų analizavimas; žodžiu, gana sausas ir neitin įdomus užsiėmimas, tačiau tokia praktika būtų greičiausia: žinoma, sėdėti virš knygų reikėtų po 6-8 valandas per parą, bet per dvi savaites jau būtų baigta. Jei tinka šis variantas, reikėtų tik nuspręsti darbo temą, kurią norėtum analizuoti.
  Nors pateikė šį pasiūlymą, tačiau nebuvo linkęs imtis nuobodaus akademinio darbo: pats jo baisiausiai nemėgo, o būnant merginos mentoriumi, irgi turėtų atsišviežinti iš studijų laikų primirštas žinias ir analizės metodus.
  – Antra, galiu rasti tau gerą poziciją Karališkajame Herbologijos Institute, gal pameni, kažkada ten buvom. Kiek žinau, šiuo metu Institutas bando sukurti magiškų augalų rūšį, galinčią padėti susidoroti su oro tarša, turėtų būti visai įdomus toks darbas laboratorijoje. Visgi aš su tavimi ten būti negalėčiau, nebent susitiktume kokį kartą per savaitę, kad aptartume tavo darbo rezultatus.
  Prieš įgarsindamas paskutinį siūlymą sudvejojo. Nebuvo tikras dėl savo ateities, o tįsti vos ataugusią nuo žemės mergą į kitą pasaulio kraštą neatrodė labai racionalu. Ir vis dėlto nesusilaikė nešyptelėjęs puse lūpų.
  – Na, arba gali dirbti su manim. Mokytojaujant. Tiesa, neturiu supratimo, kur dirbsiu rudenį. Galbūt tokiu atveju tau tektų skrist su manim į Ameriką, visko gali būti, – abejingai gūžtelėjo pečiais, –  O gal ne. Neaišku. Šiaip ar taip, kokį mėnesį padėtum man profesoriaujant. Būtų tau nauda ir kaip herbologei, ir kaip būsimai motinai ar dar kam, – sarkastiškai prunkštelėjo, – Darbas su vaikais ir visa kita. Jei gerai pamenu, buvai kažkada prefekte? – pats nusistebėjo radęs savo atminty tokį bereikšmį faktą, – Tai jau moki kažkiek vadovaut ar lyderiaut, nesvarbu. Dėl studijų nesirūpink, susitarčiau su tavo akademija, kad pradėtum mokslus kažkiek vėliau. Tai ką? – šyptelėjo, gurkštelėdamas dar kavos ir vėl įsikišdamas tarp dantų cigaretę bei ją pridegdamas.

[Eleizija Stigler]

  Pastebėjusi, kad buvęs jos pačios profesorius akylai nužvelgė tikrai per keletą metų pasikeitusį merginos kūną, pastaroji pasijautė išties nejaukiai. Nesuprato, koks buvo to žvilgsnio tikslas. Ar Starkas bandė tik prisiminti buvusią pasikeitusią mokinę, kurią pats tikriausiai ir bus sužavėjęs herbologija, ar po visa tuo slėpėsi kažkas netinkamo. Beje, tą užklupusį nejaukumo jausmą galėjo išduoti jos rankos, mat Elė buvo linkusi beveik kaskart, nerimui, įtampai ar šiaip nemaloniai situacijai užklupus, dailius pirštus paslėpti už savo nugaros. Ir ypač vargšelė pradėdavo tvarkyti savo kerinčius plaukus, šiuo metu šiek tiek paūgėjusius porą centimetrų, tačiau tik gerai pažįstantis galėtų perprasti šią Stiglerių atžalos kūno kalbą, pavyzdžiui, buvusios varnės šeima ir Nikas Maquet, jos mylimasis.
  Eleizija tyliai atsikvėpė, išgirdusi profesoriaus pasiūlymą užimti vietą prie to paties stalelio, atsiduodančio tuo niekingu cigarečių, surūkytų prieš pat varnei prieinant, dvoku. Giliai viduje džiaugėsi, kad nereiks stovėti kaip kvailelei, kol bus varstoma nemalonumą keliančių žvilgsnių. Žinoma, Starkas Erikas Ramsay tikriausiai net nesuko sau galvos dėl nederamų, jei galima taip išsireikšti, veiksmų. Pastarasis turbūt tik dėl smalsumo užmesdavo žvilgsnį į panelės pusę.
  - Mėgstu baltą, ačiū, - be jokio menkiausio virpesio balse atsakė mergina.
  Matote, Elė galėjo pasigirti ne tik įstojimu į prestižinę akademiją, muzikiniu išsilavinimu ar gebėjimu dažniausiai perprasti Niko, jos išrinktojo klastuolio, judesius ir veido išraiškas. Juk ir balsą buvo įvaldžiusi ganėtinai puikiai, mat galėjo kalbėti juodžiausius melus ar nesąmones ir žmonės neįtardami patikėdavo. Kad ir dabar, pavyzdžiui, Elė tarė gerianti baltą kavą, kai tuo tarpu pastarosios negalėjo net užuosti, bet į tokią situaciją vargšę pastatė Starkas. Gi buvo galima suprasti, kad kava jau buvo užsakyta, tad Elei net nekilo mintis atstumti tokį malonų gestą.
  Belaukiant kavos, buvęs profesorius, kuris, tikėjosi Stigler, pataps jos gelbėtoju, atliekant paskirtą užduotį, pradėjo aiškinti situaciją apie praktiką. Eleizijai net širdis apsalo, išgirdus, kad profesorius atėjo ne tuščiomis, o net su trimis pasiūlymais, kuriuos reikėjo itin atidžiai apgalvoti ir galiausiai pasirinkti. Beje, reikia pridurti, kad laiko per daug nebuvo. Juk nesėdės porą valandų prie stalelio su Starku, kuris tikriausiai galiausiai pasiųs ją velniop, norėdama pasirinkti labiausiai tenkinantį variantą.
  Pirmasis pasiūlymas iškart buvo atmestas, net nespėjus herbologui pabaigti jo. Teorinis darbas šiuo metu ne per daugiausiai žavėjo šiuo metu, jau nekalbant apie tai, kad ir prieš atostogas studentams Herbologijos ir Magiškųjų gyvūnų akademijoje buvo paskirtas panašus darbelis, tad nebuvo reikalo stebėtis, kad šis variantas nesužavėjo varniukės. Tuo tarpu kiti variantai buvo kur kas įdomesni. Gauti vietą Karališkajame Herbologijos Institute arba pagelbėti Starkui profesoriaujant - štai kur veikla, verta varnės susidomėjimo. Aišku, darbas kartu herbologu, kažkada buvusiu pačios profesoriumi, turėjo šiokių tokių minusų, nes pats Starkas dar tiksliai nežinojo vietas, kuriame vėl tektų mokinukams aiškinti herbologijos magiją. O kas, jei reiks keliauti į Ameriką? Tokiu atveju vėl būsiu atskirta nuo Niko, o tai išties nebus į gerą nei jam , nei man pačiai. Bet juk viską galima išgyventi, taip? Juk ir mokyklines dramas, ir tą prakeiktą momentą, kai pasiryžau pusmečiui nutraukti ryšį su vargšeliui įveikėme.
  - Surizikuosiu ir pasirinksiu trečiąjį variantą, - galiausiai nusprendė varnė, negirdomis praleidusi vyro pastebėjimą, kad tai būtų naudinga kaip būsimai motinai. - Juk visai būtų smagu sugrįžti į ne taip ir seniai buvusius laikus, kai dar pati sėdėjau mokykliniame suole, užsirašydama net bereikšmius profesorių sakomus žodžius, - lengvai šyptelėjo ji.
  Išvydusi kavos puodelį priešai save, lėtai kilstelėjo ją prie rausvų lūpų ir nugėrė mažytį gurkšnį. Jos nuostabai, skonis buvo pakenčiamas, tačiau vis tiek savo noru niekada neužsisakytų kavos.
  - Be to ar būtų galima pasiteirauti, kur planuojate profesoriauti artėjančiais mokslo metais? Gal net būsite išsiuntęs darbo prašymą ar sulaukęs pakvietimų? - padėjo puodelį ant stalo. - Ir, žinoma, suprasiu, jei nenorite kol kas dalintis savo planais.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Kad daugumos profesorių didžioji dalis tariamų žodžių yra bereikšmė – Starkas sutiko. Nors pats Hogvartse besimokė tik du paskutiniuosius metus (kas be ko, „besimokė“ yra stiprus žodis; lankininkas iki šiol nebuvo tikras, kaip išlaikė didžiumą egzaminų; matyt, šelmiškas žavumas paveikia ne tik mokinukes, tačiau ir mokytojas bei direktorę), tačiau žinojo, kad dauguma čionykščių mokytojėlių dažniausiai pliaupė, kad tik pliauptų, nelabai jiems rūpi, kas išeina iš jų burnos. Aišku, koks savikritiškesnis individas galėtų pagalvoti, kad buvusios varnės žodžiai iš dalies (arba gal visiškai) nukreipti ir į jį, tačiau šiam gražuoliui tokia mintis net į galvą nešovė, o pasakytų jam kas tiesiai šviesiai, tai nepatikėtų už jokius pasaulio turtus. Visi jo įprasti mokiniai, kur tik jis bedėstytų, visada pasižymėjo itin geru lankomumu (nors, reikia pripažinti, čia buvo pagrinde dailiosios lyties nuopelnas), o ir mokėsi mažų mažiausiai neblogai. Talentingas žmogus gabus visose srityse.
  Klausimą apie kitus mokslo metus praleido lyg negirdėjęs. Tik jau ištuštino savo mažąjį espreso puodelį, vėl išstūmė iš savęs visą debesį dūmų ir įdėmiai įsistebeilijo į priešais sėdinčią merginą. Ir kas gi ją patraukė toje herbologijoje? Visai graži, galėtų geriau dirbti kokioj įdomesnėj srity, juolab, kad šiaip ar taip įstoti į akademiją nebuvo itin paprasta. Jam – taip; šeimos sukaupti turtai bei statusas leido kadaise vėjavaikiškam vaikinukui leisti dienas nieko doro neveikiant ir vis tiek praslysti pro viską. Taip pat buvo ir su akademija – senelio užtarimas šian bei ten, tūkstantis galeonų vienam senatoriui, tūkstantis kitam – ir štai pilkaakis vos patenkinamai baigęs mokyklą jau yra tarp geriausių šalies burtininkų. Tačiau jis puikiai suvokė, kad ne visiems taip pasiseka – dauguma praleidžia metų metus virš knygų, kad turėtų bent menkiausią galimybę pakliūti į tokią mokymo įstaigą. O štai šioji mergina – darkart pabrėšiu, itin žavi Starko akimiis – neatrodė kaip tipinė moksliukė; maža to, buvo įsitikinęs ją vis matęs su kažkokiu leisgyviu berniukščiu.
  – Kad aš žinočiau, – staiga atsipeikėjo, lyg tik dabar rudaakės klausimas būtų jį pasiekęs.
  Nusijuokė. Tačiau juokas nebuvo linksmas ar liūdnas, nebuvo net sarkastiškas ir pašaipus. Visgi kažkoks šaltis jame vertė kitus jaustis nepatogiai – bent jau tokią išvadą padarė iš staigą į jį atsisukusių kelių kavinės lankytojų žvilgsnių.
  – Tikrai neturiu supratimo, ką veiksiu, – atsakė jau mažumėlę tyliau, – Greičiausiai grįšiu į Ameriką, tačiau taip pat girdėjau, kad ir Durmštrangas bei Biobetonsas ieško pedagogų. Tai nežinau. Greičiausiai tau teks pakeliauti, bet tai gerai – vis kažkiek pasaulio pamatysi. Tavo metais, Stigler, to labai reikia, – filosofiškai pridūrė, lyg pats būtų bent trim dekadom vyresnis už ją.
  – Ak, vos nepamiršau, – pridūrė, nors jau buvo paprašęs padavėją atnešt sąskaitą, – Kad ir kur bebūčiau, bebūtume, dar reikės truputį pasiruošti mokslo metams. Susirašysim dėl detalių, bet kokį rugpjūtį norėsiu bent porą sykių susitikt, kad patikrinčiau, ar verta tave imt į asistentes, – šyptelėjo puse lūpų.

[Eleizija Stigler]

  Belaukdama jos buvusio profesoriaus Starko reakcijos į pateiktą klausimą, kurios tikėjosi teigiamos, mat tikrai norėjo sužinoti, į ką neseniai pati savo noru įklimpo iki liemens, gurkštelėjo užbalintos kavos, tuo pat metu stebėdama kavinės aplinką. Elė atmestinai, greitai perbėgo per terasą, tyrinėdama kiekvieno kavinės, įsikūrusios viešbutyje „Cinamonas", lankytojo veidą, rūbus. Visi atrodė išties kerinčiai. Kelios ponios, gurkšnojančios arbatą su lašeliu pieno, buvo pasidabinusios puošniais švarkais, plaukus susisukusios į prašmatniausias šukuosenas, atimančias Elytei žadą. Tuo tarpu ketvirtą dešimtį perkopęs vyriškis, sėdintis atokiau nuo visų, taip pat užkliuvo varnei, tačiau ne dėl tos pačios priežasties kaip tos damos. Pastarasis vilkėjo visiškai juodai. Tiesiog buvo dalis savo šešėlio - paslaptingo ir bauginančio?
  - Va kaip, - netikėtai sureagavo į Starko atsakymą, nutraukusį bereikšmę varnės kelionę akimis.
  Pasirodo, vyriškis pats sėdėjo apsuptas nežinios. Nežinojo nei kur, nei kada gaus kvietimą užimti profesoriaus kėdę kokioje nors raganų ir burtininkų mokykloje: Hogvartse, Durmštrange, Biobetonse. Tai ne juokais išgąsdino vargšelę, sutikusią su trečiuoju Starko, bene išvaizdžiausio iš buvusių profesorių, pasiūlymu, mat dabar ir Elei neliko nieko kito, kaip tik užimti vietą šalimais vaikino, apsupto nežinomybės. Ir kurgi aš įsivėliau, a? Pasirašiau keliauti bet kur, net neapsvarstydama, kad tai gali būti ir tolimiausias pasaulio taškas ar net kraštas, o ten pamatyti ir prisiliesti prie Niko bus velniškai sunku.
  Nikas. Elė net buvo užmiršusį jį, o juk teks jam bene pirmajam atskleisti šią gana keblią ir jaudinančią naujieną. Tai gali būti išties keblu, mat Nikas, varnės mylimasis, nespindėjo susižavėjimu tuo ponu, sėdinčiu kitapus mažo kavinės staliuko. Ne kartą, Elei esant šalimais, buvo pasakęs savo neigiamą nuomonę apie Starką. Tamsiaplaukė dažniausiai apsimesdavo neišgirdusi ar  nebandydavo pakeisti jo nuomonės. Tiesa sakant, net pati nežinojo, kodėl nepuldavo ginti buvusio vadovo. Tikriausiai, kad ir taip buvo pakankamai išgyvenusi tarpusavio ginčų.
  Padavėjai nupėdinus atnešti sąskaitą, varniukė nugėrė paskutinį negardų kavos gurkšnį, tyliai padėjo tuščią puodelį ant lėkštutės ir perbraukė savo plaukus, nors viduje jausmai virė neapsakomu greičiu. Tai azartas, tai jaudulys, tai nerimas - viskas kaustė vargšelę, nors ir nebuvo to matyti išorėje.
  - Žinoma, - dailiai šyptelėjo profesoriui. - Lauksiu su nekantrumu tolimesnių susitikimų.
  Tardama šiuos žodžius, tamsiaplaukė pasidėjo ant kelių rankinuką, pradėdama jame raustis ir ieškoti piniginės, nes juk susimokėti už kavą, kad ir kaip neskaniai nugėrė, teks susimokėti.
  - Tai šiandienai jau viskas? Ar dar turėsite klausimų?

[Starkas Erikas Ramsay]

  Lankininkas tik numojo ranka, pamatęs besirausiančią rankinuke paauglę ir, vos padavėjai atnešus sąskaitą, greitai sumokėjo už abu ir dar paliko dosnių arbatpinigių. Ką gi, jis niekad nebuvo iš tų, kurie skaičiuodavo paskutinius knutus – senelio palikimas užtikrino daugiau negu užtektinai pinigų gyvenimui. Ir kas, jeigu jis viską ištaškys? Jo tėvas – kaip ir patsai Starkas – buvo vienturtis, anksčiau ar vėliau tie turtai išnyktų. Galima ir pasimėgauti gyvenimu.
  – Viskas šiandien, – abejingai tarstelėjo, – Parašysiu, kai tik ką nors žinosiu dėl rudens, – kandžiai šyptelėjo.
  Jau buvo besiruošiąs atsistoti ir nukeliauti sau, bet kažkas jį sulaikė. Gal palauks tos dailios, tamsios padavėjos, kuri šiandien juos aptarnavo ir pats ją, hm, aptarnaus. Ar bent jau pavaišins kuo nors. Iš esmės, koks skirtumas.
  Luktelėjo, kol buvusi Varno Nago auklėtinė susidės savo daiktus ir pasiruoš eiti sau.
  – Iki, – šyptelėjo, net nepažvelgęs į Stigler pusę.
  Tiesa, tik iš pradžių: mat, vos vėl burnon įsikišo dar nebaigtą cigaretę, pilkų akių žvilgnis įsmigo į dailų šios jaunos moters siluetą ir nulydėjo ligi pat kampo, už kurio šioji dingo. Dar mažumėlę pasėdėjo, baigdamas rūkyti ir tada, numetęs į peleninę nuorūką, žvitriai priėjo prie tamsiaodės padavėjos, vėl pasiruošęs įjungti savo žavesį.

[Ariella Annė Brown]

  Mergina pesčiomis greitu žingsniu keliavo į žiobarų prigrūstą vietą - viešbutį su keistu pavadinimu. Dizainerė kartu tempėsi ir mažą lagaminą su savaisiais inicialais, kuris buvo prigrūstas daugiausiai makiažo ir visokių kitų modeliui reikalingų dalykėlių. Ši kelis kart persibraukė per rudos spalvos plaukus, kurie užstojo susirūpinusias akis, kurios nužvelgė visą šį Londono centrą, kuriame Žana būti šiuo metu nelabai džiaugėsi.
 Jeigu ji tik būtų žinojusi, kad Katherine Silverstone - mergaitė, kurios kobra vos nenužudė tuo met dar Hogvartse dėstančios kerėjimo mokslą merginos yra Abriellos dukra. Kaip jos gyvenimas būtų pasikeitęs? Tikriausiai niekuo, ji tiesiog per daug sureikšmino, tai, kad galėjo mirti nuo pažystamos burtininkės dukros. Šiuo metu ji skubėjo pas tą pačią drąsiąją jaunąją Silverstone. Šią mergiūkštė jai reikėjo prižiūrėti Žanai, kadangi Katherine buvo Londone, o ne Vaduce, o jos motina turėjo kitų svarbesnių reikalų. Tikėjosi, kad gyvatės Katherine kartu neatsitempė, o jei ir tokią turėjo Mokslinčė visad savo iš guobos pagamintą lazdele galėjo moti kelis mostus ir ištarti burtažodį. Burti mergina sugebėjo.
  Kelioms minutėms sustojusi prie žiobariško šviesoforo mergina pakėlė savo tamsias, rudas akis į dangų, buvo giedra ir atrodė, kad dabar ne pavasaris, o vasara. Paukščiai čiulbėjo, galima buvo išgirsti ir netoliese miaukiantį katiną. Na tiesa, katinai murkė ištisus metus, tik kažkodėl Mokslinčė dėmesį į tai atkreipė tik dabar - ankstų pavasario rytą, kai laikrodis mušė vos septintą valandą, o Londono gatvėse kerėplino vos keli pasimetę žiobarai ir lyg nujausdama mergina suprato, kad čia kažkur tikrai buvo vienas kitas ne žiobaras, o burtininkas.
  Tikėdamasi, kad Katherine dar nespėjo nužudyti visų žiobarų viešbučio vestibiulyje - vietoje, kurioje Žana turėjo susitikti su pirmakurse Mokslinčė lėtu žingsniu lyg perraudoną kilimą perėjo gatvę. Prieš jos veidą atsivėrė pastatas, kuris tikriausiai ir buvo vieta, kurioje Žana turėjo susitikti su Grifų Gūžtos koledže besimokančia mergaite ir kelioms dienoms atstoti mamą. Ji pakėlė akis ir išvydusi Londono centre stovintį keturių aukštų pastato pavadinimą iškart niekur nelaukus pravėrė duris tikėdamasi, kad vienuolikmetė vis dar stovėjo arba bent jau sedėjo čia.
  Žana mintyse tikėjosi, kad Grifų Gūžtos koledže besimokanti mergaitė bus mandagi ir su ja gelės išgerti puodelį arbatos, pasišenkučiuoti ir tiesiog ramiai ir be jokių problemų praleisti visą dieną kažkur netoli šios vietos, begalvojant Žana jau atsidūrė vestibiulyje dairydamasi ar Silverstone nesudegino šios vietos, o po kelių minučių Mokslinčė jau buvo šiek tiek susinervinusi gailėdamasi, kad sutiko prižiūrėti pirmakursę, kurios net gi nesimatė. Tikriausiai, jau tempiasi savo gyvates... - Pamintijo trisdešimtmetė mergina ir dar kartą apsidairė ar tikrai niekur nesimatė jaunosios Silverstone. Vis gi mergina abejojo, kad pirmakursė galėjo pasikeisti taip, kad ji jos tiesiog neatpažintų.

[Katherine Silverstone]

Prasidėjusios atostogos. Pavasario rytas. Baltaplaukė ramiai sėdėjo taksi mašinos gale, o pro tamsintus langus žvelgė į auštančia aušrą ir pravažiuojančius Londono aukštus pastatus, bet grifės mintys nepaliko nė minutei, kad galėtu pasigrožėti saulėtekių ir Londono gražiais vaizdais. Kodėl privalau laiką praleisti su Mis Siledom? Ir išvis kodėl ji sutiko su manimi būti, po to įvykio? - bevažiuojant mašina tik sau uždavinėjo klausimus į kuriuos pati negalėjo atsakyti, o tik pati Mis Siledom. Po kelių dešimties minučių, atvažiavo prie sutartos vietos - viešbučio „Cinamonas“. Tikiuosi pirma atvažiavau... - nenorėjo pamatyti modelio veido su pilna makiažo kaip eilinė lėlė ir stengėsi kuo labiau skubintis, kad galėtu jos neišvysti.
Pristojęs vairuotojas prie viešbučio paradinių durų, iškart paprašė reikiamos sumos pinigų už važiavimą nuo oro uosto iki viešbučio. Baltų plaukų savininkė kuo greičiau sumokėjo - septyniolika svarų, kuriuos galėjo sau leisti nuvažiuoti iki viešbučio. Belipant grifų gūžtos mokiniai iš taksį mašinos iš kart pagriebė kuprinę ir vairuotojui nepastebimai pavogė kelis svarus, kad galėtu prasimanyti, bent bandelei su šokoladų, nes jos skrandis tik kurkė kaip varlės prieš lietų, o pati po varginančios kelionės norėjo, bent užkrimsti kažko saldaus.
Mokiniai išlipant iš mašinos, savo rankose laikė keturis pavogtus svarus ir įsidėjo į džinsų kišenę kuria šiek tiek gaubė ilgas juodas megztinis su ilgomis rankovėmis, ant savo nugaros užsimaukšlinusi kuprinę, gyliai įkvėpė ir užuodė kaip Londono miesto oras buvo užterštas, o aplinkui buvo nematyti jokio gražaus ir didelio medžio, kuris galėtu, bent kiek užpildyti teršalus grynų orų. Aplinkui buvo matyti tik pastatai ir žiobarai bevažiuojantys ryte į darbus su savo benzininėmis mašinomis, kurios teršdavo aplinką.
Pirmakursė daug daiktų nesitempė į Londoną, tik kad bus su Žana Mokslinče kelias dienas, tai jos nepriversdavo nepasiimti kaip papildomas poras kelnių ir kojinių, bet dėl jos lakios vaizduotės jau buvo įsivaizdavusi, kaip Mis Siledom vestibiulyje tempiasi keturis didelius lagaminus, o šalia tik vaikšto sekretorė kuri pildo jos norus.
Priėjusi prie paradinių durų, dar kartą apsižvelgė aplink ar nėra aukšta moteriškė kuri sako bereikšmiškus moralus, kuriuos dar nė nebuvo girdėjusi iš modelio lūpų sakančios nuobodžius moralus, kurie nelabai teikdavo naudos, nebent pačiai Mis Siledom kuri pramankštindavo savo balso stygas.
Įėjusi į vestibiulį, pastebėjo iš tolo moterį kurios ūgį siekė apie 190 centimetrus. Mis Siledom jau čia? Kur jos sekretorė Nikolė? - stovinti grifė jau pradėjo bemąstyti, kad čia tikrai buvusi kerėjimo profesorė - ilgi plaukai, aukšta kaip medis ir liekna kaip dobilo stiebas. Atsargiai pasitaisė kuprinės petnešas ir giliai atsidususi, nužingsniavo prie Mis Siledom prie kurios buvo keli lagaminai.
-Labas rytas, Mis Siledom. - pratarė atsisukusi į buvusia profesorę ir šyptelėjo dirbtina šypsena.
Kam jai tiek lagaminų? Ji ką čia gyvens dvi savaites? Siaubinga, turbūt vėl nori pasirodyti kaip gera mano mamos draugė... Aš ir taip dažnai būnu viena, kam mamai parūpo, kad būčiau su kažkokių žmogumi... Aš ir taip miegu prie fontano su savo draugais ir tai yra geriausia lovą iš visų, net geresnė už akmenį. - žvelgusi į Žana Mokslinče medį , toliau šypsojosi dirbtine šypsena ir svarstė, kol per visą vestibiulį sušuko:
-Gyvatės! - veido išraiška iškart pasikeitė, ir nusiėmė kuprinę nuo savo kuprotos nugaros.
Vokietė iškart pakeitė savo mimiką ir paskubomis priklupo prie šildomu grindų, palengva savo kuprinę padėjo ant grindų ir atitraukė mažą užtrauktą. Grifė savo mėlynomis akimis išvydo dvi savo mažuosiuos draugus - kobra Niktę ir tigrinį pitoną Secilijų. Baltaplaukė atsistojo ir iš savo mažos kuprinės pasiėmė tigrinį pitoną ir užsikabino ant savo kaklo, o ant rankų pasiėmė savo mažąją Niktę - padovanota pačios Mis Siledom ir nuo to laiko grifė buvo labai dėkinga jai.
Trumpaplaukė, net nesitikėjo siaubingos žiobarų reakcijos į gyvates. Žiobarai vienas po kito išsilakstė vis šūkaudami ir bėgo tik pro paradines duris. Po kiek laiko pačiame vestibiulyje tik liko dvi burtininkės - Žana Mokslinčė ir Katherine Silverstone.
- Kodėl jie bėga? - prakalbo ir apsidairė aplinkui vestibiulyje ieškodama mėlynomis akimis skanumynų.
Apsidairiusi pirmakursė, pastebėjo ant stalo spurgas su aplietu rožinių glajumi. Katherine iškart į rankas Mis Siledom įgrūdo Niktę ir nubėgo su Secilijum prie stalo su spurgomis. Stalas buvo gražiai paserviruotas: stalas šalia lango ir jį dengiančios peršviečiamos užuolaidos kurios parodydavo londono gatvę, buvo patiesta balta staltiesė ir uždegintos dvi žvakės, o šalia jų ir spurgos.
Visa alkaniausia mergaitė grūdo į savo burną nežiūrėdama aplink tik griebė vienas po kito spurgas, bet baltaplaukė nejautė malonumo ir nesimėgavo spurgų teikiamų skonių. Be griebdama spurgas netyčia stumtelėjo žvakes link užuolaidų pusės, bet vienuolikmetei tai nebuvo dabar galvoje, ji tik tenorėjo pavalgyti.
Po kiek laiko galiausiai užsidegė pati užuolaidą, bet pirmakursei dar nebuvo galvoje, kai jau su prigrūsta burna ji pastebėjo didelę šilumą ir pažvelgusi į viršų, pamatė kaip užuolaidą pradėjo visa degti, net nesustodama.
Mergaitė su prigrūsta burna spurgų, nuėjo kelis žingsnius ir pažvelgusi dar vienai sekundei į ugnį, tik, tada nubėgo prie Mis Siledom ir su pirštu vis rodė į žybiančias didžiausias liepsnas, o tuo pačių metų ir stengėsi pratarti kelis žodžius:
-N..au..dr..o..kies kie..r..tu..s. - bandė pratarti bent taisyklingai žodžius su pilna burna spurgų, bet tai buvo beviltiška, buvo sunku suprasti žodžius, bet modelis jau turėjo suprasti, kad reikia sustabdyti ugnį.
Grifė iškart pagriebė iš Žanos rankų Niktę ir priglaudė šalia savęs ir bandė sukramtyti maistą laikanti savo burnoje ir laukė, kol pati Mis Siledom pradės veiksmą, nes grifų gūžtos mokinė negalėjo būti naudinga, ji nieko negalėjo padaryti, be savo stebuklingos burtų lazdelės.

[Ariella Annė Brown]

  Pralėkė dar dvidešimt minučių, Londone stovintis laikrodis jau mušė aštuntą ryto, o baltaplaukės vis dar nebuvo matyt. Na, Žana tikrai nesiskundė, ji nedegė užsidegimu praleisti laiką su Silverstone. Pirmakursė buvo tokia...Kitokia? Su ja negalėdavo būti nei vienos ramios minutės, o Mokslinčė vis dar turėjo vilties, kad su mergaite bus viskas gerai. Viltis miršta paskutinė, - pamintijo mergina ir išgirdo pažystamą, jaunos panelės balselį.
  - Labas rytas, Katherine, labai malonu tave matyti, - sarchastiškai leptelėjo negalėdama susilaikyti. Ji nužvelgė mergaitę, atrodė, kad ją matė prieš šimtą ar kelis šimtus metų, tačiau jai vis dar (tikriausiai) buvo vienuolika. Ji buvo maža, trapi ir nepatyrusi pasaulio siaubų mergaitė, kuri to nesuprato. Žanai atrodė, kad šioji mėlynų akių šeimininkė šiek tiek per daug pasitikėjo savimi, tačiau to neakcentavo. Ji nenorėjo iš karto susipykti su šia gyvačių mylėtoja, o visgi čia kol kas buvo ir žiobarų, kurie su mielu noru būtų stebėję visą kivirčą su panele.
  - Tai, kaip sekasi mokykloje, ar labai sunku mokytis? - bandė užvesti pokalbį dama, tačiau išgirdo žodį, nuo kurio per visą kūną perėjo šiupuliukai. Ji graksčiai paėjo kelis metrus atgal, nenorėjo dabar ir ne tik savo gyvybės paaukoti kažkokiai gyvatei. Tuo metu, kai dar dėstė Hogvartse mergina vos nemirė iš vienos nuo jų, tačiau nuo to laiko mokėjo daugumą burtažodžių ir būdų, kad tai tiesiog nepasikartotų. Buvo perskaičiusi daug knygų apie tai, tačiau negalėjo pripažinti, kad jeigu situacija pasikartotų elgtųsi normaliau.
  - Ar jūs nemanėte ar nesupratote, kad šias dvi keistas gyvates reikėjo teiktis palikti Lichtenšteine, - įsakmiu, sau įprastu balsu prabilo trisdešimtmetė ir piktu žvilgsniu pažvelgė į pirmakursę. Na, tai ką. Šis spektaklis prasideda, - mergina persibraukė ranka per rudus plaukus, siekiančius liemenį ir pripažino šį nepaneigiamą faktą.
  Ilgai netrukus ant grindų jau šliaužėjo dvi gyvatės, žiobarai jau buvo išsilakstę, kažkur tolumoje dar girdėjosi vieno ar kito ne burtininko klyksmai, tačiau Mokslinčė tiesiog atsiduso. Ji nebuvo pasiruošusi kalbėtis šia tema su Silverstone, tačiau tikriausiai, kad tą padaryti teks.
  - Žiobarai bėga, nes nėra įpratę matyti gyvačių viešbučio vestibiulyje, o kadangi tu....- net nebaigė sakyti sakinio mergina, kai į jos rankas buvo įgrūsta kobra. Tai tikriausiai buvo ta pati gyvatė, kuri įkando Žanai, kai ji dėstė burtų ir kerėjimo mokykloje - Hogvartse. Todėl ji ištiesė savo ilgas rankas, kad gyvūnas būtų kuo toliau nuo jos veido. Šlykštu, - atsiduso mergina ir kelias minutes tiesiog stovėjo vietoje, kaip kokia žymi statula, vos kvepavo, o jos akys tik lakstė po visą viešbučio ,,Cinamonas" vestibiulį. Nepraėjo nei valanda, o aš savo rankose jau laikau gyvatę. Kažkoks cirkas, - piktai mintyse sumurmėjo mergina ir po kelių minučių rankose vis dar turinti gyvatę nusekė paskui vienuolikmetę Katherine. Aišku, kad ta nulėkė prie spurgų. Ko dar buvo galima iš smaližės? Visiems vaikams patiko saldžios spurgos, o kai ant jų buvo glaisto, tai čia jau iš tikro pasaka, o ne gyvenimas.
  Žana nusišypsojo netikra šypsena, nors mintyse iš tikro buvo susikrimtusi, keista, bet gyvatėlė rankose, jai nelabai ir berūpėjo. Tiesą sakant Žana net neprisiminė kada paskutinį kartą valgė kažką tokio saldaus, todėl akimis stebėjo beveik visus skanumynus į burną susikimšusią mergaitę. Žana, ar tu rimtai? Ir vėl žadi liūdėti dėl to, ką pati nusprendei? Ir vėl pradedi elgtis, kaip mažas vaikas...- pykosi su savimi nenuleisdama akių nuo Silverstone, tačiau po kelių minučių nebekreipė dėmesio į mažąją gyvačių mylėtoją. Ką gi gali padaryti vaikas, kuris mėgaujasi spurga? Aišku, kad nieko, - tikėjosi mergina ir ranka perbraukė gyvatei per žvynus, po to jau lėtai ir su niūriu žvilgsniu norėjo ją nuleisti ant vestibiulio grindų. Galbūt Katherine per tą laiką, kol nesilankiau pilyje, kurioje mokėsi pirmakursė spėjo šiuos vis dar šlysčius padarėlius išauklėti? - leisdama padarėlį ant Žemės mintijo Mokslinčė, o ilgai nepratarusi žodžio nusijuokė ir ramiu, šiltesniu nei įpasta balsu pasidomėjo:
  - Skanios spurgos? Ar taip seniai valgei šiuos skanumynus valgei ar tiesiog dievini juos?
  Ji privalėjo žinoti ar mergaitė buvo pavalgiusi, kad ir, kaip kvailai tai skambėjo iš jos pusės. Ji nekentė pirmakursių, bet... žinodama, kaip sunku gali būti kiekvienam tiesiog atsiduso ir jau pradėjo gailėtis dėl užduoto klausimo. Kodėl aš to klausiu? Dabar šiai pirmakursei atrodys, kad ji man rūpi labiau nei turėtų...Nors gal tai ir į naudą, - atsiduso buvusi kerėjimo profesorė ir pakėlė akis į Katherine ir.... Degančias užuolaidas?! Pasirodo, kad valgant spurgas tikrai įmanoma kažką pridirbti, - susinervino mergina.
  - Negali ramiai pasedėti bent kelias minutes? Juk žinai, kad tau astma, o aš tikrai nenorėčiau dabar su tavimi keliauti į kokią nors ligoninę, - piktu, atšiauriu balsu tarė ir apsižvalgė aplink. Žiobarų, kaip ir nesimatė, visi buvo pabėgę po to, kai iš Katherine kuprinės iššliaužė dvi besirangančios gyvatės. Ji lėtai įkvepė ir iškvepė. Iš jos rankų buvo atimta, nespėta nuleisti gyvatė, tačiau Žana tikrai dėl to nesiskundė.
  - Gal jau jeigu pridirbote, tai dabar galite tiesiog atsitraukti, o aš viską pasistengsiu sutvarkyti ir..nereikia man nurodinėti ką daryti, kai kalbi dar ir pilna burna... - pakreipė galvą mergina, atsegė vieną iš savo dailiųjų lagaminų ir vis dar žvalgydamasi traukė iš guobos pagamintą lazdelę. Taip, burti ji mokėjo ir jai to nereikėjo priminti, juk pati dėstė kerėjimo dalyką Hogvartse, tačiau kažkodėl jai kilo milžiniškos abejonės, nuojauta kuždėjo, kad panaudoti kerus čia nebus geriausias sumanymas. Mergina dar kelias minutes pasvarstė, tačiau ugnis, nuo tikriausiai, kad žvakės plėtėsi, todėl jos akys nukrypo į vandens pilną įvairiais raštais išdabintą nuostabų ąsotį. Ilgai nelaukusi, kadangi laiko buvo ne per daugiausiai į savo gležną ranką pagriebė ąsotį ir paprasčiausiai visą vandenį išliejo ant užuolaidų, kurias jau dengė ugnis. Ji šiek tiek sumažėjo, tačiau litro ar kelių vandens jai tikrai neužteko. Kvailė, - pamintijo Žana, tačiau po to sau priminė - Tu niekada neklysti, taigi nenusišnekėk. Kelias minutes ir vėl prastovėjo tyloje, kurios nekentė ir po to pridūrė:
  - Smagus vaizdelis, - šyptelėjo ir toliau ėmėsi darbo, be lazdelės matyt susitvarkyti nesugebėjo, todėl stipriai suėmė dešine ranka ir laikė suspaudusi, nuojautos ji tikrai daugiau neklausys, nes pasiliauti tokia irgi nebenorėjo. Būtų iš karto ištarusi burtažodį ir būnų pirmoji dalis šio viso vaidinimo jau eitų į pabaigą, bet aišku visi tikriausiai, kad darėme klaidų.
  Ji pažvelgė į ugnį. Cha cha, kaip linksmai, - sarchastiškai pagalvojo, pradėjo nervintis ir po kelių sekundžių ištarė reikiamą burtažodį. Ugnis buvo užlieta gal dešimčia litrų vandens, o gal ir daugiau vis gi Mokslinčė nebuvo kažkokia ypatinga gaisrininkė, kad žinotų, kiek vandens reikėjo užgesinti šiai ugniai, todėl šyptelėjo ir pažvelgė į Katherine pratardama kelis žodžius: 
  - Vaidinimas baigėsi, o dabar norėčiau paklausti ar tau viskas gerai.
  Jautėsi, kaip pasaulio didvyrė, tačiau labiausiai nerimą kėlė tas, kad vandens šioje vietoje buvo net gi per daug, todėl Mokslinčė ir vėl įkvepė ir iškvepė, šyptelėjo ir besižvalgydama ir be jokio vargo ištarė dar vieną, skysčius sugeriantį burtažodį. Aišku, merginai pavyko iš pirmo karto, vis gi šis burtažodis buvo pirmakursio ar antrakursio lygio, tai ko buvo galima tikėtis iš profesionalės? Ji ramiai persibraukė per plaukus, viskas, kaip ir buvo sutvarkyta, ji jau buvo nurimusi, o vestibiulyje vis dar buvo tik ji su Katherine. Matyt, šie žiobarai iš tikro taip bijo gyvačių, galbūt net labiau už mane, - mintyse nusijuokė, o išorėje tiesiog nusišypsojo laukdama aplodismentų iš pirmakursės.   

[Katherine Silverstone]

Baltaplaukė surijo kelis spurgų gumulus su šokoladų, o kitus sunkiai išspjovė savo burnoje laikančias dar nesukramtytas spurgas ant baltų šildomu grindų šalia užsižiebiančios liepsnos. Atrodo nekaip! Žvilgtelėjusi į liepsną ir pasižiūrėjo į gyvates iškart grifė savo juodo megztinio rankove persibraukė per veidą ir atšiaurių žvilgsnių pažvelgė į Žana Mokslinče ir norėjo, bent ką prakalbėti, nes pleškinančios liepsnos supo gaubiančia tylą, kuri nelabai patiko mergaitei skleidžiamas garsas ir atgrasių balsų prakalbo:
- Atsiprašau, ką? Į kokia dar ligoninę? Manęs neprireiks vežti į ligoninę nes turiu inhaliatorių, kuris man gali padėt nuo astmos - tarp džemperio kišenių grifė ieškojo inhaliatoriaus, kuris galėtu padėti nuo astmos ir, kad būtu kiek lengviau kvėpuoti. - Sidabrine lėkšte! Nėra.
Buvo beviltiška, kad kišenėse nebuvo inhaliatoriaus,vienuolikametė mergaitė buvo įsitikinusi, kad buvo paėmusi bevažiuojant link Londono, bet kišenėse liko, tik keturi svarai kuriuos buvo pavogusi iš taksį vairuotojau belipant iš automobilio, kad už keturis svarus galėtu prasimanyti bandelei su šokoladu kas jai buvo arčiausia ir pigiausia nusipirkt ir suvalgyt ant tuščio skrandžio prie Londono viešbučio ,,Cinamonas''. Nors šokoladui ir buvo alergija, grifė ir vėl norėjo rizikuoti savo gyvybę sukeldama anafilaksinį šoką ar galvos svaigimą ir kitas alergines reakcijas į šokoladą. Baltaplaukė norėjo tik valgyti ir jai jau nebebuvo svarbu ar spurga su šokoladų ar su bulvių glajumi.
Baltų plaukų savininkė nesustodama stebėjo buvusios kerėjimo ir burtų profesorės žingsnius ir kiekvieną jos judesį ir reakcijas, kad suprastu ką reikia daryti kai kyla gaisras. Vienų momentų grifei, net pasirodė, kad Mis Siledom stengiasi pavaizduoti kaip gaisrininke, tik be uniformos arba, net vaizduojančia pasaulio didvyre kuri turėjo didelį ego pasirodyti visur ir visada gelbėjant pasaulį, turbūt net pasirodytu, kai suaugęs žmogus nusidegino piršta, o ji atlekia kaip supermenas super moteris su raudonos spalva mantija.
Kai pirmakursė neturėjo šalia inhaliatoriaus, kuris galėtu padėti nuo ligos - astmos, jai teliko tik pasislėpti kuo toliau nuo liepsnų - registratūros. Gyvačių mylėtoja pribėgo vestibiulyje prie kairės pusės, kur puikiai matėsi visa registratūra, o žiūrėti į liepsnas gali būt dar smagiau, nei žiūrėt arti jų ir sudeginti gyvates kurios galėjo taip lengvai įkristi į liepsnas. Pasislėpusi už registratūros stalo, suspėjo pagriebti kuprinę kurioje galėtu būti gyvatės kuo toliau nuo liepsnų. Atsidariusi kuprinę palengva į kuprinę vėl įdėjo į vidų gyvates - Niktę ir Secilijų. Su kita savo džemperio rankove prisidengė nosį ir burną, kad dūmai neapgaubtu pirmakursės ir nenužudytu su paprastu ir mažų dūmų - kuris buvo labai pavojingas grifės sveikatai.
Iškišusi galvą virš registratūros stalo ir iš naujo stebėjo kaip Mis Siledom bando vaizduoti gaisrininkę, kad visas pastatas neužsidegtu. Na, jai kolkas sekasi gerai! - pamintojo sau mintyse gyvačių mylėtoja.
-Ką ji ten sau murma po nosim? - sušnibždėjo ramių balsų ir stipriau prie savęs prirėmė juodą džemperio rankovę. - Kada ji imsies veiksmų?
Mergaitė toliau stebėjo Mis Siledom ir jos veiksmus į liepsnas, kol po ilgo laiko liepsnos užgeso ir tevyravo tik duslus dūmai po liepsnų užgesinimo. Lubų spalva tapo visai neskoninga, o ir sienos tapo ne geriausios spalvos iš baltos į kreminę, pilka ir kai kur net matėsi juodi atspalviai, o užuolaidą tikrai jau nebeliko ir buvo visa sudegę.
Žana Mokslinčė priėjo prie mergaitės ir šįkart pati prakalbo, šiek tiek mergaitei pasirodė, kad jai rūpi Silverstone sveikatą, kas jai buvo neįprasta. Jau nuo mažens vienuolikametė gaudavo mažai dėmesio iš tėvų, jie buvo pernelyg užsiėmė, kad galėtu skirt bent vieną valandą per dieną. Pati baltaplaukė rūpinosi savo išsilavinimų ir sveikata, o tėvai tik aprūpino pinigais, o retkarčiais suspėdavo skirt trisdešimt minučių, bet tai buvo labai retai, bet dėmesio vienuolikametei užtekdavo.
Šiek tiek sumišusi mergaitė nuleido rankas ir lėtai pasirodė virš registratūros stalo, o savo užsimąsčiusiu žvilgsnių pažvelgė į buvusia kerėjimo ir burtų profesorę.
-Nebuvo jokio vaidinimo, tai rimta nelaimė! - iškart užsipuolė žodžiais modelį. - Ir taip, esu sveika, o gal bijai, kad reiks vežt į ligoninę?
Jaunoji Silverstone nepasimetė parodyti savo charakterio ir iškart atsistojo ir prisėdo prie registratūros modernaus stalo, ant stalo gulėjo pilnas kompiuterių, kurie slėpė visų klientų informaciją ir registruodavo kambarius, o kai kur ir matėsi nesutvarkyti dokumentai.
-Manau, kad mums reikia kambario, kuriame galėtumėme apsistoti. - sumurmėjo sau po nosim žiūrint į ekraną.
Apsižvalgiusi aplink, nematė kamerų ar apsaugos, o kompiuteriams, net nebuvo uždėtas paprasčiausias slaptažodis, saugumui klientų asmeniniu privatumui. Kompiuteryje lengvai mergaitė užsakė Žanai Mokslinčei ir Katherine Silverstone, su suklaidinta informacija - kad buvo užsisakiusios kambarį daug anksčiau nei prasidėjo gaisras. Apsižvalgiusi aplink pamatė raktus ir pamačiusi modelio ir mergaitės kambario raktą iškart pagriebė pasitaikanti raktą, nuo kambario - trečio aukšto keturiolikto kambario raktą.
Laikanti savo gležnose rankose raktą, parodė prieš aukštą moterį ir prakalbo:
-Einam? - pakreipė galvą ir padėjo ant modernaus stalo raktą arčiau Mis Siledom, kad paimtu ir galėtu laisvai nueiti iki kambario, kol dar niekas nepamatė Žanos sukeltos netvarkingos betvarkės.
Lėtai priėjo prie aukšto modelio ir net nejusdama sugurgė pilvas - tai buvo signalas, kad baltaplaukiai reikia pavalgyti sveiko maisto. Nustačiusi liūdno šuniuko išraišką ir krokodilo ašaras, lėtai pažvelgė į Mis Siledom ir tylių balsų pratarė:
-Imk raktą, o vėliau gal galėsim nueit į parduotuvę nusipirkti sveiko maisto?

[Ariella Annė Brown]

  Keista, bet Žana aplodismentų nesulaukė, kas buvo šiek tiek liūdna. Ji pažvelgė į milžinišką viešbučio langą, pro, kurį matėsi pavasariškas vaizdas už viešbučio „Cinamonas“. Kelias minutes paspoksojusi pro langą, ištyrinėjusi kiekvieną asmenį, kuris praėjo pro šį pagaliau susiprato, kad čia kažkas ne taip. Juk prieš, tai, kai šioje vietoje pleškėjo ugnis ji nematė nei vieno žiobaro. Neilgai trukus suvokė, kad užuolaidų nebebuvo, jas sudegino ugnis, todėl dabar reikėjo kažką daryti dėl to, ji nenorėjo palikti visko belekaip, nes jei kažkas būtų išsiaiškinęs, kad ji tuo metu buvo vestibiulyje tikrai būtų apkaltinęs ją. To pasekoje ji apsižvalgė aplink, jokių asmenų pro langą nebesimatė, praskrido tik vienas kitas paukštukas, tačiau jie gi negalėjo išduoti to, kad Mokslinčė burtininkė. Ji stipriau suspaudė iš guobos pagamintą lazdelę ir kelias minutes mąstinėjo kokį burtažodį būtų geriausia panaudoti tam, kad užuolaidos atrodytų, kaip naujos. Girdėjo, kaip su ja bando šnekučiuotis Silverstone, tačiau dabar jai buvo svarbiau padaryti tai, ką privalo. To pasekoje, kolkas nieko neatsakė tik tyliai sumurmėjo burtažodį ir užmerkė savo tamsias akis, mesdama, kad burtažodis pasisekė iš pirmo karto ir jo daugiau panaudoti nebeteks. Praėjus kelioms minutės ji lėtai atmerkė akis ir užuolaidos atrodė, lyg prieš ugnį. Mergina šyptelėjo ir vėl jautėsi taip, kad išgelbėjo visą pasaulį, nors realybėje tik ištarė paprasčiausią burtažodį. Kad ir, kaip būtų buvę modeliui taip pasijusti tikrai niekas nedraudė, o jei ir draustų, ji tikrai tų žmonių neklausytų. Juk jie nebuvo karaliai, kurie įsakinėja.
  Ji atkulniavo iki Katherine ir šyptelėjo, tačiau Silverstone užšoko ant registratūros stalo. Kokia neiįauklėta mergiūkštė...- pamintijo ir nusukdama veidą su pašikšlyštėjimu nuo mergaitės.
  - Ar nemanai, kad taip išsidirbinėti yra negražu? Tiesa, jeigu nežinojai, tai aš jau nupirkau mums kambarį, todėl čia stengtis tikrai neprivalai, - piktesniu žvlgsniu nužvelgė gyvačių mylėtoją ir pastebėjusi, kad ta tai jau padarė pridūrė:
  - Taip, mes einame, tačiau į tą kambarį, kurį aš užsakiau, o ne, kaip tu vos ne pavogei...
  Ji nebaigė minties ir pasiėmusi lagaminą ranka dar persibraukė per plaukus, lėtu žingsniu palaukdama mergaitės žingsniuodama link užsakyto kambario. Juk ji pati turėjo suprasti, kad Mokslinčė tikrai nežada prisivirti dar daugiau košės. Ji besižvalgė ar šioje vietoje nesimatė žiobarų, tačiau Žanos nelaimei po truputį į vestibiulį grįžo ir žmonės. Dizainerė čiupo Silverstone plaštaką ir jau be jokių žvagimusį nusitempė ją laiptais aukštyn, o prisiminusi klausimą ar teiginį, kurį pasakė Katherine, kol ji užsiiminėjo užuolaidų tvarkymu pratarė:
  - Aš nebijau ligoninių, tačiau nedegu noru ten važiuoti.
  Tiek tepasakiusi ji atvėrė duris ir pažvelgusi į kambarį išvydo ant juodo, lyg smala stalo paliktus kelis vaisius, tai reiškė, kad Silverstone galės nebekimšti tik spurgų ir jos noras pavalgyti kažką sveikesnio bus išpildytas.
  - Imk iš čia viską ko tik širdis geidžia, manau, kad šie vaisiai tau patiks, - stengėsi tai ištarti šaltu balsu, tačiau ne viskas jai pavyko.
  - Tikiuosi, kad valgydama obuolį ji nesugebės sugriauti kambario, - sumurmėjo sau po nosimi ir nuėjo link kriauklės nusiplauti rankų.

[Katherine Silverstone]

  Baltų plaukų savininkė, net nespėjo sureaguoti, kaip Mis Siledom pagriebė gležna be penkių minučių antrakursės ranką ir nutempė į 2 aukštą patį pirmą kambarį, kurį jau buvo užsakiusi iš anksto, o ne į grifėspavogta paimta kambarį.
  Kas buvo keisčiausia, kad grifė nespėjo pratarti nė menkiausio žodžio ar iš nevilties atsidusti, bet baltaplaukė jautė, kad nereikia pradėti aiškinti Žanai Mokslinčei, kad tai buvo jos pridaryta netvarką, kai neturi įrodinančių įrodymų, o savęs irgi nenorėjo kaltinti.
Kambarys neatrodė kažkuo išskirtinis, nebent savo saldžių aromatų - cinamonų kvapas pasklidęs baltame kambaryje.
  Mergaitė pagaliau išlaisvinusi nuo stiprių modelio rankų iš kart apsižvalgė aplink erdvų kambarį, tas saldus aromatas tik užgoždavo mergaitei kvėpuoti, kas galimai galėjo sukelti dar vieną eilinį astmos priepuolį, kuris karts nuo karto buvo stipresnis. Vienuolikametė jau neištvėrusi pabūti ramiai kambaryje, žaibo greičių nulėkė prie didelio lango ir pasuko rankeną, kad galėtu bent kiek įkvėpti gryno oro, kas buvo mažai tikėtina Londone, bet svarbiausi buvo, kad nebūtu tas akinantis aromatas, kuris priversdavo užsimerkti.
  Turėjusi ant kupros nedidelę kuprinę su gyvatėmis - Nikte ir Secilijum. Paskubomis nuėjo link lovos, kad galėtu išleisti gyvates. Po mažu nusimaukšlinusi kuprinę ant lovos galo, pamažu atitraukė užtrauktuką tikėdamasi, kad jos dar neužduso nuo cinamono kvapo. Išvydusi besirangančias kuprinėje mažas gyvatėles, nušvito didžiausių džiaugsmų ir po mažu atsitraukė - du žingsnius atgal, kad pačios gyvatėles galėtu išeiti iš kuprines.
  Po ilgo delsimo, vėl pabandė prakalbėti, bet tai jau padarė gurgiantis pilvas pats kalbantis už save, kad nori valgyti, bet mergaitės netraukė vaisiai kurie gulėjo ant dar vieno modernaus stalo. Vienuolikametė labiau įsivaizduodavo šiltą maistą, patį jos mėgstamiausią, tariamai kareivišką košė su žirnius ir apibarstytais lašinukais, prie tokio maisto baltaplaukė jau buvo pripratusi kai per atostogas turėjo šlaistytis tamsiomis Londono gatvėmis per atostogas, kai negalėdavo sugrįžti į savo namus. Kol šiek tiek vėl prabudo iš savo minčių akiračio iškart atsisuko į Mis Siledom švelnių balsų pratarė:
   -Amm... Gal yra kur virtuvė? - atsiduso jusdama didelį nuovargį. - Pasigaminčiau skanios košės, jeigu nori ir tau galėsiu pagaminti.
  Lūpų kampučių šyptelėjo ir savo mėlynomis akutėmis pastebėjo, kaip iš Žanos Mokslinčės spindėjo kažkas
   - galeonas, nuo saulės spindulių kurie tvyrojo kambario atmesferoje. Manau, Secilijui reikia naujo terariumo, nes Niktei jau kaip ir prieš kelias dienas nupirkau, dabar reikia Secilijui. - pamąstė nužvelgdama iš tolo Žanos kišenę.
Nelaukusi nė sekundės iškart priėjo prie Mis Siledom su didele priežastimi ir švelniai apkabino per liemenį nepratarusi nė žodžio ir atsargiai ėmė galeonus ir metė į savo džemperio kišenes ir nukreipiant Žanos dėmėsi pradėjo kalbėti:
   -Mama! - leptelėjo išsprūstanti žodį ir padarė kelių sekundžių pauzę. - Aš labai atsiprašau, kad esu tokia neatsakinga, aš tik labai myliu gyvates, jos mane priverčia būti saugiai, o žmonėmis negalėčiau pasitikėti, net šeimą... Ji... - palengva atsiduso ir atsitraukė kelis žingsnius atgal ir iškart susidėjo rankas į džemperio kišenes. - Tikiuosi atleisite.
Pabaigusi savo nukreipiančią dėmesį keliais sakiniais, paskubomis nužingsniavo iki kuprinės, kurioje jau buvo nematyti gyvačių, kurios šiuo metų rangėsi ant lovos. Lūpų kampelių šyptelėjo pažvelgusi į gyvates ir toptelėjo galvoje, kad prisimintu: Ahh... Taip.. Pamiršau, kad buvau pasiėmusi peilių arsenalą.
Po mažu su užtrauktukų atidarė kitą skyrių ir nepastebint sumetė iš kišenės galeonus. Iš akies buvo galima sakyti, kad galeonų buvo apie penkiasdešimt ar keturiasdešimt, bet grifė buvo įsitikinusi, kad tikrai užteks naujam terariumui.
  Dar nepamiršusi apie svaidymo peilių arsenalą, kurį padovanojo jos mylimas dėdė. Ne paskubomis išsitraukė susukta medžiaginį juostelę, kurios viduje puikavosi aštrus svaidymo peiliai. Būsima antrakursė laikiusi savo šaltose rankose ryšulėlį, priėjo prie to pačio modernaus stalo ant kurio gulėjo vaisiai, išvyniojusi ryšulėlį grakščiai išdėliojo ant stalo peilius pagal aštrumą ir dar kartą pažvelgė į Mis Siledom veidą.
   -Taigi...Kada mes eisime valgyti? - šyptelėjo ir laukė atsakymo. - Susipažink, čia yra mano svaidymo peiliai, juos man padovanojo dėdė, kai aš pataikiau į taikinį nuo septynių metrų. - padarė trumpą pauzę. - Taip, taip čia yra septyni peiliai. Kiekvienas peilis turi reikšmę, kuri yra susijusi su mano gyvenimo ištraukom. Pavyzdžiui šis, - parodė pirštų į ketvirtą peilį iš eilės. - Jis su manim susijęs kai aš buvau paskendusi fontano dugne, ten mane apsupo dumbliai, kas nelabai neįtikėtina. Ir su tuo peilių išlaisvinau nuo dumblių kurie mane buvo surakinę po vandenių, taip pat dar moku su peiliais ir žongliruoti, bet tik su trejais. - padarė dar vieną eilinę pauzę. - Nori, kad parodyčiau? Bet jei gerai gausis, tu man pagaminsi koše, aš turiu receptą. - ramių balsų pratarė ir šyptelėjo lūpų kampučių.