[Torė Finitsis]

Beveik pačiame Londono centre pūpso senas, keturių aukštų pastatas. Virš dvivėrių durų pakabintas užrašas skelbia, kad būtent čia įsikūręs viešbutis „Cinamonas“. Virš užrašyto pavadinimo nukaldintos ir keturios, aukso spalva blizgančios žvaigždutės.
Įėjus į viešbutį, vestibiulio kairėje, įsikūrusi registratūra, o dešinėje laukia virtuvė ir valgomasis, kuriame, kiekvieną rytą, gyventojai gali patys pasirinkti pusryčius iš gausaus švediško stalo asortimento, o vakare laukia ir vakarienė.  Tik pietus teks valgyti kažkur mieste.
Antrame, trečiame ir ketvirtame aukšte įsikūrę kambariai. Vienuose yra tik dvigulės lovos, kituose dvigulė ir vienvietė, o trečiuose viena dvigulė ir dvi ar trys viengulės, taigi, čia puikiai tilps ir kiek didesnės šeimos ir keliauti nusprendusios poros ar draugai. Visuose kambariuose, be jokių išimčių, yra atskiras vonios kambarys. Taip pat vos įėjus į kambarį pajaučiamas lengvas, jūrą arba cinamoną primenantis aromatas. Tai visai nereiškia, kad už lango banguoja jūra ar kepamos cinamoninės bandelė, tik tai, kad visi kambariai gaivinami tokio kvapo oro gaivikliais. Na, o jei jau kvapas neįtiks, visada padės kiekviename kambaryje esantys langai, kuriuos puošia melsvos arba tamsiai raudonos užuolaidos. Ant grindų visuomet guli minkštutėliai kilimai. Apartamentuose rasite ir stalą, kelias kėdes bei televizorių, o jei jau norėsite naršyti internete, tai visame viešbutyje puikiai veikia bevielis interneto ryšys.
Beje, jeigu viešbutyje apsistosite kalėdiniu laikotarpiu, visus kambarius ir fasadą puoš mirgančios lempelės ir kitokios Kalėdas primenančios dekoracijos.

*************************

Ar galite patikėti? Torė jau beveik antrakursė. Juk ką tik krovėsi daiktus į pirmąją kelionę, o štai dabar atostogauja. Praėjo taip bijoti egzaminai ir atėjo ilgai laukta vasara. Mergaitė buvo siaubingai laiminga galėdama susitikti su tėvais ir jaunesne sesute. Vos Hogvartso traukinys pasiekė Londone esančią stotį, tėvai iškart paskelbė, kad mėnesį atostogų praleis Londone. Torė, tiesą sakant, nenutuokė tokių kėslų, nes nekantriai laukė kelionės į gimtąją Norvegiją. Bet reikalai visuomet pasisuka kiek kitokia linkme.
Taigi, mažoji Torė, kurios vardas puikiai atspindėjo mergaitė charakterį, apsistojo „Cinamono“ viešbutyje, Londono centre. Jos šeimos kambaryje, kuris tikrai buvo erdvus, buvo dvigulė lova tėvams ir dvi lovelės abiems mergaitėms.
Ramiai slinko Torės dienos čia. Buvo gera pailsėti, bet jau po kelių dienų mergaitė pasijuto liūdna, nes baisiai pasiilgo savo draugės. Medučio. Tėvai pasiūlė nusiųsti laišką kitai mergaitei. Galbūt ir ji turės noro ir laiko atvykti čia atostogų su tėčiu ar močiute. Būsima antrakursė, nieko nelaukusi, sugraibė žiobarišką tušinuką ir parašė laišką.

Beth,
Visą birželį atostogauju Londone, viešbutyje pavadinimu „Cinamonas“, ir jei atvirai, tai mirštu iš nuobodulio. Pagalvojau, kad jei norėtum ir galėtum, atvyktum paatostogauti čia. Galėtumėm vėl linksmai praleisti laiką, nes vasara be tavęs negali vadintis vasara.
Beje, siunčiu laišką žiobarišku būdu, nes pelėdos čia neturiu, o žiobariškame viešbutyje sulauktumėm daug kreivų žvilgsnių atsigabenę pelėdą.
Lauksiu, Torė.

Mergaitė įdėjo laišką į voką, užklijavo pašto ženklą ir paskrebeno Medučio adresą. Nulėkusi į paštą, įmetė savo siuntinėlį į tam skirtą dėžę ir nupėdino atgal į viešbutį.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany sėdėjo savo kambaryje. Jai vasara, kurios šiaip taip laukė, pasirodė keista kankynė. Kelis mėnesius jos nebuvo šiame Šiaurės Anglijos pakampyje, nematė puikiai pažįstamų burtininkų, raganų ir žiobarų, visiškai nesibaidančių tų, kurie mokėjo kerėti lazdele. Ji sėdėjo prie darbo stalo ir spoksojo į sieną. Beviltiškai mirksėjo atsirėmusi ant kairės rankos kumščio. Mergaičiukė tylomis atsiduso. Pirmą kartą būdama pas senelę neturėjo ką veikti. Jau senai buvo nutraukusi ryšius su draugais žiobarais, kurių jau nebedrįso vadinti draugais. Tik pažįstamais. Pasigirdo beldimas į duris.
- Kristijona, sakiau, kad nebenoriu bendrauti su tavimi, - nenoriai tarsi suurzgė ir pakilo nuo kėdės. Tai jau  turėjo buvo trečias kartas, kai jos sena buvusi draugė žiobarė bandė pas ją užeiti. Bet beldimas nesiliovė. Kelis žingsniukus Bethany žengė pirmyn ir ėmė žvalgytis pro langą.
- Užeik, užeik, - tiesmukai bei šaltai sumurmėjo. Durys prasivėrė, o tarpduryje pasirodė senelė. Po šimts, kaip elgiuosi nemandagiai!
- Ana, ką turi rankose? - pamatė balta popierių tarp jos randais nusėtų rankų.
- Atleisk, nesusilaikiau, - ištiesė popierius į Bethany pusę, - šis laiškas tau. Nuo tavo draugės. Vardas iš T raidės, bet tiksliai nepamenu. Nemanau, kad sugebėsiu ištarti.
T raidė. T raidė. Mergaičiukė paėmė iš senelės laišką ir vos tik jį atvertusi, pažino raštą bei jo braižą. Torė.
- Susidėk daiktus. Ryt ryte išvyksime, - tai paskiusi jos senelė Ana paliko Bethany. Ji stovėjo viduryje kambario ir akimis skaitė tai, ką senelė jau spėjo pamatyti. Ana apie viską pagalvoja. Vos tik perskaitė, kupina geros nuotaikos, su plačia šypsena veide, sėdo prie stalo, atkapstė iš po knygų krūvos baltą lapą, plunksną, rašalo buteliuką ir pradėjo rašyti. Viską baigusi, permetė akimis paskutinį kartą. Tekstas gavosi toks :

Miela Tore,
O, kad tu žinotum, kaip praskaidrinai mano dieną! Tiesą pasakius, laišką pirmiau už mane perskaitė senelė ir jos dėka greitai atvyksiu! Ak, dienos be tavęs ir visų nuotykių yra niekas.
Šiokių tokių pokyčių jau nutiko.
Pas vietinę kirpėją kaimelyje pasitrumpinau plaukus. Dabar jie siekia krūtinę, o pirmiau, siekė alkūnes. Be to, jie dabar šiek tiek tamsesnio atspalvio. Na, pamatysi pati.
Bethany (Medutis).

Sulanksčiusi ir įdėjusi į voką, greitai nusliuogė iki žiobarų naudojamo pašto pastato bei kuo greičiau išsiuntė jį. O tuomet striksėdama grįžo su džiaugsmu krautis daiktų.

*************

Nesvarbu, kad ką tik po gan ilgos kelionės ji jautėsi aptingusi, londono gatvėmis žingsniavo pirmyn. Bethany sunkiai vilko lagaminą, į kurį sukrovė daugybę daiktų, netgi, kaip pati pripažino, nereikalingo šlamšto. Ji jau matė iškabą.
- Ana, greičiau, Ana! - skubino vos spėjusią ją pavyti senelę, o netrukus įvirto pro duris. Jos akeles patraukė dizainas ir malonus kvapas. Kol Ana tvarkė reikalus dėl viešėjimo, Bethany suraitė paskubomis dar vieną laiškelį draugei.

Miela Tore,
Aš jau atvykau į šį nuostabų viešbutį. Palieku laiškelį vestibiulyje. Susitikime per ateinančius pusryčius.
Medutis.

Šyptelėjusi dirbusiai moterytei, mergaičiukė paliko raštelį. Užkilusi į reikiamą aukštą, pasijuto itin jaukiai pamačiusi savo kambarį.
- Man čia patinka, - paleido lagaminą ant kilimo ir griuvo į didelę lovą.
- Rytoj eisiu susitikti su sena pažįstama, gerai?
- Žinoma, Ana, - tarsi sumurkė.

[Torė Finitsis]

Torė net sucypė iš džiaugsmo sužinojusi, kad jos draugė jau netrukus bus čia. O kai kitą dieną gavo ir antrą laiškelį, sekantį rytą visa laiminga nukulniavo link valgomojo. Mergaitė Bethany pamatė beveik iš karto, todėl nieko nelaukusi pribėgo ir pačiupo į glėbį. Kai galiausiai paleido, pasiėmė lėkštę ir pradėjo krauti į ją maistą. Įsidėjo riekelą batono, sviesto, sūrio, o kai pamatė dar ir šokoladinio kremo, kuris buvo tvarkingai supakuotas indeliuose, du indelius įsimetė į lėkštę, o trečią ir ketvirtą, nepastebimai įgrūdo sau į kišenę. Juk nieko neatsitiks, taip? Tada šyptelėjusi įsipylė baltos kavos ir nutipeno link stalelio. Kiek palaukė kol Medutis pasirinks sau pusryčius ir ateis prie to pačio stalelio, o tada pradėjo kalbėti:
- Kaip tau atostogų pradžia? Ar gali patikėti, kad mes jau beveik antrakursės? Ir kokie gražūs tavo plaukai!- pilna burna beveik sušuko, pastebėjusi kiek tamsesnius ir trumpesnius Bethany plaukus, nei jie buvo anksčiau. Pati Torė jau nuo pirmų mokslo metų vidurio pasvarstydavo apie plaukų kirpimą, bet tą mintį vis nukeldavo kažkur toliau. Galbūt kažko bijodama, o galbūt, tiesiog per daug tingėdama vargintis. Mergaitė vėl pakėlė akis nuo lėkštės,- o kaip sugalvojai? Kirpti plaukus,- patikslino ir išsitraukė iš kišenės anksčiau paimtus kremo indelius.
- Nori vieno?- ištiesė delne,- jie per daug skanūs, kad vienu metu suvalgytum tik vieną. Nors ir žiobariški, bet net ir burtininkų pasaulyje mažai kas juos pranoksta.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany lėtai atsimerkė. Vos tik išvydusi lubas, nušviestas ne itin ankstyvo rytmečio, pašoko bei akimirksniu atsisėdo. Ji išvydo priešais buvusiame veidrodyje save, sujauktoje lovoje, susivėlusiais plaukais, apsimiegojusią. Tyla atrodė raminanti, tačiau pastebėjusi, jog niekur nebuvo Anos, sunerimo. Tiksliai, ji išėjo susitikti! Ak, pamiršau! Kelkis, kelkis, kelkis! Naaaagi! Keletas liuoksnių ir mergaičiukė nusliuogė nuo minkštutės lovos. Pamažu ėmė grįžti prisiminimai, ką išvis Londone vasarą darė.Turbūt, nesupyks, kad šiek tiek pamiegojau. Paskubomis susiruošusi, Bethany nulėkė iki valgomojo. Kol kas nematydama draugės, ji stengėsi neprarasti vilties. Jau ruošėsi paimti lėkštę ir susirasti kažko valgomo, kai išgirdo kažką link jos bėgant. Vos pasisukusi sugavo jai į glėbį bėgusią Torę. Bethany nežinojo, kiek truko tas apkabinimas, tačiau jo laukė tikrai ilgą laiką.  Kuomet šis baigėsi, tik šyptelėjo bei paėmusi lėkštutę, prisikrovė keletą kruasanų iš pinto krepšelio. Kiekvieną rytą, jeigu būdavo įmanoma, mergaičiukė pradėdavo kartu su šiais skaniais kepiniais. Tuomet prisipylė apelsinų sulčių, kurios pagal ją itin tiko šalia kruasanų. Akimis radusi draugę prie stalelio, nutipeno iki jo stengdamasi nepamesti lėkštės bei stiklinės iš rankų. Vos tik pasiekė stalą, padėjo savo pusryčius.
- Tiesa pasakius, nuostabi. Žinoma, žiobarai, kurie gyvena tame pačiame kaimelyje, mane erzina bei menkina, nes aš mokausi Hogvartse, tačiau ten kur gyvenu aš, daugiau nei pusė gyventojų sudaro burtininkai bei raganos, o ne žiobarai, - prisėdo ant kėdės, nusišypsojo ir parodė dantis, - iš tiesų, nieko nuostabesnio, nei susitikti tave vasarą, negalėjo nutikti. Antras kursas - nauji iššūkiai! - nusijuokė bei gurkštelėjo sulčių, - na, o kaip tavo vasara?
Mergaičiukė, sulaukusi komplimento, šyptelėjo pasijutusi pamaloninta. Belaukdama atsakymo, Bethany paėmė į ranką vieną kruasaną bei suleido dantis. Skonis pasirodė nuostabus, tarsi kepėjas, kuris tai pagamino, ne kartą tuo užsiėmė. Turbūt taip ir buvo.  Ji nurijo kąsnį kepinio.
- Šalia manęs gyvenanti kaimynė yra nuostabiausias, auksines rankas turinti kirpėja. Mano plaukus reikėjo gydyti, nes jie buvo itin pažeisti. O nusikirpti norėjau, nes kažkaip, ilgi plaukai per daug reikalavo priežiūros. Be to, dabar žymiai patogiau, - atsakė, - Keletą dienų, bandydama išvengti žiobarų, kurie nevengė manęs erzinti, pas šią kaimynę šiek tiek pramokau plaukų kirpimo. Modeliavime mano talentas prilygsta visiškiems niekams, o kirpime... Manau, kad neblogai.
Ji pati nesuprato, kaip taip greitai ir dar kalbėdama, suvalgė pusantro kruasano. Padėjusi kepinį į lėkštę, atsigėrė dar sulčių.
- Paragausiu, - paėmė iš Torės delno kremo indelį.

[Torė Finitsis]

Mergaitė klausėsi draugės ir valgė. Vos suprato, kad jai buvo užduotas klausimas.
  - Mano vasara gerai,- gurkštelėjo kavos ir šyptelėjo,- kol kas visą vasarą leidžiu čia, Londone, bet labai pasiilgau namų. Norėčiau bent trumpam grįžti,- šypsena pavirto į kiek liūdnesnį šypsnį,- dažniausiai nerandu čia sau vietos. Slankioju iš kampo į kampą. Aš net susipirkau visus vadovėlius. Kitus įpusėjau skaityt. Taigi, matosi, kad tikrai neturiu ką veikti, nes vadovėliai, bent man, nėra pats įdomiausias užsiėmimas,- Torė kiek nutilo ir atkando sumuštinio kąsnį. Jis buvo kažkoks pernelyg sausas, bet ji dabar visai netroško vėl bėgti ir rinktis naujo maisto. Kol Bethany kalbėjo apie plaukų kirpimą ir savo gautus įgūdžius, Torė vėl prisiminė tai, kad jau ilgai nori kirpti savo plaukus. Dabar arba niekada
  - Nukirpk man plaukus,- išpyškino,- jau ilgai galvoju, bet niekaip neprisiruošiu,- pridūrė. Tada greitai atsistojo ir nutipeno link kambario, atrakino duris ir įleido draugę. Apartamentuose buvo tik jos vienas.
  - Mano tėvai išsivedė sesutę į cirką ir į zoologijos sodą,- paaiškino, nes galėjo pasirodyti keista jog ji čia viena. Torė greitomis paėmė žirkles, šukas ir vandens purkštuką (buvo girdėjusi, kad plaukai kerpami drėgni). Ištiesi visus daiktus draugei:
  - Štai, atiduodu savo plaukus tavo teismui,- nusijuokė.

[Auksė Marlena Hale]

Atrodė, kad pusryčiai bėgo greitai, nors galėjo bent šiek tiek sulėtinti tempą. Bethany džiaugėsi Torės draugija. Ji buvo taip pasiilgusi šilto, nuoširdaus bendravimo, kad nevengė šypsotis ir rodyti visų savo teigiamų emocijų, kurios tvyrojo jos viduje. Mergaičiukė klausėsi draugės pasakojimų, žodžių, sakinių, kartais įsiterpdama, tačiau visą laiką, tuo besimėgaudama.
- Nukirpti tau plaukus? - tarsi pakartojo jos žodžius, tik klausimo forma, - a, taip, žinoma. Kodėl gi ne, - gūžtelėjo ir nusekė paskui Torę iki draugės apartamentų. Bethany suprato, kad jos abi gyveno skirtinguose aukštuose, tačiau tai nebuvo baisiai svarbu.
- Taigi, kokio ilgio norėtum plaukų? Tiksliau, iki kur man juos nukirpti, - nusijuokė. - Mano senelė Ana irgi išėjusi, turbūt kokioje nors kavinukėje tauškia su savo pažįstama draugužėle.
Mergaičiukė pamindžikavo vietoje, šiame komfortiškame kambaryje, o tuomet paėmė į rankas ištiestus daiktus.
- Puiku, - išsišiepusi greitai nutipeno iki rašomojo stalo, - sėsk, atstūmė kėdę, - pradėsim.
Laukdama kol Torė atsisės, Bethany surado nedidelį veidrodėlį bei taip pat padėjo ant staliuko ir ėmė nužiūrinėti daiktus, kurie stovėjo šalia.

[Torė Finitsis]

  - Taip, nukirpti man plaukus. Atrodo, jie jau gerokai per ilgi. Nemoku su tokiais ilgais tvarkytis,- pasakė draugei. Plaukai jau siekė juosmenį, o Torė buvo tokia talentinga plaukų srityje, kad galėjo tik surišti uodegą, kvailai atrodantį kuoduką ir supinti kasą arba dvi. Palaidi tokio ilgio plaukai irgi kėlė problemų. Na, kitoms merginoms gal ir netrukdytų, bet Torei jie lįsdavo į burną ir į akis. O jei dar vėjuota diena, tai vėjas taip papuošdavo plaukus, kad jie buvo panašesni į paukščių lizdą. Mergaitė aju norėjo sakyti Betei, kad kirptų vos po ausimis, bet spėjo susilaikyti. Gal nereikia tokio drastiškų pokyčių iš karto? Taip, geriau patrumpins, bet nenusirėš. O jei trumpučiai plaukai jai nepatiks. Torė nebuvo tam pasiryžusi.
  - Na, nežinau kaip abibūdinti tokį ilgį, bet maždaug iki menčių vidurio,- ištarė ir piršteliu parodė iki kurios vietos kirpti. Tada patogiai įsitaisė kėdėje ir klausė žirklių čekšėjimo. Pagriebė kažkokį mamai priklausantį mados žurnalą ir įsivaizdavo esanti prabangiame plaukų salone. Juk tų salonų klientės visada varto žurnalus ir liežuvauja, tiesa? Puslapius puošė spalvotos nuotraukos su modeliais ir šios vasaros naujienomis. Kai kurie rūbai atrodė, švelniai tariant, mažų mažiausiai keisti ir Torė niekaip negalėjo suprasti kaip tokius drabužius galima dėvėti. Nei patogu, nei gražu.
  - Ar tau nekelia juoko tokie rūbai?- nusijuokusi pakėlė žurnalą ir parodė Bethany kažkurį puslapį, kuriame puikavosi pabai jau keistai apsirengęs modelis. Trumputę suknelę dengė keisti, spalvoti žvynai ir plunksnos, o atskiros medžiagos skiautės susiūtos ne siūlu, o vielute.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany jautėsi vaikiška, tačiau suaugusi, o laikydama žirkles, kurios nebuvo pernelyg skirtos plaukų kirpimui, bandė nepasiduoti baimei. Jai visados būdavo smagu trumpinti manekenų plaukus, bandyti, kad ir tragiškai, modeliuoti šukuosenas net ir tuo kvapą gniaužiančiu, vadinamuoju plaukų laku. Bet dabar viskas buvo kitaip. Priešais ją sėdėjo labai mylima draugė.
Mergaičiukė ant stalo padėjo žirkles bei šukas, vienoje rankoje liko indukas su vandeniu, skirtas sudrėkinti plaukams.
Ji jau norėjo purkšti Torės plaukus vandeniu, bet susigriebė, kad reikėtų kitoje rankoje turėti šukas. Bethany pasilenkė ir paėmė šukas, jų pagalba bendraamžės plaukus užkėlė ant kėdės atlošo, kad matytų visą jų ilgį. Jos labai gražūs plaukai. Iššukavusi plaukučius, pamažu drėkino juos vandeniu, o sudrėkintą sritį peršukuodavo dar kartą.
- Žinoma, - šyptelėjo išgirdusi būsimą Torės plaukų ilgį. Nors apibūdinimas atrodė nekoks, ji puikiai suprato.
Sudrėkinusi plaukus Bethany padėjo purkštuką, pagriebė žirkles ir žvilgtelėjo į žurnalą. Minutės pertraukėlė.
- Mm, - atsiradusi šypsena parodė šviesius dantukus, - tikrai. Rūbai labai keisti! Ir apskritai, tos žiobarų mados yra labai keistos.
Pakomentavusi modelio aprangą, pasirinko vieną nedidelę sruogelę, ją peršukavo, galus suspaudė pirštukais, sulygino ir pradėjo kirpimą. Toks darbas reikalavo kruopštumo, begalinės kantrybės ir užsispyrimo, tačiau jai labai patiko.
Maždaug po dvidešimties minučių Bethany nukirpo, tiksliau patrumpino, paskutinę likusią sruogelę. Atsidususi padėjo žirklės ir šukas, o nuo artimiausios spintelės paėmusi veidrodį, ištiesė Torei :
- Štai, baigiau, - pamatė savo atspindį veidrodėlyje, paskubomis, - patinka?

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Šilta rudens saulės spinduliai skverbėsi į kambarį, vėjas palengva kedeno užuolaidas, atnešė gaivaus oro. Kažkur, sučiulbėjo paukštukai.
Bet Igis nesujudėjo.
Jis ir toliau snaudė, apkabinęs Emi, nė kiek nekreipdamas dėmesio į aplinkinius garsus.
Kur tau. Kur tau į juos kreipsi, kai jautiesi pats laimingiausias dvidešitmetis pasaulyje.
Jaunuolis krustelėjo, bet nepapudo.
Už durų, pasigirdo trepsėjimas, tempiamų lagaminų riedėjimas.
Igoris toliau pūtė į akį.
Išskyrus....
Rudaplaukis per miegus susiraukė. Kažkas jį kuteno.
K ą ...
Ir staiga, vienas nekaltas...
-Murrr.
Igoris būtų šokęs iš lovos, jei ne šalia mieganti sirena, tad tik greitai praplėšė akis. Juto, kaip virpulys prabėgo visu kūnu.
Tai dar labiau sustiprėjo kai pamatė skaisčiai mėlynas akis.
-Sniegiau?- kimiai iš nuostabos sumurmėjo, negalėdamas patikėti savo akimis, kad Kajaus dingęs katinėlis kuo ramiausiai tupi priešais jį, ant naktinio staliuko.
Baltasis katinas sumurkė antrąsyk. Jis visas buvo sulysęs, kailis purvinas, ne toks, kaip kadaise buvo - švytintis, tvarkingas,  pėdutės kruvinos, kaip ir kaklas- matyt neapseita be katiniškų kovų.
Igoris papurtė galvą ir lėtai atsikėlė, bandydamas nepajudinti ir neprižadinti Emilijanos. Jaunuolis pabandė prisiminti kiekvieną momentą, kas gi nutiko po pakrantės. Tuo tarpu Kajaus katinas ramiai žvelgė į vilkolakį- nešiepė ilčių, nešiaušė kailio- suprato, kad Igis nepavojingas. Visgi, rudaplaukio tai nenuramino, nes nemėgo šio katino dėl savo prigimties. Bet dar, dar galėjo pakęsti šį balto kailio kūtvėlą. Paskandinti kibire neketino, bet ir neglostė.
Igoris užsimerkė ir rankomis pasirėmė galvą. Ši nemaloniai tvinksčiojo dėl galybės minčių: po pakrantės jie iškeliavo. Iki pat vakaro prasitąsė pro miestelius, kolei užsuko į Londoną. Viešbutyje apsistojo.
Prisiminus tai, Igoris staigiai atsimerkė ir permetė akimis po kambarį: baldai savo vietose, drabužiai buvo tvarkingai sulanktyti ir padėti ant komodos, vyno taurės- taip pat.. Jiedu visą vakarą kalbėjosi, kolei vienas iš jų pirmasis nulūžo. Ar negi Emilijana?
Sniegas gailiai sumiaukė, ir Igis atsiduso, nulinčiuodamas baltakailį žvilgsniu. Išlipęs iš lovos, greitai čiupo katiną už pakarpos, pasigriebė burtų lazdelę nuo staliuko ir tyliai nužingsniavo į higienos kambarį.
Nors ir pasigirdo vandens čiurlenimas, spintelės atidarymas, burtažodžio burbtelėjimas, Igio mintys tikrai nesisuko apie Sniego nagus, kurie gali subraižyti jo rankų odą.
Jis galvojo apie tai ką pasakė Emilijanai: apie Kajų, kodėl aštuoniolikos jį pasiėmė globoti, apie Valstijoje vykstančius įvykius, susijusius su Medžiotojais, Senatu ir klanais, apie tai, kodėl svarbus Kris duotas šešiakampis, aštriabriaunis metalinis raktas su įsodintu it rūkas spalvos brangakmeniu.
Netrukus kiek įmanoma sausas Sniegas išlėkė iš kambariuko, visiškai nepatenkintas, kad Igoris jį maudė kriauklėje. Katukui tai buvo įžeidimas - Kajus jį prausdavo vonioje, o netam baltam bliūde, kurį dvikojai vadina kriaukle. Sniegas ir Kajus visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad vonia baltajama katinui buvo kaip baseinas - dėl to tarp globotinio ir dvidešimtmečio kildavo ginčai.
Igoris, nusišluostęs rankas rankšluosčiu, atsisėdo  ant lovos krašto.
Jis vis dar negalėjo patikėti, kad tai tikra. Tiesą sakant..nemanė, kad taip iš tikrųjų ateityje galės nutikti... kad bus sužadėtiniu merginai, kurią be proto myli.
Ir štai, po dviejų metų jie abu esą viename kelyje. Dvidešimtmetis žvilgtelėjo į McWellę, o Sniegas,  tuo tarpu tapo kilimėliu - išsitiesė prie spintos.

[Emilianne Mcwelle]

Pirštais čiuopė tuščius vėstančius patalus šalia savęs. "Ateik vienuoliktą. Tave palydės. Tik nevėluok, už punktualumo nebuvimą bus kam sumokėti" V.e.l.n.i.a.s Mergina sunkiai praplėšė užmiegotas akis. Apsidairė. Iškart nesusivokė kur esanti - vaizdas virš galvos nepažįstamas, kambarys nematytas, patalai neįprasti.   stebėdamasi persibraukė ranka plaukus. Sruogos užkliuvo už kažko neįprasto. Nusišypsojo pati sau. Akimirksniu grįžo praėjusios dienos įvykiai. Išsišiepusi luboms tingiai markstėsi rudens saulės spinduliuose, po detalę prisimindama viską, pradedant jūros ošimu ir neramiai plazdančia širdimi, baigiant pažįstama šiluma, lūpomis... Gal dėl malonaus mieguistumo, o gal dar dėl ko, tačiau tik po kiek laiko į mintis sugrįžo savigrauža, pamiršti susitikimai ir dalykai, kuriuos ji mielai būtų palaidojusi giliau pragaro. Igorio šalia nebuvo, tačiau vandens čiurlenimas vonioje leido suprasti, kad jis netoli. Pasiremdama rankomis atsikėlė, suleido pirštus į plaukus. Po galais, na ir įklimpo. Tačiau... Saulės spinduliai atsimušė nuo žiedo. Verta.
Bet kad ir kaip būtų keista, miegojo ji neramiai. Pasąmonėn nuolat beldėsi vaizdai, garsai, viskas, dėl ko ji turėjo atsisukti pastarąsias valandas ir tada tiesiog neperskaityti Igorio raštelio.  Sapno šešėlis vis dar slankiojo mintyse, tačiau švelni rudeninė ryto saulė, įspindusi pro langą, kiek sudėliojo mintis į vietas. Emi įsmeigė žvilgsnį į priešais esančią sieną. Neįprastas žiedo svoris ant rankos buvo vienas jos ateities variantas, o pažįstamas jūros dvelksmas iš pakabuko - kitas. Jai reikėjo abiejų, be vieno kurio gventi sektųsi sunkiai. Teliko nuspręsti dėl kurio. Nuleido galvą. Igorio jai reikėjo. Kitaip nepasakysi. Tačiau ar ji galėjo sau leisti lyg niekur nieko vėl ramiai žiūrėti į akis, bučiuoti ir užmigti šalia tarsi nieko nebūtų įvykę? Ir ar ji galėjo sau leisti grįžti pas sirenas, kai išdavė viską, kuo jos tiki? Ir dar tos velnio neštos ir pamestos paslaptys, kurias aiškindamasi ji vos galvo nepalydėjo, o laimėjo lygiai nieko. Bejėgiškai nuvirto atgal į patalus. Išsiaiškino tik tiek, kad dar labiau viską supainiojo.
Vonios durys atsivėrė ir ant kilimais iškloto grindinio mergina išgirdo ne pažįstamą žingsnių rimtą, o kur kas mažesnių ir minkštesnių kojyčių keliamą garsą. Pasisuko, mėgindama įžiūrėti kas gi čia įvyko. Prie spintos jaukiai susirangiusį baltą katinuką nesunkiai galėjai palaikyti kilimėliu - tik turėdama atmintį detalėms Emi kuo puikiausiai žinojo, kad jokio kilimo vakar tenai nebuvo. Kilstelėjo antakius ir atsisėdo, tuo pačiu prisišliedama Igoriui prie šono. Šilta.
 - Kada spėjai įsitaisyti katiną, m? Ir kada jis čia spėjo atsirasti?- paklausė, tačiau neįkyriai ir mieguistai - šiluma ir nepamainomas saugumo jausmas kvieste kvietė atsigriebti už kažkur prapuolusias miego valandas. Net ir ne itin malonūs atsiminimai, susiję su praleistu taip pat ne itin malniu pokalbiu, nugrimzdo kažkur toli, kur artimiausiu metu sirena jų ieškoti neketino. Padėjusi galvą vaikinui ant peties (šiaip dėl nemažo ūgų skirtumo ir kitokių aplinkybių tokia privilegija nedažnai pasimėgaudavo) ir lėtai stebėdama nuo žiedo atsimušančius saulės spindulius Emi vis dar mėgino atsikratyti užpuolusio mieguistumo. Leido sau svajoti apie šviesią ateitį, kurioje nebus nei Senato, nei Medžiotojų, nei piktų sirenų ir dar piktesnių asmenų... Sąrašas vis ilgėjo, kol galiausiai mergina susivokė, kokį neapgalvotą žingsnį žengė.
 - Tai... Ką darysim toliau?- paklausė vis dar mėgindama išlaikyti tokį pat nerūpestingą ir džiugų, prie gražaus rudeniško ryto derantį balsą, tačiau tai buvo gal beviltiška.- Aš... aš dar daug ko... tiesiog nežinai... gana daug...- lūžtančiu balsu pabaigė. Palaukei, kol žiedelis saugiai ant rankos nuguls ir dabar išpasakosi viską, ko daugelis vyrų nenorėtų išgirst? Šaunuolė, nieko nepasakysi... Sąžinės balselis, pajutęs palankias sąlygas Emi pakankinti, neketino liautis. Mergina nenoriai pasitraukė nuo Igorio ir atsistojo nugara į jį, prieš veidrodį. Matė save - tokią, kokią matydavo kiti - mažutę, dailią, gražią - ir vaikino, tebesėdinčio ant lovos, atspindį. Giliai įkvėpė. Nežinojo kodėl, bet pagalvojo, kad šitaip bus lengviau.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Emilijanai paklausius apie Sniegą, Igoris švelniai nusišypsojo. Prieš akis išdygo scena, kaip mažasis Kajus, laikydamas savo rankose baltą kamuolėlį su uodega, klausia ar galės kačiuką pasiimti kartu.
-Tai mano globotinio katinas vardu Sniegas,- paminėjus katinėlio vardą, šis pastatė ausis,- Neklausk tokių dalykų. Aš nesuprantu katinų- nežinau, kodėl jie išeina kada nori, grįžta kada nori,- vyptelėjo vilkolakis.
Dvidešimetis viena ranka apkabino sireną, šiai padėjus galvą ant jo peties. Jūros, jodo kvapas sukuteno antgamtiko uosę, kaip ir odą - šilkiniai merginos plaukai.
-Hmmm,- numykė šis, nenumanydamas ką sakyti.
Rytas buvo gražus: auksniai spinduliai krito pro užuolaidas, pro šiek tiek pravertą langą skverbėsi gaivus, šaltokas rudens oras.
Jaunuolis kaip niekad norėjo taip sėdėti amžinybę ir nesukti galvos dėl paslapčių, pavojų, kurios subjauros savo skaudžiais rėžiais šį gražų rytą, tačiau kitos išeities neturėjo - jei vienas kito nepažinos bus dar blogiau, o ginčų, vykusių virtuvėje, tik dar labiau padaugės.
-Prieš paskelbdami kitiems, kad esam susižadėję,- Igoris nejučia prisiminė Džeimsą Greywindą. Kaip tu reaguosi, įbroli? Daug laiko praėjo nuo paskutinio jų susitikimo. Ir kaip keista, pyktis įbroliui slopo. Širdyje pasiliko tik noras darsyk susitikti su buvusiu djevelenu ir akis į akį pasikalbėti. Norėjo jam atleisti ir atsiprašyti už tai ką jis pat padarė Džeimsui tą vieną nutikimą Demonų metro. Melos ir Emi dėka, to metro grindys dar labiau nenusidažė kraujo raudoniumi,- Turėtume vienas kitą daugiau pažinti,- tarė tvirčiau, atidžiai stebėdamas, kaip McWelle atsitraukia. Neilgai trukus merginos žalios katiniškos akys atsispindėjo veidrodyje.
Miškas ir jūra.
Kaip keista. Pati mergina buvo jūros nuosavybė, (kurią bandė, bando ir bandys nusivogti) tačiau jos akys - jos žalumos akys- priklausė miškui.
-Nes...kai kitiems tai pasakysim, gali atsitikti taip, kad nebeturėsim laiko vienas kito paslaptims atskleisti,- Ir beje, - giliai įkvėpė,- Norėčiau žinoti apie tėvus.
Nežinau kas tą kartą atsitiko Koukvorto pakrantėje, bet ta sirena... Jai tu buvai svarbi. Visgi, papasakok ką veikei, kai baigei Hogvartsą... Jei iš viso ten grįžai po Demonų mūšio.
Mėlynai pilkos akys įsmigo į žaliųjų atspindį. Vaikinas nuleido akis, nužvelgdamas minkštą kilimą, ne dėl to, kad  sirenos žvilgsnio neatlaikė. Lorijanas iš kišenės išsitraukė dėžutę, kurioje visai neseniai gulėjo buvusios bendrakoledžės žiedas.
-Ką pati norėtai sužinoti apie mane? - nė nenumanydamas ko imtis, Igoris pirštais lietė dėžutės briaunas. Keistas įprotis, galima sakyti.

[Emilianne Mcwelle]

Ji nemėgdavo žiūrėti į save. Taip, ji buvo labai graži. Žinojo tai. Tačiau taip pat žinojo ir to grožio kainą. Panašiai buvo ir dabar – miegui nuvogusi (aišku, negrįžtamai) jo marškinėlius, susitaršiusiais plaukais, pablyškusi (to, dėkuidie, nesimatė per stebuklingu būdu išsilaikiusį veido tinkavimą) mergina stovėjo prieš veidrodį, tačiau atspindyje skaičiavo kiek skirtingų ornamentų turi sienos apmušalai. Pasakojo tuščiomis akimis spoksodama į veidrodžio rėmo išraitymus
 - Hogvartso aš nebaigiau. Nei vienas, kuris buvo jaunesnis nei tu, Caroline ir Džeimsas, jo nebaigė. Pirmąją pasakojimo dalį jau girdėjai – buvau paversta, laiką leidau psichiatrinėj kartu su viena mergina iš Grifų Gūžtos. Slapstūnai jai atėmė protą,- ji dar negalėjo to vardo tarti be pagiežos.- Tada kažkoks nematytas šaunuolis mane atvertė. Net nepamenu kaip atrodė - tada buvau per plauką nuo uždusimo ir vos pajėgiau atskirt šviesą nuo tamsos,- žodžiai liejosi kaip tekantis vanduo - greitai ir veržliai.-Pirmiausia man reikėjo jūros vandens, tada dar negalvojau nei apie tave, nei kur dėsiuos vėliau. Aš nežinau kaip savo jėgom be jokių atsargų sugebėjau nusigauti iki Koukvorto. Nežinau kodėl ten. Beveik nieko iš to tarpsnio neatsimenu. Atsitokėjau toje oloje, kur...- Emilijana užsikirto, veidrodyje sutikusi vaikino akis.- Pats prisimeni. Naktį pirmą kartą pamačiau sirenas. Jos nelengvai priima kitas pas save... tačiau Akvilė mane atpažino, nors nemačiusi buvo tiek metų. Tada dar nieko nežinojau,- mergina šviesius išsidraikiusius plaukus greitai susuko į mazgą. Vien tam, kad rankos kurį laiką turėtų veiklos.- Prisitaikyti nebuvo lengva. Tu matei bendruomenę, matei, kiek jų daug, matei, ko jos trokšta ir ko nesibodi tam pasiekti... Taigi mokiausi. Teoriškai ir praktiškai. Palyginus tas laikotarpis buvo net malonus, nes sirenos man dar neliepdavo daryti nieko, ką aš laikyčiau išdavyste. Žinoma, jų motyvai buvo kiti,- Emilijana kilstelėjo antakius.- O tada, vieną gražų vakarėlį pasirodei tu. Tą istorijos dalį matei savo akimis,- mergina giliai įkvėpė. Jautė, kaip apsauginis sluoksnis nyksta, ji jaučiasi vis labiau pažeidžiama, tarsi nuoga, į dienos šviesą išvilkusi visus skeletus, nors žinojo, kad tai dar tik pradžia.- Paleidau tave. Nesitikėjau pamatyt dar kartą. Sirenos patikėjo, kad tavęs nebėra gyvo. Tada ir sužinojau. Akvilė yra mano motina. Mano ir Kris tikroji biologinė motina. Savo laimei, mamos ir dukters ryšio ji megzti jau nebemėgino. Matyt, užteko proto suvokti, kad „nužudžiusi“,- Emi piršais parodė kabutes.-tave, mano prielankumo ji tikėtis nebegalėjo. Ką darysi, toks gyvenimas, tačiau tai nereiškia, kad ji ketino mane taip lengvai paleist. Turėjau gyventi su sirenomis ir elgtis kaip ji, kad... kad laimėčiau tau laiko,- mergina nuleido akis.- Tau nebus malonu tai išgirsti, bet aš privalėjau nesukelti įtarimo. Buvau... kaip čia švelniau pasakius... lygiai tokia pat kaip jos, neiškiriant nei žudymo, nei pasilinksminimų su sveiką protą prarandančiais jaunais vaikinais...- ji prisivertė pakelti akis, bent veidrodyje pamatyti Igorio emociją.- Ir tai nebuvo malonu. Koktu matyti, kai mylintis, antrąją pusę, o gal net ir vaikų turintis vaikinas nuo vieno žvilgsnio gali viską pamiršti, tapti tiesiog beasmeniu, savo akis ir rankas nukreipt tik į mane. Savo akim mačiau kaip griūna šeimos, kaip merginos laukia jų sugrįžtant. Kartais sirenos palikdavo jaunuolius gyvus – ne iš geros širdies, o pasilnksminimui. Nes kartą girdėjęs tikrąją sirenos giesmę į nei vieną žemės moterį ir pažiūrėt nenorėsi,- Emi akimirkai nutilo. Susijaudinusi kalbėdavo greitai, be pauzių, be atsikvėpimų.- Nenuostabu, kad senieji burtininkai mūsų taip bijojo ir nekentė. Aš irgi nekenčiau to, kas esu, tiksliau to, kuo tapau.- Mhm ir vis tiek viską sušvelninai, šaunuolė, nieko nepasakysi.- Vienintelis dalykas, ką galiu asakyt gero, kad jos patikėjo ir paliko ramybėj. Tačiau laikui bėgant Akvilė ir kitos pradėjo spausti, kad laikas Atvertimui. Tai padariusi būčiau palaidojus galimybę kada nors tave pamatyti, taigi pabėgau. Tolesnę istorijos dalį jau žinai - radau tave, pabuvau lininiam tinkle ir taip toliau,- Emilijana atsikvėpė. Nepasakei. Vis tiek nepasakei. Kiek dar tempsi? Jis turi teisę žinoti. Perbraukė ranka plaukus. Iki kraujo nukramtytos lūpos liudijo, kad sirena jau ilgokai kovoja su savimi.
Galiausiai neištvėrė. O ar būtų galėjusi? Kas rytą nubusti šalia žmogaus, nesavanaudiškai davusio jai viską, ir kaskart galvoti ko jam nepasakė. Juk gyvenime svarbiausi būtent nutylėti dalykai.
 Žvilgsnis neramiai bėgiojo po kambarį, tarsi mėgindamas atrasti nors užuominą, kaip pradėti. Nuo ko pradėti. Kokiais žodžiais.
Trūkčiojantis įkvėpimas ir jį sekantis atodūsis.
- Aš...,- pradėjo, bet vėl užsikirto. Rodos, balso stygos, kaip ir mintys, buvo susivėlusios į milžinišką neatpainiojamą mazgą. Ledinis šaltis perbėgo kūnu nuo plaukų pašaknų iki pirštų galiukų.
Kuo išpažintis skiriasi nuo prisipažinimo? Išpažintis neteisina. Ji kaltina, nepalieka galimybės gintis. Atiduoda nuogą, išdraskytą ir atvirą kitų akių teismui. Mėlynų, su pilku atspalviu. Ar jos supras? Ar sugebės atleisti? Ar jis sugebės kasryt pabusti žinodamas?
Kentėti reiks abiems, vienu ar kitu atveju.
Emilijana pasitraukė prie sienos, rankomis įsiremdama vėsų gruoblėtą paviršių.
Ne, ji nesugebės. Nesugebės įskaudinti to, kurį myli labiausiai.
Kai nežinai, ir širdies neskauda.
Bet jau įskaudino. Teliko pasakyti.
Bet ar žodžiai pajėgūs išreikšti viską, kas išties guli ant širdies, ar pajėgūs ją parodyti?
Mergina nuslydo ant grindų, įsikniaubė į kelius. Bijojo, kad neatlaikys kojos. Balti plaukai dengė viedą kaip saugi užuolaida, tačiau mergina be gailesčio juos nupurtė už nugaros.
 - Kelios dienos tau išėjus, sirenos surengė neeilinį pasibuvimą. Aš jame dalyvavau. Tai notte di mare e luna, mėnulio ir jūros naktis,- balsas skambėjo tyliai, aiškiai ir lygiai, tarsi iš vadovėlio. Tačiau toji uždanga netrukus nukrito - megina giliau įkvėpė ir tęsė kapotais sakiniais.- Jos speifika paprasta. Jeigu įprastu metu sirenos jaunuolius apžavi ir, paprasčiau tariant, tiesiog su jais pasiglamžo... Tomis naktimis jos sau leidžia daugiau,- Emilijana pagalia pakėlė akis nuo grindų ir pažvelgė į ant lovos tebesėdintį vaikiną.- Nėra būdo tai pasakyti gražiau. Norėčiau, kad nežinotum, kad to net nebūtų įvykę. Bet įvyko. Turi teisę žinoti ir tada spręsti, kaip elgsies toliau,- mergina kilstelėjo ranką su žiedu. Kalbėjo dar tyliau, įsivaizdavo, kad atpasakoja prastą muilo operą, o ne savo gyvenimą.- Per tą naktį išdaviau tave daugiau nei penkis kartus. Per vieną vienintelę naktį permiegojau su daugiau vaikinų, nei gyvenu metų.
Ištarti žodžiai skambėjo dar baisiau nei mintyse. Emilijana atsargiai nusimovė žiedą, taip jaukiai gulėjusį ant piršto. Atsistojo, tebežiūrėdama į žemę. Padėjo dailų pamintos meilės simbolį priešais save.
 - Jį dovanojai nežinodamas, kad peršiesi tave išdavusiai. Tau spręsti, ar jį pasiliksi, ar išmesi vandenin kartu su pasitikėjimu,- ji neverkė, ir tuo pati stebėjosi. Gal todėl, kad per pastarąsias dienas jau verkė daugiau nei galėjo.
Saulės spinduliai toliau ramiai ir tykiai slydo į viešbučio kambarį, nepaisydamiką tik čia pasakytų žodžių tamsumo, atsimušdami į ant grindų padėtą sužadėtuvių žiedą ir vieną vienintelę ašarą, akimikai sužėravusią ant sirenos skruosto.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Pirštai toliau tyrinėjo dėžutės sieneles.
-Slapstūnai...- tyliai pakortojo mėlynplausčių grupuotės pavadinimą. Išgirdęs apie atvertimą, prisiminė juodą lašo ženklą ant merginos rankos. Igoris susiraukė
-Nė nutuokiu, kam galėjo reikėti tave atversti,- tarė, - Vargu, ar kas bent kažkas žinojo iš pašalinių, kad buvai paversta rupūže. Negi slapstūnai atvertė tave? Bet tada kam jie taip pasielgė? Kodėl jiems tai turėjo būti į naudą? - Igoris jau nieko nesuprato. Apkerėti, o vėliau patiems atversti? Nelogiška. Čia, kažkas kitaip turėtų būti.
Igoris dar sykį nužvelgė sireną. "...buvo net malonus...""Paleidau tave. Nesitikėjau pamatyt dar kartą."
Širdis nemaloniai sutvinksėjo.
 Žodžiai, mintys susivėlė. Igoris pasimuistė. Norėjo kažką sakyti, bet susilaikė. Ne, nedabar. - Igoris nenorėjo nutraukti sirenos kalbos, o gal ir nenorėjo daugiau jos skaudinti, ar išmušti iš vėžių, mat juto, ką ji dabar pasakys..bus nekažkas. Jis niekad nematė tokios Emilijanos, stovinčios prie veidrodžio: susikaupusi, gal kiek pasimetusi, tarytum bėganti nuo savo darbų, tačiau žinanti, kad juos reiks pasakyti, nors ir kaip skauda taip padaryti.
Igoris tylėjo. Jo mėlynai pilkos akys sekė kiekvieną sirenos judesį, tačiau neišdavė nieko ką dabar mąsto.
Mokinaisi. Žinant  faktą tą, kad Emi, kitaip nei jis, pernelyg mažai žinojo apie savo rasę, Igoris stengėsi jos nepeikti už tai.
"Ko laikyčiau išdavyste.."
 Igoris nusprendė nesigilinti, mat bijojo, kad ne jo nosiai sirenų mokslai, kita vertus, norėjo išsaugoti savo požiūrį į Emi, kad ši - tik mergina, kuri nė nemėgintų išduoti jo.
Igoris nuleido akis žemyn, išgirdęs tą dalį apie Koukvorto pakrantę, bet sužinojęs tiesą apie Akvilę, sustingo.
-Ką..?- Igoris negalėjo patikėti, kas ta sirena, kuri vos nenužudė jo su sidabriniu durklu, yra  Emilijanos motina.
Dvidešimtmečiui to buvo per daug. Tiesą sakant, jis buvo susitaikęs su Greywindų darbais - nužudyti jo tėvai, kad jis būtų vietoj Džeimso Slapstūnams, bet kažkas panašaus vyktų Emilijanos aplinkoj, Igoris paprasčiausiai to nesitikėjo.
Tačiau tolimesni Emilijanos žodžiai jį pritrenkė.
-Man nereikėjo laiko,- sugriežė dantimis Igoris. Meluok. Tau reikėjo. Tau reikėjo susigaudyti jausmuose. Vaikinas, kaip sužeistas šunytis, žvilgtelėjo į sireną,- Aš buvau pernelyg toli, kad taviškės  mane būtų susiradusios! - vos nesušuko Igoris. Jis papurtė galvą,-  Ne.
Žinia, kad Emi buvo su kitais vaikinais, jį išmušė iš vėžių.  Igoris pasijuto sunkus,  prislėgtas Emilijanos žodžių. Įskaudintas.
 Jis žinojo, kad Emi taip elgėsi norėdama apsaugoti juodu, kad jie vėl galėtų būti kartu, tačiau, visgi, jaunuolis jautėsi įžeistas - Igoris norėjo, kad Emi būtų jo. Jo vienintelio.
Giliai įkvėpė.
Ji sirena.
 Igoris pajuto, kaip stingsta iš skausmo.
Ji susitepusi. Iš kur jam žinoti, kad Emilijanai, kuris nors iš tų vaikinų jai nekrito į akį?  Iš kur jam žinoti, kad Emilijana sugebės mylėti jį ir nenukrypti kairėn? Ji buvo priversta, bet ar nenutiks taip, kad ji nukryps kairėn savo noru?
Ji sirena.
Šie žodžiai jį skaudino. Taip, jis tikėjosi, kad jų santykiams kliūdys tik Senatas su Medžiotojais, bet ne ir jos prigimtis!

-

-Žinau, kad ją myli,- sunkiai atsiduso Myša ir atsilošė krėsle,- Bet ar bent žinai, kad ne tik dėl vilkolakių bendruomenių slaptumo išsaugojimo buvo sukurtas šis vilkatų įstatymas?
Igoris tylėjo.
-Ne.
Myša patylėjo.
-Šis įstatymas buvo sukurtas ir dėl to, kad vilkolakius išsaugotų  gyvus. Pamilę sirenas ir susidūrus su jos prigimtimi, šie ne visados susitaiko su savo sudaužytomis širdimis.
Igoris jau žinojo, kas šiems nutinka.
-Jie arba nusižudo, arba juos nužudo sirenos,- tarė Myša, rūsčiai dėbteldamas į savo anūką,- Ledau tau su ja gyventi ir tikėjausi, kad po kurio laiko ji tau atsibos ar bent nuspręsi, kad nenori rizikuoti savo gyvybe.
-Tu tikėjaisi, kad šią klano problemą tai yra mano santykius su Emilijana, dar gali išspręsti? - lėtai paklausė Igis, jausdamas kylantį pasipiktinimą,- Ar tu bandei sutrukdyt-, tačiau rudaplaukis nespėjo nieko daugiau pasakyti, kaip alfa greitai nutraukė jį:
-Ne, nebandžiau nutraukti juodviejų santykių, o tik tikėjausi, kad gal apsispręsi neeiti tuo keliu.
Igoris sukandęs dantis susiraukė.
-Tau tai tik rūpi klano gerovė,- piktai išrėžė jaunasis Lorijanas.
-Ne tik, bet ir tavo, Igi,- šaltai atkirto Myša, ignoruodamas besiveržiantį anūko pyktį,- Negi, manai, kad malonu stebėti, kaip tu darai ne tik mano, bet ir tavo tėčio klaidas?
Rudaplaukis susitingo, jau norėjo kažką tarti iš nuostabos, bet Myša tik pamojo ranka tylėti.
-Kaip ir aš, kaip ir Adamas, buvom įsimylėję sirenas. Žinai, kokia mūsų trijų klaida? Mes pamiršom faktą, kad jos sirenos ir jos nėra paprastos merginos ar vilkolakės. Jos vijoklės ir jos niekados neprisiriš prie vieno vaikino, Igori. Įsidėmėk iki grabo lentos, ir to, ypač nepamiršk, kai jai piršiesi.

-

Igoris tylėjo. Jo nieko gerą nepasakančius mėlynai pilkos akys žvelgė į veidrodžio stiklą. Viduje kunkuliavo įvairiausi jausmai: pyktis, skausmas, baimė, bandymas atleisti, netikrumas, tačiau širdį labiausiai grobė pyktis ir skausmas. Tačiau užuot rėkęs, pyktį atvirai demosntravęs, sėdėjo ant lovos beveik nebylus ir sustingęs it senyvas medis. Vilkolakis buvo sutrikęs, išmuštas iš vėžių. Ką jam daryti? Kaip elgtis? Ar atleisti?
Vaikinas dar labiau sutriko, išgirdęs apie tą naktį.
Ir viskas tada apvirto.
 Nekaltink jos dėl to ką padarė. Pats turėjai numatyti.- pačią pirmą akimirką sušnibždėjo vidinis balsas,-  Juk ji sirena. Bet ar tavo turima rasė gali tave pateisinti nuo tavo padarytų klaidų? Ne. Bet ar tada pasaulyje negali būti išimčių? Kodėl pasaulyje negali būti sirenų, kurios nesipriešina savo prigimčiai? Juk vilkolakiai turi Antivilkinio eliksyrą, vampyrai gali tapti vegetarais, djevelenai gali susirgti nežinoma liga ir vėl tapti žmonėmis, o sirenos... Rasė...ne tavo klaidų pasiteisinimas... Bet ar ji teisinasi? Prašo atgailos? Ji buvo priversta, vien dėl to, kad gaučiau laiko. Ji nesitikėjo manęs išvysti
Bet... kodėl anksčiau nepabėgai?
Nykštys sustingo prie dėžutės dangtelio kraštinės.
Nerimstantis rudaplaukis padėjo dėžutę ant naktinio stalelio.
-Kodėl....?- Igoris perbraukė pirštais savo rudas garbanas. Jis juto, kaip tvirtos grindys slysta iš po kojų,- ...Jei bent nutuokei apie sirenų gyvenimą, kodėl patį pirmą kartą nebėgai iš tos bendruomenės? Kodėl tu laukei iki tol, kol artėjo to Atvertimo data? Kodėl nepabėgai prieš tą naktį?
"...Daugiau nei kiek metų nugyvenau..."
Igoris sukando dantis. Ne, tik ne tai. Rankos nuslydo ant kelių, suspaudė kumščius. Neviltis smaugė jį.
Jo vienintelio...
Emi...
-Mur,- Igoris nė nepastebėjo, kad pabudęs Sniegas pritipeno prie sirenos. Baltas katinėlis prisiglaudė prie sirenos kojų, lyg ramindamas, lyg guosdamas. Katės vargiai supranta žmonių kalbą, užuot supranta jų jausmus.
Rudaplaukis užsimerkė.
Kiek? Devyniolika? Dvidešimt? - širdis daužėsi krūtinėje it pasiutusi. "Mes pamiršom faktą, kad jos sirenos ir jos nėra paprastos merginos ar vilkolakės...." - galvoje nuskambėjo Myšos žodžiai, kuriuos išgirdęs Igoris nenorėjo tikėti ir manyti, kad Emi kitokia nei kitos sirenos.
Suspaudė kumščius stipriau.
Ji ir kitokia.
Ne. Paleisk ją. Ji susitepusi.  Ne, bet ji buvo privertsta. Ji gailisi. Ji.. Igi, ji jau ne ta dvylikametė, kurią pirmą kartą pamatei Didžiojoje salėje, puošiant Švilpynės stalą. Paleisk ją.
Igoris pabandė atpalaiduoti rankas, tačiau įtampa visame kūne niekur nedingo.
Bet aš ją myliu.
Igoris pakilo, ir tyliais žingsniais prisiartino prie sukniubusios Emilijanos.
-Tu nesiteisini,- Igoris sunkiai taręs atsisėdo šalia Emilijanos.
Bet ji buvo priversta, tai reiškias galėjo maištauti.
-Tau reikėjo kartu su manimi ir Sorenu keliauti...ir nereiktų tau gailėtis dėl to ką padarei,- tarė tyliau, bandydamas įtikinti kiek Emilijaną, tiek ir save. Igoris sunkiai atsidusęs, nubraukė nuo Emi skruosto tą vienintelę ašarą, tačiau, pirštai liko prie sirenos. Lorijano akys buvo liūdnos, ieškančios žaliose Emilijanos daugiau atsakymų, priežasčių, ar kažko kito.
Buvęs Švilpynės vadovas atitraukė ranką ir žvilgtelėjo į žiedą su perlu, o Sniegas, viską įdėmiai stebėjęs, liko gulėti prie Emi.
Igoris nežinojo ką sakyti. Jis tik norėjo, kad šiandienos įvykis būtų tik sapnas.
Pirštai palietė kruopštų juvelyriko darbą. Igoris nieko nesakydamas paėmė žiedą ir dar sykį užmovė Emilijanai ant piršto.
-Turėk jį,- sušnibždėjo,- Jis tavo,- ir tai pasakęs,- švelniai pabučiavo merginai į kaktą.
Igoris neatleido Emilijanai už tai ką ji padarė, vien dėl to, kad ji anksčiau nepabėgo. Gal būtų atleidęs, tačiau niekados nepamiršęs sirenos darbų. Vis nešiotų tą kartėlį širdy, tačiau žinotų, kad negali nemylėti McWellės.
Štai, jis susidūrė su sirenos prigimtimi, ir paliko jį su sudaužyta širdimi.
O gal jį tiesiog susirado akla meilė.

[Emilianne Mcwelle]

Norėjo į jį nežiūrėti.
Norėjo nematyti, kaip prisimerkia akys, susigniaužia kumščiai, o veido raukšlelėse atsiranda pyktis, nuoskauda ar nepasitikėjimas.
Norėjo nematyti, kaip chaotiškai sugriūna, atrodo, tokia tvarkinga ir tvirta tiesa.
Akimirkai mintimis nuklydo į praėjusį vakarą. Sunku patikėti, kad per tokį sąlyginai trumpą laiką galėjo pasikeisti tiek daug dalykų. Jau ne pirmą kartą būdama su Igoriu Emi susimąstė apie laiko tėkmės realityvumą. Kaip pavyzdžiui tada, kai persivertė. Tačiau dabar... Dabar tegalėjo spėlioti, kaip per keliolika valandų jokios dėmės neteršiamą laimę galima paversti graužiantį rūpestį, smaugiantį pavydą ar giliai įsismelkiančius nuoskaudą ir nepasitikėjimą. Taip, pakanka kelių minučių ir kelių paprastų žodžių.
 - Tu nepažįsti sirenų, neįsivaizduoji, ką jos gali padaryti. Matei tik nedelę dalį to gyvenimo, ir, deja, ne pačią siaubingiausią. Tu buvai sužeistas, pats žinai, jum su Sorenu reikėjo laiko išsinešdinti pakankamai toli. Bent menkiausia mano klaida, neapsižiūrėjimas ar įtarimas, kilęs sirenoms, galėjo jus abu pražudyti. Ir taip, jos tikrai gali eikvoti atsargas dėl tokių dalykų. Labai lengvai,- kitu atveju ji būtų bent jau pakėlusi balsą, mėginusi įrodyti savo, tačiau dabar tiesiog neturėjo ta jėgų. Kalbėjo ramiai ir lygiai, tarsi ne apie save.- Sąvoką toli jos - ir aš - suvokia labai skirtingai.
Atrėmusi galvą į nelygų sienos paviršių, Emi nieko nematančiomis akimis spoksojo į priešais esantį langą. Įdomu, kodėl kalbėdama apie seseris visada vartodavo daugiskaitos antrąjį ar trečiąjį asmenį? Juk tai buvo ir jos dalis. Tiksliau, ji buvo jų dalis. Neatsiejama jokiais žinomais būdais. Tik dabar suvokė, kodėl Igoris taip ilgai ją saugojo ir stūmė nuo savęs. Jis žinojo, kad prigimtis yra neatsiejama ir ne visada kontroliuojama. Mergina gyvai prisiminė Londono parką.
Iki tol didžiausia problema buvo Igio prigimtis.
Dabar jos.
Kodėl nesuprato anksčiau?
Vyptelėjo Igoriui vėl prabilus. Regis, jis labai stengėsi susitvardyti, kontroliuoti save ir nepulti visko, kas juda.
 - O kur aš būčiau ėjus? Neįsivaizdavau kur tu ir ar išvis dar nori mane matyt. Gal Amerikoj, gal Britanijoj, gal Škotijoj. O daugiau? Turiu tik tave...- Emi papurtė galvą.- Kol galėjau, buvau ten. Kol galėjau tverti. Pabėgimas buvo ne išeitis, veikiau visiškai beviltiškas, nelogiškas dalykas, paskutinis šiaudas. Vėliau...- visas šitas pokalbis ėmė atrodyti tiesiog beprasmiškai mazochistinis žaizdų draskymas dar pabarstant druska. Ta rožine, kad geriau atrodytų. Vaikinas kaip statula sėdėjo ant dar nespėjusios atšalti lovos greičiausiai svarstydamas tragedijos mastą ir mėgindamas atrasti švelninančių aplinkybių ar kitokių nesamų dalykų. Emi, vėl spėjusi įsikniaubti į kelius, mintyse kartojo atvertimų eigą, kad nereikėtų nagrinėtis savo pačios minčių.
Tyla slėgė.
Tačiau kalbėti atrodė kvaila. Ką bepasakysi?
Ausis pasiekė tylus murkimas, nuoga oda pajuto švelnią šilumą. Minkštas pūkų kamuoliukas prisiglaudė prie kojos tarsi guosdamas. Emi nejučia šyptelėjo, atsargiai paglostydama kačiuką. Jos odos spalva beveik sutapo su kailiuku. Šilta.
Pakėlė akis į Igorį. Jam skaudėjo. Gal net labiau nei nuo sirenų durklo. Ir ji tai jautė, juolab, kad sužeidė pati. Vaikinas atsisėdo šalia, tikriausiai vėl nebyliai kovodamas su savimi.
 - Negalėjau, pats tai žinai. Netoli būtume nukeliavę...- nutilo. Kad ir kiek bersvarstytum tariamąja nuosaka, nuo to dabar geriau jau nebus. Blogiau, beje, irgi. Nors jiems abiems, tikrai ne dėl smagumo susėdusiems prie sienos, blogesnis scenarijus net nebesivaideno. Kodėl pasaulis turi griūti tada, kai tau dvidešimt, už lango šviečia saulė, o pagal idėją turėtum ieškoti ir klysti nekaltinama?
Žiedas vėl atsidūrė ant piršto, tačiau ne taip. Tik padovanotas, turėjęs sutvirtinti ir sustiprinti meilę, artumą, tačiau jau suterštas. Kas laukia toliau?
 - Tai dar ne pabaiga, tiesa?- sušnabždėjo, švelniai prisilietus vaikino lūpoms. Nejučia užsimerkė. Pasiilgo to jausmo. Pasiilgo saugumo, artumo, jo šilumos šalia miegant, šypsenos prabudus. Nevalingai kilstelėjo ranką, bet staiga susivokė. Visgi liko rami. Reikėjo susitaikyti, kad jau nebus kaip buvo. Kad kiekvienas jos prisilietimas jam primins šitą pokalbį, išdavystę, nuoskaudą. Beveik iki kraujo prikando lūpą. Laikas judėti.
 - Man reikia grįžt į Velsą. Ten liko visi daiktai,- atsidususi nutilo. Dviejų atsivėrimų per valandą jai buvo daugoka. Tiesa, blogiau už šitą jau nebus. Ar visgi?

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Jis tylėjo kai ši kalbėjo.
Stebėjo judančias jos lūpas, veidą ir mąstė, kodėl Likimas turėjo įsikišti tik dabar ir sujaukti šią meilės idilę. O galbūt tai ir yra Likimo darbas?
Į Dievą nelabai tikėjo, tačiau nebuvo ateistas ir jam pernelyg buvo toli iki tikinčiojo. Tačiau tą akimirką prisiminė vienus žodžius.
Meilė kantri.
-Ne, nepabaiga,- tyliai tarstelėjo, paliesdamas Emi skruostą.
Meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
-Gerai, keliauk į Velsą, bet...
Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
-...Bet prašau, po to, pasilik su manimi Ūdrų Žabanguose,- paprašė švelniai.
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
-Aišku, jei tu to nori, -patylomis pridūrė.
Igoris tarytum atrodė kaip šiltas mielas katukas, pfū, vilkiukas, kuris vis dar norėjo būti šalia pat žaliaakės vijoklės ne dėl to, kad ji buvo nežemiškai graži, bet dėl to, kad ją vis dar mylėjo, nors ir kaip pasiuteliškai skaudėjo.
Meilė niekada nesibaigia.
Igoris atsargiai pakilo.
-Tik pasiūsk žinią, kai nuspręsi,-tarė, pasiimdamaa savo sulankstytus drabužius. Tuo tarpu Sniegas panoro tapti kilimėliu ant Emi kojų: užsiruopštė ant jų ir it mažas batas kamuoliukas įsipatogino tarsi sakydamas "Gerai, išsišnekėjot, išsibučiavot, o dabar mane glostykit!".
Igoris vyptelėjo, žvilgteldamas į Kajaus augintinį, ir pasičiupęs marškinius nuėjo į vonią rengtis.
Žinojo, kad Emilijanai išvykus, pačiam reiks išvykti, o tai, nuojauta kuždėjo, atsitiks netrukus.
Lorijanas nejučiomis perbraukė per randą, gautą nuo sirenų durklo.
Galvoje pasigirdo Emi balsas, sakantis, kad matei pernelyg mažai ir ne pačias siaubingiausius nutikimus.
Vaikinas tyliai atsiduso.
Taip, tu esi teisi,- niūriai pagalvojo, tačiau jau nebuvo linkęs galvoti apie Emi prigimtį ir jos bendruomenę.
Mėlynai pilkos akys nuslydo veidrodžio link.
Kodėl jis dar gyvas? Kodėl po šitiek įvykių, jis dar kvėpuoja?
Greitai apsirengė, mat juto, kad žaizda, žiojanti širdyje po Emi tiesos, pradeda jį graužti.
Nulenkęs rankeną ir išėjęs iš  vonios, vaikinas klestelėjo ant lovos krašto.
Jis jautėsi desperatiškai bandantis pabėgti nuo to ką išgirdo, nuo tos žinios, tačiau juto, kad nepavyks. Pernelyg skaudu. Pernelyg....