[Aaronas Senkleris]

Pats labai gerai matė rezultatą, kurio pasiekė daugybę metų iš eilės žlugdydamas žmonos pasitikėjimą savimi. Ar tikrai jeigu jis žūtų Beatrice pasijustų bejėgė ir nevaliotų susitvarkyti su įvairiais dalykais? Tokios perspektyvos baugino. Pirmą kartą gyvenime ėmė mąstyti apie tai kaip kartais galima paveikti kitą žmogų. Tokios mintys vertė jaustis nepatogiai.
- Na ir kas. Bet aš nesikišau į tuos dalykus. Tu ir tik tu stengeisi dėl to, kad turėtume maisto ir kad namo stogas neužgriūtų ant galvos. - Įdomu kas būtų buvę, jeigu Aaronas nebūtų ėmęs smurtauti ar grūsti jai galvon visokių dalykų. Kaip jie gyventų. Ar ir toliau būtų išlikę komanda. Kaip anais laikais, kai gyveno neturtingai.
- Pagalvok. - Šitas pokalbis visiškai Aaronui nepatiko. Bet ką padarysi. Teko raškyti vaisius, savo paties darbo pasekmes.
Paskui jie išėjo iš kavinukės. Aarono gyvenime greitai turėjo prasidėti naujas etapas, darbas mokykloje, kurio labai nelaukė. O Beatrice teks kraustytis į Kiauliasodį. Dabar dar labiau nesinorėjo palikti jos jų namuose vienos.

[Beatrice Johnson Senkler]

Aarono paveikta Beatrice nesuprato kaip būtų galima gyventi atskirai. Ir tai baugino. Bijojo priešintis vyrui ir jau suprato, kad teks pasiduoti bei sutikti, tačiau ji labai panikavo. Nors ir pilnai netenkino toks gyvenimas, bet bent nesijautė visiškai viena. Dabar kai visa šeima bus hogvartse raudonplaukė nežinojo ką daryti.
  - Tačiau vistiek buvai šalia. Vien dėl to sekėsi gerai, o dabar būsi toli, - Beatrice pati neitin žinojo ką kalba. Visgi tylėti nebuvo gera mintis.
Išties anksčiau jai sekėsi puikiai. Pasitikėjo savimi ir jautė palaikymą. Johnson nesitikėjo, kad taip ir dabar bus. Ji net neįsivaizdavo, kas bus dabar.
Daugiau jie nieko vienas kitam nesakė. Suvalgius bandelę ir išgėrus kavą, abu išėjo. Viskas baigtą. Bi visiškai nebeturėjo jokių galimybių atsisakyti. Tai skambėjo absurdiškai ir ašaros kaupėsi keliaujant, tačiau ji tvardėsi. Nežinia kaip sureaguotų Aaronas pamatęs vėl verkiančią savo žmoną vidurį kelio.

[Juca Šekoni]

 Juca gatve ėjo turėdama prabangiausius aukštakulnius (žinoma pavogtus), kurie dabar lyg ritminga muzika kaukšėjo Londono keliuku.
 Iki kelių ilgas juodas paltas atrodė pasakiškai gražiai, ypač derėjo prie tamsiai mėlynos spalvos aukštakulnių.
 Po paltu moteris dėvėjo melsvą suknelę, paprastą, su menkais raštais. Ji buvo puikaus dydžio ir Juca didžiavosi, kad pagaliau surado reikiamą drabužį.
 Skarelė buvo dailiai surišta, kaip pas kokią prancūzę. Šalikėlis buvo pilkos spalvos su jūros atspalvio bangelėmis ir kitais raštais.
 Jau galima numanyti, kad Juca atrodė pritrenkiančiai gražiai - taip ir buvo jei ne tie raudoni jos plaukai. Kokio velnio ji taip keistai atrodo kai turi tokius plaukus? Negi dabar gali nešioti tik oranžinius, geltonus ar raudonus drabužius? Tikrai reikia surengti protestą.
 Bet aišku kaip dieną, visada yra kita išeitis - nusidažyti plaukus. Bet ne, Juca yra užsispyręs ožys ir to tikrai nedarys, nors nežinia dėl ko.
 Na, kad ir kaip ten būtų su Jucos išvaizda, šiandien moteris atsivedė ir savo nemėgstamiausią dukrą - Aliciją. Tą išprotėjusią kvailę.
 - Gal nusiimsi tas ausines, po paraliais? - Juca papurtė Alicijos petį, tačiau atsakymo taip ir nesulaukė.
 - Nori šokolado? O karamelinio keksiuko? Ne? Tu juk… vaikas, negi neturėtum mėgti saldainių? - Juca išbandė kitą būdą, tačiau ta vištutė Alicija…
 - Atsibodo. - Alicijos mama sugriebė dukros apykaklę ir nusitempė į pirmą pasitaikiusią kavinukę, - Cukrinį Kiškutį. Kaipgi kitaip.
 Juca pravėrė duris ir kažin kokiai padavėjai mostelėjo laisva ranka.
 - Staliuką dviems. - Viskas. Čia reikia atsipalaiduoti kažką nugvelbiant, juk ši vieta tikrai atrodė nuostabiai.

[Alicija Šekoni]

 Alicija tingiai tipeno šalia mamos, užsidėjusi ausines ir dabar garsiai klausėsi muzikos.
 Mama atrodė taip keistai, su savo apdaru ir raudonais plaukais, kad Alicija norėjo apsimesti būnant ne jos dukra. Bet mamai juk tai tikrai nepatiks.
 Iš viso, kodėl mama čia atsivedė tik Aliciją? Negalėjo nusivesti savo mylimiausių mažylių? Keistas tas gyvenimas būnant Šekoni. Ypač Alicijai nepatiko, kad ji negali turėti Jucos mergautinės pavardės. Tėtis su ta nusmurgėliška gimine gali gyventi tokį gyvenimą, tačiau Alicijai reikėjo ko geresnio. Na, pavyzdžiui senosios mamos prancūziškos pavardės. Bėda ta, kad Juca tą pavardę užkasė po žeme. Tikra keistuolė, ką? Kodėl Dievas, ar kad ir kas ten nulemtų gyvenimo galą, paskyrė Alicijai tokią absurdišką šeimą? Ką ši mergaitė padarė, kad tokio siaubo nusipelnė?
 - Ne. Geriau klausysiu muzikos nei tavo balso panašaus į klykiančio gaidžio, - atsakė Alicija, tačiau labai tyliai - nereikėjo prisidirbti.
 - Dieve mano, dėkoju visai visatai, kad šis padaras bent jau žino, kad aš esu paprastas vaikas, - joks aš ne paprastas vaikas, pamanė mergaitė. Nežinia kodėl ji taip pasakė.
 Staiga, vienos dainos kulminacijai atėjus, mama sugriebė Alicijos apykaklę ir nusitempė į, turbūt, kiaulių irštvą.
 - Paleisk! - Instinktyviai sušuko Alicija, tačiau Jucai, panašu, tai buvo nė motais.
 - Zuikis? Mama, tu išprotėjai! - Trylikmetė ir toliau piktinosi.
Ji čia nesės ir nevalgys kažkokių nelemtų keksiukų ar torčiukų. Ne, ji čia pasakys mamai, kad daugiau nebenori būti kos dukra.