0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Cukrinis Kiškutis
« Prieš 6 metus »
 Cukrinis Kiškutis buvo įsikūręs kažkur Londone, tačiau ne Skersiniame Skersgatvyje, kur buvo dauguma burtininkų parduotuvių. Jei norite tikslumo, Penkiolikos Hipogrifų g. 8 - toks buvo adresas. Pats pastatas buvo didelis, aukštas, nepasakytum, kad gražios pilkos spalvos (bet čia jau dėl skonio nesiginčysi), tačiau Kiškučiui priklausanti siena buvo beveik visa įstiklinta ir sėdint prie vieno iš kelių staliukų galėjai žvilgtelėti į nedidelę, vidurdienį puikiai apšviestą gatvelę, kurios kitoje pusėje dirbo dar kelios parduotuvėlės, vasarą žydėjo pelargonijos ir kitos gėlės gėlynuose, bet visais metų laikais čia karts nuo karto (o ir dažniau, jei būdavo judresnė diena) praeidavo burtininkai ir raganos. Tiesa, ant stiklo buvo priklijuoti keli rausvi, rusvi ir vienas baltas kiškutis, tačiau tai nelabai trukdė matomumui. Rusvame fone, virš stiklo, juodomis raidėmis buvo išraitytas Cukrinio Kiškučio pavadinimas, kurį puošė besišypsantis baltas kiškutis, letenėlėje laikantis rausvu kremu ir pabarstukais padabintą keksiuką. Iš išorės dar matėsi tamsesnio rudo medžio durys, tačiau apie tai turbūt nė neverta pasakoti - visi pastatai juk turi duris. Viduje sienos buvo nudažytos šviesiai rudai, ant vienos iš jų kabėjo juodo kiškučio pavidalo laikrodis. Parduotuvėlė gal ir būtų atrodžiusi labai saldžiai dėl rausvų ir baltų rožių puokštelės ir šalia esančio gan didelio iš cukraus masės padarytos pažibos - kiškučio ant įstiklinto prekystalio, tačiau tamsesnio medžio apvalūs nedideli staliukai ir grakščios kėdės lyg ir nuslopino. Visgi tai buvo skirta visiems, ne tik vaikams.
 Gan nedidukė kavinukė ar parduotuvėlė (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) tikrai neužsiėmė kokios nors buitinės technikos ar statybinių prekių pardavinėjimu. Vietoj kažkokių magijos prekių čia įsigyti galima buvo... Keksiukų! Ir kitų įvairiausių skanumynų, gabaliuką torto, o šventėms - užsisakyti. Nieko keisto, kad įėjus į šią saldumynais kvepiančią parduotuvėlę iš retai kas išeidavo tuščiomis rankomis ar pilvu. O jei jau atsirasdavo valingų žmonių, jiems būtų galima tiesiog draugiškai nusišypsoti, užslepiant žodžius, kad iš jų valios reiktų pasimokyti.
 Jei Stebuklingąjį Žvėryną vadina gyvūnų margumynu, čia taip pavadinti būtų galima keksiukus. Įvairiausių skonių ir spalvų, su skirtingais skoniais, papuošimais... Žinoma, jei ketintumėte nusipirkti būtent kokios nors rūšies, kokios nėra pardavime, jums tektų užsisakyti, nes juk negali prikepti įvairių, o paskui išmesti. Tas pats ir su tortais - dažniausiai būdavo kelių rūšių, tačiau norint pilno, apvalaus ar net kelių aukštų torto reik tartis ir derintis papuošimus ir skonį.
 Vieni keksiukai buvo perduodmi iš kartos į kartą (kaip morkų sultyse mirkytas firminis keksiukas), kiti tiesiog žinomi, bet žinoma, buvo tokių, kurių kūrimą įkvėpė sutikti žmonės. Prie įkvėpimo reikia puodelio arbatos ar kavos, tiesa? Juoda juoda lenta, nors verčiau mažutė kopija lentos, kokia būna klasėse, maždaug nuotraukos rėmelio dydžio, su kojele aiškiai matėsi ant virš keksiukų esančio stiklo. Ant tos juodos lentos paprasta mokykline kreida, tik daug dailesniu raštu buvo užrašyti gėrimų pavadinimai ir kainos.
 Žinoma, daug kas tiesiog nepastebėdavo durelių, vedančių į virtuvę, greičiausiai dėl to, kad jos buvo už keksiukų ,,parodos" vietos - įstiklinto prekystalio. Tačiau tai buvo nelabai svarbu, paprastiems burtininkams ir raganoms labiau rūpėti turėjo užrašas ,,Vykdome užsakymus - kreiptis į pardavėją".
 Vienaip ar kitaip, tiek pati Cukrinio Kiškučio kavinukė kartu su pačia Claudie Amneta - jos savininke laukė visų smaližių ir ne tik smaližių, paprastų raganų ir burtininkų, bet būtų įsileidus net patį Magijos Ministrą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Claudie Amneta »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Buvo pavasariška žiemos diena: saulė švietė ir skatino  merktis berniuko akis iš saldaus ryto miegų. Jam buvo be galo sunku keltis atostogos: jį aptingino ir privertė atsipalaiduoti per daug. Todėl kėlėsi tarsi didelė sunki meška. Atsibudęs ir apsirengęs seną rudą apsitrynusę liemenę, mėlyną striukę, apspardytus batus ir kuklius džinsus,  Drakundukas nusprendė aplankyti seniai nematytą Londoną, kuriame buvo jo pamėgta stebūklų krautuvėlę. Išėjęs iš Hogvarsto mokyklos pilies pirmakursis nepaprastai džiaugėsi ištrūkęs iš mokyklos jam patiko gaivus oras ir saulės spinduliai. Palydėtas draugiško vežimo vežėjo Grinčas atvyksta į Londono miestą. Miestas  pilnas daug moksleivių jų skubančių tėvų ir netgi nepažįstamų berniukui nelabai nepatinka tokia gausa žmonių, todėl stengiasi eiti pakraščiais. Ir štai krautuvėlė blizganti nuo saulės spindulių prieš akis, tačiau Drakunduko nosį patraukia saldžiai skanus kvapas sklindantis iš penkiolikos Hipogrifų gatvės tai nepaprastai sudomina  alkanąjį Grinčą. Jis seka kvapą giedrame danguje sklindantį link nuošalesnės hiprogrifo gatvės. Netrukus  eidamas berniukas atsimuša į parduotuvės duris užsiemęs už nosies ir suraukęs kaktą prisimerkęs Grinčas atidaro jaukios nedidelės parduotuvėlės dureles. Apsičiupinėjęs nosį  Drakundukas apsidairo aplink: krautuvėlė be galo jauki berniukui kurį laiką įsistebeilija į sąrašą keksiukų..vajee kiek daug maistoo ar galėčiau gauti nemokamai... galvoja sau berniukas
niam niam niam

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
 Kol atėjo giedra, tačiau kaip taisyklė žvarboka diena, Claudie jau buvo spėjusi iškepti kelias keksiukų partijas. Gal ir buvo mėgstančių pamiegoti žmonių (o taip, jų tikrai buvo!), tačiau buvusi Grifų Gūžtos mokinė jokiu būdu nebūtų įrašyta į tą sąrašą. Na žinoma, nesikeldavo penktą ar ketvirtą ryto, kaip daro bobutės, kurioms beveik nereikia miego, tačiau šešta ryto buvo pats tas.
 Dėliojant dar šiltus šokoladinius keksiukus į jų vietas ir įkvėpus šio svaiginančiai nuostabaus kvapo, tamsiaplaukė pažvelgė pro stiklą į lauką. Po truputėlį tirpstančio snieko šaltis maišėsi su šiltu kavinukės oru ir skaniu kvapu, tad apačioje, prie grindų stiklas buvo šaltas it ledas ir kas blogiausia, drėgnas. Aprasojęs, pasipuošęs lašeliais. Ir tas žiemos šaltis darė blogą įtaką ir pačiai kavinukei.
 Amneta stiklą nuvalė skudurėliu, audinį paslėpė kažkur sandėlyje, kad jo nematytų retai čia užsukantys burtininkai ir raganos. O ko gi jai reikėjo tikėtis? Kad biznį pasidarys? Negi galvojo, kad palikdama darbą Magijos Ministerijoje ką nors išloš? Ten buvo gera vieta. O ji ką padarė?
 Paimdama kitą keksiukų skardą, Amneta atsiduso. Šie buvo su laimės eliksyru. Laimės, kurios taip trūko merginai. Bet žinojo, kad keksiukai daug laimės nesuteiks, tad skanumynai nukeliavo ne į burną, o šalia kitų keksiukų rūšių, ant lygaus paviršiaus. Pasilenkus, nes po prekystaliu padėjo padėklą, ant kurio ką tik buvo keksiukai, mėlynakė iš pradžių pajuto šaltį, tada išgirdo gan tyliai skambtelinčius varpelius, kurie buvo pakabinti prie durų ir pranešdavo apie kiekvieną čionai aeinantį žmogų. Greitai išsitiesusi, jau su šypsena, neapsimestine, o tikra, nes lankytojai tikrai praskaidrindao nuotaiką, pažiūrėjo į atėjusį berniuką, kuriam duotum ne daugiau poros kursų.
 -Sveiki, ko pageidautumėte?- paklausė ir perbraukus per prijuostėlę pabandė išlydinti medžiagoje susidariusią raukšlę.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Grinčas tarsi užburtas stovėjo prie keksiukų lentelės, kurioje buvo parašyti visi keksiukų pavadinimai: jie buvo kerintys ir labai skaniai atrodė, todėl berniukas ilgą laiką stovėjo žvilgsnį nukreipęs į keksiukus ir netrukus ėmė sukinėti vieną į kitą riešus, nes pilvas ir galva nepakluso Drakunduko norui išeiti. Iki kol netrukus antrakursis išgirdo mandagų, bet labai netikėtą balsą. Atgavęs mintis ir grįžęs dabartinį pasaulį Drakundukas pamatė pardavėją ir netrukus krūptelėjo: jis ėmė trauktis toliau nuo pardavėjos, nes nežinojo, ką atsakyti, todėl suglaudęs antakius ir išplėtęs akis žiūrėjo į pardavėją ir  nedrįso tarti žodžio: jis be galo bijojo ir jautė didelį nerimą. Negerai išėjo tikriausiai turėjau naktį ateiti, nes pardavėja atrodo užsiėmusi mažumėlę tikriausiai jai sutrugdžiau... tyliai sau galvojo Drakundukas ir nusprendė paklausti, bandydamas pasiteisinti:
- Laba diena, pardavėja,- nedrąsiai truputį tylesniu balsu prakalbo berniukas, - suprantate, esu labai išalkęs, bet aš nežinau, ką valgyti. Pasimetęs antrakursis bandė pasitaisyti:
- Todėl atėjau į jūsų krautuvėlę..ar reikia man prisistatyti? Persigandęs Grinčas nebežinojo, ką daugiau pridurti, todėl liko stovėti, suglaudęs kojas ir truputį palenkęs rankas į priekį vidurį krautuvėlės.
niam niam niam

*

neptunica

Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Blondinė žiūrėjo pro langą. Tiesa sakant Neptūnė nematė kas vyksta už lango, ji buvo paskendusi mintyse. Jautėsi vieniša. Pastaruoju metu vienišumo ji nemėgo labiausiai, tačiau kitokio pasirinkimo neturėjo. Jos darbas buvo tūnoti ministerijos 6 lygyje ir peržiūrinėti įvairius popierius su prašymais teisėtai sunaikinti nešykles, kurias atgabena pelėdos ir panašia veikla. Supratusi, jog jei toliau sėdės šiame nors ir jaukiame, tačiau niūriame kabinete, gali išprotėti. Užsimetusi žieminę mantiją, mat ne už kalnų šalčiai, o pati Neptūnė dėvi rudeninius batelius, džinsus ir ilgarankovius marškinius. Nežinojo yra krautuvėlėje židinys ar ne, tad nusprendusi nerizikuoti vadovė nusileido liftu į vestibiulį, o iš šio telefono būdele pakilo į Londono gatves. Jautė kaip vidinėse mantijos kišenėse patogiai susirango Mera ir Regalas. - Ar ne per maža kišene, Mera? sukikeno Nika. Kaip atsakymą išgirdo piktą katinišką urgztelėjimą - Jau senokai tavęs prašau kišenes paversti magiškomis. sumurmėjo sfinksė - Atleisk, vis pamirštų tai padaryti. Pažadu šiandien namie tai padarysiu pažadėjo ir pažvelgė į aplinką. Gatvėmis vaikščiojo žiobarai, jie net nenutuokė jog telefono būdele, kurią jie turbūt kasdien praeina, yra magiška. Kaip tyčia iš galvos "iškrito" Cukrinio kiškučio adresas. - Penkiolikos Hipogrifų gatvė, 8 namas išgirdo Regalą. Keista, kad tas ežys sugeba tiek daug prisiminti. - Ačiū, Regalai. Padėkojo augintiniui ir nupėdino reikiama kryptim. Lauke vis dar švietė saulė, tačiau rudens šilti orai traukėsi, užleisdami vietą žvarbiems žiemos orams. Džiaugėsi šiandien užsidėjusi ne paprastą apsiaustą, o žieminę mantiją. Neabejotina - būtų sušalusi, o sirgti mėlynakei tikrai nesinorėjo. Netrukus Neptunika pasiekė reikiamą pastatą ir priėjusi rudas duris palenkė rankeną bei užėjo vidun. Pas Claudie jau buvo pirkėjas, tad Eimešvilei beliko stebėti juos ir laukti savo eilės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Neptunica Ameshville »

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
 Į mažąjį mokinuką Amneta žiūrėjo su šyspena. Na, tik jisai pats elgėsi keistokai, lyg bijojo jos. Negi aš atrodau kaip baisi ragana, kuri ėda mažus vaikus? Claudie prisiminė kaip atrodė stovėdama prieš veidrodį ir tada tikrai nebuvo panaši į kokią pabaisą. Nebent kas nors ją užkerėjo ir dabar saldžiai juokiasi.
 -Na, priklausomai nuo to, kokius mėgsi. Turim visokių. Ir ypatingų, ir su šokoladu, ir be šokolado, ir su kremu, ir su glaistu, kokių tiktai nori ir tavoji maža širdelė trokšta,- atsakė turbūt kitaip, nei piktos žiobariškos pardavėjos.
 Tylutėliai suskambėjo varpelis prie durų, pranešantis apie įėjusį dar vieną žmogų.
 -Sveika, Neptūne,- pasisveikino su buvusia savojo departamento vadove.- Kaip sekasi? Kaip gyvuoja MM6?
 Neptunica greičiausiai buvo vienas iš žmonių, kurių turbūt nesitikėjo čia pamatyti. Arba prašys grįžti į em em šeši, arba nežinau... Turbūt nori pažiūrėti kaip čia įsikūriau. Arba, gal kitokie vėjai čia atpūtė? Tamsiaplaukė ragindama išsirinkti pažvelgė į mokinuką, tada akys grįžo prie blondinės. Rodės, kad laukia rimtas ir turbūt nemalonus pokalbis. Arba taip Amnetai pasirodė, kas čia žino.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neptunica Ameshville

Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Magiškojo transporto departamento vadovė šypsodamasi žvelgė į Claudie ir tą mokinuką. Amneta kažkuo jai priminė ją pačią. Tiesa, Neptūnė nenorėtų atidaryti savo keksiukų krautuvėlės. Jei ji paliktų Magijos Ministeriją turbūt taptų namų šeimininke arba eitų dirbti hilere į Hogvartsą. Girdėjus tų gandų, kad tai galėtų būt prakeiktas darbas, bet tai tik gandai.
- Labas, Claudie. - Pagaliau pasisveikino su tamsiaplauke. - Na yra šiokių tokių bėdų, bet 6 lygyje viskas gerai. - Šypsena neilgam dingo nuo šviesiaplaukės veido. - Manau, nujauti jog atėjau ne šiaip sau. Nesugalvoju į ką daugiau galėčiau kreiptis. Šeimoj iškilo šiokios tokios bėdos su mano jaunesne seserim, Roana. Tai ilga istorija, bet ji vaikų namuose. Ar galėtum tapti jos globėja?

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
 Claudie apžvelgė patalpą. Be jos, Neptūnės ir mokinuko darugiau nieko nebuvo. Gal ir gerai, tikrai nenorėjo, kad visas Londonas sužinotų ką jinai kada nors pasakė.
 Klausydama apie šeštąjį departamentą, Amneta šypsojosi ir pirštu kiek stumtelėjo šokoladinį keksiuką per porą centimetrų, nes šis neklaužada gadino visą gražią lygiuotę, pasislėpusio jo nesimatė. O paslėpto laikyti irgi nesinorėjo... Juk į kiekvieną keksiuką tamsiaplaukė įdėdavo po kelis gramus meilės, tad nesinorėjo, jog būtų tiesiog paslėpti.
 Norėjo atitraukti ranką nuo vitrinos, tačiau tai nepavyko, kadangi po kitų Ameshvillės žodžių teko sutrikti.
 -Neptūne, šiandien gi ne balandžio pirma... Kas nutiko? Tikrai norėčiau padėti, tačiau abejoju ar man leistų... Žinai, dar tik devyniolika. Ir reiktų pasikalbėti su mama.
 Greičiausiai žodžiai būtų buvę visiškai kitokie, tačiau matėsi, kad čia kažkas negerai, o dirbant MM6 gan gerai pažinojo blondinę. Ir rodės, kad ne jos pirmos prašytų pagalbos...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Claudie Amneta »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

neptunica

Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
- Žinau, kad šiandien ne balandžio pirmoji. - Tarė ir paėmusi krepšelį keksiukų padavė jį vaikui, už jį sumokėdama ir kiek per prievartą išgrūdo berniuką iš krautuvėlės, keksiukų gavo už dyką tad neturėtų už tai pikti. - Mes juk bendraamžės, Clau. Žinau kiek tau metų. Prašau, pasikalbėk su mama. Nebeturiu kur kreiptis. - Tarė ir atsisėdo prie vieno iš staliukų bei palaukusi Claudie, pradėjo kalbėti.
- Turiu, tiksliau turėjau 2 jaunesnes seses - Penelopę Agnesę ir Roaną Mirabetę. Jos dvynės ir nuo mažens su tėvais žinojom, kad viena iš jų nevertėlė - tačiau nežinojom kuri. 10 metų nei viena nei kita nerodė magiškų sugebėjimų, tačiau manėm, kad nevertėlė jaunesnioji - Roana. Deja, laišką iš Hogvartso gavo ne Penelopė, o Roana ir susiklostė taip, kad Penelopė antraisiais Roanos mokslo metais nusižudė, o Roana nusprendė nebegrįžti namo - dabar viena iš jų ilsisi kapuose, o kita tūno vaikų namuose. Mums su tėvais labai gaila, kad taip apsigavom, tačiau Mira mūsų klausyti nenori, o mes nenorim, kad ji liktų vaikų namuose. - Išdėstė visą istoriją.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
 Claudie norėjo sudrausti Neptūnę, išvejančią berniuką iš krautuvėlės, tačiau šiuo atveju tik patylėjo ir nubraukė monetas į saują, o paskui išrūšiavo pagal vertę. Suvokė, kad dabar nebūtų pats geriausias metas mokyti Ameshvillę geresnių manierų, klausimas ar tai neįpliekstų dar vieno konflikto, mat situacija nebuvo iš pačių lengviausių ir geriausių. Sukandusi dantis klausėsi istorijos, kuri kaip keista, nebuvo pasaka ar kažkas panašaus... Tai buvo skaudi tikrovė. Tik ne jos. O buvusios kolegės Neptunicos.
 -Dievulėliau,- aitelėjo išgirdusi visą tą istoriją, kuri nebuvo rožėmis klota.- Gerai, N, pakalbėsiu su mama,- mergina sunkiai nurijo seiles.- Gal norėtum keksiuko? Per daug sumokėjai už anuos.
 Tik deja. Klausimas ar pavyktų, mat leisti Jasminą Dianą, Roaną, o greitu metu ir Gają Kasandrą pavyktų dėl elementarių finansinių priežasčių. Vis dėl to, juk tėvas buvo ne burtininkas, o žiobariška valiuta deja, bet nevirto burtininkų auksiniais galeonai ir sidabriniais stikliais. Ir menkiausios vertės knutais. Ne taip jau paprasta būdavo ir į mokyklą leidžiant tik dvi vyriausias dukras, tačiau dabar, kai keksiukų krautvėlė ne taip jau ir klastėjo... Eh, viskas buvo pakankamai painu. Nė nenumanė kokia situacija bus rytoj, ką čia jau kalbėti apie įsivaikinimą, greičiausiai truksiantį iki Ameshvilės pilnametystės.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
Šešiolikmetė, skubiai žingsniuodama, pasuko į gatvę, kur ir buvo įsikūrusi Claudie Amnetos krautuvėlė. Dairydamasi ji įkišo ranką į palto kišenę ir pasitikrino ar nusiųsto laiško kopiją turi su savimi. Mat, puikiai žinojo, kad kuo lengviausiai galima pamesti ar pamiršti kokį nors daiktą per skubėjimą, o ji, tikrai nenorėjo, kad esant netoli kelionės tiklso, pamiršo pasiimti laiško, kitados nusiųsto krautuvėlės savininkei dėl pasiūlymo. Kai pirštų pagalvėlės palietė popierių, Mela lengviau atsikvėpė ir jau dar  labiau spartesniu žingsniu nužingsniavo link "Cukrinio kiškučio" krautuvėlės.
Keli žingsniai ir Lorijan, nuspaudusi rankeną, įėjo į konditerijos rojų. Šviesa netapo tokia ryški, jaukumas ir kepinių kvapas pasiekė rudaplaukę garbanę. Tą akimirką mergina nusišypsojo, ir nuo šilumos, kvapų, bet ir nė nenutuokdama kaip sveikintis - Amneta nebuvo nei garbino amžiaus senukė, nei pažįstama, nors kelis sykius lyg ir buvo mačiusi ją Hogvartse. Ir tada, švilpė pastebėjo šalia Claudie stovinčią jauną moterį. Melijandros džiaugsminga šypsena tapo šiek tiek santūresne. Rudai pilkų akių savininkė vis dar jautė silpną antipatiją nepažįstamiesiems- Demonų mūšio pasekmė. Niekada nepamirš, kaip Slapstūnai ją pavertė nušiurusia pelėda, ir dėl to, vis dar esanti šešiolikmetė, o ne septyniolikmetė.
-Sveiki,- te tiek išspaudė antgamtikė, už savęs uždarydama duris, o su šiomis ir minėtoji antipatija išnyko,- Claudie, atsiprašau, kad vėluoju, mane užlaikė,- šyptelėjusi pridūrė antgamtikė iki galo nepaaiškindama kas, kodėl, kaip užlaikė. Tegul žmonės dideliu atstumu laikosi nuo Antgamtikos, vis dar vešliai vešiančios Magijos pasaulyje.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
 Išgirdusi dėl durų atidarymo suskambėjusį varpelį, Claudie nukreipė žvilgsnį nuo Neptunicos. Kiek sutriko, kadangi buvusi jos vadovė taip nenorėjo, kad mokinukas čia būtų, tai ką padarys su kitu, Amnetai labiau reikalingu žmogumi? Na jau ne, tos švilpės ji išgrūsti neleistų. Gal ir Eimešvilės reikalas, tačiau mergina, įėjusi į parduotuvėlę buvo jos, Claudie reikalas. Taip pat, kaip ir Cukrinis Kiškutis.
 -Sveika, Melijandra,- tardama vardą vos susilaikė nesuklydusi. Nors jau žinojo jos vardą, tačiau liežuvis vis norėdavo kitaip apsiversti, jį iškraipydamas.- Nieko, viskas gerai. Nedaug pavėlavai.
 Tamsiaplaukės  veidą papuošė nedidelė šypsenėlė. Po tokio išklausyto pasakojimo bet kas turbūt atrodė geriau už tai. Clau nė nenumanė ką reiktų vienai ar kitai pasakyti, tad tiesiog trumpam žvilgtelėjo į savo sunertas rankas. Visada manė, kad įvairūs dalykai, kaip pavyzdžiui, rankos, gali ką nors pasakyti apie žmogų. Tik nesįsivazdavo ką jos rankos galėjo reikšti. Nežinojo ir to, ką reiškia kitų, nors labai norėjo žinoti. O vis dėl to, ką gi galėjo reikšti smulki plaštaka, su ilgensiais, bet plonais pirštais, kurių dalį, nagus, puošė žiobariškas bespalvis nagų lakas?
 Žvilgtelėjus į laikrodį, kurio viena iš rodyklių be perstojo tiksėjo, pagalvojo, kad dar visai neseniai buvo grifų prefekte, mokine.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

neptunica

Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
 Atidaromų durų garsas privertė Neptūnę krūptelėti, nejau kažkas girdėjo jos ir Claudie pokalbį? Blogai, labai blogai. Atsisukusi pamatė kažkur matytą merginą. Tiksliai, Neptūnė buvo 6 kurse kai Melijandra atvyko į 3 kursą.
 - Labas, Julija. - Visad(o tiksliau du mokslo metus) merginą vadino jos antru vardu, pati nežinojo priežasties kodėl.
 - Manau, buvau čia per ilgai, net nepastebėjome kaip greitai pralėkė visa valanda. - Žvilgtelėjusi į laikrodį tarė jaunuolė žvelgdama į dvi rudaplaukes. Nujautė, kad jai čia nebe vieta. Reikia grįžti į Ministerijos "rūsį" ir toliau skaityti bylas bei spręsti kokias bausmes skirti. Džiugino tik vienas dalykas - jai ten bent kiek patinka ir jos visada laukia ištikimiausi ir geriausi draugai - Mera, Regalas ir Ezavas.
 Nors dar nepraėjo nė minutė, atrodė jog laikrodis tiksi blondinės galvoje ir jau praėjo visa amžinybė. Požemiai tikrai nepaliko vadovę be pėdsako. Santūriai šyptelėjusi, greičiau sau nei Clau ir Julijai, tarė:
 - Claudie, ar galėtum man paruošti visą dėžutę miško dvasios ir vanilės keksiukų? - pažiūrėjusi į meniu/kainoraštį tarė. Bent taip prasklaidys savo niūrias dienas ir pasimėgaus keksiukais, kurių populiarumas po truputį auga.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
Pamačiusi Claudie mažą šypsenėlę, Lorijan atsipalaidavo. Bent, gerai, kad ji nėra tokia jau pikta,- pamanė sau rudaplaukė. Visgi,  vargu ar Melos šios sutiktos moteriškos būtybės būtų piktos ant pasaulio: pasisveikinusi su Mela Magijos Ministerijos darbuotoja Neptūnė (ją pagaliau prisiminė mačiusi vaikštant Hogvartso koridoriais) tikrai neatrodė pavojinga ir laikanti savyje pyktį, o Clau... Clau yra Clau. Cukrinio kiškučio savininkė niekad nepriminė pikto, kerštingo kiškio. Linktelėjusi į Neptūnės pasisveikinimą, Melijandra pagaliau paklausė Amnetos to, dėl ko ir atėjo:
-Nuo ko man imtis?
Klausimų sūkuriai sukosi Lorijan galvoje, tačiau visgi pasirinko pirmutinį klausimą, vis dar nežinodama, kaip elgtis- labiau susivaržiusiai, ar šiek tiek laisviaus, nes mokinosi abidvi toje pačioje mokykloje? Būtų kvaila, su aukštesniame poste tupinčiu žmogumi kalbėtis lyg niekur nieko, pamindama visus tarpusavio pagarbos laiptelius.
-Claudie, ir dar, galėsiu padirbėti visą vasarą pas tave? - staiga pasiklausė rudai pilkų akių savininkė ir savo mintyse užbaigė mintį- Nenoriu visą vasarą tupėti ir nieko neveikti, tik vaikšioti iš kampo į kampą.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Cukrinis Kiškutis
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
 Dvi prieš ją stovinčios merginos. Jei būtų buvusi kokia nors kita situacija, jos būtų buvusios atskirai, greičiausiai, pokalbis kur kas labiau rituliuotųsi.
 Suprato Neptūnę - tai kalbėti prie svetimo žmogaus apie šeimos reikalus buvo nei šis, nei tas, tačiau Mela šiuo atveju jai buvo svarbesnė. Lengva tai suprasti neteisingai, tačiau gero darbuotojo dar nebuvo turėjusi. Kai mintyse šėldavo simpatijos veidas ir vietoj cukraus į keksiukus įdėdavo druskos irgi buvo ne kas, tad Clau buvo atsidūrusi skęstančiosios padėtyje, o Julija buvo šiaudas, už kurio griebėsi.
 Gavusi buvusios viršininkės užsakymą, Amneta vikriai iš po stiklo ištraukė daugybę keksiukų, tačiau atsargiai, kaip buvo įpratusi, it stiklinius juos patupdė į dėžutę ir lazdelės pagalba užleido šiek tiek kerų, kad šie nesusispaustų.
 -Tik atsargiai, su žaliu kremu nepatariu valgyti dienos pradžioje ir viduryje, taip pat nereikėtų padauginti,- tarstelėjo į paskutinį skyrelį įdėdama paskutinį keksiuką.
 Netrukus ant rusvos dėžės užrišo juodą kaspiną, kartu įrišdama Cukrinio Kiškučio kortelę su adresu. Šyptelėjus padavė dėžutę Neptūnei bei greitai apskaičiavo kainą.
 - Tuojau eisiu kepti citrininių keksiukų, galėsi prisidėti,- tarė mokinei ir netrukus pridūrė dėl darbo vasarą.- Jei tikrai norėsi palaikyti kompaniją, žinoma. Planuoju pradėti kepti keksiukus su ledais, reikės keleto eksperimentų, tad pagalba praverstų.
 Claudie nusišypsojo abiems, tačiau iš dalies ne dėl to, kad džiaugėsi jų draugija. Tiesa, su jomis buvo smagu, tačiau mintis, kad vakare susitiks su Juo kėlė it paukščio sparnai į dangų. Mėnesis. Tačiau tik tiek ji davė iki išsiskyrimo, nes suvokė, kad daugiau meluoti nebegalės. Neleis širdis, o sekti motinos pėdomis ir ateitį sieti su žiobaru būtų per sunku.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler