[Davina von Sjuard]

Aukštai pakilę lūpų kampučiai išsilenkė suformuodami žaismingą šypsnį dailių bruožų veide. Pokalbio temai pakrypus kiek linksmesne linkme, abiejų jaunuolių veiduose netruko įsižiebti šypsenos ir, regis, šios nė neketino pradingti.
Erdvioje kavinės patalpoje nuskambėjus Keito žodžiams iš rausvų merginos lūpų išsiveržė tylus juokas. Prabėgo keli mėnesiai, privertę iškentėti daugybę nuotykių, tačiau niekas tarp priešais sėdinčių jaunuolių nepasikeitė. Na, išskyrus santykių statusą. Ant dešinės rankos besipuikuojantis mažutis žiedelis aiškiai bylojo, jog žaviosios lankininkės širdis turi šeimininką. Jog nebėra pasimetusi tarp abejonių, nuolat verčiančių stabtelėti ir viską apgalvoti dar kartą, ir jausmų, kuriuos visą šį laiką laikė užrakintus.
-Galbūt,-žaismingai šyptelėjo pamiršdama visai neseniai kankinusias mintis. Nerimas, baimė, abejonės, viskas liko nuošalyje dėka priešais sėdinčio smaragdinių akių savininko.
Pajutus švelnų rankos spustelėjimą merginos veidą eilinį kartą papuošė žavi šypsena, tačiau vos netrukus lūpų kampučiai nusileido. Tylius, vos girdimus žodžius akimirksniu sugavo puiki vilkolakės klausa.
-Aš niekur nedingsiu,-lėtai iškvėpusi sušilti spėjusį orą dar kartą papurtė galvą.
Priešais sėdintis baltaplaukis merginos gyvenime užėmė svarbiausią vietą, tad palikti šį reiškė įskaudinti save pačią, atverti žaidą giliai širdyje.
Nežymiai papurčiusi galvą nustūmė mintis šalin sukoncentruodama visą dėmesį į šalia stovinčią padavėją ir jai adresuotus švilpio žodžius.
-Latte su cinamonu,-šyptelėjo "Cukrinio kiškučio" darbuotojai, kuri vos sulaukusi užsakymo pasišalino palikdama jaunuolius vienus. Tiesa, vos kelioms akimirkoms. Netrukus ant vėsaus stalo paviršiaus stovėjo du juodos spalvos puodeliai su garuojančiu gėrimu. Maloniai aitrus cinamono kvapas švelniai sukuteno jautrią vilkolakės uoslę. Vos matomai šyptelėjusi Davina švleniai ištraukė ranką iš priešais sėdinčio švilpio delno ir apglėbė puodelį. Šiluma akimirksniu pasklido merginos kūnu primindama vakarus, kai kartu su vyresniais Murrell šeimos atstovais sėdėdavo priešais židinį laikydama karšto gėrimo puodelį.
-Ką ketini veikti šias atostogas?-nežymiai šyptelėjo nugerdama kelis dar garuojančios Latte kavos gurkšnius.

[Keitas Kolinsas]

Na, Keitui įsipareigoti turbūt buvo kiek sunkiau. Flirto karalius, širdžių ėdikas-vadink kaip nori-bet tai buvo tapę beveik atskiriamosiomis vaikino savybėmis. Mergaitės koridoriuose šnabždėdavosi kaip negalima įsimylėti to auskaruoto švilpio ir vis tiek įsimylėdavo. Iš ko Keitukas tai žinojo? Nes gaudavo meilės laiškus, saldainius ir net kvietimus į pasimatymus. Dėja, nė viena tų panelių jo nedomino-atrodė, kad jos visos tokios pat-mato tik jo dailų veidelį ir charizmatišką charakterį. Na, tarsi įsimylėtų savo mintyse sukurtą Keito sąvoką-be trūkumų, tikrą tobulybę-o paties švilpio nė nesistengė pažinti.
Iš dalies auskaruotis todėl taip beviltiškai pamilo žavią lankininkę-nes ji pasivargino pamatyti giliau negu tik išorė. Todėl Keitas pirmą kart gyvenime, be suvaržymų ir leido sau įsimylėti.
-Gerai,-vėl tuo kimiu pusbalsiu sumurmėjo Keitas, o išgirdęs padavėjos balsą vos nešoktelėjo. Ramybė tvyrojusi prie stalo buvo kiek sujaukta. Šiaip ar taip, jis padėkojo už kavą ir patraukė savo ranką nuo Davinos rankos.
-Važiuosiu pas brolį ir sesutę daugumai laiko turbūt. Bet Rugpjūtį būsiu Londone,-tarstelėjo Keitas,-A, beje, brolis gavo man tokį prastą butuką miesto pakrašty, bet žinai, vis geriau nei vaikų namuose . Tai prie to paties... Gal padėsi nudažyt svetainės sienas? Miegamąjį nusidažiau pats, bet svetainę įvairiomis spalvomis norėčiau nutaškyti su tavimi,-veide vėl atsirado švelni šypsena,-O kaip tu leisi atostogas?

[Davina von Sjuard]

Baimė. Abejonės. Nerimas. Visa tai nė akimirkai nesujaukdavo šviesiaplaukės viduje banguojančios jausmų jūros. Pasitikėjimas priešais sėdinčiu švilpiu neleido neigiamoms emocijoms ramios jausmų ir minčių jūros.
Tai, jog baltų plaukų savininkas buvo pagarsėjęs, kaip širdžių ėdikas ir daugiausiai merginų dėmesio susilaukiantis vaikinas, nebuvo paslaptis net ir jaunajai ispanei. Tiesa, išvydusi pirmą kartą Keitą nė nenumanė, jog priešais stovi Hogvartso merginų numylėtinis. Apie tai sužinojo tik kiek vėliau, tačiau tai nė karto nesutrukdė kartu praleisti laiko. Nesutrukdė pažinti vaikiną tokį, koks šis buvo iš tiesų.
Garsi pravardė ir šįkart nepakišo kojos žaviosios lankininkės pasitikėjimui. Baimės ar nerimo, jog švilpis persigalvos ir nuspręs palikti ją, nejautė. Tiesa sakant, dėl tokio sprendimo mergina nė nebūtų kaltinusi. Vis dėl to mintis, jog Keitas taip pasielgs, nekilo. Daugybę kartų girdėti žodžiai, leidžiantys suprasti, jog vaikino jausmai išties tikri, neleido tuo abejoti.
Dangaus mėlynumo žvilgsniui pastebėjus baltų plaukų savininko išgąstį, padavėjai prisiartinus ir atnešus užsakymą, rausvų lūpų kampučiai išsilenkė į žavų šypsnį. Regis, priešais sėdintis vaikinas taip klaidžiojo savo mintyse arba spėjo pamiršti, jog jie vis dar sėdi kavinėje.
Šiltam kavos gėrimui nutekėjus gerkle paliekant saldų poskonį, juodos spalvos puodelis ir vėl atsidurė ant stalo paviršiaus, apglėbtas merginos delnų. Sulaukusi Keito atsakymo į visai neseniai jam adresuotą klausimą, kilstelėjo galvą. Dangaus mėlynumo žvilgsnis įsmigo į brangakmenių spalvos akis.
Mintis, jog santykiai tarp priešais sėdinčio švilpio ir šio vyresniojo brolio pagerėjo, privertė šyptelėti. Puikiai žinojo, kokia svarbi yra šeima. Deja, netrukus mintis apie šeimą nuvijo visiškai netikėtas pasiūlymas. Kiek sutrikusi žvilgtelėjo į priešais sėdintį vaikiną, kurio veide žaidė švelni, žavi šypsena.
-Žinoma, mielai,-atsakydama į nebylų gestą kilstelėjo lūpų kampučius suformuodama plačią šypseną. Regis, baltų plaukų savininkas buvo pasiruošęs naujienų bombą, mat užteko vos kelių sakinių, jog žavioji lankininkė liktų sutrikusi ir nustebusi. Žinoma, vos netrukus visas šias emocijas pakeitė nežymus šypsnis.
-Didžiąją laiko dalį praleisiu Ispanijoje, tačiau pažadu, jog progos nudažyti tavo naujo buto sienas tikrai nepraleisiu,-tyliai nusijuokė kilstelėdama delnais apglėbtą puodelį.

[Keitas Kolinsas]

Na, gal nereikėjo taip aklai pasitikėti Kolinsu. Jis gal ir buvo švilpis, gal ir buvo švelnus ir šiaip malonus su beveik visais, bet vis tiek buvo tipinis "bad boy"  nežinai kada ims ir sudaužys širdį. Tiesa, taip elgtis su Davina tikrai nesiruošė, bet balažin kas gali susišviesti toje baltapūkėje galvoje.
Kava čia buvo silpnoka, kas buvo neįprasta vaikinukui. Jis visada gėrė tokią stiprią kavą, kad nesijausdavo nieko kito tik kartumas ir silpnutis to vieno cukraus šaukštelio poskonis.
Keitas džiaugėsi, kad brolis vėl teikėsi su juo bendrauti - nežinia ar čia pavėluotai suveikė sąžinė ar broliška meilė pabudo, bet švilpis per daug ir neklausinėjo - gal bijojo, kad ėmus aiškintis sėkmė tiesiog nusisuks nuo jo. Dabar galėjo bendrauti su sesute ir dar turėjo kur gyventi, visiškai vienas, kaip pats sau karalius. Gyvenimas buvo puikesnis negu bet kada anksčiau. O ir dar tarsi geriau negalėtų būti tai gražiausia Hogvartso panelė tapo jo mergina. Tiesiog gyvenk ir džiaukis.
-Na, dar parašysiu tau laišką. Nenorėčiau butuko sienų nutaškyt be tavęs,-nusijuokė jis.
Smaragdinės akys trumpam nuslydo link laikrodžio. Na ir užsikalbėjo čia jie. Nesinorėjo eiti, bet reikėjo.
-Klausyk, man lyg ir metas eiti,-tarstelėjo jis, kiek nejaukiai.

[Davina von Sjuard]

   Juodos spalvos puodeliui eilinį kartą atsidūrus prie rausvų merginos lūpų, malonus, kiek aitrokas cinamono kvapas, sumišęs su vos juntamu pieno ir kavos, švelniai sukuteno antgamtinę uoslę, o šiltas, saldus kavos gėrimas nutekėjo gerkle, palikdamas saldų poskonį ant rasvų šviesiaplaukės lūpų.
   Puodeliui, spėjusiam sušilti nuo jame buvusio turinio, likus tuščiam, atsargiai padėjo šį ant stalo. Kavinės paviršiumi nubangavo tylus skambtelėjimas, tačiau vargu ar šį kas nors išgirdo. Aidintys balsai, tyliai grojanti muzika, neleidžianti prarasti linksmos nuotaikos, įprastas įrankių skambėjimas šiems daužantis į lėkštes ir iš virtuvės atsklindatys garsai užgožė nereikšmingą puodelio skmabtelėjimą.
   Atitraukusi rankas nuo šilto indo, kilstelėjo galvą viena ranka persibraukdama per ilgus, šviesius plaukus. Šie krsidami didelėmis garbanomis užgulė gležnus merginos pečius tarsi gyvatės susirangydami už nugaros.
   -Žinoma,-linktelėjo kilstelėdama lūpų kampučius. Dailių bruožų veidą papuošė žavi šypsena ir net mintis, jog viskas gali pakrypti kiek kitokia linkme, neprivertė pranykti šypsnio.
    Smaragdo spalvos akims nukrypus į laikrodį, o netrukus klausą pasiekus švilpio balsui, nieko nelaukdama linktelėjo. Žinojo, jog čia praleido pakankamai laiko ir derėjo grįžti į namus, mat, planuose buvo svarbus vis dar neįgyvendintas punktas, tačiau pasilikti kavinėje dar kelioms minutėms itin viliojo. Vis dėl to pagundą teko nuvyti. Nenoriai pakilusi iš savo vietos išsitraukė kelių dolerių kupiūrą palikdama šią ant stalo. Turbūt būtų paprasčiausiai išėjusi, jei skaidriai mėlynų akių žvilgsnis, užkliuvęs už geltonų saulėgražų, nebūtų priminęs, jog jie vis ar "Cukriniame kiškuty".
   -Eime?-nežymiai šyptelėjusi baltaplaukiui atsargiai paėmė dovanotas gėles.

[Keitas Kolinsas]

Et, vos pradedi mėgautis akimirka ir laikas bėga greičiau negu koks aštuonkojis gepardas. Na, bent galėjo guostis viltimi, kad jie visai greitai susitiks. Vasaros niekada nebuvo ilgos ir nors bendravimas su mergina laiškais toli gražu neprilygo realiam bendravimui su ja, bet tai vis tiek buvo geriau negu išvis gyventi tris vasaros mėnesius tyloje, vis bandant ištaikyti progą susitikti.
Kolinsas taip pat padėjo pinigų už kavą. Dabar galėjo nebe taip smarkiai taupyti - anksčiau savaitėmis gyvendamas vien iš pigių, užpilamų makaronų, gavęs pinigų iš brolio jautėsi tikras milijonierius.
-Aha,-linktelėjo Keitas ir galiausiai pakilo nuo patogios kėdės. Palaikęs duris varnei, jis pats išėjo iš kavinukės, atsargiai uždarydamas duris už savęs.

[Melijandra Julija Lorijan]

Skaičiuodama paskutinius mėnesius profesorūroje Hogvartste, Melijandra nusprendė apsilankyti pirmoje savo darbovietėje. Nusiunčiusi trumpą žinutę apie apsilankymą Claudie, Lorijan nieko nelaukiusi atsidūrė Londone. Mokytojavimas jai nelipo ir taip neprilipo per antruosius metus. Nerasdama su vidiniu aš bendros kalbos dėl bendravimo su mokiniais, Mela nesijautė savo kailyje. Bent puodai ant manęs piktai nevėpso ir neburba,- pagalvojo ši, apsijuosi prijuostę ir apsižvalgiusi aplink virtuvę. Tik du metai ir ji čia jaučiasi kaip svetima. Vieniša. Negailėk savęs, gailėk Matthew. Jauna moteris sučiaupė lūpas. Ir ką gi ji šiandien keps? Tortai, pyragai, kruasanai, vafliai, bandelės, keksiukai, varškinės spurgytės, skruzdelynas, šimtalapis, žagarėliai - pasirinkimų daug. Už lango lengvai snyguriavo, tačiau Mela negalvojo apie kūčiukus - net nenutuokė kaip juos iškepti. Atmintyje iškilo Hogvartsas, kvepiantis mandarinais ir eglėmis, šilti vakarai prie židinio ir plepėjimas apie maistą - Švilpynė buvo jos širdyje giliai, giliai. Mažai pažinojo savo amžiaus švilpių, tačiau su jais  - jaunesniais, vyresniais vis vien juto ryšį. Kuris valgis jai labiausiai primena jos mylimą koledžą? Kurį valgį nuneštų per švilpių sąskrydį?
Juk...ne už kalnų bus Švilpynės ordinų rinkimai. Mąstyk.
Kaip mat nučiuožė prie šaldytuvo, šį atsidarė, tuo pačiu metu išsitraukė burtų lazdelę ir išbėrė tuziną burtažodžių: ore skrajojo produktai, peiliai, lentelės, puodai, dubenys, šaukštai.
Detalaus vaizdo neturėdama mintyse, Melijandra neišsigando - kaip generolas peržvelgęs savo karius, ši - savo produktus, akimirkai sustingo, svarstydama, ar pasirinko teisingą receptą. Apsvarsčiusi viską, pradėjo dirbti. Į smulkmenas aš nelįsiu, tik pasakysiu, kad Mela šį receptą pati sugalvojo  - numanė, kad tortas gali tapti pernelyg saldus, tačiau, nepamėginęs nesužinosi, ar ne?
Orkaitėje iškepus vaniliniam biskvitui, mosikuodama burtų lazdele apvalias torto formų skardas su iškepusi teška pastatė ant stalo. Palikdama juos ataušti, mergina patraukė pasiimti nuo virtuvinio stalo pūpsojančius kremus induose: viename buvo su migdolais, kitame - su kokosais. Išėmusi du storus biskvitus iš skardų, juos perpjovus horizontaliai į plonesnius apsikritimus, Mela nė nežvilgčiojo į laikrodį - dirbdama su maistu, ji nė nepastebėdavo kaip laikas greitai pralėkdavo. Tai nutiko ir dabar - jau diena slinko į vakarą, o buvusi švilpė tepė kremus ant biskvito lakštų ir statė tortą, nepamiršdama viename sluoksnyje įdėti ir perpjautus per pusę žiobariškus "Rafaelo" saldainius. Darbas ją ramino, vertė negalvoti apie nieką, pamiršti rūpesčius, paskraidinti galvą nuo problemų, tokių, kaip brolio dingimas, Medžiotojai ir Senatas, ir kylantis vilkolakių maištas prieš Magijos Ministeriją. Ji turėjo rasti sau laiko, antraip būtų pradėjusi lipti sienomis, nežinodama kaip pasielgti visose šiose situacijose.

[Raven Krystall Walters]

Déja vù.
Lėtai žingsniavo vakarėjančio Londono gatvėmis, žvalgydamasis į apsnigtus pastatus. Visados mėgo Kalėdas - jam patikdavo ilgi, su knyga praleisti vakarai, patikdavo šildytis nuo vėjo sugrubusias rankas nekantraujant, kada pagaliau galės pradėti atsineštą knygą. Net ir dideliais, minkštais kąsniais krintantis sniegas jam patiko - tegul plaukai greitai bus pavirtę varvekliais.
Šiandien turėjo laisvą vakarą - stebuklas turint galvoje klientų kiekį ir tikra palaima prieš pamažu prasidedantį šventinį chaosą, per kurį garantuotai gaus dirbti viršvalandžius, povalandžius ar net nakvoti knygyne. Elijus neskubėdamas žingsniavo judriomis gatvėmis tarsi pasimėgaudamas minutėmis, kada neprivalo visų darbų padaryti kaip įmanoma greičiau. Ketino apeiti kvartalą ar du, gal išgerti kavos - žiūrint, ar leis knygyno darbuotojo atlyginimas. Paskaičiavus, nelabai turi kur tuos pinigus išleisti - dėl artėjančių švenčių nesijaudino, tereikės nusiųsti simbolinį paketą į Prancūziją, iš kur greičiausiai irgi sulauks kelių nuo ilgo skrydžio sužiedėjusių meduolių, o daugiau... Daugiau jis, taip sakant, laisvas paukštis.
Elijus pakėlė galvą aukštyn, nekreipdamas dėmesio į ant skruostų krentančias snaiges. Rami vienatvė jam patiko. Vis dar nesugebėjo suprasti, kodėl Hogvartse mokėsi Grifų Gūžtoje - ar kituose koledžuose neatsirado laisvų lovų? Nes tik baigęs lengviau atsikvėpė vien todėl, kad naktimis pagaliau galėjo ramiai išsimiegoti nebijodamas, kad vidurnaktį pažadins kokio nelaimėlio, koledžo draugo pakabinto žemyn galvą, riksmas, arba Flibustjero petardų šou bendrajame kambaryje. Su tam tikra nostalgija prisimindavo nuolatinį šurmulį, draugiškus pasikumščiavimus ir šypsenas, tačiau pats, vėliau pripažino, daug geriau jautėsi savo tykiame viengungio vieno kambario butuke virš vienos kepyklėlių. Na, ar bent pats tai sakė. Pasigesdavo begalinių pokalbių prie židinio, fakto, kad visada - kad ir kokiai kvailai idėjai kilus, kad ir trečią nakties - visada būsi išklausytas, supratimo, kad prireikus pagalba visada yra šalia - tegul padėjėjai netyčiom viską sujauktų dar labiau. Šyptelėjo pats sau. Rudens sandūra su žiema jam visada primindavo mokyklą.
Vaikinas neskubriai nužingsniavo tolyn dairydamasis į parduotuvėlių fasadus. Iš tikrųjų nieko neketino pirkti, bet, savaime suprantama, tokia nuostata prasideda kiekvienas namų ūkio pildymas. Visgi, Elijaus akį tuokart patraukė jauki kavinukė, kuri akimirkai pasirodė lyg ir kažkur matyta. Padvejojęs stabtelėjo, įvertino pirštų nušalimo laipsnį, greitai palygino paros metą su eilinių londoniečių kofeino ir gliukozės poreikių pikais ir nusiraminęs patraukė prie durų. Pagal idėją, turėjo būti tuščia.
Déja vù.
Pasitikęs saldžios šilumos kvapas atrodė keistai pažįstamas, tačiau neprisiminė, kada galėjo būti čia užsukęs. Pirštinėta ranka perbraukė plaukus ir tuojau pat pasigailėjo - pabiręs pradėjusių tirpti snaigių kiekis neišėjo į naudą nei paltui, nei kavinukės grindiniui. Laimei, už prekystalio vis dar buvo tuščia, tad kiek nemalonios scenos liudininkų neatsirado, tačiau plyšoti po visą pastatą ieškant maloningos sielos, sušildysiančios vargšą sušalusį perėjūną karštą kava, irgi nesinorėjo. Įsiklausęs išgirdo už sienos barškant indus ir šyptelėjo įsivaizduodamas pusamžę draugiško veido moteriškaitę, kaip tik šaunančią į orkaitę paskutines saldžių keksiukų skardas. Argi ne taip vaizduojamos kepyklėlių savininkės knygose?
 - Labą vakarą besidarbuojantiems!- negarsiai, tačiau aiškiai šūktelėjo matyt padrąsintas kvailoko, tačiau idiliškai mielo vaizdinio.

[Melijandra Julija Lorijan]

Kai saldus tortas buvo paruoštas ir įšautas į šaldytuvą sustingti, o virtuvė sutvarkyta, Melijandra žvelgė pro langą, neturėdama ką veikti. Tortas sustings, jo paragaus, dalį paliks Clau ir jos artimiesiems, o likusią dalį, pasineš namo Kajui ir Wrenai paragauti ir nuspręsti ar lemta šiam tortui atsidurti ant švilpių baliaus stalo. O iki tol, jai teko laukti. Ilgai ir nuobodžiai. Romano šalia savęs neturėjo (tik receptų tomai), tad liko tik vaizdai už lango.
Snaigės vinguriavo ore ir kaip mažos balerinos gulė ant Londono šaligatvių, išasfaltuotų kelių, medžių ir stogų. Tarp delnų laikydama karštą kakavos puodelį, rudai pilkos akys markstėsi nuo šilumos ir ramybės. Tyla. Kažin, ar jai tikrai reiktų eiti į Magijos Ministeriją? Galėtų dirbti čia ir neapsikuopti jokio transporto surašymais ir kitais niekais.
Mela atsirėmė savo skruostą į savo delną. Ar galėtų?
Virtuvėje buvo šilta ir jauku kaip barsuko urvelyje. Lorijan pasirąžė kaip katė ir pakilusi nuo kėdės, nuėjo pasidairyti po šaldytuvą.
Vos tik atidariusi šį, išgirdo jaunuolio balsą. Pastarasis buvo kažkur girdėtas, Mela nejučiomis susiraukė. Klientas? Turbūt, bet...?
Šaldytuvas buvo kaip mat atidarytas, nė nepažvelgus į šąlantį tortą, Mela drąsiai įžengė prie prekystalio, o tada buvo maloniai nustebinta.
-O, labas, Elijau...?- buvusios švilpės veide pasirodė nuostaba ir šioks toks sutrikimas. Taip, ji pagaliau prisiminė - tą patį vaikiną ji buvo sutikusi čia prieš daugybę metų, o kitą kartą - Kiauriame Katile, atrodo, visai neseniai - prieš metus - ji jau maišėsi laike.
Atrodo, žiema juos bando suvesti.
-Ar tu..? Ką nors pirksi ar...ne?- Mela susiraukė, nežinodama kurio plauko Elijus čia atėjo: ar nusipirkti konditerijos gaminių, ar sutikti ją (nes kažkaip surado kur ji dirbo, khem), ar jo pirštai ir nosis pakankamai gerai nušąlo lauke.

[Raven Krystall Walters]

Ir kaipgi jis gavo nustebti, kai vietoj mielos, geraširdės susiraukšlėjusios senučiukės šrdutėmis marginta prijuoste prie prekystalio atsidūrė Amazonė. Akimirkai net sustingo neįsivaizduodamas kaip reaguoti. Dievaži, tai paskutinė vieta, kur kada tikėjosi ją sutikti. Kovingoji, aštri audros dukra (su ne ką draugiškesniu palydovu narvelyje), kadaise sutikta Kiaurame katile, dabar ramutėliausiai atžingsniuoja prie prekystalio, pasiruošusi jį aptarnauti? Tarp visų keksiukų, cinamoninių ragelių ir sviestiniu kremu kvepiančios šilumos?
 - Am... labas...- užsikirto. Buvo užkluptas nepasiruošęs, tas akivaizdu. Prireikė sekundės kitos susitvarkyti, kol vėl atsistojo tiesiai (tegul ir nelabai tvarkingai gulančiais plaukais).- Užsukau ieškodamas geraširdžio gailestingojo, vargšą perėjūną sušildysiančio karšta kava, jeigu tokios galimybės galiu tikėtis,- pabandė nusišypsoti.
Užteko ano nepatogaus karto kavinėje, kai pasimetęs griebėsi šiaudo beveik tikrąja to žodžio prasme. Iškalbos meno neturėjo ir apie jį galėjo tik pasvajoti, ypač tokiais atsakingais momentais, kai turi trūks plyš palikti bent jau nelabai blogą įspūdį. Aha, norėtum. Žengtelėjo žingsnį artyn, norėdamas pasiekti tą toleruotiną prekystalio atstumą, kuriuo paprastai bendraudavo per dienų dienas, kai sugebėjo užkliūti už kilimėlio? kilstelėjusio grindų paviršiaus? savo pates kojų? nežinia. Faktas, kad būtų prieš merginą plojęsis visu gražumu, jeigu ne palyginti netoli buvęs prekystalis, už kurio sugebėjo užsikabinti.
 - Oh...- akimirką patylėjo, nuleidęs akis į preciziškai prisiūtas švarko rankogalio sagas.- Am, nesitikėjau sutikti šios audrapaukščio bičiulės tokioje... kaip čia švelniau pasakius, idiliškoje aplinkoje?- pasakė kuo gryniausią teisybę. Amazonės, apsikrovusios puodeliais ir matavimo šaukšteliais atrasti tikrai net nesvajojo. Tikėjosi, kad ji pati susiprotės pasakyti žodį kitą apie tai, ką čia veikia, nes pokalbiui, be kavos faktoriaus, grėsė nemaloni tyla. Būtų gražu pasiūlyti kavos, bet ji čia lyg ir dirba, argi nesigaus kvailiau negu kvailai? Ar išvis merginoms vis dar siūloma išgerti kavos? Dar gausi galvon už klišines pažiūras...
Elijus atsiduso, mintyse ieškodamas įkvėpimo kažkokiu būdu šitą situaciją paversti tokia, kad filmo atveju pradėtų skambėti nerūpestingas garso takelis, o operatorius filmavimo kadrą pamažėle patrauktų už lango, fokusuodamas į sūkuriuojančias snaiges, kavinukės lankytojus palikdamas už subtilaus šydo. Visa bėda, kad kažkodėl jam tokios situacijos kaip iš pypkės neidavo - veikiau atvirkščiai. Ką gi, visada galima pradėti kalbėti apie orą pamintijo akimis nuskenuodamas pyragaičių eiles, tačiau nevalingai vis sugrįždamas prie tamsiaplaukės Amazonės.

[Melijandra Julija Lorijan]

Elijus irgi, rodės, buvo sutrikęs tokiu netikėtu susitikimu, ši kietai sučiaupė lūpas. Jei nedera kvailai nusišypsoti. Likimo pokštas? Ironija? Nematoma Dievo ranka pastūmusius juos į šią kavinukę šią šaltą žiemos dieną? Kad ir kas tai buvo, Melai tai nepatiko - gal ir ne Elijaus kompanija, tačiau mintis, jog jos laikas atsipalaiduoti yra vis sutrukdomas. Tačiau ką bepadarysi, kai krautuvėlėje esi viena, gebanti užklydusius praeivius aptarnauti.
Lorijan gūžtelėjo pečiais, šiek tiek nuoširdžiai nusišypsojo.
-Ką gi, radai tinkamą vietą. Kokią kavą gersi? - jos delne jau puikavosi burtų lazdelė, paruošta įvykdyti tuziną kerų, tarpe jų ir accio ir vieną kitą levitacijos burtą.
Netikėtai susiraukė, vos vaikinas neišsitėškė prieš ją, tą akimirką jos akyse pastarojo reputacija smuko keliais balais žemyn, ne, ne keliais, o dešimčia. Nors...ir Elijus aukštų reitingų pas ją taip ir niekad neturėjo.
-Atsargiau tu,- tyliai pratarė, gal kiek nenoriai, gal kiek pati nepatogiai jausdama tokioje kvailoje situacijoje.  Tada, viskas patapo dar kvailiau, Melijandros akyse.
-Na, nespręsk iš knygos iš jos viršelio,- karčiai tarstelėjo,- Nevėkšla tu,- užbaigdama mintyse.
Atsitraukiusi nuo prekystalio, sulaikė atodusį. Idiliška aplinka? Audrapaukščio bičiulė? Ah! Sveikinimai, kažkas iš tikrųjų tave mato taip, kaip tu pati nori!  Deja, Mela tuo nesidžiaugė, tiesiog pasijuto įžeista. Ji suprato, kad ne jos prigimčiai būti kaip Džeimsas ar Igoris, ji iš tikrųjų nėra tokia šiurpiai grėsminga mergina, o tiesiog...Pasimetusi savyje, bijanti parodyti savo tikrąjį vidų.
-Tai...Apie kavą,- vėl sugrįžo prie ankstesnio pokalbio, pro akis praleisdama tuziną užuomenų, rėkte rėkiančių šiam jaunam jaunikaičiui paaiškinti ką ji čia veikia. Tačiau ką gali bepaaiškinti? Lėkioja tarp darbų, kaip strutis, nerandantis savo duobutės įkišti savo galvą.
-Kokia kavą gersi? - nežinia kelintą kartą perklausė Elijaus, pati prisimindama paliktą kakavos puodelį virtuvėje, ir tortą - šaldytuve.

[Mayra Llewellyn]

 Pasitaikė vėsi diena. Ledinis bei drėgnas vėjas košė kiaurai, grasindamas nupūsti neapdairių pėsčiūjų kepures, šalikus ar skėčius. Tamsūs, lietaus pritvinkę debesys greitai ritosi dangumi, bet pro juos kartais dar išlįsdavo vienas kitas saulės spindulėlis. Šalta. Tokiu oru, regis, ir Pragaro liepsnos užšaltų.
 Mayra savo juodus plaukus buvo susikišusi po kepure, o tamsus pusiau paltas, pusiau apsiaustas puikiai saugojo merginą nuo atšiauraus vėjo, kurio nepalyginsi su jo Škotijos fiordų pusbroliu. Ant nugaros smagiai siūbuojanti maža kuprinė, kurią jos keturiolikto gimtadienio proga užkerėjo motina, savyje laikė krūvą nusipirktų knygų, ingredientų bei dar tuos kelis po apsipirkimo likusius galeonus.
 Išsukusi iš Skersinio Skersgatvio, Mayra vaikščiojo nepažįstamomis gatvėmis. Pasiklysti nebijojo - jos orientacija erdvėje dar nebuvo tokia sutrikusi, o dar ir buvo girdėjusi puikių atsiliepimų apie kažkur čionai stovinčią parduotuvėlę. Lėtai dėdama vieną koją priešais kitą, klastuolė mėgavosi Londonu. Jos akys beklaidžiodamos užkliuvo už rausvų kiškučių ant vitrinos stiklo. Susidomėjusi, mergina įžengė į parduotuvės vidų.
 Vos įžengus pro duris, Mayrą pasitiko maloni šiluma ir nosį kutenantis kepinių kvapas. Tuščias skrandis, primindamas apie save, piktai suurzgė. Šyptelėjusi pardavėjai, Mayra priėjo prie prekystalio, akimis rydama valgomus meno kūrinius. Gal tą su morkom? Ne, šokoladinį. O... Su mėlynėm! Pistacijom? Koks šito skonis? Juodaplaukė norėjo išpirkti visą parduotuvę, bet ji neturėjo nei pinigų tam, nei žinojo, kur dėti kelis šimtus keksiukų, tad prikandusi lūpą ginčijosi su savimi, kuris keksiukas atrodo labiausiai vertas dėmesio.

[Lukas Dubajus]

Nūrią dieną niūri ir nuotaika. Nors lietus dar nelijo, bet neatrodė, kad tokia palaima truks ilgai. Nors vėjo pučiančio kiaurai kailinius kurie atrodė, net buvo per šilti tokiai dienai, bet taip tik atrodė ir nors ir kaip vaikinas nebijojo šalčio ir pasidarydavo vėsu tik kai termometro stulpelis nukrisdavo žemiau nulio, bet šis vėjas buvo kažkoks kitoks negu būdavo vėjai anksčiau. Iš kišenės išsitraukęs lazdelę buvęs klastuolis išsibūrė šiltnamio efektą sau ir jo galeonus, bei kitas kapeikas visur nešančiam asilui Reksui. Ir nors tas burtažodis ir nebuvo labai veiksmingas, bet jis bent kažkiek turėjo pristabdyti šaltį bandyti prasiskverbti po šiltais kailiniais. Vaikštinėdamas gatvėmis Lukas dairėsi ir tikėjosi pamatyti kažką kas patrauktų jo dėmesį, nes tokia proga, kad jis vyktų čia būdavo dažniausiai tik kartą į mėnesį, o ir tai karts nuo karto pasitaikydavo, kad ir į du. Nors ir nebuvo saldumynų fanas ir juos valgydavo kiek galima rečiau, bet dabar nesusiturėjo nenuėjęs iki taip išgirstytos saldumynų parduotuvės ,,Cukrinis kiškutis" ir nepasižiūrėjęs į visus tuos cukraus pripildytus gaminius kurie tiesiog šaukėsi suvalgomi. Stengdamasis prisiminti kur jis randasi ir kaip iki jo nusigauti vaikinas drauge su asiliuku išmaišė nemažą dalį Londono kol galų gale jau beveik pasidavęs pamatė tai ko ieškojo. Parduotuvės vitrina kvietė užeiti į vidų ir tenais išleisti savo pinigus, tad nieko nelaukdamas nupėdino ten. Kadangi Reksui ten būtų buvę per mažai vietos nusikabino nuo jo nugaros jo naštą kuri buvo palyginus sunki kai ten dėl liksvaro glūdėjo ir keli akmenys ir įėjo į vidų. Vos įėjus į vidų jį pasitiko šiluma, bet apsisukęs jis pamatė dar visai neseniai matytą žmogų ir nors tuo ir nebuvo tikras, bet iš lėto priėjo jai iš už nugaros ir pakštelėjo į skruostą.
 -Na ir ką gi mes čia veikiam? Gal būsite maloni ir leisitės pavaišinama?

[Mayra Llewellyn]

 Cukrinių bei spalvotų keksiukų pasaulis įtraukė Mayrą ir įsuko į savo grožybes, net neketindamas greitu metu merginos paleisti iš savo glajumi papuoštų gniaužtų. Spoksodama į konditerines grožybes, mergina net nepastebėjo, kaip prasivėrė parduotuvėlės durys ir į ją įžengė dar vienas žmogus. Lukui pabučiavus Mayrą į žandą, ši krūptelėjo taip smarkiai, kad vos neatsitrenkė į rudaplaukį.
-Oi, Lukai, negąsdink taip. Ir taip su širdimi negerai, o tu dar čia...-juokaudama, klastuolė švelniai stumtelėjo vyriškį. Išgirdusi apie pavaišinimą, juodaplaukė ilgesingai nužvelgė gardumynus ar atsidusi tarė:
-Aš čia jau geras dešimt minučių stoviu ir vis neišsirenku. Pažiūrėk į tą šokoladinį. O čia jų firminis, su morkom. O dar tas su pistacijom! Lukai, kokie tau labiausiai patinka? O, šito dar nemačiau, su miško uogom! Negaliu nusipirkti dešimt keksiukų, kur juos po to dėsiu?
Mayros akys lakstė nuo vieno gardumyno prie kito, kartais mergina atsidusdavo, o paklausus kitų asmenybių apie keksiukus, gavo tik dar vieną ginčą apie maistą ir svorį galvoje, kuriame buvo sunku nedalyvauti. Realiam gyvenime vyksta svarbesni reikalai.

[Lukas Dubajus]

-Gerai, negąsdinsiu, -nutaisęs nusikaltusio veidą šyptelėjo Lukas. -Klausi koks yra mano mėgstamiausias? Tikrai nebus su daržovėmis ar vaisiais. Geriausi mano nuomone yra tie kurių viduje yra karamelinis įdaras, tada jis yra apipiltas dideliu kiekiu šokoladu, ant jo užbarstyti pabarstukai, tada dar ant viršaus purškiamos grietinėlės, į ją įsmeigtas waflis ir tada dar daugiau pabarstukų. Aišku kaip pasakytų daktarai daug cukraus kenkia sveikatai, bet jeigu skanu tai kam tai rūpi. Taip sakant gali nusipirkti dešimt keksiukų, jeigu tu nepabaigsi tai juos pabaigsiu aš arba įsidėsi į kuprinę ir galėsi juos ten nešiotis kol išalksi.
Vaikinas priėjęs užsisakė keletą šokoladinių keksiukų ir pyrago gabalėlį ir dabar jau stovėjo su maišeliu rankomis, iš lėto pasigardžiuomas kramsnojo vieną iš keksiukų ir laukė kol Mayra pagaliau užsisakys kažką, nes jos akys lakstė nuo vieno saldumyno prie kito, tad kol buvo laukiama galutinio sprendimo buvęs klastuolis priėjo prie lango pasižiūrėti kaip laikosi jo asiliukas ir kol ten stovėjo ir stypsojo nusprendė, kad jis irgi nusipelnė keksiuko, tad užsakęs dar vieną šį kartą jų firminį keksiuką, mirkytą morkų sultyse ir jį išėjęs į lauką nunešė dabar vos vos lindančioje žolėje besiganančiam asilėliui. Padalinęs į kelias dalis jį sušėrė, dar pabuvo minutę kitą, paglostė, bei pakasė Reksą ir vėl grįžo į vidų. Įėjusį vidun jį vėl pasitiko šiluma, tad kiek sušilęs priėjo prie merginos ir apkabino ją iš nugaros.
 -Na ar jau galima jus vaišinti? Ar dar ruošiatės rinktis iki uždarymo?