[Kaylie Mateo]

Kay gurkšnoja savo užsisakytą gėrimą ir žiopsojo pro langą, aišku, retkarčiais žvilgsnį nukreipdavo ir priešais sėdinčios merginos pusėn, tačiau ši buvo tikrai labai nusiminusi.
- Ilga istorija? Na tiesa sakant laiko turiu, juk tam ir yra draugai, - maloniai šyptelėjo rudaplaukė žinodama, kad ji paslaptis laiko puikiai, jei kas ir trankytu ja su plyta ji vistiek tylėtu lyg liežuvį prarijus.
- Ech, daug kas, mokslai apsileido, tačiau čia dzin tik dėl egzaminų truputį baisu, o blogiausia tai, kad tėvas mirtinais kerai užkerėtais, kurie iš pradžių kankina, o paskui numiršta, o priešnuodžio nieks neranda, nežinia, kada jis, - dustelėjo mergina ir vos laikydama ašaras nutęsė, - mirs.  - Šia tema grifei šnekėti buvo sunkiausia, tačiau nuo tiesos nepabėgsi, kad ir kaip norėtųsi, o jos tėtis dar buvo tikrai jaunas, tačiau jei neras nieks vaisto, tada jau galas.
- Šaunu, girdėti, na taip, manau Ledijai bus geriausia. - Vos šyptelėjo Kaylie.. - Mano voras, gerai jis laikosi, viskas su juo šaunu, tik, kad visad niūrus ir nelabai komunikabilus, tačiau ateityje tikiuosi jis supras, kad laikas išmokti truputį save reikšti. - Prisiminusi Torį Mateo nuoširdžiai šyptelėjo ir gurkštelėjo iš puodelio.

[Davina von Sjuard]

Cukriniame kiškutyje nuskambėjus rudaplaukės balsui, kurį palydėjo malonus šypsnis, mėlynakė suprato, jog nuo atsakymo neišsisuks. Žinoma, galėjo atsisakyti pasakoti, tačiau nenorėjo įžeisti Kaylie.
-Grįžus namo mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis...-nusukusi žvilgsnį į vaizdą pro langą šviesiaplaukė žvilgtelėjo į pro šalį einančius žmones.-Paaiškėjo, jog mano tikrieji tėvai seniai mirę...prieš mirdami jie paprašė savo geriausių draugų, kad pasirūpintų manimi ir neleistų sužinoti apie savo tikrąją kilmę...Visą gyvenimą augau apsupta meilės ir šilumos manydama, kad mane augina tikrieji mano tėvai, kai grįžusi per šventes, vieną naktį nė pati to nesuprasdama sulaužiau mane saugojusius kerus. Tuomet sužinojau, jog mano biologiniai tėvai buvo vilkolakiai...-paskutinį sakinį pridūrusi kur kas tyliau mėlynakė žvilgtelėjo į Kaylie. Šiai pradėjus pasakoti apie savo tėtį mergina liūdnai žvilgtelėjo į priešais sėdinčią rudaplaukę. Nė neįsivaizdavo, ką reiškia matyti, kaip miršta mylimas žmogus.
-Kaylie...galiu paprašyti savo tėčio, kad jis padėtų panaikinti kerus,-neleisdama prarasti vilties šviesiaplaukė kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Manau, taip ir bus,-šyptelėjo nebeketindama daugiau liūdėti.

[Kaylie Mateo]

Bespoksant į langą pasigirdo ir Davinos balsas, aišku, Kay tikėjosi labai rimtos priežasties, tačiau ne tokios baisios, kuri neseniai perskrodė ausis, juk tapimas vilkolake turi būti labai skausmingas, juk tuo metu lūžtą kiekvienas tavo kaulas.
- Tai taip išeina, tu.. Tu esi vilkolakė? - Klausiamai ir su nuostaba veide pažvelgė į merginą. Kaylie šito tikėjosi tikrai mažiausiai.. - O kaip tu sugebėjai sulaužyti kerus? - Dabar ši buvo labai susidomėjusi šios problemomis, nors savųjų ir nepamiršo.
Taip, matyti, kaip miršta tavo tėtis buvo skaudžiau už nežinia ką, kai kiekvieną vakarą girdi riksmus iš jo kambario, kaip jis džiūsta tau akyse, atėjus jo aplankyti, matai, ašaras akyse ir žinia, kad jam liko vos kelios dienos tiesiog vėrė širdį, o dar mažoji sesutė vis su klausimais kamantinėjo Mateo, kodėl ji negali jo aplankyti, kaip tokiai mažai būtybei paaiškinti vyresnių problemas.
- Panaikinti kerus? O jis sugebės? - Kaylie veide pagaliau pasimatė šypsena, kuri reiškė džiaugsmą, nes tėčio mirtis jai būtų nepakeliama našta. - Tačiau kuo tavo tėtis ypatingas, kad gali panaikinti galingo burtininko užkerėjimą? - Dabar jau ji susidomėjo. Įsmeigus savo rudas akis į Daviną ir rankose laikydama dar vis šiltą puodelį ji te klausėsi merginos, nes norėjo sužinoti, kaip jos tėtis, gali išgelbėti Joel' į.

[Davina von Sjuard]

Kelias akimirkas Davina tylėjo laukdama Kaylie reakcijos. Nė nežinojo, kaip ši sureaguos išgirdusi tiesą. Vis dėl to merginą labiau baugino mintis, jog visa tai teks pasakyti visai kitam žmogui. Šio reakcijos šviesiaplaukė labiausiai bijojo. Galbūt Keitui sužinojus tiesą, šis nė nebenorės bendrauti su mergina? Kad ir kaip ten bebūtų dabar jaunoji lankininkė stengėsi apie tai negalvoti. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti visą istoriją.
-Taip,-linktelėjo vos kilstelėdama savo lūpų kampučius. Neseniai maniusi, jog geriau nė nebūtų sulaužiusi ją saugojusio burto, dabar mėlynakė džiaugėsi galėdama pilnatį virsti vilke.
-Nežinau...nepamenu nieko kas nutiko tą naktį, išskyrus, tik tai, kaip tėtis purtė mane prašydamas pažvelgti jam į akis, o kai pabudau iš to keisto sąstingio praradau sąmonę. Sulaukusi ryto sulaukiau ir visos istorijos,-nuleidusi žvilgsnį į savo puodelį mėlynakė stebėjo šiame garuojantį gėrimą. Priglausti abu delnai pamažu sušilo nuo šiltos kavos. Kilstelėjusi galvą Davina įsmeigė savo šviesiai mėlynas akis į Kaylie.
-Mano tėtis sugebėjo šešiolika metų sukaustyti vilkolakio galią, tad sugebės panaikinti ir kerus,-draugiškai šyptelėjo. Pyktis dėl to, jog tėvai nuslėpė tiesą apie tikrąją kilmę, buvo atslūgęs palikdamas vietą tik liūdesiui.-Nes jis pats yra galingas burtininkas...Turbūt vienas galingiausių, kokius man teko sutikti,-kilstelėjo savo lūpų kampučius. Galbūt šviesiaplaukei išties nuolat šypsojusi sėkmė? Juk užuot augusi vaikų namuose, ši gyveno apsupta galingų burtininkų meilės, o sužinojusi visą tiesą įgavo naują galią. Regis, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

[Kaylie Mateo]

Kaylie - mergina, kuri visada sužino kažką keisto, ar tiesiog įsipainioja į istorijas, kuriose neturėti dalyvauti, nors šįkart ji ir neįsipainiojo, tačiau tai girdėti buvo daug keičiau, ji žinojo, kad yra žmonių, kurie tampa vilkolakiais, tačiau, kad ši turės ir draugų, labas rytas, nė nesapnavo.
- Šaunu, nežinau ką tai reiškia, tačiau kiek girdėjusi - skauda, juk kiekvienas tavo kaulas lūžtą, - tyliai sušnibždėjo pasilenkus arčia Davinos, nenorėjo, kad tai girdėtu žiobarai, be to, jei ir išgirstu ji būtų išmesta iš mokyklos.
- O jėtus, sakyčiau tavo tėvai moka laikyti paslaptis labai gerai, juk tiek metų išsaugot tavo galias ir tuo labiau tau nieko nepapasakojus yra, mh.. Keista. - Nusistebėjo mergina, nes tokią istoriją išgirdo rodos pirmą kartą..
- Aš tikiuosi, kad sugebės, nes tėčio prarasti nenorėjo, jam liko gyventi dvylika valandų, tad jei gali, kuo greičiau susisiek su savuoju, nes kitaip daugiau šansų ar galimybių turbūt nebebus, čia mano paskutinioji, o be to jis jaunas. - Kiek liūdnokai ir virpančiu balsu išpylė Kay, - o aš tam burtininkui dar atkeršysiu su nedovanotinais kerais ir pačiais baisiausiais, tačiau man reikia sustiprėti ir tapti galinga ragana, nes dabar esu tipinė paauglė.. - nutęsė ši ir gurkštelėjo kavos, ši jau buvo bepradedanti aušti, tad ji greit ją išgėrė.                                           

[Davina von Sjuard]

Kaylie pasilenkus per stalą ir tyliai sušnibždėjus žodžius Davina tik linktelėjo. Turint puikią vilkolakės klausą merginai nė įsiklausyti nereikėjo, jog girdėtų ne tik rudaplaukės balsą, bet ir aplink besikalbančių žmonių balsus.
-Taip, tu teisi, tačiau laisvės jausmas to vertas,-kilstelėjo savo lūpų kampučius. Nors dar nė karto nebuvo pakeitusi pavidalo, tačiau žinojo, jog sukeltas skausmas vertas to, ką gali pajusti vėliau.
-Jie tik tęsėjo mano tikriesiems tėvams duotą pažadą. Galbūt, jei nebūtų sukaustę mano galios, tie kas nužudė mano tikruosius tėvus, būtų suradę mane ir nužudę lygiai taip pat, kaip ir juos...-kiek liūdniau pridūrė šviesiaplaukė. Vis dar liūdėjo, jog neturėjo galimybės pažinti savo biologinių tėvų. Ar šie būtų didžiavęsi savo dukra? O galbūt dabar pamatę šią tik nusiviltų? Juk ji pati ir sulaužė ją saugojusius kerus.
-Nesijaudink, pažadu, jog tu neprarasi savo tėčio, neleisiu tau patirti to jausmo,-liūdnai kilstelėjo lūpų kampučius. Tikėjosi, jog rudaplaukės tėtis pasveiks ir ši ir vėl bus laiminga.
-Kaylie, kerštas tau nesuteiks džiaugsmo, tik susitepsi rankas kito kraujo. Jausmas, kai matai kenčiantį žmogų nėra toks geras, kaip manai...-nusukusi žvilgsnį nuo grifės Davina žvilgtelėjo į savo kavą. Atmintyje iškilo raudonos vampyro akys ir juodojo kristalo ašmenys sutepti jo krauju.

[Kaylie Mateo]

Kaylie buvo girdėjusi apie vilkolakius, tačiau nesitikėjo, kad ji gali sutikti tokį žmogų, aišku, tikrai, labai keista, nors ji ir neatrodė kitokia, tačiau, turbūt visi turi savo paslapčių, Kay jų irgi ne vieną turėjo, tačiau tokios nuostabios - deja.
- Laisvės jausmas taip, tačiau, manau ir pavojaus jausmas nesiskiria būnant vilkolake, o slampinėja kartu, - kilstelėjo lupų kampučius mirktelėdama akimi, nebenorėjo kamantinėti merginos, nors norėjo sužinoti viską.
- Užjaučiu, - tyliai sumurmėjo mergina, - žinojo, kad ir ji gali tuoj netekti savo mylimo tėvelio, tačiau turbūt Davinos dėka, jis liks gyvas ir toliau mokins merginą žaisti kvidičą, tos mintys niekada neapleido, o ir prisiminimai graudino, aišku, ne visada, tik tada, kai tėvą apnuodijo. Kaylie visko taip ramiai nepaliks, tapusi galinga ragana, ji bus pykta ir pilna įtūžio, kurį išnaudos, kankindama tas bjaurybes taip pat, kaip šie jos tėvelį.
- Ačiū tau! - Maloningu, pilnu laimės ir dėkingumo tonu išlemeno Kay.
- Davina klausyk, aš nežudysiu ir rankų krauju nesitepsiu, tik kankinsiu taip, kaip buvo kankinamas mano tėvas už ką jis to nusipelnė, tik dėl to, kad jie taip nori, nori, kad jis netektu savo pareigų, baisu, - veptelėjo rudaplaukė ir pažvelgė pro langą, lauke po truputį darėsi pūgos gūsiai, kurie rodos žmones kviestia kvietė užeiti į įvairias kavinukes, tačiau Grifė norėjo ramybės, tad pabaigusi savo kavą pakilo nuo kėdės.
- Ačiū tau dar kartą, o dabar turiu lėkti, noriu pabendrauti su mama ir juos pradžiuginti, - šyptelėjo  ilgaplaukė ir draugiškai apkabinusi merginą, paliko "Cukrinį Kiškutį".

[Davina von Sjuard]

Atsilošusi kėdėje ir veide žaidžiant žaviai šypsenai Davina klausėsi šalia sėdinčios merginos balso. Turint puikią vilkolakės klausą nebuvo sunku atskirti Kaylie balsą susipynusį su netoliese sėdinčių žiobarų ir tyliai grojančia kalėdine muzika.
-Taip, tu teisi,-linktelėjo šviesiaplaukė,-tačiau turbūt tai tik nauja gyvenimo dalis,-šyptelėjo. Žinojo, jog neseniai buvęs ramus gyvenimas dabar smarkiai pasikeis, o tiksliau jau pasikeitė ir žavioji lankininkė spėjo su tuo susitaikyti.
-Viskas gerai,-kur kas linksmiau kilstelėjo lūpų kampučius. Nors šešiolikmetė vis dar liūdėjo, kad neturėjo galimybės augti su tikraisiais tėvais, vis dėl to buvo dėkinga šiems, jog net ir mirdami, jie nepaliko savo dukters vienos patikėję šią savo draugams.
-Jei manai, jog tai tave padarys laimingesne, tuomet nebebandysiu tavęs perkalbėti,-vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius ir kilstelėjusi rankose laikomą puodelį gurkštelėjo jau atvėsti spėjusios kavos. Nors nepritarė Kaylie planui atkeršyti tėvo kankintojams, tačiau nusprendė daugiau nesikišti. Tikėjosi, jog išaušus tai dienai, kurios rudaplaukė taip laukė, ši jau bus spėjusi persigalvoti. Leidusi paskutiniams gėrimo gurkšniams nutekėti gerkle mergina pastatė puodelį ant stalo ir žvilgtelėjo į Kaylie. Ši taip pat pabaigusi savo gėrimą stryktelėjo nuo kėdės ir atsisveikinusi išlėkė iš kavinės.
-Kaylie, palauk,-tyliai nusijuokusi šešiolikmetė apsivilko striukę ir palikusi kelis banknotus už kavą nusekė paskui rudaplaukę. Regis, žinia, kad jos tėvas galbūt išgyvens, išblaškė grifę.

[Davina von Sjuard]

Šiltas ir keistai gaivus vasariškas oras karaliavo visame Londone, o tarp aukštų miesto pastatų žaidė auksaspalviai saulės spinduliai. Gatve žingsniuojantys žmonės atrodė, atsipalaidavę ir nusimetę nuo savo gležnų pečių visus užgriuvusius rūpesčius. Regis, įžengusi vasara privertė pabėgti nuo sunkių darbu bei mokslų ir pasimėgauti lepinančia saule.
Žengiant judria Londono gatvele link "Cukrinio kiškučio", šviesius merginos plaukus draikė švelnus vasariškas vėjas, o aukštai danguje besišypsančios saulės spinduliai savo neamtomomis rankomis maloniai glostė atidengtą Davinos kūno odą. Džinsinių šortų atidengtos kojos bei marškinėlių nedengiamos rankos spindėjo šviesiai bronzine, įdegusios odos spalva. Regis, kelios savaitės Ispanijoje suteikė šviesiaplaukės odai kiek kitokį atspalvį.
Mažieji saulės zuikučiai, tarsi nepaklusnūs vaikai ėmė žaisti tarp šviesių mėlynų akių savininkės plaukų, suteikdami šiems auksinį atspalvį. Būtų galima pamanyti, kad mergina buvo nulieta iš bronzos ir tikro aukso.
Priėjusi "Cukrinį kiškutį" Davina stabtelėjo nužvelgdama sau už nugaros nusidriekusį vaizdą. Įvairiausių parduotuvių alėja driekėsi visa, dabar jau judria gatvelę. Kelias akimirkas tarsi padvejojusi, mergina nulenkė kavinės durų rankeną ir įžengė į vidų. Čia, kaip ir praėjusį kartą, šviesiaplaukę pasitiko įvairiausių gėrimų kvapai sumišę su gaminamais saldumynais ir kitais patiekalais. Žinoma, visą kavinės vidų užpildė ir tyliai grojanti melodija bei skambantys Londono gyventojų balsai.
Nužvelgusi pustuščią kavinę, mėlynakė pasuko prie staliuko, kur, regis, visai neseniai sėdėjo su Kaylie. Mergina, kuriai padėjo išgelbėti jos mylimą tėvą.
Įsitaisiusi patogioje kavinės kėdėje Davina žvilgtelėjo pro langą. Pro šio permatomą stiklą į vidų veržėsi saulės spinduliai. Regis, linksmai nusiteikę spinduliai žaidė visoje maloniai šiltoje kavinėje. Šyptelėjusi žavioji lankininkė kryptelėjo galvą įsmeigdama šviesiai mėlynas akis į netoliese sėdinčius žmones. Šie, kaip ir gatvėmis žingsniuojantys Londono gyventojai, buvo atsipalaidavę ir pasinėrę į pokalbį. Visiškai pamiršę tai, kas dažniausiai neduoda ramybės.
Padavėjai priėjus prie šviesiaplaukės, ši žaviai nusišypsojo ir perspėjusi, jog bus ne viena, netrukus gavo du meniu. Žinoma, antras kol kas savininko neturėjo, mat žavusis mėlynų akių savininkės princas dar nebuvo įžengęs pro kavinės duris.

[Keitas Kolinsas]

O “žavusis princas” nuo pat ankstyvo ryto, pirmą kart daugmaž apytvarkingiai apsirengęs ir susitvarkęs plaukus, lakstė po Londoną, norėdamas surasti pačias gražiausias gėles kokias tik buvo įmanoma. Seniai nebuvo susitikęs su jį taip žavinčia varne, o ilgesys buvo pradėjęs graužti jį. Gal iš to kaltės jausmo, gal iš ilgesio, bet baltaplaukis nusprendė pasirodyti, kaip tikras džentelmenas.
Rožes iškart atmetė-buvo per daug banalu. Paskui atmetė ir tulpes-et, per daug paprasta. Taip ir malėsi iš vienos parduotuvės į kitą, klausinėdamas ir ieškodamas kokias gi po velnių gėles nupirkti.
Galiausiai suprato užmesti žvilgsnį į laikrodį, o tai padaręs vos infarkto negavo-į susitikimą jis visai ne džentelmeniškai vėlavo!
Sustojo ties pirmu savo variantų-prie šiltai žavios dienos puikiai derančia, ryškiai geltonų saulėgrąžų puokšte, perrišta tokiu pat geltonu kaspinu. Na, kiek švilpiška spalva, bet ką jau padarysi.
Iki kavinės jis, trankydamasis į niekur neskubančius žmones, lėkte nulėkė, bet prieš duris stabtelėjo-reikėjo tvarkingai įeiti. Kolinsas giliai įkvėpė ir pagaliau atvėrė duris. Akys nė nenukrypo prie kavinės dizaino, nes jis įnirtingai ieškojo tamsiaplaukės merginos, tik kad... Čia sėdėjo tik šviesiaplaukė. Oho. Keitui prireikė akimirkos susivokti, kad tai Davina. Na ir pasikeitusi buvo. Tai iššaukė duobutes išryškinančią šypseną švilpio veide ir jis pagaliau priėjo prie jos staliuko atitraukdamas kėdę sau.
-Labai pasikeitėte, panele,-kreipėsi jis, o tada su ta pačia plačia šypsena atkišo jai saulėgrąžų puokštę.

[Davina von Sjuard]

Perbraukusi per šviesius plaukus ir leisdama šių neklusnioms sruogoms kristi ant gležnų pečių juos uždengiant, mergina kryptelėjo galvą žvilgsnį įsmeigdama į kavinėje zujančius padavėjus. Tylūs žingsniai ir vos girdimas lėkščių skimbčiojimas skambėjo visoje patalpoje susiliedamas su joje esančių žmonių balsais. Klausantis kasdienio kavinėje girdimo šurmulio Davinos lūpų kampučiai nežymiai kilstelėjo į viršų.
Nors žavusis varnės princas į susitikimą, regis, vėlavo, tačiau šviesiaplaukė į tai nekreipė dėmesio. Į ant riešo esantį, Klaros dovanotą laikrodį nė nežvilgtelėjo. Vos žaviajai lankininkei kryptelėjus riešą, ant sienų imdavo šokčioti nuo saulės šviesos atsispindintis saulės zuikutis.
Netrukus jaunosios ispanės dėmesį patraukė atidaromų durų garsas ir vyriškų kvepalų aromatas. Kryptelėjusi galvą Davina įsmeigė šviesiai mėlynas akis į daugybę kartų matytas, puikiai pažįstamas smaragdines akis. Tai, jog priešais stovi ne kas kitas, kaip pats Keitas Kolinsas, pranešė ir merginos širdis, ėmusi plakti kelis kartus greičiau. Regis, vaikinui prireikė kelių akimirkų, jog atpažintų sėdinčią šviesiaplaukę. Žaviai kilstelėjusi lūpų kampučius Davina apdovanojo Keitą šypsena sveikindamasi.
Visą šį laiką po to, kai sužinojo, jog yra vilkolakė, mergina stengiasi visas mintis apie vaikiną nugrūsti kuo toliau, o visiems jausmams, kuriuos jautė žaviajam švilpiui, užtrenkti duris. Tik tai nebuvo taip lengva, mat šie kažkokiu stebuklingu būdu prasmukdavo pro jiems užtrenktas duris ir nuolat primindavo šviesiaplaukei, jog šie egzistuoja. Būtent taip buvo ir dabar. Išsiveržę jausmai priminė žaviajai lankininkei, jog jie niekur nedingo, o priešais ją stovi tas, kuris nuolat priverčia širdį imti plakti greičiau.
-Priešingai nei jūs, ponaiti,-žaisimgai šyptelėjo atsakydama į plačią Keito šypseną. Regis, net po daugybės mėnesių nebendravimo abiejų jaunuolių elgesys nepasikeitė.
Baltaplaukiui ištiesus saulėgrąžų puokštę, Davina kelias akimirkas padvejojo žvelgdama į ryškiai geltonus žielapius, o tuomet grakščiai atsistojusi paėmė gėles.
-Dėkui.-Žaviai nusišypsojo ir kilstelėjo šviesiai mėlynas akis į priešais stovintį Keitą, tačiau vos netrukus nusuko žvilgsnį į šalį ir padėjusi gėles ant stalo krašto šalia savęs, atsisėdo į savo vietą. Netrukus jautrią vilkolakės uoslę pasiekė malonus gėlių aromatas. Nė pati nesuprasdama, kodėl nebedrįstą žvilgtelėti į Keitą, Davina nuleido žvilgsnį į ant stalo gulintį meniu.

[Keitas Kolinsas]

Vos susitikus su mergina, ką ten, vos pamačius ją, atrodo visa diena kaip mat pagerėjo. Jei tai įmanoma, tai net už lango šviečianti saulė tapo kelis kartus ryškesnė. Nors ir po ilgo laiko nesimačius, bet jausmai, bent Keito, išliko lygiai tokie pat. Buvo šiandien suplanavęs kai ką padaryti, bet... Kaip tam surasti drąsos? Jis tikrai šia grifiška savybe nepasižymėjo, nors kartais ir mokėjo apsimesti esąs drąsus.  Kaip ir šioje situacijoje, nors širdis daužėsi beprotišku greičiu, bet povyza ir veidas išliko pasitikintys savimi.
-Na, žinai, jei ir būčiau pasikeitęs, tai vis tiek atpažintum mane,-atsakė Davinai švilpis,-Tokio nuostabaus veidelio neįmanoma nepažinti,-išsišiepęs, auskarų privėrioto veido link mostelėjo jis.
-Žinai, dėl to mes ir deram. Abu esam be proto gražūs. Na ir šiaip faini,-pridūrė Keitas. Atrodo šiandien buvo ypatingai kalbus, priešingai, nei priešais sėdinti varnė. Tai Keituką kiek neramino-gal nutiko kas blogo? Nuotaika iš linksmos pakito į rimtą.
-Viskas gerai?-pagaliau surimtėjęs paklausė jis. Ranka, kurios nagai buvo nulakuoti, kaip visada, juoda spalva (išlaikant pankišką stilių, žinoma) surado kelią link merginos rankos ir atsargiai ją paėmė. Širdis dėl tokios vaikino drąsos jam pačiam atrodo ritinėjosi po visą kūną.

[Davina von Sjuard]

-Turbūt tu visiškai teisus,-šyptelėjo mėlynakė atsakydama į savimylos vaikino žodžius. Net neabejojo, jog jei ne taip gerai pažįstamas Keito veidas, jį būtų išdavę jo mėgstamas aprangos stilius arba smaragdo spalvos akys, derančios su peroksidu nubalintais plaukais. Regis, abu jaunuoliai savo tamsių plaukų spalvą nusprendė kiek pakeisti.
-Kalbi, kaip įsimylėjėlis,-linksmai kilstelėjo lūpų kampučius šviesiai mėlynų akių savininkė paerzindama priešais sėdintį, besišypsantį baltaplaukį. Tačiau netrukus abiejų jaunuolių veidų išraiška pasikeitė. Keito veide spindinti šypsena dingo palikdama vietą susirūpinusiam žvilgsniui, o Davinos įsmeigtas žvilgsnis ėmė bėgioti "Cukrinio kiškučio" meniu. Dailus užrašas turėjo patraukti lankytojų dėmesį, tačiau jaunosios ispanės dėmesio centras buvo šalia sėdintis vaikinas. Tik turbūt šis taip nemanė, mat merginos šviesiai mėlynos akys buvo nukreiptos kitur. Tik visa tai truko vos kelias akimirkas, mat netrukus žaviosios lankininkės žvilgsnis nukrypo į Keito ranką, laikančią jos. Maloni šiluma, sklindanti iš vaikino delno, nubangavo visu mėlynakės kūnu. Krūtinėje plakanti širdis ėmė daužytis, it pašėlusi.
Po nuskambėjusio baltaplaukio klausimo stojo kelių sekundžių tyla. Davina pravėrė rausvas lūpas ketindama atsakyti, tačiau neištarė nė žodžio. Žinojo, jog netrukus teks viską paaiškinti, kas nutiko per pastaruosius mėnesius, tačiau kol kas nusprendė visa tai nutylėti. Bent trumpam ir pasimėgauti vasariška diena bei seniai matyto vaikino draugija.
Kartoti kelis kartus jau pasakotą istoriją, mergina visiškai neturėjo noro. Nenorėjo matyti vaikino veide nei liūdesio, nei užuojautos.
-Taip, viskas gerai,-galiausiai atitraukusi šviesiai mėlynas akis nuo baltaplaukio rankos, laikančios josios, žvilgtelėjo į Keitą ir nusišypsojo nuoširdžia šypsena. Žinojo, jog su priešais sėdinčiu vaikinu liūdėti neteks.

[Keitas Kolinsas]

-Tai taip, aš niekada neklystu,-šyptelėjo Kolinsas. Ir dėl vieno savo šiandieninio sprendimo jis manė neklystąs. Aišku, jis kiek bijojo ir dar turėjo abejonių, bet... Nebegalėjo ratais ir kvadratais sukiotis tarp panelių, nesugebėdamas pasirinkti.
Jai pasakius kitus žodžius, švilpis kimiai sukikeno. Na, jie lyg ir flirtavo beveik visą savo bendravimo laiką, bet kiek tame buvo meilės ir pats peroksidinis blondinas nelabai žinojo. Susigaudyk tu čia tuose draugiškuose pasierzinimuose ir flirtuose.
Keitas žinoma ne dėl dėmesio trūkumo SAU buvo susirūpinęs, tiesiog jį visada labai neramino, kai Davina būdavo tokia... Tarsi nerami ir paslaptinga. Jis puikiai žinojo, kaip paslapties našta gali tave “spausti” jei niekam nieko nesakai. Be to... Šia mergina jis besąlygiškai pasitikėjo, kad ir kaip keista jam tai buvo.
-Na, neatrodo, kad viskas gerai. Pasakok,-spustelėjo Davinos ranką Keitas, žvelgdamas tiesiai į jos žaviai mėlynas akis.

[Davina von Sjuard]

Išgirdusi vaikino žodžius, Davina linksmai nusijuokė. Regis, pasitikėjimas savimi ir savimeilė niekuomet nepalikdavo Keito vieno. Tarsi du bendražygiai žengiantys koja kojon.
-Visuomet teisus ir amžinai žavus Keitas Kolinsas,-nusijuokė stebėdama priešais sėdintį vaikiną. Šio smaragdo spalvos akyse, regis, sušmėžavo kažkas, ko žavioji lankininkė nesuprato, tačiau neabejojo, jog tai nesusiję su neseniai ištartais baltaplaukio žodžiais. Galbūt širdžių ėdikui taip pat kažkas nedavė ramybės?
Kavinėje nuskambėjus Keito balsui, šviesiaplaukė žvilgtelėjo į smaragdo spalvos akis, kur abiejų jaunuolių žvilgsniai susitiko. Kelias akimirkas mergina norėjo papurtyti galvą parodydama, jog ištarti žodžiai tiesa, tačiau anksčiau ar vėliau būtų tekę pasakyti. Nusukusi žvilgsnį į šalį Davina nužvelgė ant stalo gulinčius meniu. Šie vis dar gulėjo nepaliesti ir, regis, tokie ir liks. Tiesiog pasakys viską...dabar pat... Pati sau paliepė mergina. Kilstelėjusi galvą žavioji lankininkė pažvelgė į Keitą. Šviesiai mėlynose akyse perbėgo liūdesys.
-Jei pasakysi, kas neduoda ramybės tau,-liūdnai šyptelėjo nebenuleisdama žvilgsnio.
-Mane užauginę žmonės nėra mano biologiniai tėvai...Tikrieji tėvai, kaip ir visa mano gauja, mirė vos man gimus. Esu vienintelė savo gaujos narė,-tylus, vos girdimas balsas atsimušė į šalia esantį stiklą, tarsi parodydamas, jog niekas daugiau be švilpio jo negirdėjo. Davina švelniai ištraukė ranką, iš ją laikančios Keito plaštakos ir atitraukė ją. Nė nenumanė, kaip dabar elgsis vaikinas. Nors visi, kurie jau žinojo, apie tikrąją merginos kilmę, ją ir toliau priėmė, kaip senąją rudaplaukę, kuri visus sužavėdavo savo mielumu ir noru padėti, tačiau baltaplaukio elgesys galėjo skirtis. To jaunoji ispanė ir bijojo. Tikėjosi, jog švilpis stryktels nuo kėdės ir pro kavinės duris iššaus, kaip kulka. Tiesa, taip norėjo pasielgti ir pati varnė. Baimė, pamatyti Keito reakciją, vertė stryktelėti nuo kėdės ir nešti savo kailį kuo toliau, tačiau šviesiaplaukė liko sėdėti, kaip sėdėjusi. Šios veide spindėjo tik liūdna šypsena.