[Adrijas Volkeris]

Adrijui tikrai buvo per daug žmonių. Nors juk turėjo įprasti prie prabangių vakarų restorane. Iš kurio išėjo visai neseniai. Šiaip jautėsi ramus, užtikrintas. su Sakura viskas klojosi stebėtinai gerai. Gyvendamas pas ją padėdavo su eliksyrais ar augalais, jie puikiai sutarė. Ir net keista atrodė, kad viskas taip gerai sekėsi.
Tai, kad dabar į ją vis vėpsojo kokie nors vyriškiai nesukėlė kažkokio didžiulio pavydo bangos. Mat paprasčiausiai žinojo, kad jų sąjunga yra tvirta. Retkarčiais persimesdavo su kuriuo nors žvilgsniais, jų akyse matė pavydą. Pats jautėsi kuo puikiausiai. Ar galėtų patikėti, kad kadaise gatvėse lakstęs ir maistą nuo prekystalių džiovęs vaikigalis,kuriuo buvo atsidurs tokioje vietoje? Ir dar su kuo. Su Senkleriais, kurie kažkada sugriovė jo ir motinos gyvenimą. Bet ir pykčio šiuo metu jiems nejautė. Šitie, kurie gyveno šiuo laiku net nežinojo, kad kažkada jų dvare egzistavo toks Adrijas ar tokia Airisė. Keista. Viena iš jų giminės išgrūdo juos, kitas suteikė jam gyvenimą. Žmonės tokie skirtingi.
Pasveikinus jaunuosius, papietavus jie ėmė vaikštinėti. Šiaip gal ir visai gerai, kad vestuvės vyko ne Senklerių dvare. Ten Adris turėjo tiek prisiminimų. Ne pačių maloniausių.
Eidamas greta merginos ja grožėjosi. Atrodė, kad Sakurai tiktų bet koks rūbas. Pats turėjo vilkėti tradiciškai. Mantiją, kaip pridera burtininkams. Nors norėjosi šį drabužį iškeisti į ką nors kito. Tarkim džinsus ir kokį džemperį su kišenėm visokiems dalykams susidėti, kurių prireikdavo miške ar prie eliksyrų.
Nuotaikos negadino net Juzefas, kuris vilkosi su jais. Tik kad Adrijui atrodė, jog vyras labai jau skubinasi su alkoholiu. Bet kol kas nesakė nieko. Pats po to karto,ki su Sakura prisigėrė ir prisirūkė kalijano nelabai bevartojo tuos gėrimus. Užtekdavo poros taurių vyno, jei ką švęsdavo. Ar jei kartais vakarodavo su Sakura.
- Įsivaizduoju kaip nelengva buvo viską suruošti - Pasakė, kai jie stabtelėjo pre gėlių. O paskui mergina ėmė Juzefui pasakoti apie pievą. Ir Adrijas aišku pastebėjo tą į jį mestą žvilgsnį.
- Kodėl tiesiog nenorit pasitikėti Sakuros sprendimais? Ji žino, kad susitiko motina. Ir ką. manot, kad jei Pieva būtų žiauri sekta ji ten eitų? - Norėjo dar pridurti, kad Sakurą pažįsta daug metų nuo mokyklos ir nieko jai su juo nenutiko. Bet nenorėjo liesti tos temos. Greičiausiai dar teks apie tai pasikalbėti. Kaip galima tiek metų manyti, kad jis yra demonas? Ar pačiam dar nenusibodo tos nesąmonės?

[Sakura Levins]

- Vietoj to, kad dėl manęs pasidžiaugtum, gadini nuotaiką, - pasakė dėdei mergina.
Nutuokė, kad ir tėčio reakcija nebus džiaugsminga. Jo nuomonė apie pievą nebuvo gera.
- Malonėk nesakyti tėčiui. Pasakysiu pati. Tau bus bloga, - žvilgtelėjo į Juzefo gėrimo taurę.
Čia buvo atliekama graži muzika. Sakuros stiliaus. Ji nenorėjo gadintis sau nuotaikos. Jei dėdė šitaip, jiems metas atsiskirti. Be to, ji visai nenorėjo matyti, kaip tėčio brolis girtėja.
- Mes su Adriju einame pašokti, - pranešė.
Ir nusivedė lakotą į erdvę, kurioje žmonės ramiai šoko.
- Ar tu nieko prieš? - paklausė ir nusišypsojo. - Tiesiog norėjau jo atsikratyti. Tikriausiai jis niekada nebaigs su savo pamokslais ir nepagrįstais įtarinėjimais.
Ji uždėjo Adrijui rankas ant pečių ir pradėjo suktis lėtu žingsneliu.

[Auris Senkleris]

Jo mažylis pusbroliukas veda. O čia tai sensacija. Ir kas galėjo pamanyti, kad Alanukas susilauks vaikų mokyklos suole dar besėdėdamas ir ves jau kai tie vaikai bus paugę. Kaip niekad čia trūko Frederikos. Ir kokia būtų ta miela kruopšti mažylė? Gaila neteko jos pažinti.
Vestuvėse dalyvavo kartu su Eion ir Timočiu. Buvo gaila, kad Erka neatėjo kartu. Be to Auris nerimavo kaip į tokį žmonių kiekį sureaguos tiek Eion tiek Timotis.
Na, jeigu ką jis pasveikins ir išeis. Bet aplamai juk vestuvėse dalyvavo ir Melinda, kas Timočiui turbūt patiks. O gal ir Eion rastų su kuo pabendrauti.
Auris sėdėjo prie vieno stalo su Alfredu ir Dominyku. Alfredas vėrė jį tūžmingais žvilgsniais. Auris irgi. juk Alfredo tėvas nužudė jo motiną. Ir vėl pasijuto keistai pamirštas. Kodėl Rolandas jį pasodino prie vieno stalo su šiais žmonėmis? Bet dabar jis stengėsi apie tai negalvoti ir pasakoti saviškiams apie žmones, pristatinėti juos. Tai aišku vyko po ceremonijos. Kuri nepraėjo be nesąmonių, mat įsiveržusi Dori motina itin viską pagyvino.
Auris neskubėjo keltis ir eiti nuo stalo kai visi pavalgė. Nenorėjo kalbėtis su giminaičiais. Kai kurių jau nematė galybę laiko.
Ir šiaip ėmė ir pasijuto nejaukiai. Pirma, kad ir kaip būtų Rolandui ar Elijai visai nerūpėjo, jei pasodino jį prie šio stalo. Antra. Visiškai atprato nuo turtingos aplinkos. Nuo tokios prabangos. Jis čia jautėsi kaip ne savo rogėse.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ar kas nors gali priminti, kaip jis čia atsidūrė? Ak taip, atsisakyti bijojo, nes atrodė, kad atrodys nemandagu. Taigi sėdėjo su kostiumu ir sulaižytais plaukais. Ir jautėsi siaubingai nepatogiai. Tuo labiau, kad prie to paties stalo sėdėjo kažkokie nepažįstami žmonės, su kuriais Auris aiškiai turėjo problemų. Ką tada daryti jam? Gal šitie giminaičiai (kad jie yra tokie, Eion spėjo dėl plaukų spalvos) taip dėbso į Aurį dėl jo globotinių? Et, tikrai nereikėjo čia eiti.
Ceremonija nusibodo, o alkio vaikinukas nejautė. Prisivertė nuryti kelis kąsnelius, kad nepasirodytų pernelyg nemandagus. Bet gal dabar jau galima eiti? Nykiai dirstelėjo į tėtį. Kam jis iš viso čia kvietė? Galėjo ateiti dviese su Timočiu. O Erka, tenka pripažinti, pasielgė protingai. Ne, ji jam ne sesuo, bet šį kartą buvo teisi.
- Ar dar ilgai? - tyliai paklausė Eion, nors neaišku, ar per šurmulį Auris galėjo jį išgirsti.

[Milanas Lestreindžas]

Milanas neturėjo apetito. Nors maistas buvo įprastas ir prabangus bei išsiilgtas. Kažkokiu būdu deja reikėjo sukimšti savo porciją. Vaikinas panoro atsidurti savo kambaryje sesės namuose su vyno taure ir kokia knyga. Netrukdytų net mažės.
- Apie barbes pakalbėsim paskui gerai Amelija? - Šį sykį nenorėjo pyktis su mažąja aferiste. O dar pavydėjo Vanesai to, kad ji gali daryti kas patinka. Niekas nekontroliuoja jos. Niekas negali pagrasinti.
Pagaliau kai baigėsi maitinimosi laikas, kai žmonės ėmė vaikštinėti ir kalbėtis jis irgi pasistengė pradingti nuo stalo. Pastebėjo Eion. O tas dabar atrodė kaip tik žmogus tinkamas kažkur pasislėpti ir pašnekėti apie ką nors. Eion buvimas ir nustebino. Milas neįsivaizdavo ką bendro jis turėjo su Auriu prie kurio sėdėjo. Na, bet priėjo prie jų. Jautė kaip tėvas jį žudo žvilgsniu. Aišku jam nepatiko, kad Milas ketino kreiptis į Eion. Eik tu velniop. Maištingai pagalvojo. Kai pasvarstai ji elgsis gražiai kitą kartą tėvas vis tiek dėl ko nors prisiknis ir neduos jam ramybės. Jeigu maištaus irgi. Tai koks skirtumas?
- Sveiks draugužėli. Gal nori pasivaikščiot? Kaip ten bebūtų gal giminė manęs ir atsižadėjo, bet dvarą pažįstu gerai, galiu parodyti tau ką nors įdomesnio. Juk nuobodu čia kurksoti. - Svarbiausia, kad tėvas negirdėjo ką jis kalbėjo. O du Aurio pusbroliai kažkur nuėjo nuo stalo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Faktas kaip blynas. Hogvartse turėtų panaikinti astronomiją ir įvesti dalyką, kuriame mokoma, kaip prastumti laiką, kai neįsivaizduoji kur dėtis. Kas iš to, kad jis žino Mėnulio fazes, jeigu dabar nori prasmegti skradžiai žemę? Tiesą sakant, pagailo Timočio, mat jam čia turėtų būti dar nejaukiau.
- Auri, aš einu... - pradėjo sakyti bet ką, kad tik galėtų iš čia dingti, kai prieš akis išdygo ne kas kitas, o Milanas. Jį pamatęs Eion iš karto pagalvojo apie Gruodę ir krūptelėjo. Vis dar nežinojo, kas yra jos žudikas, tad, žinoma, neįsivaizdavo, ar Milanas tam pabaisai atkeršijo.
- Puiku, - netgi labai entuziastingai atsakė vaikinukas ir daugiau nieko Auriui ar Timočiui nepasakęs atsistojo ir nužingsniavo paskui Milaną. Neįsivaizdavo, kaip galėtų jį įvardinti. Ko gero, ne draugas. Buvęs verslo partneris? Pažįstamas? Na, kad ir kaip ten būtų, vis geriau kalbėtis su juo, o ne sėdėti prie stalo ir apsimesti, kad viskas yra normalu.

[Timotis Senkleris]

Timotis labai laukė šios dienos, nekantravo, bet ir jaudinosi. Jautėsi labai keistai, kai Auris jam davė apsivilkti mantiją. Ją vilkėjo pirmą kartą. Tiesą pasakius, nebuvo labai patogu ir nenorėjo atrodyti kaip mergaitė, tačiau visi vilkėjo mantijas. Na, vyrai buvo su mantijomis, o moterys su suknelėmis.
Bet dar keistesnė už mantiją pasirodė šukuosena. Timočiui buvo sulaižyti plaukai, kažkuo sutepti ir jis nesijautė patogiai. Tačiau nesiskundė.
Čia viskas buvo labai gražiai papuošta. Timočiui patiko stebėti ceremoniją, bet nepatiko, kad ją kažkas nutraukė ir kad Alanas su Dori seilėjosi. Tada jis nusisuko. O paskui vaikas pamatė Sakurą, kuri buvo graži graži ir berniukas tą akimirką kai ką suprato.
- Kai aš užaugsiu, vesiu Sakurą, - svajingu balsu tarė.
Bet po to apsigalvojo, vis tik neves. Skaniai pavalgė (stengėsi kuo mandagiau), dairėsi, aplink švietė nemažai raudonų galvų, bet jis nematė nei tėčio, nei jo brolio dvynio, tačiau matė dėdę Rolandą. Dairėsi Melindos, bet jos kol kas nepastebėjo. Eion kažkur nuėjo, tad Timotis žvilgtelėjo į Aurį ir jam nusišypsojo.

[Aaronas Senkleris]

Aaronas sėdėjo ir žaidė žvilgsnių karą su mama. Motulė žiopsojo jam į akis, jis jai. Taip jau gavosi, kad per vestuves Aaronas, vaikai ir Bi buvo susodinti su Aarono tėvais.
- Sekiau tavo darbus.- Pareiškė mamulė. - Bent kai kuriuos. Manyčiau galėtume sudaryti kokį nors pelningą sandėrį. - Va taip. Tarp jų tikrai nebus jokių apsikabinimų, nors nesimatė kone  dvidešimt metų. O ne, jiedu abu išskaičiavimo žmonės.
- Atsisakysiu. - Tikrai su motina nedarys jokių sandorių.
- Ir labai kvailai pasielgsi. - Aaronas norėjo pasakyti mamai, kad ta atstotų, bet... Jinai slėgė savo būvimu ir Aaronas tiesiog papurtė galvą ir nusisuko nuo jos.
 - Tai gal supažindinsi su savo šeima? - Paklausė gana abejingai.
- Žmona Beatrice, vaikai Aurora ir Deklanas. Vaikai, čia jūsų senelis Robertas ir močiutė Adelaidė. - Išbėrė kaip žirnius.Šiaip viskas ėjosi kaip ir turi eitis tokiuose pobūviuose, tuštybė, prabanga, grožis. Iskas išpuoselėta iki negalėjimo. O čia Aaronas sėdėjo tik dėl to, kad Deklanas norėjo susipažinti su gimine.
Buvo dar labai keista, kad vestuvėse dalyvavvo tiek jo meilužių. O kartu ir žmona. Aišku, ne kartą taip jau buvo, bet dabar čia buvo itin daug visokių moterų, su kuriom jis tikrai ne vien tik už rankučių laikės. Kad ir Vanesa, arba Ženevjeva, arba Sakura, kuri čia kažką veikė. Daug jų čia buvo. Bet ne, dabar jam reikėjo pabandyti kažkokiu būdu atstatyti santykius su Bi. Nenorėjo, kad Deklanas spruktų iš namų dar kokį kartą. O ir šiaip žmonai turėjo visokių klausimų, kurie staiga pasidarė svabūs.
Atnešė maistą, paskui grojo muzikantai, žmonės vaikštinėjo, kai kas jau pradėjo šokti.
- Einam pašokti? - Paklausė žmonos. Sveikint jaunavedžių neskubęėjo, nelabai norėjo su jais matytis tiesą pasakius.

[Alanas Senkleris]

Bėėgo laikas. Žmonės šventė, šoko. Linksminosi. Kalbėjosi. Pamažu ta parodomoji iškilminga nuotaika atlaisvėjo. Šventė kaip reikiant įsisiūbavo.
 Alanas su Dori žinona irgi linksminosi. Buvo dalykų, kurie jam nepatiko. Visi tie nepažįstami žmonės, žurnalistai, formalumai. Bet vis tiek tai buvo didžiulė ir be proto svarbi šventė.
Jau kažkada paryčiais žmonėms pamažu skirstantis apkabino merginą.
- Aš tave labai myliu. - Tyliai pasakė. Neabejojo, kad visko jų gyvenime pasitaikys. Ir pykčių ir juoko ir visokių įvykių. Kaip visada. Bet taip juk buvo nuo pat tada, kai tik susipažino dar mokiniai.
Galų galiausiai didžioji šventė baigėsi. Visi išvyko namo. Rūmai buvo sutvarkyti po vestuvių tikrai buvo ką tvarkyti. Ir gyvenimas ėjo toliau.