0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
  Vaisiaus skonis buvo šiek tiek rūgštesnis, nei Vintė tikėjosi. Lyg citrina, apibarstyta cukrumi. Mergaitei jis net visai patiko, pamąstė, kad kas nors galėtų pagaminti panašų pojūtį burnoje sukeliantį saldainį. Žinoma, jis neperspjautų pačių mėgstamiausių šokoladinių rutuliukų su mėtiniu įdaru, tačiau tikrai taptų puikiu skanėstu. Būtų nuostabu, jei ir katėms citrincukrius pritaikytų. Varniukei visuomet būdavo sunku valgyti gardėsius Zizi akivaizdoje, mat savo didelėmis akimis katė, atrodo, tiesiog melste melsdavo gabalėlio. "Šunyčio akys", šviesiaplaukės nuomone, buvo pats didžiausias mitas, mat jos sfinkso žvilgsnis pranoko jas net pačias įspūdingiausias.
  Kąsniui sunykus burnoje, riestanosė lyg persikėlė atgal laiku. Nežinojo, kiek jai buvo metų, tačiau, sprendžiant iš itin žemo ūgio (kuris, beje, privertė jaustis gan nepatogiai), mergaitė dar nebuvo sulaukusi penkerių. Žodžiu, visai mažutė. Ji sėdėjo ant žalios sofos senajame šeimos name. Greta esantis medinis stalelis buvo padabintas nediduku puodeliu arbatos; "padabintas" todėl, kad karštas gėrimas atliko tik dekoracijos paskirtį. Buvo pamirštas, nes mažylė perrenginėjo visas savo turimas miniatiūrines lėles, o tai, žinoma, sunkus bei deramo susikaupimo reikalaujantis darbas.
  Tuomet ant peties pajuto kažkieno plaštaką. Atsigręžusi pamatė senelį - mamos tėtį, tada dar gyvą. Nusišypsojo. Keista jį buvo matyti. Pirmakursė buvo kone visai pamiršusi, kaip atrodė vyro veidas. Toks praeities šešėlis kito viduje gal būtų pažadines baimę, tačiau Vintė, kartu ir gyvendama prisiminime, ir suprasdama, kad tai tik haliucinacija, pajuto tik šilumos pliūpsnį.
  - Ką veiki? - pasiteiravo senelis.
  - Mąstau, ar Terulei labiau tinka mėlyna suknelė, ar brūkšniuotas raudonas kombinezonas, - vėl žvilgsniu svilindama žaislų drabužėlius paaiškino. - Niekaip negaliu apsispręsti.
  - Padėti?
  Mėlynakė palinksėjo galva. Vyriškis įsitaisė šalia jos bei ėmė atidžiai apžiūrinėti galimus aprangos pasirinkimus. Tuomet į rankas paėmė Terulę, tuo metu padabintą akivaizdžiai jauniausios šeimos atžalos netenkinančia balta laisvo kirpimo suknute.
  - Eei! - linksmai šūktelėjo, kai ką pastebėjęs. - Kaip jai negėda! Nedėvi apatinių! - smagumas lėkiojo jo balso stygomis.
  - Seneli! - apsimestinai piktai sumurmėjo Vintė, stengdamasi neprapliupti juoktis. - Atiduok Terulę! - persivertusi per vyro nugarą, atimtos lėlės siekė mergytė.
  - Na, žinai, nesu tikras, ar gerą įtaką ji daro mano anūkei, - erzinančiu tonu pratarė, aukštyn iškeldamas žaislą. Patiko stebėti putliaskruostės reakciją.
  - Seneli!..
  Staiga vaizdas apsiblausė, ir netrukus moksleivė susivokė vėl esanti čia - realybėje. Sukrizeno, prisiminusi tai, ką išgyveno prieš kelias sekundes. Žinojo vėliau negalėsianti nustoti apie tai galvoti. Tai buvo vienas tų prisiminimų, į kuriuos, kai jautiesi liūdnai, gali tiesiog susirangyti it į šiltą pledą. Tik nutirpdo ledus jis ne nuo odos, o nuo širdies.

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Dabar beliko sugalvoti kaip ištraukti kauliuką. Mergaitė numetė ant žemės prakąstą vaisių ir nuskynė visai nauj. Torė atsargiai išlipo iš medžio, o rankoje gniaužė vaisių. Vis tiek nesugalvojo kaip jį atidaryti, o medyje nebuvo tam tinkamų daiktų. Juk į kamieną vaisių tektų brūžinti keliolika minučių, o Torė negalėjo tiek užtrukti. Nulipti buvo daug lengviau negu įlipti. Užteko tiesiog nušokti, o kadangi mergaitė buvo smulki ir vikri, todėl gan švelniai nusileido ant žemės. Ji atsistojo ant kojų ir pradėjo žvalgytis tinkamos priemonės vaisiaus kaulo krapštymui. Po kelių minutėlių Torė pastebėjo ant žemės gulinti akmenį. Jis nebuvo labai didelis, bet vienoje pusėje jo galas buvo visiškai smailas ir iš pažiūros aštrus. Antrakursė tvirtai, bet atsargiai jį suėmė delne. Juk visai nenorėjo dar ir įsipjauti. O tada pradėjo pjaustyti vaisiaus minkštimą taip norėdama prisikasti prie kaulo. Akmenukas puikiai tokiam darbui tiko. Pradžioje nulupo odą, tada ir viską kas liko. Iš tiesų, tai radinys su kuriuo mergaitė dirbo puikiai atstojo peilį (kad ir būtų buvęs labai jau atšipęs, bet vis tiek peilis). Kai kauliukas pasirodė ir buvo ištrauktas, varniukė išsitraukė lazdelę ir su Aguamenti burtažodžiu kaulą nuplovė.                               
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Torė Finitsis »
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
  - Accio sėkla! - išpyškino Vintė, lazdelę nukreipusi į antrąjį vaisių. Iš pradžių norėjo naudoti prakąstąjį, tačiau pabijojo, jog kuo nors netiks. Ką ten gali žinoti. Profesorė lyg ir nieko apie šalutinius efektus neminėjo, tačiau liepė nuskinti atskirą Purpura Hua. Susiradusi prieš tai greta medžio padėtą mėgintuvėlį, mergaitė bandė kokiu nors būdu išgauti jo užpildą. Kaip būtų pravertęs kišeninis peiliukas! Grįžus namo, reikės būtinai vieno tokio paprašyti tėčio.
  Neilgai trukus, violetinio vaisiaus šone, į kurį buvo nutaikyti burtai, ėmė formuotis skylė. Mėlynos akys atidžiai stebėjo iš jos išlendantį mažą kauliuką. Mikliai jį pačiupę, ilgi pirštai iškėlė sėklytę virš mėgintuvėlio. Dabar tereikėjo indą pripildyti jos esencija.
  Varniukė atsargiai suspaudė kauliuką. Tikėjosi, jog teks labiau pasistengti, tačiau retkarčiais pasiseka turbūt visiems. Skaisčiai violetinio skysčio lašeliai atsimušė į stiklinį mėgintuvėlio dugną.  Riestanosė svarstė, kokia šio ekstrakto paskirtis. Panelė von Peach minėjo, kad apie tai moksleiviai sužinos kitoje pamokoje, ir Adamson negalėjo jos sulaukti.
  Indui prisipildžius, Vintė jį itin apdairiai nunešė atgal. Bijojo išlieti. Dėl neapdariumo bei kerėpliškumo praeityje buvo turėjusi nelabai malonių situacijų, nenorėjo dar vienos įtraukti į jų sąrašą. Atidavusi savo darbo įrodymą, vienuolikmetė lengviau atsipūtė. Pamoka nebuvo iš lengvųjų, tačiau, kaip kažkada pasakė kažkoks žiobaras, "Niekad nereikia ieškoti to, kas lengva, nes tai, kas lengva, nieko gero neduoda ir galiausiai tampa sunkenybe."
  Grįžusi į pilį, trumpaplaukė nusprendė save apdovanosianti puodeliu karšto šokolado. Nusipelnė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Vintė Adamson »

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
Ir ėmė apžiūrinėti vaisių. Jai buvo visiškai tas pats, kas vyksta aplinkui. Visiškai tas pats, kas vyksta galbūt net tame pačiame medyje. Greit apžiūrėjus ji atsikando vaisiaus. Pradėjo baisiai pykinti, suktis galva. Atsirado didelis silpnumo pojutis. O Dieve, nereikėjo taip aukštai kopti... Tačiau, kai ji galvojo, kad tuoj išvems visus pyragaičius, o vemdama dar ir nugrius į savo nekvapią košytę, ji užmigo. Bent jau taip jaustusi, jai nebūtų giliame prisiminime-sapne.

Tai vienas iš kraupiausių ir liūdniausių prisiminimų, gal net pats kraupiausias ir liūdniausias. Tas prakeiktas močiutės jubiliejinis - 50-tasis (na, jos visa giminė iš mamos pusės pasižymi gana ankstyvu palikuonių susilaukimu.) Sesėms - 9 metai. Visa Bridon'ų šeima su seneliu skrenda į Švediją, pas močiutę.
-Mamaaa... Man labai skauda ausytees. - Šerė sumykė motinai.
-Vaikel. Saugokiisss! - nebaigusi sakinio sušaukė mama. Ji pro iš išorės apšerkšnijusį lėktuvo langelį  pamatė atskriejančią kulką. Laimei ji praskuodė pro šalį.
-Ma-maytee... Tė-tėvelii... - apsikabino švilpė abu tėvus. Bei matė, kaip Cherė apsikabino sėnelį. Tuomet praskriejo dar kelios. Senelis bijojo labiausiai. Matyt atkeliavo jo mamos žūties per karą prisiminimai. Jis sustingo. Toliau Šerė nebegalėjo žiūrėt
-Infarktas! - beverkdama šaukė mama.

Prisiminimas po truputį blėso. Puch... pagaliau. Laukė kita užduotis.
carried away by a moonlight shadow


*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
Torė atidžiai apžiūrėjo kauliuką. Galbūt šis koks stebuklingas? Na, iš pirmo žvilgsnio, tai atrodė visai paprastas. Ji vis dar nenutuokė kaip jį prakrapštyti. Gal reikia skaldyti? Daužyti į kokią sieną? Prapjauti? Prakąsti? Ne, gal geriau nebandyti kandžioti. Mergaitė prisitraukė arčiau buteliuką į kurį turėjo supilti kauliuko turinį. Vaisiaus kaulą laikė tiesiai virš jo ir tiesiog savo piršteliais pabandė jį suspausti. Nors jis nebuvo visiškai minkštas, bet paspaudus stipriau iš kaulo pradėjo mažais lašeliais kapsėti violetinis skystis. Kai buteliukas visiškai prisipildė esencija, mergaitė pritvirtino kamštelį ir dar pavarčius įsitikino, kad kauliuko turinys tikrai neišbėgs. Mergaitė atsistojo nuo žemės ir žingsniavo link tos vietos kur paliko profesorę, bet tai tik atrodė lengva, nes kai ieškojo tinkamo medžio, mergaitė net nenutuokė kiek toli nukulniavo. Taigi, grįžimas atgal užtruko pakankamai ilgai. Kai galiausiai pasiekė profesorę, Torė atidavė jai savo darbo vaisių - buteliuką su kaulo sultimis, o kai pagaliau grįžo į pilį, vis mąstė ką veiks kitoje pamokoje.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Dominykas Sebastijanas Smitas

Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
Ta vizija, kuri atklydo pas Dominyką buvo tarytum sapnas. Gilus, miglotas, bet suprantamas ir jausmingas. Berniukas matė, kaip vaikų globos namuose jį paėmė ponia Glorija, kuri vizijoje atrodė kaip maloni moteriškė (nors iš tiesų tokia ji nebuvo). Po kelių valandų vizijoje ponia Glorija barė kelių metukų berniuką už prišlapinimą į lovą, ko moteris negalėjo pakęsti.
Bausmė nebuvo labai skausminga (visgi, Glorija tą kartą buvo maloninga dėl bausmės), tik keli pliaukštelėjimai per kūną, ką Dominykas atsiminė dar ilgai. Dar ir dabar varniukas galėjo prisiminti ką jautė tas kelias minutes. Neapykantą, pyktį ir kitas neigiamas emocijas, tačiau dauguma pykčio atiteko pačiam Sebastijanui, jis tą sykį pyko ant savęs dėl savo baimės, dėl savo košmarų.
Prisiminimas greitai išnyko. Tik po vizijos pranykimo berniukas prisiminė, kad jam reikia dar vieno vaisiaus kauliuko skysčio išėmimui. Bet juk kauliukas tai nepažeistas, aš jį vis dar galiu panaudoti.

*

Neprisijungęs Ellie Barlow

  • IV kursas
  • *
  • 89
  • Taškai:
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Prasnūduriavusi pamokos teorinę dalį, o gal tiesiog nežinojusi reikiamo atsakymo ar net patingėjusi pasukti galvelę, taip  paspėliojant ir užsitraukiant gėdą dėl visiškai netaiklios nuomonės. Na, tačiau ne apie tai dabar. Elė prabudo ties praktine dalimi. Tai skambėjo kur kas įdomiau. Vos išgirdusi kalbą apie nešykles, grifiokė tuoj prabudo. Išklausiusi profesorės ir nenorėdama likti klasėje vienut vienutėlė, nooors tokiu atveju galėtų grįžti į savo šiltus patalus bei dar kiek pamiegoti, antrametė prilietė virvę ir čia pat išvydo keistus medžius. Hm, tai sakot įlipti.. Kelias sekundes pamintijusi, iš kurios pusės geriau prieiti prie medžio, tamsiaplaukė pagaliau pasitrynė rankas ir įsitvėrusi į kyšančią šaką, užkėlė koją.
a forest bird never wants a cage

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: I MI pamoka visiems kursams// '18 pavasaris
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Užduotys išties nebuvo lengvos, bet palyginus kaip mokiniai dirbo, atrodė, jog jiems nebuvo sunku ir šios pamokos žinios nueis veltui. Tiesa, Hannah neskaitė minčių, tad niekaip negalėjo suprasti, ar lengva laipioti po medžius, ar lengva susitaikyti su prisiminimais. Laikas ėjo greitai ir po truputį aplink ją pradėjo rinktis mokiniai, pabaigę abi užduotis.
-Ar jau visi?- paklausė permetusi akis vaikus ir juos suskaičiavusi,- gerai, metas grįžti.
Grupelė mokinių ir mokytoja greitai, su nešykle, grįžo į kabinetą. Buteliukus su Purpura Hua skysčiu ji paprašė gražiai suguldyti į kartoninę dėžutę.
-Geros jums likusios dienos! Susitiksime kitoje pamokoje,- palinkėjo profesorė ir kiek apsitvarkiusi klasę, išėjo įkvėpti gryno oro.
As you swore to God,