[Linėja Roberts]

- Nesvarbu, - pasakė Linėja Rolandui, kai jis atsiprašė.
Tiesą pasakius, norėjosi jam dar ir padėkoti. Už tai, kad taip saugo Aurį.
Mergina nelabai norėjo gerti priešnuodžio. Juto norą šnekėti ir šnekėti. Laimei, hileris įkalbėjo mikstūrą išgerti, o tai padariusi rudaplaukė šiek tiek užraudo. Dėl to, ko prišnekėjo. Laimei, Auris nieko negirdėjo, o Rolandas netrukus išėjo.
- Ačiū, - tarė paimdama iš jo sekiklį, kol vyras dar buvo palatoje. - Turėjau. Ir gerai, - po to atsakė Auriui, palatoje šią akimirką jie vėl buvo dviese.
Ji dar šiek tiek pabuvo, pakalbino vaikiną, o tada koridoriuje išgirdo Elijos balsą. Žinojo, kad taip elgtis nederėtų, tačiau prieš išeidama atsargiai, švelniai pabučiavo Auriui į lūpas. Atsisveikinusi paliko palatą. Prasilenkdama tiesiog linktelėjo Elijai ir nuėjo sparčiu žingsniu. Nenorėjo ir vėl aiškintis.
O dabar dar kartą atsidūrė čia. Buvo antradienis. Šiandien Linėja už rankos vedėsi Timotį. Kai jiedu stovėjo palatoje, Linėja nieko nesakė, tik nusišypsojo vaikinui. Nenorėjo trukdyti broliams. Pagalvojo, kad galbūt jai reikėtų išeiti į koridorių.

[Auris Senkleris]

Vakar kalbėjo su Eion. Pokalbis prislėgė. Auris tiesiog negalėjo būti ligoninėje. Raudonplaukis privalėjo vykti į mokyklą, turėjo būti su Eion. Bet...
Vieną dalyką metė. Nustojo pamišėliškai važinėtis koridoriais. Išties taip tik aikvojo jėgas. Jei darys nesąmones dar ilgiau turės čia pasilikti. Nutarė iš paskutiniųjų stengtis elgtis pavyzdingai. Bet beprotiškai sunku buvo tai daryti. Nes jaudinosi. O kai jaudindavosi privalėdavo kažką veikti. vaikščioti, bėgioti. O kadangi to negalėjo, tai važinėtis vežimu. Bet laikėsi ir sėdėjo ramiai visą šią dieną.
Raudonplaukis sėdėjo savo vežimėlyje ir skaitė knygą. Labiau apsimetė, kad skaitė. Nes laukė susitikimas su Timočiu. Dėl jo irgi jaudinosi. Nei nežinojo ar tikrai reikėjo čia atitempti broliuką. Gal nereikėjo.
Akys slydo eilutėmis nieko nematydamos. O kai atsidarė durys Auris švystelėjo tą knygą ant lovos.
- Sveiki. - Nusišypsojo Linėjai ir aišku Broliukui.
- Labutis Voveriuk.

[Timotis Senkleris]

Timočiui patiko Linėja. Praeitą savaitę ji atėjo po darželio ir davė berniukui apyrankę. Su oranžiniu akmenėliu! Berniukas mėgo oranžinę, nes tai buvo mylimiausia Melindos spalva.
Linėja sakė, kad jei Timotis palies akmenėlį ir ištars jos vardą, Linėja sužinos, kur jis yra, ir atvyks. Taigi, jis taip ir padarė. Du kartus. Darželyje. O paskui Sakura pasakė taip nebedaryti. Pabandė vaikui paaiškinti, kad apyrankę reikia naudoti, jei reikia pagalbos. Tada Timotis sunerimo.
- Kokios pagalbos? - paklausė jis Sakuros. - Ar tai susiję su dideliu Auriu? - šmėstelėjo mintis.
Nežinia, kuri pasielgė teisingiau. Ar Linėja, nepaaiškinusi tikslios apyrankės paskirties, ar Sakura, kuriai nepatiko, jog Timotis be reikalo kviečiasi Linėją į darželį. Kad ir kaip ten bebūtų, Timotis taip ir nesuprato, kam tiksliai skirta apyrankė, bet ėmė jausti nerimą. Todėl šiandien, kai Linėja jį pasiėmė iš darželio ir atsivedė į ligoninę aplankyti didelio brolio, septynmetis labai apsidžiaugė.
Kai raudonplaukis jį pamatė, Auris sėdėjo vežimėlyje. Timotis žinojo tokius vežimėlius. Jie buvo skirti žmonėms, kurie negali eiti. Ar didelis brolis susilaužė kojas, kai krito nuo laiptų? Berniukas timptelėjo lūpą, o tada pribėgo prie Aurio ir puolė jam į glėbį. Iki šiol laikęsis labai ramiai tiek Hogvartse prie nedidelės Erkos ir didelio Eion, prie dėdės Juzefo, tiek darželyje prie Sakuros ir kitų vaikų, Linėjos, dabar jis pratrūko. Apsikabinęs Aurį ėmė verkti tiesiog pasikūkčiodamas.

[Linėja Roberts]

Linėja nežinojo, ar teisingai pasielgė Timočiui duodama apyrankę. Timotis - kuklus vaikas, mergina tai matė pati, Auris taip pat šį dalyką minėjo. Ji nesitikėjo, kad berniukas ją kviesis be priežasties. Manė, kad jeigu kas nors nutiks, vaikas instinktyviai supras, ką daryti: palies akmenėlį ir ją pašauks. Tačiau jis du kartus tai padarė šiaip sau ir Linėja sutrikdė darželio dienos eigą.
Timočio auklėtoja, daili mergina šviesiais plaukais, pažadėjo paaiškinti Timočiui, jog jis nesinaudotų apyranke be reikalo, jo neišgąsdindama. Žinoma, Roberts su tuo sutiko. Ji kur kas geriau pažįsta Timotį, galbūt net giliau už patį Aurį, ir turi daugiau patirties su konkretaus amžiaus vaikais nei Linėja. Linėja dirbo su įvairiomis amžiaus grupėmis, be to, jau praėjo nemažai laiko. O Sakurai bendravimas su tokio amžiaus vaikais - kasdienybė.
Timotis atrodė labai ramus. Iki tol, kol pamatė Aurį. Tikriausiai dabar išsiverš susikaupusios emocijos, pamanė. Nutuokė, kad susitikimas duos teigiamų rezultatų. Šiek tiek sunerimo, jog taip puldamas vyresniajam broliui į glėbį jį užgaus. Na, bet berniuko spurdesį Auris sugebės ištverti, kad ir kokios būsenos būtų, ar ne?
- Einu vandens, - tarstelėjo ir išėjo į koridorių.
Bus geriausia jiems leisti pabūti dviese.

[Auris Senkleris]

Timotis pribėgo prie jo ir atsidūrė glėbyje. Vežimėlis nepajudėjo tik dėl to, kad buvo įjungęs stabdį. Auris apsikabino brolį, prisiglaudė jį. Vaikas verkė, visai įsikūkčiojo. Tokios reakcijos senkleris visai nesitikėjo. Ar jis dažnai verkia? Kaip jis laikosi? O jei niekas Auriui nepasakojo kaip yra su Timočiu?
- Viskas gerai. Viskas gerai. - Tyliai jį ramino. Viena ranka tebelaikė apkabinęs, kita glostė plaukus.
Kojoms visai nepatiko papildomas, kad ir menkas svoris, juk Timotis dabar sėdėjo jam ant kelių. Bet tai nebuvo svarbu. Daug labiau skaudino brolio ašaros, jos labai neramino.
Kažin ko labai nekalbėjo. Raminamai lėtai lingavo pirmyn atgal. Galvoje sukosi nerimastingos mintys. Po galais, kaip jis norėjo greičiau ištrūkti iš šitos ligoninės. Kuo greičiau troško atsidurti mokykloje.

[Timotis Senkleris]

Timotis verkė ilgai. Didelis brolis jį guodė. Paskui berniukas nusiramino ir sėdėjo Auriui ant kelių kurį laiką. O po to staiga kad šoko ant žemės!
- Aš blogas! Aš blogas, aš blogas! - ėmė šaukti.
Jau seniai bebuvo sakęs, kad yra blogas. Nors anksčiau tą frazę tardavo labai dažnai.
- Juk tu nukritai nuo laiptų, o aš sėdėjau tau ant kelių! Ar tau labai skauda? Ar tu niekada nebevaikščiosi? - paklausė.
Jis žvelgė į didelio brolio kojas, akyse ėmė tvenktis ašaros, bet dabar jau vaikas nepravirko, tvarkėsi su grauduliu.
- Aš noriu, kad tu pasveiktum, - tarė. - Kada grįši į Hogvartsą? Aš tave myliu.
Tai pasakęs prie sergančio Aurio dabar jau priėjo labai atsargiai. Apkabino nepaprastai švelniai brolį per pečius, stovėdamas jam iš šono, kad tik nepaliestų kojų.

[Auris Senkleris]

Pamažu, po truputėlį ašaros aprimo ir dabar jie sėdėjo tyloje. O tada staiga berniukas atšlijo ir nušoko ant žemės.
- Ne, ne, viskas gerai mielasis. - Auris negalėjo suprasti kodėl staiga įvyko ši permaina. Tiesą pasakius dar nespėjo suvokti ir tos praeitos situacijos. Brolio nuotaikos labai greitai kaitaliojosi. Greitai paaiškėjo kodėl taip staiga Timotis pasikeitė. Ir visa tai, kas vyko pastaruoju metu Aurį be galo jaudino, o dabar net ėmė kelti kažkokį graudulį. Kas dedasi su jo gyvenimu? Rolandas ir Elija taip karštligiškai stengėsi padėti. Eion paspruko iš mokyklos, kad galėtų ateiti. O dabar TImočio elgesys. Net linėja po visko, ko jis pridirbo kaip visada sunkiausiai momentais buvo šalia. Ar tai vyksta jo gyvenime? Nejau? Net po visokių nesąmonių, kurias yra iškrėtęs jį supo tiek daug mylinčių žmonių. Tokių, kurie buvo pasiruošę padėti. Tokių, kurie norėjo būti šalia.
- Timoti, kai mus užplūsta emocijos nepagalvojame apie tai, ką darome. O be to tu nieko blogo nepadarei. Mano kojos sveiksta ir nieko joms nenutiko dėl to, kad sėdėjai man ant kelių. Žinoma vaikščiosiu. Tiesiog reikia truputėlio laiko. - Brolis jį apkabino. Tai darė atsargiai ir labai švelniai. Ir tai, ką dabar jautė, tos visos emocijos, kurias pastaruoju metu kėlė žmonės. Tai nustelbė visą Aurio vaikystę.
- Aš irgi tave myliu ir pasiilgau. - Šypsojosi. - Negaliu tiksliai pasakyti kada grįšiu. Bet tikiuosi greitai. Noriu būti mokykloje su jumis.
Jie dar truputį pabuvo, pasikalbėjo. O paskui Linėja išsivedė Timotį į mokyklą.