0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #60 Prieš 4 metus »
   Fasiras gana skubiai dūlino mažumėlę pažliugusio sniego užverstomis gatvėmis. Juodaplaukis kiek apmaudžiai nužvelgė juodus odinius batus, skrodžiančius nemalonios pliurzės jūras - et, lyg ir nereikėtų ministrui dabar gaišti laiko, et, galėtų jis užsidaryt savo namuose, užsidangstyt visus kampelius, kad nepraeitų linksmų kalėdinių girliandų iš kaimynų namų mirguliavimas. Nepraeitų kalėdinė dvasia - galgi jam visai jos nereikia, juk jau krūvą metų nešventė Kalėdų, velniam jos jam. Nebent sugalvotų kas nors švęsti su juo, bet paprastai kvietimų nesulaukdavo. Kaži, ar ir priėmęs būtų. Visgi kažkokia nuojauta jį tempte tempė į švento Skutelio ligoninę.
   Kiek sušalusiose rankose nešė nukirstą mažą eglutę - ką gi, meile augalams ir ekologišku mąstymu nepasižymėjo. Tiksliau, eglutę nešė vien dešinėje, o jos nelygus kamienas delne gulėjo visai nesmagiai, ne taip, kaip paprastai guli eglinės burtų lazdelės. Ar apskritai bet kokios burtų lazdelės. Kitoje, kairėje rankoje, jis nešė nemažą dėžę, prispaudęs prie šono. Į juodus, šįkart gobtuvu neuždengtus plaukus, pynėsi vilnonė sniego kepurė.
   Gatvės buvo beveik visai tuščios - von Sjuardas, kol praėjo per Londoną ir susirinko visus reikalingus dalykus, prasilenkė vos su keliais žmonėmis. Nesiskundė tuo - mėgo ramias naktis, o jų Londone papuldavo mažokai... Na, gerai, šitoks mąstymas neteisingas - centrinėje aikštėje ir dabar tvyrojo šventinis šurmulys, o gal netgi vyko koks nors kalėdinis koncertas, spektaklis ar dar koksai išmislas.
   Fasiras alkūne nuspaudė durų į palatą rankeną, koja stumtelėjo duris į šoną, jas atidarydamas.
   - Labas vakaras, - pasisveikino jis, kažkodėl nesmagiai šyptelėdamas Mionai.
   Priėjo prie jos lovos, atsargiai padėjo dėžę ant žemės, eglutės iš rankų vis dar nepaleido - ir nužygiavo uždaryti duris. Tik tuomet atsargiai atrėmė eglutę į sieną ir pasitrynė nutirpusias, sušalusias rankas. Tat padaręs sugrįžo ir pažvelgė į merginos veidą.
   - Kaip jautiesi? - pasiteiravo jis.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #61 Prieš 4 metus »
Bjaurią sniego pliurzę pamažėl ėmė dengti lėtai iš dangaus besisukančios snaigės, kurios sidabru žibėjo nepaprasta galybe girliandų padabinto namo šviesoje. Pro vieną pastato langą laukan sprūdo šviesa, tačiau ši neabejotinai buvo menkesnė už visas tas namą apsivijusias lemputes, kadangi užuolaidos buvo užtrauktos. Kas vyko viduje, Miona nematė, tačiau merginos vaizduotė piešė prie didelio valgomojo stalo, nukrauto skaniais valgiais ir vidury jo stovinčiu milžinišku ąsočiu saldaus spanguolių kisieliumi, sėdinčią gausią šeimą ir juos aplankyti atvykusius gimines. Rudaakei suspaudė širdį. Gal ir gerai, kad nemato.
Pro šiek tiek pravertą penktos palatos langą sklido švelni kalėdinė muzika, kuri dažnam žmogui buvo bene svarbiausias vienų didžiausių metų švenčių akcentas. Į merginai pakankamai šiltą patalpą sruvo vėsus ir gaivus vakaro oras.
Miona ilgesingai atsiduso.
Prasivėrė palatos durys ir pasirodė apkūnioji seselė.
- Varguteliau, peršalsi, - susiraukusi atitrepsėjo vidun ir sandariai uždarė langą. - Vaikeli, tavo pirštai lediniai. Visai proto netekai, - suėmusi šviesiaplaukės plaštakas spustelėdama tarė.
Miona norėjo paprieštarauti, kad jai visiškai nešalta ir kad jos protas sveikut sveikutėlis. Gal net vseikiausias už kai kuriuos žmones šiame pastate, turint omeny tai, kad niekas jos nesiruošė išleisti namo, kai skausmo, praktiškai, nebejautė. O juk dar šventės! Tik to nepadarė. Neapsivertė liežuvis šitaip kalbėti su tokios geros širdies moteriškė.    Ji nebuvo kalta dėl to kad sužeistoji nebuvo paleista iš ligoninės. Be to, šįvakar atnešdama vakarienę padovanojo iš kažin kur gautų gėlyčių. Smulkių. Geltonų. Kaip antai užuolaidos. Visai nederančios su metų laiku, bet mielos širdžiai. Hera sau prisiekė dar kada apsilankyti Skutely. Jeigu turės galimybę.
Moteris nuvedė merginą prie lovos ir paliepė ilsėtis. Tada paėmė padėklą su nebaigtu valgyti maistu lėkštėse ir darsyk palinkėjusi gražių švenčių, apsisuko ir išpėdino iš palatos. Prieš užverdama duris pridūrė, kad šventų Kūčių proga lankymo valandos pailgintos. Tik Miona abejojo, ar jai svarbu tai žinoti.
Seselė išėjo ir ilgaplaukė vėl paliko su savom mintim. Pirštais žaidė su snt kairiojo riešo užrištu ir maloniai prie odos prigludusiu juodu kaspinu. Miona pasuko galvą į gėles ir išvydo už vazos užkištą puoduką. Puodelio vidinėje pusėje, ant sienelės, tamsavo juodosios arbatos paliktas tamsus žiedas. Seselė užmiršo puoduką. Tiksliau ant padėklo jį pamiršo padėti Hera. Su ta mintimi nulinko durų rankena ir galiausiai prasivėrė durys. Mionai iškart dingtelėjo, kad moteris prisiminė, ką palikusi, ir mergina jau žiojosi sakyti, kokia neapdairi buvusi ir kur nukišusi indą. Tačiau sustojo nė nepradėjusi žodžio. Vis dėlto, nepamiršo, - nusistebėjo šviesiaplaukė.
- Labas vakaras, - vis dar kažko sutrikusi pasisveikino su auksaakiu ir ėmė akimis sekti magijos ministrą.
Rankose šis laikė kažin ką slepiančią dėžę ir nukirstą eglutę. Dėl pastarojo dalyo Miona iškart susiprotėjo, kad dėžutėje galimai sudėti žaisliukai.
Fasiras atrodė ganėtinai sušalęs, ir mergina pajautė graužatį. Žmogus šalo dėl jos. Net eglutę nupirko. Tik, deja, jau nukirstą, kas Mionai ne itin patiko, bet tokį jausmą greit išstūmė faktas, kad ją, eglę, pasivargino atgabenti patsai magijos ministras! Nors greit atslinko kita mintis. Kam?.
- Gerai, - nemeluodama atsakė Miona. Tiesa, nemelavo tik dėl fizinės būklės. Juk to ir klausė jis, taip? - O kaip jūs? Ir kodėl atsinešėte šią eglę ir dėžutę? - pasmalsavo mergina, nors buvo tikra, kad bet kokiu atveju jau atspėjo.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #62 Prieš 4 metus »
   - Džiugu, - linktelėjo Fasiras. Tuomet pajutęs palatos šaltį susiraukė. - O čia vėsoka. Negi langai nesandarūs? - paklausė iš dalies retoriškai, iš dalies Mionos. - Ar tau nešalta? - pasiteiravo merginos.
   Atsiminė, kad, regis, visai neseniai ministerija buvo skyrusi nemažą sumą pastato atnaujinimui ir pagerinimui. Negi vėl kas nors nusibarstė į savo kišenes? Tai vertė nusivilti. Na, bet Kalėdos, teks trumpam šitą užmiršti.
   - Aš irgi, - lakoniškai atsakė von Sjuardas ir pasikabino juodąjį apsiaustą ant pakabos prie durų.
   Galbūt reikėjo apsimestinai padejuoti dėl skaudančios susitrenktos nugaros? Bet, rodos, Miona nematė, kaip jis buvo ištaškytas, o jei ir matė - bus galima pasakyti, kad turi kokio gero tepalo ir veikiai tas žaizdas išsigydė.
   - O tai dėl ko galima atsinešti eglutę? - perklausė Fasiras. - Ar ne šiandien Kūčios? - pasidairė kalendoriaus ant sienos, bet nerado. Būtų klaikiai nemalonu susimauti, bet Fasiras tikėjo, kad apie Kūčių šventimą suprato teisingai - vakaras prieš Kalėdas.
   Jaunuolis priklaupė prie dėžės, kurią paliko ant žemės ir atidarė ją. Pasilenkė, sukišo ranką iki alkūnės, kažko pamakalavo ir iš mažos dėžutės ištraukė didesnę.
   - Čia turėtų būti žaisliukai, - sumurmėjo jis ir stumtelėjo dėžę link Mionos.
   Tuomet juodaplaukis ištraukė kartoninę dėžutę, mažumėlę kvepiančią šiandien keptais sausainiais, nors jie nebebuvo šilti.
   - O čia tie kalėdaičiai? - paklausė Fasiras, tiesdamas maišelį su plotkeliais. - Pardavėjas sakė, kad taip, bet man, kaip nežinančiam, galėjo ir ką kita įkišt, - sudvejojo von Sjuardas, atsimindamas nepatikimo veido barzdotą vyrą su balta apykakle ir juodu apsiaustu. Būtų pamanęs, kad ten burtininkas, bet burtininkus politikas atpažindavo iš siurbte siurbiančio jį jų žvilgsnio - ak, čia ministras? Iš kaulų ir kraujo? Materialus? Ne, šitaip į jį tas bažnyčios pardavėjas nežiūrėjo.
   - Minutėlę, o kaip eglutę įtvirtint... - susimąstė jis ir pažvelgė į medelį, atremtą į sienos. Keliai beklūpint įvargo, tad ministras atsisėdo ant žemės vieną koją ištiesdamas, o kitą per kelį sulenkdamas.
   Staiga pasigirdo barbenimas į atiklą iš lauko. Fasas išsyk  pakėlė galvą, atsistojo ir nužygiavo ten. Trumpam atvėrė langą ir į vidų kartu su keliomis veikiai pranykusiomis snaigėmis įskrido kranklys.
   „Kur tu tiek pradingęs buvai? “ - papriekaištavo Fasiras, paukščiui nutūpus ant peties.
   - Nebūsi prieš? Jis nakčiai lauke nepasilieka, dabar jau tamsu, o į namus nieks neįleis, - vėl nejaukiai vyptelėjo pusvampyris, kalbėdamas apie žmogiškai protingą paukštį kaip apie paprastą augintinį. Pakasė paukščiui pasmakrę. Plunksnos buvo kiek drėgnos. 

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #63 Prieš 4 metus »
Miona kiek sutriko nuo tokio Fasiro klausimo. Prie tokios temperatūros buvo pripratusi. Gal dėl to tik itin šaltu metu mūvėdavo pirštines, o apie šalikus nė kalbos negalėjo būti - taip jų nemėgdavo.
- Ne ne ne, - puolė neigti Miona. - Su langais viskas gerai. Tai aš čia hm... vėdinau kambarį, - suniurnėjo mergina ir pasiteisino: - Šaltis geriau nei tvankuma.
Šviesiaplaukė nežymiai linktelėjo į magijos ministro pasisakymą, kad ir jam viskas gerai. Bet galgi jis irgi meluoja? Gal jį spaudžia kokios nors bėdos, tik nenori apie tai dalytis su pirmu pasitaikiusiu žmogumi? Miona nusprendė, kad geriau jai nesikišti ir tyliai priimti atsakymą. Ir pati nemėgdavo, kai kas per daug lįsdavo. Kad ir kaip negražiai tai skambėjo.
- Kūčios, - blausiai šyptelėjo, patvirtindama, kad jaunuolis nesuklydo. Regis, jis net nebuvo tikras, ar atėjo reikiamą dieną. Tačiau Miona nebūtų supykusi, jei ir prašovęs būtų. Juk auksinių akių savininkas neabejotinai turėjo ir taip daug darbo.
Tiesą pasakius, ilgaplaukė vis dar negalėjo suprasti, kodėl von Sjuardas ją lanko. Juk čia buvo jos bėdos, kad kaip kvaiša bandė susirasti tėvų ir sesers žudikus. O dar ir per ją Venas, tiksliau, Fasiras pateko pavojuje. Koks žmogus, kurio vos neištiko baisi nelaimė, gali rūpintis tos nelaimės kaltininku?
Miona susizgribo neatsiprašiusi. Tačiau šiai jau žiojantis, Fasiras priklaupė prie dėžės ir ėmė joje kaži ko kuistis. Mergina nusprendė tą pokalbį atidėti ir susidomėjusi stebėjo, ką šis veikia. Vaikinui ištraukus iš dėžės didesnę, Miona kiek nustebo. Tokio dalyko nesitikėjo. Akimirką pamąstė, kaip čia padarius, kad galėtų apžiūrėti žaisliukus, bet tik gūžtelėjo pečiais ir, numetusi nuo kojų apklotą, lengvai išslydo ant žemės. Dieną persivilko ligoninės naktinius į savo jaukiuosius marškinėlius ir pižamines kelnes, todėl nebesijuto taip keistai, kaip anuos sykius, kai kas užeidavo.
Lėtai, kad ko neįplėštų, pradarė dėžę ir šyptelėjo. Žaisliukų buvo daug. Labai daug. Eglutei jų pakakti turėjo su kaupu.
Paėmė juodaplaukio tiesiamą maišelį ir dirstelėjo vidun.
- Tikrai taip, - žvaliau tarė, - čia tikrai kalėdaičiai. Jūsų niekas neapgavo.
Ir tada Mionai toptelėjo. Jeigu Fasiras nešvenčia anei Kūčių, anei Kalėdų, iš kur tada žaisliukai?
- Atleiskit, bet iš kur jūs gavote visus šiuos papuošimus? Juk švenčių nešvenčiate?
Mergina nagalėjo nė pagalvoti, jog šis auksaakis žmogus galėtų dėl jos ne tik paplotėlius, bet dar ir žaisliukus pirkt. Juk tai taip neteisinga! Kaip ji jam atsidėkos? Juk net dovanos jokios neturi! Prisiminė, kad turi savo krepšiuką, kuriame buvo pilna visokio velnio, bet nuoširdžiai abejojo, ar ten galėtų rasti kažką, kas galėtų atstoti dovaną. Ir kaip ji anksčiau apie tai nepagalvojo?
Rudaakė sustingusi žvelgė į maišiuką ir buvo pradėjusi save koneveikti, tačiau, laimei, Fasiras ir vėl prabilo.
- Nežinau… - numykė Miona ir stebėjo ministrą. Bene ką pats sugalvos.
Fasiras pakeitė sėdėjimo poziciją, ir šviesiaplaukei iškart dingtelėjo, kad net nepasiūlė juodaplaukiui prisėsti ten, kur patogiau.
- Tai jūs sėskit ant lovos. Ant grindų tikrai nepatogu, - skubiai išbėrė. Ji ir taip buvo prisigulėjusi lovoje, tad dar kažkiek laiko leisti joje visiškai netraukė.
Krūptelėjo išgirdusi barbenimą ir pasuko galvą garso šaltinio linkui. Fasiras jau buvo pakilęs ir darė langą. Vidun įskrido paukštis. Juodas, didelis paukštis. Varna, - dingtelėjo Mionai. Tik jam nutūpus Fasirui ant peties pasitaisė: Kranklys.
Miona sutrikusi žvilgtelėjo į magijos ministrą.
- Eee… Taip, žinoma, - kildama nuo žemės pratarė šioji. Nejusdama patraukė prie jaunuolio, kad geriau pasižiūrėtų į paukštį. Šis iš arti atrodė dar didesnis, o ir akys atrodė protingos. Gal dėl to, kad niekada ištaip  arti nematė šių paukščių ir niekada nežvelgė jiems į akis taip atidžiai. - Kuo gi tu vardu, a? - numykė. Jai niekada nebuvo keista kalbėtis su gyvūnais.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #64 Prieš 4 metus »
   - Vėdinai kambarį, - lyg klausdamas, lyg tiesiog atkartodamas nepatikliu tonu sumurmėjo Fasiras. Na, ne dėl plaučių uždegimo ji atsigulė į ligoninę, gal ir nieko tokio karts nuo karto palatą išvėdinti. Nebe vaikas juk, turėtų jausti, kokia oro temperatūra jai priimtina. Todėl nėra visai jokio reikalo skaityti šiai mergaitei moralo. - Gerai, - pridūrė jis po sekundėlės.
   Mionai šyptelėjus Fasiras pasijuto kvailinamas. Jam atrodė, kad jis atsimena viską, ir kad viską teisingai suprato. Na, bet galbūt laikinoji švento Skutelio viešnia pasakytų tiesą, jei Kūčios būtų visai kitą dieną. Bet ryt juk Kalėdos, vadinasi, Kūčios turi būti šiandien. O gal žiobarai nepuošia eglučių ir todėl Miona taip suglumo? Na, ką gi, tai teks išsiaiškinti vakarienės eigoje, jei tik pavyks užmegzti aiškų ir gerą pokalbį. Bei pasukti pokalbio vagą link tradicijų temos. Jei ir nepavyks, galgi didelio praradimo nebus - greičiausiai Fasirui tai buvo pirmos ir paskutinės Kūčios per artimiausius penkiasdešimt metų. Na, Kalėdas gal dar pavyks atšvęst kokį sykį per dešimtmetį, nežinia, juk visgi burtininkišką šventę burtininkui švęsti dar gali tekti. Nors von Sjuardas visiškai to nenorėjo. Galbūt ir dabar mautų tolyn, bet pažadas ir principai buvo svarbiau. Be to, čia žaidė ir nuojauta.
   - Labai gerai, - linktelėjo Fasiras, kai pašnekovė patvirtino, jog tai tikrai Kristaus kūnas. - Nupirkau ir braškių uogienės, pamaniau, kad jie turbūt sausoki. Nežinau, su kuo jūs valgot juos, bet... - nutęsė ministras, pamanęs, kad gal tos informacijos, kurią pateikė, jau visai per akis. Vaikystėje jiedu su Ravenu visi išsitepliodavo uogiene arba medum, kai tepdavo saldžias mases ant vaflių ar kokių kepinių. Ką jau kalbėti apie Solveigą, tuolaik buvusią dar visai mažytę.
   Užklaustas dėl žaisliukų, Fasiras trumpam sutriko. Kalbant atvirai, aptiko visą dėžę žaisliukų savo didžiulio seno namo palėpėje ir kaži kodėl neišmetė. Galbūt tikėjosi, kad kada nors Amika grįš jo aplankyti ir jie Kalėdas atšvęs, o jam pavyks jos atsiprašyti ar kažkaip atsimokėti... Na, bet ką jis sau galvoja. Tokios skolos yra negrąžinamos niekada gyvenime.
   Ir iš tiesų - kodėl jis neišmetė tų žaisliukų? A, tiesa, dar įsivaizdavo, kad kada nors pas jį suvažiuos kolegos, mat kasmet prieš Kalėdas žadėdavo jį aplankyti, bet švenčių eigoje visai tuos pažadus pamiršdavo - na, arba susigėsdavo ir nuspręsdavo, kad ministras juos kviečia vien iš mandagumo. Kas iš esmės buvo tiesa.
   Tai jau tikrai, beprasmiška buvo pasilikti tuos žaisliukus, bet ką gi, štai jie ir pravertė.
   - Pirkau namą, palėpėje senieji šeimininkai buvo juos palikę, - nemeluodamas atsakė Fasiras.
   Iš pradžių jam buvo kilusi pagunda pasitenkinti trumpesniu atsakymu - ,,Anksčiau švęsdavau", tačiau toks sakinys iššauktų dar daugiau klausimų ir dar daugiau nejaukumo. Ką gi, tiesą sakant, ir išsakytasis pasiaiškinimas dėl žaisliukų buvo pakankamai neblogas klausimų magnetas, tačiau jaunuolis tikėjosi, jog toks atsakymas yra mažiau pavojingas.
   - Gal priklijuosim trumpam prie grindų, - sumurmėjo von Sjuardas, nesulaukęs konkretesnio Mionos pasiūlymo.
   - Niekis, ant minkštų krėslų prisisėdžiu ir darbe, - niauriai vyptelėjo politikas. - Be to, ministrams nėra leidžiama sėdėti ant grindų, todėl noriu šios prabangos bent per šventes, - pridūrė jis, bet iš ramaus veido negalėjai suprasti, ar jis juokauja, ar kalba rimtai.
   - Labai gerai, - sumurmėjo varno šeimininkas, patenkintas, kad nereikėjo susiginčyti - juk švęsti šventę be Munino buvo tolygu švęsti šventę be mamos ar brolio.
   Paukštis tyliai sukrankė.
   - Tai Muninas, - tarstelėjo Godriko daubietis ir vėl įsitaisė ant žemės.
   ,,Miona, tiesa?" - paklausė kranklys. Fasirui beliko patvirtinti. Savaime aišku, jis buvo pasakojęs sielos bičiuliui visą nuotykį ,,Kiaurame katile".

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #65 Prieš 4 metus »
Fasrui nepatikliai pakartojus jos žodžius, mergina iš lėto linktelėjo, ir nežymiai kilstelėjo antakį. Ir, regis, po tūkstančio krumpliaračių pasisukimų vaikino galvoje, šis nutarė nesigilinti. Ar bent taip atrodė.
Mionos smegeninėje irgi ėmė suktis maži dantračiai - iš jaunuolio kūno kalbos bandė nuspėti, ką šis galvoja. Visgi, šioje srityje ji nepasižymėjo taip gerai, kaip kad būtų norėjusi, todėl nelabai ką ir tesuprato.
Palatoje nuaidėjo kvatojimasis. Miona su maišeliu, kuriame slėpėsė kalėdaičiai, prisidengė burną. Mat, nemandagu, juk, žvengti prie tokio žmogaus.
- Atsiprašau, labai nemandagu, - drebančiu nuo vos tramdomo juoko balsu atsiprašė šioji ir krenkštelėjo. Vis dėlto neišlaikė ir prunkštelėjo. - Darsyk atsiprašau, gerbiamas ministre, - kiek surimtėjusi pažvelgė į auksines akis. - Uogienės nereiks. Kalėdaičiai valgomi be nieko. - Jai kalbant, lūpų kampučiuose žaidė šypsenėlės. Visgi galiausiai susitvardė ir nusuko akis dėžėn. Vėl prisiminė, kad galėtų čia juoktis ir Polė. Ir tėtis. Ir mama. Nebūtinai esant Fasirui. Jeigu ne Miona, jie visi ramiai sėdėtų prie spragsinčio židinio ir dalintų vienas kitam kalėdaičius. Hera atsiduso.
- Nors gal ir norėčiau paragauti tos uogienės, - nebe tokiu linksmu balsu tarstelėjo, prisimindama, kad dažniausiai josios desertas ir būdavo močiutės, kurios jau kadai nebebuvo gyvųjų tarpe, uogienė ir stora batono riekė. Tik mėgstamiausia uogienė buvo jau ne braškių, o šiaip kažin kokių uogų mišinukas. Bet nuostabiai gardus.
Šviesiaplaukė linktelėjo į Fasiro atsakymą. Juk puikiai žinojo, kiek įvairiausių dalykėlių palieka buvę namo šeimininkai. Nuo knygų šūsnių iki prirašytų senų, pageltusiais lapais sąsiuvinių ir senovinių sietynų. Tad atsakymas buvo visai tikėtinas. Nors visgi liko vienas neištartas: kam jis saugojo tuos žaisliukus, jeigu nešvenčia švenčių? Šitą mintį ilgaplaukė rudaakė nutylėjo.
- Kaip priklijuosim? - kilstelėjo antakius Miona. - Jūs juokaujat? - negalėjo patikėti šioji.
Priklijuot eglę? Kas čia per išmislai? Eglę su tėvais dažniausiai nusipikradavo vazonėlyje, kad vėliau galėtų kur nors pasodinti. Neprisiminė, kad kada būtų turėję nukirstą eglę. Štai dėl to ji taip kritiškai iš pradžių ir žvelgė į vargšą nukirstą medelį.
Rudaplaukė vėl kilstelėjo antakius, bet šįsyk iš nuostabos. Fasiro paprastumas nenustojo jos stebinti. Šyptelėjo. Sėdėjimą ant grindų šis žmogus laiko prabanga, kai daugybė žmonių prabanga palaikytų sėdėjimą minkštame krėsle.
Mergina ir vėl švelniai šyptelėjo. Iš arti stebėti tokį paukštį būtų buvę įdomu bet kokiam gamtos mylėtojui.
- Labas, Muninai, - linktelėjo mergina ir pasisuko į auksaakį. - Tai kada puošim eglutę?

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #66 Prieš 4 metus »
   Fasirą sutrikdė staiga nuskambėjęs Mionos juokas. Jis visiškai nesusigaudė, kas gi būtų galėjęs sukelti tokią stiprią emociją, tad į to paaiškinimus iškart pasisiūlė net kelios mintys. Pirma, Mionai iš skausmo truputį iš tiesų pavažiavo; antra, jinai nejaukiai juokėsi iš jo poelgio; trečia - jis susimovė. Panašu, kad pastaroji mintis buvo logiškiausia. Visgi Fasiras kiek pakreipęs galvą ir žvelgdamas į merginą pratylėjo visą laiką, kol ji iki galo išaiškino situaciją. Taip, jai su protu viskas tvarkoje.
   - Nieko tokio, čia aš atsiprašau už klaidą, - trumpai nejaukiai vyptelėjo von Sjuardas, kuriam vėlgi smigtelėjo į paširdžius tas pernelyg pagarbus kreipinys ,,gerbiamas ministre". Politikas pabandė išlaikyti tą šypsenėlę kiek ilgiau - šypsojosi, po teisybe, retokai, tad padaryti tai natūraliai buvo gan sudėtinga.
   - Gerai, - trumpai kaip visuomet tarstelėjo burtininkas ir linktelėjo galva. Nepripirko visko daug, bet šį tą gavo, kas jam pasirodė skanu ar tinkama tokiai šventei. Gaila, nebuvo laiko (o gal ir noro) plačiau pasidomėti šiomis žiobarų tradicijomis. Et, kam čia. Juk jis švęs jas turbūt tik sykį savo gyvenime.
   - Paprastai, - atsiliepė auksaakis. - Yra tam skirtų kerų. Nebent turi kitų idėjų, kaip padaryti, kad ji stovėtų.
   Aišku, buvo įmanoma tiesiog atremti eglutę į lovą ar... Vazono jokio čia jaunuolis nematė. O iš kur gi daugiau gausi kokį įdubusį daiktą, į kurį įstatytum eglutę?
   Na, nebent ministro batas. Ar taip, ar taip jau prisikentėjęs brendant per sniegą. Bet ko kas von Sjuardas nedegė noru paaukoti apavą Kūčių šventei.
   - Tai puošim, kai įstatysim, - nurijęs suirzimą atsakė juodaplaukis. Nusprendęs nebedelsti jis pastatė eglutę maždaug palatos viduryje, mostelėjo lazdele į kamieną ir patampė už šakos, kad įsitikintų, jog ji prilipo patikimai.
   Taip, patikimai. Ministras pažvelgė į Mionos rankose tebegulinčią dėžutę su žaisliukais, o tuomet ir į grifiukės veidą.
   - Tai pradėkim, - sumurmėjo jis ir paėmė patį pirmą, gana didelį žaisliuką su ornamentais, primenančiais elnius. Užkabino tą griozdą ant vienos iš viršutinių šakų - et, visai nenumanydamas, kad ir žaisliukų kabinimas turi tam tikras taisykles. Gerai dar, kad neužmovė viršūnės žvaigždės ant kokios apatinės šakos.
   Į Mioną žvelgė ir paukštis - lyg ir mėgindamas nuslėpti norą užkabinti kokį žaislą, lyg nelabai. Aišku, kad vargšas džiaugėsi bent sykį gyvenime ką nors švęsdamas, mat gyvenimas su Fasiru net tokiam optimistui buvo išmėginimas.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #67 Prieš 4 metus »
- Nelabai, - suniurnėjo Miona. Nekišk trigrašio, kai neklausia, - pyktelėjo ant savęs. - Atleiskit, - tyliai tarstelėjo ir įsispoksojo į žaliaskarę. Mažutė, ryškiai žalia ir tankiom šakelėm. Palatoje buvo justi malonus nosiai eglutės kvapas. Ech, kaip ji ilgėjosi miško. Prisiekė, kad, kai išeis iš ligoninės, būtinai nueis miškan. Nors prieš tai dar reikės nukeliauti ir kitur.
Mergina priblokšta pažvelgė į Fasirą. Nors balse ir nebuvo justi susierzinimo, bet žodžiai vis tik privertė pasijusti nemaloniai. Žinoma, pati uždavė kvailą klasuimą, tai kaip galima tikėtis nesuerzinti žmogaus, kuris visą dieną (kaip ir šimtus prieš tai) dirbo superatsakingą darbą, o dabar, šit, turi kęsti kažkokią mažvaikę. Vargu ar pati Miona apsikęstų. Nors mylėjo knygas, abejojo, ar dirbtų darbą su kokiais nors popiergaliais.
Mintyse pasišaipė iš savęs. Ir kokios čia mintys apie ateitį?
Rudaplaukė kiek pakreipė galvą ir įsispoksojo į eglę. Buvo neįprasta taip prie grindų priklijuoti gyvą daiktą. Beveik gyvą, - mintyse irzliai numykė, bet garsiai nieko nepasakė. Įdomu, kokius kerus naudojo...
Hera įkvėpė ir giliai iškvėpė. Švęsti Kalėdas palatoj buvo keista. Ypač be šeimos. Vietoj to jaukaus pilnatvės jausmo paširdžiuos juto tik kažkokią apšerkšnojusią tuštumą. Jei tai galima taip įvardint.
- Ėi, biški per aukštai, - atsitokėjo ir švelniai šyptelėjo jaunuoliui. Atsargiai nukabino žaisliuką. Mionai buvo kiek liūdna, kad Fasiras nešvenčia Kalėdų. Turbūt jaučiasi vienišas, - pamintijo. - Didesni žaisliukai mano manymu, turėtų kabėti ant žemesnių šakelių. Kažkur... va čia, manau, tiks.
Pati paėmė paprastą, nediduką raudoną žaisliuką.
- Mažesni - viršuj. - Ir pakabino.
Rudos akys užkliuvo už į ją žvelgiančio Munino. Kad nestotų nejauki tyla, pasiteiravo Fasiro:
- Kaip taip nutiko, kad auginate varną? Turiu minty, - suskubo pasitaisyt, mat nuskambėjo kažkaip ne taip, - kodėl būtent varnas?

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #68 Prieš 4 metus »
   Fasiras tylėjo. Eglutė jau tvirtai stovėjo ant žemės - atrodė lyg augtų per grindis iš kur nors žemiau. Von Sjuardui toptelėjo, jog būtų smagu, jei Skutelyje būtų gigantiškas medis, grindyse specialiai jam būtų iškertamos skylės, ligoninėje būtų gaivesnis oras ir daugiau žalumos...
   Mionai perėmus ir perdėjus jo ką tik užkabintą žaisliuką žemiau, juodaplaukis jaunuolis nepatikliai dėbtelėjo į ją. Net tokie paprasčiausi kalėdiniai šūdai turi savo tvarką? Jis tarp žiobarų neišgyventų nė sekundės nepalaikytas psichu ar atsilikėliu. Galbūt toks yra jau ir Mionos akyse. Tai turbūt jam neturėjo rūpėti, bet kažkodėl mintis apie tai šiek tiek nemaloniai dilgtelėjo.
   - Turėsiu omenyje, - burbtelėjo jis, kišdamas ranką į dėžę.
   Iš ten išsitraukė varveklio formos žaisliuką. Ilgą, bet ploną. ,,Ar jis patenka į didelių, ar į mažų kategoriją?" - susikrimto ministras, o tada sukčiaudamas įkišo žaisliuką atgal ir išsitraukė mažą ir apvalų. Su šituo, regis, kur kas paprasčiau - raudoną burbuliuką auksaakis užkabino ant aukštesnės šakos.
   - Tik vieną varną, - atsakė Fasiras. - Muninas su manim nuo mano gimimo.
   Norėjo dar pridurti, jog tai buvo šeimos tradicija, tačiau pamanė, jog nenorėtų leistis į gilesnius išvedžiojimus - tokiu būdu pats save pristumtų prie sienos ir Miona galėtų sužinoti, kodėl jis toks vienišas. Nors galimai merginai ir taip tas jau buvo įtartina. Kaip ten bebūtų, pusvampyris išliko lakoniškas.
   Užkabinęs dar kelis žaisliukus, jis pastebėjo dėžėje kažką ilgą ir blizgantį. Išsitraukęs suprato, jog tokie dalykai irgi vyniojami ant eglutės, bet pats jau nedrįso su juo nieko daryti, todėl paliko ant grindų šalia dėžės.
   Varnas nušoko ant grindų ir nutempė blizgutį prie spygliuoto medelio. Šiek tiek pavargęs nerangiai užkorė jį aukštyn ir apvyniojo eglutę. Kreivai, šleivai, bet vaizdelis buvo vertas jo pastangų. Fasiras nežymiai šypsojosi.
   - Šaunuolis, - pagyrė paukštį, švelniai pakasydamas pakaušį.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #69 Prieš 4 metus »
Ministrui burbtelėjus, Miona susimąstė, kiek dar jis kęs sėdėjimą palatoje ir neaiškų Kūčių šventimą su įkyria mergiote, kuri neabejotinai buvo pagarsėjusi kaip ne visiškai viso proto. Mergina galėjo duoti ranką kirsti, kad jaunuolis net ir šį vakarą bent kartą pagalvojo, ar kalbos, kad Mionai Herai atsisuko varžteliai - ne iš piršto laužtos.
Po tokių minčių sekė kitos: galbūt šitaip vakarą von Sjuardas leidžia būtent todėl, kad išsiaiškintų, kaip ir kas vyko tą vakarą? Gan nemalonu, bet Miona vis tik džiaugėsi turėdama su kuo švęsti Kūčias.
- Na, šitą tada aš pakabinsiu, - šyptelėjo ir paėmė varveklį, kurį sukčiaudamas atgal į dėžę įkišo Fasiras. Ilgai nemąsčiusi pakabino nei aukštai, nei žemai - kažkur per vidurį.
Mergina tyliai atsiduso. Tamsiaplaukis nemėgo daugžodžiauti. Tačiau šįsyk Miona nusprendė jį kiek paspausti ir apie jį išpešt kažką daugiau. Juk būtų lygiosios, taip?.
- Bet tai tik iš dalies atsako į mano klausimą, - pakabindama sidabrinį, elnio formos žaisliuką konstatavo ši. Gal nederėjo per daug kištis, bet… Pasisukusi įsispitrijo į jaunuolį. - Kodėl būtent varnas ir dar nuo gimimo? - o paklausus staiga jai toptelėjo. Kiek Fasirui metų, gerai nežinojo, bet nusprendė spėti. - Jei nuo pat gimimo, tai jis nugyvenęs jau gana ilgą amžių, ar ne?
Suvokė, kad tai gali auksaakiui sukelti didesnį erzulį (juk kažkokia Hogvartso mokinė lenda ne į savo reikalus, o dar ir vos ne senu pavadino), tačiau žinojo, kad nelabai turi ką prarasti. Juk labai didelė abejonė, ar dar kada jiedu susimatys. Juk daugybė politikų ne visada tesi pažadus. Nors jo apsilankymas, visgi, leido abejot, ar jis iš tokių žmonių. Juk ir sausainius kepa!
- Įdomus ir protingas tas jūsų Muninas, - tarstelėjo ji šypsodamasi ir žiūrėdama į tamsias paukščio akeles.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #70 Prieš 4 metus »
   Tas ganėtinai įžūlus išsidavimas, jog ji pastebėjo Fasiro sukčiavimą... Auksaakis liko mažumėlę sutrikęs - dilgtelėjo du jausmai vienu metu: pyktis, kad ji taip išdrįso, ir susižavėjimas, kad bent kažkas su juo elgiasi kaip su žmogum, o ne politiku. Kaip žinia, politikas ir žmogus turi daug skirtumų, tad tas, kuris jų nemato, gali būti žlibas arba vertas pagarbos.
   Varvekliui atsidūrus ant eglutės juodaplaukis linktelėjo ir paėmė kitą žaisliuką. Stiklinę mašinėlę. Gana sunkią, lyginant su plastmasėkais, ir visgi stebinančiai trapią.
   Atodūsis. Fasiras tarėsi pažįstąs tą gaidą, jei taip būtų galima tai pavadinti.
   - Nežinau, kodėl varnas, - patylėjęs atsakė jaunuolis. Nustebo, supratęs, jog niekada to nepaklausė - nei mamos, nei tėvo, nei prosenelio. - Giminės tradicija.
   Ji pylė klausimus lyg iš sumauto gausybės rago, bet visgi buvusiam grifui tai priminė labai senus ir labai gerus laikus. Galbūt net Hogvartsą - kaip ne visiems leistino magijos meno mokykla, tai buvo įspūdingas įvairiausių klausimų lizdas.
   - Krankliai nelaisvėje išgyvena iki aštuoniasdešimties, - sumurmėjo juodaplaukis kažkur girdėtą faktą.
   Menka tikimybė, kad jiedu išgyvens tiek. Tai skaičius, statistikos kreivę nusveriantis žemyn ir prispaudžiantis beveik prie pat nulinės ašies. Jis ne visai žmogus, o Muninas - ne visai kranklys, tad jų gyvenimai gali pasisukti labai jau netikėtomis kryptimis.
   - Kaip ir viskas? - pasiteiravo Fasiras, žvelgdamas į eglutę. Net nepastebėjo, kaip ji buvo taip gausiai apkabinėta žaisliukais, bet visgi mėgavosi kiekviena to proceso sekunde.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #71 Prieš 4 metus »
Hm, kaip paslaptingai čia... - išgirdusi apie giminių tradiciją mintyse numykė Miona. Kažkaip jautėsi vis tiek negavusi norimo atsakymo. Kita vertus, gal rimtai nebederėjo lįst ne į savo reikalus. Nors ką beprarasiu?
Akimirką pamąstė. Visgi Fasiras buvo įtakingas, kiekvienam Jungtinės Karalystės burtininkui žinomas žmogus. Politikas. Su tokiu bendraujant reikėjo apmąstyti visus žingsnelius. Tačiau ne toks žmogus buvo Miona. Jei kas mėgo ir mylėjo ją, tai tik dėl jos natūralumo, dėl jos tikrumo. Todėl (ne todėl, kad ji žinojo, kad ją kas nors gerbė dėl šių savybių, o būtent dėl to, kad turėjo šias savybes) Hera atsisakė bet kokios minties mėgint įtikt kažkokiam ministrui. Jis ne ką mažiau žmogus nei kiti ją supantieji.
Ant viršutinės šakelės pakabino melsvą burbuliuką.
- Neįtikėtina, - nužvelgdama paukštį numykė Miona. Ir iš tiesų - šviesiaplaukė tikrai nepatikėjo. Bet nusprendė patylėti. Gal jau gana, sakyčiau, - pati save pristabdė.
Mergaitė pakabino rankose laikytas stiklinį besmegenį. Žvilgtelėjo į dėžę. Dugne gulėjo nedidelė žvaigždė, skirta pačiai eglės virūnei. Dvejodama dirstelėjo į Fasirą ir gūžtelėjo pečiais. Užmovė žaisliuką ant šakelės ir patrynė delnus tarsi nusivalydama dulkes.
- Na va, dabar jau viskas, - linksmai tarstelėjo. Eglutė buvo iš tiesų daili ir šventiška, todėl palatoj beveik pakvipo Kalėdomis.
Mergina atsistojo ir pasistiebė. Trakštelėjo keliai ir pasukioti riešai. Visai sumedėjau.
- Manyčiau, reikia kalėdaičius suvalgyt. Jūs netikintis, taip? Kvailas klausimas, - sumurmėjo. - Tikriausiai Kristau kūno nenorėsit...

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #72 Prieš 4 metus »
   Fasiras nužvelgė nepatiklų merginos veidą, mažumėlę nustebo, matydamas jos akyse šiokią tokią dvejonę, bet pernelyg galvos dėl to nesuko. Kaip nesuko ir dėl to, kad ji ant eglės viršūnės pakabino žvaigždę - jei jau pakabino, tai turbūt taip ir turi būti.
   - Netikintis, - linktelėjo galva Fasiras. - Bet prisijungsiu, - nuoširdžiai šypsojosi retai, tad šypsena buvo gana sunkiai pastebima.
   Ši tradicija jam atrodė visai įdomi, juolab, kad jis žinojo, kad palaikydamas kompaniją šiai narsiai merginai galbūt praskaidrins nuotaiką. Kūčių vakarienė su ministru - štai, koks atlygis už gebėjimą paaukoti savo gyvybę už netgi visai nepažįstamą žmogų. Gal ir kvaila, bet kartais tokių piliečių reikia.
   Ministras tylėdamas perdavė kalėdaičius Mionai į rankas, gaila, kad be dar dėželės sausainių neatitempė jokio normalesnio maisto - sveikstančiai merginai tokie cukraus kiekiai tikrai nebus į naudą. Na, bent šioks toks malonumas.
   - Koks tas jūsų Kristus? - staiga parūpo jaunuoliui, sėdinčiam ant lovos šalia Mionos.
   Pagalvojo, kad galbūt jis manosi esąs netikintis tik todėl, kad niekada apie tai nepamąstė. Tiesą sakant, šioks toks religijos šešėlis visuomet ant jo krito - tiek susitikimuose su Leopoldu, tiek Soreno pomėgiu kartkartėm pasamprotauti apie sielą, tiek gyvuose Bernardos atminimuose, tiek ir toje pačioje šeimos tradicijoje. Von Sjuardai visi iki vieno nuo pat vaikystės buvo informuojami, kokie gimė, ir kad buvo išgelbėti. Galbūt būtent tikėjimo trūkumas atvėrė bedugnę tarp jo ir Munino, tik šitos minties išleisti į areną pusvampyris nesiryžo - ir ne tik todėl, kad ją išsyk sužinotų kranklys.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #73 Prieš 4 metus »
- O, gerai, - kiek nustebinta tarstelėjo Miona ir susimąstė. Ar galima netikinčiam ir niekada išpažinties nėjusiam žmogui duoti Kristaus kūno? Ne šventvagystė kartais? Tačiau jei tai - žmogaus kelio į tikėjimą, į dieviškąją šviesą pradžią? Tai tada kaip tik gerai...
Kad ir kaip Mionai į vieną junginį nesirišo žodžiai „doras“ ir „politikas“, vis tik šioji pabandė užgniaužti (dabar jau tikrai su visu šiam Kūčių vakarui) tokias mintis ir pati sau nežymiai linktelėjo. Juk ir pati seniai išpažino nuodėmes.
Fasirui sėdint visai čia pat merginai vis tik buvo keista. Stebino toks paprastas tokio neeilinio burtininko elgesys. Juk laisviausiai galėjo atsitempti kokią kėdę ar dar ką. O va taip paėmė ir prisėdo ant truputį sujauktos Mionos lovos. Taip retsykiais darydavo ir Atas, kai šis susipykdavo su tėvais ar ant širdies gulėdavo sunkus akmuo. Vaikinukas ateidavo pas seserį, nes žinojo busiąs paguostas ir suprastas. Miona buvo kaip ramybės oazė. Atas tikėjo ją turint kažką nepaprasto, kažką tokio, kas net prigesindavo įsiliepsnojusius ir taip raudonus motinos plaukus. Nors, tiesą sakant, toks atvejis būdavo toks retas, kad galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Dažniau reikdavo raminti tėvą, besilaidantį žaibais it Perkūną. Nors ir dabar, pažvelgus atgalios, Miona suprato, kad net ir Rafaelis pratrūkdavo retai. Jų šeima buvo taiki.
Herai suspaudė širdį. Buvo.
Atsikrenkštė ir paėmė Fasiro ištiestus kalėdaičius. Pėdomis nesiekė grindų, tad nejučia vos vos patabalavo kojomis.
- Hm... - auksaakiui uždavus klausimą numykė Miona. - Na... Niekada neteko gauti tokio klausimo... - sumurmėjo. - Manau, Jis gailestingas. Be to, ištikimas tiek Dievui, tiek pačiam sau. Jis labai išmintingas, daug ko apie... hm... dorą gyvenimą pamokė žmones. Jeckau kleckau, kaip sunku paaiškint, - susiraukė. - Jėzus atvedė daug žmonių į doros kelią, išvedė iš tamsos į šviesą. Jis išgelbėjo žmones nuo visiškos pražūties tamsybėse. - Nutilo ir pridūrė: - Nežinau, ar gerai papasakojau...
O tada susimąstė. Ar tai, ką Miona vadina tamsa, yra tas pats, ką taip pat vadina ir Fasiras?
- Pala, hm... Nors... Na, tiek tos. Ką jūs vadinat... Ai, ne man samprotaut, - numojo ir pasimuistė. Pasijuto visai kvaila ir maža. Va dabar tai buvo baisiai nejauku.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #74 Prieš 4 metus »
   Fasiras tylėdamas linktelėjo - įdomu, kodėl gi ji taip keistai paklausė dėl to Kristaus kūno, o vėliau jau tarsi nebenoromis to jam davė. Galbūt tas daiktas velniškai skanus?
   - Tai jis - ne dievas? - paklausė Fasiras, kažko nesupratęs.
   Tos sapalionės apie šviesą ir tamsą jį šiek tiek nuvylė. Nejaugi tikintieji taip naiviai nemato, kokiame šūde murkdosi svietas? O gal jie pasirenka tuo murkdymusi netikėti, bet tikėti neregima ranka, kuri kažkada kažką čia darė ir niekad nebežino, kur dingo ir kodėl visur tvyro chaosas?
   „Įdomu, ką jie samprotauja apie sielą“, - pamintijo Muninas. Fasiras mažumėlę susimąstęs nužvelgė paukštį.
   - O apie sielą kas? Ar ja jūs tikit? - pasiteiravo to, kas rūpėjo krankliui.
   Tiesą sakant, šitai ir jam buvo įdomu. Niekada iki galo nepatikėjo ir niekada iki galo nesuabejojo šviesios atminties močiutės, kurios niekada nematė, kerais ir pasvarstymais. Tai vis dar atrodė įdomu ir neištirta, kassyk apie sielų ryšį jiedu sužinodavo vis daugiau negirdėtų ir nepatirtų dalykų.
   Mionai dalijant kalėdaitį jaunuolis dar spėjo užmesti akį į ant tešlos išspaustus paveikslėlius. Vaikas ant šieno asilams ir jaučiams po snukiais, trys barzdoti vyrai, suklaupę prieš nuogą vaiką... Fasirui tai kėlė įvairias mintis ir anaiptol nepatiko. Galbūt kada nors išsiaiškins, ką krikščionys ten iš tikrųjų garbina, bet dabar gilintis nenorėjo.
   Kalėdaitis buvo visiškai neypatingo skonio - von Sjuardas buvo visiškai užtikrintas, kad ir užsimerkęs galėtų iškepti ką nors bent 5 kartus skanesnio. Iš ko gi šitas daiktas buvo pagamintas? Neatrodė, kad iš mėsos, kad ir kaip keistai ten jį vadino mergaitė.
   - Tai čia kaip vaflis? - mažumėlę nustebęs, tyliai paklausė ministras, kramsnodamas tešlos lakštelį.
   Nežinojo, kaip reaguoti į nebaigtą Mionos mintį - ar versti, kad pabaigtų, ar nekreipti dėmesio. Viskas, ką padarė - patylėjo, laukdamas, kol ji pati nuspręs.
   Iš koridoriaus galo aidėjo žingsniai - jaunuolis žinojo, kad veikiai bus išvarytas kaip demonas iš apsėsto.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“