0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: 5 palata
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
Igoris šyptelėjo. Jam nebuvo sunku suvokti, kur linksta Melos mintys.
Apie tai Mela sužinojo pirmiausia iš jo veido. Grįžęs į Koukvorto, buvo visas sutrikęs ir nesusipatoginęs. Po to iš kelių žodžių, Igoris tą kartą stengėsi išsisukti su keleta žodių, jog buvo susitikęs su Emi, o po to išėję abu pasivaikščioti. Nesakė, kad ėjo bandyti pažadinti Emilijanos prigimties.
Kita vertus...gal ir nereikėjo sirenos prigimties pabudinti. Nežinia koks skausmas pervėrė širdį. Igoris susiraukė ir atsitraukė.
-Mes turėtume keliauti į Ūdrų Žabangus. Ilgiau negalime čia pasilikti, nes kad galėtum legaliai čia būti, turiu sutvarkyti tam skirtus dokumentus, o mes čia atvykome nepastebėti. Iškils daugybė klausimų,- aiškino savo motyvus Igoris, vydamas šalin atbudusį psichologinį skausmą. Jis negalėjo patikėti, jog tiek laiko praėjus, dar ne iki galo susitvarkė su šiuo skausmu, o juk...taip buvo įsitikinęs jog pavyko...
Atrodė, kad pavyko.
Igoris pakilo, pasiėmė krepšį, kaip tik tą akimirką atsidangino Kim, ši buvo įgudusi durų darinėtoja - niekas negalėjo išgirsti, kaip šis padaras įeina ir išeina.
-Keliaujam?- pasiklausė Kim
Igoris linktelėjo.
-Turim,- ir nelaukęs Melos atsako, lengvai ir atsargiai pasiėmę ją ant rankų.
Pokšt.
Ir iškeliavo oru.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: 5 palata
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
Mela atidžiai stebėjo Igorio veidą. Nustebo jo sprendimu.
-Gerai...-tarė ši, nesuvokdama, kas taip jį privertė skubėti.
Ji savo rudai pilkomis akimis stebėjo, kaip Kim įsitaiso krepšyje. Dvidešimtmetė sunkiai įsirėmė rankomis į patalus. Skausmo ji jau nebejuto. Tačiau esamas kerų sunkumas, kybojantis viršum jos sužeistos kojos, vertė jaustis nekaip.
Veidą perėži kažink kokia šypsena, kai mergina galėjo prisiglausti prie brolio krūtinės ir išgirsti širdies dūžius. Dvivardė mergina pasijuto saugi ir rami. Ir tai kartojo it savo mantrą.
Trumpam užsimerkė, nežinodama ko laukti. Jos kūne buvo eliksyrų skysčių, nežinojo, kaip sužeidimas, kerai, eliksyrai reaguos į keliavimą oru. Nors ir buvo šiek tiek guvesnė ir stipresnė nei šiandien pačią pirmą akimirką, kai buvo pašauta Medžiotojų, šiek tiek prisibijojo to kas jos laukia.
Pokšt.
Melos jau nebebuvo palatoje.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
[[Pradžia - čia.]]

   Pusvampyris visas įsitempęs skriejo Nešykle per Londoną, o staiga išvydęs Skutelį, paleido bokalą ir dribo ant gatvės grindinio priešais šv. Skutelio ligoninę. Vos išsilaikė ant kojų po nusileidimo ir skubiai žengė į ligoninės vidų. Merginos kraujas vis dar bėgo jam pro pirštus, o peilio iš pilvo ištraukti jis taip ir nedrįso. „Nekvėpuok, Fasai, nekvėpuok...“ Jį ir vėl, kaip ir anąsyk, apsupo sunerimę hileriai ir perėmė Mioną Herą iš jo rankų. Kada nors jie jį apsups ir ištardys, kodėl gi jis nuolat tempia į ligoninę visokias į bėdą patekusias merginas. Ir nieks nepatikės, kad jis tik nuolat atsiduria ne vietoje ir ne laiku.
   Visgi dabar juodaplaukis vėl galėjo atsikvėpti šiek tiek lengviau. Pastovėjo, akimis nulydėdamas daktarų krūvą su nukentėjusiąja, o tuomet pasuko, ieškodamas, kur galima būtų nusiplauti kruvinas rankas. Tai padaręs, atsisėdo vestibiulyje. Į Magijos ministeriją nėra ko skubėti - juk naktis.
   Ech, paliko motociklą netoli „Kiauro katilo“...

   Fasiras, kaip visuomet, visas apsirengęs juodais gedulo rūbais - marškiniai, kelnės juodi išblizginti batai, - sėdėjo ant kėdės prie Mionos lovos jau geras penkiolika minučių. Žadinti merginą jam neatėjo net į galvą - ji juk buvo praradus tiek kraujo ir tik vos aplopyta hilerių. Keista, kad jie išvis jam leido čia likti.
   Von Sjuardas vis svarstė, kaip čia taip atsitiko, kad mergaitė iš Hogvartso netikėtai išgelbėjo jam gyvybę. Atsiminė, kaip ji siūlė jam atsilyginti už pagalbą, nežinojo, kuris dabar kuriam buvo daugiau skolingas. Tiksliau, žinojo, bet patikėti tuo jam buvo sunku.
   Pabus valandėlę ir, jei ji nenubus, išvažiuos namo. Dvidešimt trejų metų jaunuolis pasikabino savo apsiaustą su gobtuvu ir sidabrinėmis sagomis - be abejo, tą patį nuotykio „Kiaurame katile“ - ant čia pat palatoje stovinčios pakabos. Tik iš to apsiausto ir gobtuvo jinai jį galėtų pažinti. O jei Miona nenubus, paliks tą apsiaustą čia kaip ženklą, jog jis čia buvo ir dar bus. Et, turbūt namo teks grįžti nešykle ar Kelionmilčiais, mat tokiu oru važiuoti motociklu net ir pusvampyriui vėsoka.
   Kaži, kaip jinai sureaguos, kai pamatys šalia sėdint tokį žmogų. Ko gero, bus mačiusi jo veidą iš laikraščių viršelių. Įdomu, kiek laiko užtruks sudėti Veno ir Fasiro veikėjus į vieną... Galbūt pažins tik iš balso, o galbūt jam reikės prisistatyti?
   Fasiras pasilenkė, alkūnėmis atsiremdamas į kelius ir sukryžiuodamas pirštus. Laukė, nudelbęs akis į grindis ir karts nuo karto pažvelgdamas į merginos veidą. Atsiminė tą tragiškai lietingą naktį, kai pas krikštatėvį atvežė nualpusią Elridę  Ar tik nebus ir Miona jos mados - nors nubudusi, bet vaidins miegančią ir prisimerkus stebės atėjūną.
   „Įdomu, kokius kerus jinai iššaukė „Kiaurame katile“...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
Kažkas trinktelėjo. Aukštas rėkiančios merginos balsas.
Nieko.
Vyro balsas. Apglėbiančios rankos.
Tamsa.
Krestelėjimas. Šurmulys.
Auksinės akys.
Vėl nieko. Tik tamsa ir tyla.

Miona atmerkė akis, bet greit pasigailėjo. Šviesa lyg kūjis smogė į galvą. Užsimerkė ir mirksėdama vėl pabandė. Priešais ją bolavo šviesios lubos. Baltos. Baltutėlaitės. Nukreipė žvilgsnį į šviesos šaltinį. Langas buvo visškai uždarytas. Kabėjo geltonos užuolaidos. Nukreipė žvilgsnį į priekį. Apsiaustas. Neprisiminė, kad čia atvyko su apsiaustu. Išvis nieko neprisiminė.
Merginos rega nebuvo puikiausia, tačiau iš čia įžiūrėjo apsiausto detales. Sagė. Ką jai sako sagė?
Ir tada prisiminimai užgriuvo kaip sniego lavina. Pašnekovas. Venas. Naujas smuklės lankytojas. Pokalbis. Ir galiausiai aštrus skausmas pilve.
Tik tada pastebėjo šalia jos lovos sėdintį žmomgų. Magijos ministrą. Fasirą von Sjuardą. Žinomą tik iš laikraščių vršelių. Niekad gyvenime gyvai nematytą. Negalėjo taip būti, kad prie jos budi - pala, budi? - patsai magijos ministras. Bijojo prasižioti. Nenorėjo suklysti. Akys nuklydo prie apsiausto. Jį vilkėjo Venas. Vėl pažvelgė į Fasirą. Auksinės akys. Mintys prašviesėjo. Oi ne... Nenenenene.
- Venai? - sušvokštė. Krenkštelėjo, kad būtų lenviau kalbėti, ir antrąsyk nuo pabudimo pasigailėjo savo veiksmo. Sudiegė pilvą. Nejučiom sudejavo. - Pone von Sjuardai? O varge.
Prisiminė, kaip šoko tarp užpuoliko ir Veno. Arba von Sjuardo. 
- Ką čia veikiat? Palaukit, kur aš? - akys nukrypo į baltą patalynę. Per daug baltą. Nuo to sykio, kai į ją susmigo peilis, nieko neprisiminė. Nežinojo, kaip viskas baigėsi.
Pabandė atsisėsti. Riktelėjo. Skausmas iš pilvo nudiegė iki pat pirštų galiukų.
- Po velnių.
Balti merginos skruostai raustelėjo. Keiktis prieš tokį žmogų neatrodė priimtina. Išvis, atrodė keista, kad jis sėdi prie jos lovos kaip koks angelas sargas ir laukia - o gal saugo? -, kol ji pabus. Mintyse prunkštelėjimo. Angelai juodai nevilki.
Tačiau tokias mintis nuginė kitkas. Kiek laiko ji čia guli? Kur Bilas? Kur antras tipas? Kaip į tai reagavo Kasandra?
- Jums nieko nenutiko? - vietoj visų kitų klausimų uždavė būtent šį. Regis, instinktas rūpintis kitais niekur nedingo.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
   Fasiras nejudėdamas vis dar sėdėjo ir dėbsojo į ligoninės grindis. Ne, ji šiandien jau nenubus - ir visai nieko keista - ir jam teks riedėti namo. Nors galbūt dabar važiuoti namo jau net nebeapsimoka - juk dar kelios valandos ir brėkš rytas. Na, nebrėkš - žiemą saulė pateka vėlai. Vadinasi, tamsu už lango bus dar gana ilgai. Bet laikrodžiai visą civilizuotą pasaulį stumdo visai kitais grafikais, saulė čia jau mažai ką reiškia.
   Fasiras staiga kilstelėjo galvą ir atsitiesė, kai išgirdo švokštimą. Jinai jį pavadino Venu. Visgi atpažino. Jinai jį pavadino Venu ir tai jam priminė tris pirmuosius jo metus Hogvartse, kai buvo nuolat painiojamas su savo broliu dvyniu Ravenu. Fasas? Oi, dovanok, Venai. Venai, ar galėtum... Visgi Fasas? Atsiprašau... Du von Sjuardų dvyniai, iš pradžių garsėję kaip pokštininkai, o vėliau jau tik tuo, kad vienas iš jų buvo miręs, o kitas visus ketverius likusius metus jautėsi kaltas dėl kiekvieno savo šypsnio ir nebenusivilko gedulo drabužių. Taip ir iki šiol, jau beveik dešimtį metų.
   - Na, aš taip prisistačiau smuklėje, - blausiai šyptelėjo jaunuolis, nors jo akys išliko rimtos. Visgi ne viena Miona melavo dėl savo tapatybės.
   - Nejudėk, - staiga atsistojęs tarė juodaplaukis, lyg norėdamas ranka sulaikyti ją nuo bet kokių judesių. Nekreipė dėmesio į keiksmažodį ir net nenusišypsojo, kai mergina dėl to nuraudo. Jei skauda, reiškia, skauda. Vėl atsisėdo ant kėdės krašto.
   - Tu - Švento Skutelio ligoninėje, vis dar Londone, - tyliai atsidusęs atsakė į merginos klausimą ministras. - Laukiau, kol nubusi, nors šiandien to tikimybė buvo maža. Būčiau užvažiavęs rytoj.
   Jis nemažai ko jos klausinėjo „Kiaurame katile“ ir matė, kad ji dėl to nebuvo labai patenkinta. Visgi dabar jiedu apsikeitė vietom, tik Fasiras į jos sutrikimą ir smalsumą žvelgė jau visiškai kitaip.
   - Nejudėk, tave hileriai vos ištraukė iš mirties nagų, - darsyk įspėjo ir paaiškino auksaakis. Pamačius tą kraujo klaną priešais smuklę ir visą kraujo pėdsaką, vedantį nuo pusvampyrio nusileidimo Nešykle vietos iki pat palatos, netgi galėjo iškilti klausimas, ar savo kraujagyslėse mergina dar turėjo bent gramą eritrocitų. Prieš atsakydamas į kitą jos klausimą, juodaplaukis kiek nustebęs kilstelėjo antakį.
   - Man jie nieko nepadarė, - pasakė, nė kiek nemeluodamas apie padegėjus, bet tą dalį, kaip aurorė jį smagiai ištėškė į sieną, sąmoningai nutylėjo. - Dabar galėsi visiems girtis, kad išgelbėjai nuo mirties Anglijos Magijos ministrą. Tik visgi geriau nesakyk, kur tai padarei, nes niekas nepatikės, jog gėriau tik pasukų punšą ir tave supras neteisingai, - pasišaipė turbūt labiau iš savęs, negu iš merginos.
   Tiesą sakant, peilis į pilvą ar nugarą pusvampyriui nebūtų reiškęs tiek daug, kiek reiškė žmogui. Rodos, tas durklas nebuvo pasidabruotas, kad tai sukeltų didesnių problemų magiškai būtybei. Netgi ir nugaros po smūgio į sieną beveik nebeskaudėjo. Bet Fasirui pagarbą kėlė kita kas - narsus ir pasiaukojantis šuolis, užstojant pirmąsyk gyvenime matomą žmogų.
   - Rudanosį, beje, aurorė jau areštavo, - pridūrė von Sjuardas, spėdamas, kas dar gali rūpėti Herai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #20 Prieš 4 metus »
Miona matė, kad vaikino, vyro ar tiesiog Magijos ministro veidu nuslinko šešėlis. Nors ir nusišypsojo, akių šypsena nepasiekė. Šviesiaplaukė pasižadėjo vėliau Išsiaiškinti, ką Fasirui von Sjuardui reiškia tas vardas. Klausti bijojo. Nuojauta kuždėjo, kad geriau to nedaryti.
Merginai pabandžius sujudėti, jaunuolis ūmiai atsistojo. Kiek nustebo. Iš kur toks globėjiškumas? - mintyse savęs paklausė. Pirma tai, kad jisai sėdėjo čia, beje naktį, po to bandymas sustabdyti ją nuo bet kokių judesių? Nesusireikšmink. Gal jis tiesiog bijo, kad man pablogės, kažkas įvyks ir bus apkaltintas? Bet kokiu atveju, mintis Hera nuvijo. Pasuko galvą ir vėl žvilgtelėjo pro langą. Anksčiau atrodžiusi tokia ryški prie pat lango kabančio žibinto žviesa nebespigino. Už lango tvyrojo tamsa. Pamąstė, kiek valandų. Spėjo, kad gerokai po vidurnakčio. Tai ką tada tokiu metu čia veikia Magijos ministras?
- Oo... - nutęsė, kai sulaukė paaiškinimo, kur ši besanti. Po to pabandė sujungti galus. Kiek ji čia laiko guli? Kiek sykių čia sėdėjo Fasiras? Mintyse sudejavo. Tikėjosi, per miegus nekliedėjo.
Išgirdusi, jog vos nemirė, merginai susuko skrandį. Jei mama žinotų, ko ji prisidirbo... Tiesą sakant, Miona nežinotų, kas tada būtų. Gerklėje įstrigo gumulas. Prasižioti nedrįso. Nenorėjo pradėti raudoti. Tik ne dabar.
Kiek nusiramino, von Sjuardui patikinus, jog jam viskas gerai. Tačiau neturėjo jėgų nusišypsoti iš Fasiro pašaipos. Žinojo, kad derėtų, ir tikrai pagalvojo, jog būtų šaunu. Juk tiek išgyveno. Bet nėjo ir viskas. Todėl susitelkė į tolimesnius vyro žodžius. Rudanosis sugautas. Tiek laiko ieškotas. Ir sugautas. Dabar ji nebebeprotė. Dabar galės ramiau miegoti, nors kitas Padegėjas pabėgo. Jį ras. Tikrai ras, - tikino save penkiolikmetė.
Tačiau atklydo mintis ir sudrumstė užplūdusią ramybę. Kasandra. Jos teta. Kaip į tai reaguos ji?
- Juk nieko nesakėte mano tetai? Juk taip? Juk nesusisiekėt? Būkit geras, pasakykit, kad ji nieko nežino. Ji išprotės. Nebeleis manęs mokytis Hogvartse. Laikys mane pamišėle. Tampys po psichiatrus, - į neviltį puldama malė Miona, maldaujančiu žvilgsniu žiūrėdama tiesiai į auksines akis. Jos pasirodė keistos. Labai. - Kiek laiko čia guliu? Kad ir kiek dar laikys, tokia grįžti negaliu... Prašau, padarykit bet ką, kad tik ji nieko nesužinotų.
Negalvodama vėl pasikėlė. Vėl nudiegė. Šįsyk nusikeikė kur kas baisiau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #21 Prieš 4 metus »
   Fasiras kantriai palūkuriavo, kol Miona apsižvalgė aplinkui ir geriau susiorientavo, kur ir kodėl yra. Galbūt reikėjo laiko ir priimti faktą, kas nutiko. Sukryžiavo pirštus, nuleido akis žemyn. Taip, ko gero, budinti seselė jau veikiai ateis ir jį išpūs laukan - nėra čia ko trukdyti sunkiai sužeistam žmogui ilsėtis. Juodaplaukį iš vidaus net kiek sudrebino sąžinė. Prieblandoje jis auksinėmis akimis stebėjo merginą ir jos pavargusiam veide kintančias veido išraiškas. Jis pažadėjo neužsibūti tenai, prie stalelio, bet neužsibus ir čia, ligoninėje. Aplankys dar kokią kitą dieną, dabar jau bus ramus, kad jai viskas gerai. Jei žmogus kalba, vadinasi, jam viskas turi būti gerai. Jei jis tyli...
   Fasiras akimis šokinėjo tai prie lango, tai prie Mionos, tai į sieną.
   - Mes nieko nespėjom padaryti, į ten atvyko tik viena aurorė. Ją prišaukė suveikęs tavo Žymiklis, žinai, nepilnametis panaudojo magiją. Tokiems atvejams didelių pajėgų niekas nesiunčia, - paaiškino von Sjuardas. Susikaupęs žvelgė merginai į akis, svarstė, kaip pasielgti būtų teisinga.
   - Nejudėk, - jau trečiąkart įspėjo Fasiras. - Girdėjau kad hileriai mėgsta neramius pacientus sustingdyti, kad jie nepasidarytų bloga patys sau. Nepasakyčiau, kad maloni patirtis, - be šypsenos tarstelėjo jis ir vėl kuriam laikui nutilo.
   - Tu čia turėsi gulėti bent savaitę, ar manai, kad per tą laiką jinai nesužinos? - paklausė ministras. - Be to, ar neturėtum tu būti Hogvartse? - skvarbiu žvilgsniu tyrė jos veidą. Atsiduso. - Bus negerai, jeigu nuslėpsi nuo tave globojančios giminaitės tokius dalykus.
   Juodaplaukis vis dar mąstė, kaip pasielgti būtų teisinga. Jis dvejojo, ar teta šitaip elgtųsi su savo dukterėčia, bet kita vertus, juk baimė dėl artimųjų priverčia daryti įvairius keistus dalykus. O gedulas amžiams pakeičia žmonių gyvenimus ir charakterio savybes.
   - Nebent susitarsim, kad tu daugiau neieškosi padegėjų ir paliksi šitą darbą ministerijai, o pati susitelksi į mokslus Hogvartse, - staiga sumintijo auksaakis, žinodamas, kad paaugliai kartais esti itin užsispyrę. Kilstelėjo antakį, laukdamas Mionos reakcijos į šį pasiūlymą, kuris galbūt turėjo būti sunkus jai išgirsti. Jis įsivaizdavo, kad tai turėjo būti jai sunku. Vis lygino ją su savimi, vienišu ketvirtakursiu, nusivylusiu pasauliu ir tėvu bei praradusiu šeimą.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #22 Prieš 4 metus »
Savaitę? Miona negalėjo patikėti. Savaitę vartytis lovoj kaip inkstai taukuose?  Na jau ne, to ji tikrai nedarys. Juk čia pat Kalėdos... Dovanos, draugai, kalėdinė eglutė. Tačiau Fasirui, regis, tai nerūpėjo.
- Kodėl ne Hogvartse? Kodėl? - pamažėl niršdama sušnypštė. - Neatrodo, kad niekas nieko nedarė, nes manė, jog esu beprotė? Neatrodo, kad norėjau teisingumo? Kad norėjau bent akimirką užsimerkti ir nematyti kraupių vaizdų, negirdėti klaikių garsų? Kad nebenorėjau girdėti brolio kaltinimų? Kaip jums atrodo?Ar jūs pats, būdamas mano situacijoje, nenorėtumėt teisingumo? Bent jau nenorėtumėt žinoti, kodėl jie turėjo žūti? Kaip būtumėt elgęsis pats?
Tolesni jaunuolio žodžiai dar labiau pakurstė Mionos pyktį.
- Ne, pone von Sjuardai, nežadu palikti viso darbo jums. Paieškosit savaitę, gal dvi ir mesit viską šalin, - išrėžė, žvelgdama vaikinui į akis. Nekalbėjo garsiai. Nenorėjo, kad ateitų seselės ar kažkokie hileriai. Tačiau net ir tyliai jos balsas skambėjo ne ką mažiau piktai.
Ko griebtis, Miona nebeišmanė. Jos argumentai nebuvo svarūs. Nė iš tolo. Juto, kaip viskas slysta iš rankų. Kažką svarbaus praleido, kažką pamiršo... Žinojo, kad delsia, bet kirbėjo nuojauta, kad praleido kažką labai svarbaus. Siuabingai svarbaus. Tokio svarbaus, kad... kainuotų jai gyvybę?
Mergina atkūrė visą pokalbį. Visą pokalbį iki pat galo. Atkūrė visas tyrimų detales. Ugnies židinys buvo jos kambarys. Kambaryje miegojo jos jaunėlė sesuo. Vėliau paaiškėjo, kad Miona Hera iš tiesų net ne Hera. Bent jau jai taip sakė. Tas nušvitimas Bilo akyse...  Viskas buvo logiška. Visut viskas. Tai, kad Adelaidė buvo raudonplaukė, o Rafaelis - juodaplaukis. Niekas Herų šeimoje neturėjo rudų akių. Ji vienintelė iš šeimos buvo pakviesta į Hogvartsą.
- Aš kalta dėl jų mirties, - sušvokštė. - Turėjau mirti aš, ne jie. Aš... Vietoj jų turėjau būti aš...
Ir ašaros pasileido nė nespėjus pajusti, kad jos ateina. Nespėjus sustabdyti. Skruostais tekėjo upeliai. Pilvo nebeskaudėjo. Skaudėjo krūtinėj. Širdį sugniaužė lediniai nagai. Veidu įsikniaubė į apklotą ir ėmė balsu raudoti. Visai nerūpėjo, jog šalimais sėdi, praktiškai, visiškai nepažįstamas žmogus. Kad stebi ir girdi jos raudą. Kad bet kada gali iškviesti seseles, kad suleistų raminamųjų. Kad gali palaikyti ja nesveika, beprote, pamišėle. Nežinojo, ar jis vis dar šalia. Ir nerūpėjo. Niekas nerūpėjo. Gailėjo tėvų ir mažosio Polės. Gailėjo Ato. Gailėjo savęs. Gailėjo, kad tądien nebuvo namuose. Kad nesugebėjo užkirsti kelio. Kad nemokėjo padorių kerų. Nekentė savęs, kad nesugebėjo jų apginti. Kad pabijojo šokti į ugnį.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #23 Prieš 4 metus »
   Fasiras nužvelgė staiga užsidegusias merginos akis ir rūsčią, kiek nustebusią veido išraišką. Iškart galėjai atpažinti kovotoją, pasiruošusią už savus ir save bet ką padaryti. Ir, pasirodo, ne tik už savus, bet ir už svetimą. Patylomis išklausęs niršų, Šekspyro vertą merginos monologą, ministras linktelėjo galva, veide išlaikydamas rimtį ir tvirtumą.
   - Ministerija dirba ne ties tavo vienos byla, - stengdamasis kuo švelniau paaiškinti, pradėjo jis. - Tau turbūt būtų sunku suvokti, kiek daug žmonių kenčia dėl nusikaltimų, kiek daug dirba aurorai, magiška policija ir smogikų būriai, kiek daug jų žūsta ir palieka savo šeimas, - kiek liūdnesnėmis akimis nužvelgė ją ir nuslydo akimis prie lango, pro kurį galėjai matyti tamsų dangų ir bjauriai nenatūralios šviesos gatvės žibintus, kurių šviesoje žvaigždžių matyti negalėjai.
   - Be abejo, aš norėčiau teisingumo, jei būčiau tavo vietoje, - ,,Nepatikėsi, bet joje buvau ir tebesu". - Bet turi suprasti, kad žudikų šutvės nesumedžiosi. Nesi pilnametė, nesi patyrusi, o tą grupuotę aurorai medžioja jau ilgai. Rudanosis tebuvo nedidelė komandos dalis.
   Tas įprastas Anglijos piliečio požiūris į valdžią ir netikėjimas ja... Fasiras atsirėmė į kėdės atlošą, kad pailsintų pavargusią ir kiek tebeskaudančią nugarą. Niekis, tai laikina, tai laikina.
   - Po savaitės, kai pasveiksi, galėsi atvykti į ministeriją, kur reikės duoti parodymus dėl įvykio smuklėje, o gal dar ir pakartotinai - dėl padegimo, - prabilo von Sjuardas. - Turi vykdyti savo pareigą - mokytis - ir pasitikėti aurorais, kurie yra puikūs savo darbo išmanovai. Iš tikrųjų jau rytoj ministerija bandys susisiekti su tavo teta. Arba susitarsim kitaip - tavo pačios labui, - juodaplaukio sąlygos nesikeitė.
   Fasiras nužvelgė lubas, mąstydamas, ką būtų padaręs Mionos vietoje pats. Pamanė, kad turbūt mergina su savo teta nutrauks ryšius lygiai taip, kaip jis...  Ir tuomet auksaakis suprato, kad Miona verkia. Žvelgti į jos kiek raudoną ir šlapią veidą buvo sunku.
   Ministras atsistojo, o tuomet, staiga išgirdusios iš palatos raudą, atbėgo dvi seselės. Išvydusios verkiančią moksleivę ir prie jos lovos stovintį jaunuolį, jos išpūtė akis.
   - Pone, jūs dar čia? Jau vėlu, jūs turite pasišalinti iš ligoninės! - staiga supuolė abi prie jo. Fasiras žvilgtelėjo į Mioną.
   - Atvažiuosiu rytoj, sveik, - sumurmėjo jis, nusikabino apsiaustą ir apsisuko, akies krašteliu dar užmatydamas, kaip seselės sugirdo merginai migdomuosius.
   ,,Ar dar apsimoka važiuoti namo?" - pamintijo sau, žengdamas pro ligoninės duris į snieguotą vėją.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #24 Prieš 4 metus »
Miona išgirdo, kaip atsilapojo palatos durys. Lėtai nutraukė nuo akių anklodę. Į patalpą buvo įsiveržusios dvi seselės. Prie lovūgalio stovėjo Fasiras. Moterys ant jo tiesiog rėkė. O štai ministras ramiausiai pažadėjo rytoj grįžti. Kodėl?
Jo veidas buvo neįskaitomas. Mioną varė į neviltį tai, kad negebėjo perprasti jo minčių.  Tai netgi gąsdino. Kiek prisiminė, šilumos - tikros šilumos - vaikino balse niekada nuo jų pažinties nebuvo justi. Ką jis slepia? Kas po ta šalta rimtumo ir griežtumo kauke? Juk negali žmogus būti toks bejausmis.
Nors ir jautė pyktį, jam užvėrus duris Miona pasijuto dar vienišesnė ir silpnesė nei prieš tai. Visi tikrai buvo įsitikinę, jog čia jai tikriausiai niekas nenutiks. Ir ji tuo norėjo tikėti. Bet ašaros vis tiek riedėjo skruostais. Mergina jautėsi tokia... Nė pati nežinojo kokia. Tuščia? Taip, tikriausiai tuščia.
Prieš merginos valią seselės sugirdė jai migdomuosius. Pagrasino sustingdyti, jei bandys kažką daryti. Visai kaip sakė šalia josios sėdėjęs vaikinas.
Moterys pataisė pagalves, užtempė aukščiau apklotą ir paliko vieną su savom mintim iki kolei migdomieji suveiks. O tai sparčiai artėjo. Besimerkiant akims į tuštėjančią galvą įlindo kraują stingdanti mintis. Savaitė iki parodymų davimo? Tikriausiai jos jau po trijų dienų nebebus gyvųjų tarpe. Miona tai jautė.
Ją vėl pasitiko švelni melodija, kuriai šįsyk pritarė moteris. Tačiau mergina nebepajėgė suprasti žodžių ir dainos gaubiama nuslydo į ramų, vaistų sukeltą miegą.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #25 Prieš 4 metus »
Kai Miona pabudo, buvo jau gerokai po pietų. Tiksliau sakant, jau temo. Palatoje buvo tamsu. Netgi žibintas lauke dar nedegė. Silpna šviesa, kurią skleidė už pusnų besislepianti saulė, apšvietė didžiulius sniego kąsnius. Mieste nebuvo negirdėti pravažiuojančių mašinų. Miona nutarė, jog arba sniegas šitaip sulaiko garsus, arba Švento Skutelio ligoninę yra apgaubę garsų nepraleidžiantys kerai.
Nors šviesiaplaukės plaukai ir buvo susivėlę, atsibudo toje pačioje pozicijoj, kokioje ir užmigo. Patalynė vietomis tik vos vos susiraukšlėjusi. Kūnas buvo sustiręs, todėl pamėgino pajudinti galūnes. Pilvą perrėžė toks aštrus skausmas, kad Miona nesusilaikiusi garsiai aiktelėjo. Nežinojo, ar čia vėl burtai, ar ji taip garsiai riktelėjo, bet į kambarį įpuolė seselė. Ši, baimingai apsižvalgiusi, tylutėliai priėjo prie pacientės.
- Ak, jau pabudai. Tikriausiai, buvai siaubingai pavargusi... - atsiduso putlutė moteris. Miona į tai kilstelėjo antakius. Juk suleidote man migdomuosius. - Tik nesikelk!
Penkiolikmetė stebėjo, kaip tvarkėsi moteris. Šiek tiek pataisė pagalvę, padėjo Mionai truputėlį pasikelti, nors tai ir sukėlė begalę kančių.
- Varge tu mano, na ir kur tave velnias nešė? - nesusilaikiusi leptelėjo moteriškė. Tačiau čia nesustojo. Varė toliau. - Gi žūt galėjai. Net nesuprantu, kaip tu ministrą susitikai.
Mionos antakis pasiekė neregėtas aukštybes. Ko ko, bet seselei kultūros trūksta.
Nustojusi bambėti dėl šiuolaikinio jaunimo - kas tikrai buvo beveik įprasta šiuolaikiniui senimui - išėjo, pažadėdama  tuojau grįžti su maistu. Šviesiaplaukės pilvas į tai atsakė garsiu gurgėjimu. Miona suvaitojo. Tokia alkana nesijautė nežinia kiek laiko.
Užtruko gal dešimt minučių, kol seselė su paprasta avižine koše išpildė savo pažadą tuojau grįžti. Stebėdama, ar mergina ne per greitai ryja, aiškino, ką tokiu metu josios amžiaus vaikai turėtų daryti. Miona atsakydavo linktelėjimu ar išvis neatsakydavo. Nenorėjo taip elgtis, bet maistas buvo už viską svarbesnis. O ir veltis į tokias kalbas per daug nesinorėjo.
Išeidama moteris pranešė, jog ją vėliau apžiūrės hileris, ir pridūrė, jog Mionos niekas nebuvo lankęs. Mergina abejingai žiūrėjo pro langą. Koks skirtumas. Miglotai prisiminė Fasiro pažadą grįžti. Ką gi, jis pažado neištęsėjo, - žvelgdama į vis įsismarkaujantį snyguriavimą, kuris neabejotinai greitai virs pūga, abejingai pagalvojo ji. Nors koks skirtumas, - vėl pakartojo mintyse ir įsispoksojo į lubas. Abejojo, ar išvis jos kas nors pasigedo. Tiesiog nebebuvo kam.
Apsidairė, ar kur nematyti jos daiktai. Pačios nuostabai, priekyje ant kėdės išvydo mažytį savo krepšelį, kurį slėpė po apsiaustu. Vylėsi, kad niekas nedarė kratos. Kita palatoje stovinti lova buvo tuščia, dėl ko, esant reikalui, negalėtų apkaltinti kito paciento. Nusivylusi atsiduso. Gal ir būtų gerai koks pašnekovas...

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #26 Prieš 4 metus »
   Susisupęs į juodą apsiaustą sidabrinėmis sagomis Londono šaligatviu žingsniavo jaunuolis. Keistai didelės snaigės pasūkuriuodamos ir smagiai siūbuodamos krito iš dangaus, kuri pataikydama nusileisti ant pusnies, kuri - tiesiai po juodu snieguotu batu, o kuri - kaip erkė prisisiurbti prie Anglijos Magijos ministro rūbo. Pusvampyris nusipurtė, kai viena iš tų žiemos anūkių pataikė nusileisti jam tiesiai į akį, sniegas pabiro ir nuo juodų jo plaukų. Ech, šaltas, bet gražus tai buvo vakaras. Von Sjuardas pranėrė pro dar vieną skersgatvį, tada - dar vieną, kol pateko į neįspūdingai gerai apšviestą aikštelę priešais Švento Skutelio ligoninę. Rankose nešėsi truputį išsipūtusį maišelį. Atsidusęs pažvelgė į įstaigos langus ir pasuko link durų, kaip tik prasilenkdamas su pavargusia hilere. Ant tam skirto kilimo patrepsėjo kojomis, kad neprineštų sniego į jaukias ligoninės patalpas.
   Į palatą užeiti Fasiras pernelyg nesiskubino. Išgirdęs, jog kažkas sėdi šalia Mionos ir ją labai senatviškai auklėja, nežymiai šyptelėjo ir atsirėmė į sieną. Lai mergaitė iškenčia auklėjimus, jis jų ir taip prisiklausė. Po sunkios darbo dienos ir dalyvavimo svarbiam teismo procese jau nebesinorėjo rizikuoti savo kantrybės likučiais su perdėtą rūpestį demonstruojančia sesele. Šiai išėjus ir trinktelėjus durimis, juodaplaukis apsimetė žvelgiąs į kitą koridoriaus galą ir kažko laukiąs. Moteriai nutursenus savais reikalais, von Sjuardas pagaliau pravėrė duris ir įėjo į nukentėjusiosios palatą.
   - Labas vakaras, - tyliai pasisveikino jis ir žengtelėjo porą žingsnių artyn. - Kaip jautiesi? - pasiteiravo, sustojęs prie lovos. Nužvelgė ant kėdės, ant kurios sėdėjo vakar, paliktą krepšelį, bet nei kiek nesigilino, kas ir kodėl gali ten būti.
   Tamsa už lango galėjo leisti klaidingai nustatyti paros laiką - dabar daugeliui burtininkų kaip tik pasibaigė darbas, todėl į Šventą Skutelį pradėjo rinktis lankytojai.
   Von Sjuardas neįskaitomomis, bet nešaltomis akimis trumpai žvilgtelėjo į susivėlusių plaukų aureolės apsuptą Heros veidą. Ech, kažin ką jis būtų atidavęs, jei jos vietoje dabar gulėtų Solveiga von Sjuard. Ko gero, ši drąsi grifė būtų nežinią ką atidavusi už tai, kad jo vietoje dabar stovėtų tėvas, brolis ar dar koksai nors žuvęs šeimos narys. Už šias gyvybes, jaunuolis buvo tikras, jiedu būtų paaukoję vienas kito gyvybes. Tik savosios gyvybės atidavęs už šeimos nario gyvybę nebūtų - nenorėtų, kad kuris nors iš jų širdyje nešiotųsi kapus - grubiai užsiūtas širdies žaizdas, kurios visam laikui palieka bjaurius randus.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #27 Prieš 4 metus »
Tas kelias minutes iki vėl prasiveriant palatos durims, šviesiaplaukė mergina skendėjo mintyse. Vis grįždavo prie Bilo pasakytų žodžių, vėliau prie to siaubingo vakaro, kol galiausiai nuklydo prie Ato. Jos brolis jau studijavo universitete, nors dar tebuvo aštuoniolikos. Miona nesiuntė jam laiškų, nerašė net iš žiobariško mobilaus telefono. Žinojo, kad nesulauks iš jo atsako. Prieš išvykdamas Atas pasakė nenorįs daugiau jos regėti.
Kartais penkiolikmetė nuvykdavo ten, kur jis mokėsi. Žinojo visą jo tvarkaraštį. Kartais norėdavo aplankyti, paprašyti atleidimo, bet taip ir neišdrįso. Puikiai suprato, kad pasirodydama tik primintų skaudžią netektį.
Kai lėtai nulinko rankena ir durys prasivėrė - vyriai nebeveik net negirgžtelėjo, - Miona akimirką pagalvojo, kad ten jos brolis. Tačiau tarpduryje išvydo Fasirą von Sjuardą. Mintyse nusivylusi giliai atsiduso. Regis, vaikinas pažadus tęsi. Kita vertus, tai juk pašnekovas, kurio norėjai. Paprašei ir gavai. Ko dar nori?
Fasiras vilkėjo tą patį apsiaustą kaip ir aną vakarą. Bent jau jai taip atrodė. Rankose nešėsi šiek tiek išsipūtusį maišelį. Greičiausiai kokie nors buvę pietūs, kurių neturėjo kur įsidėti. Arba šiaip kažką nusipirko parduotuvėje prieš čia užsukdamas.
Jaunuolis kalbėjo tyliai. Miona nematė tam labai didelio reikalo. Ji nemiegojo. Nebuvo čia ir kitų pacientų. Nutarė, kad Fasiras tiesiog nenori drumsti ramybės. Mintyse prunkštelėjo. Kokios ramybės?
- Labas vakaras, - abejingai pasisveikino. Prisiminė vakarykštį pokalbį ir suprato, jog nėra šansų jo išvengti ir šiandien. - Puikiai, - kiek sarkastiškai atsakė į jo klausimą. Iš kur toks erzelis, nė pati nesuprato. Nejaugi tikrai nori su visais susipykti paskutinėm gyvenimo dienom?, - paklausė tylus balselis galvoje. Miona mintyse kilstelėjo antakius. Čia dabar? Paskutinėm gyvenimo dienom? Ak taip. Manai, mirsiu. Tiksliau, manau, mirsiu. Nuojauta gali ir klysti, atkirto mergina. Nemeluok.
- Galite paduoti man tą krepšiuką? Va ant kėdės. Galėsite prisėsti. Nebent, žinoma, kažkur skubate, - nežinojo, ar ji prieštarautų, jei Fasiras išeitų, ar kaip tik apsidžiaugtų. Bet krepšiuko reikėjo. Tiksliau, ten esančių šukų. - Tai ką papasakosit?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #28 Prieš 4 metus »
   Fasiras išvydo šiokį tokį nusivylimą Mionos akyse, kai užėjo į jos palatą. Pasijuto keistai kaltas, nors nesuprato, kodėl jo pasirodymas galėtų sukelti tokius neigiamus jausmus. Galbūt sutrukdė vienatvės valandėlę arba atnešė niūrių prisiminimų gūsį. Visgi nusprendė apie tai neklausinėti.
   Į sarkastišką atsakymą juodaplaukis sureagavo mažumėlę sutrikusiu žvilgsniu. Ką gi, galbūt nieko kita iš sunkiai sužeistos merginos, kurią mėgina priversti atsisakyti minčių apie kerštą, ir dar paauglės, tikėtis nereikėjo.
   - Ką gi, - burbtelėjo jis. - Viliuosi, kad po kelių dienų galėsi tai pasakyti nuoširdžiai.
   Kantrybės, kantrybės. Suaugėliškas nuovargis ir paaugliška nepagarba retai priveda prie ko nors gražaus ir gero. Fasiras klausiamai nužvelgė duris, išgirdęs kažką einant pro šalį, o tuomet, išgirdęs ligonės pageidavimą, padavė jai jau minėtą krepšelį, gulėjusį ant kėdės.
   - Prašau, - padavė jis prašytą daiktą ir klestelėjo. - Dėkui, - trumpai tarstelėjo, svarstydamas, ar verta dabar sakastiškai vyptelėti. Visgi tam jėgų neatrado. - Laiko turiu, dabar kaip tik po darbo... - nutęsė jis ir kurį laiką patylėjo.
   Pasiėmė ir savo maišelį, kurį visąlaik turėjo dešinėje rankoje, pasidėjo ant kelių ir ištraukė iš jo rudo kartono dėželę. Girdėjo, kad mirtingieji mėgsta savo artimiesiems, gulintiems ligoninėse, atvežti šį tą skanaus užsigardžiavimui. Ką gi, Fasiras čia neatrado jokios problemos, juk gaminti mėgo ir gamino neblogai.
   - Čia tau, tikiuosi, saldumynus mėgsti, - sumurmėjo, padėdamas kiek mažesnio, negu įprasta batų dėžutė, dydžio dėžutę ant spintelės prie Mionos. Jei norės, pažiūrės dabar, jei norės - vėliau; dėžutė buvo pilna pridėta sausainių, tiesa, jau seniai atvėsusių, bet vis dar puikaus skonio.
   - Ką papasakoti? - perklausė Fasiras veikiau savęs, negu Mionos. Kalbėdamas lankstė maišelį, o kai jis jau sutilpo į delną, įsidėjo į apsiausto kišenę. - Jau susitariau su aurorais, kada duosiu parodymus pats, ir pranešiau, kur esi tu. Prasidėjo paieškos to antrojo, kuris iš įvykio vietos iškeliavo oru.
   Padarė trumpą pauzę, ramiu žvilgsniu ištyrė merginos akis.
   - Pasakiau, jog pageidavai, kad tetai nebūtų pranešta, klausė, ar turi daugiau artimųjų, su kuriais būtų galima susisiekti. Visgi dar nesi pilnametė, - konstatavo faktą. Dabar ministro akys klausė, ar mergina vis tik nusprendė sutikti su jo padiktuotomis sąlygomis.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #29 Prieš 4 metus »
- Ačiū, - paėmė krepšelį ir pasidėjo ant kelių. Buvo kiek nustebusi, kad sutrikdė Fasirą. Nežinojo, ko jaunuolis tikėjosi, bet švelnumo iš Mionos tokiomis aplinkybėmis tikrai niekaip negalėjo sulaukti. Tiesiog niekaip. Be to, vaikinas, atrodė, pakankamai supranta žmones. Numojo ranka. Šią mintį panagrinės, kai liks viena.
Vis dėlto negalėjo susilaikyti nepakėlusi antakių, kai išgirdo, jog Fasiras visai ką tik po darbo ir, kaip pats sakė, laiko turi. Lankymo valandos dar toli gražu greitai nesibaigs. Tai ką jis čia žada veikti? Miona patikino save, kad jis tuoj tuoj iš čia išeis. Kai būna tokios būsenos, su ja ilgai neištversi. Neturėjo tam pavyzdžio, bet buvo visiškai užtikrinta, kad taip nutiks.
Paknebinėjo krepšelį užveržusius raištukus. Nežinojo, ar dera šukuotis vidury pokalbio. Nusprendė, kad nelabai kam tai ir rūpi, todėl buvo beatrišanti krepšelį, kai jos dėmesį patraukė Fasiro žodžiai „Čia tau.“
- Man? - žiobtelėjo ir nesulaikiusi rankų paėmė dėžutę. Smalsumas visada nugalėdavo, todėl akimirką nustojo irzusi. Ji nebuvo labai didelė. Tačiau saldumynų čia turėjo būti be galo daug. Gal net per daug. Vis dėlto pasitengė jos dar neatidaryti.
Stebėjo, kaip Fasiras tvarkingai sulanksto maišelį, įsideda jį į apsiausto kišenę, kol galiausiai šis tęsė.
- Tai niekas nežino, kur aš? - nustebusi pralemeno. Buvo įsitikinusi, kad jau spėjo pagarsėti kaip savižudė arba tiesiog nepadoria mergiote, slampinėjančia nepadoriose vietose. Na, gal kiek persūdė, bet tikrai netikėjo, kad po to, kai ją visi laikė beprote, kas nors jos apsilankymą - tiksliau, apsilankymus - „Kiaurame katile“ palaikytų normalios paauglės elgesiu.
Nežinojo, džiaugtis ar verkti, kad pradėjo ieškoti to, kuris ketino ją nužudyti ir vos jos nenužudė. Juk supranti, mergyt, kad anas arba bėgs, arba norės pabaigti darbą? - vėl tas pats balselis. Miona akimirką susimąstė. Ar tik ji neina iš proto? Tada suprato, kad Fasiras žiūri jai į akis. Ramiu žvilgsniu. Mergina irgi rudomis, bemaž juodomis akimis įsispitrijo į jojo. Jos skleidė ramybę. Gal vis dėlto nėra pamišusi? Gal jai tiesiog tereikia ramybės? Tik kur ją rasti?
Miona liūdnu žvilgsniu žvelgė Fasirui pro petį. Ten nieko nebuvo, tačiau turėjo kažkur nukreipti akis.
- Neturiu, - žvilgsnis tapo tuščias. Žvelgė į nieką. - Tėčio tėvai mirę, pats seserų ir brolių neturėjo, o mama nuo kūdikystės buvo našlaitė. Atas manęs nenori matyti.
Bandydama kažkaip pakeisi temą, prisiminė, kad rankose tebelaiko dėželę. Ant jos nebuvo jokių ženklų, inicialų ar dar ko, kas rodytų, iš kur tai. Beliko du variantai: arba saldumynus pagamino koks Fasiro namų elfas, arba pats Fasiras. Arba jo namuose gyveno dar kažkas, kas mokėjo gaminti. Paskutinę mintį nuginė tolyn. Nusprendė, kad čia jau ne jos reikalas.
Lėtai, gal net kiek baugiai pravėrė dėžutę ir gal per porą sekundžių iki jos atsklido dieviškas kepinių kvapas. Nuėmė visą dangtelį ir sustingo. Tai buvo lygiai, beveik lygiai tokie patys sausainiai, kuriuos gamindavo jos mama. Metė sutrikusį žvilgsnį į Fasirą. Gerklėj užstrigo žodžiai. Vėl pažiūrėjo į sausainius. Pasvarstė. Jos mokyti, kad negalima imti saldainių iš nepažįstamųjų, niekada nereikėjo. Dvejodama spoksojo į kepinius. Buvęs nuodų ir vaistų mokytojas irgi buvo von Sjuardas. Apie ministrą nieko nežinojo, todėl bijojo tvirtinti, kad Sorenas yra Fasiro tėvas. Bet jei taip, tai tada jaunuolis gebėjo sutaisyti nuodus. Galėjo jų čia pridėti ir... Miona save sustabdė. Koks kvailas žmogus taip akivaizdžiai mėgintų ją nunuodyti, ypač ministras?
Kiek nedrąsiai paėmė vieną skanėstą. Visą pusmetį valgė tikrai per mažai. Skrandis buvo susitraukęs ir net tos košės, kurios tebuvo gal pusė lėkštės, atrodė per daug. Tačiau ji nebuvo gardi. Buvo visiškai nesaldi, nors mergina ir kirto kaip didžiausią skanumyną. Dabar sausainis atrodė kaip lobis. Iš mamos recepto žinojo, kad jie labai saldūs.
- O varge... - sausainiui ištirpus burnoje, pralemeno ji. - Čia jūs gaminote? Jie beveik tokie pat skanūs kaip mano...
Užsikirto. Garsiai pasakyti buvo kur kas sunkiau. Be to, buvo abejonių, ar ten jos tėvai.
- Norit? - atkišusi dėžutę pasiteiravo von Sjuardo.