[Linėja Roberts]

O Merline, jis atrodė išties blogai. Kai pavadino ją Nėja, širdį suspaudė. Auris pabandė atsisėsti, tačiau jam nepavyko. Ar jis norėjo nusišypsoti?
- Ak, Auri, - tarė mergina.
Ji priėjo prie vaikino. Pažvelgė į jį meilės kupinu žvilgsniu. Nebuvo tikra, kur jam skauda, o kur - ne. Na, akivaizdu, jog su kojomis tikrai prasti reikalai.
Ji pasilenkė prie raudonplaukio ir atsargiai, nestipriai jį apkabino. Prigludo savo veidu prie jo veido, ėmė švelniai bučiuoti. Žandą, smakrą, kaktą. Pasakė: myliu tave. Tačiau tik sau. Tik mintyse.
- Sakyk, kas atsitiko? - paklausė.
Ką pati čia veikia, atsakyti pamiršo. Senolė tapo visai nebesvarbi.
- Atrodai siaubingai. Nemeluok, jog bėda tik kojose. Iš veido matau. Ir girdėjau, kaip sakė hileris, - kalbėjo. - Užkeikimas. Koks užkeikimas? Kas tave užkeikė?
Linėja atsiduso. Pamanė, jog vis dėlto Auris nemetė reikalų su Dolohovais. Kas galėtų taip pasielgti, jie ne jie? Tačiau neketino priekaištauti. Ne, tik ne dabar. O gal ir niekada. Ji neturi tam teisės.
- Ar vaikams viskas gerai? Timočiui, Erkai, Eion? - dar pasidomėjo.

[Auris Senkleris]

Ji turbūt niekada nenustos jo stebinti. Tai prasidėjo nuo pat pirmos susitikimo minutės, kai jie buvo vaikai.
Nėja priėjo prie jo. Susitiko jų abiejų žvilgsniai. Abiejų akys atrodė sklidinos švelnumo. Staga Auris pasijuto ramus kaip niekados. Neilgai tai truko, nes paskui jį užvaldė kitokios mintys. Bet trumpam aplankė nuostabi ramybė. Tada radijuje tikrai pasakė merginai sudie. Bet paskui, po kito susitikimo pradėjo atrodyti, kad jis jei tik pasistengtų, kaip ji darė pradžioje galėtų viską susigražinti. Ne dėl to, kas tarp jų įvyko tame kambaryje svečių namuose. O labiau dėl to, kas nutiko bažnyčioje. Tos pirmosios susitikimo akimirkos, jos Auriui reiškė beprotiškai daug. Todėl jau vėliau rašė Linėjai laiškus ir jie bendravo. Tik pastaruoju metu ji liovėsi atrašinėti.
Raudonplaukį siutino ta padėtis, kurioje atsidūrė. Troško pats dabar apkabinti merginą, Bet negalėjo nei atsisėsti. Jautėsi slegiamas. Raumenyse tarytum neliko energijos. Senkleris visai nenorėjo, kad Linėja pasitrauktų kažkur toliau. Kaip gera buvo ją jausti šalia.
- Ai, ilga istorija. - Ar tai jau šitaip svarbu dabar? Bet greitai susimąstė, kad ji gali pamanyti, jog jis melavo, kad reikalai su Dolohovais baigti. Pagalvojo  ir apie kitą baisų dalyką. Tai ir sunaikino tą ramybės jausmą. Kas, jei jie apie ją sužinotų, kad jie pabendrauja? Mintis pašiurpino. Jam pradėjo atrodyti, kad geriausia dėl Linėjos saugumo būtų, jei ji išeitų ir niekada negrįžtų. Tik niekada nebūtų galėjęs pasakyti, kad ji išeitų. Ji ir neišeitų, jis buvo tuo tikras. Jei Auris imtų aiškinti apie tai, kad gali būti pavojinga.
- Aš nesu su jais Nėja, aš tikrai nesu su Dolohovais. Bet taip išėjo, kad mums teko susitikti. Su Grėhemu ir Fausta. Vaikams viskas gerai. Bet Eion. Jie pasirodo jo tėvai tu įsivaizduoji? Prišnekėjo visokių baisių dalykų ir Eion dabar vienas mokykloje, o aš čia ir negaliu išeiti. Manęs jie neišleidžia. Hileriai. O man reikia. Jis ten vienas. Jam baisu ir skaudu. O mokykloje su niekuo jis negalės pasikalbėti. Su erka blogai sutaria. nežinau ką dėl to daryti. Erkai ir Timočiui viskas gerai. Bet vis tiek. O jei Timotis galvoja, kad jį palikau kaip Amyras? Jis jau rečiau eina pas psichologę. O jei kas atsitiks. Man reikia iš čia išeiti. - Kalbėti irgi buvo nelengva. Liežuvis kiek pynėsi.
-Aš noriu tau daug ką papasakoti. - Taip. Sugalvojo ką padarys. Išklos jai viską. Net apie Džamilę. Viską nuo pradžių. Jei papasakos kaip pasielgė su Džamile, Linėja gal taip supyks, kad niekada nenorės grįžti ir taip gal pavyks ją apsaugoti. Kad ir kaip bus siaubinga daugiau niekada nesusitikti. Bet jeigu Dolohovai nuskriaustų ją...
- Ar gali užkerėti duris, kad niekas nieko negirdėtų? Aš negaliu. Rolandas išsinešė mano lazdelę. Kad matai nekerėčiau. Bet man reikėjo. - Balse nesijuto pykčio ar pagiežos, kai kalbėjo apie savo dėdę.

[Linėja Roberts]

Linėja atsiduso dar kartą. Taip, Doholovai, tarė sau mintyse. Tačiau po akimirkos apstulbo. Kol kas nieko nesakė, tik klausėsi ir galvojo. Grėhemas ir Fausta - Eion tėvai? Merline, koks mažas ir koks sudėtingas šitas pasaulis...
- Nurimk, - po to švelniai prabilo.
Atsisėdo ant šalia lovos esančios kėdės. Paėmė Aurį už rankos.
- Hogvartse vaikai saugūs, - tarė. - Aš pasikalbėsiu su jais, gerai? Su Timočiu ir Eion. Aš galiu atvesti Timotį pas tave. Žinau, kad Eion negali išvykti iš Hogvartso ir būtų per daug rizikinga tai daryti, bet tikiu, kad jam pavyks nusigauti į Kiauliasodį, ar ne? - paklausė.
Linėja, kaip paprašyta, užkerėjo duris nuo pašalinių ausų.
- Gerai, - pasakė. - Kalbėk. Ir viskas bus gerai, Auri. Tikrai.

[Auris Senkleris]

Nurimti. Jis negalėjo. Bet vis tiek kaip gera buvo, kai Nėja laikė jį už rankos. Ir kai jai viską papasakos, o tikrai tą padarys viskas pasibaigs.
- Ką? Bet Eion tavęs nepažįsta. Na ne visai. Tai yra jis žino kas tu tokia. Taip jau išėjo. Bet su juo reikia atsargiai. Kai susitikome turėjau susidaryti elgesio taisykles ką galiu ir ko negaliu daryti. Ir šiaip. jis nelabai ką prisileidžia. O tas elgesio taisykles va tik šiais metais pamažu atmetėm. Nors jau praeitais kažkiek irgi. Norėčiau pamatyti timį, Bet gal ne dabar. Gal kai atrodysiu normaliau. Aha, Eion turėtų ateiti per išvyką į Kiauliaasodį. Bet jam gali būti baisu ten eiti, nes ten viskas ir įvyko. - Linėja mokėjo su tokiais žmonėmis bendrauti. Bet Eion. Visa ta jo patirta prievarta. Na, jis buvo aplamai labai sudėtinga asmenybė. Menkiausias nesusipratimas galėjo viską labai sugadinti.
O kai Linėja užkerėjo duris ėmė pasakoti. Pradėjo nuo jų išsiskyrimo. Kalbėjo apie tai, kad tada visai išsikraustė iš proto ir pridarė daugiau nesąmonių nei visada. Pasakojo viską apie Džamilę ir tai, kaip juos užtiko Alanas. Kaip jis išsigando, ir kai Auris pamatė jį tokį pats susivokė kaip siaubingai elgiasi. Papasakojo apie jo ir Alano nutolimą. Apie tai, kaip atvyko dirbti. Kad pirmais metais dar dirbo Dolohovams, bet mažiau. O paskui nutraukė ryšius. Papasakojo istoriją kaip buvo išgrūstas iš dvaro dėl to Dolohovų ir Rolando susitarimo. Paaiškino, kad Rolandas ir Elija nežinant jam vis tiek mėgino pagelbėti ir užsiundė aurorus ant Dolohovų. O pats Auris nežinodamas, kad giminaičiai vistik mėgina jam pagelbėti daug ką papasakojo kitai nusikaltėlių gaujai ir dėl to jie viską iš Dolohovų atėmė ir jie daug ką praradę spruko nuo aurorų nežinia kur. Ir apie tai, kad jie aišku dabar beprotiškai ant Aurio pyksta. Papasakojo ir apie tą nutikimą parke su Alanu, Dori ir Juzefu. Apie savo Simonui duotą nesulaužoma priesaiką. O tada jau išklojo ir viską apie susitikimą su Eion tėvais.
- Paguldžiau tą mulkį Grėhemą gal porai savaičių. Faustai irgi būtų ne kažką pasibaigę. Bet na. Negalėjau su ja susitvarkyti dėl Eion. Žodžiu. Ji vos nenusinešė oru mūsų su Eion pas tuos Dolohovus.  Kai jie pabėgo pavyko pakviesti Rolandą ir dabar esu čia. Kol kas manau jie nelįs. Bet nežinau kiek. Na, bet mes dar pažiūrėsim kas bus, kai pagaliau išeisiu iš čia. - Baigė tą labai ilgą istoriją, kurią pasakojo ilgokai, lėtai, mat kalbėjimas irgi reikalavo pastangū.

[Linėja Roberts]

Linėja jiems kalbant glostė Aurio ranką. Ak, jis taip rūpinasi Eion, pagalvojo. Toks rūpestis tiesiog kėlė žavesį. Net ir tokią akimirką, kai viskas blogai. Ir Linėja nieko su savimi dėl to negalėjo padaryti.
- Aš su juo susitiksiu tik tuo atveju, jeigu jis pats norės. Neišgąsdinsiu jo, viskas bus gerai, - patikino.
Ji klausėsi raudonplaukio pasakojimo. Matė, kad jam kalbėti nelengva, bet jis kalbėjo. O pati mergina tarpais norėjo paleisti jo ranką. Atsistoti, nusisukti, išeiti ir daugiau niekada niekada negrįžti. Tačiau vis tik sugebėjo išlikti pakankamai neutrali, nors klausantis apie Džamilę veide šmėstelėjo pasibaisėjimas.
- Ačiū tau už atvirumą, - tarė. - Žinai, būna, kad žmonės prisiverda košės, o paskui ilgai ją srebia. Taigi, pas tave čia jau ne košė. Ir neišsrebiama. Pasakysiu tiesiai šviesiai. Kad ir ką veiksi, kad ir kur būsi, tai, manau, vilksis paskui tave visą likusį gyvenimą. Bet nėra reikalo nei tau graužti save patį, nei man imtis kaltinimų. Buvo taip, kaip buvo ir svarbiausia, koks esi šiandien. O dabar turi pasveikti.
Linėja padavė Auriui stiklinę vandens, kuri buvo ant spintelės prie jo lovos.
- Atsigerk, - paliepė.
Pati galvojo. Galvojo apie tai, kad Auris mąsto kiek naiviai. Kas, kad Grėhemas paguldytas porai savaičių? Fausta, kiek suprato Linėja, sveika. Kodėl ji turėtų nelįsti? O jeigu? Ir Dolohovai... Auris ligoninėje. Šiai dienai silpnas ir be burtų lazdelės. Jai nepatiko, kad Rolandas paėmė iš jo burtų lazdelę. Hogvartse, Linėjai atrodė, gal ir saugu. Bet kas vis tik gali garantuoti, jog pakankamai? Na, o Timotis... Jis didžiąją dalį dienos laiko išvis leidžia Kiauliasodyje.

[Auris Senkleris]

- Gerai. Galiu jį įspėti. - Auriui norėjosi užsimerkti, būtų lengva užmigti. Jautėsi labai maloniai. Bet dar reikėjo viską jai papasakoti. Labai daug. Ir pagaliau tą ir padarė. Ir tokio efekto, kokio tikėjosi nebuvo. Kaip visada ji darė visai ne tą, ką jis įsivaizdavo. Nors ir pastebėjo tą išraišką merginos veide tuo metu, kai pasakojo apie Džamilę. Tas puslapis ir jam labai nepatiko. Labai. Nepatiko ir tai, kuo virto. Magnetu traukiančiu žmones į bėdą. O juk taip paprasta susitinki, randi tokį, kuris savim nepasitiki, išklausai, pakalbi. ir gali patraukti kur nori. Tą ir darė anais laikais. O ir dabar matė kiek įtakos turi darbas Hogvartse. Su paaugliais jam sekėsi bendrauti. Jis nereikalavo formalumo, elgėsi su jais kaip su savo draugais dažniausiai ir štai rezultatas. Aišku buvo tokių, su kuriais nesuderėjo bangos. Bet kai kuriems tikrai turėjo įtakos. Tik dabar nenorėjo jiems nieko blogo.
- Taip. Aš tą žinau, kad prisidirbau visam laikui. - O dar ta priesaika. Kvaila priesaika duota Simonui. Kada jis ja pasinaudos? Juk negalėjo pamiršti.
- Taip. Man labai reikia grįžti į mokyklą. Žinau, tai praeitis. Tik kartais negaliu apie viską negalvoti. Bet aš nenoriu grįžti ir negrįšiu į tą etapą. - Paėmė tą stiklinę. Jis nenorėjo gerti. Norėjo miego. Bet kartu nenorėjo ir prarasti dėl jo laiko su Linėja. Tik tas nerimas, kad kas nors jai galėtų nutikti. Bet galėtų ir bet kuriam žmogui, kuris su juo susijęs. Auris pasistengė kažkiek pasikelti ir atsigerti. Tada pastatė atgal tą stiklinę.
- Gerai, kad jie nieko nežino apie Timotį. Ir apie Erką ne. Bent jau manau, kad nežino. Jų jau seniai nebuvo Londone, kažin ar Anglijoje gyveno. Jų visų ieško aurorai. Kai juos puolė tiek ministerija, tiek tie kiti iš kitos gaujos, kur tau pasakojau. Jiems teko labai greitai išvykti, pabėgti. Galvoju apie tai, kad jei ir sugalvotų vėl rodytis, o tai tikrai bus. Tai prieš tai viską turėtų gerokai apgalvoti.

[Linėja Roberts]

- Gerai, - pasakė dėl įspėjimo. - Tačiau žiūrėk, kad laiško rašymas neatimtų per daug jėgų. Tau reikia ilsėtis.
Linėja nesivėlė į diskusijas, nes žinojo, kad pokalbis Aurį vargins. Raudonplaukis atsigėrė. Tada Linėja švelniai suėmė abi jo rankas. Visai nesijautė taip, kaip tą kartą, kai juodu susitiko bažnyčioje Godriko dauboje. Dabar sveikas protas veikė pilnai, bet ji tiesiog nenorėjo atsitraukti, nes jautė, jog gali padėti Auriu sveikti. Bet ką tai reiškia? Kad jis mane myli? Jam mylėti lengva, ne jis buvo paliktas, tarė sau mintyse.
Ji nieko nesakė ir apie Timotį su Erka, nes nenorėjo, kad Auris nervuotųsi. Tačiau netikėjo, kad Doholovai apie juos nežino. O pati turėjo planą. Ji susitiks ir su Eion, ir su Timočiu. Suteiks jiems apsaugą.
Kiek pasėdėjusi mergina atsistojo. Atbūrė palatą. Tarė:
- Pasistenk pamiegoti. Aš dar ateisiu. Pažadu.
Ji norėjo pasilenkti ir pakštelėti Auriui į kaktą. Tačiau nutiko taip, jog išsigandusi atsigręžė į duris iškėlusi burtų lazdelę. Nes šios ką tik prasivėrė ir ne įprastai, o griausmingai.

[Rolandas Senkleris]

Per koridorių skuodė raudonplaukis vyras tamsiai slyvinės spalvos apsiaustu. Ant jo kairės pusės, ant krūtinės buvo išsiuvinėta raidė V. Taip. Rolandas nei nespėjo nusiimti Vizengamoto mantijos. Atsirado čia kiek bemanydamas greičiau. Bet ir tai jau manė, kad pavėlavo. Ta bjaurybė, tik jis nežinojo kuri tiksliai davė Auriui kažkokią stiklinę, o paskui Rolandas matė, kaip laikė jį už rankų. Kuri čia jį prigirdė nežinia kuo? Ar jis dar gyvas?
Rolandas sėdėjo teisme, paliko sūnėną neilgam, prasėdėjo prie jo kiaurą naktį, paskui dar. Auris klajojo kažkur, gąsdino Rolandą. Po to, kai jis atgabeno Aurį ligoninėn, kai tas prisispyręs pasiuntė gynėją tai nevertėlei, o paskui rašė tuos laiškus. Po to greitai visai pakriko. Nusilpo.  Naktį kliedėjo, daug kalbėjo, jei aišku jį pavykdavo prižadinti. O tai buvo sunku. Kvailas prakeiksmas neleido jo pažadinti, o tai trukdė girdyti jam vaistus. Tai neleido sveikti.
O paskui, jam teko eiti į teismą, juk buvo vyriausiasis teisėjas. negalėjo žinoma taip išeiti lyg niekur nieko. Iš dvaro prisikvietė magiškuosius sekiklius. Vieną paliko ant palangės pavertė jį į paprastą vazonėlį. Kitą pats turėjo ir galėjo matyti Aurio palatą. Bet kol vyko teismas negalėjo į jį nuolat spoksoti. Per pertraukėlę žvilgtelėjo ir baisiai persigando. Taip, ten buvo Linėja Roberts. Bet jie juk nebendrauja. Piršosi išvada, kad pas jį visai ne ta lankytoja. Kažkas iš Aurio priešų ar priešių išgėrė multisulčių eliksyro ir virto ja. Juk Dolohovai tikrai apie ją turėjo žinoti, girdėti. Gal net matė ją. Va ir apsilankė pas visai iš rikiuotės išėjusį Aurį jos pavidalu.
- Pone Senkleri, - Kažkas jį šūktelėjo, jis tik atsisuko ir metė. - Lėksit visi iš darbo. - Taip niršo ant tų mulkių, kurie įleido pas jį kažką į palatą. Juk sakė, kad negalima, net sumokėjo jiems. Visus išmes iš darbo, sukels visą ligoninę jei reikės. O kas, jei Auris jau mirė? Žvilgtelėti į sekiklį dabar neturėjo laiko. Teisme staigiai perdavė savo pareigas pavaduotojai ir visus apstulbindamas išdūmė iš teismo.
Dabar trenksmingai atlapojo duris.
- Expelliarmus. - Kerais šovė į tą apsimetėlę. Pora žingsnių perėjo per palatą, sučiupo merginą už plaukų, kita ranka įrėmė lazdelę jai į kaklą. Matė, kad Auris sveikas,bet ar ilgam, gi gėrė kažką tikrai. Pirma galvojo, kad reikia nukenksminti tą merginą, bet tada persigalvojo. Ir iš jo lazdelės šovusios virvės apraizgė ją. Reikia bezoaro. Karštligiškai galvojo.
- Ko jam davei? Kuri čia tu iš jų? Fausta? Grėtė? Kuri? - Žaibavo akimis į tariamą Linėją. Merginą jis dabar jau paleido, nebuvo svarbu, kad jai bus sunku apraizgytai stovėti, tegul sau nudrimba ant žemės. Jam dabar reikėjo lėkti pakviesti kažką, kad duotų priešnuodį. Todėl pasisuko lėkti iš palatos.

[Auris Senkleris]

- Viskas man bus gerai. - Auris juk privalėjo parašyti, jei nepajėgs, paprašys Rolando arba Alano, kad parašytų už jį.
Vėliau tiesiog sėdėjo, jo delnai ilsėjosi jos delnuose, kurį laiką tiesiog žiūrėjo į merginą švelnumo kupinomis akimis, bet neilgai, nes jautėsi labai pavargęs, tiek kalbėjo. Auris užsimerkė. Jį vėl marinte marino miegas. Nenoriu užmigti, ne dabar. Priešinosi jam. Bet Linėja atsikėlė. Auris norėjo klausti ar tikrai ateis. Norėjo klausti kodėl ji jam neatrašo. nebūtų to klausinėjęs, tiesiog tas mieguistumas. Nuo jo jautėsi apdujęs ir negalėjo normaliai mąstyti. Viską iš jo išsiurbė tas pasakojimas.
Bet taip nespėjus ko pasakyti atsilapojo durys, o tada prasidėjo baisūs dalykai.
- Rolandai, - Senkleris persigando. Ką jis čia dabar daro? Norėjo atsisėsti, pabandė ištiesti ranką ir sutrukdyti Rolandui, bet niekaip nevaliojo jų pasiekti.
- Tai Linėja, ką tu darai, paleisk ją tuoj pat. Ten buvo vanduo. - Iš kur dėdė išvis sužinojo apie tą vandenį? Vakar vakare jie išsiskyrė, jis juk išėjo ir tiek. Aurio prisiminimuose viskas taip ir buvo. O naktis, kurią leido ligoninėje, ji visai išdilo iš atminties.
- Atrišk ją. Rolandai. - Išgąstingai pasakė. O jei jis dar ką sumanys ir nuskriaus ją? Auris vėl pradėjo bandyti keltis. atsisėdo. Tuojau pat susvaigo galva. Ir tos kojos. Jos buvo sunkios, lyg svetimos. Jas varžė gipsas ir skausmas, mat besijudinant ėmė skaudėti. Atrodė, kad tuojau vėl nuvirs atgal ant pagalvių. Todėl rankomis įsitvėrė lovos šonų.

[Linėja Roberts]

Linėja pamatė, kad atėjūnas - Rolandas. Todėl viduje akimirksniu nurimo ir buvo benuleidžianti burtų lazdelę. Tačiau Rolandas Senkleris išmušė lazdelę merginai iš rankų, griebė jai už plaukų, o galiausiai surišo virvėmis.
Skaudėjo, bet tikrai ne taip, jog negalėtum kentėti. Linėja jautėsi apstulbusi ir laiminga. Tai, kad Rolandas kažkokiu būdu sužinojo, jog ji čia ir davė Auriui atsigerti, tai, kad jis įtarė Linėją nesant Linėja ir žaibiškai pasirodė ligoninėje, parodė, jog Auris stebimas akylai, o tai yra gerai.
Rudaplaukės žvilgsnis nukrypo į vandenį. Galbūt ji pasielgė neapdairiai duodama jo atsigerti? O jeigu šis vanduo iš tiesų būtų dovanėlė to, kuris nori pakenkti?
Surišta Linėja neišlaikė pusiausvyros ir nukrito. Numanė, kad dabar Auris jaus norą jai padėti, galiausiai dabar jau buvo atsisėdęs.
- Man viskas gerai, - ramiai jam pasakė. - Gulkis.
Tada pažvelgė į Rolandą. Žvilgsnyje atsispindėjo dėkingumas. Kaip gerai, jog jis Aurį saugo, pamanė.
- Tai tikrai aš, - tarė. - Mes su Auriu bendraujam. Tik nežinau, kaip man dabar įrodyti savo tapatybę. Gal turit tiesos eliksyro ar ką? - paklausė.

[Rolandas Senkleris]

Rolandas neaiškino, kad Auris dabar nėra adekvatus spręsti Linėja čia ar ne. Jie juk nebendrauja tiek laiko, iš kur ji galėtų čia atsirasti? O ir šiaip net jei bendrautų. Auris jos nekvietė. Siuntė laiškus Eion ir Erkai, gynėją Džamilei. Bet po to jau Rolandas atėmė jo lazdelę, Prasidėjo ta siaubinga naktis.
- Gulk tuojau pat. - Griežtai tarė. Sustojo, mat sūnėnas tikrai neatrodė kaip nunuodytas. Mergina aišku nukrito ant žemės. Dabar ji žvelgė į Senklerį. Arba ji gera aktorė, kad ir kas bebūtų, arba tikrai tai Roberts, taip seniai matyta Roberts. bet kaip jam žinoti?
- Galvoji tampausi su savimi tiesos eliksyrą. Lengva tau jo prašyti, kai žinai, kad jo greičiausiai neturiu. - Pasilenkė prie merginos. Galvojo kaip įsitikinti. Tada atsilapojo durys.
- Kas čia vyksta? - Prisistatė Aurį gydantis hileris.
- kodėl grasinai mano darbuotojams, kad mesi juos lauk?
- Aišku, visi lėks lauk. Kaip tu leidai tam įvykti? - Piktinosi Rolandas, nežiūrėjo į tą žmogų. Bijojo nusisukti nuo merginos. Ji surišta, bet Grėtė, Fausta ar kas ten bebūtų galėjo nežinia ką padaryti. Jos juk visokių triukų mokėjo.
O su tuo hileriu buvo seniai pažįstami. Juk jis Amyro bendrakursis. Ne kartą vaikystėje matė juos kartu.
- Kas ji?
- Būtent, kas ji? Sakiau tau, kad laikytum palatą užrakintą kerais. O ji įėjo. Sakiau, kad negalima čia leisti nieko nepažįstamo. JI davė kažkokio vandens Auriui.
- Vandenį pats čia palikau. O dėl durų, matyt sanitaras pamiršo užrakinti. - Dabar jau jis atrodė susirūpinęs.
- Turi tiesos eliksyro?
- Ką?
- Duok. Man reikia ją iškvosti.
- Rolandai,
- Iš kur tada sužinojai, kad Auris ligoninėje? Jei tikrai esi Linėja? Jei bendraujat ir kas? Jis negalėjo tau pranešti. Buvau čia visą naktį, išėjau ryte, Auris miegojo. Neturi lazdelės, nemanau, kad valiotų imtis rašymo. taigi kaip čia atsiradai? O tu nešk čia eliksyrą. - Dar kartą paliepė hileriui. Tas visgi apsisuko ir išėjo.
Visame tame sąmyšyje Auris taip nieko daugiau ir nepasakė. Jis miegojo. Vėl gulėjo ir kuo tikriausiai miegojo. Atrodė nesveikai. Ar gali būti, kad pasidarė dar blyškesnis? Ką Fausta jam padarė? Kas bus, jei nepavyks nieko pakeisti? Iš pradžių Alaną rijo tie nuodai, dabar Auris. Akimirką Rolandas pasidavė savo liūdnoms mintims, tada atrodė pažeidžiamas. Atsiduso. Kas bus, jei vieną dieną Auris įmigs taip, kad jie negalės jo pažadinti? O jei dabar taip ir bus?
Vėl žvelgė į tą merginą. Be tiesos eliksyro nei nežinotų kaip ją patikrinti. Galėtų paklausti kokio klausimo, ko labai asmeniško, ko tikrai nežinotų Dolohovai. Bet negalėjo to klausti. Nes tikroji Linėja pažinojo Aurį geriau nei jis. Rolandas nei nežinojo ko galėtų paklausti.
Vėl prisistatė Hileris. Padavė Rolandui taurelę bespalvio gėralo.
- Ar jis miega?
- Kaip matai.
- Auriui reikia išgerti vaistus.
- Pabandyk jį pažadinti, man reikia baigti su šita.
- Kas turėtų ateiti užpulti Aurio Rolandai?
- Tiesiog dirbk savo darbą ir kitą kartą užrakink palatą kaip reikiant.
Žmogus atsiduso, nuėjo prie lovos. Purtomas auris nepabudo. Todėl jis ėmė kažką kerėti. Rolandas dabar jau pritūpė prie merginos, padėjo jai atsisėsti. Pridėjo tą taurelę jai prie lūpų.

[Auris Senkleris]

Sėdint galva sukosi, jis stengėsi laikytis to lovos krašto, sutelkė mintis į kojas, bet jos aišku neklausė ir Auris negalėjo nulipti nuo lovos. Nėja atrodė rami, bet jis visai ne. Siutino, kad negali nieko padaryti, pasijuto visai beviltiškai.
- Nedaryk jai nieko Rolandai, aš gi žinau kas ji tokia. - Bet kažin ar tai skambėjo labai įtikinamai. O kūnas Aurį visai apleido. Jis tiesiog negalėjo laikytis toliau, vėl atsidūrė ant pagalvių. Pavargo, atrodė, kad ne atsisėdo, o visą dieną kilojo ką sunkaus, lakstė ar dar nežinia ką veikė. Tokio nuovargio, tokio slegiančio, atimančio jėgas iš raumenų nejautė niekada gyvenime. Atrodė, kad ir sumirksėti sunku. O ir kvėpuoti staiga pasijuto pavargęs.
Taip ir gulėjo užsimerkęs ir be energijos. Visą naktį? Nejaugi? Auris to neprisiminė. Girdėjo, kad yra kalbama. sugaudė žodžius apie tiesos eliksyrą, apie tai, kad Rolandas čia buvo visą naktį. Dar kažką. O tada tarytum atsijungė, užmigo tuo magišku miegu. Prakeikimo paliktas ženklas ant kairės rankos atrodė labai tamsus, juodas. Jis nejuto, bet hileris dabar jį apžiūrinėjo.
po kurio laiko pabudo Auris staigiai ir nemaloniai. Iš miego jį ištraukė kerai. Jautėsi labai apdujęs, prisiminimai susivėlę. Ar Linėja čia tikrai buvo? Ar tada įsiveržė Rolandas?
Senkleris atsimerkė. Matė, kad tolėliau nuo lovos dėdė ir Linėja tikrai yra.
- Man visai tai nepatinka. - Kalbėjo Hileris, keldamas Senklerio galvą, tada jis pajuto kažkokį indą prie lūpų ir tą aštraus skonio skystį, kuris pro šiaudelė varvėjo į burną.
Kai vaistus išgėrė norėjo kažko klausti.
- Negerai Rolandai, tas ženklas juodosios magijos, jis įkaitęs. Man nepatinka. Tu man nepasakoji kas čia dedasi. - Kalbėdamas hileris kažkuo tepė tą žymę.
- Dabar girdysim vaistus kas penkiolika minučių, ne kas pusvalandį. Ar liksi čia vėl Rolandai? Negalima leisti Auriu užmigti. Tai nėra normalus sveikimo miegas, jis magiškasis. Esmė tokia, kad jis trukdo, sunku jį pažadinti, o tai trukdo ir vaistus girdyti laiku ir šiaip jei jis miegos kiauras dienas nevalgys, negers. Negerai.
Akys vėl merkėsi.
- Jei liksi tu ar Elija, turit jį kalbinti, neleisti vis miegoti. Tegul miega naktį.
Čia kalba eina apie mane. Suprato žinoma. Bet diena buvo tokia nerami, o jis toks pavargęs.
- Auri,
- Ką?
- Nupasakok viską, kas vyko nuo tada, kai čia atvykai iki dabar. - Šiandien ryte jį jau taip tikrino ir buvo pastebėta, kad ir atsiminimai nėra tokie, kokie turi būti. O Auris visai neprisiminė, kad ryte jau gavo šį klausimą.
- Atvykau, parašiau laišką vaikams. Tada siunčiau gynėją. Tada miegojau.
- Kada vakar išėjo Rolandas?
- Vakare, kai išsiunčiau gynėją.
- Ar naktį jo nebuvo?
- Naktį miegojau.
- Ne, jūs kalbėjotės.
- Tikrai?
- Taip. O kas vyko šiandien? Ar jau prašiau pasakoti apie tai, kas vyko nuo tada, kai čia atvykai?
- Ne. Šiandien Kalbėjausi su Nėja.
- Ne, aš klausiau tavęs to paties ryte. O apie ką kalbėjotės?
- Daug ką. Tai mano reikalas. - Jis nenorėjo niekam to aiškinti.
- Na gerai, o kas tada?
- Atėjo Rolandas ir pagalvojo, kad linėja yra kažkas kitas. Aš tai puikiai žinau. Bet tada užmigau. Ar ilgai miegojau?
- Nelabai. - Pokalbis vargino. Kodėl jam neleidžiama miegoti? Keista, bet kai kalbėjosi su Linėja stengėsi nemiegoti. Norėjo nemiegoti. Hileris ar Rolandas jo taip neveikė. Ji jam buvo tokia svarbi, kad atsirado ir jėgų priešintis tam miegui.
- Galbūt susijaukė tik vienos dienos prisiminimai. Ar jūs tikrai kalbėjotės? O gal nespėjote, nes atėjo Rolandas? Gal Auris tik įsivaizduoja tą pokalbį?- Kreipėsi Hileris į merginą.
- Neįsivaizduoju. Mes daug kalbėjomės. - Ginčijosi. Juk tikrai papasakojo Linėjai viską nuo to, kaip jie išsiskyrė iki dabar.

[Linėja Roberts]

- Aš lankau vienišus senolius, - atsakė Rolandui. - Viena iš jų guli čia, Skutelyje. Pabuvusi su ja išėjau iš palatos ir išgirdau apie Senklerį. O tada įsmukau... Tikrai blogai, kad Aurio palata liko nerakinta, - pritarė ji vaikino dėdei. - O ir vandens nereikėtų taip palikti. Maža ką. Prieš tai apie tai nepagalvojau.
Linėja jau žiojosi sakyti, kad Rolandas gali susisiekti su jos tėvu, iš jo paimti tiesos eliksyro, tačiau eliksyro parūpino hileris.
Rudaplaukei visai nepatiko tai, ką hileris kalbėjo. Aurio būklė kur kas sunkesnė, nei mergina galvojo. O aš dar sakiau jam pamiegoti... Didžioji patarėja, tarė sau mintyse.
- Tikrai kalbėjomės, - patikino hilerį. - Gal kokį pusvalandį.
Roberts išgėrė tiesos eliksyro ir tada prasidėjo pokalbis. Ji papasakojo lygiai tą patį, ką ir prieš tai dėl to, kaip atsidūrė ligoninėje. Dar kažką šnekėjo apie tai, kad ir pati greičiausiai bus vieniša senolė.
Ji patikino, kad yra Linėja Roberts. Norėjo kalbėti ir kalbėti, tauškė kažką neaiškaus apie savo ir Aurio bendravimą.
- Labai norėčiau jį pamiršti, bet negaliu, - galiausiai baigė savo šneką.

[Rolandas Senkleris]

Ak senolę, kaipkilnu. Niršo. Bet labai greitai pasirodė, kad ji tikrai kalbėjo tiesą. Merginai dar bešnekant aišku ją atrišo. Netikras pavojus. Būtų susigėdęs dėl savo šiurkštaus pradinio elgesio su ja, bet dabar apie tai negalvojo.
- Atsiprašau už savo veiksmus. - Pasakė pavargusiu balsu. Ji daug kalbėjo. Rolandas nežinojo ir ką sakyti.
- Viskas bus gerai. - Tai buvo gana bereikšmė frazė, bet jis visai netroško, kad Linėja išgėrusi to eliksyro klotų kažką apie savo jausmus. Taip juk negerai. O be to jis nei neįsivaizduotų ką pasakyti.
- Duok priešnuodį. - skubiai paprašė ir kai gavo buteliuką padavė jį merginai.
Po to įstabaus pokalbio pagaliau pabudo sūnėnas.
- Ateis Elija. Aš liksiu namie, rytoj keisimės. - Pasakė jam. - Aš jai pasakysiu apie tai, kad reikia jį kalbinti.
Apie kitus jo klausimus nieko nesakė. O ką galėtų. Negalėjo aiškinti kas užpuolė Aurį ir tą berniūkštį. Negalėjo ir ko platesnio pasakyti apie užkeikimą, nes nieko apie jį nežinojo.
Rolandas paėmė nuo palangės vazonėlį ir atvertė į pagrindinį sekiklį. Užkerėjo jį kaukiamaisiais kerais, tada padaugino juos, visus užbūrė kaitos kerais, kad kai užkauks vienas, užkauktų ir tie kiti. Na ir kas, kad matė palatą pro savo sekiklį, atėjo per vėlai. Per tą laiką, kol Linėja čia buvo Grėtė ar kas kitas galėjo Aurį nudobti kokį šimtą kartų įvairiais metodais. Reikėjo greitesnio efekto. Jis susiejo daiktus. Tada vieną ištiesė Linėjai.
- Jei čia kada užeisi turėk šitą, tada pagrindinis sekiklis esantis čia neužkauks. O tu padalink juos savo sanitarams ir pats vieną pasiimk. - Pasakė tiek Linėjai, tiek hileriui.
- Ir vis tiek rakink duris. Aš rimtai. - Rolandas sudėliojo daiktelius ant palangės. Pagrindinį sekiklį vėl pavertė vazonėliu ir paliko. O kitus hileris galės pasiimti ir išdalinti savo darbuotojams. Saviškį žinoma irgi turėjo. Ir dar porą. Dėl visa ko turėjo atsarginį, o kitą gal duos Alanui.
- Auri, čia greitai ateis elija, o man reikia grįžti į darbą. Iki rytojaus. - Atsisveikino su juo ir su kitais ir išėjo.

[Auris Senkleris]

Kaip keistai viskas skambėjo. Rolandas čia sėdėjo naktį ir jie kalbėjosi. Dabar ateis Elija, o rytoj jie keisis. Ar čia tikrai taip vyksta? Keisčiau nebūna. Ar jie tikrai tiek varginasi dėl jo? Juk taip tiesiog negalėtų būti. Tai visai ne jų pasaulis. Dėl jo dėdė ar teta taip nedarytų. bet atrodė, kad yra kažkaip priešingai. Auris norėjo sakyti kažką, kad nebūtina jiems čia sėdėti. Čia juk jo reikalas. Jis jautėsi aišku dėkingas, kad Rolandas atlėkė į miestelį paimti jo ir Eion. Bet dabar... Juk Auris nieko daugiau neprašė iš dėdės. Tai kaip čia dabar...
- Tai gal ne... - Norėjo kažką sakyti, bet Rolandas jau išėjo pro duris.
Ir tie sekikliai. Pala, tai Rolandas tikrai jį turi visur su savimi ir stebi jo palatą? Ir dabar atlėkė iš darbo? Juk tai jo dabas, svarbiausias dalykas gyvenime. Juk taip tiesiog negalėtų būti. Na gerai Auris prisiminė kaip Rolandas ir Elija jaudinosi, kai Alanui įgėlė fėjūnė. Bet Alanas jų sūnus, o Auris niekas. Tiesiog buvo primestas jiems užauginti ir tiek. O dabar jų keliai išsiskyrė, beveik. Nes jis jau seniai suaugo.
- Ar tu tikrai turėjai išgerti to tiesos eliksyro? - Tyliai paklausė Linėjos. Dėl nuovargio negalėjo kalbėti įprastu tonu. Bet dabar pradėjęs apie viską galvoti. Apie neįprastą giminaičių elgesį ir rūpestingumą ėmė jaudintis ir nervintis, tai buvo per daug keista ir neįprasta. Norėjosi priešintis miegui ir suprasti kas čia dedasi.
- O varge... Ir ko galėjau prišnekėti naktį... - Kalbėjo sau tyliai nes nežinojo apie ką kalbėjosi su Rolandu. Privalės paklausti. Bet aišku ne dabar. Tada, kai sustiprės ir jausis tvirčiau.