0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #75 Prieš 2 metus »
- Kaip čia pasakius, - kiek atlošė ir į kairę pakreipė galvą. Susimąstė. Nutarė paaiškint plačiau ir susigaudyti pati: - Yra Švenčiausioji Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai Kristus yra Dievas Sūnus. Jis kaip hm… Jis yra hm… gimęs iš Dievo Tėvo? Nemoku paaiškint čia. Na, Dievas Tėvas yra visa ko pradžia. Tai va. Dievas yra trijuose asmenyse. Ir tie trys asmenys, ta Švenčiausioji Trejybė, yra vienas Dievas.
Mionai buvo sunku aiškinti tokius dalykus. Anksčiau jai atrodė tai taip savaime suprantama, o dabar, šit, vos pati sugebėjo visa tai nupasakoti kitam. Ir kodėl jis tuo domisi? Rudaplaukė jautėsi kažkodėl nejaukiai. Neatrodė, kad papasakoo viską taip, kaip reikia. Bent stengiausi, - mintyse atsiduso.
Atidžiai pažiūrėjo į Fasirą. Ar ne šmėstels koks nuobodulio, erzelio ar puikybės šešėlis, ar iš tiesų apgalvos tai, ką pasakė Miona. Šis, kaip pastebėjo mergina, įdomiai pažiūrėjo į paukštį. Ir tada atkeliavo dar vienas klausimas.
- Taip, tikim. Jas turi tik žmonės, - nors su mielu noru norėčiau, kad turėtų ir gyvūnai. -  Kai žmogus miršta, jis yra hm… stoja prieš teismą? Na, jis keliauja arba į pragarą, kur dega visos nusidėjusios ir neatgailaujančios sielos, arba į skaistyklą, kur sielos galutinai taip apsivalo. Ne, tai nėra kaip koks kelialapis į rojų, kur keliauja visos nenusidėjusios sielos, ar koks antras šansas pasitaisyti. Ten tiesiog kažin koks apsivalymas yra. Tai vat. Sielos yra nemirtingos. Reinkarnacijos irgi nėra.
Pasakodama Miona juto, kaip neįtikėtinai visai tai sambėjo. Nutarė vėliau permąstyti ir panagrinėti savo tikėjimo reikalą.
Dalindama kalėdaitį rudaplaukė pagalvojo, kad gal ir visai gerai, jog Fasiras šitaip jos paklausinėjo. Užėmė jos galvą kitomis mintimis, todėl mergina pajuto jam dėkingumą.
- Reik persižegnoti prieš valgant. Tikriausiai, irgi negirdėtas dalykas, ir nežinau, ar jums va mokyt, bet žodžiu, daromas maždaug taip. - Ne per garsiai murmėdama persižegnojo. Stengėsi į tai sudėti kuo daugiau meilės ir tikėjimo. Juk tai ir reiškė šis gestas.
- Kažkas tokio, - į vaikino klausimą apie kalėdaitį nusišypsojo Miona. - Skoniu neypatingas, bet, va, pašventintas yra.
Vis tik rudaakė nutarė juodaplaukiui neaiškint, kas tai per dalykas yra pašventinimas ir kaip teisingai kirčiuoti. Nors abejojo, ar kada dar normaliai pakalbės, bet pasiliko ateičiai. Jeigu netyčia jaunasis von Sjuardas mėgsta priminti kokias nors praeities nesąmones.
Ir va tada išgirdo šlepečių šlepsėjimą.
- A, va, ateina seselė, - tarstelėjo. Pasistengė užgniauti iš kažkur atsiradusį ir besikerojantį nusivylimą ir tai jai visai pavyko. - Tikriausiai, varys jus lauk, - šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #76 Prieš 2 metus »
   Nuo Mionos aiškinimų apie dievų vientisumą ir skirtybes Fasirui mažumėlę susisuko galva, jis greitai įkvėpė, mėgindamas susigaudyti, kame čia kas. Nežymiai pakraipė galvą, neslėpdamas, kad čia jam yra velniškas ir nesuprantamas mokslas. Regis, čia nė velnio ne monoteistinė religija, o politeistinė, kad ir tris dievus teturinti. O gal čia tėra paviršius ir tokių susivienijusių trijulių yra dar daugiau? Į šitai politikas gilintis nebenorėjo.
   - Tai jūs faktiškai turit tris dievus, kurie yra atskilę nuo to vieno? - sumurmėjo, bet pakraipė galvą. - Nepyk, keisti man šitie dalykai ir aš jų nesuprantu.
   Komentaras, kuriuo Miona pradėjo samprotavimus ir aiškinimus apie sielą, kažkodėl netikėtai prajuokino Fasirą, jis šypsojosi praktiškai ir visą laiką, kol ji kalbėjo. Gyvūnai besieliai? Tik žmonėms buvo suteikta privilegija gauti sielas? Pasipūtę yra tie žmonės.
   - Keista, jog tikite, kad gyvūnai jų neturi, - pakomentavo von Sjuardas. - Gyvūnai kartkartėm jų dar labiau nusipelno, juolab, kad žmonės yra tokie pat gyvūnai.
   Paradoksalu, kad turbūt žymiai senesnė indėnų civilizacija žinojo daugiau.
   Pusvampyris surimtėjo, pagalvojęs, kad jei jo tėvas būtų buvęs žmogus, jis būtų su siela ir nebūtų tekę kankinti niekuo dėto gyvūno.
   „Niekada nebuvai man kančia“, - pastebėjo varnas. Fasiras galvojo kitaip - tiksliau, žinojo. Tik tiek, kad toji varno ištikimybė buvo galbūt netgi aukščiau sveiko proto. Ryšys buvo stipresnis nei reikia.
   „Norėčiau, kad tat būtų teisybė, Muninai.
   Fasiras stebėjo, kaip Miona žegnojasi, bet pats kol kas delno prie kaktos nepakėlė. Nei buvo pratęs, nei galvojo tai esant reikalinga. Galbūt neteisingi jo veiksmai netgi iššauktų jos pasipiktinimą... Bet visgi atsiminė jos pasakytą žodį „reikia“ ir pamėgino tai padaryti nebyliai, mat ne viską suprato, kas ir kaip. Nebuvo tikras, kad viską atliko teisingai, bet bent jau stengėsi.
   Į tolimesnį paaiškinimą apie vaflio šventumą juodaplaukis tik linktelėjo - et, užteks jam šiandienai krikščioniškų šventenybių. Seselei įėjus ir ne visai mandagiai pradėjus aiškinti apie poilsį, jis atsistojo.
   - Ką gi, - sumurmėjo, atsisukdamas į Mioną. - Dar aplankysiu, o vėliau susitiksim aurorų štabe. Sveik ir nepamiršk mūsų susitarimo, - rimtu veidu pasakė, mostelėjo ranka atsisveikindamas ir pasiėmęs apsiaustą žengė pro seselę laukan, mat šioji nebepaliko jų vienų.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #77 Prieš 2 metus »
Tikrai, kad papasakojau ne kaip, - matydama, kad Fasiras nesigaudo visai. Tai patvirtinto ir tolimesni jo žodžiais, dėl kurių mergina pasijuto taip, tarsi prieš tai jos kalbos būtų buvusios tuščios. Giliai įkvėpė ir įsispitrino į jaunuolį, lyg akimis bandytų transliuoti informaciją.
- Nea, - ir skubiai pridūrė: - ne ne, viskas gerai. Man reikia aiškiau aiškinti. Krikščionybė - monoteisintinė religija. Mes turim vieną Dievą. Ta Švenčiausioji Trejybė ir yra vienas Dievas. Na, pavyzdžiui paimsiu mechaninį laikrodį. Yra visas tas mechanizmiukas, ir yra tai, kad dėl jo yra rodomos valandos. Dar yra tai, kad jisai skleidžia garsą - tiksėjimą. Bet mes vis tiek visa tą kombinaciją - mechanizą, laiko rodymą ir tiksėjimą - kartu pavadinsim laikrodžiu. Jei nebūtų mechanizmo, nebūtų ir laiko rodymo, tai svaime ir tiksėjimo, o ir pats mechanizmas tebūtų nieko nedarantis dalykas. Jei nebūtų tiksėjimo, tai reikštų, kad laikrodis nerodo jokio laiko, o mechanizas tėra tik daiktas. Kažkas tokio. Supratot?
Miona giliai įkvėpė ir įkvėpė. Nuo toko monologo priduso. Ir su siaubu suvokė, kad juodaplaukis vargiai ką supras. Gal kitąsyk kaip nors...
Mergina matė, kaip auksaakis šypsojosi per visą tą samprotavimą. Ir jis vos ne vos atsilaikė pagundai sustoti ir paklausti, kas jam juokinga. Tik mandagumas, aišku, neleido. Ir kantrybė vis tik buvo gerai.
- Tiesą sakant, sutinku. Pati norėčiau, kad ir jie turėtų. O gal ir turi, ką čia galime žinoti, - susimąsčiusi ir kartu kiek nusiminusi gūžtelėjo pečiai.
Rudaplaukė pagalvojo, kaip toje paskutinėje kelionėje sekėsi jos šeimai. Jautė, kad jie buvo laisvai įleisti į rojų. Tik abejojo, ar ji juos po mirties irgi sutiks.
Atsiduso.
Von Sjuardas nebeatrodė nusiteikęs klausytis krikščioniškų dalykų. Miona jį suprato ir daugiau apie tai nekomentavo. Nežinojo, ar jis tai apgalvos. Iš jo komentaro galėjai spręsti, kad krikščionybė jam atrodė kaip koks išpuikėlių tikėjimas.
Miona žvilgtelėjo į atėjusią seselę. Nuoširdžiai tikėjosi išvysti maloniąją, bet visgi atėjo ta nepatenkintoji.
Hera tik palinkčiojo į Fasiro žodžius, blausiai šyptelėjo ir kilstelėjo ranką atsisveikindama. Va ir vėl liko viena.

Vėliau, išėjus magijos ministrui, o po kurio laiko ir tai moterėlei, Miona įsirausė po balta antklode ir dar ilgai spitrino į blausiai gatvės žibinto apšviestą eglutę. Seselė pagrasino ryt ją ištempti lauk, bet rudaplaukė taip ją nutvilkė žvilgsniu, kad moteris suprato, jog eglutė mergaitei reiškė daugiau nei spygliuotas šakas ir žaisliukus. Tad leido ją laikyt tol, kol išrašys. O tas jau turėjo būti gana greitai, mat rudaakė gijo greitai, jokios skausmo nebebuvo. Tik Hera dėl to fakto nelabai ką ir jautė. Vis tiek nebuvo, kas jos kur nors lauktų.
Galiausiai sušlamštė nebeik visus sausainius, sukalbėjo poterius, persižegnojo ir, nutarusi vis tik laikytis susitarimo, greitai užmigo. Sapnuose ir vėl išgirdo melodiją.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: 5 palata
« Atsakymas #78 Prieš 2 metus »
  Gyvybės ženklų nebuvo matyti plika akimi. Bežadė moteris, visų jos sergėtojų paguldyta, vertė pakraupti kiekvieno žvilgsnį. Ir pagalvotum, čia nevieta lavonui, morgas kažkur žemiau, gal aukščiau. Tačiau ar buvo įmanoma supakuoti mirusias džiugesio ląsteles ir išnešti į mentalaus žlugimo skyrių? Neįsivaizduojama. Palatos svečiai per tas kelias dienas pasikeitė bent keturis kartus, tuo tarpu tolimiausia lova liko nepaliesta, vis dar su amazonės mėsos gabalu.
  Neprisiminė, nenorėjo prisiminti, kaip pateko čia, kiek klykė ir kruvinai verkė. Tik pasąmonė tam prieštaravo. Atvėrė debesys padangę, kažkokią niūrią, su šauksmais, kai Melisą bandė prausti kone dešimtys rankų, gal būtų sugrūdę ją į tramdomuosius marškinius (kurių labiau reikėjo visiems pasąmonės dalykams), kad tik ši nustotų muistytis. Ir, rodos, nustodavo, kol ant sulipusių nuo kraujo garbanų vėl nepradėjo bėgti vanduo, per karštas, per šaltas, netiko joks. Ir jie galvojo, juk, po velniais, žmonės mėgsta vandenį. Šioji moteris vienintelė negalėjo jo pakęsti, bijojo ir baidėsi kaip velnias kryžiaus. Permatomo skysčio. Kuriame buvo nardinta daugiau kartų nei turėjo pirštų ant rankų ir kojų kartu sudėjus ir dar padauginus. Ji negyvavo kaip stabili būtybė, suabejotum, ar išvis tokia kada nors buvo.
  Kūdikio verksmas suvirpino klausą. Vėl pasąmonės išdaigos. Toji gyvybė niekada neverkė, niekada neverks. Nes paprasčiau jau tokia ne egzistavo. Ir jeigu ne toks kiekis dirbtinio miego sukėlėjo leidimas į ją, besidraskančią kaip žuvį tinkle, ši net būtų drįsusi pasilikti tą nestabilios poros kūrinį su savimi. Niekad nesiskirtų, nes juk tai jis vienintelis dar buvo šiokia tokia švieselė. Blėstanti švieselė. Reikėjo įsukti naują lemputę ir viskas būtų buvę gerai. Juk tiesa, juk taip? Ne, taip niekas neveikė. Nebent rimtai keiti perdegusią led lemputę vonios kambaryje.
  Ranka slystelėjo nuo lovos, vokai atvėrė smaragdus, netrukus ir vėl užvėrė. Matyt, nenorėjo tokios šviesos. Mestelėjo abi rankas į šonus, apdraskyti nagai nesusilietė su drėgnomis šulinio sienomis. Atrodo, erdvės buvo į valias. Tuomet ramiai ir tuo pačiu skaudžiai prisilietė prie pilvo, turėjusio, jos nuomone, būti iškilusio. Nebuvo. Užčiuopė tik siūles. Nusipurtė. Kažką sukliedėjo. Ne, jie negalėjo, jis juk gyvas. Košmaras, vis dėlto išsipildęs, privertė Melisą pasikelti. Taip pat sunkiai, kaip priimti žinią apie josios vaiko, josios vaisiaus išpjovimą iš pirmųjų namų. Ašaros nebyliai ritosi skruostais. Melisa buvo ta moteris, apsilankiusi čia su intencija negimdyti, o priverstinai ją užmigdžius, atsisakyti gyvybės, jau septynis mėnesius tūnojusios su ja gyvenimo skylėje. Nebeturėjo jėgų klykti, keistai tuščiomis akimis žvelgė į buvusią jo geografinę zoną, o tuomet sukrito ant patalų. Pasirodo, įmanoma peržengti ir nestabilumo ribas.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 264
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: 5 palata
« Atsakymas #79 Prieš 2 metus »
Atidavęs ją į likimo - hilerių - rankas, nebežinojo kur dėtis. Grįžti į Merington Roudą būtų buve logiška, tinkama, galų gale, įvertinta teigiamai. Hileriai pastebėjo jo nežinojimą kur dėtis krašteliu akies, abiem akim pastebėjo jo nusivarymą, jo migla apsitraukusią akį, rėžį ant skruosto ir visus kerų ir kumščių ir vėjo atmuštus, išmuštus įdubimus. It paklusni, besikandžiojanti avelė buvo nuvarytas ten, kur jį sulopė, kur rainelei ir irisui sugrąžino spalvas, kur tvanki baltuma per regėjimus rėžėsi į pačius kaukolės kampučius. Greičiausiai būtų sugirdę šio to, nuo ko pakristų savaitei, be sapnų. Nesileido, užteko turbūt dviejų žudikiškų žvilgsnių ir kone vilkiškai iškaukto pasipriešinimo. Jie klausė klausimų, o jų nesulaukę galiausiai paliko jį koridoriuj, tamsiausiam kamputy, priešais duris, išsipleikusį per tris nepatogias kėdes, purviną ir keistai žibančiomis akimis stebeilijantį į sieną priešais.
Buvo pasižadėjęs sau nemiegoti. Buvo pasižadėjęs laukti. Bet niekam nerūpi pažadai, miego karalystei tuo labiau. Pažadintas purtančio delno šoktelėjo it pametėtas, markstydamasis kyštelėjo ranką į kerais išdžiovinto palto kišenę čiuopdamas kirvio, lazdelės, virvelės, bet ko. Pavojaus nebuvo. Hilerės akyse buvo gailestis. Elijas susivaldė, veidu it debesis užslinko ir taip veikiai niekada nepaliekanti kaukė, bejausmė išraiška. Hilerė jam pranešė, kas buvo padaryta. Kokių veiksmų imtąsi. Taip, jis galįs užeiti (jis neklausė - galbūt hilerė skaitė mintis).
Įėjęs nedrįso artintis. Gal nenorėjo, velniai jį žino. Galbūt rodėsi, kad svarbiausia tai, jog ji gyva, ji saugi, ji čia, ji galėtų jam priklausyti. Suvokė, kad turėsią praeiti dar milijonas dienų. O gal niekada ir nebūsia bent mažutėlę kruopelę panašiai, kaip buvo. Jeigu tą akimirką būtų buvęs nuovokesnis, gal būtų atsiprašęs. Jei būtų buvęs labiau pailsėjęs, tikrai būtų galva praskriejusi mintis, kad dabar daugiau niekas judviejų nebesieja. Žalsvai mėlynos akys nužvelgė įdubusius skruostus ir susivėlusius plaukus, sužalotas rankas ir sulysusį kūną. Nieko panašaus į tai, ką turėjo vos prieš keletą dienų (nors rodėsi, kad mėnesių mėnesius). Merington Roudo amazonė? Šmėkla.
Elijas Andrius sunkiai atsiduso ir atsisėdo šalimais ant lovos krašto. Gal būtų susikėlęs ir kojas su savo purvinom kojinėm. Ištiesė šaltą delną, pirštais nubraukė suveltą sruogą nuo veido. Perbraukė skruostą. Tebuvo ji, nebesinešanti nieko papildomo. Išplėšta.
- Mel.. - užsikirto. - Melisa, - ištarė. Gerklėj lyg kas būtų kopas supylęs - pilnos smėlio.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: 5 palata
« Atsakymas #80 Prieš 2 metus »
  Nesistengė braukti rasos, virtusios upe. Nesistengė rišti balso stygų į mazgus. Šioji sudaužytoji, beveik išnykusioji nedėjo jokių pastangų net į suvokimą, jog to neįmanomai mažo padarėlio nebėra. Nei psichologiškai, nei fiziškai nepajėgė sau pasakyti: ei, viskas baigta. Nes pagal ją niekas nebuvo baigta. Negalėjo. Niekas neturėjo teisės išpjauti kūdikio. Kaip išvis kažkas drįso linksmintis su visais skalpeliais palei jos gimdą. Jos ir... Ir Elijo vaiko šventovę. Jeigu būtų turėjusi bent menkiausią dalelę jėgų, tikrai neprisiektų, jog asmuo, pasirūpinęs vaisiaus pašalinimu, taip pat liktų gyvas. Dievaži, ir iš kur pas ją tokios mintys? Juk pačią pirmąją dieną susitikusi su tuo velnio pamestu graikų dievo išvaizdos vyru, jau apturėjo pirmąją auką. Tik akimirką pamanė, gal taip ir geriau, ji nebūtų geroji motina fėja. Jau besinešiojant jį visur su savimi, kaip kokiais kengūrai sterblėje mažąjį kengūriuką, prisidirbo pakankamai. Ir panaikino gyvybę, ir pylė nuodus, ir nešėsi visą egzistenciją gelbėti jo tėvo. O geriau būtų negelbėjusi, tikrai ne. Jeigu jis ten būtų miręs, kūdikis pasilikęs gyvas. Kovojo su mintimi kaltinti dėl visko Eliją. Tai ji šios ligoninės arbatinėje lyg koks žvėris, ištroškęs kūniškų malonumų, jį užsipuolė, kitaip, nebūtų ir vaiko, ir laidomų gerklių, ir, velniai rautų, kabėjimo šulinyje. Ji buvo susišikusi. Labai.
  Akiratyje sušmėžavo siluetas, netrukus prisiartinęs. Tikriausiai, pirmą kartą balsas nesuvirpino širdies, vardas, vargais negalais išsprūdęs iš jo lūpų, skambėjo lyg rimtai užstrigusi plokštelė. Šaižiai, lyg tas kraujo lašas, krentantis į nešvarų šulinio vandenį. Gal ne tik jos tariamas vardas, visi garsai vertė prieštaringai reaguoti ausų būgnelius. Virpančiomis rankomis suėmė Elijo ranką, vėl pakilo. Nežvelgė į jį, tik prisiglaudė delną prie pilvo, lyg norėdama pasakyti, jis čia, jo niekas nepašalino. Ak, Melisa, paklaikusiai užėjusi už proto ribų moterie. Užmatė purvinas kojines.
- Jos ne baltos,- vieninteliai žodžiai paliko suskirdusias lūpas, o dužęs smaragdas susitiko su jo žalsvai mėlynomis.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 264
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: 5 palata
« Atsakymas #81 Prieš 2 metus »
Nusigręžė, ištraukė delną iš josios, būtų ir atsistojęs, jei ne laikomas kažkokios baisios jėgos, kuri vidujai it pricementavo jį prie lovos. Akies kampą kažkas graužė, kažkas įtartinai panašaus į ašarą ar kokį kitą prakeiktą jausmų rodiklį. Žinojo neverkiąs dėl prarasto kūdikio, jeckau, gal būtų buvęs sąmoningesnis tą akimirką, būtų taip ir išrėžęs sau, visam ligoninės personalui, bjaurioms sienoms, Melisai. Gal net vieną kitą kėdę nuvertęs būtų, ar skylę kumščiu sienoj išmušęs. Iš pykčio ar nevilties ar dar ko.
Elijas jautėsi kaip paauglys, kamuojamas augimo. Vidujai kažkas ten vartėsi ir nerimo, o jis pats manėsi esąs pilamas prakaito ir krečiamas drebulio vienu metu. Užsimerkė. Papurtė galvą.
- Jos ne baltos, - pritarė. Nežinojo, kas ne baltos, nebūtų ir susivokęs, kad jo kojinės. Visas prakeiktas perfekcionizmas buvo akimirkai išėjęs atostogų ir už rankos kartu išsivedęs obsesiją. Norėjo grįžti namo. Ir nebepalikti Melisos vienos ir nebeleisti jai su visom durim išeiti. Nors nujautė, kad dar ilgai Melisa nenorės niekur eiti. Nebent nuo jo paties trauktis.
Kas tai, ak? Ar tik ne kaltės jausmas daigina sėklas Elijo Andriaus vidaus indaujoj? Per amžius nesijautė dėl ko nors kaltas. Tik įsiutęs jausdavosi. Burną perkreipė paniekos vypsnis, nukreiptas į sieną. Kažin kas viduj suraibuliavo. Jis vėlgi įsmeigė akis į Melisą, suėmė jos šlapius skruostus delnais ir priglaudė lūpas prie kaktos, akimirkai. Tada it pamėtėtas atsistojo ir su neįmanoma ir veikiai negirdima maldavimo gaida balse paprašė:
- Keliaukim namo.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: 5 palata
« Atsakymas #82 Prieš 2 metus »
  Ak, kaip ją nuo visko pykino. Dabar tik savanaudiškai mąstė, jog taip nutikti galėjo tik jai, tik Melisai Keyes. Nes, žinoma, visa kita neturėjo rūpėti. Tik ši savanaudiškumo viršūnė. Jo žodžiai it koks užmirštas aidas nevirpino ir šįkart būgnelių, nešiurpino odos. Moteris nebeturėjo nieko. Viską pametė pakeliui į ankstesniąją duobę, viskas taip paprastai ir skausmingai krito iš rankų, slydo iš po kojų, jautė, tuoj pražils ir bus aptikta negyva su tabletėmis rankoje kokio nekalto vaiko. Ir kokių tik ši scenarijų sau galvoje neprisikūrė, jau netgi mintys savižudiškai naikinosi, nes skaudėjo ir joms, neturinčioms kūnų.
  Tokiu nepaprastai tuščiu smaragdu pažvelgė į Eliją. Lyg į svetimą. Toks ir buvo, kam tas lyg. Juk jų niekas nebesiejo. Absoliučiai. Vienintelis jų turėtas ryšys jau pranyko, iškeliavo, siūlas suiro ir skardinės šaižiai sukrito ant skirtingų paviršių. Toji Merington Roudo amazonė žiūrėjo į vyrą, kviečiantį, liepiantį eiti namo. Namo? Nei smegenys, nei širdis nesuvirškino viso šito. Neturėjo namų. Fleglis buvo tik dar viena skylė jos kiaurasamtyje gyvenime, o šio duomenų analitiko butas, išbučiuotas ikea kūdikiais, buvo jo namai. Ne jos. Ar ši norėjo kažkur savo pasąmonės kampeliuose, kad Elijas Andrius būtų josios namai? Taip, norėjo, troško. Tačiau bijojo.
- Mūsų niekas nebesieja, Elijau, ten tavo namai,- užsispyrusios smegenys liepė būtent taip prabilti.
  Na, ar ji melavo? Viso labo, jie kelis kartus pasivoliojo lovoje ar kur nors vonioje. Ar turėjo bent kažkiek padorų pokalbį be jokio staugimo? Ne. Tačiau gal būtent tai visad ir žavėjo ją, sudaužytą iki lūžių. Visada žavėjo tas veiksmas, kai šis net nepastebėdamas įveldavo pirštus į plaukus, nepaprastai žavėjo ir pastoviai suraukti antakiai. Tačiau ir erzino. Nebebaugino. Kad ir ką apie save manė tą dieną, kai traukė jį iš kanalo, visa tai jau užmiršo. Visada jausis jo gražiausia amazone. Ir visada laikys jį savo graikų dievu. Ar galėjo šį kvailą jausmą pavadinti meile? Galvoje nuaidėjo siaubingas kvatojimasis. Bet jeigu būtum buvęs akylesnis, tai taip, Melisai Elijas rūpėjo kitaip nei kiti. Ir ši norėjo būti jo namais, norėjo, kad jis būtų josios. Tačiau juk daugiau niekas nebesiejo. Nežinia, ar išvis kažkada turėjo sieti.
  Nusuko akis šalin. Įsmeigė kažkur į sieną, nudraskyti nagai skausmingai smigo į šlaunis. Moteris bijojo gyventi, bijojo vandens ir vėl atsirasti drėgnoje tamsoje. Nes vos užsimerkus, viskas sugrįžta. Bijojo užsimerkti. Kai pajutusi nematomą vandens pliūpsnį ant garbanų suklykė. Skausmingai, šaižiai, o tuomet duso. Nebejautė tyro oro, jautėsi vėl skandinama. Ir prireikė laiko atsimerkti, prireikė laiko vėl sugrįžti į realybę ir suvokti, jog ši vis dar skaudžiai smeigė nagus į odą. Kūdikį pakeitė baimės.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 264
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: 5 palata
« Atsakymas #83 Prieš 2 metus »
Tai ar bent kas nors kada nors juos išvis siejo? Elijas jai turbūt milijoną kartų sakė būsiąs šūdinas tėtis, tokiu būti net nenorėjo, niekada gyvenime. Ir neteisinga, o dievai ir Merlino kelnės, kaip neteisinga buvo jausti palengvėjimą, kai tas vienintelis juodu siejęs padaras pranyko, it nevykęs miražas, išsisklaidė ore kaip dulkės, kaip šleikščiai saldžių kvepalų debesis. Ir kol jis tuo džiaugėsi, Melisa rodėsi išsikvėpusi. Nors imk ir pakask ją tokią po žemėm.
Elijas nusisuko. Tvardėsi, kad ko nors nenuverstų ar ko nors nepasmaugtų. Nors tai turbūt buvo vienintelis jo tvarkymosi su reikalais būdas, kažkur tolimoj smegenų kertėj suvokė, kad šią akimirką - ne pats geriausias. O galbūt be galo empatiškai ir geraširdiškai nenorėjo išgąsdinti Melisos, jo vienintelės žaliaakės amazonės, deivės iš kažkokių nepažintų kraštų. Nors argi jos tuščiam žvilgsny galėjo atsirasti kas nors kito, nei dabar ten jau reziduojanti tuštuma?
Jeigu realistiškai pagalvotume, Elijas nebūtų mokėjęs konstruktyviai ir dailiai su ja sulaužyta gyventi. Bet negalėtų ir palikti. Nebegalėtų. Tačiau sako visokie suknisti išminčiai, kad meilė atranda milijonus būdų persisverti per kraštą, perlipti per tvoras ir sugriauti sienas. O galiausiai, buvo ir tokių dalykų, kurių meilė nepagydo. Be to, Elijas kantrybės, kuri turėjo būti mirtinai reikalinga, neturėjo. Jėgų irgi nebeturėjo.
Vis dar nusisukęs braukė delnais per plaukus, plonytę sruogą net išrovė. Kvaila būtų apsimesti, kad Melisos žodžiai skaudžiai į paširdžius nedūrė. Tas vaikas niekada neturėjo jų sieti, dieve mano, ar jai visa kita nieko nereiškia? Elijas tolimai suprato, kad ir jam pačiam vos prieš kelias dienas vis dar nieko nereiškia. Nors kaip galime pamatuoti tarpus tarp to, kai jau ėmė reikšti, ir susivokimo, kad reiškia?
Papurtė galvą, atsisuko. Jautėsi it smaugiamas.
- Negali būti, - tarė. Pilkai mėlynos akys tvenkėsi audros debesimis. Žinojo, mėginti kažką įrodyti tą akimirką būtų lygu gelbėjimuisi iš sraunios upės pasičiupus šiaudą. - Melisa, pažiūrėk į mane, - tuščiaviduriu balsu paprašė jos nusisukusios. - Negali taip būti.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: 5 palata
« Atsakymas #84 Prieš 2 metus »
  Moteris jautėsi pavargusi. Pavargusi nuo visos visatos judesių. Vos pajėgė atsilošti, įremti delnus į tą spyruoklinį čiužinį, šaižiai sujudėjusį. Vos kilstelėjo ir bedugnes tuščiavidures akis. Išluptus smaragdus į vyrą, kuriam leistų ją užsmaugt, bet vis tiek žavėtųsi, vis tiek trauktų dar iš milijonų kanalų, ak, padaužytoji amazonė netgi mielai būtų užstrigusi toje akimirkoje, kai itin žavingai restorane pylė rūdimis atsiduodantį vandenį ant vargšės staltiesės. Bet Melisa vengė šių minčių, stipriu mazgu sukutuliojo širdį ir stengėsi, norėjo pamiršti.
  Iš kitos pusės, hm, strazdanę apėmė nevaldomas įsiūtis, persisvėręs per skausmo turėklą. Nudraskytus nagus suvarė į delną, netyčia, kažkaip jau to net nepastebėjo.
- Negali būti?- kimus (visai tinkantis dirbti karštojoje linijoje, beje) balsas iškrito iš sausų gerklų.- Tylėk, pažiūrėk, sėsk, eik,- vis dėlto prisivertė žvilgsniu pagręžti savo, oi, tiesiog duomenų analitiką. Sunku net pačiai sau buvo meluoti ir apsimesti, jog kojos nesudrebėjo nuo noro tekinom pasileisti į Merginton Roudą, o ten, ten skęsti su Elijumi mini voniojo tarp rasos.- Kas tu per liepiamoji nuosaka? Visada viskas vyksta pagal tavo norus. Einam namo? Po velnių, Elijau, kad tave nors kartą sutrauktų, aš neturiu namų,- ne, moteris nerėkė. Tik visai pakeltu tonu pylė pyktį pro kiaurasamtį.- Mano namai buvo jis,- delnais mostelėjo į pilvą.- Ir tu,- pridūrė beveik nebyliai, tik tokioje tyloje skambėjo garsiai.- Pripažink, tu net nenorėjai jo,- vargu, ar norėjo ir Melisos.
  Tik dabar, kaip bebūtų keista, amazonė neverkė, nes o kam, kai gali parėkauti ar pasidaužyti. Bus dar dėl ko verkti, pavyzdžiui, kai priauginti nagai nuspręs nulūžti arba į kokios nors spintos kampą įknis mažąjį kojos pirštelį. Bus dar progų.
  Jeigu būtų buvusi pilno proto, gal ir pasiliktų gulėti toje šlykščioje lovoje, tačiau nebuvo. Sunkiai prisilietė per grindinio, permetė visą svorį ant kojų ir žengtelėjo link graikų dievo, šaltus pirštus įvėlė į jo plaukus, dievino. Sunkus atodūsis paliko rausvas jos lūpas.
- Prašau, pasiimk mane. Aš noriu namų.
  Jeigu būtum blaivaus proto, suprastum, ko iš tikrųjų norėjo tuo metu Melisa. Ko troško jos pasąmonėje lakstantys velniūkščiai ir iš apgailėtinų josios veiksmų verkiantys angeliukai. Rodos, abeji į ausis šnabždėjo tik apie namus. Apie tai, kokia ši nuostabi amazonė dar gali būti.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #85 Prieš 2 metus »
[Pradžia]

   Jis pusnuogis sėdėjo švento Skutelio ligoninėje ir spoksojo į priešais esančią sieną. Hilerė pasitraukė nuo dar vieno Džeimso Greywindo rando. Ji papurtė galvą.
   - Atsiprašau, tačiau jau nieko negaliu padaryti... Jokie eliksyrai ir jokie kerai neveikia, - moteris apgailestaudama mostelėjo ranka, - raidės liks.
   Buvęs transfigūracijos profesorius nieko neatsakė. Apsirengė lėtai, Soreno sulaužytas petys judėjo be skausmo. Megztinis paslėpė nugarą.
   „Innocentes.“
   Ligoninės šurmulys, skubantys žaliaapsiausčiai hileriai, įvairiausio plauko pacientai, čia atkeliaujantys oru ir išnykstantys namų elfai, vaikų zirzalai, skimbčiojantys eliksyrų buteliukai, pamokymai, skrebenančios plunksnos ir rekomendacijos - visa tai atrodė niekas prieš tą tuštumą, kurią jautė vyras. Eidamas koridoriumi, jis pirmąsyk žvelgė žemyn, buvo paskendęs mintyse.
   Gyvas. Von Sjuardas jo neužmušė. Laisvas. Jis nėra Azkabane. Nėra ko slėptis, nėra ko nerimauti. Jautėsi taip, lyg dešimčių metų svoris pamažu ima slysti iš rankų, pasidaro lengviau kvėpuoti...
   Leisdamasis laiptais į laukiamąjį - pilną kaip visada - Džeimsas pakėlė galvą.
   Žudikas buvo išteisintas.

[Tęsinys]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 195
Ats: 5 palata
« Atsakymas #86 Prieš 8 mėnesius »
Jau penkios dienos, kaip Levinsas laiką leido Skutelio ligoninėje. Šią akimirką plikis jautėsi neblogai. Sunku buvo sau atleisti už tai, jog susižalojo: o jeigu dabar ant nugaros liks randas? Visam laikui? Kaip Levinsas atrodys? Po velnių, tai taip neestetiška... Ir tik per vyro kvailą galvą. Tačiau iš kitos pusės gal ir gerai, kad taip nutiko. Nuo šios akimirkos beplaukis ėmė labiau vertinti save ir savo gyvenimą. Be to, apsigydęs nugarą mėlynakis gavo psicholiginę ir psichiatrinę pagalbą. Hilerė jam išarė stipresnio eliksyro, kuris ramino vyruką, o dabar kiekvieną dieną ji jam skirdavo bent po dvidešimt minučių konsultacijos.
- Kaip šiandien jaučiatės, Juzefai? - paklausė hilerė iš psichiatrijos skyriaus.
- Gerai. Nugaros beveik nebeskauda, - Levinsas šyptelėjo.
- Džiugu. Ką šiąnakt sapnavote?
- Ką sapnavau? - susimąstė. - Nežinau. Tikriausiai, kad nieko, - nejučiom metė žvilgsnį į tuščią kaimyno lovą.
- Taip, Braunsas šįryt išvyko. Ar vis dar galvojate, kad jis ketino jus nužudyti?
- Nežinau. Veikiausiai, kad ne, jeigu dar esu gyvas.
- Ką veiksite, kai grįšite namo?
- O... gal...
Suvalgysiu picą. Išgersiu. Ieškosiu moterų.
- Turbūt... turbūt, kad nieko. Pasitvarkysiu šį bei tą.
- Į darbą galėsite grįžti tik kitą mėnesį. Išduosime nedarbingumą. Vis dėlto susižeidėte keliaudamas oru, o darbo specifika būtent tokia...
- Ar... ar mano darbdavys žinos, kad aš... kad tyčia...
- Ne, Juzefai, nežinos.
Tyla.
- Ar mėgstate gyvūnus?
- Gyvūnus? - susiraukė plikis.
Dėl Merlino barzdos, mano žiurkės! Tikriausiai pastipo!
- Na, kaip čia pasakius... Antipatijos nejaučiu.
- Apsvarstykite variantą, o ir atsirastų ką veikti, - hilerė nusišypsojo. - Galite krautis daiktus ir keliauti namo. Lauksiu jūsų lygiai po savaitės, Juzefai.
- Ačiū.
Žinoma, keliauti namo ir rasti tenais dvidešimt padvėsusių žiurkių. Puikumėlis! Levinsas susikrovė daiktus, išėjo iš palatos ir galiausiai paliko ligoninę.