0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
   ,,Štai, ką turi mintyje žmonės, kai sako, jog paaugles sunku suprasti", - suvokė jaunasis von Sjuardas, Mionai netikėtai kilstelėjus antakius.
   - Nustebai, kad ministerijoje darbo valandos tokios ilgos? - visgi pasiteiravo jis, nusprendęs šitai jau išsiaiškinti. Jau žinojo, kad Mionos nuomonė apie valstybės valdymo įstaigą nebuvo itin gera, todėl galbūt ji manė, jog ir dirba jie ten nedaug ir neilgai. Galbūt kada nors jinai pati atvyks į ministeriją - Fasiras pamanė, kad ją su džiaugsmu priimtų Aurorų štabas. O galbūt ir ne.
   Nežinia, ką Miona norėjo išsitraukti, o gal tik šiaip rankose maigė maišelį, kad turėtų ką veikti, jei pokalbį nutrauktų nejauki tyla. Visgi atrodė, jog dėžutė sužadino jos smalsumą, tačiau mergina, nors ir paėmė ją į rankas, jos neatidarė - galbūt nebuvo drąsu tai padaryti prieš Magijos ministrą. Galbūt derėjo ją patikinti, jog jaustųsi drąsiai, bet Fasiras tik patylėjo, lūkuriuodamas pačios Mionos sprendimo. Kartais bandymai ką nors paskubinti sukelia tik dar didesnį nepatogumo jausmą.
   - Ministerija žino, daugiau - niekas, - gūžtelėjo pečiais von Sjuardas, nuo pečių keli sniego gabaliukai nudribo žemėn. Fasiras sučiaupęs lūpas pažvelgė žemyn, tuomet išsitraukė burtų lazdelę ir juos pradangino - nuo batų sniegą nukratė, o nuo apsiausto - ne. - ,,Kiaurame katile" mažai kas tą įvykį ir atsimena. Jei žmonės nebūtų tokie abejingi, Anglijoje nusikalstamumas būtų kur kas mažesnis, - su apmaudu pridūrė jis. Ką gi, po to įvykio smuklėje jis bent jau galėjo pasakyti, jog pats buvo pilietiškas ir pavyzdingas anglas.
   Pagalvojo, kaip gerai, kad niekas nežinojo, jog jis lankėsi karčemoje. Kitu atveju žiniasklaida greičiausiai jau būtų nuplieskusi tą įvykį visomis įmanomomis išgalvotomis ir realiomis spalvomis, apibarsčiusi keisčiausiais prieskoniais, ne visada derančiais tarpusavyje. Kaip slapčia aludėse pageriantis politikas jis atsidurtų ir užsienio burtininkų laikraščiuose. Didžiulė negarbė ir Didžiajai Britanijai, ir jam pačiam.
   - Užjaučiu, - sumurmėjo Fasiras, sekundėlę patylėjo. - O kas yra Atas? - pasiteiravo jis.
   Pasijautė nesmagiai, kad užkliudė jautrią merginos vietą, bet ši ir pati sugalvojo, kaip pakeisti pokalbio temą.
   Lėtas ir atsargus dėžutės atvėrimas von Sjuardui sukėlė liūdną šypseną. Nežinojo, kaip tai vertinti: ar kaip nepasitikėjimą, ar kaip drovumą, ar dar ką nors. Pusvampyris pagavo gerokai suglumusį merginos žvilgsnį, pajautė ir keistas abejones. Nieko neskubino. Pagalvojo, kad seniau turbūt kantrybės būtų turėjęs mažiau.
   - Taip, - nedrąsiai šyptelėjo jis. - Laisvalaikiu mėgstu...
   Tai, ko Miona nepabaigė sakyti, juodaplaukis numanė - nebesitikslino ir nebesiaiškino. Su receptu, matyt, pataikė, jeigu tik mergina nebuvo įvaldžiusi aukštesniojo angliško etiketo meno, kuomet net valgydamas apdegusį, kietą kaip akmuo Hagrido keptą pyragėlį čepsėtum iš malonumo  ir sakytum, jog nieko gardesnio nesi valgęs. Bet, tiesą sakant, tai galėtų Hagrido pasitikėjimą savimi iškelti taip aukštai, kad net jo mokiniai, atėję į Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokas, būtų apdalinti tokiais nuodėguliais, o pamoka neprasidėtų, kol kiekvienas neįveiktų saviškio. Tai būtų netgi pavojinga ir sveikatai.
   Bet galbūt ministro štabas nemeluoja, kai kasdien susirenka per pietų pertrauką aptarti reikalų, ir sunaikina visus sausainius, jei tik jų būna, aurorai taip pat nėra linkę pataikauti. Velnias juos žino. Bet jei tik Miona nemeluoja, tai bus dar vienas veiksnys, traukiantis ją dirbti į ministeriją.
   - Ne, dėkui, - papurtė galvą Fasas. - Atnešiau juos tau.
   Pietavo jis jau senokai, gal prieš šešias valandas, gal dar daugiau...
   Pilvas išdavikiškai suburzgė.
   - Na, gerai, vieną, - pasidavė politikas, net nepradėjęs derybų. Prastas politikas. Po sekundėlės jau kramsnojo sausainį.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #31 Prieš 3 metus »
- Ne, nustebau, kad savo laisvą laiką paaukosit man. Kad ir kokiais tikslais, - burbtelėjo Miona.
Pagalvojo, ar ne per daug kvailai nuskambėjo jos žodžiai. Prieš ją sėdintysis atrodė rimtas žmogus ir čia tikrai atėjo tik rimtais reikalais. Ne šiaip paplepėti prie arbatėlės.
Regis, ministerija laikė viską paslapty. Miona tikrai nežadėjo su kažkuo dalintis šiuo nuotykiu ir ypač jausmais po jo, bet kas ten žino tuos ministerijoje dirbančius žmones. Tačiau prisivertė patikėti Fasiro žodžiais.
Mergina seniai nebegalvojo, jog kažkam, o ypač Magijos ministrui, dar rūpi žmonių gerovė. Tačiau apmaudas jo balse kalbant apie nusikalstamumą buvo toks tikras, kad Miona susimąstė, ar tik ne per daug keikė visą ministeriją. Bet prisiminė, jog visut visi laikė ją šoko ištikta paaugle, gal net beprote, niekas nieko netyrė, todėl tik patikino save, jog persūdė vos truputėlaitį. Mažytę dalelę. Ir tik dėl ministro. Dėl kitų nuomonės nė neketino keisti.
Fasiras, kaip atrodė šviesiplaukei, ničnieko apie jąją nežinojo. Tu nesi pasaulio bamba, mergyt. Nusileisk ant žemės, po galais.
- Jis mano brolis, - trumpai tarstelėjo. Apie tai nelabai norėjo kalbėti.
Herų šeimoje buvo priimta svarbiais reikalais rašyti laiškus. Adelaidė savo vaikus nuo pat mažumės mokė, kad norint išsakyti savo jausmus, bet nepajėgiant to padaryti žodžiu, visada geriausia išeitis yra laiškas. Ato laišką, kuriame sausai buvo išdėstyta tai, kad Miona nesugebėjo savo burtais sustabdyti gaisro, kad tuos ketverius metus švaistė veltui, kad per ją buvo išleista daug pinigų ir galiausiai - kad nebenori jos regėte regėti; buvo siaugiai įdėtas į krepšiuką.
Prieš merginos valią von Sjuardas ją kuo toliau, tuo labiau stebino. Tikrai negalėjo patikėti, kad toks įtakingas žmogus gai mėgti tokį paprastą žiobarišką užsiėmimą. Juk burtininkų - o ypač turtuolių burtininkų - šeimoje elfai gana dažnas padarėlis.
Mionai pro akis neprasprūdo nedrasi lankytojo šypsena. Na jau ne, savo pusėn jis manęs tikrai nepalenks. Kad ir koks kuklus ar tiesiog paprastas žmogus beatrodytų.
Jam atsisakius sausainių, Miona ketino vėl pasiūlyti. Juk negalėjo čia viena šlamšti. Tačiau, jos nuostabai, ministro pilvas sugurgėjo ir jaunuolis, vis dėlto, pasiėmė vieną. Pati nepajautė, kaip sukikeno. Suprato tą tik po keletos sekundžių ir tada it kirviu nukirto. Susigrūdo visą sausainį į burną. Nenorėjo juoktis. Atrodė nederama.
Vis dar kramtydama sausainį, pastūmė dėžutę taip, kad Fasiras lengviau galėtų pasiekti. Pati ėmė raustis savo krepšiuky, kurį įsigijo Skersiniame Skersgatvyje, kol, nuvertusi vadovėlius, pargamentus ir dar balažin ką, ištraukė nedidukę, juodą dėžutę. Lėtai ją pravėrė. Viduje gulėjo į kaspiną surišta juoda šilko juostelė. Joje vingiavo kelios, įvairiomis kilpelėmis susirangiusios plonytės baltos vijos. Nusivalė truputėlį trupiniais apkibusias lūpas ir rankas. Akimirką pamąstė. Tada plonais pirštais paėmė kaspiną į rankas. Jį atrišo. Per dešinįjį delną persisverė ne pati ilgiausia, bet ir netrumpa, gal trisdešimties ar keturiadešimties cntimetrų ilgio juostelė.
Liūdnomis akimis žvelgė į daiktą rankoje.
- Pagal tradiciją, kiekvienas mūsų šeimos vaikas gavo šią juostelę septynerių metų amžiaus. Taip darė visa tėčio giminė. Mano mamai ji buvo įteikta po dvylikos metų santuokos, kai mirė mano senelė, - akimirką nutilo ir pasižiūrėjo Fasirui į akis. Bandė atspėti, nusibodo jam klausyti, ar ne. - Šią juostelę reikia užsirišti tada, kai miršta koks šeimos narys. Tiksliau, artimasis. Kraujo ryšys nėra svarbu. Ją reikia kiekvieną rytą atsikėlus užsirišti ir einant miegoti nusirišti. Taip daryti metus. Arba daugiau. Pirmą sykį kaspiną - turiu galvoje ne apie patį patį pirmą sykį, o kiekvieną sykį kažkam mirus - turi užrišti artimas žmogus. Arba draugas. Arba tiesiog žmogus, kuriuo pasitiki, - vėl patylėjo vis dar stebeilydama į auksines akis. -  Aš jo po gaisro taip ir neužsirišau. Ne todėl, kad nenorėjau. Tiesiog nebuvo nieko, kas galėtų tą padaryti. Tad... Eee, šita... Noriu - ir prašau, - kad ją man užrištumėt, - tylutėliai paprašė ir nuleido akis į juostelę. Bijojo pravirkti. Tai atrodė taip kvaila.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
   - Hmm, - numykė Fasas, kurį laiką kiek nustebęs žvelgdamas į Mioną. ,,Geras klausimas". - Pažadėjau, - pasakė jis. - Be to, Beveik Mirtinų Sužeidimų palatose retai guli daugiau kaip pusė žmogaus, tad pamaniau, kad gal pokalbis ne tik su ligoninės personalo darbuotoju padės lengviau išlaukti tą savaitę, - sumurmėjo jis greičiausiai pusiau juokais, nors išliko rimto ir ramaus veido.
   Iš tikro, kodėl jis buvo čia? Be abejo, noras laikytis pažado buvo rimta priežastis, bet ne vienintelė. Galgi suvokė, kad namie vis tiek jo nieks nelaukia, o nuveikti kažką prasmingo prieš Kalėdas, tai yra, suteikti kam nors kad ir nedidelį džiaugsmą, yra visai neblogas sprendimas. Ypač, jei nori po eglute rasti ne anglies gabalą, o kažką skanaus ar suteikiančio džiaugsmo. Kaži, dar suabejojo Fasas, ar žinotų, ko paprašyti Kalėdų senelio, jei tik juo tikėtų. Turbūt to pačio, kaip ir kasmet visą dešimtmetį - grąžinti keturias gyvybes. Na, bent dvi. Iš bėdos užtektų ir vienos. Tuomet jis kasmet prašytų dar vienos, ir gavęs visą komplektą, būtų geras visą gyvenimą. Prisiimtų globoti bent jau tris tėvų netekusius vaikus, įkurtų Londono magiškų gyvūnėlių globos namus, aplankytų kokios nors Gvatemalos Magijos ministrą ir pasiūlytų bendradarbiauti su Didžiąja Britanija, išmokyti modernios magijos... Ką dar?
   Ne, jis paprašytų į gyvųjų gretas grąžinti bent jau Helijų Lordesą, krikštasūnį, už kurio mirtį jautė beveik absoliučią kaltę. Kažin, ar Sorenas prašo Kalėdų senelio, kad... A, teisingai. Jis juk pats kartkartėm suvaidina Kalėdų senį. Tai visai paprasta, tereikia pasidabruoti barzdą.
   Fasiras palinksėjo galva. Brolis. Na, jis bent jau gyvas - tai jau vis šiokia tokia pažanga. Yra vilčių, kad jiedu kada nors susitaikys.
   ,,O kada tu, Fasirai?"
   Mionos sukrizenimas privertė Fasą nejaukiai šyptelėti. Ir pajusti savy nedidelę liepsnelę, nemalonią liepsnelę, kurią tuoj pat užgesino, susipratęs, kas vyksta. Et, tie septyneri metai ministerijoje. Kaži, kas jį sugadino labiau - aplinkiniai, nebesuvokiantys, jog tai tas pats Fasiras, ar jis pats. Galbūt tai - dar viena jo vienatvės priežastis.
   - Viskas gerai, - prieš savo valią sumurmėjo, išvydęs, kaip dėl to nesuvaldyto juoko susigėdo ir sustingo Miona.
   Tyla. Fasiras stebėjo, kaip Miona smulkiais pirštais su keistu iškilmingumu išima iš krepšiuko dėžutę. Pakreipė galvą, nužvelgė jos veidą, o tuomet pamatė tą juostelę. Neįsivaizdavo, kam mergina galėtų ją nešiotis su savim, bet tuojau pat gavo paaiškinimą.
   Jautė keistą pasitikėjimą iš merginos lūpų. Gal ir pasivaideno, o gal ji tiesiog nerado kitos išeities. Sužinoti šią tradiciją, jam, matyt, turėjo būti garbė. Į juostelę žvelgė susikaupęs, jokių jausmų išskaityti iš jo veido negalėjai.
   Ką jam tai apskritai turėtų reikšti? Ar jam tai turėtų rūpėti?
   Von Sjuardas nutraukė juostelę Mionai nuo rankos, pakėlė akis į merginą.
   - Turėčiau ją užrišti ant riešo? - paklausė jis, nors juostelė atrodė galbūt per ilga, kad būtų ten. Ant kaklo - tai atrodytų keistai. Tiesą sakant, apskritai ši tradicija atrodė keistai. Bet galbūt tai buvo būdinga žiobarams. Fasas niekada nesistengė mokytis žiobarotyros ir netgi privengė tų pamokų. Nežinojo tiksliai, kodėl, nes negalėjo savęs pavadinti ir žiobarofobu, ar kaip ten dabar madinga sakyti.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
Mintyse Miona keiksnojosi. Gal, vis dėlto, nereikėjo kažkam apie tai sakyti. Mergina nežinojo, ką Fasiras galvoja apie žiobarus. Nežinojo, grynakraujis šis, ar ne. Aplamai nieko nežinojo. Bet buvo užtikrinta, kad apie josios kilmę anas žino.
Kai šis nutraukė juostelę jai nuo rankos, Miona piktai dėbtelėjo. Jai tai pasirodė nepagarbu. Nereaguok taip jautriai, nereaguok. Susilaikyk...
- Pagal tradiciją - taip, - akimis svaidydama žaibus į jokių emocijų nerodantį veidą tyliai tarstelėjo. Ramus balsas nė kiek nederėjo su veide atsispindinčiais jausmais.
Fasiras von Sjuardas jai buvo mįslė. Bemaž niekada nesišypso, nieko apie save nepasakoja, yra pastoviai rimtas ir griežtas. Tai, kad nesugebėjo suprasti jo jausmų net paprasčiausiose situacijose, Mioną nervino. Taip stipriai nervino, kad pati nebesugebėdavo išlikti rami ir abejinga. Į smegenis brovėsi suvokimas, kad su šiuo žmogumi pastarąjį laiką bendravo daugiausiai. Tiksliau, nuo susitikimo su Dafydd. Kaži, kaip jisai besilaiko? - pagalvojo. Vis dar nepamiršo, kad buvo žadėjusi su juo treniruotis. Ką gi, pažado ji nebeištęsės.
Nustūmė mintį šalin ir vėl susikoncentravo ties ministru. Pagalvojo, ko anas dėbso į juostelę kaip į aštuntąjį pasaulio stebuklą. Arba nestebuklą. Arba ko tas išvis taip žiūri. Pajuto, kaip net menkiausia pagarba šiam jaunuoliui išgaruoja. Miona...
- Jei juostelė per ilga, apvynioti reikia taip, kad nekarotų, - nukreipusi akis į plonytį, tiesiog kaulėtą savo riešą, paaiškino. Tikėjosi, kad tai jam ir rūpėjo. - Tiesą sakant, nelabai kas šios tradicijos dalies paiso. Mama įsipindavo į plaukus. Nepamenu, kur tėtis rišdavo. Jei turite pasiūlymų, prašau juos išsakyti, - vargais negalais išspaudė pagarbią veiksmažodžių formą. Tai neabejotinai turėjo girdėtis iš to, kaip ji juos, veiksmažodžius, paskutiniame sakinyje kapojo. Tada jai kai kas toptelėjo. - Jeigu jūs išvis norit užrišti.
Tiesą sakant, kodėl prašė šio žmogaus, nė pati nežinojo. Bet balselis viduje įsakmiai rėkė, kad reikia paprašyti bet ko. Kad bent kelias dienas iki gyvenimo galo panešiotų.
- Palaukit, poryt - Kūčios?
Šaunuolė, pagaliau supratai, kokią gražią metų naktį paliksi tokią gražią dovaną, - mintyse išgirdo pasipūtusį balselį. Eik velniop, - iškošė Miona. Nė pati nepajuto, kaip įsitempė. Ji išprotėjusi. Ji tikrai išprotėjusi. Juk žinai, kad turėtum pasakyti? Šviesiaplaukė leido šiai minčiai akimirką pasklandyti ore. Tiksliau, jos galvoje. Tada nupūtė. Man nėra čia ko veikti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #34 Prieš 3 metus »
   Kad nepastebėtum pykčio, žybčiojančio Miono akyse, reikėjo būti visiškai bukam ir žlibam - tikram kremliaus propagandos pasekėjui. Fasiras mažumėlę sutrikęs nužvelgė ją. Ar visiems žmonėms paauglystė yra toks sunkus išgyventi laikotarpis? Von Sjuardas neatsiminė, kad pats būtų jautęsis ar elgęsis kažkaip panašiai. Nors gal čia būdinga tik mergaitėms - tiksliai jis nežinojo. Niekuomet neklausinėjo tėvų apie jų vaikystę. Ir niekuomet nebeklausinės.
   - Kas nors negerai? - pasiteiravo jis ir linktelėjo, kai gavo atsakymą dėl virvelės užrišimo.
   Pindavosi į plaukus... Tai išgirdusio Fasiro žvilgsnis apsiblausė. Atrodo, jog atsiminė, kaip jo paties Solveiga prašydavo vaikystėje supinti jai kasas. Raveno neprašydavo, nes jis mėgdavo patampyti už plaukų. Fasas buvo švelnesnis. Fasas jai leisdavo taršyti jo nepriekaištingai sutvarkytus plaukus.
   O gal jis tai tik išgalvojo? Nebeatsiminė, kaip pinti kasas, galbūt niekuomet to ir nedarė? Tie laikai praėjo taip skausmingai seniai, o jis savo prisiminimus tiek kartų analizavo, svarstė ir netgi perkūrinėjo jiems pabaigas, kad kartais galbūt jau sumaišydavo fantazijas su tuo, kas buvo iš tikrųjų...
   O gal ir nieko nebuvo?
   - Nežinau, pasirink tu, - paprašė Fasiras. Kai kurie žmonės, jo žiniomis, teikė simbolinę prasmę bet kokiems daiktams. Netgi gyveno ir elgėsi pagal metaforinę veiksmų prasmę.
   ,,Jeigu jūs išvis norit užrišti." Pusvampyris pajuto čia slypintį įtūžį.
   - Aš užrišiu, jei esu vertas pasitikėjimo, kaip tu ir sakei, - pasielgė, matyt, kiek provokuojančiai. Jei yra vertas pykčio, priims jį. Žmonės elgiasi kitaip, kai išlieja pyktį. Fasiras ištiesė delną į Mioną, leisdamas jai paimti juostelę, jeigu tik ji nuspręs. Nekaltins ir neįsižeis. Pagal žmonių taisykles, jis jai skolingas gyvybę, pagal vampyrų, jis jai neskolingas, nes nebūtų miręs. Žaidė pagal tos rasės, kuriai priklausė mergina, sąlygas.
   Aišku, jei ji juostelę atsiims, jis jausis šiek tiek nusivylęs.
   Kodėl jis čia atvažiavo?
   - Poryt? - pakartojo Fasiras lyg tikslindamasis, lyg susimąstęs. Po teisybe, nežinojo. Juk Kūčios - šeimos šventė, todėl jam jos švęsti nepriklausė. Su kuo gi švęstų? Krištatėvis turėjo savo šeimą, Elridė, matyt, šventė kartu su savo globėju, Amika... Na, iš jos Fasas jau seniai nebuvo gavęs žinių. Turbūt švęs su kokiu nors nuotykių ištroškusiu turčium, o vėliau turės prabangias Kalėdas ir pasidovanos sau dėžę alkoholio, ryškių rūbų ir visokių nesąmonių kūno priežiūrai bei grožiui.
   - Gali būt, - po sekundėlės atsakė jis gan abejingu balsu. - O kodėl klausi?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #35 Prieš 3 metus »
Miona praleido pro ausis klausimą, ar jai kas nors negerai. Aišku, kad negerai. Sužinojau, kad galimai nesu Hera, mane pasmeigė ant peilio, nuojauta kužda, jog greit mirsiu, man regis, esu išprotėjusi, o tu dar negerbi mano tradicijų. Kaip manai, kas čia gali būti gerai? - bėrė ji. Tiesa, mintyse. Nebūtų galėjusi to pasakyti žodžiai, nes atrodytų per žiauru. Šokti tarp Fasiro ir užpuoliko pasirinko pati. Nejaugi gailiesi? - atklydo klastingas balselis. Miona galėjo prisiekti, kad girdi šiurpą keliantį kikenimą. Bet klausimas buvo taiklus. Ar ji tikrai gailisi išgelbėjusi žmogui gyvybę? Ne. Juokas nutilo.
Leido rinktis pačiai. Miona pabandė iš to paspėlioti, koks gi žmogus yra Fasiras. Visiškai viskam abejingas? Neatrodė, kad jam labai rūpėjo tradicija. O gal kaip tik sutrikęs ir nebemokantis bendrauti? Dažnai atrodė, kad neturi ką pasakyti šviesiaplaukei. Miona nuo pat vaikystės mėgo ir bandė bendrauti, nors nevisada gerai sekėsi. Nesulaukdavo iš tėvų tiek dėmesio, kiek gaudavo Polė arba Atas. Niekada to nepavydėjo, tačiau dažnai jausdavosi labai vieniša. Gal ir pačiam ministrui trūksta kažkokios meilės?
Miona pajuto, kad nuklydo į lankas. Visiškas lankas. Pastarosios mintys atrodė absoliuti nesąmonė. Pala, kaip ten sako? Nedrėbk savo purvo ant kitų? Suabejojo, ar ta mintis tinka, tačiau daugiau palyginimų nerado.
Nustūmė, kaip jai pasirodė, kvailus spėliojimus į šalį ir įsispitrijo į jaunuolio ištiestą delną. Ar jis vertas jos pasitikėjimo? Kuo išvis pasitikėjo Miona? Atas išstūmė ją iš savo gyvenimo. Teta Kasandra, kuri iš tiesų tebuvo gera tėvų draugė, joks kraujo ryšys jų nesiejo, nebuvo toks žmogus, kuriam galėjai kažką ant širdies gulinčio pasakyti. Kasandra netikėjo jokia burtų ir kerėjimo mokykla. Visada manė, jog tėvai Mioną išgrūdo į privačią mokyklą Didžiosios Britanijos šiaurėje. Mergina puikiai žinojo, kad tai, jog karts nuo karto ji papasakodavo kažką apie burtus, buvo pagrindinė priežastis ją patampyti po psichologus. Tačiau apie Magijos pasaulį prie jų šviesiaplaukė tylėjo. Paprasti žiobarai negalėjo apie tai žinoti.
Draugų čia nebuvo. Tad liko priešais ją sėdintis bene nepažįstamas žmogus. Prieš savo valią mergina norėjo juo pasitikėti.
Nepajuto, kaip dingo pyktis ir kaip švelniai užlenkė Fasiro rankos, laikančios juostelę, pirštus. Kad juostelė netyčia neišslystų.
- Taigi, poryt - Kūčios, - atitraukusi savo rankas ir susidėjusi jas į skreitą, kiek linksmesne gaida tarstelėjo. - Na, čia šeimos šventė. Žiobarai per ją dalijasi Kristaus kūnu ir panašiai. Negalima valgyti jokių gyvulinės kilmės produktų, - akimirką pamąstė. Sakyti apie nuojautą neverta. - Ar švenčiat jas? - atsargiai rinkdama žodžius paklausė.
Prisiminė juostelę. Norėjo ją rištis kaip mama. Bet ar nebūtų per daug keista prašyti nepažįstamo žmogaus suršti jai plaukus? Miona numojo ranka. Šiam pasauly jai viskas atrodė keista.
Pasirausė savo krepšiukyje ir išsitraukė šukas.
- Jei jūs nieko prieš, - atsargiai žvelgdama į auksines akis, paprašė ši.
Mionos plaukai, nors ir mėgdavo elektrintis, pastaruoju metu tapo lengviau iššukuojami. Nenumanė, kur čia slypi visas esmė, bet ir nenorėjo per daug gilintis. Atbaidyti atklydusios sėkmės su plaukais nelabai ir norėjo.
Uždarė sausainių dėžutę ir greit persibraukė šukomis plaukus. Laimei, plaukai buvo švarūs. Pagalvojo, ar čia koks seselių darbas. Juk ir taip vilkėjo ilgarankovius, baltus su melsvais taškučiais ligoninės naktinius. O kad pati juos būtų apsivilkusi, neprisiminė.
- Pinti plaukus mokat? - lūpų kampučiai vos vos užsirietė į viršų. Miona netvėrė smalsumu, kaip į tai reaguos Fasiras.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
   Kvaila tai tebuvo provokacija - kas gi galėtų pasitikėt antrąsyk gyvenime matomu žmogumi? Na, jei skaičiuosim tik tuos kartus, kai jis buvo matomas šalia ar su juo netgi buvo bendraujama. Laikraščiai čia neįsiskaičiuoja. Laikraščiai ir teisybės kartais nuslepia, kas tą pasitikėjimą dar labiau sumažina. Fasiras pajuto, kaip Miona užlenkia jam pirštus. Paprastas gestas, bet kokia jo reikšmė. Pasitikėjimas. Svarbiausias politiko ginklas. Svarbiausias žmogaus ginklas.
   Bet ji juk tik mergaitė. Tik paauglė, nebaigus Hogvartso, nors jau šio to ragavus gyvenime - ir pyragų, ir pelenų. Bet ko gi vertas, būkim atviri, vaiko pasitikėjimas?
   O kieno daugiau pasitikėjimas galėtų būt vertingesnis. Kad ir naivus, bet šventas. Derėtų tai vertinti.
   - Mhm, - numykė ministras, nežymiai linktelėdamas galva į Kūčių apibūdinimą. Keistai pažvelgė į merginą, išgirdęs, rodos, jam negirdėtą sąvoką. - Kristaus kūną? - perklausė jis, parodydamas, kad nei velnio nenutuokia, kas tai per daiktas.
   Dievaži, skambėjo kaip kokio nors egzotinio žvėries kepsnys arba kanibalistinio ritualo pavadinimas. Visgi Fasiras pasistengė nedaryti išankstinių išvadų ir palūkėti, kol žiobariškos kilmės raganaitė jam tai paaiškins. Galbūt visai ir nereikėjo tų žiobarotyros pamokų.
   - Nelabai, - lakoniškai sumurmėjo jis, atsakydamas į klausimą, ar pats švenčia Kūčias. Neatsiminė, kada šventė. Turbūt prieš dešimt metų, jei skaičiuosim šventes su šeima. O Hogvartse švenčių būta ir po to, kai jos šeima buvo ištaškyta. Nors grifiukas retai kur sudalyvaudavo. Jausdavosi vienišas, jausdavosi šiek tiek miręs ir jausdavosi nuolat stebimas užjaučiančių žvilgsnių. Kaipgi geriau užtvatyti išdidžią von Sjuardo sielą?
   - Kodėl gi turėčiau? - gūžtelėjo pečiais juodaplaukis, manydamas, jog ši tik susišukuos plaukus ir viskas.
   Jam gi neskauda, kad ji šukuojasi plaukus. Neprieštarautų net tada, jei ji šukuotųsi prieš veidrodį - juk jis ne vampyras, atspindį turi. Nors ir nemėgsta į jį žvelgti...
   Jų šeimoje gana ilgus plaukus turėjo visi, išskyrus juodu su Ravenu - dvynius, nemėgstančius skirti papildomų ryto minučių šukavimuisi. Natalie ir Sorenas buvo vampyrai - jie nemiegodavo, todėl susiveldavo retai. Na, tik per medžioklę. Ypač, jei pakildavo vėjas.
   - Pinti?.. - Fasiras prisimerkė ir pažvelgė į Mioną lyg klausdamas ,,Ar tu tikrai to nori?". - Kažin. Nemanau, - sumurmėjo jis jau kiek niauresniu balsu.
   Kažin, ar drįstų savo pusvampyriškai vėsiomis, nors ir ne ledinėmis rankomis liestis kur nors arti mirtingosios kaklo. Juolab, kodėl gi ji užsigeidė būtent šito? Jei jis tai ir darė, tai tik Solveigai. O gal ir tai išgalvojo, nebuvo tikras. Bet tas linksmas žybsnis Mionos akyse jam taip priminė mažąją seserį. Kai pagalvojo, jis daug kur ją matydavo. Praeivių šypsenose, ta mona-liziška šypsena. Raudonose kalėdinėse dekoracijose - Solveiga kažkokiu būdu paveldėjo raudonas akis vienintelė šeimoje, ir iš nežinia kur, nors tėvai turėjo įtarimų, kad ji slapčia geria žmonių kraują. Patvirtinti, beje, nespėjo. Ir daugiau kur, nors įprato nežvelgti žmonėms į veidus, kai eidavo gatve. Dar ir dėl to, kad nemėgo būti atpažintas ir susitarė, jog bus atsargus vienas, jei jo nevers vaikščioti su apsauga.
   Prigavo save, niauriai žvelgiantį į juostelę, išsikišusią iš po pirštų. Tokia juostelė rišo suskilusios jaunojo von Sjuardo širdies daleles, vos vos užlaikydama ir neleisdama ištrūkti ir iškristi ant žemės. Gaila, kad dar vienas Kalėdas praleis, matyt, dirbdamas, ar veikdamas dar kažką ne itin prasmingo.
   - Gražių tradicijų turi žiobarai, - sumurmėjo nelabai į tvorą ir nelabai į mietą, turėdamas minty tą juostukę ir Kūčių šventimą su šeima.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #37 Prieš 3 metus »
Miona sutrikusi žvelgė į Fasirą. Juk jis turėjo bent kažką žinoti apie žiobarų papročius. Kažką. Tada, atėjus nušvitimui, tiriamai prisimerkė. Jis nelankė žiobarotyros. Akivaizdžiai jos nelankė. Tokiam poste sėdintis žmogus nesimokė stropiai? Šviesiaplaukė netikėdama pakratė galvą. Neįitikima.
Jautė pareigą papasakoti apie Kūčias. Išsižiojo paaiškint. Užsičiaupė. Kaip paaiškinti apie krikščionių Dievą nieko nenutuokiančiam žmogui?
- Hm... - pabarbeno smiliumi į stipriai suspaustas lūpas. Atrodė toks paprastas, bet tuo pačiu nepaprastas, dalykas. Ne, apie Dievą būtų per daug sudėtinga aiškinti. Pradžiai paaiškins apie Kristaus kūną. Pradžiai? - Na... Kristaus kūnas yra iškeptas miltų ir vandens mišinys. Jisai labai plonas. Žinoma, pašventintas, - susiraukė bandydama prisiminti, ar tikrai taip apibūdino. Linktelėjo pati sau. - Dažniausiai tai suvalgome, tiksiau, suvalgydavome, prieš pačius valgius. Dar prieš tai pasimelsdavome. Nežinau, ar kitur taip daro, bet pas mus - būtent taip. Mūsų šeima kiek skyrėsi nuo kitų.
Merginai buvo sunku kalbėti paie šeimą būtuoju laiku. Per daug keista. Vos liežuvis apsivertė. Kaip šįmet ji švęs Kristaus gimimą? Kaip Atas?
Atsakymo į tai, ar ministras švenčia šias šventes, Mionai nebereikėjo. Ir taip buvo aišku kaip dieną. Net ir mokydamasi burtų ir kerėjimo mokykloje, žinodama apie magiją ir panašius dalykus, mergina vsi tiek tikėjo Dievo buvimu. Žinoma, žuvus šeimos nariams viskas pašlijo ir apie religiją pagalvojo tik dabar. Skrandį suspaudė gėda ir savigrauža. Tėvai ja tikrai nusiviltų. Pagalvojo, ar mirusi tikrai juos sutiks Rojuje. Dievas yra gailestingas, - mintyse nuskambėjo mamos ir daugybės kitų žmonių pasakyti žodžiai. Mama niekada jai be reikalo nemelavo. Neabejojo, kad nesumelavo ir dėl to.
Iš Fasiro žvilgsnio penkiolikmetė suprato, jog pinti plaukų jis ne tik nemoka, bet ir nenori. Veidu nuslinko nusivylimo šešėlis. Tačiau atsibudęs protas žvitriai rado naują būdą. Net du. Pirmas: galėjo tiesiog surišti ja, juostele, plaukus. Antras: riešas juk irgi nėra blogai? Mama pindavosi į plaukus...
- Turiu pasiūlymą. Netgi du, - guviai pradėjo. Iš kur tiek drąsos ir energijos? - Arba suriškit man plaukus, arba užriškit ant riešo.
Ne, Mionai pro ausis nepraslydo niauresnė gaida jaunuolio balse. Nors ir pati jautėsi taip, lyg ją gyvenimas būtų šimtus sykių apspardęs futbolo kamuoliu, po to kelis gerus sykius aptalžęs kaip bokso kriaušę ir galiausiai palikęs prieš ketvirtokus berniukus, svaidančius į ją kvadrato kamuolius, prisiminimai apie šeimą padėjo iškapstyti tuos kelis gramus džiaugsmo. Sako, nesigręžiok į praeitį. O jei praeitis - vienintelis dalykas, padėsiantis palaikyti dvasinę gyvastį? Kas tada?
Miona nusprendė atiduoti savo kelis gramus džiaugsmo. Kažkaip. Kaip nors. Bet griežtam, rimtam ir niauriam Fasirui jų reikėjo labiau nei jai.
- Na, juostelės tradiciją turi tik mano šeima, - kiek drovokai pasimuisčiusi išlemeno. Vėl pravėrė dėžutę ir pasiėmė sausainį. Visą sukirto akimirksniu. Jie tikrai buvo kaip Adelaidės. - Klausykit, ar nenorit su manim atšvęsti Kūčių? - išsprūdo jai net nespėjus normaliai apgalvoti. - Išvis, aš rimtai turėsiu čia sėdėti per šias šventes? Nebūtų galima kaip nors... Na nežinau. Kaip nors pratęsti gydymą kitur? - mintyse sau trenkė. Nuo kada pradėjai taip kvailai mąstyti? - gerai nežinojo, ar to paklausė josios balselis, ar pati savęs.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #38 Prieš 3 metus »
   Fasiras pasijuto kiek keistai, kai buvo smerkiamai nužvelgtas, o iliustruodama jo neišmanymą apie žiobarus, Miona net kaltinamai papurtė galvą. Nejaugi tai buvo taip svarbu žinoti? O ir žiobarų kilmės raganaitei buvo, rodos, ganėtinai sunku paaiškinti, kas tai per daiktas.
   Miltų ir vandens mišinys. Fasiro vaizduotėje su šiais žodžiais kažkodėl pasirodė pusiau maišytas, pusiau ,,nedamaišyta" šlapia miltų krūva. Jis nenumanė, ar žiobarai žino, kas yra tešla, ar maistą gamina kiek kitaip. Labai plonas. Galbūt toksai didelis ir plokščias, kiek primenantis picos padą ar iškočiotą tešlą, paruoštą sviestiniams sausainiams spausti? Pašvéntintas.
   - Pašveñtinti? - kitaip sukirčiavo juodaplaukis, mat šį žodį suprato visai kitaip, nei Miona. Jo manymu, šis žodis buvo kilęs nuo žodžio ,,šventė". - Ta prasme, padaryti šventiškesnį? - beviltiškai mėgino gilintis.
   Vargšo burtininko galvoje sukosi keisčiausios niekuomet neregėto kalėdinio ,,plotkelio" atvaizdo variacijos: tešla, iškočiota per visą stalą ir apiberta žaliais blizgučiais, pica su kalėdiniais eglutės žaisliukais bei į tortiliją it kebabas suvyniotos linksmai žybčiojančios girliandos. Kaip gi dar būtų galima pašveñtinti miltų ir vandens mišinį?
   - Hmm, - palinksėjo galva von Sjuardas. Apie žiobarų dievus ir meldimąsi jam girdėti jau buvo tekę, nors žinojo, kad anglai nelabai linkę praktikuoti religiją. Būtų paminėjęs, kad burtininkų Kalėdos yra visai kitokios, bet bėda ta, jog jis nedaug ką atsiminė iš tokios tolimos vaikystės.
   Gavęs gana platų pasirinkimą, kur merginai užrišti gedulo juostelę, Fasas nieko nebepridūrė. Matė, jog Miona labiau norėjo, jog juostelė atsidurtų jos plaukuose, nors ir neturėjo daug vilčių, jog jaunuolis ją ten įriš. Akivaizdu - ji, matyt, tenorėjo jausti ryšį su mama. Auksaakis atsiduso.
   - Tuomet apsisuk į mane nugara, surišiu plaukus, - trumpai tarstelėjo jis, išlauždamas blausų šypsnį.
   Dar vienas sausainis buvo žaibiškai sunaikintas. ,,Prieš Kūčias teks išeiti į medžioklę..." - pamintijo pusvampyris. Jau senokai tai ir bedarė, o nemažai patirties darbe rodė, jog alkanam viskas sekasi kur kas prasčiau ir sunkiau.
   - Savo tradicijos... šaunu, - linktelėjo von Sjuardas.
   Visgi kitas jo gautas pasiūlymas buvo itin netikėtas. Iš visų pusių.
   - Atšvęsti Kūčių? - kiek sutriko jis. - Na, nežinau, galbūt... - sumurmėjo Fasiras. - Aš neišmanau jūsų tradicijų. Ar galima jas švęsti ne su šeimos nariu? - pasiteiravo. - Ir ne, nemanau, kad perkelti tave iš Skutelio taip anksti būtų gera mintis, - gana kategorišku balsu užbaigė jis.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #39 Prieš 3 metus »
Pašveñtinti? Miona iš nuostabos tik kilstelėjo antakius. Jis juk juokauja, taip? Sulaukusi tolesnių žodžių, įsispoksojo į Fasirą kaip į trenktą.
Tiesą sakant, Miona vos laikėsi neprapliupusi kvatoti. Tačiau to sau neleido, nes juostelė dar buvo neužrišta. Jei ji išvis bus užrišta.
- Ne pašveñtinti, o pašvéntinti. Ilga „e“, ne „n“, - papurtė galvą. Tamsaus aukso plaukai subangavo. Sruogelė užkrito ant veido ir nebegrįžo į savo vietą. Mergina nupūtė ją. Eilinįsyk pažadėjo sau juos pasitrumpinti.
Dėl plaukų Mioną visada kankino prieštaringi jausmai. Jie buvo gražūs ir ilgi, Polė visada mėgdavo juos visaip pinti, tėvai jais gerėdavosi. Penkiolikmetei šie irgi patiko. Tačiau juto, kad jiems paaukoja per daug nervinių ląstelių ir laiko. Neteikė per didelės priežiūros - nors šie vis tiek blizgėjo ir buvo švelnūs, - bei nemėgo kažkaip įspūdingai jų rištis.  Neabejojo, kad trumpi jai tiktų labiau. O svarbiausia - netrukdytų.
Nejučia tamsiai rudos akys nuslydo prie Fasiro plaukų. Šie buvo juodi ir neprikaištingai sušukuoti. Mionai į galvą atėjo palyginimas su Atu. Brolio plaukai irgi buvo bemaž tokie pat tamsūs, tačiau niekada nebuvo tokie tvarkingi. Pastoviai styrodavo į šalis. Miona mėgdavo anuos dar labiau sutaršyti. Dar prisiminė savo ir Polės pokštą, kai jam be jokios progos įteikė ganėtinai brangų plaukų priežiūros rinkinį, su didžiu palinkėjimu kada nors išsišukuoti plaukus. Prisiminusi blausiai šyptelėjo. Tuo metu jo plaukai siekė pečius. Dabar Atas buvo juos nusikirpęs ir nerūpestingo vaikino neliko nė ženklo. Bent jau Mionai taip atrodė.
- O kaip burtininkai švenčia Kūčias ir Kalėdas? Mokykloje dažniausiai vyksta renginiai, o kaip tiksliai jie švenčia - idėjų neturiu, - nuoširdžiai susidomėjusi net palinko į priekį. Kad tik jis kalbėtų, kad tik kalbėtų... Mergina nė pati nepajuto, kai užsimanė apie Magijos ministrą sužinoti kažką daugiau. Dar daugiau, nei žinojo iki tol. jGalėjo galvą guldyti, kad retam kam šitaip išdega pabendrauti su pačiu Anglijos Magijos ministru. Kita vertus, juk jis laisva valia galėjo pamiršti Mioną ir negrįžti. Penkiolikmetei vis dar buvo mįslė, ko anas čia apsilankė antrąsyk ir netgi šitiek prakalbėjo.
Išgirdo gilų atodusį. Liepė apsisukti, kad surištų plaukus. Miona net loštelėjo. Čia dabar? Ranką galėjo duoti nukirsti - netikėjo, jog norės kaspiną rišti būtent į plaukus. Netikėdama nemirksinčiom akim įsistebeilijo į Fasirą. Lėtai, kad neskaudėtų dūrio vietos, pasisuko šonu. Daugiau nebėjo. Ir taip vos necypė iš skausmo. Ne, kentėsiu. Čia tik žaizdelė. Greit sugis. Ji juk Miona Hera! Pprasta žaizdelė negalėjo priversti jos ištisai dejuoti.
Mionai pilvą sugniaužė nusivylimas. Juk nepažįstamas žmogus, o ypač pats ministras, negalėjo taip paprastai sutikti su tokiu pasiūlymu.
- Na... Tradicijos jau nebetaip svarbu, šiuo atveju. Vis tiek nepavyks atšvęsti pagal jas. Iš tiesų, su kuo šventi - skirtumo nėra, manau. Svarbiausia, kad... Hm... - Svarbiausia - kas? - Tiesiog svarbu ramybė. Ai, tiksiai. Kaip ir minėjau, negalima jokių gyvulinės kilmės produktų. Be to, ar rastumėt man kur nors Kristaus kūno? Abejoju, ar čia seselės labai jau norėtų kažką man tokio gauti...Palaukit, gal jūs jau turit su kuo švęsti? - tyliai pridūrė. Žinojo, kad taip negalima, bet mintyse meldėsi, kad tik per Kūčias nebūtų viena. Net jeigu Fasiras ir negalėtų, tai bent jau švęs bet kur kitur, tik ne čia. Todėl skubiai pridūrė: - Aš tikrai nenoriu pirmų Kūčių be šeimos praleisti čia.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
   Sulaukęs dar vieno keisto žvilgsnio, Fasas jau kiek sudvejojo, ar klausinėti demonstruojant savo neišmanymą buvo gera mintis. Nors japonų liaudies išmintis ir sako, kad paklausęs klausimo būsi durnas penkias minutes, o nepaklausęs - visą gyvenimą. Japonai ne visuomet esti teisūs.
   - O, ne taip supratau, - linktelėjo galva į Mionos paaiškinimą.
   Tiek tos. Išsiaiškins tuos šventumus ir šventes vėliau, kada nors. Gal. Po teisybe, nelabai jam ir rūpėjo, kaip tie žiobarai tuos egzotinius sausainius gamina, juk pats niekada to nevalgys. Pasidaro valgyt pats arba nusiperka iš burtininkų krautuvėlių, o jie, kiek teko girdėti, jokių Kristaus kūnų nevalgo.
   Von Sjuardas prigavo merginą betyrinėjant jo plaukus. Iš pradžių pamanė, jog kažkas stovi už jo, bet vėliau įsitikino, jog ji tiesiog žvalgo jo ševeliūrą. O dar tas blausus šypsnis. Kas su jo plaukais negerai? Nejaugi jau per senas tokiem dalykam? Turėtų nusikirpti ir nebekreipti į tai dėmesio? Nee, lai būna. Pusvampyris nusprendė į tai dėmesio nekreipti bei neklausinėti. Anoks čia jo reikalas.
   - Kūčių lyg ir nešvenčia, - gūžtelėjo juodaplaukis. - Kalėdas - gan paprastai. Dovanos, draugai, giminės, - neišsiplėsdamas atsakė į klausimą. Šiek tiek atsiminė iš vaikystės, šiek tiek žinojo. Nors iš tikrųjų kaži, ar buvo kada šventęs tikras burtininkiškas Kalėdas.
   Kada jis išvis kažką šventė? Na, pasveikindavo su gimtadieniu krikštatėvį, pasveikindavo Elridę... A, teisingai. Paskutinė didesnė šventė, kurią jis surengė dar savo namuose, buvo kartu ir paskutinė Helijaus šventė. Tąsyk Fasiras jam, savo krikštasūniui, padovanojo žaislinę šluotą, o vėliau Helijus užsimušė, kai įsidrąsino paskraidyti su krikštatėvio šluota. Tikra, nebe žaisline. Von Sjuardas dabar net nebeatsiminė, ar turi tą skraidantį karstą. Galbūt sulaužė ar sudegino, nebežinojo. Kaži, ar išdrįstų ant jos besėsti.
   Mionai sukantis nugara į jį, auksaakis staiga atsiminė, kad jai tai galėjo būti skausminga. Visgi mergina niekaip to neparodė, todėl jis irgi tylėjo. Ištiesino pirštais juostelę, kiek stabtelėjo, kad nusuktų akis nuo žmogaus kaklo. Atsiduso, švelniai suėmė plaukus...
   Kažką pradėjo atsiminti. Padalino, jei galima taip išsireikšti, plaukus į tris apylyges dalis, pridėjo juostelę... Ne, net nenumanė, kaip ją reikėtų įpinti. Ji, ko gero, turėtų būti matoma. Ne, nereikia. Fasiras vėl sudėjo plaukus į krūvą, tuomet kelissyk apsuko juostelę aplink juos ir užrišo. Pasistengė padaryti kuo gražesnį kaspiną, nors jis ir gavosi kiek nukaręs. Ministras savo pareigą atliko.
   - Viskas, - tyliai sumurmėjo jaunuolis.
   Tylėdamas klausėsi sutrikusios merginos žodžių. Matyt, ji niekaip negalėjo patikėti, kad toks svarbus politikas...
   - Juk burtininkai nešvenčia Kūčių, - priminė jis. - Todėl ne, nešvenčiu ir aš. Jei nebus ministerijoje darbo diena, galbūt ir atšvęsim. Iš kur to Kristaus kūno gauti? - kiek suirzęs pasiteiravo jis. Nejaugi reiks eiti ir blūdyti tarp žiobarų? - Neišeis niekur kitur Kūčių švęsti. Tu turi sveikti, - bejausmiu balsu pakartojo jis.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
Miona vienu pečiu gūžtelėjo į Fasiro žodžius apie pašveñtinimą ir pašvéntinimą. Visgi suabejojo, ar tinkamai paaiškino. Jeigu išvis kažką jam paaiškino. Numojo ranka. Tai nebuvo labai svarbu. Jis burtininkas. Neatrodė, kad religiniai dalykai jam svarbūs.
Apie burtininkų Kalėdas jaunuolis neišsiplėtė. Šviesiaplaukė nurijo repliką apie jo tylumą. Kokio velnio jis čia atėjo, jei nelabai ir nori su ja kalbėti? O gal jis tik norėjo įteikti sausainius ir drožti iš čia, kol gali, bet Miona jį užlaikė? Penkiolikmetė pasijuto kalta. Tikrai nenorėjo, kad kažkas prieš savo valią čia sėdėtų ir kalbėtųsi su ja.
Kita vertus, prieš ją sėdintis žmogus buvo suaugęs vyras ir laisvai galėjo pakilti ir išeiti. Galėjo pasakyti turintis daug darbo ir mažai laiko. Bet prieš pokalbį jis juk sakė, kad jo turi? Tai jeigu nenori kalbėti, kodėl jis vis dar čia?
Miona pričiupo save per ilgai tylinčią. Kiek sykių jau taip nutiko? Ar tai normalu?
- Panašu į mūsų Kalėdas, - po kelių sekundžių tarstelėjo Fasirui.
Šaip ne tap nusisukusi nuo pašnekovo, įsispoksojo į langą. Lauke jau buvo tamsu, neseniai įsižiebė žibintas. Palatoje lempa nedegė, tvyrojo prieblanda.
Mergina sunkiai atsiduso. Įsivaizdavo, kaip žmonės skuba ir lekia į net mažiausias suvenyrų parduotuves, kaip bėginėja į didelius prekybos centrus. Ir viskas dėl to, kad pradžiugintų sau artimą su gražiai (arba ne visai) įpakuota dovana. Įsivaizdavo, kaip ant bene kiekvienų durų kabo po vainiką, kaip gražiai žybsi kalėdinės girliandos. Susigriebė, kad dar nepuošė eglės. Ir kad nepuoš. Kad nepadės dovanos po ja ir neras savosios.
Juto, kaip Fasiras suėmė plaukus, vėliau perskyrė ir vėl sudėjo krūvon. Ką jis darė? Planavo pinti? Bet kokiu atveju, to nedarė. Jam sumurmėjus, kad baigė, Miona vargais negalais vėl atsisuko ir įsispitrijo į vaikino akis.
- Ačiū, - dėkinga nusišypsojo, nors akys vis tiek išliko liūdnos.
Nešvenčiu ir aš... Tai tada jis gyvena vienas? Vienas kaip pirštas. Pagalvojo, ar jam dėl to liūdna. Jeigu būtų liūdna, vienas negyventų, kvaiša. Nors... Gal jis toks vienišas, kad nesupranta, jog yra vienišas? Pft, tau neturėtų tas rūpėti.
Lyg ir pažadėjo atšvęsti. Mionai neatrodė labai entuziastingi žodžiai. Ką padaryti, ir taip daug prašė.
- Ee... Tiksliai. Jūs - burtininkas. Matot, tik bažnyčiose ar koplyčiose. Tiek to... - susimąsčiusi tarė. Apie religiją neišmanantis burtininkas negalėjo būti žiobarų kilmės. O tai rodė, jog Fasiras von Sjuardas tarp žiobarų nieku gyvu nesitrins. Ypač Magijos ministras.
Sveikti? Kad aš vis tiek jau mirus, ponaiti, - karčiai pasišaipė mintyse. Vis dėl to vietoj šito tik sukryžiavo rankas ant krūtinės ir burbtelėjo:
- Na ir gerai.
Vos jai tai pasakius, prasivėrė palatos durys ir įpėdino hileris. Jam iš paskos sekė iki tol Mionai nematyta moterėlė, kuri rankose laikė padėklą su metaliniu puodeliu ir baltu, keramikiniu ąsotėliu.
- Labą vakarą, panele Hera. Labas vakaras, pone von Sjuardai, - jis nulenkė įsivaizduojamą skrybėlę. Šviesiaplaukė tik linktelėjo. - Kaip laikotės, panele?
Vyras Mionai atrodė labai mandagus.
- Puikiai, - trumpai, bet be sarkzamo, tarė. Kuo geriau atsilieps apie sveikatą, tuo greičiau iš čia dings.
- Turėsiu jūsų, pone von Sjuardai, paprašyti išeiti. Turiu apžiūrėti pacientę.
Kol Fasiras nedingo, Hera suskubo tyliai pasakyti:
- Jeigu netyčia vis dėlto dar ateisit, atsinešti ko nors gardaus. Ačiū, kad aplankėte.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: 5 palata
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
   Fasiras lyg ir pajuto Mionos nepasitenkinimą tyla, bet nelabai atkreipė į tai dėmesį. Galbūt jo nepastabumas ir buvo jo viena didžiausių problemų. Reikėjo daugiau atidumo artimiesiems, gal tokiu atveju dabar būtų kiek laimingesnis...
   - Taip, - linktelėjo galva von Sjuardas, viduje patenkintas tuo, kad išsisukti nuo gilesnių pamąstymų apie burtininkiškas Kalėdas pavyko. Visiškai nenorėjo pasakoti savo biografijos ir aiškinti, kodėl tiek mažai žino tiek apie žiobarų, tiek apie burtininkų tradicijas, o atsisakymas tai daryti galėtų būti neteisingai suprastas ir iššaukti dar keistesnes paauglės emocijas ar reakciją. Nors dabar ji atrodė keistai rami.
   - Nėra už ką, - atsakė Fasiras vis dar rimtu veidu. Pamanė, kad tokiu atveju šypsotis visai nedera, bet Mionos šypsena privertė vyptelėti ir jį. Visgi šypsena yra užkrečiamas dalykas.
   Gal ir visai įdomu būtų atšvęsti žiobariškai. Praplėstų akiratį, suteiktų žinių, o galbūt ir šiek tiek džiaugsmo nukentėjusiai kilniaširdei merginai. Galbūt tai būtų akstinas jai ir toliau augti tokiu stipriu, tikslo siekiančiu žmogumi... Nors galbūt Fasiras tik pervertino savo įtaką paauglei. Dabartinis jaunimas nelabai jau besirūpina aplinkinių statusu ir amžiumi.
   - Aišku, - linktelėjo von Sjuardas, susipratęs, kad turbūt net nežino, kur rasti artimiausią žiobarų šventovę. Kaži, ar jos ir ieškos, nors galbūt visai derėtų...
   - Nekaltink manęs dėl šito, - tyliai tarstelėjo juodaplaukis, pastebėjęs sukryžiuotas Mionos rankas. - Bet išvykti iš Skutelio dabar tikrai nebūtų protingas sprendimas. Nebent tavo hileris sakys ką nors kita, nepamiršk paklausti, kai jis ateis.
   Atsitiesė, atsiremdamas į kėdės atlošą, mat sėdėti kiek pasilenkus į priekį buvo įskaudus nugara. Bet beveik iškart po šito ir po ministro replikos apie hilerį, durys atsivėrė ir vidun užėjo daktaras.
   - Labas vakaras, - linktelėjo jaunasis von Sjuardas hileriui, kurio pavardės, deja, nežinojo. Pasisuko į Herą jai atsakant į klausimą, suabejojo, ar ji buvo nuoširdi. Tikėjosi, kad buvo. Paprašytas išeiti Fasiras linktelėjo galva ir atsistojo. Visgi kai ką atsiminęs dar netikėtai skvarbiu auksiniu žvilgsniu nutvilkė merginos akis.
   - Ar nėra daugiau nieko svarbaus, ką turėčiau žinoti? - pasiteiravo Godriko Daubos gyventojas kiek palinkęs prie jos ir vis dar nenuleisdamas akių.
   Turėjo mintyje tiek Kūčias, tiek merginos savijautą arba mintis, kurių ji galbūt nedrįso išsakyti. Greičiausiai ir dabar nebeišsakys, juk juodu stebėjo hileris.
   - Tikiuosi, susitiksim per Kūčias, - pasakė jis, dar stabtelėjęs prie slenksčio. - Iki, - linktelėjo galva ir po sekundėlės jau užvėrė duris paskui save.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Ats: 5 palata
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
Geras ženklas, - Fasirui nusišypsojus pagalvojo Miona. Tiksliai nežinojo, kodėl geras ir koks čia ženklas, bet nujautė, kad šiam žmogui šypsotis reiktų dažniau. Netgi pajuto šiokį tokį pasitenkinimą, jog privertė tokį rimtą žmogų bent menkai šyptelt. Va, nepamiršai gero bent prieš Kalėdas daryti, - pasigirdo šįsyk linksmas balselis.
- Et, nieko, - papurtė galvą Miona. Tikrai neturėjo teisės visko versti ant Fasiro, nors baisiai knietėjo. - Ir, taip, būtinai paklausiu, - kiek suraukusi kaktą tarstelėjo. Abejojo, ar nusišypsos laimė.
Įėjus hileriui, Fasiras įsispitrijo į sužeistosios akis ir uždavė klausimą, kurio mergina nė pati nejusdama labiausiai bijojo. Vos atsispyrė pagundai nusukti akis. Vis dėlto, jausmų laiku paslėpti nesugebėjo. Nors ir kaip pastarąjį pusmetį stengėsi ir puikiai sekėsi tai daryti, dabar viskas pašlijo. Jaunuolis turėjo būti aklas, kad manytų viską esant gerai.
Nuo Fasiro žvilgsnio Miona pasijuto lyg mažas žvėriukas vanago naguose. Kūnu perbėgo šiurpas.
- Ne, neturiu ko pridurti, - sausai tarė. Gerklė buvo perdžiūvusi. Tai buvo paskutinė tavo proga, kvaiša! PASKUTINĖ PROGA! - riaumojo ant jos balselis. Tik jau balseliu kažin ar galėjai pavadinti. - Aš irgi tikiuosi. Viso, - nenatūraliai ramiai pabaigė.
Fasirui išėjus, suprato, kad ką tik pati save pražudė.

Naktį Miona vėl miegojo tik migdomųjų dėka. Keletą sykių buvo prabudusi, nes susapnavo kažką stovint prie josios lovos. Tačiau vaistai neleido ilgai išbūti ir vėl panardindavo ją į miegą.
Galų gale mergina atsibudo ankstyvą rytą. Neprisiminė, kad prabudinėjo, todėl ne tik seselei kilo klausimų, kodėl josios paakiai buvo užtinę ir tamsūs.
Fasirui išėjus, hileris ją nuodugniai apžiūrėjo. Miona sužinojo, kad ją paleis - paleistų - sekančią Kalėdų dieną. Išvydęs penkiolikmetės veidu nuslystant vos neapčiuopiamą nusivylimo šešėlį, paaiškino, kad nors ir žaizdos gyja ypatingai sparčiai, jai reikia sustiprėti. Juk prarado tiek kraujo! Miona sudrebėjo. Kaip tada turėjo jaustis Fasiras, kai nešė ją į ligoninę? Ar jis kaltina save? Mergina neabejojo, kad būtent todėl jis ją ir aplankė.
Sugirdę pernelyg saldų skystį, nuo kurio penkiolikmetė net sužiaukčiojo, žilstelėjęs vyras išėjo, o putlutė juodaplaukė moteris, kuriai negalėjai duoti daugiau nei keturiadešimties, pasiūlė Mionai kam nors  išsiųsti atviruką ar dar ką panašaus. Netgi pasakė, kad asmeniniais reikalais dar prieš aušrą pati keliauja į Hogvartsą ir galėtų kam reikia paduoti, kadangi jųjų pelėda neypatingai greita. Mergina buvo didžiai nustebinta. Tiesa, kam rašyti, nelabai ir žinojo. Pastarąjį pusmetį beveik su niekuo nebendravo ir į draugų laiškus neatsakinėjo. Kita vertus, juk Kalėdos - stebuklų metas. Todėl dar tą patį vakarą pasiknaisiojo po savo krepšelį ir ištraukė tris kalėdinius atvirukus ir plunksną. Nuo pat vaikystės motina ją mokė gražiai, beveik kaligrafiškai rašyti, todėl pasistengė tokiu šriftu užrašyti ir šįsyk. Du atvirukus parašė artimiausiems draugams grifiukams, o ties paskutiniuoju sustojo. Nežinojo, kaip tasai žmogus į tai reguos. Nepajuto, kaip ranka ėmė raityti žodžius:

Linksmų švenčių, Dafydd! Šįmet per šventes mokykloje nebūsiu, kadangi privalau gulėti Švento Skutelio ligoninėje. Tikiuosi, savąsias praleisi smagiau nei aš. Beje, privalau tavęs atsiprašyti dėl nebūtų treniruočių. Tavo atleidimas būtų puiki dovana.

Su didžiausiais linkėjimais, Miona Hera

Dar užrašė, kam skirta, ir kiek drebančia ranka atidavė atvirukus. Kad numalšintų jaudulį, išsitraukė knygą. Kažkodėl jautė palengvėjimą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1041
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: 5 palata
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
Vieną rytą prieš pat Kalėdas gavęs raštelį Dafydd pirmiausia pagalvojo, kad profesorius Greywindas ir vėl paskyrė areštą. Arba šiaip sugalvojo dėl kokios nors visiškai kvailos priežasties prisikabinti. Klastuolis neatkreipė dėmesio į savo vardą, užrašytą ant atviruko. Būtų iš karto supratęs, kad rašysena ne ta.
Kadangi manė, kad raštelis nuo to žmogaus, apie kurį nieko nesinorėjo nė girdėti, velsietis atviruką numetė ant lovos ir, žinoma, visiškai pamiršo. Tačiau vakare rado jį ten tebegulintį ir galiausiai perskaitė. Jau skaitydamas juto, kaip plečiasi akys. Visų pirma, jis nebuvo siųstas profesoriaus Greywindo. Ir ne motinos, kuri bent kartą galėjo ir prisiminti turinti ne vieną sūnų. Atvirukas buvo nuo Hogvartso mokinės. Ir ne nuo ko kito, o nuo Mionos Heros. Ką ji veikia ligoninėje? pirmiausia savęs paklausė Dafydd. Ir tik tada į galvą atėjo kitas visiškai logiškas klausimas: Kodėl ji rašo man?
Visą naktį klastuolis negalėjo užmigti. Ir pats nesuprato, kodėl. Vis dėlto ryte atsakymas atėjo į galvą pats: dėl to atviruko, gauto ryte. Dėl to, kas jį parašė. Velsietis pasąmoningai svarstė, kaip reaguoti. O ryte nutarė: reikia ją aplankyti. Neįsivaizdavo, kaip reaguos. Paskutinis susitikimas - kaip ir visi kiti - buvo keistas ir ne itin malonus. Dafydd prisiminė, kaip susitiko Mioną Didžiojoje salėje. Ir ten sužinojo, kur ji buvo dingusi. Kodėl nutrūko treniruotės, kurios, kaip nenoromis pripažino klastuolis, jam patiko.
- Aišku, atleidžiu, - sumurmėjo Dafydd. Suprato, kad nejaučia jokio pykčio.
Neilgai trukus klastuolis traukiniu atvyko į Londoną. Nežinojo, kur yra reikiama ligoninė, tačiau susirado Kiaurą katilą ir pasiklausė ten. Vos atvykęs į Švento Skutelio ligoninę, registratūroje paklausė, kur guli Miona Hera. Iš registratorės reakcijos buvo aišku, kad ji nustebusi.
- O ką, negalima aplankyti? - suburbėjo Dafydd, vis tik gavęs reikiamą informaciją. Koja už kojos jis vilkosi penktos palatos link. Dabar jau nesuprato, ką čia veikia. Juk Miona tikrai nelauks. O jeigu nelauks, kokio velnio jam reikėjo čia trenktis? Tikrai naudingiau būtų buvę išsimiegoti. Kelis kartus klastuolis sustojo ir jau ketino eiti atgal. Bet jeigu jau tiek nukeliauta, kokia prasmė dabar apsisukti? Pabus kokią minutę ir nešdinsis.
Galiausiai velsietį kojos atnešė iki penktos palatos durų. Jos buvo uždarytos. Dafydd kilstelėjo ranką, kad pasibelstų. Staiga apsigalvojo ir, kol neišgaravo drąsa, staigiai atidarė duris ir įėjo. Duris už savęs uždarė. Ko gero, pirmą kartą gyvenime tą padarė ramiai, netrinktelėdamas. Raudonplaukis stovėjo ir žiūrėjo į lovoje gulinčią grifę. Po ilgokai trukusios nemalonios tylos ištarė:
- Labas.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.