2
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Roana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • „Tobulų nėra“
Antroji pamoka visiems kursams
« Prieš 1 metus »
Vivien atsiduso. Pirmą kartą per dvejus mokslo metus ji nenorėjo išeiti iš savo kambario. Būti mokytoja tampa kuo toliau tuo sunkiau, o dar sunkiau sugalvoti kuo sudominti mokinius. Deja, kaip pastebėjo profesorė - praeitos pamokos tema, tiksliau modulis apie transfigūracijos rūšis mažai ką sudomino, juk „kam klausyt 2 pamokas kaip mokytoja tarška apie tas rūšis, kai galima per valandą perskaityti knygą kur viskas trumpiau ir aiškiau parašyta. Praktika? Kam man ta praktika, juk nenaudosiu ateityje, ar ne?“
Blondinė išlipo iš lovos ir pažvelgė į kambarėlyje tupinčią pelėdžiukę nuostabu, gavau laišką kiek praskaidrino merginos nuotaiką gera žinia, ji visad mėgo gauti laiškus, perskaičiusi pakvietimą į svečius la Querto greit atrašiusi, kad atvyks išsiuntė pelėdžiukę atgal ir nuėjo ruoštis. Po pusvalandžio ji jau stovėjo savame kabinete ir laukė mokinių. Susirinkus pakankamam kiekiui pasisveikino su visais.
- Labas rytas visiems, seniai nesimatėm. - Kiek dirbtinai šypsodamasi ištarė profesorė, jai labai norėjosi grįžti atgal į lovą. - Taigi, šiandien turėjom kalbėti apie likusias 3 transfigūracijos rūšis, tačiau pastebėjau jog tai jūsų nedomina, tad šiandien bus pamoka - eksperimentas. Žinau, jog kai kurie iš jūsų dar esat pirmakursiai ir antrakursiai, todėl jums užduotys bus lengvesnės, naudokitės žinomais transfigūraciniais burtažodžiais. Štai ši spinta, - parodė į ąžuolinę spintą, kuri iš išvaizdos niekuo nesiskiria nuo kitų, - ši spinta yra savotiškas kambarys iki pareikalavimo, tačiau ji nukelia jūs į kiek pavojingą vietą, tačiau nebijokit - ji atsižvelgia į jūsų kerėjimo lygį ir parenka vidutinio sudėtingumo užduotis, kurias įveiksite visi. Kiekvienam pasistengiau sugalvoti skirtingas kliūtis, tačiau gali pasitaikyti vienodų. Aš jūs stebėsiu ir matydama jog tikrai nesusitvarkysite padėsiu. - Viską išaiškino ir sekundėlę pagalvojo ar nieko nepamiršo. - Beje, dėl burtažodžių, gali prireikti tokių burtažodžių kaip avifors, ducklifors, duro, ebublio, lapifors arba scribblifors. Sėkmės.

((Ši pamoka bus pilnai praktinė, kaip pastebėjot dalyvausite šiokiame tokiame kliūčių ruože. Iš kiekvieno norėčiau po 2 postus. Visas kliūtis pažymėkite švytėjimu, tam jog kiti galėtų vieną kitą kliūtį padaryt taip pat, tačiau tuo nepiktnaudžiaukite, atidžiai pažiūrėkite ar prieš tai rašę žmonės nepasinaudojo tą kliūtimi. „Nusikopijuoti“ kliūtį leidžiu tik 1 kartą. Iškilus klausimams rašykite į mano pagr.personažą(Neptunica Ameshville), ten būnu dažniau ;) Sėkmės))

[P.S. Papildymas: Mažiausiai 8 kliūtys]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Vivien la Querto »

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 687
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Antroji pamoka visiems kursams
« Atsakymas #1 Prieš 1 metus »
Šiandien Auksės viduje žaidė gera nuotaika. Tiesą pasakius, ši mergiūkštė tikras, galbūt nedidelis, o gal ir milžiniškas, slepiamų emocijų ir jausmų kratinys. Tas pats ir su charakteriu. Jis keistas, kartkartėmis atrodydavo visiškai nesuderinamas, lyg iš grupės asmenų charakterių paimtas po dalelę savitumo bei sudėtas į vieną.
Belėkdama iš savo kambario, Marietta spėjo sugriebti keletą reikalingų daiktų ir nulėkė bokšto laipteliais žemyn. Koridoriai neatrodė painūs, žingsniai buvo kiek skuboti ar kupini rytinio greičio ir vėlavimo jausmo. Žingsniuodama link kabineto, Hale pabandė kaip įmanoma geriau sutvarkyti plaukus - šie tesiekė pečius, tačiau lizdu pavirsti galėdavo. Šiandien Auksė buvo pasirinkusi savo mėgstamą aprangą : pilkas kelnes ir baltus, trumpų rankovių marškinėlius. Rankoje laikė apsiaustą, o kitoje lazdelę. Prie pat kabineto durų Marietta užsidėjo koledžą parodantį apsiaustą ir žengė vidun.
Nors ir viduje geros nuotaikos, Hale išorėje atrodė kaip visuomet - jokios šypsenos, pakeltų lūpų kampučių ar gera nuotaika spindinčių akių. Žvilgsnis beveik sukaustantis, o veidas neutralios mimikos. Auksės išorė jau ėmė viską kritikuoti aplink : klasę, lentą, kitus daiktus, tačiau ne profesorę. Tam ji dar neturėjo pagrindo.
Vos tik nugirdusi apie spintą, iškart nusuko savo žydras, šaltas akis į jos pusę. Nieko nesiskirianti. Bet tikras blogis. Pataisiusi savo apsiaustą, (Marietta jo beveik nemėgo) Hale kupina ryžto atšlepsėjo iki pačios spintos. Akys spinduliavo norą išbandyti ir viską patirti, o ranka, kurioje nebuvo lazdelės, švelniai lietė medieną. Auksė žvelgė į šio medinio daikto paviršių bei įžvelgė kiekvieną, net menkutį jo trūkumą. Staiga, kai niekas neturėjo tikėtis, Marietta staigiu judesiu atidarė duris. Užkišusi vieną plaukų sruogą už ausies, Hale įžengė į spintą. Ir pateko visai kitur.
Patalpa, kuri tęsėsi per visą pastatą, priminė seną, nebenaudojamą gamyklą. Nutolusios per visą ilgį, iki kitos sienos priešais, sienoje stovėjo įrengtos durys - savotiškas išėjimas. Ši patalpa buvo suskirsta po aštuonis - šonuose buvę strypai žymėjo jas. Kiekviena iš jų buvo tokia pati. Jos visos buvo lygios.
Apsidairiusi ir galop pamačiusi kiekvieną kampelį, Auksė žengė žingsnelį pirmyn. Užsidegė skaidri lenta, Marietta net nesuvokė kaip ši atsirado.
Pirmoji kliūtis
Raidės vis raitėsi ant nematomo stiklo, o netrukus pasirodė ir pats užduoties apibūdinimas. Rožių labirintas. Hale išgirdo kaip nuo stogo griūna betonas ar kažkas panašaus. Ji tespėjo pakelti galvą ir tai įžvelgti, o tuomet, vaizdas pasikeitė ir Auksė atsirado visiškai kitur. Rožių labirintas. Marietta dar labiau suspaudė lazdelę ir pasileido pirmyn. Ji bėgo ir bėgo pirmyn. Aukšti, tankūs vijokliai dengė viską aplink, o retsykiais žydėjo viena kita rožė. Visiškai uždususi, sustojusi ir beveik jau pasiruošusi pasiduoti, Hale susiprotėjo. Ji tebėgo pirmyn, bet į šonus ne. Šis labirintas visur atrodė taip pat ir tai jai visiškai nepatiko.
- Duro, - ištiesė lazdelę, nukreipė ją į rožę ir leido šviesiam blyskniui lėkti. Visa labirinto siena, o galop ir visas labirintas virto burbulu. Netrukus visas labirintas sudužo it stiklainis, iškritęs iš rankų. Kliūtis išnyko, ji atsirado toje pačioje patalpoje. 
Auksė žengė dar vieną žingsnį - šįkart jau tarp dviejų kolonų.
Antroji kliūtis
Mariettos širdis vis dar daužėsi nuo bėgimo. Dvikova. Ji nespėjo sumąstyti kokia tiksliai tai galėtų būti dvikova ar išvis kokia kova. Tepasikeitė pati patalpa - ji tapo mažesnė. Hale suspaudė lazdelę. Mergiūkštė nemėgo jausti baimės. Auksė taip ir būtų stovėjusi, tačiau į ją, tačiau nepataikė, skrido užkeikimo blyksnis. Mhm, regis, smagu. Marietta pasisuko į pusę, nuo kurios šis užkeikimas atsklido. Stovėjo juodai apsirengęs siluetas, uždengęs net savo veidą. Šis ėmė laidyti burtažodžius. Hale kartais juos atmušdavo, o dažniau bėgdavo, bandydama išvengti. Jų nebuvo lavina, tačiau pakako įbauginti.
- Avifors, - tesugebėjo paleisti šį ir tai nesėkmingai, - avifors!
Antras kartas buvo sėkmingas - siluetas sustingo, ėmė nebegalėti pajudėti. Jį visą užliejo pilkuma ir šis pavirto statuta.
Dar vienas žingsniukas. Auksė kvėpavo giliai. Praeita užduotis sugebėjo išvarginti, tad vylėsi, kad ši nebus baisi.
Trečioji kliūtis
Marietta jautė, kad jos kūnas šilo, o prakaitas galbūt pasieks apsiaustą, tačiau jo nusivilkti ir čia palikti tikrai negalėjo. Varna. Lentelė išnyko, o patalpa beregint susitraukė iki nedidelio kambariuko. Varna? Kas tokio sunkaus? Juodaplunksnis paukštis jau laukė Auksės ir ją bandė persmeigti savo žvilgsniu. Mergiūkštės antakiai susiraukė, tačiau greitai atsileido. Ranka su lazdele buvo šiek tiek priekyje pakelta. Ji testovėjo vietoje ir žiūrėjo į paukštį. To, kas įvyko, Marietta nesitikėjo. Varna puolė ją. Ėmė ją kapoti iš visų pusių, tuo pat metu braižė nagais rankas ir kojas, o veidą atakavo snapu. Hale bandė kaip įmanoma greičiau nuvyti paukštį nuo savęs, bet tik nesėkmingai spurdėsi ant žemės kęsdama skausmą. Sugebėjusi prispausti prie savęs juodaplunksnį, ją užpuolusį paukštį, nukreipė į jį lazdelę. Mėgindamas išsilaisvinti, šis nagais rėžė per kairį šoną, o Hale suklykė. Kęsdama skausmus visur, kur tik lietė varna, Auksė ištarė burtažodį :
- Vera Verto.
Paukštis išnyko. Pavirto sidabrine taure. Marietta ją iškart numetė nuo savęs. Skaudėjo rankas, kojas, kai kur ir veidą. Apsiaustas keliose vietose praplyšo, tačiau Hale tuo nesiskundė.
Ketvirtąjį žingsnį mergiūkštė žengė kupina negilių kūno žaizdų, suveltais plaukais ir beveik išsekusi. Ekrane pasirodė užrašas.
Ketvirtoji kliūtis
Dabar, ji suprato, jog pernelyg pervertino šią profesorę ir jos parinktas užduotis. Tai tebuvo ketvirtasis dalykas, kurį reiks įveikti. Hale turėjo tą padaryti pati. Vabzdžiai. Auksė ėmė dar labiau nieko nesuprasti. Ji jautėsi pasimetusi, išsunkta ir visiokia kitokia. Marietta jau beveik priprato prie patalpos sumažėjimo, tad atkreipė dėmesį tik išgirdusi įkyrų zvimbimą. Šaltas, žydrų akių, jos žvilgsnis pasisuko į tą pusę bei pakraupo. Vabzdys, primenantis musę, šįkart prilygo milžiniškam vorui. Mergiūkštės akys išsiplėtė ir ši ėmė klykti visa savo gerkle. Išsirėkusi atkreipė dėmesį šio vabzdžio bei šis ėmė grėsmingai artintis. Zvimbesys garsėjo, o dabar Hale pamatė ir geluonį - vos spėjo sprukti į šoną, kad nepataikytų jai į galvą. Prasidėjo beviltiškumo kupinos lenktynės su laiku, paremtos šios vietos griovimu. Nebegalėdama daugiau bėgti, nes pargriuvo ir išseko, Auksė žvelgė į vabzdžio akis. Jos skleidė emociją, kurią ji pavadino jokia.
- Lapifors!
Vabzdys nublokštas skrido iki priešais buvusios sienos. Pavirtęs paprasta knygiūkšte, liovėsi zvimbti. Tik kodėl vabzdžiai? Užduoties apibūdinimas kėlė šiokių tokių abejonių. Ji dar nebuvo atsistojusi bei pakilusi nuo apdaužytos sienos, kai išgirdo zvimbimą. Mažiausiai trijų, tokių pačių padarų zvimbimą. O vargeli...

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • V kursas
  • *
  • 114
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Antroji pamoka visiems kursams
« Atsakymas #2 Prieš 1 metus »
Berniukas išsivertė iš lovos ir apsirengė nė nežvilgtelėjęs į veidrodį. Kaip visada. Jeigu jau kalbėti apie tai, kaip jis jautėsi šį rytą, labiausiai tiktų apibūdinimas niekaip. Kaip visada. Iš tiesų, Sebastianas norėjo tiesiog sugrįžti į lovą ir pragulėti ten visą dieną, bet turėjo bent kartą pasirodyti pamokose. Juk visai nenorėjo likti pirmam kurse. Ir jei atvirai, visai nesuprato pagal ką kepurė sprendžia dėl koledžų. Matė ne vieną mokinį, kuris savam koledže visiškai nederėjo ir suprato, kad greičiausiai vienas iš jų yra Azrielis. Nors jam būtų tikęs bet koks koledžas, kad tik nereiktų grįžti namo pas tėvus. Pirmakursis pasiėmė kelias knygas tai pamokai į kurią ėjo. Juk tikrai nesiruošė kaip kitos išprotėjusios varnos nešiotis daiktų, kurių neprireiks turbūt niekada. Galiausiai, palikęs varno nago bokštą, Sebastianas nužingsniavo į transfigūracijos klasę. Numetęs daiktus ant paskutinio suolo, klestelėjo ant kėdės. Bejausmės akys, kurios nerodė jokio susidomėjimo ar atvirkščiai - nuobodulio, greitai apžvelgė klasę. Pirmiausia jis atsisuko į profesorę ir tik truputį linktelėjo galva pasisveikindamas. Išgirdęs pamokos temą, Azas kilstelėjo antakį ir atsistojo, ramiais žingsniai priėjo prie visiškai paprastos spintos ir pravėrė duris. Tačiau vos įlipus į ją nieko nebeliko.
Pirma kliūtis
Nedidelis kambarys, kitoje jo pusėje durelės, o viduryje kambario stovėjo kelią užtvėręs, milžiniškas voras, kuris iš lėto artėjo link berniuko. Gerai, kad Sebastianas nebijojo vorų, jam jie buvo tiesiog. Bjaurūs. Šlykštūs gamtos padarai, kurių bala žino kodėl daug žmonių bijo.
- Vera verto,- ištiesęs lazdelę ištarė. Berniukas net kiek nustebo, kai voras iš karto pavirto į vandens taurę. Sebastianas greitai perėjo per kambarį ir atidarė net neužrakintas duris.
Antra užduotis
Jis stovėjo akvariume, o gal sandarioje, stiklinėje dėžėje, o Sebastiano kojas iš lėto sėmė vanduo. Jau iškart suprato, kad teks kažkaip išsilaisvinti, bet galva buvo lyg išplauta. Visiškai tuščia. Jis trenkė su delnu per stilą, bet jis buvo visiškai tvirtas. Galiausiai, kai vanduo pasiekė pilvą, pirmakursis tyliai sušnabždėjo:
- Diffindo,- stiklas iš lėto suskilo ir subyrėjo į šipulius net napaliesdamas Azrielio. Jis greitai išlipo iš dėžės, kurios vanduo sėmė visą patalpą.
Trečia užduotis
Šį kartą net nereikėjo prieiti prie durų. Vaizdas ir patalpa išnyko, o jis nusikėlė į lauką. Aplinkui buvo tik tuščia laukymė, jokios kliūties, užduoties, visiška tyla ir ramybė. Bet juk tai negalėjo būti tiesa, ar ne? Žinoma, neilgai trukus pasigirdo keistas garsas. Įsiklausęs suprato, krankimas. Link jo skrido varna. Ne, ne viena, visas būrys varnų.
- Velnias,- nusikeikė Sebastianas. Visos varnos pradėjo kapoti jį savo snapais ir draskyti aštriais nagais,- Lapifors!- sušuko iš visos likusios jėgos, kurios dar nepasiglemžė bjaurus skausmas. Viena po kitos varnos nukrito ant žemės. Jų jau nebesimatė, tik mieli ir lyg niekuo nekalti kiškučiai. Sebastianas nusispjovė ir pradėjo žingsniuoti lauku. Netrukus akyse vėl viskas išnyko.
Ketvirta užduotis
Pamatęs jį supantį vaizdą, Sebastianas net pajuto širdį suplakant greičiau. Visą žemę dengė žmonių lavonai arba vos vos leisgyviai. Geriau įsižiūrėjus, dauguma jų kvėpavo, bet buvo visiškai išėję iš proto, kiti, dar sugebantys kažką daryti, klykė. Netoliese stovėjo pulkas neaiškių padarų. Jie buvo tolokai, tad nebuvo įmanoma aiškiai jų pamatyti. Bet netrukus atsklendė šaltis, o Sebastianui į galvą pradėjo lįsti blogiausi jo prisiminimai. Dabar net nereikėjo aiškiai pamatyti padarų. Viskas ir taip buvo aišku. Psichai. Tik ne jie. Taip negaliu. Nebegaliu. vien tokios mintys plaukiojo Azo galvoje. Gynėjo išsikviesti jis negalėjo. Per mažai gražių prisiminimų turėjo. O ir tie keli nebūtų galėję iškviesti gynėjo.
- Duro!- sušuko ir psichas pavirto akmeniu. Žinoma, realus toks padaras net nesureaguotų, bet šis pasidavė. Sebas pajautė, kad jo jėgos silpsta. Kai kurie padarai nepasidavė berniukui iš pirmo karto, kiti ir iš antro, bet, galiausiai, visi iki vieno buvo tik statulos. Vaizdas išnyko. Prieš akis nebeliko nieko.
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Antroji pamoka visiems kursams
« Atsakymas #3 Prieš 1 metus »
 Tada Robertas sėdėjo tuščiam kambarį su pilkom sienom. Nebuvo nė langų, nė durų. Apsižvelgęs vaikinas pradėjo jausti kaip kažkas 'muša' jį per veidą. Nesupratęs vaikinas, atmerkė akis o ten buvo jo naminis augintinis kuris Kristoferį taip 'žadino'. Super tiesiog... Kiek nustebęs pagalvojo bei su rankomis pastūmė savo augintinį ir vaikinas atsistojo iš lovos. Na ką gi, Robertas uniformos užsidėti niekaip nenorėjo. Ji atrodė pagal Krisą kvailai ir pati buvo nelabai jam patogi. Velniop tas taisykles ir vaikinas apsirengė juodus džinsus, baltus sportbačius ir dideli megztinį su tokiu gobtuvu. Tada jau kaip ir viskas buvo. Kristoferis buvo pasiruošęs išeiti iš klastūnyno berniukų kambario. Pasižiūrėjęs į tvarkaraštį, pirma pamoka buvo transfigūracija. Na ir ką gi, vaikinas gal kiek dar būdamas mieguistu ir kiek tingiai, vos išėjo iš klastūnyno berniukų kambario.
 Ir jau po kiek laiko, vaikinas įžengė su pirmu žingsniu į transfigūracijos klasę. Apsidairęs vaikinas iškarto pradėjo ieškoti tų sėdmaišių. Kur tie sėdmaišiai??? Pradėjo dairytis po klasę ir ar tada jis buvo aklas ar ką, bet niekaip negalėjo juos pastebėti.
 Tik mokytojai pradėjus kalbėti, vaikinas tada tiesiog atsisėdo ant tų grindų ir viskas. Bet turbūt atsisėdo jis veltui, nes iškarto jau ir reikėjo stotis ir eiti link spintos. Eh... Vaikinas atsiduso ir nusivalė kelius bei nusižiovaujo. Robertas pradėjo abejoti ar jam išvis kas nors pavyks, nes jis dabar su malonumu paimtu atsigulti ant tų grindų ir trumpai pamiegotų. Na, bet ką gi. Atsistojęs vaikinas nuėjo link spintos....
                                           
Pirmoji kliūtis
Buvo kažkokia duobė, o viršuje matėsi dideli kalnai. Tai priminė tuos tokius kaip kanjonus, bet čia viskas buvo šalta, apledėta, ir jautėsi kaip krito sniegas. Viskas buvo labai tikroviška. Štai mano pirmoji kliūtis... Apgalvojo vaikinas ir pradėjo dairytis.. Akmenys. Iš viršaus, lyg iš nieko pradėjo kristi dideli akmenys. Iš viso jų buvo keturi. Bet užtat jų dydis... Įkvėpęs, bei iškvėpęs, vaikinas pasistengė nepanikuoti, o mintyse prisiminėt kokį nors burtažodį...
- Ebublio! - Ištarė burtažodį taip keturis kartus į tuos akmenys, kurie staiga pavirto dideliais burbulais. Tada jau pasidarė netgi ne baisu, o atvirkščiai - linksma. Nes matyti tokius didelius burbulus.. Bet visgi, vaizdas pradėjo vis silpniau matytis...
Antroji kliūtis
Tada jau Kristoferis atsirado po vandeniu. Bet kaip ne keista, klastuolis galėjo lengvai kvėpuoti ir pas nesijautė būdamas šlapiu. Tik reikėjo plaukioti. Na tai nebuvo jam didelė problema. Bet pasirodė tada didesnė. Ten pasirodė gan didelis iš senų knygų mitologijų - krakenas. Vaikinas kiek išsigandęs pradėjo plaukti atgal ir taip nuo jo bėgti, kol neapgalvos kokį burtažodį panaudoti. Bet čia buvo ne ta situaciją, reikėjo greitai galvoti.
- Piscifors, - Ištarė burtažodį ir tas krakenas pavirto maža žuvimi. Vaikinas tik spėjo atsidusti...
Trečioji kliūtis
Robertas atsirado tada dykumoje. Buvo nežmogiškai karšta ir vaikinas pradėjo jausti troškulį. O priešais Kristoferį pasirodė skorpionas, kuris pasirodė labai vikriu. Nuo kada jie tokie greiti ir vikrūs? Vaikinas pagalvojo ir jau norėjo pradėti paleidinėt transfigūracijos burtažodį, bet nusitaikęs, skorpionas jau buvo šalia jo ir vos ne įgėlė. Krisas išpūtė akis ir iškarto patraukė kojas.
- Duro, - Ištarė burtažodį, bet nepataikė. Kristoferis pasimetęs nežinojo, ką daryti todėl pradėjo bėgti. Bet kažką užkliuvęs, Krisas nukrito ant smėlio ir atsisuko.
-Duro! - Dar kartą pakartojo burtažodį, kas tada jau pavyko... Kuo toliau tuo sunkiau.
Ketvirtoji kliūtis
Kristoferis tada atsirado kapinėse. Buvo didelis rūkas ir jautėsi šaltis. Tai nepalyginsi su ta dykuma. Iš vieno kapo išlindo tikrų tikriausias zombis. Kuris nedelsiant pradėjo pult Kristoferį. Vaikinas vos neišsižiojo tai pamatęs. Bet suspaudęs stipriau burtų lazdelę jau pasiruošė tart burtažodį, bet kažkas atsitiko ne taip. Zombis užpuolė pernelyg greitai ir įkando! Vaikino akies obuoliai vos neiškrito turbūt, tai pamatęs, bei nedelsiant tas pradėjo panikuoti, kad tas tuoj pataps pats zombiu ir turės valgyti žmonių smegenis. Na, bet vaikinas vis pradėjo save teisint, kad tai tiesiog užduotis. Todėl nedelsiant vaikinas buvo pasiruošęs dar kartą panaudoti burtažodį.
- Scribblifors - Pradėjęs greitai ir giliai kvėpuoti, ištarė burtažodį ir tada jau pataikė į zombį kuris pavirto balta plunksna. Tai buvo tik ketvirta kliūtis, o vaikinui reikėjo dar tiek pat juos įveikti....

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • V kursas
  • *
  • 114
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Antroji pamoka visiems kursams
« Atsakymas #4 Prieš 1 metus »
Penkta kliūtis
Sebastianas pajuto, kad negali pajudėti. Atsimerkė. Jį supo visiška tamsa, bet netrukus, sumirgėjus, užsidegė trys blankiai šviečiančios lempos. Netoliese stovėjo tobulo grožio mergina, bet akių vietoje buvo tik juodi plyšiai, o nagai buvo tokio ilgio, kokio berniukas niekada nematė. Metaliniai nagai. Pats Sebastianas puvo supančiotas virvėmis. Moteriškė pasilenkė ir vienu savo nagu perbraukė varnui per skruostą. Jis pajuto didžiulį skausmą. Netrukus, ji perpjovė virvę tos rankos, kuri laikė lazdelė. Azas nieko nelaukė.
- Ducklifors,- suriko ir padaras pavirto į ančiuką. Kas galėtų pagalvoti?

Šešta kliūtis

Tas pats ančiukas vis dar tupėjo ant grindų, bet šiosios sudrebėjo ir iš po žemių pradėjo augti siena. Aukšta, stora ir akmeninė. Ji visiškai užstojo Sebui kelią.
-Diffindo,- susikaupęs ištarė. Žinoma, atsitraukė toliau nuo sienos, nes akmeniniai luitai pradėjo kristi ant žemės. Pavyko. Siena nugriauta.

Septintoji kliūtis

Sienai nugriuvus, jokios patalpos už jos nebebuvo. Laukymė. Sebastianas greitu žingsniu nužingsniavo link jos. Vos įžengus, už nugaros nebeliko sienos trupinių. Tik laukas. Aplink vien gėlės ir grožis, kurio berniukas nesugebėjo matyti. Bet galbūt šį kartą jam tai ir padėjo, nes atidžios akys pastebėjo vijoklius, slenkančius link jo žeme. Spygliuoti ir stori.  Vaikinukas nukreipė į juos lazdelę.
-Scribblifors,- ištarė ir visas laukas pasidabino baltomis kaip sniegas plunksnomis.

Aštuntoji kliūtis

Ta pati laukymė. Nieko daugiau. Bet viduryje jos, toliau nuo Sebastiano, ant kėdės sėdėjo berniukas. Pakėlė piktas, tamsiai rudas akis. Atspindys. Sebastiano atspindys. Jis laukė sėdėdamas ant tos medinės, visai paprastos kėdės. Tada pradėjo kalbėti. Didžiausios Sebastiano baimės balsu. Jo tėvo balsu. Kalbėjo visokiausias bjaurybes. Visaip stengėsi sumenkinti varną.
- Ebublio,- be jokio jausmo ištarė Azrielis. Atspindys pakilo į orą burbulų pavidalu. Netoliese atsirado durelės. Medinės. Sebastianas priėjo ir nulenkė rankeną. Žengė į pasirodžiusią tamsą. Po kiek laiko akis pasiekė šviesa ir mokyklos šurmulys. Ta pati transfigūracijos klasė. Tie patys nuobodos aplink. Sebastianas visiškai ramiu žingsiu nuėjo link savo vietos ir atsisėdo. Baigta. Lyg nieko ir nebuvo nutikę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 687
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Antroji pamoka visiems kursams
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
Auksė įsitvėrusi kambariuko kampo, šiaip ne taip atsistojo. Ant rankų ir veido matėsi apdraskymai (tai buvo varnų ženklas), o plaukai suvelti taip, lyg ji būtų jų nešukavusi keletą savaičių. Ji vos išlaikė rankoje lazdelę, net nejausdama kaip visas jos kūnas virpėjo. Pasirodė dar trys milžiniški vabzdžiai ir Marietta pasiruošė jų atakai, o tiksliau tik pasilenkė žemyn bei užsidegė galvą rankomis. Mergiūkštė nebeturėjo jėgų gintis ar kovoti, tad dabar tetroško pasiduoti. Tyla. Zvimbimo nebesigirdėjo. Hale lėtai pakėlė rankas nuo galvos ir išsitiesė. Ji vėl stovėjo tarp kolonų. Mhm, regis, palengvinimas. Žingsniukas pirmyn, link penktosios užduoties. Kiekvienas naujas, net ir nedidukas proveržis pirmyn, buvo šioks toks laimėjimas.
Penktoji kliūtis
Auksė visiškai nelaukė kas pasirodys tame skaidriame ekranėlyje. Ji ir taip vos išstovėjo, jautėsi pavargusi bei išsekusi. Visame šitame kliūčių ruože Marietta įžvelgė šį tą gero - sugadintą apsiaustą. Apsiaustą, kurio mergiūkštė visiškai nemėgo. Pupos/monstrai. Ta prasme? Marietta nespėjo įsižiūrėti geriau, kai kolonos ėmė nykti ir pasirodė kambarys, kuriame vietomis matėsi jos nedidelės kraujo dėmelės, mėtėsi taurė, o kas buvo daugiau Hale nerūpėjo. Suspaudusi lazdelę ji laikėsi šalia sienos, it pasiruošusi bėgti, bet je gintis. Tuomet Auksė išvydo. Išvydo jos ūgio, violetinės spalvos pupelę su nupieštu veideliu. Neatrodė, kad ši, iš dalies miela būtybė (o gal padaras?), galėtų ką nuskriausti. Taip mane Marietta, tačiau jai nepavyko išvengti pupelės smūgio, kurio dėka ji perskriejo visą kambarį ir smarkiai trenkėsi į sieną. Už ką man taip? Paprastų įbrėžimų neskaudėjo, tačiau Hale jautė kairiajame šone dilkčiojimą ir dabar prisidėjusį visos nugaros skausmelį. Mergiūkštė atsistojo vėl. Lazdelė vis dar tebuvo jos delne, o pupelė artinosi dar sykį.
- Vera verto.
Daugiau nieko neusgalvojusi, Hale sumurmėjo burtažodį. Tik, deja, violetinė pupelė/monstras spėjo išsisukti ir taip pat griozdiškai artėjo jos link.
- Vera verto!
Antrąkart sušuko garsiau ir užtikrinčiau. Pupelė jau taikėsi nusviesti Auksę dar kartą, tačiau per akimirksnį virto sidabrine taure.
Žingsniukas dar kartą. Jėgų vis mažėjo ir mažėjo, Auksė net ruošėsi klausti savęs, kaip dar sugebėjo stovėti, judėti ir galvoti.
Šeštoji kliūtis
Nagi, nustebinkim mane. Be jėgų likusią pirmakursę su žaizda kairiajame šone ir suplėšytu apsiaustu. Triakės katės. Vaizdas vėlgi išnyko, o tas pats mažutis kambariukas jau ėmė erzinti.
- Meu.
- Miaaaaaau.
- Meu.
- Miaaaaaau.
Auksė pasuko galvą link tos pusės, kurioje girdėjo dviejų kniaukiančių kačių balselius. Marietta išvydo dvi kates. Viena rožinės spalvos lyg cukraus vatos debesėlis su (vajetus!) trimis geltonomis akimis, o kita visiškai juoda it anglis taip pat su trimis, tik žydromis akimis. Marietta stovėjo suglumusi visiškai nieko negalvodama. Vos tik keisti, dėmesį kaustantys gyvūnai atkreipė į mergiūkštę dėmesį, ėmė artintis. Tik jau nebekniaukdami. Hale stovėjo ir nieko nedarė. Ką gi gali padaryto katės su trimis akimis? Kaip tik svarstant šį klausimą, juodaplaukė katė suleido jai į koją nagus. Suleisti nagus į koją. Auč.
- Lapifors!
Auksė spėjo paversti knygele raisvąją katę, kuri jau bandė šokti jai ant galvos.
- Lapifors!
Katė, kuri tik dabar ištraukė nagus iš Mariettos blauzdos, pavirto apdriskusia knygiūkšte.
Sunkių žingsnių tarp kolonų eilę sekė lengvesnis, nors ir skausmingas, didelis žingsnis pirmyn, prie priešpaskutinės užduoties.
Septintoji kliūtis
Dabar Marietta nesitikėjo nieko. O ko tokiu atveju reiktų tikėtis? Akmenys. Vos tik pasikeitė kambarys, viską ėmė dengti krūva akmenų. Atrodė, kad jie sudarė sieną, kurioje nebuvo jokio išėjimo.
- Duro.
Ilgai nemąsčiusi, Marietta pavertė didžiausią akmenį muilo burbulu, o paskui jį ėmė kiti taip pat virsti burbulais bei kilti aukštyn.
Paskutinis žingsnis. Hale jau matė duris, įsivaizdavo, kaip grįžo iš šio kliūčių labirinto, kaip viskas baigėsi.
Aštuntoji kliūtis
Auksės akys nuolat krypo į duris. Tik vienas žingsneliukas ir ji dings iš čia visam laikui. Tačiau ji dar turėjo pasistengti. Piratas. Auksė jau įprato, tad net nekreipė dėmesio į pasikeitusią aplinką. Atkreipė dėmesį tik išgirdusi ginklų žvangesį.
- Avifors!
Ji kuo greičiau nukreipė lazdelę į siluetą ir pavertė šį statula. Net nesuteikė progos pabandyti ją užpulti. Žaizdų mergiūkštei buvo ir taip gana.
Paskutinis žingsnis. Virpančios rankos vos pravėrė duris. Marietta beveik išgriuvo iš spintos. Kojos šiaip ne taip laikė kūno svorį. Kabinetas bandė priminti, kad ji viską padarė. Kad ji tai įveikė. Nesvarbu, kad su skaudžiančia nugara, suplyšusiu apsiaustu,
daugybe apdraskymų ir žaizda kairiame šone, tačiau ji stovėjo. Baigta. Viskas baigta.

*

Neprisijungęs Roana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • „Tobulų nėra“
Ats: Antroji pamoka visiems kursams
« Atsakymas #6 Prieš 1 metus »
Profesorė stebėjo visus 3 vaikus. Kliūtis stengėsi padaryti įdomias, vylėsi jog vaikams patiko. Vaikai įpusėjo ir pačiai pamokai įpusėjus, bent jau 2 iš jų tai padarė. Vyriausias iš jų, berods Kristoferis Remarkas, neskubėjo atlikti užduoties, o tiksliau nespėjo su laiku. Blondinukė su smalsumu žiūrėjo į du tikrai gabius mokinius - varniukus Auksę ir Sebastianą. Net nepastebėjo, kaip greit pralėkė likęs pusvalandis. La Querto išblaškė išgirstas varpas. Pakėlusi akis pastebėjo jog varniai jau klasėje, klastuolis vis dar spintoje. Burtų pagalba mokytoja ištraukė Remarką, pradedantį 5-tąją kliūtį ir spintos.
- Šiandienai pamoka baigta, Kristoferi apgailestauju, bet nespėjai per valandą pereiti ruožo. Tikiuosi kitą kart labiau pasiseks. Iki pasimatymo. - Išėjo su mokiniais iš klasės bei ją užrakinusi nuėjo savais reikalais.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019