Keista, kaip pastaruoju metu Šarlotė pamokų teorinę dalį tiesiog... praleisdavo. Vietoj to, kad kaip visi kiti, padorūs mokiniai, atsakinėtų į mokytojos užduodamus klausimus, ji tik skvarbiu žvilgsniu stebeilydavosi pro langą, o šią Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką ji spoksojo į kiemo visumą, tarsi ją permatytų kiaurai. Atrodo, kad ji, ne taip kaip kiti, ten sugebėjo įžvelgti kažką daugiau negu tik žalią žolę ir medžius, kuriuose džiaugsmingai žaidė saulės spinduliukai. Kadaise vienas mielas sociopatas yra sakęs, ,,Jūs matote, bet nepastebite". Na, ši varnanagė buvo ta, kuri visumoje kažką pastebėjo. Deja, tas kažkas buvo ne kas nors poetiškai gražaus, o tik egzaminai, kurie buvo jau visai ne už kalnų, galima sakyti, visai ant nosies galo. Ko gero, ta mintis ir paskatino merginą iš savotiškos minčių palėpės sugrįžti atgal į klasę, kur mokytoja kaip tik aiškino pamokos praktinę užduotį.
O užduotis iš tiesų buvo įdomi, tik gal kiek bauginanti. Atimti paslaptį iš kažkokio sunkiai palaužiamo padaro? Skamba nuostabiai, - sarkastiškai pagalvojusi šyptelėjo. Ji atsistojo ir nupėdino prie dėžės su nešyklėmis ir, pasičiupusi pirmą pasitaikiusią (seną, papilkėjusį ir įdužusį arbatinuką) sugrįžo atgal. Viena tokios užduoties jokiu būdu nebūtų vykdžiusi, tad tik su trenksmu padėjo arbatinuką ant žolės, jo vos nesudaužydama (o tai keista, nes žolė gana minkšta), ir tarstelėjo šalia jos visą laiką sėdėjusiai sesei:
- Pasiruošusi?