[Alisa Faun]

Alisa pramerkė savo akis. Dar vienas rytas, dar viena diena... - pamanė mergina ir pasirąžė. Išlipusi iš lovos mergina iš spintos išsitraukė megztinį, apsiaustą ir pažvelgė pro langą. Lauke neįprastai švietė saulė. Nužingsniavusi prie lango jį atvėrė ir iškišo galvą. Užuodė pavasarį. Lengvą vėjelį medžiuose ir pačius medžius. O jos veidą glostė neįprasta tokiam laikui šiluma.
- Na ką gi, gal jau vis dėl to atėjo pavasaris? - sušnibždėjo prisimindama dar prieš kelias savaites betirpstantį sniegą. Palikusi pravertą langą ji greitai įkišo megztinį atgal į spintą ir suradusi savo lagaminą ištraukė gėlėtą palaidinę. Greitai persirengusi mergina pagriebė daiktus ir išlėkė iš savo miegamojo.
Koridoriuose jau būriavosi daug mokinių, bet visi žinojo, kad popietę koridoriai bus tušti, mat visi keliaus į kiemą. Faun iš karto nė nelaukdama popietės patraukė iš Hogvartso pilies link ežero. Čia turėjo jau netrukus prasidėti magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka. Atsisėdusi ant dekučio kurį tvarkingai pasitiesė ant žolės mergina išklausė profesorės. Klausydama jos nurodymų ji užsimerkė ir pradėjo galvoti paslaptį. Bet aš neturiu jokių paslapčių... - pamanė. Nors gal? - ir iš karto prisiminė vasarą. Puiku.
Išgirdusi klausimą švilpė pakėlė ranką ir pabandė atsakyti:
- Kiek žinau Hermio trejetas, kitaip dar vadinamas vagių trejetu. Šį trejetą sudaro anksčiau minėti interviai ir morijos. Nesu tikra kaip vadinasi trečiasis gyvūnėlis, bet manau, kad jis vagia paslaptis, bei žmonių troškiamiausias fantazijas ar norus, o tada žmonės nuleidžia rankas ko nors siekdami.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianas išsivertė iš lovos ir priėjo prie lango. Delnai atsirėmė į nedidukę palangę ir apžvelgė matomą vaizdą. Saulė, ir atrodo, kad lauke palyginus šilta. Jau net ir žolė pasirodė. Baigėsi žiema. Azrielis apsirengė paprasta uniforma ir dėl viso pikto kaklą apjuosė varno nago šaliku. Nusileido laiptais ir patraukė link magiškų gyvūnų priežiūros pamokos. Ji kaip visada vyko prie ežero ir Sebastianui net nebuvo gėda, kad jau pavasaris, o jis dar nebuvo nei vienoje, šio dalyko pamokoje. Jam tiesiog nerūpėjo. Tačiau dabar, kai viena varnė išpliurpė ką veikė praėjusiose pamokose, berniukas kaip ir kiti mokiniai kulniavo link ežero pakrantės. Priėjęs, mandagiai pasisveikino su profesore ir atsistojo kiek nuošaliau. Visai nenorėjo sėdėti prie kitų moksleivių. Žinoma, nenutolo per daug, juk nenorėjo ko nors neišgirsti. Sebas, kaip lieptas prisiminė savo paslaptį, kuri namuose... jeigu taip juos galima pavadinti, visai nebuvo slapta, bet Hogvartse niekas apie tai nežinojo. Šį kartą jis nusprendė pasisakyti, kad ir kaip retai tai darydavo.
- Manau, kad trečiasis gyvūnas gali pavogti žmogaus paslaptis,- pakartojo kažkurios mergaitės atsakymą,- o visi trys jie vadinami Hermio trejetu, nes, kaip keletas ir minėjo, Hermis, graikų mitologijoje yra vagių globėjas,- pasakė. Galbūt nebuvo pirmas, kuris pasakė panašų atsakymą, bet bent jau kažką pasakė, o ir iš tiesų taip manė.

[Hilarya Western]

Saulei kaitinant veidą Hilarya maloniai šypsojosi. Šiandien tokia keista diena. Danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Atrodė, iš karščio viskas pataps karšta dykyne.
Pasisveikinusi su profesore, nuėjo nuošaliau viską stebėti. Ši pamoka buvo viena jos mėgstamiausia, bet baltaplaukė šią dieną neturėjo ūpo. Jai buvo labai sunki diena nuo pat ryto, o dar tas karštis varė iš proto. Jai kartais norėjosi dingti iš šio pasaulio.
-O galbūt jis kaip tik jas saugo ir mums primena praeities įvykius? -Mąstė mergaitė. -Hermis susijęs ir su mirusiųjų pasauliu. Jei vis trečiasis gyvūnas nesaugo mūsų paslapčių, tai jas gali nešti anapus arba mirusiųjų parnešti čia, -Įsitempusi kalbėjo.
Turbūt kalbėjau labai kvailai.

[Alison Montgomery]

Ahhh... Pirmoji Alison diena Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Mergaitė ramiai deliojosi knygas į spintą. Pasiemusi pamokų tvarkaraštį, pažvelgė į jį ir nusišypsojo. Magiškų gyvūnų priežiūra. Mergina žinojo, kad pamoka jai patiks, juk ji taip mylėjo gyvūnus! Taylor jau nebuvo, matyt bus išėjusi į pamoką. Alison pasiemė vadovėlį ir išėjo iš kambario.
Mergaitė žingsniavo koridoriumi. Į kabineto pusę ėjo visai nedaug žmonių. Alison pravėrė klasės duris ir įėjo į vidų. Mokytoja sedėjo prie stalo, klasė jau buvo pilna mokinių. Mergaitė prisėdo šalia pusseserės, jos susimirksėjo.
Prasidėjo pamoka. Mokytoja uždavė klausimą. Alison pakėlė ranką.
- Profesore, man atrodo, jog Hermio trejetas taip vadinamas dėl to,kad visi šie padarai yra susiję su mūsų praeitimi, taigi ir prisiminimais,paslaptimis. Trečiasis padaras tikriausiai saugo mūsų paslaptis...

[Rosemarie Mortimer]

Šįkart Rosemarie buvo pamaloninta tokia gausa teisingų atsakymų, nors būta ir keleto greičiausiai uždaužusių Dievui langus. Na, bet juk negali absoliučiai visiems pasisekti. Ir visgi, jaunoji profesorė vis tiek pasidžiaugė, jog toji mažytė užuomina pamokos pradžioje bent kai kuriems mintyse suvedė visus palaidus galus į vieną dailų mazgą.
– Teisūs buvo teigusieji, jog Hermio trejeto pavadinimas kilo nuo graikų dievo Hermio, kuris žinomas ir kaip vagių globėjas, ir jog mūsų trečiasis magiškasis gyvūnas (kuris vadinamas, beje, serafinu) grobsto ne ką kitą, o svetimas paslaptis. Taigi po du taškus gauna panelės Pang, Finitsis, Darcy, Eris ir Faun bei ponaitis Herondeilas. Taip pat du taškai skiriami Gotfreinei, kadangi labai gerai pastebėjo, jog serafinai gali nebūtinai jas vogti, tačiau ir apsaugoti ar kur nors pernešti – tai priklauso nuo to, ar padarėliai prijaukinti (jei taip, tai kokių tikslų yra vedami šeimininkai), ar ne. Na, o Hale, Hinkley, Rivers, Karter ir Montgomery gaunate po vieną už pusiau teisingą atsakymą. Likusiesiems, deja, šįkart nepasisekė.
Rausvaplaukė pasukiojo saulėje besimaudančias kojas bei perbraukusi sušilusius plaukus, nustūmė šiuos nuo veido. Pavasario vėjelis tikrai neleido laiko perniek, tad ir profesorė, nusprendusi sekti jo pavyzdžiu, išsitraukė savąją lazdelę. Lengvai ją kilstelėjusi pamakalavo ja ore ir virs galvos ėmėsi rasti nepamainomas jos pamokų triukas – naujojo gyvūno, serafino, atvaizdas.
Jo formos buvo itin išskydusios ir neaiškios, kūnelis, kaip ir galūnės, liesas ir ištįsęs, beplaukis, pilkšvos spalvos, tad iš pirmo žvilgsnio primenantis šešėlį, galintį pralįsti pro menkiausius tarpelius. Na, tiesą sakant, tai ir buvo pagrindinė jo maskuotė. Akiduobėse baltavo nieko (bent jau aplinkinio pasaulio) neregintys akių obuoliai be jokių vyzdžių ir rainelių. Na, pats magiškasis gyvūnas atrodė kiek neįprastai, gal truputį net šiurpokai, tačiau realybėje nebuvo piktybinis – paprastas, mažai veiksnus gyvis, išmokęs pasislėpti arba atbaidyti savo išvaizda.
– Keletas buvote apsirikę manydami, jog Hermio trejetas, tai koks nors trigalvis gyvūnas, bet kaip ir nebe pirmą kartą akcentuoju, šitaip ir ne kitaip tiesiog vadinami visi trys gyvūnai – interviai, morijos bei serafinai – kartu. Interviai vagia materialius mažmožius bei krečia išdaigas, morijos tenkinasi aplinkinių prisiminimais, na, o serafinai – paslaptimis. Dėl savęs kitų paslaptis jie ištraukia retai; tai daro kitų paprašyti, o pasisavintas paslaptis perneša ir atskleidžia jų norėjusiam žmogui. Taip pat saugomas akimirkas galima patikėti ir savo noru – serafinų globoje yra gerokai didesnė tikimybė, jog jos bus išsaugotos, mat išpešti paslaptį prieš šio magiškojo gyvūno valią yra praktiškai neįmanoma. Galima jį įtikinti meilikavimusi bei taip apgauti, bet tai padaryti taip pat sunku. Dar vieni iš įdomesnių faktų yra tai, jog serafinai neregi, taip pat nekalba ir apskritai neskleidžia jokių garsų, tačiau gali susijungti mentaliniu ryšiu, kadangi būtent taip perima paslaptis. Be abejo, tai leidžia jiems bendrauti vaizdiniais su kitais.
Rose trumpam nutraukė savo monologą bei tylomis susimąstė, ką dar turėtų paminėti. Mintyse permetusi pagrindinius faktus, galiausiai liko patenkinta, tad prisitraukusi šalimais gulėjusią dėžę bei atvertė ją. Viduje sumesti gulėjo patys įvairiausi daiktai, nuo tuščių skardinių iki dulkinų batų, pametusių padą.
– Kadangi Hogvartso teritorijoje šių sutvėrimų nėra, tad pagalvojau, jog praktiką bus smagu atlikti ir kitoje aplinkoje. Čia, – mostelėjo į dėžės turinį, – yra nešyklės. Galite dirbti tiek poroje, tiek po vieną, tad čiupkite vieną iš šių nešyklių ir būsite nukelti į tą vietą, kurioje tikrai aptiksite serafiną. Tai gali būti ir miškas, ir miesto skersgatvis, mat šie paslapčių grobėjai gyvena visiškai bet kur. Na, o jį aptikus jūsų užduotis bus bet kokiais jūsų sugalvotais būdais išpešti jo turimą paslaptį. Bent viena tikrai bus, mat serafinai negali gyventi tušti. Greičiausiai tai bus koks nors jau seniai nebegyvenančių žmonių slėpinys, todėl per daug nesijaudinkite ir tik nepamirškite, jog prievarta čia menkai padės.
Mergina, galiausiai viską išsakiusi, padėjo dėžę arčiau mokinių, palikdama jiems daugiau erdvės. Juk nenorėjo, jog grįždami suliptų vienas kitam ant galvų.
Grįždami, – nežinia koks pamirštas reikalas sukirbėjo jos galvoje. Truko dar pora minučių, kol ji galiausiai prisiminė, ką buvo pamiršusi, o tada, kaip tik mokiniams jau nusičiupus nešyklėmis paverstus daiktus, paskubomis šūktelėjo:
– Tik nepameskite savo nešyklių! Jos sugrąžins jus ir atgal.


// Jeigu kam vis dar neaišku: parašote pamokoje nedidelį post'ą apie tai, kaip iškeliaujate, tuomet susirandate neužimtą Pasaulio lentos temą ir joje, poroje arba vieni, sukuriate minimaliai dviejų išsamių post'ų RPG apie tai, kaip atliekate užduotį. Kai viską baigiate, parašote dar vieną nedidelę žinutę šios pamokos temoje apie tai, kaip grįžtate, o jos gale paliekate nuorodą į RPG.
Jeigu dirbate po vieną, tuomet reikia rašyti ne vienoje temoje (kadangi doublepost'inti negalima!), o dviejose: į vieną atkeliaujate, o tuomet, ar vydamiesi magiškąjį gyvūną, ar dar dėl kokių nors kitų priežasčių, persikeliate į kitą bei ten užbaigiate darbą ir grįžtate čia. Taip pat primenu, jog pranešimai turi būti itin išsamūs ir kokybiški, nes du – labai jau nedaug.

Atlikti praktikos užduotį galite iki vasario 15 dienos.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Berniukas kiek šyptelėjo. Galbūt jam reik dažniau kalbėti? Du taškai atrodė visai neblogai. O ir jausmas atsakius teisingai buvo geras. Tik labai jau menkutis. Sebastianas išklausė profesorės pasakojimo apie serafinus ir tada... tada visa laimė, tiksliau laimės užuomazgos, pradingo kaip į vandenį. Praktikos darbas porose. Aišku, galėjo dirbti ir vienas, bet kažkodėl nusprendė ieškoti partnerio. Berniukas apsižvalgė ir nusprendė užkalbinti nepažįstamą mokinį. Jie bent jau neturi susidarę išankstinės nuomonės apie Azą. Taigi, berniukas pasirinko kažkodėl dviem švilpynės šalikais pasidabinusią mergaitę. Dviem. Na, ne jo reikalas, bent nusprendė, kad švilpynės atstovė nebus per daug susiraukus. Mergaitė galėjo būti arba bendraamžė, arba metais ar dvejais vyresnė.
- Tai va... pagalvojau, kad gal sutiksi dirbti kartu per šią pamoką,- pasakė pabandydamas kiek šyptelti, bet per gerai matėsi, kad šypsena buvo labai jau skausminga ir per prievartą išspausta. Tada berniukas nužingsniavo prie nešyklės. Kažkokios suplyšusios kepurės.
- Taigi, paliečiam vienu metu?- paklausė, nes buvo neįsitikinęs. Žinoma, iš šalies to visai nepasakytum.

[Ellie Barlow]

Mokinių atsakymai žavėjo pirmokę. Baigus paskutiniajam, prakalbo ir profesorė Mortimer. Išgirdusi apie darbą ne klasėje, o kažkur plačiame pasaulyje ir dar vienai, Ellie kiek sutriko, tačiau nepasimetė, mat nuskambėjo ir pasiūlymas dirbti poroje. Suvokusi, jog geriau susirasti porininką, ši nužvelgė visus. Buvo sunku išsirinkti, tačiau po valandėlės svarstymo, kiek dvejojusi, vis dėlto pirmakursė pakilo nuo žemės. Grifiukė nedrąsiai priėjo prie gan draugiškai atrodančios mokinukės, šviesiais plaukais ir pažvelgė į ją. Matyt irgi pirmakursė.
- Sveika, gal norėtum dirbti poroje? - tarė Ellie bei šyptelėjo.
Belaukdama Barlow apsižvalgė - dauguma dar vis kažko lūkuriavo. Matyt laukė, kol kas pats prieis, tačiau jei ir tas kažkas laukia? Sunkus atvejis tie žmonės. Nieks nesiryžta žengt pirmo žingsnio, o va poto taip ir žūva MGP pamokoje, nešyklių pagalba vieni nusitrenkę balažin kur. Gerai, gal jau ir perlenkiau, tačiau esmė išlieka.

[Elzė Merė Smitherson]

Ji trenkė sau per delną. vadinasi gerai klausysi, ane? besiklausant mokytojos ji šiek tiek suglumo. p-pasaulyje? Teks kažką susirast, viena pražūsiu. Šerė pakilo nuo savo guolio, ir pradėjo ieškot sesės, pagal ją Cherė visuomet visur pasislėpusi būna, taigi bus ir šį kart. Jau mintyse kūrė žodžius kuriuos sakys Vyšnaite, pomidoraite Von Kisielaite, enam kartu į pasaulį, a tai viena ten pražūsi. beieškantį žvilgsnį užkliudė kažkoks Varnas kaip sau nori, tegul ji pavydi
-Labas, kartu, tai kartu, - garsiai burbtelėjo ir nusekė paskui jį. ar būtina pasirinkti būtent suplyšusią kepurę?
-O kaip kitaip? Nebent norime atsidurt skirtingose vietose, - šyptelėjo daug labiau pavykusiai nei pats Varnius, vien dėl to, kad neatrodytų įžuli., - o gal ponas Varnius turi vardą? Turbūt ponaitis nenori būt vadinamas... Varnium, - nutaisė savo erzinančią šypseną ir pakėlė antakius, - pasiruošęs? - paklausė ir įsikibo kepurės. Nematė ar jos porininkas skrieja kartu, bet tikėjosi jog taip. jei ne tai ir viena susitvarkysiu. po ilgo sukimosi ji bumtelėjo ant žemės ant šono. ar tai būtina? tuoj pat atsistojo ir ėmė valytis sijoną.

[Skylar Rivers]

Na, užduotis tikrai nebuvo viena iš lengvųjų, bet Skylar laikėsi ramiai. Dabar svarbiausia buvo susirasti porą, jog netektų vienai atlikti šios praktikos, nes varnei tikriausiai nusprogtų galva. Rivers vis dar tupėjo ant žolės ir su šilta šypsena veide stebėjo mokinius, galvodama, prie ko reiks prieiti ir ką reiks sakyti. Sveika, aš Skylar. Gal nori dirbti kartu? Gal nori dirbti kartu? Gal noori dirbti kaaartu?... - mintyse repetavo ir kartojo vieną vienintelį sakinį, kadangi, jos manymu, šis skambėjo keistai. Na, galbūt dėl to, jog jį pakartojo jau dvidešimt aštuntą kartą. Varnės laimei, poros ieškojimas neužtruko ilgai, kadangi prieš ją prisistatė bendraamžė mergaitė, regis, grifė.
- Su malonumu, - šiltai atsakė ir šyptelėjo tamsiaplaukei. - O, palauk truputėlį, - greitai tarstelėjo ir nutipeno prie dėžės, kurioje jau kuitėsi kiti mokiniai. Mandagiai palaukusi kol mokinių sumažės, šviesiaplaukė čiupo negražų, nublukusį batą ir grįžo atgal prie porininkės, tikėdamasi, jog grifė nepyks dėl tokio pasirinkimo.
- Beje, aš Skylar. O tu būsi...?

[Fiona de Treebook]

Išklausiusi kitų atsakymus, mergaitė susimąstė. Įdomu, ar mokytoja užskaitė mano atsakymą? Juk buvo ir geresnių... Bet dauguma pakartojo tai, ką sakiau, tai manau bus gerai,- mąstė ši. Mokytojai ėmus aiškinti teisingą atsakymą, grifiukė nudžiugo. Na, atrodo pasirodžiau neblogai. Profesorė Mortimer ėmė aptarinėti praktinę pamokos dalį – ką reikės padaryti. O reikės pasiėmus iš dėžės nešyklę, nukeliauti kur ana nuneš, ir išgauti iš serafino paslaptį.
-Gal kas norėtų kartu su manimi keliauti?-tyliai, vos girdimai sušnabždėjo mergaitė. Trylikametė nebuvo drąsuolė. Kadangi jos niekas neišgirdo, Urtė nusprendė, kad visi jau turi poras. Aplinkui jau stovėjo pasiskirstę mokiniai. Grifė apsisprendusi nubėgo prie dėžės, ir pamatė šaliką. Šitą paimsiu. Ji čiuptelėjo šalikiuką, ir išnyko.

[Elliott Duncan Sinclair]

Mergaitė iš lėto pėdino link ežero pakrantės. Pavasaris buvo pastebimas kaip ant delno, todėl Sofi buvo perdėtai užsisvajojusi. Mąstė apie artėjančią vasarą, žvaigždėtą nakties dangų ir net trumpiausios vasaros nakties laužus. Prisiminė ir paukščių čiulbesį, ir medžių lapų šlamėjimą. Jai net beveik pavyko pamiršti nesuvaldomai artėjančius egzaminus. Varniukei pagaliau priartėjus prie magiškų gyvūnų priežiūros pamokos vietos, ji pasisveikino su mylima profesore ir atsisėdo ant patiesalo. Vėl užsisvajojo, o kai norėjo pasakyti savo atsakymą, jos mintis buvo seniausiai nuskambėjusi. Todėl ji tiesiog palaukė kol profesorė tars žodį ir paskelbs praktinę dalį. Mergaitės antakiai kiek kilstelėjo, nes sugebėjimas vogti paslaptis buvo beprotiškai įdomus. Galima sakyti, kad netgi visai puikus. Vos pamatė serafino atvaizdą, Sofija suprato, kad tikrai nesekios šio padaro viena po nepažįstamas vietas, todėl suskubo žvalgytis poros. Visai netrukus jai už akių užkliuvo kita pirmakursė varna. Tik niekaip neprisiminė jos vardo, nes asmeniškai lyg ir nebuvo bendravusi. Nieko nelaukus nužingsniavo link jos ir prakalbo:
- Sveika, aš Sofija. Gal norėtum dirbti kartu šioje pamokoje?- nusišypsojo,- Beje, kuo tu vardu?
Sof nelaukusi atsakymo nuskubėjo link nešyklių. Pasirinko visai prastai atrodantį pliušinį meškiną.
- Na, tai griebiam kartu? Tik suskaičiuok iki trijų,- nusišypsojo.

[Torė Finitsis]

Išgirdusi, kad jos atsakymas pataikė tiesiai į dešimtuką, mergaitė plačiai nusišypsojo. Juk taip pasiseka gana retai, o ir du taškai buvo labai praverčiantys. Mergaitė atidžiai išklausė profesorės pasakojimo apie trečiąjį gyvūną. Jei atvirai, tai jis visai jos nesužavėjo. Atvirkščiai - pasirodė bjaurus. Ir tikrai nebuvo gražuolis. Torė tikrai nujautė, kad ir šį kartą teks su juo susidurti, kaip ir ankstenėse pamokose su kitais gyvūnais. Neprašovė ir šįsyk. Mergaitė pradėjo žvalgytis poros. Daug mokinių jau buvo suradę savąją, o iki iškeliavo vieni. Torė pastebėjo daug nepažįstamų mokinių iš kitų koledžų ir keletą matytų iš savojo. Tačiau, tris mokinius ji pažinojo. Penktakursę varną ir dvi pirmakurses. Pasirinko prieiti prie pirmakursės su kuri buvo geriausiai pažįstama turbūt visoje moykloje. Jos kartu kepė sausainius elfams, slankiojo po mišką ir ne kartą drauge dirbo pamokoje. Pagavusi varnos žvilgsnį, Torė mostelėjo ranka ir greitomis pribėgo prie jos.
- Labutis, Beth,- nusišypsojo,- ar norėsi kartu keliauti?
Net nelaukusi atsakymo mergaitė nuskubėjo link nešyklių. Pasirinko visai ne kaip atrodantį batą.
- Na, skaičiuoju iki trijų. Vienas. Du. Trys,- sukalbėjo ir paėmė už nešyklės krašto.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany ir nesitikėjo pataikyti. Tai tebuvo menkas spėjimas, nieko nereiškęs, tačiau vis tiek vienas taškelis nuplaukė į jos sąskaitą. Originaliomis mintimis mergaičiukė ne visados pasižymėjo, tad tik gūžtelėjusi bei išklausiusi visą profesorės kalbą (dar spėjo pagalvoti, kaip šį dalyką išmananti moteris tiek bekalbėdama neužkimo), ėmė dairytis. Ne nešyklės, jos visiškai nedomino varniukės. O porininko, kuris galėtų padėti susidoroti su šia užduotimi. Ji dar nepasitikėjo savo jėgomis tiek, kad pati griebtų pirmąją pasitaikiusią naršyklę ir išlėktų už Hogvartso ribų. Rusvos akelės klaidžiojo pirmyn, atgal ir visaip kitaip, kol galop pagavo pažįstamą, tokį pat paklydusį žvilgsnį. ,,Torė.", - galvoje šmurkštelėjo vienas vienintelis žodelis, privertęs vos vos pakelti lūpų kampučius bei paslėpti nedidelį mieguistumą, kurio dėka atrodė vangi ir šiek tiek surūgusi.
- Sveika, - priartėjusi pasisveikino su ja. Mergaičiukei visas šitas reikalas ėmė panašėti į tradiciją dirbti kartu. Be to, ši savotiška tradicija, buvo visai smagi, tad galvoje prie visos šios minties neprisikabino.
- Taip, mielai, - spėjo pridurti, o tuomet nuskubėjo paskui draugę nešyklės link. Vos spėjo ją pasiekti ir tuo pačiu, iškarto tvėrėsi nešyklės leisdama jai pabaigti skaičiuoti.

[Auksė Marlena Hale]

Nauja diena. Kažkas kitokio, bet tuo pačiu ir to paties. Kitokia pamoka, oras bei aplinka, kurioje dabar ji stovėjo, tačiau tas pats Auksės charakteris ir būdas. Niekas nepasikeitė. Bet vargu, ar kada nors pasikeis. Pavogtos paslaptys? Skamba paslaptingaaai. Cha, patikėjau. Trokšdama parodyti didesnį pasitikėjimą savimi, Marietta sukryžiavo rankas ties krūtine bei pakėlė smakrą aukštyn. Galbūt mergiūkštė norėjo šią užduotį įveikti viena, tačiau vis vien išgirdo nedrąsų balsą.
- Atleisk, aš... - žiojosi sakyti, o pravėrusi burną suprato kaip kvailai tai skambės, - taip, žinoma. Galim dirbti kartu.
Stojo neilga tyla, kurią pertraukė pati Hale. Mergiūkštė vėl ėmė žingsniuoti, šįkart paskui mergaitę, kurios težinojo vardą, tačiau buvo lyg tais kažkur ją mačiusi. Akies krašteliu.
- Auksė. Auksė Marietta. Gali kreiptis kuriuo nori vardu, - prisistatė ir menkai šyptelėjo. Ir sustojo. Nužvelgusi Sofiją, pagriebė nešyklę bei leido ją nukelti į kitą vietą, kuri galbūt žadėjo nuotykius.
- Viens, du, trys, - garsiai suskaičiavo bei nutilo.

[Taylor Granger]

Taylor nė kiek nenustebo, neatsakiusi teisingai. Buvo dar užsimiegojusi, ko ir stebėtis, kad smegenys nelabai veikė. Ji apsidairė aplink. Visi kiti jau buvo susiradę poras. Ech... Ką darysi, dirbsiu viena nusprendė mergaitė. Grifiukė priėjo prie dėžės su Nešyklėmis. Ten dar gulėjo keletas daiktų, ne visi mokiniai dar buvo iškeliavę. Mergaitė išsirinko seną rudos odos kurpaitę. Batukas kvepėjo senove, ji pagalvojo, kad būtų nuostabu panašius turėti.
O kur mano daiktai? Juk negaliu keliauti tuščiomis rankomis. Ir kaip iš serafino išpešti paslaptį sugalvoti taip pat reiks. prisiminė mergaitė. Ji susirinko knygas, susidėjo jas į krepšį. Pasiemusi burtų lazdelę, grįžo prie Nešyklės. Uždėjo ant jos ranką.
- Vienas, du,trys- suskaičiavo Taylor ir išnyko.