[Vegard Saeterhaug]

Užsimetęs savo paaugliškus skarmalus, jaunuolis skubėjo Koukvorto gatvėmis link sutartos vietos. Saeterhaug ne pirmą kartą užsiima nelegalia veikla, todėl šį kartą nei lašelio nesijaudino, ypač, kai žinojo, su kuo susitinka. Gerbiamas profesorius Rafael Beaumont, gerai žinomas Vegard iš Hogvarsto laikų, Magiškojų gyvūnų priežiūros profesorius. Visi mėgsta nelegalią veiklą, net labai inteligentiški profesoriai. Tiesa, vaikino nenustebino profesoriaus užsakymas, garsus ir retas butelis Fernet Branca. Automobilį pasistatęs kiek atokiau nuo sutartos vietos, juodaplaukis užsimaukšlino savo juodą, apšiurusią skrybelę, išlipo. Koukvorto gatvės nebuvo apšviestos labai ypatingai, o tokią valandą, būti pastebėtam tiesiog neįmanoma. Pasišokinėdamas jis netrukus pasiekė paslaptingą, sklidintį labai keista energija namą. Širdis plakė stipriau negu reikia, šiame name kažkas tikrai ne taip, tačiau spjovęs į vidinius įspėjimus, Vegard įsiropštė per langą vidun ir užsidegė cigaretę laukdamas savo užsakovo.

[Rafael Beaumont]

Rafael'is ieškojo ko nors ypatingo ypatingai progai. Galiausiai tai surado nelegaliame pogrindyje. Tiesa, tik Londone tai buvo labai jau nelegalu, kadangi Prancūzijoje(ne pačiame Paryžiuje, žinoma) tai nebuvo labai nelegalu. Kartais netgi padoriuose baruose galėjai gauti Fernet Brancos stiklinaitę.
Profesorius žingsniavo sutartos vietos link. Kažkodėl vaikinas ar vyras parduodantis tai norėjo susitikti nuošalioje vietoje. Žinoma, reikėjo slaptumo ir panašiai, tačiau Beaumont prisiminė iš paauglystės laikų, kad susitikimai tokiose vietose dažniau stebimi policijos nei susikeitimai kokiose nors viešose vietose.
Prancūzas atsidūso pasiekęs susitikimo vietą. Nežinojo ar darė klaidą ar ne, bet galiausiai įlipo į namą pro langą. Šiandien nevilkėjo profesoriaus kaip ir uniformos, tad niekur neužkibo. Name pradėjo ieškoti savo platintojo.

[Vegard Saeterhaug]

Tamsoje kažkas sukrebždėjo, Vegard žinojo, kad tai klientas, nes kas gi čia bastysis tokiu metu? Net ir benamiai, randa geresnę vietą... Cigaretė skleidė tokią blankią šviesą, kad per dūmus galėjai įmatyti tik voratinklį, kuris buvo keli centimetrai nuo Vegard galvos. Nekenčiu vorų.
- Labas vakaras, Rafael, - gana mandagiai pasisveikino Saeterhaug ir bandė įžiūrėti kliento veidą. Dieve, jis gražesnis, nei buvo Hogvartse. Su tokiomis mintimis, užsisvajojęs, net nepajuto kaip sūrūkė cigaretę ir vos neištaškė prekės. Riebiai nusikeikęs mintyse, Vegard išdidžiai pažvelgė į profesorių, tiesa, vaikinas nežinojo, ar profesorius vis dar dirba, todėl Vegard galvoje, Rafael egzistavo tik kaip labai gražus buvęs Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius.
- Ko gi, tau ten reikėjo, primink?

[Rolandas Senkleris]

Ir štai abudu priėjo namą. Tą, kuriame kaip žinojo gyveno Amyras.
- Ne pati žaviausia vieta. - Pasakė Saulius. O Rolandas jam pritarė. Pajuto dvejonę. Įsivaizdavo nešvarą, visokius gyvius, kurie siautėja tame name. Smarvę, purvą. Nusipurtė. Pajuto blogulį.
- Eini? - Ragino draugas. Turbūt jeigu ne Saulius Rolandas būtų pasipustęs padus.
- Bandom. - Neryžtingai pasakė.
- Juk tai tik senas namas Rolka.
- Tai siaubinga. Kaip galima čia gyventi?
- Ne visi turi prašmatnius dvarus.
- Jau tik nereikia. Pats ką norėtum čia gyventi?
- Nenorėčiau.
- Aišku, nenorėtum. Niekas nenorėtų.
Vyras prisivertė ištiesti ranką, atlapojo duris. Pirmo aukšto langai buvo užkalti lentomis. Viduje tvyrojo tamsa.
- Lumos. - Nebijojo naudoti magijos žiobaro akivaizdoje. O kam slėptis, jeigu Saulius ir taip žino apie magiją.
- Kraupi vietelė. - Kažkodėl tylom pasakė bičiulis.
- Tu gi policininkas. Nejau bijai?
- Ne. Bet šiaip. Ar tu tikras, kad jis čia gyvena?
- Taip. - Po kojomis kažkas traškėjo. Rolandas jautė virpulį, vaizduotė siautėjo. Parazitai, ligos. Bjauru.
- Ami! Amyrai, tu čia? Ami! - Pabandė šaukti. O tada, iš kito kambario į juos atlėkė šešėlis, užsimojo peiliu ir Rolandas vos spėjo atšokti.
- Ką darai? Baik. - Pratarė. Širdis daužėsi.
- Oho, kokie svečiai. - Amyras jį atpažino. Įsižiūrėjo į Rolandą lazdelės šviesoje.
- Ką čia atsivedei?
- Šiaip draugas.
- AAA. Tu turi draugų? O Aš maniau, kad yra naudingieji ir nenaudingieji.
- Na, nevisai.
- Tai kuo nusipelniau šio apsilankymo?
- Gal padėtum tą peilį?
- Galiu aišku. Nenoriu pralieti tavo kraujo Rolanduk Pagranduk. - Siaubas kažkoks. Šitaip Amyras jį vadindavo vaikystėje, kai jam būdavo kokie ketveri ar panašiai. Rolandą krėtė šiurpas. Brolis atrodė prastai. Susivėlęs, užsiauginęs didžiulę barzdą. Labai liesas. Akys pasruvusios krauju, veide kažkokios dėmės. Gal jis kuo serga? O jeigu užsikrėsiu? Toptelėjo. Bet prisivertė ramiai stovėti. Amyras vilkėjo palaikius drabužius. Kabojo jie ant jo kaip ant mieto. Ar tai jo brolis? Kuris kažkada užsikeldavo ant pečių ir nešiodavo? Lakstydavo kartu? Mokė skaityti, rašyti? Ar tai tikrai jo brolis?
- Amyrai, aš noriu su tavim pasikalbėti.
- O aš nenoriu ir ką dabar?
- Gal prisėdam? - Įsiterpė Saulius.
- Maloniai prašom. Turi vardą?
- Saulius.
- Negirdėtas. - Jie susėdo ant žemės. Rolandas vėl turėjo nugalėti save, savo pasibjaurėjimą. Utėlės, blusos. Kas galėtų gyventi šiame name? Saulius išsitraukė butelį iš kuprinės ir kelis stiklelius. Porą indelių. Atidarė juos. Viename sudėti sumuštinukai su kumpiu. Kitame agurkėliai. Žodžiu pasiruošta kaip reikiant.
- Pažinčiai? Nuo manęs. - Nusišypsojo, supilstė į stiklelius.
- O tu apsirūpinęs. - Amyras ištiesė ranką. Tai labai sugraudino. Pats nežinojo kodėl, bet matydamas, kaip brolis pasiėmė tą degtinės stiklelį pasijuto labai blogai. Jis tiesė ranką ne į maistą, nors atrodė perkaręs. O į alkoholio stiklą. Bet, nors jautėsi siaubingai pakėlė saviškį, susidaužė. Tada išbūrė kelis šviesos rutuliukus, kad apšviestų geriau nei lazdelė.

[Rolandas Senkleris]

Tą sykį, kai Rolandas apsilankė pas brolį su Sauliumi jie neaptarė nieko svarbaus. Gėrė, sakė tostus. Labiau pliauškė Saulius ir Amyras. Rolandas nemokėjo šitaip. Tas nugėrimas šiurpiame apleistame name jam kėlė pykinimą. Bet jis stengėsi. Įsiterpdavo, kažką pasakydavo. Klausėsi ką kalba Saulius ir Amyras. O jie aptarė viską. Saulius pasakojo apie savo darbą, visokias istorijas iš policininko kasdienybės. Amyras skundėsi siaubinga savo padėtimi, bjauriais žmonėmis, kurie neduoda ramybės su savo skolomis. Taip Rolandas išsiaiškino,kad jo brolelis gerokai prisiskolinęs iš visokių savo draugelių, sugėrovų ir dar nežinia iš ko. Žodžiu ten buvo siaubingas vakaras. Į galą tie du jau tapo geriausiai sdgraugais, pradėjo net dainuoti ir tai buvo už viską siaubingiau. Nes Rolandas daug kartų praleido savo eilę keliant taurelę. Ir sėdėti tarp dviejų girtų buvo nekas. Bet reikėjo pasakyti, kad jie pamažu prisijaukino Amyrą. Po to vakaro Rolandas vis apsilankydavo. Ko nors atgabendavo Amyrui. Kelis kart dar buvo ten su Sauliumi, tas visai mokėjo prakalbinti Amyrą ir nesukelti jam pykčio priepolio. Bet paskui olandas nueidavo ten vienas.
Parūpino Amyrui normalesnių rūbų, antklodžių, juk artėjo žiema. Malkų, maisto. Atnešdavo ir alkoholio, nes be jo daugiau niekas Amyro atrodo nedomino. Bet gruodį nustojo tai daryti.
Šiandien buvo pirmas kartas, kai neatnešė Amyrui taip norimo butelio kokio gėralo.
-   Labas Amyrai. – Pasakė pastatydamas maišą su maisto produktais ir šiokiais tokiais higienai palaikyti skirtais daiktais. Pastebėjo, kad Amyras jau jo laukdavo. Dingo mosikavimai su peiliu, kuriuo pasitiko pirmą kartą ir kelis kartus po to. Kažin ko aišku jis laukė. Butelio ar Rolando? Na, bet šį kartą teks gerokai nusivilti. Rolando planuose buvo ne Amyro tolimesnis nugirdymas. Jau pakako viso to per akis.
-    Aha. Labas. – Atsakė Amyras. Jau spėjo kiek pasitaisyti. Juk dabar pastoviai gaudavo maisto. O ir rūbai buvo šilti, ne palaikiai skudurai. Jis pradėjo žiūrinėti atneštus dalykus.
-    To, ko jieškai nerasi. – Pasakė Rolandas. Aplamai jautėsi prislėgtas. Nuo pat vasaros galo nešiojosi širdyje didžiulį akmenį ir nežinojoką su juo daryti. Niekam to nesakė. Tik Elijai. Ir abu neįsivaizdavo ką daryti. Tai buvo baisi, siaubinga paslaptis. O jos atskleidimas kam kitam neduotų nieko gero.
Bet Rolandas turėjo planą. Planą susigražinti brolį. Tam reikėjo pasakyti jam viską, ką sužinojo apie Aurelijos mirtį. Ir kartu daug pameluoti apie Aurio padėtį. Norėjo pasakyti, kad Auriui gresia visai tas pats, kaip Aurelijai. Tik dar blogiau. Galvojo, kad gal tai sužadins gailestį, primirštą rūpestingumą. Galbūt tada Amyras susims ir kas nors pasikeis. Bet... Kaip visada tvyrojo didžiulis Bet.
Amyras nebebuvo tas, ką Rolandas pažinojo kadaise. Per visą šį laiką, kol pas jį lankėsi visai nieko neklausė nei apie Aurį, nei apie Timotį. Antra. Jis gėrė jau ištisus dvidešimt keturis metus. Trečia. Jis iš pradžių siaubingai žalojo Aurį, paskui Timotį. Ir tai jam  nekėlė jokio atgailos jausmo. Nieko. Tai kodėl gi Amyras turėtų susiimti dabar? Kai Rolandas jam pasakys tai, ką sužinojo ir pridės daug netiesos?
Bet juk tai siaubinga. Tai, kad aureliją nužudė Augustinas. Amyro brolis dvynys. Nužudė susitaręs su pačios Aurelijos broliu. O paskui Auris dirbo to brolio vaikams Grėtei ir Simonui. Ir visi visada žinojo kaip gi mirė Aurelija. Argi tokios žinios jo neprikvies iš to beprotybės liūno, į kurį paniro? O jeigu jam bus taws pats? Bet Rolandas visiškai prarado ramybę tai sužinojęs.
Jis bijojo bent užsiminti Auriui apie tai. Juk jis jau statėsi sau naują gyvenimą. Dirbo mokykloje, turėjo vaikų, kuriais rūpinosi. Tai ar reikia vėl viską naikinti? Bet vien dėl to Augustinas dabar nesėdėjo kalėjime. Jeigu Rolandas ten jį patubdytų, tai Auris sužinotų kodėl taip nutiko.
Žinias apie Aurio motinos mirtį gavo per Rabastano papuošalus.
Dar vasarą, kai buvo apkaltintas jų vagyste aišku susitiko su Rabastanu. Prikalbino jį duoti Augustinui tiesos eliksyro ir išklausti kaip yra. Pasakė apie komfliktą kilusį tarp jo ir Rolando per tą susitikimą, kai sužinojo apie Timotį.
Padarė viską paprastai. Augustinas kaip tik buvo Leestreindžų rūmuose. Radęs augustiną Rabastanas matyt nenorėjo jo paleisti, kol viskas tiksliai nebuvo išsiaiškinta su tais papuošalais. Taigi. Per pusryčius Augustinas gavo kavos su tiesos eliksyru. Tada jau pasirodė rolandas ir jie jį iškamantinėjo. Rabastanas sužinojo kur paslėpti jo papuošalai ir žinoma tai, kad Rolandas čia niekuo dėtas. O tada Rolandas paprašė Rabastano palikti juos dviese. Nes jiems reikia pasikalbėti. Lestreindžas išėjo. Jis gavo ko norėjo ir Senklerių reikalai jam greičiausiai buvo paskutinėje vietoje.
Ir tada Rolandas uždavė klausimą, kurio turbūt nebūtų drįsęs klausti, nors norėjo. Bet turbūt kažin ar būtų dėl to girdęs Augustinui tiesos eliksyro. Bet dabar, kai viskas buvo padaryta ryžosi paklausti. Ir žinoma gavo atsakymą.

[Rolandas Senkleris]

Rolandas galvojo kaip pradėti pasakoti. Amyras nustojo kuistis atneštame maiše. Atsisėdo ant žemės, užsirūkė. Rolandas išsiėmė iš portfelio nuotraukų albumą.
- Amyrai,
Ko? - Rolandui atrodė, kažkodėl jautėsi vis labiau įsitikinęs, kad toji žinia nieko nepakeis.
Vyras atvertė puslapį. Nuotraukoje buvo dar mažas ir sėdėjo Amyrui ant pečių.
- Pažiūrėk. Prisimeni, Tada prasivedei mane į tą vakarėlį. Nors auklė jau liepė eiti miegoti.
- Nekišk man šitų nesąmonių. Kas tau užėjo? - Rolandas pavertė toliau.
- Aurio pirmasis gimtadienis pažiūrėk.
- Ir kas bus, jei pažiūrėsiu? Aurio jau ne pirmas gimtadienis, o kažkuris ten kitas. Tai ką?
- Ar nenorėtum kartais grįžti į praeitį?
- Niekada apie tai nei negalvojau. O kas tau yra? Tu kažkoks keistas pastaruoju metu.
Rolandas užvertė albumą.
- Ir tau neįdomu kaip gyvena Timotis?
- O kas man darbo? Jis pas Aurį. Tas niekada gyvenime jo nepaliks. Visada daro kas pasakyta.
- Ką?
- Jis gali vaidinti kiek patinka. Bet aš jį kiaurai permatau. Jei kada prašyčiau jo atleidimo. Nors neturiu už ką. Bet jei taip daryčiau, galėčiau pas jį įsitrinti ir lengvai sau gyventi.
- Sakai, kad prašytum atleidimo, bet sakai, kad neturi už ką? - Amyras kėlė jam neapykantą.
- O taip. Juk jis mano, kad turi už ką pykti. Ir įsivaizduoja, kad turėčiau maldauti jo atleidimo.
- O tau atrodo, kad viskas buvo gerai? Tu išties taip galvoji?
- Aš jį užgrūdinau gyvenimo sunkumams.
- Mat kaip...
- Na ir kur suka šita beprasmiška tema? Šiaip jau turiu reikalų.
- Ak reikalų... - Argi yra prasmės su juo šnekėtis?
- Ar kada pagalvojai apie tai, kas išties nutiko Aurelijai?
- Taip. JI užsimušė pasibaidžius žirgui ir ką? - Amyras piktai dėbsojo į Rolandą. Šį sykį parodė kažkokią emociją.
- Viskas yra ne taip.
- Ką tu čia myki? Tai kaip yra? Kaip?
- Kaip tu jai pažiūrėtum į akis, jeigu ji žinotų ką išdarinėji? Ką darai su savo vaikais?
- Ak nežinojau, kad tu pas mus auklėjimo pavyzdys. O gi aš jai nežiūrėčiau į akis. Nes nebeturiu tokios galimybės.
- Taip. Bet jei turėtum... Ji nenorėtų čia su tavim sėdėti. Ir tu tą manau žinai.
- Ką tu išvis čia pradėjai? - Dabar jau Amyras ėmė šaukti.
- Tą, kad žuvo ji todėl... - Rolandas jau gailėjosi užvedęs tą temą. Mintis, kad galėtų jį sušvelninti. Kad brolį paveiktų tai, jog Auriui gresia pavojus seniai išdulkėjo iš galvos. Kam reikėjo pradėti šią temą? Amyras ištiesė rankas į jį. Galimai norėjo stverti už pakarpos. Bet Rolandas lengvai išsisuko.
- Ką tu čia pliauški Rolandai?
- Ji žuvo, nes kažkuo trukdė savo brolio reikalams.
- Ką?
- Ar apie tai nieko nežinojai?
- Žinojau.
- Ką žinojai?
- Ji sužinojo apie eksperimentinių kerų centrą. Tą patį, kuriame vėliau padėjo darbuotis Auris. Norėjo centrą išduoti ministerijai, aurorams. Buvo pasiėmusi visus užrašus, dokumentus. Žmonių sąrašą ant kurių bandyta ta magija.
- O kur tie dokumentai dabar?
- Nežinau. AK ne. - Staiga jis susimąstė ir lėtai pasakė. - Kažkaip atsidūrė vėl pas juos. Ta mergiotė. Ta, dėl kurios išsigando tavo sūnus. Kai užtiko Aurį ją užbūrus kerais.
- Džamilė Heidberg? Ji dingusi.
- Taip. Ta pati. Žinau, kad ji juos sunaikino. Už tai Auris ją juk užkerėjo. Turėjo atsikratyti ja.
- Iš kur tu tiek žinai?
- Nesvarbu.
- Žinodamas visą tai nusprendei nusilakti ir užmušti savo pirmagimį? O paskui taip pat pasielgti ir su antruoju?
- Nemokyk manęs. Juk jo net neieškojai, kai paspruko.
- Iš kur tu viską žinai? Apie Džamilę ir ką ji padarė ir panašiai.
- Kalbėjau su Simonu. Kai jis prašė manęs surasti Aurį. Čia seniai buvo.
- Ir tu?
- Jis man sumokėjo.
- Tu jį suradai?
- Nereikia į mane taip spoksoti. Man reikėjo pinigų.
Rolandas atsiduso.
- Kada tai vyko?
- Oi nežinau. Auris dar neseniai buvo pradėjęs dirbti Hogvartse.
- Tai kaip ten buvo?
- Rašinėjau jam, kol pagaliau sutiko susitikti. Jį prisikviesti tai...
- Tęsk. - Nutraukė brolį Rolandas. - Jis atėjo. Aš jam laiškuose aiškinau, kad man reikia pasikalbėti. Tai va jis atėjo, pasirodė Simonas, Grėtė. Buvom taip susitarę. Bet Auris paspruko. Paskui Aurį mačiau jau tik tada, kai įkišau jam tą benkartėlį. Tai jau buvo nemažai laiko praėję.
Rolandas sėdėjo ir bjaurėjosi savo broliu. Tuo padaru sėdinčiu šalia.
- Nebeturiu tau ko ir besakyti.
- Ką? Tu galvojai, kad apsiverksiu dėl tų nuotraukyčių? Dėl Timočio ar Aurio? Ar dėl tavo pliurpalų apie Aurelijos mirtį? Neįdomu man aišku?
- Aišku. - Atsakė jam Rolandas. Atsikėlė. Susirinko ką tik jam atneštus daiktus. Pasiėmė viską. Kerais pradangino net tai, ką sunešė per kelis kartus.
- Tu juk sugebi prasisukti. Tai ir sėkmės tau. - Pasisuko eiti.
- Koks tu teisuolis negaliu. Net vemti verčia. - Rolandas išėjo. Taip. Jautėsi neįdėjęs kažin kokių pastangų. Juolab, kad Po Aurelijos mirties ne kažkiek padėjo. Visai nepadėjo. O ir dabar išrūko po pirmo jų kivirčo. Bet nematė prasmės to tęsti. Galbūt išties per mažai turėjo kantrybės? Tiesiog jautė, kad negalės gyvenime daugiau čia ateiti.
Taip ir nepasakė Amyrui visko, ką žinojo apie Aurelijos mirtį. Atrodė, kad tą paslaptį nusineš į kapus.