[Klarisa Horasija]

Patalpa gydymo reikmėms buvo Kambaryje iki pareikalavimo, ši patalpa atsiverdavo, tik jeigu į ją įeidavo sužeistas žmogus arba žmogus, kuriam reikėjo medicinos pagalbos. Ši patalpa, kaip ir visos kitos kambaryje iki pareikalavimo, atverdavo medicinos priemones, tik tokias kokių reikėjo įėjusiams. Į šią patalpą ateidavo retas mokinys, o dar rečiau profesoriai, dėl to, juk mokykloje buvo seselė. Į šią patalpą įeidavo tik tie, kurie norėjo nuslėpti sužeidimus arba nenorėdami pasirodyti slaugei.Patalpa neatrodė labai ypatingai, tiesiog medicinos priemonės, vandens čiaupas, vieta, kur galėtų, blogai pasijutęs, žmogus atsigulti. O įėjimas į patalpą tas pats, koks įeinant į kambarį iki pareikalavimo.


Taip šią patalpą atrado ir Klarisa su Viki, mat Vikei buvo pasidarę silpna, o vienintelė vieta gydyti, kurią be ligoninės Klarisa žinojo, tai buvo patalpa medicinos reikmėms, kambaryje iki pareikalavimo. Apie patalpą, mergina sužinojo visai neseniai, ji nugirdo, kaip keli mokiniai iš varno nago koledžo ir iš kitų koledžų kalbėjo apie šią puikios reikšmės, patalpą. Tačiau nors ir girdėjo iš keletos, gal net keliolikos mokinių, į patalpą buvo įėję vos keli iš kalbėjusiųjų mokinių, nes retas eis į šią kambario iki pareikalavimo patalpą, jei gali eiti į ligoninę. Taip kartais galvojo ir penkiolikmetė, nors dabar ji lankėsi tik pirmą kartą, ji šiek tiek prisibijojo, to ką pamanys slaugė pamačius tokią sublogusią mergaitę, kaip Viki.
Todėl, draugės vos priėjus pilį, Klarisos vedamos nužygiavo link sienos, už kurios slypėjo kambarys iki pareikalavimo. Mergina iš tiesų net nežinojo, ką reikia daryti priėjus sieną, na, iš tiesų, ji tiesiog buvo pamiršusi, ką reikia daryti ar galvoti, mat šioji jau senokai buvo šiame paslėptajame kambaryje.
Varnanagei pirma atsidūrus prie sienos, nenutiko nieko, tačiau, kai lėtai atėjo Viki, siena prasivėrė, pajutusi blogai pasijutusį žmogų.Tai žinoma, kodėl anksčiau nepagalvojau.-pamąstė mergina ir netrukus, prilaikant grifiukę už parankės įėjo į pirmąsyk matomą patalpą.
Įėjus mergina prieš akis išvydo nedidelį kambariuką su patogia lova, ant kurios gali atsigulti sužeistas, blogai pasijutęs, žmogus. Taip pat kambarėlyje buvo medicinos rinkinukas, netoliese vandens čiaupas.
Pasodinus pirmakursę ant lovytės, mergina priėjo prie čiaupo, atsuko gana šaltą vandenį, įpylė vandens į netoliese buvusį vidutinio dydžio, puodelį ir padėjo ant netoli lovos buvusį staliuką, kuris neseniai, tik priėjus atsirado.
-Jei norėsi vandens, ant staliuko yra, pasiimk.-parodė į puodelį, kuris ramiai stovėjo ant medinio paviršiaus staliuko ir, tik laukė, kol iš jo atsigers.
Kelias minutes hogvartsietės patalpoje prabuvo tyloje, kol penktakursė nusprendė nutraukti šiek tiek nejaukią tylą prabildama:
-Ar tebėra bloga?-paklausė.-Atrodei nusilpusi einant koridoriais.-susirūpino, kaip mama, nors Klarisa iš prigimties buvo rūpestinga.

[Matilda Edison]

Įėjusios į mokykla, abi mergaitės patraukė koridoriais. Viki jautės prastai tačiau kartu su Klarisa buvo lengviau.
Viki nežinojo, kur Klarisa ją veda. Manė į ligonine, tačiau ten kur jos stovėjo, tikrai nepriminė ligoninės. Tai tiesiog buvo siena. Viki stebėjo Klarisa- ką ši darys. Klarisa tiesiog stovėjo, matėsi susikrimtusi ir šiektiek pasimetusi. Greičiausiai nežinojo ką daryt. Viki ir nelabai- Čia gi siena! Na, bet mes magiškoje mokykloje, čia gali tikėtis visko.
Viki priėjus siena ši tarsi atsivėrė, ir jos įėjo į kambarį. To mergina niekada nėra gmačiusi, ypač atsiveriančių sienų.
Kambaryje buvo tarsi mini maža ligoninė, tik be seselių, gydytojų ir pan.
Klarisa,  Viki pasodino ant lovelės, davė vandens. Mergaitė prisėdusi pasijautė daug geriau.
-Jei norėsi vandens ant staliuko, yra pasiimk.
Po šių žodžiu Viki pažvelgė į šalia esančia stiklinę, paėmė ją į rankas ir išgėrė iki dugno. Tada ją apėmė švelnumo ir palengvos banga kuri tesės vos pora sekundžių, tačiau Viki tai buvo labai daug, jei iškart pasidarė geriau. 
Kurį laiką buvo kapų tyla, tačiau tą tyla persmelkė labai rūpestingas klausimas iš Klarisos:
- Ar tebėra bloga?- Viki tuomet pakėlė akis, pamačiusi malonu Klarisos veidą ji tarė šyptelėjus:
-Ne, jaučiuosi daug daug geriau, esu labai dėkinga, kad rūpinies manim.
Viki iš tiesu jautėsi šimteriopai geriau, ypač išgėrus vandens Gal jis stebūklingas-mąstė ji. Vėliau nustūmė šią minti ir pradėjo kalbint naująją draugę:
- Ar apie šį kambarį aš viena nieko nežinojau- pasiteiravo Viki.
Jai buvo įdomu iš kur Klarisa sužinojo apie jį, ir kam jis skirtas iš tikrūjų. Gal tai buvo padaryta kokiems nenumatytams užpuolimam, tarkim gyditi po kokio užpuolimo sužeistuosiu. Bet kas gi pultu Hogvartsą?-mintys viena kitai prieštaravo.

[Klarisa Horasija]

Padavus stiklinę, pilną turbūt šalto, gaivinančio vandens Vikei į rankas Klarisa atsisėdo ant kėdės, iš oro atsirado, kėdė buvo medinė, nedidukė. Merginai lengvai klestelėjus ant baldo, naujokė Klarisai prieš akis išmaukė visą vandenį, buvusį stiklinėje. Jai išgėrus vandenį grifės veidas nebebuvo toks blyškus, koks buvo pavėsinėje prie ežero, tačiau dar buvo likęs nežymus blyškumas, kuris minutėms einat dingo.
Trumpaplaukei pasakius sakinį, kuriame buvo girdėti šimtaprocentinis susirūpinimas naująja drauge,kuri tikrai neatrodė gerai, bent jau prieš atsigeriant vandens patalpoje gydymo reikmėms.Naujokei pasakius, kad jai jau geriau ir, kad dėkoja už tokį rūpestingumą, Klarisos skruostai pasipuošė nemažu raudoniu. Bet kam ši nuraudo, juk padėti draugams ir net nelabai pažįstamiems yra labai svarbu. Bent jau taip manė Klarisa. Ji mėgo padėti kitiems ir sulaukti padėkos, nors visos pastangos nevertos "ačiū", "dėkui",bet vien tas nuoširdus padėkojimas vertas laiko, pastangų.
Vikei paklausus apie šią patalpą, penkiolikmetė net nežinojo, kaip tiksliau atsakyti, tiesiog atsakė:
-Na turbūt reikia pradėti iš pradžių. Apie šią patalpą išgirdau neseniai, vėliausiai prieš mėnesį, du. Keli mokiniai apie jį kalbėjo. Šis kambariukas, jei galime jį taip pavadinti skirtas sužeistiems, nusilpusiems žmonėms gydyti. Šis kambariukas atsiveria tik žmonėms, kuriems reikia nedidelės arba didelės medicininės pagalbos, todėl būtent tik tau priėjus ji atsivėrė, mat aš nei sužeista, nei susilpusi. Ši patalpa panaši į kambarį iki pareikalavimo.-pabandė kalbėti protingai, bet supratusi kaip atrodo, kvailai šyptelėjo ir atsakė į Vikės klausimą:-Net nenutuokiu, kodėl tu nežinojau, gal dėl to, kad esi nauja Hogvartse, kaip sakiau, prieš tai, pati tik neseniai sužinojau apie šį kambariuką, seniau negirdėjau minint šios patalpos.
Nusišypsojo, atsistojo nuo kėdės ir pradėjo vaikštant dairytis po kambarį.

[Camille Cornet]

Klastuolė atsibudo nuo didelio skausmo dešinėje kojoje. Kambariokės miegojo ir Camilla nenorėjo jas žadinti, nes žinojo, kad daugiau neužmigs. Nebuvo ankstyvus rytas apie devinta. Mėlyna plaukė išėjo iš klastuoliu kambario. Šį kart ji nenorėjo, kad joks klastuolis ar draugas ją nusektu, nes antrakursė nenorėjo apkrauti draugų problemų. Čia nuo to augalo per Herbologija pagalvojo mergaitė. Koja tikrai atrodė niekaip. Pas seselę antrakursė nenorėjo eiti, nes jai atrodė, kad greit ten gyvens jei per kiekviena problemą kreipsis į madam pomfri. Lėtais žingsniais ir su skausmu mergaitė žingsniavo pilies koridoriais. Mėlyna plaukė negalvoja kur eina, bet kas kelias sekundes žvalgydavosi, kad ją nieks nesektu.
Vienu momentu nuo didelio skausmo ilgaplaukė prisėdo ant šaltų grindų ir atsirėmė. Mėlynos akys žvelgė į lubas ir klastuolė nenorėjo niekur eiti. Staiga klastuolė suprato, kad šalia jos atsirado Kambarys Iki Pareikalavimo. Iš pradžių Camilla galvojo, kad jei geriau neeiti, nes niekada nebuvo jo radus, bet užėjus ji pamatė daug vaistu ir kitų gydimo priemones. Žydrų plaukų savininkės akys sublizgėjo ir ji pradėjo raustis, kad rasti ko nors kuris numalšintu skausmą.

[Matthew Turner]

Praėjus dienai ar porai po herbologijos pamokos Matthew nutarė, kad reikia artėjančioms pamokoms pasiruošti geriau. Kadangi puikiai žinojo savo magijos lygį, suprato, kad net neverta su tuo prasidėti. Geriau paprasčiausiai iš kažkur gauti gydymo reikmenų. Turner suprato, kad būtų kiek nejauku eiti pas seselę, tad nutarė pasielgti labai gudriai ir paprasčiausiai nueiti iki Kambario iki pareikalavimo. Šį gerą daiktą jis atrado dar būdamas mokinys ir buvo tikras, kad prisimena, kur galima jį rasti.
Galiausiai priėjęs reikiamą vietą Grifų Gūžtos vadovas sustingo. O kaip geriausia išsikviesti reikiamą kambarį? Ilgokai mąstęs Matthew galiausiai surezgė sakinį ir netrukus pamatė reikiamas duris. Profesorius nedvejodamas jas atidarė.
Savo nuostabai, tą pačią akimirką pamatė, kad kambaryje kažkas yra. Priėjęs arčiau pamatė, kad tai yra ta pati mokinė, kuri labiausiai nukentėjo per pamoką. Turner negirdimai atsiduso. Jis buvo tikras, kad seselė ją sulopė. Tačiau ką tokiu atveju ta mokinė daro čia?
- Panele Cornet? - priėjęs arčiau kreipėsi Matthew. Tikėjosi, kad ji pernelyg neišsigąs. - Ką tu čia veiki? Ar tau viskas gerai?

[Mulungu Kinyonga]

Vieną šeštadienio pavakarę Mulungu klaidžiojo po pilį. Neturėjo ką pasikviesti keliauti kartu, tad pasiėmė Kriu: vis nebus taip liūdna. Nors pradėjo suprasti jau daugiau žodžių, kartais išskirdavo ir visą sakinį, pačiam ką nors pasakyti vis dar buvo be galo sunku. Dėl tos priežasties susibendrauti su klasės draugais vis dar sekėsi gana sunkiai, kas vaiką gerokai liūdino. Tikėjosi, kad nereikės dienų leisti vienam, o tokie pasivaikščiojimai kaip dabar darėsi vis dažnesni ir dažnesni. Galvojo pasikviesti Indio ar Mark, galbūt netgi Truputį Tyliau, tačiau kažkodėl nesiryžo.
Beeinant kažkokiu koridoriumi Kriu kažkodėl baisiausiai persigando ir puolė šeimininkui į glėbį. Tokio augintinio elgesio nesitikėjęs Mulungu vos neparvirto ant žemės. Netrukus pajuto, kad paršelis įkando jam į ausį.
- Kodėl taip padarei? - suahili kalba paklausė vaikas. Reikia pastebėti, kad šia kalba jis kalbėjo lygiai taip pat garsiai. Pasičiupinėjęs ausį suprato, kad Kriu prakando iki kraujo. Klastuolis laikydamasis už žaizdos skubėjo koridoriumi įtemptai mąstydamas, ko jam reikia. Netikėtai pamatė duris ir susidomėjęs jas atidarė. Ausį vis dar skaudėjo, tačiau nugalėjo smalsumas.
Įėjęs į patalpą pamatė, kad čia yra kaip tik tai, ko jam reikia. Mulungu gerokai nustebo, tačiau be galo džiaugėsi: nereikės ieškoti seselės! Berniukas prisiartino prie artimiausios lentynos ir pradėjo raustis.

[Rafael Beaumont]

Kadangi šiandien buvo šeštadienis, Rafael'is nusprendė išgerti. Savo kabinete susirado labai neblogo brendžio butelį. Matyt, kad koks senas profesorius buvo ji palikęs. Ačiū mintyse padėkojo tam profesoriui. O tada dingo iš kabineto. Žinojo, kad ieškos kitos vietos išgerti. Prieš išeinant iš kabineto, Rafael netyčiomis perbraukė savo ranka per išlindusį vinį, kuris prabrėžė jo ranką. Atsirado gana nemaža žaizda. Rudaplaukis susiraukė ir pradėjo eiti kažkur koridoriais. Staiga pamatė kažkokias duris. Vaikinas iš karto nuėjo tenais ir susirado binto, kuriuo apsiviniojo žaizdą. Tada nusprendė, kad ši vieta visai tiks išgėrimui, tad atsisėdo ant stalo esančio čia ir pradėjo gerti nuostabųjį dievų gėrimą.
 Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriui ramiai geriant šiame kambarėlyje, kažkas staiga įėjo. Mėlynai pilkų akių savininkas susiraukė ir paslėpė butelį su likusiu alkoholiu už savęs. Nors jau ir buvo nemažai išgėręs, tikėjosi, kad atėjęs čia burtininkas ar burtininkė nesupras, kad jis išgėręs.
- Kas čia? - paklausė gana rišliai profesorius. Tikėjosi, kad čia galbūt bus koks Markas ar Matthew ir jis galės kartu su kuo nors išgerti. Kartais vienam gerti netgi buvo nuobodoka.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu niekaip nesisekė rasti to, ko jam reikia. Prie to, žinoma, stipriai prisidėjo tai, kad jis negalėjo suprasti užrašų ant dėžučių ar pakuočių. Pamažu vaikas pradėjo šiek tiek irzti. Maža to, Kriu nusprendė paišdykauti. Vos tik juodaodis spėjo nuo jo nusisukti, paršelis atsitrenkė į lentyną ir kažką nuo jos nuvertė.
Kaip tik tą akimirką berniukas išgirdo balsą. Klausimo, žinoma, nesuprato, tačiau baisiausiai persigando. Iš to išgąsčio net pašoko ir netyčia numetė dėžę, kurioje ką tik atkakliai bandė kažką surasti. Dėžutės pabiro į visas puses. Kiek sutrikęs Mulungu apsižvalgė ir nutarė viską sutvarkyti vėliau. Dabar labiau rūpėjo, kas gi buvo tas taip jį įbauginęs žmogus. Vaikas lyg ir suprato, iš kurios pusės atsklido balsas, tad atsargiai patraukė ten. Puikiai mokėjo tyliai sėlinti, tad norėdamas galėjo tą padaryti net ir būdamas viduje su batais. Iškišęs galvą iš už lentynos pamatė ant stalo sėdintį vyrą. Tai klastuolį gerokai nustebino, tačiau pasidarė be galo smalsu, kas čia galėtų slėptis. Ir, žinoma, kodėl.
Tik priėjęs visai arti suprato, kad tai yra profesorius, kurio pavardė buvo labai sudėtinga prie europietiškų žodžių nepratusioms Mulungu ausims. Jis dėstė "tą su gyvūnais susijusį dalyką". Juodaodis apie šitą profesorių buvo susidaręs gerą nuomonę, tad buvo visai patenkintas, kad sutiko būtent jį. Dabar tik reikėjo tinkamai pradėti pokalbį. Jeigu tai įmanoma žinant vos kelis žodžius.
- Skanaus! - mėgstamiausiu žodžiu pasisveikino Mulungu. Nuo jo balso sudrebėjo lentyna, tačiau, laimei, niekas daugiau nenukrito.

[Rafael Beaumont]

Profesorius gurkštelėjo dar gėrimo. Staiga kažkas užkrito jam ant galvos. Prancūzas nusikeikė labai riebiu prancūzišku keiksmažodžiu.
- Ma tête, - pasakė dar vaikinas trindamas ją. Kai būdavo nemažai išgėręs, dažnai pradėdavo kalbėti nebe anglų kalba, o prancūzų kalba. O dar gavo iš kažko į galvą. Švilpynės vadovas paėmė pakuotę iš kurios gavo į galvą ir pavartė ją. Panašu, kad tai buvo spiritas. Koks įdomus sutapimas pasakė mintyse nusijuokdamas. Tada kiek krūptelėjo, kadangi prie jo prisėlino tas beveik angliškai nekalbantis berniukas, kurio vardo profesorius kol kas įsiminęs nebuvo, kadangi jo vardas ir pavardė buvo atrodo arabiški. Na, kažkas su afrikietiškai vardais ir pavardėmis.
- Skanaus? Na, aaaačiū, alkoholis, - žagtelėjo. - skanus. Bet tau šiuukštu negalima, - pasakė pagrumodamas pirštu ir kiek susviruodamas. Tada nors ir girtas pamatė raudoną dalyką, kuris panašu buvo kraujas tekantis iš berniuko ausies.O tu velnias pagalvojo rudaplaukis atsidusdamas. Nors jis ir buvo girtas, suprato, kad tai nėra gerai.
- Tu, ateik čia. Pabandysiu tau pa, - žagtelėjo. - dėt, - pabaigė žodį prancūzas ir apžvelgė stalą tikėdamasis, kad čia bus kokia binto dalelė ar plesitras.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu kiek sutrikęs žiūrėjo į profesorių. Jis buvo... Na, kitoks negu visada. Klastuolis nesuprato, kas jam yra, tačiau užuodė keistą ir nemalonų kvapą.
- Kas? - sau įprastu "tylumu" pradėjo klausimą berniukas, tačiau nežinojo tinkamų žodžių, be to, nesugalvojo, ko čia paklausus. Žinoma, buvo smalsu, ką profesorius veikia būtent šiame kambaryje ir kodėl jis taip keistai svyruoja. Deja, Mulungu neįsivaizdavo, kaip to reikėtų paklausti angliškai, tad teko tylėti. Apsižvalgė, ar kur nepamatys savo paršelio, bet nepasisekė. Nenoromis vėl atsisuko į keistai besielgiantį profesorių ir nė kiek ne tyliau paklausė: - Kriu?!
Ant stalo įsitaisęs vyras kažką pasakė, tačiau Mulungu jo nesuprato: kalbėjo kažkaip labai jau neaiškiai. Ir vis dėlto jis suprato, kad žodžiai buvo skirti jam, tad nelabai drąsiai žengė žingsnį mokytojo link. Jis, atrodo, kažko ieškojo ant stalo, tad buvo galima tikėtis, kad neatkreips dėmesio į dingusį butelį. Kankinamas didelio smalsumo afrikietis paėmė tą smirdantį daiktą ir atsargiai pauostė. Pasirodo, nesuklydo: kvapas sklinda būtent iš ten.
- Neskanaus! - riktelėjo Mulungu ir kiek pasvarstęs numetė butelį tolyn. Nukritęs ant žemės jis, žinoma, sudužo. Teliko tikėtis, kad profesorius nesupyks, o kada nors parsiradęs Kriu nesugalvos paragauti to šlykštaus skysčio.