[Ashley Shaw]

Klausydama Dawn, mergina tuo pačiu ieškojo nors ir menkiausių priekabių, jog vėliau galėtų smagiai sau sudirbti draugę - visgi tiek laiko nesimatė.
- Aga, kiek ten tau? Dvidešimt du? - įsiterpė Ashley. - Tai aišku, kad dar ne laikas. Mamos sijoną pirmiau reiktų paleisti, - mestelėjo strazdanė.
Ilgai netrukus į kambarį įslinko ir toks pat nedidutis elfas, kaip ir anksčiau matytasis. Skirtumas tik tas, jog šis buvo kur kas vyresnis bei, žinoma, atsargiai rankose nešė išsvajotąją Ashley arbatą. Elfui priėjus, mergina padėkojo bei stengdamasi neišlieti karšto puodelio turinio sau tiesiai ant kelių, paėmė indą. Tik, rodos, vien jos pačios atsargumo neužteko. Dawn sėdus, net grindys sudrebėjo it būtų paliestos devynių balų žemės drebėjimo. Aišku, tas drebėjimas pasiekė ir pačią Ashley bei jos arbatą, tačiau visa laimė, jog skystis liko ten, kur ir buvo - puodelyje.
- Na, ar velniai atnešė, ar pati pas velnią atkeliavau, dar būtų galima ir pasiginčyti, - gurkštelėjo arbatos. - O šiaip pasigedau tavęs profesorių sąraše, todėl ir nusprendžiau pasidomėti, ar dar tebesi gyva, - vyptelėjo.

[Dawn Strain]

- Taip, man dvidešimt du ir patarimų iš jauniklių nepriimu, - kiek susierzinusi tarė, bet greitai susierzinimas atslūgo ir ši tęsė, - Nežadu čia būti ilgai, tik kol rasiu kokią vietą kur nors už Anglijos ribų. Žinai, nuo tavęs pabėgti, - nekaltai šyptelėjo ir siurbtelėjo karštos pipirmėčių arbatos. Mergina stebėjo atsargius draugės judesius geriant arbatą, norėdama pamatyti, kaip koks lašelis nurieda ant brangiojo Lilly kilimo iš specialios kažkokio nežinomo gyvūno odos (Dawn nelabai domėjosi daiktų kilme, išvis, niekuo nesidomėjo) ir tada Strain, staigiai pakilusi pradeda šaukti "LAUK IŠ MANO NAMŲŲŲŲŲŲŲ", kad net visi namų elfai išsibėgioja. Tiesa, tai vyko tik tamsiaplaukės galvoje, bet ši komiška situacija sukėlė Dawn juoką ir ši, pradėjusi krizenti, greitai ėmė kosčioti, tarsi ją būtų surietęs įdomus kosulys, nenorėdama pasirodyti draugei iškrypėlė psichė.
- O taip, moviau iš ten vos baigusi profesoriauti tuos nelemtus metus, - prisiminusi mokyklą Dawn nusipurtė. - Tiesa, kaip tau sekasi tvarkytis su tais pirmakursėliais? Matau kelis beplaukius plotelius tau ant galvos, regis, viskas einasi puikiai, - pasišaipė mergina ir nurijo paskutinį skaniosios arbatos gurkšnelį. Dawn atsidus ir pakilo nuo sofos.
- Na, ko lauki? Einam, aprodysiu tau savo namus, jei kartais papultum į bėdą - užsirautum ant kokio juodojo mago ar trolis tave norėtų suvalgyti -  ir norėtum kur apsistoti. Aišku, neprižadu, kad norėsiu tave priimti, bet žinai, vilties visiem galima turėti, - nerūpestingai tarstelėjo ir nušlepsėjo į ilgąjį koridorių.

[Ashley Shaw]

Taip, tai išties buvo senoji, geroji Dawn. Ak, kaip Ashley trūko tų jos replikų ir še tau kad nori, draugės medinis humoro jausmas ir vėl šildė merginos širdutę.
Išvydus Strain krizenančią be priežasties, netruko ilgai susiprasti, kas vyksta jos galvoje.
- Na, man viskas lyg ir gerai, tačiau esu linkusi susirūpinti tavo rega, - nutaisė globėjišką grimasą. - Dievaži, Dawn Strain, negi tu dar neįsigijai akinių? - kilstelėjo toną. - Suprantu, kam dabar lengva, tačiau juk kalbame apie tavo gerovę, - padėjo puodelį ant stalo bei padėkojo atbidzenusiam elfui. - Jeigu situacija tokia jau bloga, dėl savo draugės tikrai galėčiau bent kiek pasiaukoti, - stebėdama Dawn veido išraišką, stengėsi įžvelgti nors kruopelytę susierzinimo. - Kai galėsi, grąžinsi, juk nesiruošiu tokių menkų skolų išmušinėti, - galiausiai palūžo bei nusiviepė.
Draugei pakilus bei jau ketinus aprodyti namus, Ashley nuotaika pakito - nenorėjo ji taip greitai išsiskirti, tačiau laiko turėjo ne per daugiausiai.
- A, taip, - atsistojo. - Galbūt kitą kartą, - pamažu prisivijo ir pačią Dawn. - Man jau laikas, turiu dar šen bei ten užbėgti, o ir į bėdą pakliūti dar nesiruošiu, - nusijuokė. - Tačiau turėsiu omeny, - priėjo ir prie durų.
Žvilgtelėjusi į draugę, strazdanė pajuto nedidutę ašarą, riedančią jos skruostu. Nemačiomis šią nusibraukusi, Ashley pravėrė namų duris. Ilgai netruko, kol ši nebeišlaikė emocijų bei įpuolė į Dawn glėbį. Po ta nerūpestingosios kauke išties slėpėsi kur kas jautresnė būtybė, dabar nenorinti palikti savo vaikystės draugės.
- Na, man jau laikas, - atsiplėšė nuo Strain, slėpdama ašarų pritvinkusias akis. - O tu čia susitvarkyk, žmones gąsdini, - tik dabar pastebėjusi pelenplaukę su pižama, nusijuokė.
Merginai išėjus laukan, taksi jau laukė. Šįkart privažiavo prie pat reikiamo namo. Darkart nusišypsojusi buvusiai varnei, Ashley įsėdo į automobilį. Pasiilgs ji to zombio.