[Elzė Merė Smitherson]

O svajojo apie viską. Per kelioliką minučių įmanoma apsvajoti absoličiai viską. Jei esi Šerė.Taigi po galvojimo apie labai daug ką ji atsipeijėjo po... o taip, švilpiukei pavyko atsipeikėti po septyniolikos minučių. Nors eliksyro spalvą nebuvo panaši į tą pilką iliustracijoje, vis vien į tą pusę. Labiau į pilkumą, bet kartu ir melsvas eliksyras visiškai neviliojo atsigerti jo. Šlykštus ašarų, prakaito, snarglių ir sieros kvapo bei kaip paaiškėjo labai panašaus skonio viralas išgėrus nieko nedarė. neveikia. Phu. Kokį kitą gaminsiu? Ir kokių nors dar? bent jau pirmają minutę. O tuomet plūdo prisiminimai. Prisiminimai ne apsvajoti per septynioliką minučių. Bet jų ji nebuvo patyrusi. Viskas apmirė. Numirė. Tiesiog iš oro buvo niokojomi jos draugai. Sušaudomi bėjėgiai gyvūnėliai. Viskas baigėsi. Ji viena, juodam fone tarp aukų. Aplink pilna lavonų. Pažįstamų -
 nepažystamų, žiobarų - magų, žmonių - gyvūnų. Ašaros liejosi balom. Mintyse suskambo gitaros brūzgai

-Hey... you dead. But why you? But why not me? You leave me lonely. You leave me sad. The danger gone. And she-i *šniukšt* gone

-Hey... goodbye... but I want to say just 'hello'. You so angry - I'm so sad. I'm so lonely and Hello. Hello my blood. Hello my tears.

-Depressed come. With me alone.
-Alone. And come.

Jos rankose atsirado smuikas. Gitaros brūzgus mintyse pakeitė gyvo garso melodija atliekama smuiku. Tokia tyra, tokia liūdna, močiutės būtų apsiašarojusios. Liūdnai užgaunamos stygos keistu būdu nesušlapo.

Vaizdas nepažįstančiam Šerės iš viršaus toks: maža devynmetė mergytė klupi baloje, verkia ir groja smuiku. Jos neaiškios spalvos plaukai uždengė išraudusį veiduką. Klupi ji nuodų ir vaistų kabinete. Ant permirkusio popieriuko užrašyta beryšė liūdna daina.
Eliksyro poveikis baigėsi.
Ji atsbudo, jei taip galima pavadint. o dieve kas čia per baltos eilės? Eliksyras vienareikšmiškai nepavyko. Ir dabar aš tą balą turėsiu valyt. Aha.
Pavaryk. Gražus smuikas. Tai aš ir čia grojau? burtais tapęs sausas popieriukas atsidūrė ant stalo, balos likimas buvo tas pats. Tik bala neatsidūrė ant stalo. O ji pati susmuko ant kėdės ir lazdele džiovinosi rūbus. tikiuosi visi buvo per daug užsiėme, kad pamatytų kaip maža mergytė atrodanti kaip devynmetė verkia pamokoje. Ups. O su šita tragikomedijos daina ką daryt? Ech, pasiliksiu, mokytojas gal skaitys... o gal aš iš rimto buvau nusikėlusi į tą juodą erdvę su lavonais? Gal manęs čia taip nieks ir nematė? Aaa, smuikas... teks mokytojui atiduoti. kai pamoka ėjo į pabaigą, ji tyliai nupėdino prie mokytojo, kuris buvo užsiėmęs kažkuom ir pratarė
-Atsiprašau. Aaa, eliksyro poveikio metu mano rankose atsirado smuikas, nepriklausantis man. Aš nelabai žinau ką su juo veikti, kadangi be eliksyro poveikio juo groti nemoku, tad gal geriau aš jį paliksiu jums. bent jau vagyste neapkaltins.- palikus smuiką ji nutipeno iki suolo ir laukė to dūžio skelbenčio pamokos galą.

[Ashley Shaw]

Na tai ir puiku, kad nekaltinsite. Kiek pavarčiusi akeles, Ashley pagaliau susiėmė bei iš kažkur ištraukusi nuodų ir vaistų vadovėlį, turinyje ėmė ieškoti tinkamiausio varianto. Grįžtant prie knygos viršelio, šis buvo odinis ir gerokai apsitrynęs. Turintis regos sutrikimų ar šiaip neatidus skaitytojas net nepastebėtų ten stūksančio pavadinimo. Nugarėlė atrodė it apdraskyta kokio gyvenimu nepatenkinto katino. Na, bet nepaisant to, knygos vidus buvo dar ganėtinai geros būklės, o pati išvaizda net suteikė jai šiokio tokio savitumo.
Vadovėlio lapai vienas po kito keliavo iš dešinės krūvelės į kairę, o retkarčiais ir atvirkščiai, jog trečiakursė įsitikintų nepraleidusi kokio eliksyro. Netrukus visa ši puslapių sklaidymo santvarka nutrūko ties du šimtai keturiasdešimt antruoju. Hm, tikriausiai nieko geresnio ir nerasiu, o ir sudėtis ne tokia jau ir tragiška.

Geruvardo eliksyras ribotam laikui išlaisvina visus žmogaus kūrybinius sugebėjimus, dažnai užrakintus po penkiomis spynomis.
Sudėtis:
Du lašai fenikso ašarų,
Pipirgėlių žiedas,
2 g trintos gluosnio šakelės,
Dvi vikšro kojos (smulkintos),
Lašelis rašalo.
Gaminimas:
Iš eilės sudėti visus ingredientus ir išmaišyti. Pakaitinti iki tol, kol gėralas įgaus žalsvą spalvą.

Pasislinkusi knygą kiek tolėliau nuo savęs, Ashley iš visų pakampių susinešė sudėtines eliksyro dalis bei pasiraitojo apsiausto rankoves. Paskutinį kartą viską sutikrinusi, strazdanosė ėmėsi darbo.

[Jasmine Diana Amneta]

 Diana atidžiai klausėsi profesoriaus komentarų. Abstraktu... Liūdnai atsiduso, bet veidą tuojau pat papuošė vypsnis. Cha, Narcizas! Jos tėtis labai nemėgo narcizų, todėl ketvirtakursė specialiai pasidomėjo apie šias gėles (ir mitologiją tuo pačiu) ir net sudarė keletą faktų. Istoriją apie pasipūtusį Narcizą prisiminė labai gerai. Grifė išklausė paskutinių komentarų, o tada stengėsi suvokti, bet nelabai klausytis apie meilių seilių eliksyrą, nes nebuvo nei kokių nors romanų, filmų, ar panašiaip, gerbėja. Tikiuosi, nereiks vartoti tų nesąmonių. Amneta sunkiai nurijo seiles. Nevadino kiekvieno eliksyro nesąmone, bet dabartinė tema...
 Praktikos užduotis buvo panaši, bet ne tokia, kurios taip netroško Jasmine. Nebuvo labai prie kūrybos, klausimas išvis prie ko derėjo, nes pati save vadino nemokša. Vis dėl to, eliksyras nebuvo paprasčiausia užduotis net matančiam žmogui, tad Džesė jau norėjo kviesti profesorių, bet šis pats prisistatė.
 -Taip,- ne visai tvirtai atsakė, o pasakyti daugiau nelabai ką turėjo. Drąsos atsargos seko kaip vanduo iš kiauro maišo, o mintis, kad išvirs eliksyrą, prilygo išrasti kažkokį dar niekam nematytą daiktą, kai atrodo, kad jau viskas išrasta ir sumanyta.

[Alisa Faun]

Paėmusi peilį Alisa toliau paėmė nedidelį gabaliuką almandino. Ji paėmusi nedidelį akmenuką sutrynė į mažus trupinėlius ir atsargiai paėmusi, kad netyčia nesusipjaustytų rankų juos subėrė į katiliuką. Paėmusi peilį smulkiai supjaustė mėtinės melos ir mandragoros lapelius, juos taip pat įberė į katiliuką. Iš nedidelio buteliuko jį į šaukštelį iš lėto, kad neprabėgtų pro šoną įpylė varlės kraujo kurį suvertė į indą. Tai pakartojusi dar du kartus ėmėsi slibino uodegos odos ir medžio žievės. Ji pasvėrė slibino odą ir paėmusi labai aštrų peilį pradėjo smulkinti, bet šįkart oda buvo tokia kieta, kad vos pavyko iš viso įpjauti, tad teko trinti akmeniu, bet ir tai nelabai pavyko. Po kokių dešimties minučių darbo iš odos liko kažkokie tai keisti skuteliai. Gal tiks... - pamanė ir juos subėrė į mišinį, peiliu kiek galėjo dar labiau susmulkino medžio žievę, o dabar laukė tikriausiai sunkiausia dalis - ličiakirmiai.
Šie gyvi padarėliai buvo ne tiek, kad šlykštūs, bet nemalonūs. Paėmusi iš stiklainiuko net 3 vienetus ji pajautė ant rankų labai keistą glitumą. Paėmusi vieną iš peilių ji užsimerkė ir perpjovė tuos kirminus. Ji pasišlykštėjusi išbėgusiu jų kraujų greitai nuo lentutės subėrė į katilą. Galiausiai įpylė 100 mililitrų vandens ir viską užkaitė.

[Elride Endlercat]

Nutipenusi pasiimti savo eliksyrą Elridė nusipurtė. Mintis apie "beprotystės" eliksyrą jai ėmė kelti baimę. Nejau turėsiu vėl jį gerti? Mergaitė negalėjo suvokti, kaip galimės išgėrus jį sukurti kažkokį meną. Jos manymu, ji galėtų negėrusi nupiešti kažką ir pakišti profesoriui. Deja, Elridė negalėjo leisti sau taip pasielgti. Ji žinojo, kad profesorius galėtų tai pamatyti dėl jos elgesio ir taip pat, mergaitė žinojo, kad ją grauš sąžinė. Sąžinės graužaties ji tikrai nemėgo, jos manymu, tai buvo toks keistas ir nemalonus jausmas, kad jei jis būtų dažnesnis, jai norėtųsi pasismaugti. Aišku, mergaitė nežadėjo smaugtis, bet tai buvo jos palyginimas. Kartais aš būnu tokia keista... Išsitraukusi savo užšaldytą eliksyrą mergaitė gerai jį apžiūrėjo. Susipratusi, kad jai reikės jį atšildyt, grifiukė susiraukė. Kerėjimas buvo tikrai ne jai. Viską ji galėjo daryti, bet ne puikiausiai, o kerėti juo labiau bijojo. Elridė buvo mačiusi, kaip kažkas pavertė ranką akmeniu, netyčia, o to ji tikrai nenorėjo. Grįžusi į suolą grifiukė pasidėjo prieš save eliksyrą ir dar kartą apžiūrėjo. Ooo... Su šviesa išeitų man jį atšildyti? Pagalvojusi, kad tik tokius kerus tuo metu  galėjo atsiminti, antrakursė susiraukė. Ji nenutuokė, ką jai daryti. Mergaitė spoksojo į buteliuką su pustušte galva, kurioje skraidžiojo vos kelios mintis ir tos pačios - nesusijusios su pamoka. Atsidususi ji išsitraukė seną žiebtuvėlį ir uždegė jį. Elridė žiebtuvėlį paėmė slapta iš močiutės, dabar, kai jos nebebuvo, nenorėjo jo naudoti, tačiau prisivertė. Vis tiek kažkaip reiks atšildyti... Ji žinojo, kad vargti taip teks ilgai, tačiau tikėjosi, kad jai viskas pavyks.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas šyptelėjo, Jasmine'i sutikus virti eliksyrą. Paėmė peilį nuo savo rašomojo stalo, pažvelgė į akląją.
   - Kokį eliksyrą norėtum išvirti? Galima haliucinatą, galima kokį nors Jausmų Maišiklį, jeigu tik nori, - siūlė jis. Nenorėjo vardyti konkrečių pavyzdžių, nes tikėjosi, jog grifė pati žinos bent kokį vieną ar kitą. Pamąstė, ką galėtų kurti Amneta, deja, idėjų kaip ir neturėjo.
   - Tu moki rašyti eilėraščius? Ar dainuoti? - paklausė jis. Ko gero, klausimas nuskambėjo gana keistai ir kvailai, bet ką gi, bendraudamas su tokiu - aklu - žmogumi turbūt niekuomet nenusikratysi nuojautos, kad kažką pasakei ne taip.
   - Jeigu norėsi, galėsi diktuoti, o aš užrašysiu, ką besukurtum. Ar šiaip. O virti eliksyrą padėsiu pats, - užtikrino jis, vartydamas savo rankose išgaląstą peilį, skirtą ingredientams pjaustyti. Šis buvo siaurakriaunis - rimtesniam daiktui pjaustyti ar sutraiškyti reikėtų platesnio. Bet kol kas von Sjuardas tik pasiėmė jį, kad geriau mąstytųsi. Bet koks su eliksyrais susijęs daiktas, patekęs į profesoriaus rankas eliksyrininkui suteikdavo daugiau idėjų.
   Tuomet nuodytojo ir vaistytojo ausis pasiekė kitas balsas - mažesniojo grifiuko. Jis siūlė jam torto!..
   - Ne, ačiū, - šyptelėjo profesorius, nusprendęs su juo pasišnekėti vėliau.

[Jasmine Diana Amneta]

 Nežinia ar profesorius išties taip laisvai su ja bendravo, ar tik stengėsi, bet klausinėjo ir tai jai tiko. Klausimų gan daug (cha cha, net trys, jei pagal temą - du), bet kol į visus galvojo atsakymus, jautėsi lyg užšnekinta pas dantistą kabinete - klausimai užgožia baimę.
 -Kai pradėjote naują temą, aš iškart norėjau virti iratą - pykčio eliksyrą. Na, tiksliau sužinoti kaip pasijusiu jį išgėrusi,- išpyškino nemalonią tiesą. Iš dalies dėl pykčio ir apako, manė, kad atsikračius šios ydos regėjimas sugrįš. Sekundėlę pagalvojo kaip atsakyti į sekantį klausimą bet keista, jog greitai atsakė.- Dainuoti moku taip, kad visi būna priversti užsikimšti ausis. Tai yra, tagiškai. Eilės gal kiek geriau sekasi už dainavimą, bet į sesers vietą niekad nepretenduosiu.
 Clau tikrai nebuvo poetė ar kažkas panašaus, kartais ką nors parašliavodavo, kaip sakė ,,prisiminimui" ir tuo jos kūryba baigiasi. Na, yra dar sukūrus kelis eilėraščius apie jos bendrakoledžius, bet tai nesiskaito, nes panašų eilėraštį yra kūręs turbūt kiekvienas.
 Tolimesni profesoriaus žodžiai buvo ne klausimas, o labiau teiginiai, tad grifė tiesiog linktelėjo - neturėjo ką daugiau pasakyti, tad turbūt nieko pridurti nebereikėjo.

[Ashley Shaw]

Vienas po kito į nediduką, alavinį katiliuką keliavo ingredientai. Žiūrėk, jau iš mažo, stiklinio buteliuko ištraukusi pipetę, lašina fenikso ašarų, pipirgėlės žiedą meta, trina balažin kokias šakas ir sveria, žiū jau vėl kažką smulkina ir galiausiai puodynėn keliauja dar vienas lašelis, tik šįkart mėlyno atspalvio. Tada trečiakursė nužvelgė visą stalą ir tuoj nusigriebė medinį šaukštą. Taip kokias penkias minutes ji daugiau nieko neveikė, kaip tik niūniavo ir pastoviai suko visą tą mišinį pagal laikrodžio rodyklę.
Netrukus šis monotoniškas veiksmas nutrūko. Eliksyras buvo paruoštas. Atsitempusi stiklinį buteliuką, kaštonplaukė supylė viralą, o tada gerai apžiūrėjusi skystį, užsimerkė bei išgėrė. Skonis buvo ganėtinai geras, kaip kažkokių kirmėlių kojų ir medžio šakų mišiniui. Tik staiga strazdanei nurijus paskutinį gurkšnį, širdis atrodo it iššoko iš krūtinės. Susiiėmusi blyškiaodė sukluso - pasigirdo švelni daina. Tolima, tačiau kartu ir baisiai artima. Tereikėjo tik įsiklausyti į žodžius..

[Matilda Edison]

Viki nuėjo pasiimti savo aną pamoka nepabaigto eleksyro. Grįžusi į vieta, užkurė ugnį po katilu, į katila supylė eleksyra, šiektiek pamaišė. Tada paėmė paskutinį ingredientą kurio trūko eleksyrui. Tai buvo kaukmedžio lapukas. Įmetus jį viskas sukunkuliavo, virš katilo pakilo violetiniai dūmai, ir staiga jie tarsi nukrito atgal į katilą.

Naujajam eleksyrui kurį uždavė sukurti mokytojas Viki buvo nelengva sugalvoti. Todėl ji atsivertė vadovėlį, ten buvo daugybė eleksyrų, kol viename puslapyje ji pamatė-

YLATINGŲ MENO SUGEBĖJIMO ELEKSYRAS

Viki toliau skaitė, suprato, jog šis eleksyras puikiai tinka pamokos užduočiai. Pradėjo ieškoti tinkamų ingredientų tai buvo:

1 beržo lapelis;
10 ml rašalo;
Biržos medžio susmulkinta šakelė;
Poriaus gabalėlis

-tai Viki atrodė keisčiausia

2 džiovintos slyvos
1 baltoji pieštuko širdelė

Perskaičius paskutini ingredientą Viki suraukė kaktą. Ji nežinojo iš kur gauti tokia širdute, todėl akimis ėmė ieškoti profesoriaus, šis sėdėjo prie vienos mokinės ir jai padėjo, Viki tyliai priėjo ir atsiprašiu paklausė:
- Atsiprašu profesoriau, eleksyrui kurį nusprendžiau daryti reikalinga baltoji pieštuko širdelė tačiau neįsivaizduoju kur ją gauti gal galėtumėt padėti...?

[Elride Endlercat]

Praėjus gal dešimčiai, o gal penkiolikai minučių mergaitė pagaliau pastebėjo, kad eliksyras atšilo. Apsidžiaugusi, kad jai pavyko ji pažiūrėjo į tą seną žiebtuvėlį. Elridė pabandė jį dar kartą uždegti, tačiau jis jau nebeužsidegė. Ką padarysi... Įsikišusi į kišenę mergaitė patrynė rankomis ir sustingo. Ji nenutuokė kokį meną turėtų daryti, o juo labiau, ji bijojo gerti tą eliksyrą. Būti beprote ir vėl kažką padaryti kvailo... Elridė negalėjo išmesti iš galvos minties, kažką nupiešti suvaidinus, kad išgėrė eliksyrą. Ji žiūrėjo į buteliuką ir ėmė nervuotis. Mergaitė negalėjo leisti sau bijoti, bet nenorėjo prisidaryti bėdų. Antrakursė nespėjo suprasti, kai jau ėmė drebėti. Suspaudusi kumščius sukaupė drąsa. Arba dabar, arba niekada... Suėmusi buteliuką jį atkimšo. Mergaitė vis dar jautė ir matė, kaip dreba jos rankos. Ji norėjo mesti eliksyrą ant žemės šalin, bet susilaikė. Užsivertė visą buteliuką ir viską nugurkė staigiai nė nepajautusi skonio. Ramiai sėdėdama, kol poveikio dar nepajautė ji ėmė svarstyti, ką su tokiu kokteiliu galėtų sukurti. Mergaitė dėl viso pikto išsitraukė lapą ir pieštuką. Vėliau dar vieną lapą su parkeliu. Kurti mena... Elridė nepajautė, kaip visą laiką šypsojosi. Grifiukė trumpam spėjo suvokti, kad eliksyro poveikis prasidėjo, bet pašokusi iš kėdės visiškai pamiršo, kad yra kažko išgėrusi. Mergaitė apžiūrėjo, kas buvo padėta ant stalo ir su ranką viską nušlavė šalin. Pasigirdo lengvas garsas, kaip nukrito parkeris su pieštuku, o tada dūžis, nukrito jau tuščias buteliukas.

[Alisa Faun]

Jau netrukus katilas užvirė ir Alisa sumažino kaitrą. Ji dabar turėjo laukti visą valandą kol eliksyras išsitroškins, bet tai pagreitino vienu paslaptingu burtažodžiu. Palaukusi kelias minutes ji katiliuką nuėmė nuo ugnies ir perskaičiusi likusį receptą ji prisiminė dar vienus kerus, kurie taip pat pagreitindavo ir rūgimą iki dešimties minučių. Tyliai sušnibždėjo kelis žodelius ir sumosavo lazdele. Eliksyras nepastebimai pradėjo keistis, o per tą laiką Faun vartė vadovėlį. Nepastebimai prabėgus toms dešimčiai minučių ji supylė eliksyrą į buteliuką ir pasidėjo ant stalo. Greitai susitvarkė savo vietą, viską išvalė, o tada atkimšo savo eliksyrą ir paragavo kelis gurkšnelius.
Alisa pajuto kaip skystis teka į jos kūną. Jo vis dar išlikusi keista šiluma maloniai glostė burną. Eliksyras nebuvo nei skanus, nei neskanus. Gali jį gerti, bet mieliau jau negertum. Jautėsi keista gliti konsistencija, kažkoks rūgštumas. Šeštakursė susiraukė supratusi, kad geria kažkieno kraują ir kažkokius gyvius.
Staiga ji pajautė keistą maudimą pilve kuris netikėtai praėjo. Atrodo dingo visi rūpesčiai ir gyvenimas yra tobulas. Alisa išsišiepė. Ji netikėtai kaip kokia keistuolė atsistojo iš savo suolo ir pradėjo suktis klasės viduryje. Sugriebė už savo sijono krašto ir pakėlusi jį lyg kokia šokėja pradėjo trepsėti, tada vėl suktis. Kaip ji tik nešoko. Mergina ir pradėjo šokinėti, paskui vėl suktis. Jos rankos laisvai sklaidėsi ore, kaip ir palaidi plaukai, kojos nežinojo ką daro, bet ji tik šoko ir šoko, kol po poros minučių sustojo, tada iš jos lūpų pasigirdo daina. Daina priminė kažkokią iš populiariųjų, bet buvo niekur niekam negirdėta. Faun balsas nebuvo pats tobuliausias, bet daina skambėjo gana gražiai. Kai baigėsi daina ji kelis kartus sumirksėjo ir apsidairė. Nesupratusi kas ką tik įvyko atsisėdo atgal į savo suolą, bet ji keistai prisiminė kiekvieną dainos žodį ir ta pati daina vis skambėjo galvoje.

[Klarė Konė Karter]

Mokiniai pajudėjo prie dėžės, kur profesorius nurodė esant praeitos pamokos eliksyrus. Penktakursė pasijautė nejaukiai. Tai buvo vienintelė pamoka, kai Klarė nespėjo net pradėti virti eliksyro. Strazdanei teko pasukti į kitą pusę, link knygų lentynos, kur bent penkias minutes ieškojo knygos, kurioje buvo radusi taip ir neįveiktą receptą. Tamsi knyga odiniais kampučiais galų gale atsidūrė liaunose rankose ir už kelių žingsnių penkiolikmetė jau kiek nervingai vartė puslapius, norėdama surasti praeitą pamoką įprastu jai būdu išrinktą receptą.
Tarp lenktų antakių atsirado nerimo raukšlelė. Žalios akys žvalgė puslapį po puslapį ieškodamos recepto, tarsi princo ant balto žirgo. Tik puslapiai nebebuvo balti, o pageltę nuo daugumos mokinių ne visada švarių rankų. Klarei kilo nelemta mintis ar visada ši knyga buvo naudojama vien geriems tikslams.
Mintims daug laiko neturėjo, kol įsignybdama nutraukė kelią kvailoms mintims, kiti išsitraukę jau pradėtus ar užbaigtus eliksyrus sparčiai nyko tolyn. Galiausiai surado puslapį ir peržvelgė dalių, kurių reikės, sąrašą.

Liūdesio eliksyras
Ingredientai:
250ml skenduolių upės vandens
3ml laumės ašarų
9 melsvosios gulbės plunksnos
5 knyslio žvieglio nagai
10gr smulkintų pilkumos našlaičių žiedų
12 pakraščio jūros smėlio smilčių
2 nedideli akmenys iš mergelių ežero

Dauguma ingredientų Klarei net nebuvo girdėti. Eliksyras greičiausiai buvo kilęs iš pakrantės dalies, ar net kitos šalies.

[Elride Endlercat]

Nustebusi Elridė pasilenkė per suolą ir pažiūrėjo kas ten sudužo. Patraukusi pečiais su mintimi, kad viską sutvarkys kažkas kitas ji plačiai besišypsodama atsisėdo ant kėdės. Ir ką man dabar sukurti? Vis sukrizendama mergaitė stengėsi būti rimta, visgi, pamoka. Deja, jai per daug kilo noras kvailioti. Grifiukė jautėsi tokia linksma, kad rodos nuglėbesčiuotų kiekvieną žmogų po penkis kartus. Atsiminusi, kad turi užduotį, ji atsargiai paėmė nuo žemės popierių ir sukrizeno, kad jis buvo visas susilamdęs. Mergaitė suplėšė jį į skutelius ir toliau krizeno, mat tai buvo taipppp juokinga, kad net pilvą ėmė skaudėti. Sudėliojusi iš skutelių kažkokį penkiakojį šunį (bent ji taip manė) ji tyliai ėmė dainuoti. Deja, dainavo savo kūrybą, kuri toli gražu nebuvo rimuota, o ypač, kai sklido iš grifiukės gerklės. Įsijautusi Elridė atsistojo ant suolo ir su didžiuliu džiaugsmu ėmė plyšauti apie kates, mėnulį ir medžius. Buvo sunku suprasti, nes mergaitė dainavo, tiksliau, rėkė ir tuo pačiu juokėsi. Jai visa tai buvo lyg didžiausias balius. Man reikia, kad kažkas pritartu!
-Ėėė! Gal kas pritarkit? Man puikiai sekasi,-paprašiusi, kad kažkas pritartų mergaitė dar garsiau ėmė dainuoti, tik šį kartą apie kokteilius. Visa daina buvo apie tai, kad kokteiliai gali būti visokie, bet tik be avokado, nes avokadas neskanu. Pradėjusi ploti sau ritmą, mat nesigirdėjo, kad kas jai padėtų Elridė ėmė šokti sau ant suolo. Ji šoko ir kvatojo ir dar dainavo. Visas pasaulis, rodos, juokėsi su ja ir pritarė jos linksmybėms. Mergaitė jautėsi lyg kokia nors pop žvaigždė tarp sumišusiu sirgalių, nors vargu, ar kam rūpėjo. Bešokdama Elridė nepajautė kaip paslydo ir, rodos, krisdama susimušė ranką. Ir vėl! Linksmumas jau po truputį ėmė blėsti, susigėdusi, kad eilinį sykį prisidirba būtent Nuodų ir vaistų pamokoje mergaitė atsisėdo į suolą ir nebenorėjo nieko daugiau daryti.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas von Sjuardas Amnetai kalbant palinksėjo galva, o tada, susigriebęs, kad ši vis tiek jo nemato ir greičiausiai nepajus nė tų silpnučių vėjo gūselių, keliamų linksinčios galvos, todėl išreiškė savo mintį dar ir balsu:
   - Supratau, tuomet galėsim pagaminti iratą. Beje, tu moki skaityti Brailio raštu? - pasiteiravo profesorius. Pamanė, kad galėtų suveikti jai tokių knygų, jeigu tik ji patvirtintų. O jeigu ne, tada galėtų ir išmokti. Juk su dideliu noru viskas įmanoma.
   - Tuomet kaip išeis, taip galėsi kurti, - tarė profesorius, dėl visa ko iškart atversdamas vadovėlį su irato receptu.
   - Panele Viki, - Sorenas, išgirdęs jos klausimą, atsistojo. Atvėrė duris į sandėliuką, bet nusprendė jos paminėtą ingredientą surasti ir atnešti pats. - Štai. Matau, neblogas receptas, sėkmės gaminant, - palinkėjo. Praeidamas pro suolų eiles atgal prie Jasmine profesorius apžiūrėjo, kaip dirbti sekasi kitiems.
   - Štai, klasikiniam iratui visada reikia supjaustyt smulkiom skiltelėm irolijų kotų, - prisiminęs tarė profesorius. Iš atminties tikrai galėjo išvirti ne vieną eliksyrą. Todėl išeidamas iš sandėliuko prigriebė dar krūvą ingredientų Jasminei.
   - Štai peilis, o čia irolijas, - profesorius padėjo aklosios rankas ant šių daiktų. - Pabandyk susmulkinti, atsargiai.

[Matilda Edison]

Profesorius davė mergaitei tai ko jai ir reikėjo padėkojusi už duota ingrediantą ir už palinkėjimą sėkmingo darbo Viki su plačia šypsena tiesiog nustriksėjo link savo katilo.
Dabar ji turėjo viską ko jai reikėjo. Tamsiaplaukė pradėjo gilintis į patį gaminimo procesą. Vadovėlyje rašė:

Pirmiausia- sutrinkite abi džiovintas slyvas, ir įmeskite į katilą;
Antra- užpilkite puse katilo verdančio raudonojo kalakorijaus;
Trečia- į verdanti kalakoriju įmeskite 1 beržo lapelį;
Ketvirta- jei įmetus lapelį viralas smarkiai sukunkuliuoja reiškias viską darote gerai. Toliau į viralą įlašinkite 10 rašalo arba kokių nors dažų lašelių (nepatartina daugiau arba mažiau eleksyras gali nesuveikti, arba turėti šalutinį poveikį).
Penkta- susmulkinta biržos medžio šakele įberkite į katilą.
Šešta- pasiimkite paprasta baltą lapą, ir po nedideliais gabėliais jį pasmulkinkite maždaug į penkis 2-3 cm lapukus, meskite lapukus po viena, viralas dabar labai sproginėja todėl gali jus sužeisti.
Septinta- paskutinis ingredijantas yra labai svarbus, pieštuko širdelė turėtu būti apie 10 cm ilgio, perlaužkite ją per pus, ir meskite viena jos dalį, o dabar kitą.
Galiausiai viską išmaišykite aliuminiu ilgu šaukštu, viralas turėtu būti ryškiai žalios spalvos, viralo kvapas deja kiekvienam atsiduoda bjauriausiu tam žmogui kvapu, tačiau pradėja gerti, turite galvoti apie mėgstamiausia savo kvapą, tik tada pradėsite užuosti vanilės arba šokolado kvapus.

P. S. Viralą gerkite ramiai, po gurkšnį, neskubėkite. Stenkitės pajusti jo skonį, užuosti kvapą.,,

Viki visą tai perskaičius, pradėjo vykditi. Po gerų 10 minučių viralas buvo baigtas Viki jis puikiai pavyko, buvo lygiai toks pats kaip ir aprašyme, tai tikrai teikė nemažai vilčių, jog jis jaunąjai grifiukei pavyko.
Pagaminusi jį mergaitė jį rūpestingai supylė į stiklinę ir kaip buvo aprašyta, gėrė ramiai, stengdamasi pajusti skonį ir kvapą. Viską išgėrus iš pradžių nieko nepajautė, bet staiga viduje pradėjo tarsi plasnoti drugeliai į galvą lindo įvairios meninės įdėjos ir mintys. Viki pradėjo keistai svajoti kaip skraido padebesiais, praėjus apie dar penkias minutes tamsiaplaukė krūptelėjo iš savo keistų svajojimų ir prisiminė ką turi padaryti.