0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #45 Prieš 5 metus »
[LAUKE. GALINIS KIEMAS]

Igoris liūdnai šyptelėjo. Alisa kaip ir pati Emilijana, išvydusi jį, nuleido akis į žemę.
-Balius? Niekada nebuvęs tokiuose, tai nežinau su kuo lyginti ar pasakyti koks jisai,- tyliai tarė, pažvelgdamas į nakties dangų.
Rami tyla, maloni tamsa gaubė apylinkę, vertė ją nelyginant kažkokiu slėpiniu, o laiką, stovint šalia pusvelės - lyg nuvogtu nuo pasaulio, lyg nuvogtu iš praeities.
Igoris nesuprato, kodėl pasijautė viduje tuščias. Ir kaltas.
Turėjo sužadėtinę, kurią mylėjo labiau už savo vilkolakišką gyvenimą.
Sesę, prarastą vaikystėje, bet prieš kelis metus atrastą.
Globotinius - Kajų ir Wreną - mielus vaikiūkščius, kuriuos nori apsaugoti nuo to kas tūno Tamsoje - šokio su Mirtimi.
Įbrolį, nežinia, kur nusidanginusį, klausimas ar dar kvėpuojantį.
Tačiau ką be ką turėdamas Igoris vis vien jautėsi kaltas, stovėdamas šalia Faunų giminės narės. Kaltas. Bet dėl ko?
Igoris pakėlė antakius. Nesuprato, ar tai užuomena, ar kas.
-Taip, atvyko,- atsargiai sumurmėjo, pasijausdamas  lyg išmuštas iš vėžių,- Ji šią dieną dirbo Skutelio ligoninėje, tai užtruko. Todėl ji atvyko vėliau,- Nors tikėjausi, kad ji iš viso neatvyks,- pabaigė mintyse, prisimindamas tuos praėjusių dienų barnius su sirena.
Barniai jį sekino. Ir ta mintis, kad Emi - jau ne balta lelija, kurią pažinojo Hogvartso laikais. Tie pasakyti sirenos žodžiai apie jos darbus Lorijaną sekiojo iki pat dabar, o jaučiamą kaltę vis labiau stiprino.
Tačiau kaltę dėl ko? Jis nieko blogo nepadarė. Nieko, dėl ko jaustų gėdą prieš kitus, o ypač prieš Emi.
Tačiau nepasakė tą, ką reikėjo pasakyti. Nors jis puikiai žinojo, kad nepasakytos, nuslėptos paslaptys judviejų santykius vis labiau ardė, to rezultatas dabar - namuose kylantys barniai.
Igoris akies krašteliu žvilgtelėjo tamsiai rudų akių savininkę. Ar jis save įsivaizduotų ginčijantis su šia pusvele, buvusia jo koledžo nare?
Taip...ir ne.
Igoris tyliai atsiduso.
-Tu puikiai žinai, kad tokiu momentu, apie normalų pokalbį tarp mudviejų galim tik pasvajoti,- sumurmėjo, bato nosimi pavalydamas grindinį nuo sniego.
Igoris vyptelėjo, pasijausdamas nepatogiai šioje kvailoje situacijose.
Jis stovi šalia buvusios bendrakoledžės, buvusios kvidičo komandos narės. Normalioje situacijoje pokalbis turėtų būti begalinis, juk matėsi tik prieš daugybę metų! Bet, ne, viskas turi būti visiškai kitaip, ir štai, dabar, vos išstena kokį nors žodį, ir tik dėl to, kad dvare yra Emi, ir jis, nesusigaudo ką daryti.
Igoris iš nevilties jau norėjo juoktis, tačiau tik kietai suspaudė lūpas. Nervingai atsiduso.
Man šakės. Kodėl mano gyvenimas turėjo susidėlioti būtent taip?

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #46 Prieš 5 metus »
[LAUKE. GALINIS KIEMAS]
Kodėl ji jaučiasi taip keistai? Lyg koks objektas, kuris yra surastas nors to nenori. Nežinojo ar tai puikiausias palyginimas, bet šiuo momentu net mintys buvo tuščios. Ausyse spengė nemaloni tyla, kurią kartais pertraukdavo garsai iš dvaro vidaus. Gal reikėtų grįžti atgal? - pamanė ji, bet šiuo momentu negalėjo išeiti. Tik ne dabar.
Šiuo metu joje virė audra. Tiek norėjo išrėkti buvusiam švilpiui į veidą ir papasakoti ką mano, o tada dramatiškai nueiti, bet ji negalėjo. Gal buvo per mažai drąsi, ar per kukli, bet to tiesiog negalėjo padaryti. Ar jai tik tiek trūksta iki pilnos laimės? Žinoma, kad ne. Ji nuo vaikystės, motinos mirties turi širdyje žiojinčią žaizdą, kuri atrodo su metais vis labiau plečiasi, bet argi nesakoma, jog laikas gydo žaizdas? Gal tiesiog Alisa negali susitaikyti su tuo? Juk ir ji turi paslapčių, kurių niekas nežino. Apart šeimos narių. Ir nenori, kad kažkas kadanors daugiau sužinotų.
Pati nesuprato kodėl, bet šiuo momentu pasijuto labai liūdnai. Iš akies išbėgo viena ašara, bet mergina ją staigiai nusivalė, kad nepastebėtų Igoris. Dabar ne laikas verkšlenti kaip darželinukei. Išgirdusi Igorio žodžius ji atsisuko į jį:
- Na, matyt, - išlemeno ji, laukdama kol jis dar kažką pasakys. Ryžtingumo pusvelei pritrūko.
Mergina užvertė akis į žvaigždėtą dangų. Žvaigždės ir mėnulis giedrą vakarą kiek apšvietė tamsų kiemą, nes jo gale jokių žibintų nebuvo, šiek tiek šviesos atėjo per dvaro langus. Kiemo teritorija atrodė gigantiška. Vasaros metu čia dideli gėlių sodai, nedidelis tvenkinys, iškastas pastaraisiais metais. Gal reikėtų pastatyti pavėsinę - pamanė ji ir suprato, kad galvoja apie kiemą, nei tinkamu laiku, nei tinkamoje vietoje.
- Kaip sekasi darbai? - paklausė ji klausimo, kuris galbūt ne itin tiko šioje situacijoje, bet geriau negu ausyse spengianti tylą.

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #47 Prieš 5 metus »
[PRIE STALO]

Tiesą sakant raudonplaukei čia nebebuvo ką veikti. Pagal viską likęs laikas turėjo būti skirtas bendravimams, šokiams, džiaugsmui, valgymui ir panašiai. Na, Nikitai liko tik valgyti, nes akivaizdu, kad čia ji tikrai nėra žmogus su daugiausiai tikrų (draugaujančių daugiau negu pamokose) draugų.
Taigi keksiukai tirpo ir tirpo jos burnoje kaip pernykštis sniegas Havajuose...
Ji jau bėgo ,,slėptis'' kaip kiti Švilpiai kas kur sau. Ką ji darytų viena? Na... Ji atsakymo pati nežinojo, taigi mintis slankioti čia, įdomesnė negu slankioti ten - nakties šaltyje (juk ne vasara) su suaugusiesiais, kuriems atrodo tikrai reikėtų pasikalbėti be trečiakursių akių.
Apsižvalgius, Nikitai už akies užkliuvo viena pirmakursė, kuri rodos verkė. Na, geriau negu nieko.
Atsargiai (kiek tai įmanoma šiai būtybei vardu Nikita Borelič) priėjusi ir gana tyliai (na vistiek tai buvo garsiau už įrankių kritimus į lėkštes, taigi) ji tarė:
-Aaa labas? Kuo tu vardu? Na pamaniau tau liūdna, taigi. Gal kažką užsigavai, o gal kažkas kito? Tai va. Aš tai neturiu ką veikti, o valgyt jau atsibodo... O gal tau paduoti kažką? Žinok keksiukai labai skanūs, - na žinoma, Nikitai būdingu bendravimo būdu uždavė visą virtinę klausimų.
Pasilenkusi mergina pasiėmė visą tuziną mandarinų ir pradęjo juos lupti.
-M? - Pilna burna ji atkišo mažajai švilpukei skiltelę mandarino.

Kai viskas čia pat ir Kajus bei Wrena sedėjo irgi prie stalo, neįmanoma jų negirdėti, jeigu nesi labai inirtingame bei svarbiame pokalbyje. Ką jau bekalbėti apie ištisą mandarinų lupimo ir valgymo procesą. Ypač kai Kajus kažką reiškiantį žvilgsnį meta tavo pusėn.
-Kažkas minėjo slėpynes?! - per garsiai surekė Nikitėlė taip priversdama visus dar neišsislapsčiuosius pažvelgti į ją. Bet jai tai buvo ne motais. Ne neišsiaiškinusi iki galo, nežinodama taisyklių, na, praktiškai tik žinodama žodį 'slėpynės' mergaitė suriko dar garsiau:
-Aš už!

Mažai trūko, kad ji virstų per stalą, link šio žodžio ištarėjo, bet ji palindo po stalu ir taip išniro prie Kajaus. Pamiršusi viską (mažąją pirmakursę, nuluptus mandarinus, kurie taip ir liko supūti, mergaitišką mandagumą, tai, kad ji su sijonu, tai, kad Kūčių stalas...) ji atsistojo ir atsisėdo ant stalo. Taip, taip. Nė nepastebėjusi, kad kažką išpylė (vargšas kompotas. Pats kaltas, kad čia stovėjo) raudonplaukė pažiūrėjo į Kajų ir Wreną (dabar jau iš aukštai, nors ji ir taip buvo gana aukšta) ir nerūpestingai paklausė:
-Na, tai kokios komandos? Kas dar žaidžia? Ar taisyklės tos pačios kaip pas žiobarus? Kokios zonos? Na, kur galima slėptis, o kur ne? Su magija, ar be magijos? O reikia paliesti, ar užtenka tik pasakyti, kad radau ir kur? O jau surasti padeda, ar ne padeda ieškantiesiams? O vienas ieškotojas, ar keli?
Rodos šis žmogiškas košmaras niekada nepabaigs savo klausimų ir niekada nenuplėš tos šypsenos nuo savo vaikiško veidelio. Na, juk ne jos problema, kad pateko į Švilpynę, bet ar ji nėra tas steoretipinis Švilpis, kurį visur taip vaizduoja?
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #48 Prieš 5 metus »
[LAUKE. GALINIS KIEMAS]

-Po truputį,- sausai ir abstrakčiai atsakė dvidešimt dviejų metų jaunuolis, nė kiek nenorėdamas kalbos apie savo praktiką Švento Skutelio ligoninėje, mat jo padėtis Skutelyje buvo gan komplikuota, o tai aiškinti Lorijanas - nenorėjo. Kita vertus, jis vilkolakis, tai šis faktas turėtų paaiškinti viską. Dar visa laimė, kad iš viso jį priėmė į ligoninę ruoštis tikram hilerio darbui.
Tyla. Medžių šakos sušnarėjo, vėjas sugaudė kažkur netoliese. Galiniame kieme tvyrojo ramybė, tik rodos, dvi stovinčios būtynės savo viduje jos nerado.
Igoris atsiduso. Tyli kaltė žudė jį.
Dėl Merlino meilės, kodėl būtent kaltės jausmą prisiminė susitikus čionais Ali? Kodėl dabar, o ne prieš kelis metus?
Tolumoje, galbūt pas Faunų kaimyną, skardžiai sulojo šuo.
Tyla.
Ir tada apsimetimo "Gal geriau nekalbėti aprie tai kas įvyko" siena sugriuvo - rudaplaukis daugiau neapsikentė:
-Klausyk, Alisa,- Igoris atsisuko į buvusią bendrakoledžę. Mintyse vėl jos vos nepavadino "Ali",- Žinau, kad tai pati šūdiniausia situacija, kokią aš esu turėjęs, ne pats tinkamiausias laikas kalbėtis apie tai, kas nutiko praeityje, bet ar gali man atleisti, jei buvau tave įskaudinęs?
Vėl tyla.
-Nuo to laiko vis dar pyksti ant manęs?
Tyla.
Igorio mėlynai pilkos akys bandė įsakaityti pusvelės veidą, antgamtikas bandė suprasti, kada buvusi jo mergina pratrūks ir išrėks visą tiradą apie jį ir judviejų iširusius santykius.
Taip, tame jo parašytame laiške, kurį kažkada nors turės įduoti Emilijanai, buvo tai aprašyta. Viskas.
Igoris troško tučtuojau prasmegti į žemę, bijodamas įsivaizduoti sužadėtinės reakciją. Bus blogiau negu kaip praėjęs ginčas virtuvėje?
Pala, pala pala. Stabdom hipogrifus.
Gi jis nieko blogai nepadarė. Be to, nebuvo toli nuėjęs su Alisa. Be to, viskas vyko kai dar nebuvo sutikęs po Demonų mūšio McWellės Koukvorto pakrantėje ar miške, kai ši įstrigo Medžiotojų paspręstuose spąstuose.
Taip, Igori, net ir dabar matosi priežastis, kodėl išsiskyrei su Alisa. Net būdamas kartu su ja, nenustoji galvoti apie Emilijaną!
Vilkolakis neleido akis į žemę.
-Klausyk, Ali, - jau dabar negalvojo kaip sako Faun vardą,- Žinau, kad man reikėjo su tavimi susisiekti daug anksčiau ir atsiprašyti.
Susisiekti daug anksčiau... Trys metai praėjo po to, kai nusprendžiau su tavim išsiskirti. Trys metai.
Ką aš darau su savo gyvenimu?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #49 Prieš 5 metus »
[LAUKE. GALINIS KIEMAS]

Išgirdusi Igorio atsakymą Alisa palingavo galva. Tyla. Netikėtai pakilęs vėjas sutaršė merginos plaukus. Ji trumpam užmerkė akis. Ar aš jam dar ką nors jaučiu? - pagalvojo ji kažkur giliai širdies ir smegenų kertelėje ieškodama atsakymo. Nepajuto nieko. Ničnieko. Toks jausmas lyg ji iš vis dabar nejautė jokių jausmų. Turbūt galėtų laisvai nužudyti žmogų ar pati nušokti nuo kokio nors aukšto bokšto. O gal giliai kažkur? Širdies užslėptoje kertelėje, dešiniajame prieširdyje, prie vožtuvo? Nusišypsojo iš savo minties, susimaišiusios su kažkokiomis žiobariškos biologijos žiniomis. Bet šypsena netrukus dingo ir ji tik šaltai papurtė galvą nežinodama ką daryti.
Bet jai neprireikė nieko daryti. Jis pasakė tai ko iš jo pusvelė laukė kelis metus. Atrodo vėl sugrįžo ten pat. Į tas pačias nerūpestingas dienas. Ji atsisuko į švilpį. Pažvelgė į jo gilias pilkšvas akis. Niekur nerado tinkamo žodžio. Galėjo tiesiai į veidą jam išrėkti visus savo jausmus. Bet ji buvo pasimetusi ir tyliai tarė:
- Galiu, - ir lėtai nudūrė akis į žemę, - aš nebepykstu.
Mergina papūtė šilto oro į savo šaltus delnus. Jie šalo ne tiek nuo šalto oro, kiek nuo streso. Jau atrodo jis turėjo sumažėti, bet mergina vis dar jautėsi neramiai. Gal tiesiog jau turėčiau eiti... - pamanė ji apsisukdama eiti.
- Gal aš jau eisiu, - ištarė ji ir žengė neryžtingą žingsnį. Įsikišo rankas į striukės kišenes ir kažką užčiuopė. Sustojusi ištraukė nedidelę suvertą apyrankę iš mažų keturkampių karoliukų, su keliais didesniais, apvaliais marmuro spalvos rutuliukais. Ji kaip vakar prisiminė tą vakarą, kai gavo šią apyrankę ir vis nešiojosi savo kišenėje. Ji apsisuko.
- Pamaniau, kad turėčiau tau ją grąžinti, - tarė ji Igoriui tiesdama delną su ta apyranke, - man jos nebereikia, - pasakė pati nelabai patikėdama savo žodžiais.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #50 Prieš 5 metus »
Viskas įvyko rudens pradžioje, vos Demono mūšio psichologinėmis žaizdoms bebaigiant užgyti.
Jam, aštuonilikmečiui, buvo sunku grįžti į Jungtines Valstijas, kaip asmeniui, bepradedančiam viltį susitikti su Emi, ir bepradedančiam nuspręsti, kad draugė vargiai išliks gyva po mūšio su Slapstūnais.
Apsigyvenęs pas saviškius, vėliau persiskraustęs į tėvų namus su jau globojamu Kajumi, jau buvo susitaikęs su mintimi, kad gyvenimą reiks pradėti iš naujo ir galutinai palaidojo savo širdyje viltį dar kartą išvysti Emilijanos veidą ir katiniškas jos akis. Ir tada, jau kaip devyniolikmetis netyčiomis MACUSA'oje susitiko su Alisa. Ir nuo to vėjuotos rudens dienos pradėjo su ja bendrauti. Atrodė, kad jau viskas grįžta į senas vėžias - iš naujo rado mokslo laikų draugę, pradeda gyventi ramų gyvenimą be Slapstūnų...tačiau mintys. Jos it kaip begraužianti sąžinė, niekaip nepaleido vilties. Vilties sutikti buvusius bendražygius, o ypač sesę su Emi. Žinoma, nieko nepasakęs Alisai, ir  gavęs progą išmukti iš JAV, jis nukeliavo į Kouvortą, tikėdamas, ten surasti Emi. Ir surado, tačiau vos nepraradęs galvos su Sorenu iškeliavo iš tenai, nežinodamas kuo daugiau tikėti - žinojo tik viena, Emi gyva ir jis ją vis dar myli. Tačiau praėjus kelioms dienoms ir atsistojus ant kojų, supranto, kad Emi per tą susitikimo laiką garsiai nepaliudijo, kad ji irgi myli jį.
Tad nieko nebelikus ką jam padaryti, nusprendžia nebepuoselėti jausmų sirenai, užtat, vietoj to nusprendžia toliau bendrauti su Alisa, kolei draugystė įsivysto į "vaikino ir merginos" santykius. Aišku jis jautė, kad Alisa kitokia nei Emi, tačiau to skirtumo dėka pamiršo apie Emi ir pradėjo mėgautis Alisos artumu.
Tačiaus visados yra bet, ir laikui bėgant išskirtinumų tarp dviejų merginų vis labiau atsirado. Nors Alisą pažįnojo geriau, negu Emi (pastarąją daugiau gaubė paslaptys) jis vis labiau suprato, kad jo širdis labiau linksta prie Emi. Ši dvejonė dėl dviejų merginų jį pavertė šiek tiek kitokiu ir tai, žinoma, turėjo pastebėti pati Alisa. Dėl to žiemos pabaigoje  iškilo šioks toks ginčas, kuriame galutinai išaiškėjo, kad jis per nago juodymą neapsisprendęs ar nori gyvenimą sieti su pusvele. Dėl to, jie ir išsiskyrė - visa tai ir net daugiau apie tai buvo parašęs laiške. Aišku, ir apie apyrankę.
Igoris nebyliai išklausė Alisos trumpo atsakymo. Tą akimirką, pasijuto lyg laisvesnis, lyg gavęs progą atsikvėpti kaip tam Sizifui, kai į Požemio karalystę įžengė Orfėjas.
-Ačiū,- tyliai padėkojo Lorijanas.
Jis jau norėjo paimti jos rankas su sušildyti savose, vos išvydęs, kaip ji virpa, bet susilaikė. Mes senai jau kaip nebe pora.
-Gerai,- sutiko šis, nustebdamas savo balsu, lyg jame girdėdamas apgailestavimo gaidas.
Igoris pramankštino pečius, visgi, stovint žiemos laiku lauke net ir vilkolakiams apšąla sąnariai. Igoris jau tikėjosi, kad Faun tuoj nueis, tačiau išgirdęs jos žodžius, sustingo.
Apyrankė. Atrodė, praėjo visa amžinybė, kai padovanojo ją pusvelei.
-Ne. Pasilik,- iš atminties išplaukė akimirka, kai Emilijanai grąžina sužadėtuvių žiedą,- Geriau turėk jį.
Turėk jį, kaip draugystės ženklą,- užbaigė mintyse.
Švelniai jos ranką nustūmęs nuo savęs, Igoris šyptelėjo.
Šilta ir šalta, štai kuo mes visą laiką vienas nuo kito skirėmės.

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #51 Prieš 5 metus »
Išgirdusi, jog gali pasilikti apyrankę Alisa dar kelias sekundes laikė ištiestą ranką, galvodama, kad galbūt jis dar persigalvos, o gal kad paims už rankos ir ves kur nors toli toli nuo šio liūdno pasaulio, kad ir į pasaulio kraštą ar visai kitą galaktiką. Mergina keliskart sumirksėjo sugrįždama į realybę. Užsidėjo ant rankos apyrankę ir apsisuko žvelgdama į dangų.
Sieloje dabar jau buvo ramybė, palengvėjimas po kelių metų pertraukos. Alisa nieko daugiau netarusi nužingsniavo dvaro įėjimo link. Dar kartą į delnus papūtė šilto oro, skubėdama į dvaro vidų. Juk niekas nenori susirgti tokios gražios šventės metu. Tuo jie nuo pat pradžių ir skyrėsi. Ji - šalta lyg ledas, ne tik išorėje, bet ir viduje. Nors ir buvo švilpė, pati turėjo daug klastuoliškų bruožų. Žinoma, nemokėjo kalbėti šnypštūniškai. Tačiau kartais galėjo būti pavydi ir arogantiška ar kaip sako "pasikėlusi". O jis šiltas žmogus - tikrai švilpis. Draugiškas ir mielas. Šilta ir šalta.
Alisa nuspaudė dvaro durų rankeną ir pasikabino savo paltą prieškambaryje. Grįžo į salę ir atsisėdo į savo senąją vietą lyg nieko nebūtų nutikę. Lyg nebūtų jai vos prieš kelias minutes pro akis praėję pusė gyvenimo. Vis tiek niekas nesužinos jos paslapties. Dar ne.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #52 Prieš 5 metus »
Jai, nieko nepasakius ir nuėjus, Igoris tyliai atsiduso. Cė o du tapus garais, jaunas vyras nužvelgė savo batus. Kurį laiką stypsojo ir žvelgė į juodus, nublizgančius batus, nežinodamas kaip elgtis. Grįžti ar pasilikti?
Negi vėl kvepia ta pačia situacija kaip ir prieš tais?
Vilkolakis vyptelėjo. Pajautęs širdyje palengvėjimą ramybę, jį vėl sukaustė nežinojimas ką daryti.
Gal man teks prie to priprasti?- pagalvojo šis ir mėlynai pilkomis akimis nužvelgė nakties ir sniego apsiaustą apylinkę.
Gal geriau tikrai eisiu į dvarą,- nusprendė šis, pajausdamas, kaip šaltis jau nejuokais kandžioja apželiančius skruostus.
Sniegas girgžtelėjo ir jaunas vyras patraukė dvaro durų link.

-
Ūdrų Žabangų miškas, Lorijanų namai, užrakintas kambarys bibliotekos gale.
Prieš kelis mėnesius.

-Aš sakiau, kad tai beprotybė! - Igoris pyktai dėbtelėjo į Myšą,- Tai neįmanoma!
Senasis Lorijanas tylėjo. Jo akys įdėmiai stebėjo širstantį anūką.
- Jau sakiau. Tu turi mažai laiko. Apsispręsk kaip elgsiesi. Vienaip ar kitaip, Senatas suras judviejus.
Igoris atsišliejo į sieną, visai pat prie kelionmilčių židinio, susieto su JAV esančiu klano slėptuve.
- O kaip raktas nuo dokumentų? Kris Emilijanai prieš daugelį metų davė tą raktą. Gal galima kaip nors..?
Myša įsikando į apatinę lūpą.
-Galbūt galima, jei vėlionis Ahailas prieš mirtį anksčiau tuo raktu nepasinaudojo ir tų dokumentų neperkėlė kur nors kitur ar iš viso, jų nesunaikino.
- Bet ar raktas mūsų vienintelė išeitis?
- Nuo Senato - taip, nuo Medžiotojų -irgi, jei Senatas kažkokiu stebuklingu būdu tuos įkalbės palikti judviejus ramybėje. Tačiau nepamiršk, kai ko dar.
- Žinau. Bet ar tikrai tikiesi, kad to imsitės jūs visi?
-Dar nesu tikras. Nenoriu rizikuoti.
- Supratau.
Tyla. Garsas, žmogui iškeliaujant su kelionmilčiais.
Igoris tyliai atrakinęs duris įsmuko į biblioteką.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #53 Prieš 4 metus »
Igoriui kažkur prašapus savais reikalais, Emilijana liko dviese su Mela. Dievaži, gal taip ir geriau. Gal nesusipyks bent šįvakar. Padavė merginai vieną iš dviejų stiklinių, kurias prigriebė praeidama nuo stalo. Stovėti tuščiom rankom - nei šis, nei tas, tą žinojo nuo vaikystės. Juolab, kad puikus išsigelbėjimas, jei pokalbis užstringa. Nors ir su šia tamsiaplauke po vienu stogu gyvena jau kelinti metai, tokių atvejų vis dar gali pasitaikyti. Taigi, kas ten per pokalbiai, kai ryte prieš budėjimą vos atmerkdama akis balansuoji tarp kavos puodelio ir Melos keptų keksiukų, o vakare ar dieną persmeti vos keleta sakinių apie netolimą ateitį, kaip kada budėjimas ir kieno eilė gaminti pusryčius. Buitiška romantika, tiesa? Aišku, negali sakyti, per tuos metus buvo daugybė vakarų, kai merginos susėdusios pasikalbėdavo kaip dera, tačiau Emi vargiai galėjo atsiminti atvejų, kai nuotaikos netemdė pykčiai su Igoriu, nerimas darbe ar dar kokie visatos keliai.
 - Ačiū, neblogai. Žinai, pakankamai daug darbo, visgi šventės artėja, mažiau hilerių, daugiau buitinių sužeidimų,- vyptelėjo. Šeimyninių konflktų irgi, taipogi.- nors man patinka, darbe užsimirštu,- nuleido akis. Aklas nepastebėtų nuolatinės įtampos, kuri išsisklaidydavo labai retais atvejais. Melijandra jai padėdavo - visada. Pasėdėdavo šalia, apkabinusi leisdavo išsiverkti ar įkinkydavo padėti virtuvėje - viskas suveikdavo. Ir dažniausiai be žodžių.
 - Kaip tau darbe? Nepabosta kasdien tas pats per tą patį?- pamėgino įsivaizduoti, ką reiškia kasdien nežinia kiek kartų per dieną maišyti tešlą vis tiems patiems skanėstams. Nors, pasižiūrėjus į dailiai krintančias suknelės klostes, nepasakytum, kad mergina diena iš dienos sukasi tarp saldžių pagundų. Arba turi geležinę valią - vienas iš dviejų.
Gurkštelėjusi gėrimo (kad ir kas ten bebuvę) pasukiojo stiklinę pasigrožėdama, kaip Faunų dvaro sietynų skleidžiama šviesa atsimuša nuo stiklo ir apsidairė. Daugiausia baliuje dalyvavo jaunimas, jau susimanęs kažkokių pramogų. Tiksliau, sekantis Kajaus sumanytas. Emi šyptelėjo. Tikėjosi, kad jos neverbaliniai signalai pasieks tą velnių pririjusį vaikį prieš jam prisidirbant ką nors, dėl ko Igis dar kelias dienas vaikščios pavojingas visuomenei.
Jeigu jau apie tai - Emi dar kartą permetė akimis salę. Vaikinas buvo kažkur pranykęs. Aišku, panelės nebūtų panelės, jeigu neimtų įtarinėti ko blogo, tačiau nors ir suvokė tokių minčų iracionalumą, sirena negalėjo atsikratyti keisto nerimo. Persibraukė rankomis plaukus, tarsi tikrindama, ar jokia neklaužada sruoga neišsprūdo laukan.
 - Klausyk, tave dažniau reikia išsivesti kur,- nusišypsojo, dar kartą nužvelgdama Melijandrą.- Kada paskutinį kartą mačiau tave su suknele? Ir dar tokia?- nusijuokė. Na žinoma, mokyklos baigimą jos abi praleido, o daugiau progų pasipuošti pastaruoju metu ir nepasitaikė. Skirtumas tas, kad Emi iš prigimties mėgdavo daugiau pasikuisti spintose, tik vėliau to atsisakė, o Mela? Greičiausiai nelabai, juk vaikystėje, skirtingai nuo sirenos, gyvenimas nelepino. Nors ir apie tai buvo sužinojusi iš Igorio.
 - Noriu tavęs paklausti. Žinau, balius ir panašiai, bet... Ar verta man per šventes pabandyti pasiimti laisvadienių? Ar geriau bus, jeigu bent dalį dirbsiu? Būtų nemalonu, jeigu, na žinai, norėtųsi dingti, o nebūtų kur...- Emilijana nuleido akis. Paprastai garsiai problemų neįvardydavo, bet dėl šito galvą suko jau kelias dienas. Ir aiškiau nei kiek nesidarė.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #54 Prieš 4 metus »
Sirenai įspraudus Melijandrai į "letenas" stiklinę, rudaplaukė šyptelėjo, padėkodama. Nors ir nesiruošė šiandien gerti, visgi, atrodo, teks. Silpnam vynui suteliūškavus stiklinėje (Mela mėgo riešo judesiais pajudinti kiekvieną gėrimą), Lorijan nužvelgė būsimą brolienę (?).
-Smagu girdėti. O keistum darbą? Hilerystė tau prilipo ir daugiau "neatlips"? - pasmalsavo, puse lūpų šypteldama,- Vargu ar rasi kokią nors porą, kuri nesipyks,- pridūrė tyliau, sureaguodama į sirenos žodžius apie apmažėjančius ginčus.
Emilijanai paklausius apie jos darbą, rudai pilkų akių savininkė tik nekaltai įsišiepė.
-Geriau ir nebūna,- tarė ši, prisimindama jaukią "Cukrinio kiškučio" virtuvę ir storą Claudie Amnetos receptų knygą.
Jei kažkas būtų pasakęs jai dar esant Hogvartse apie konditerės darbą, būtų pasijuokusi. Po to kiek nutiko jos gyvenime: atskyrimas nuo šeimos, susitikimas su broliu po daugelio metų, Džeimso Greywindo pagrobimas, pavirtimas į pelėdą; darbas pas Claudie atrodė toks žemiškas ir paprastas. Ir vis besikartojantis. Būtent dėl to, Mela mylėjo savo darbą, jo dėka jautėsi saugiai, kiekvieną dieną galėjai tikėtis to pačio, kaip sakant, dažnai nesusidurdavai su  situacijomis, kainuojančiomis tavo gyvybę.
-Tikrai ne, nes tikrai nekepu kasdien tą patį per tą patį. Aišku, kartojasi tie receptai, bet niekada nebūna nuobodu. Juk nevisada pavyks tobulai - per daug cukraus ar druskos įpilsi, ar pasiimsi netokį receptą ir iškepsi ne tą ką reikėjo,- vardino rudaplaukė su šypsena veide. Kažin, ar būna bent viena valanda, kada ji nesišypso?
Gurkštelėjusi vyno, pavartė akis.
-Tave irgi, Emilijana. Kartais man atrodo, kad susirinko visi darbacholikai, na, išskyrus gal Kajų,- kiek įgeldama, kiek pajuokaudama pasakė. Rudai pilkose akyse sužibėjo linksmumo kibirkštys, it koks knyslius būtų radęs pamestas auksines konditerines svarstykles,- Man rodos, niekados. Švilpynėje nevykdavo jokie baliai iki pat dabar,- pabrėžė paskutinius tris žodžius, - O ir mūsų mokykliniais laikasi nevyko Burtų Trikovės Turnyras. Gi į mūšius neeisi su suknia,- atmintyje iškilo girdėtasis Antrasis Hogvartso mūšis, ir Demonų mūšis. Dėl Merlino meilės, senesnioji karta tikrai buvo rimčiau apsikausčiusi nei ši,- pamintijo, atsisukdama į jaunąją Švilpynės koledžo kartą.
Ir taip, pabūsiu ta senė, kuri dejuoja, kad mano laikais vaikai buvo kitokie, labiau su kietesne sėdimaja.
Nusisukdama, susiraukė.
-Ne, aš nematau tame problemos. Imk laisvadienius. Turi pasiilsėti. Iš penkių asmenų dirba trys - mes laisvai pragyvensim ir iš mano ir Igorio algų,- nuramino Lorijan,- Be to ką manai apie galimybę tau ir Igiui kur nors išvykti? Galėtute prasivėdinti galvas, jau tampate tikromis namisėdomis,- pasidalino įžvalgomis,- Žinau, kad jums abiems ne pats geriausias laikas dabar, tačiau turite kažką išbandyti ir pabandyti. Ką manai?
Mintis, kad brolis su sužadėtine galėtų per kelionę susilipdyti santykius ir pasitikėjimą, merginą užvedė. Ji nebuvo iš tų, kurie nori ilgą laiką kurksoti tam pačiam problemų dugne.
Jai nebuvo iki gyvo kaulo įgrisę ginčai- mokėjo juos tam kartui ignoruoti ir susitaikyti, kad kiekvienos poros šią stadiją turi praeiti, ji nenorėjo to žodžio prasme atsikratyti ginčų sukelėjų, tačiau troško, kad tiedu barsukėliai susitaikytų ir neiširtų gera pora.
Kita vertus, jei blogiausiu atveju jie išsiskirtų, Mela neįsivaizdavo, kad Igoris ir Emi galėtų iki gyvenimo pabaigos gyventi vienas be kito. Vienaip ar kitaip, jie turės susitaikyti, nes taip jau nuspręsta iš aukščiau.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #55 Prieš 4 metus »
Susinėrė rankas, stilkinę tingiai sukiodama rankoje. Emi patiko štai šitaip stovėti su Mela: ramiai, be rūpesčių ar įsipareigojimų, stebint džiugų šventinį šurmulį, aptarinėjant temas, nė kiek nesusijusias su įprastais rūpesčiais.
 - Nežinau, bet neįsivaizduoju savęs kitur. Man patinka žinoti, kad kažkam padėjau, kažkas dėl to galės gyventi, kad prireikus pati žinosiu kaip padėti. Nemėgstu jaustis bejėgė, o žinios suteikia jėgų,- garsiai pasvarstė, pernelyg nenorėdama nukrypti į lankas ar filosofijas, kurios galėtų gadinti pakilią r nerūpestingą nuotaiką. Žinoma, mergina neįtarė, jog tuo pačiu metu už sienos aiškinamosi dar didesnės ir tamsesnės paslaptys nei ji galėjo įsivaizduoti.
 - Eik eik, negi tu sugebi kažką supainiot?- nusijuokė sirena prisiminusi tuos ramius, grakščius ir užtikrintus Melijandros judesius, kai ši sukdavosi virtuvėje. Gyvai prisiminė visus tuos rytus, kai miegančią pažadina vanilės ir cinamono kvapas, kai nusileidus į salės nutviekstą jaukią virtuvę jau randi Melą ten, net jeigu ir nelabai patenkintą nesenais nuostolingais kitų namiškių apsilankymais.
Vėl nusijuokė. Ar buvo keista, turint omeny, kokios nuotaikos būdama ji čia atsidūrė? Taip. Bet visgi savotiškai gera užsimiršti. Staiga susivokė, jog pastaruosius metus, nepaisant retų prošvaisčių, taip ir gyveno: darbas, namai, darbas, pykčiai, nuoskauda, namai, darbas.
 - Teisybė, nors tinkamai rengtis į mūšius taip ir neišmokau,- nusišypsojo.- Niekada nežinai kur atsidursi ir kas atsitiks, taigi gana nepraktiškas reikalas,- vyptelėjo, nors suvokė, ką iš tikrųjų Mela norėjo pasakyti.
Nutilo. Melijandra visgi suprato ją kiek kitaip, nei norėjo. Kad būtų viskas taip paprasta...
 - Ne dėl pinigų. Tiesiog jeigu kas nutiktų, būtų kur išeiti per daug nespaudžiant kitų. Nežinia...- atsiduso, bet užsičiaupė. Nenorėjo pati sau prisikarksėti nelaimės. Juolab, kad dabar šventė, ne metas gvildenti nesiklostančių santykių problemas. Nors gal kaip tik?
Patylėjo. Iš šalies viskas atrodė daug paprasčiau, nors buvo gana komplikuota. Keista buvo galvoti, kad toks paprastas ir žemiškas dalykas gali užpildyti tarp jų atsivėrusį plyšį, su laiku vis didėjantį ir didėjantį.
 - Nežinau, apie tai niekada negalvojau,- pripažino. Gurkštelėjo vyno, mėgindama susidėlioti mintis.- Aš nežinau, ar išvis kada pasibaigs ir ar gali pasibaigti. Bet nepabandęs negali žinoti,- atsiduso. Ką bepridursi. Giliau įkvėpė. Reikia keist temą.
 - Tu pažiūrėk, kaip jaunimas linksminasi,- linktelėjo šurmuliuojančio būrelio link.- Ar ir mes tokie buvom, nepameni?- paerzino, įeidama į tą OTaipPakalbėkimKaipAnksčiauBuvo nuotaiką. Iš tiesų - dar iki visų mūšių, erzinančių paslapčių, skausmo, jausmo, kad esi atsakingas daugiau nei už save, visų jų tarpe gyvavo nerūpestingumas, džiaugmas, ramybė. Ar visa tai dingo? Greičiausiai ne, tik pasimetė, prasmego ir išnyko tarp tamsos. Ar sugrįš? Antras klausimas.
 - Mela?- Emi žybtelėjo akimis.- Linksmiausias įvykis, kurį dabar prisiminsi: trys, du vienas, jau!- nusijuokė, stebėdama merginos reakciją. Tikėjosi, jog dabar neišgirs ilgos tirados apie netikėtai atrastą ypatingą keksiukų receptą senoje spintoje.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #56 Prieš 4 metus »
Mela šyptelėjo ir linktelėjo galva, suprasdama Emilijanos apsisprendimą būti ir likti gydymo sferoje.
-Žinoma, nesu super duper profesonalė, kuri žino viską ir viską padaro gerai. Geriausia visą laiką įsivaizduoti mokiniu ir mokintis. Taip lengviau pakelti padarytas klaidas, o ypač kai neįsivaizduoji, esanti pasaulio geriausia konditerė, dirbanti restorane, rinkančiame  Michelin žvaigždes,- šyptelėjo.
Michelin žvaigždės - tai žvaigždės, kuriomis vertinami  viešbučia restoranai. Viena žvaigždė - vertas dėmesio, dvi - pateikalai priskiriami meno kūriniams, trimis žvaigždėmis įvertinami restoranai su individualia, autorine iškiliausių, kartais iš kartos į kartą savo meistriškumą perduodančių  šefų virtuve - bent taip sako žiobariški internetiniai puslapiai.
-Aš irgi neišmokau,- atsakė mergina,- Net neįsivaizduoju kas man nutiktų, jeigu su užpuoliku susidurčiau savo darbe,- Melijandra pajuokavo. Ji žinojo, jog tik reikia fantazijos kaip virtuvėje galima apsiginti. Virtuvė - jai kaip ginklių saugykla: peiliai, keptuvės, šakutės...penkios skylės kūne yra daug bliaugiau nei už vieną.
Buvusi švilpė surimtėjo.
-Supratau, bet dėl kelionės galite abu apsisvarstyti.
Lorijan dirstelėjo į jaunimą.
Puse lūpų šyptelėjo.
-Pamenu, kaip pati linksminaus,- vos nesusitvardžius prunkštelėjo,- Tada dar besimokindama Drumštrange, sugebėjau kelis pažįstamus įversti į vandenį. Aišku... jie norėjo tapti diplomatais,- vyptelėjo, prisimindama vieną išgirstą nutikimą žiobarų pasaulyje, kai vienas žiobaras Linkevičius papasakojo, kaip vienas diplomatas atsidūrė...pala...kur?  Baseine?
Aišku, tą istoriją ji dar būdama trylikinė žino, todėl panorėjo padaryt tą patį ir tiems pažįstamiems. Kažin, ar jie dabar ir tapo diplomatais?
-O tu? Koks tau nutikęs linksmas įvykis? - paklausė ir po to gurkštelėjo iš stiklinės.

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #57 Prieš 3 metus »
Ir vėl gruodis, ir vėl Kalėdų metas. Šiemet už lango nežaidžia iš dangaus krentančios snaigės, bet spaudžia Londonui nebūdingas šaltukas ir balena pievos. Bene visur šviečia pakabintos lemputės ar papuoštos eglutės ir kuria kalėdinę nuotaiką. Ir pasakykit jūs man, kad tai ne širdžiai mieliausias metų laikas. Kalėdos yra tikras stebuklų metas, kada kalėdinė dvasia aplanko kiekvieną.
Taip ir Alisa po beveik metų laiko pravėrė dvaro vartus. Jai iš karto į akis krito pastato išorės papuošimai ir privertė ją nusišypsoti. Dvaras dabar gyvenamas, ne taip, kaip anksčiau, kai po jos mamos mirties į jį niekas neįžengė bene dešimt metų.
Jos tėtis ir jo sužadėtinė gerai pasidarbavo - nuo stogo krašto krito lempučių „varvekliai", o dvivėrės durys buvo papuoštos įvairiaspalvėmis lemputėmis. Keli kieme augantys medžiai taip pat buvo jomis apkarstyti.
Moteris dar minutėlę pasigėrėjo priekiniu namo kiemu. Jai sugrįžo prisiminimai apie visas čia pastaraisiais metais praleistas Kalėdas, apie atrodo visai neseniai vykusį Švilpynės balių ir kaip ji su seserim atgaivino šį dvarą. Ji jautėsi kitaip nei pernai ir užpernai. Šiemet ji atvyko viena. Išsiskyrimo kartėlis jau nuslūgo, net juokinga buvo dabar pagalvoti, kad ji iš tų santykių tikėjosi ko nors daugiau. Ne pirmas jau buvo kartas. Tiesa, su Igoriu ji jau seniai susitaikė. Kažin, kaip jis dabar gyvena?, - pagalvojo ji.
Pabuvusi šiek tiek su savo mintimis užlipo kelis laiptelius prie namo durų ir nuspaudė durų rankeną. Vos tik įėjo, ji nusišypsojo pamačiusi didelę kairiame kampe šalia židinio stovinčią eglę. Šiemet ji buvo papuošta raudonais ir auksiniais žaisliukais, baltomis lemputėmis, o ant eglės viršūnės buvo šiltai balta spalva šviečianti žvaigždė. Židinyje degė ugnis, bet kambaryje nebuvo nė vieno žmogaus.

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #58 Prieš 3 metus »
Juokinga, kaip greitai bėga laikas. Regis, dar visai neseniai Šarlotė mokėsi Hogvartse, ten profesoriavo, dar visai neseniai dirbo Magijos Ministerijoje, kas, ko gero, visų pirma ir sujaukė šios trapios merginos mintis, o vėliau ir visą gyvenimą. Dėka visų staigių pasikeitimų gyvenime, stabilumo ir saugumo jausmo nebuvimo, jos emocinių traumų bagaže šalia visų kitų problemų atsirado ir haliucijos bei disociacija nuo realybės. Iš pradžių ji bandė gvydytis magiškais metodais - tiesa, burtininkų pasaulyje nelabai yra kerų, skirtų emocinei sveikatai gydyti, tik tas nelemtas atminties ištrinimas, garbanei sukėlęs daugiau problemų, negu turėjęs naudos. Šiems nepasiteisinus, ji išbandė žiobariškus metodus. Tamsūs, grotomis uždengti psichiatrinės ligoninės langai ir baltos sienos vis dar aplanko burtininkę sapnuose, kartais kaip baisiausia kančia, o kartais – kaip didžiausia palaima. Na, o mintis apie vartotas tabletes ir kitus vėliau atrastus svaigalus, deja, bet vis dar sukelia drugelių fiestą pilve, kartais - net ir nemenką uraganą piniginėje. Atradusi žiobariškąją mediciną (tiesa, nežinia, kiek čia medicina, o kiek – (ne)lengvas alkoholizmas ir narkomanija), garbanė visiškai susipyko su magija ir jos atsisakė. Jos nuomone, juokinga ir net apgailėtina, kad yra burtažodis sulūžusiems akiniams pataisyti, bet nėra tokio, kuris ,,sutaisytų'' visiškai palūžusią sielą. Juk burtininkai visais laikais mėgo apsimesti naujaisiais šitos žemės dievais ir, mosuodami savo juokingomis lazdelėmis bei bergždžiai keisdami tai, kas akivaizdžiai buvo sukurta daug aukštesnių jėgų, negu jie patys, keitė pasaulį, esantį aplink juos, ir įsivaizdavo esą daug geresni už eilinius mirtinguosius. Tiesa ta, kad tie mirtingieji bent jau turi būdų žmogaus sielai gydyti, nesvarbu, ar labai veiksmingų ir teisingų, bet… Bent jau jie neapsimenta esantys kažkuo, kuo nė per nago juodymą nėra, ir tam savo gydymui nenaudoja jokios magijos, tik šiek tiek empatijos, na, o jeigu ši neveikia - chemijos…
Gyvenimo absurdas. Nugyventi visą savo gyvenimą manant, kad esi dievas vien tik todėl, jog tau pamosikavus savo burtų lazdele, jos gale išdygs gėlės ar iš jos iššaus fejerverkai – va čia tai liūdna. Ir vis tiek Šarlotė savo pačios noru pasirinko grįžti į tą besurdišką magijos pasaulį. Tapti dar viena dievo komplekso auka ji nekėtino, tačiau pasiilgo, regis, jau šimtą metų nematytos šeimos, o labiausiai – savo sesės, ir emocijos nugalėjo pasišlykštėjimą ir neapykantą, jaučiamą magijai ir visiems pasaulio magams. Tad pirmą kartą per daugybę metų po ilgų kelionių aplink pasaulį mergina Kalėdoms sugrįžo namo. 
Faunų dvaras atrodė kitaip negu seniau. Pačiai Šarlotei šie namai nebekvėpėjo nei šiluma, nei jaukuma, ne, jie labiau priminė viską, ko ji nemėgo burtininkų pasaulyje. Magija užkėrėti paprasti daiktai, tokie kaip automatiškai arbata prisipildantys puodeliai ar pats pats save užsidegantis namų židinys, savaime pasiklojančios lovos, dulkių ir senų voratinklių amžinas nebuvimas tik įrodė, kokie nereikalingi iš tiesų yra burtininkų sugalvoti kerai. Kam reikia tokios gyvenimo butaforijos, kai tavo paties viduje vienas su kitu kovoja demonai, neleidžiantys tau nė trumpam pasidžiaugti gyvenimu? Lovos pasiklojimas tokiu atveju jau tikrai nėra didžiausia gyvenimo problema.
Na, bet meilė šeimai vis dėlto nugalėjo Šarlotės principus, ir, nors ir nelabai patenkinta, bet jau kelias dienas ji viešėjo namuose, dabar taip gražiai ir kalėdiškai išpuoštuose jos tėčio ir jo sužadėtinės. Žinojo, kad kažkada namuose turi apsilankyti ir jos sesuo, su kuria ilgą laiką teko bendrauti laiškais, ir kuri, regis, dabar buvo vienintelis žmogus, kuriuo Šarlotė pilnai pasitikėjo. Tik tai leido merginai tuose namuose neišprotėti.
Tad dabar tamsų penktadienio vakarą antrame namo aukšte, vonios kambaryje Šarlotė, užsidegusi gerą tuziną žvakių, gulėjo senovinėje vonioje. Ilgos rudos garbanėlės krito jai ant nuogų siaurų pečių, vos uždengdamos mažą pusmėnuliuko formos tatuiruotę ant kairiojo ranktikaulio. Vienoje rankoje mergina laikė kažkokią žiobariškos poezijos knygą, o kitoje – pustuštę raudono vyno taurę. Tokius vakarus ji vadindavo savotiška saviterapija.
Ji buvo taip įnikusi į tas juodas raideles popieriuje, kad net neišgirdo garsaus paradinių durų trenksmo...
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #59 Prieš 3 metus »
Alisa nusimetė ir pakabino ant senos medinės kabyklos savo languotą ilgą paltą ir nusispyrė ne itin patogius juodus suvarstomus batus. Atrodė, kad visam name nėra nė gyvos dvasios, tik židinyje spragsėjo degantis medis. Mergina pravėrė virtuvės duris, bet šioje, neįprastai didelėje, kaip virtuvei patalpoje taip pat nieko nebuvo.
Ji jau suprato, ką čia tikriausiai sutiks, tik neapsisprendė ar laukti kambaryje, ar eiti to žmogaus ieškoti. Tačiau, nežinia, ar vedinos ilgesio, ar tiesiog smalsumo, moters kojos patraukė link kairiųjų medinių laiptų, kuriais ji pakilo į antrą aukštą. Čia viskas buvo kaip po senovei. Eilė durų į dešinę ir į kairę. Pirmiausia ji pasuko į kairę ir nuspaudė antrųjų durų rankeną, patekdama į senąjį savo kambarį iš tų metų kai ji visąlaik gyveno dvare. Tamsoje paspaudė šviesos įjungimo mygtuką ir užtraukė tamsiai rudas užuolaidas. Ji padėjo savo lagaminą ant balto kilimėlio šalia lovos ir atsisėdusi ant lovos su geltonu užklotu apsidairė po kambarį. Du dideli langai nuo žemės iki lubų su tamsiomis užuolaidomis, prieš juos stovinti sofutė, grindys iš senų šviesiai mėlynų lentučių ir baltos lubos su nuo jų kabančiu stikliniu šviestuvu. Šalia lovos iš abiejų pusių buvo po baltą lentynėlę, o kitoje kambario pusėje rudas rašomasis stalas, prie kurio ji praleisdavo daugybę naktų dirbdama Magijos ministerijoje ir šalia židinys, kuris ją šildydavo tuo slegiančiu žiemos metu. Virš jo kabėjo keli nuotraukų rėmeliai, kuriuose buvo daug prisiminimų. Rudaplaukė pakilo nuo lovos ir priėjo prie jų, kad geriau pasižiūrėtų. Vienoje nuotraukoje šypsojosi ji, jos mama ir sesė, kai Alisai buvo dar tik kokie penkeri. Širdį nusmelkė šioks toks skausmas dėl mamos likimo. Ji prisiminė kaip jos trūko. Iki kokių dešimties metų ji beveik kasnakt verdavo dėl savo mamos, nes ją mylėjo labiau nei ką kitą. Galbūt dėl to ji ir dabar yra itin panaši į mamą - tokie pat plaukai, akys, nosis, turbūt ir ūgis, nes kaip ji iš tiesų atrodė Alisa prisiminė tik iš nuotraukų, visa kita išblėso prisiminimuose. Kitoje nuotraukoje ji buvo kartu su sese per Kalėdas prieš kelerius metus, o paskutinėje nuotraukoje buvo akimirka iš jos vasaros Gvatemaloje jau prieš daugiau nei dešimt metų.
Po trumpo grįžimo į prisiminimus Alisa atsiduso ir prisiminusi, ko ji iš tiesų ieškojo apsisuko ir išėjo iš kambario. Tyliai uždarė duris už savęs ir nuėjo į kitą koridoriaus pusę. Nuspaudė pirmųjų durų rankeną, bet eiliniame miegamajame nieko nebuvo, tik nepaklota lova ir lagaminas šalia jos. Moteris atsiduso ir papurtė galvą. Išėjo iš šio kambario ir nuspaudė sekančių durų rankeną.
Nė kiek nenustebo pamačiusi šitokį vaizdelį. Šarlotė, nė kiek nuo pernai nepasikeitusi gulėjo senoviškoje vonioje, vis dar turėjo tokias pat vešlias rudas garbanas, kurių Alisa jai pavydėjo būdama maža. Vienoje rankoje ji laikė taurę, kurios turinys panašus į vyną, o kitoje kažkokią knygą.
- O tavo įpročiai, žiūriu, nė kiek nepasikeitė, - tarstelėjo Alisa, atsirėmusi į pravirų durų staktą.