[GKA]

 - Vėluoju, vėluoju, vėluoju! - Skubėjo ruoštis Gaja, ką sakė vyresnė sesė ji negirdėjo. Greitai, darydama 3 darbus - apsirengti, susišukuoti, išsivalyti dantis, šioji skubėjo baliun. Ak, jei tik turėtų fėją krikštamotę, kuri mostelėtų savo burtų lazdele ir viskas susistatytų savo vietose. Taip, taip. Mažoji Amneta prisiminė tą faktą, kad ne Hogvartso ribose burtais naudotis draudžiama, o juk ji kaip tik Londone - savuose namuose.
 Greit susiruošusi, nuskubėjo židinio link ir kaip mat iškeliavo į Faunų dvarą. Sakydama adresą, bijojo suklysti, tačiau pasigirdusi muzika ir balsai leido suprasti, kad ši atkeliavo tinkamon vieton. Greit susiradusi seserį, prisišliejo prie jos. Ro buvo visa galva aukštesnė ir tai kiek baugino Kasę, bet ramino Kajaus, Wrenos ir Nikitos buvimas šalia.  - Labas.

[Keitas Kolinsas]

Turbūt įvyko koks Kalėdinis stebuklas, o gal apsireiškė trys dvasios, o gal viskas kartu, nes Keitas sugebėjo iššliaužti laukan. Vaikinas buvo kiek nepatenkintas, kad jo pankiški rūbai neatitinka temos ir burbuliavo ant visų, kurie išvis sugalvojo kas yra “šventinė apranga”.
Na ir šlykštuma-pats sau pamintijo Keitukas, nužvelgdamas save su kostiumu veidrodyje. Dėkui dievui ar kas ten danguj užsiropštęs sėdi, kad Keitas vaiknamyje neturėjo kambarioko, nes turbūt būtų taip išsityčioję, jog būtų šakutės su visais peiliais ir desertiniais šaukštukais.
Švilpis iš pradžių buvo išsivėriojęs auskarus, tvarkingai susišukavęs ir net batus tvarkingus apsimovė, bet galiausiai nusprendė, kad bent kiek savo stiliaus reikia išlaikyti-taigi sidabro spalvos auskarai grįžo veidan, balti kaip už lango krentantis sniegas plaukai vėl tapo suvelti, prie kostiumo derančius batus pakeitė kerziniai batai, o smaragdo spalvos akys buvo apvestos juodu pieštuku, kaip įprastai. Dabar pažvelgęs į savo atspindį nejučia vaikinas išspaudė šypseną-atrodė, lyg po prašmatnios puotos jam reiktų iškart bėgti į trankų roko grupės koncertą.
Puiku-Kolinsas užsimetė paltą, užrakino savo kambario duris, kad kokia landi auklėtoja nesugalvotų patikrinti ar tikrai jis čia (maža paslaptėlė-jo čia tikrai nebus) ir tada atsidaręs pro langą tiesiogine to žodžio prasme iščiuožė į lauką. Šalstančiomis rankomis, pūsdamas į orą garus, jis peržvelgė adresą ir ėmė palengva kulniuoti dvaro link. Kelias nebuvo labai tolimas, bet ateiti vis tiek buvo šalta, tad Keitukas, dar turėdamas progą prisidegė cigaretę, išpūsdamas dar daugiau dūmų oran.
Vos pasiekęs dvarą net švilptelėjo ir prisiminęs numesti ir sutrypti cigaretę (na juk nelabai mandagu svečiuose pasirodyti su cigarete dantyse, ar ne?) pagaliau paspaudė durų skambutį.
Kiek patrypčiojęs lauke, kaip kokia nevietoj pririšta karvė, švilpis pagaliau buvo įleistas vidun. Maloni šiluma iškart pasijuto ir vaikinas pagaliau galėjo jausti rankas (jau buvo patikėjęs savo versija, kad teks jas amputuoti) ir jau ruošėsi eiti prie gėrimų, bet smaragdines akis užkliudė blondiniškos spalvos plaukai. Širdis šoktelėjo supratus, kad ir Roana buvo čia. Taip, gal ir reiktų prieiti, bet ji su kažkuo kalbėjo, tad... Keitas pagriebė stiklinę sulčių, kad atrodytų labiau užsiėmęs. Na taip, staiga drąsa visiškai dingo.

[Gabriella Eier]

Gabriella lėkė per vis didėjančias pusnis Faunų dvaro priekiniame kieme. Dėvėjo baltą kombinezoną - kostiumėlį, kuris jai suteikė elegantiškumo, tačiau nebuvo pats geriausias rūbas bėgant per sniegą. Jai itin nepatiko vėluoti. Jau buvo gal 2 ar 3 minutės po šešių, nedaug, bet kaip koledžo vadovė jautėsi prastai. Galiausiai įlėkė pro duris ir apsikabino su prie durų laukiančią švilpe, jos gana gerą draugę, kuri tik metais jaunesnė ir vienerius metus buvo jos kambariokė Hogvartse. Prieškambaryje nusiėmė savo paltą ir numetė didelį krepšį su daiktais, mat Alisa pakvietė ją pernakvoti dvare. Dar Alisai padavė didelę sunkią dėžę su tortu, kurį Alisa draugiškai sutiko padėti į šaldytuvą virtuvėje.
Gabriella įpuolė į salę. Ją nustebino kiek daug jos auklėtinių jau čia buvo prisirinkę. Taip pat ir jau baigusių Hogvartsą buvusių mokinių. Turbūt daugelio akys krypo į jos besinešamas 3 dėžutes - po dovanėlę kiekvieno ordino laimėtojams. Ten tebuvo įrėmintas ordinas ir pora suvenyrų bei skanėstų. Pasidėjusi baltą kaip ir jos kostiumėlis rankinę ant kėdės šalia Alisos pakilo laiptais į viršų, atsidurdama nedideliame balkonėlyje, iš kurio visi ją matys. Paėmusi lazdelę pridėjo prie kaklo:
- Sonorus. Paprašyčiau visų dėmesio. - pasakė ji žymiai garsesniu balsu nei prieš tai ir šyptelėjo. - Dėkoju visiems čia šiandien susirinkusiems. Labai džiugu matyti jus šiame itin gražiame renginyje, rengiamame kiek žinau pirmąjį kartą. Galbūt pavyks ištęsėti šią gražią tradiciją. Taip pat norėčiau padėkoti Alisai ir Charlottei Faun už tai, kad mus šiandieną taip geranoriškai priėmė ir suruošė visą šį balių. Taip pat manau, kad visos šios kalbos jau nusibodo, tad iš karto eikime prie linksmosios dalies.
- Kiekvieno ordino laimėtoją pakviesiu į sceną, bet jeigu jo nebus tada perduosiu kai sugrįšime į Hogvartsą po žiemos švenčių. Pradėkime nuo trečiojo ordino. Sveikinu Keitą Kolinsą švilpių sprendimu laimėjusį trečiajį ordiną "už pasiekimus mokslo ir sporto srityse" - tarė ji stebėdama jauną vaikinuką. Įteikė jam dovanėlę ir paspaudė ranką, taip pat palinkėjo gerų švenčių. - Antrasis ordino laipsnis "už draugystę, pagalbos ranką ir nesavanaudiškumą" atitenka Švilpynės mokinei Chinatsu Ayiama. Gaila, bet šįkart ji negalėjo atvykti, todėl dovaną jai perduosiu Hogvartse. Ir galiausiai pirmasis ordino laipsnis "už drąsą, ištikimybę, pasiaukojimą, gerus darbus koledžui". Dėl šio laipsnio kilo itin didelės diskusijos ir balsai buvo daugmaž lygūs tačiau labai norėčiau pasveikinti mūsų koledžo mokinį Kajų Arno Wintersą! - ir su šypsena pasitiko šį itin gerą mokinį. Padėkojo už gerus darbus koledžui ir įteikusi ordiną palinkėjo gerų švenčių.
Jautėsi žymiai geriau atlikusi savo pagrindinį darbą. Dar pridūrė šypteldama:
- Linkiu visiems gero vakaro, linksminkitės ir bendraukite kiek tik norisi, - ir nulipo laiptais žemyn.

(Ordinų paveikslėlius įkelsiu šiomis dienomis į koledžo informacijos lentą) 

[Alisa Faun]

Alisa stebėjo ir sveikinosi su visais ateinančiais svečiais, maloniai šyptelėjo (o gal nemaloniai?) praėjus visiems Lorijanų giminės atstovams. Skubėjo jau uždaryti duris, nes traukė šaltukas, tačiau laukė dar ateinančios koledžo vadovės. Galiausiai kai ji įlėkė skubėdama ir Alisa nunešė tortą į šaldytuvą grįžo ir atsisėdo prie staliuko pirmojoje iš trijų eilių, prie kurio sėdėjo kiti suaugę švilpiai. Klestelėjo ant kėdės ir klausydamasi vis kartais paplodavo, kai švilpiams įteikdavo ordinus. Ir ji kažkada gavo ordiną. Seni geri laikai buvo. Ji šyptelėjo prisimindama. Grįžus Gabriellai prasidėjo šventiška vakarienė. Visi užkandžiavo ir linksmai šnekučiavosi. Užkandusi šiek tiek Alisa pakilo nuo kėdės ir su stikline siulčių nužingsniavo prie židinio ramiai paleido šiokią tokią muziką. Šokti nenorėjo, nes prieš visus mokinius ir kitus svečius labai nepatogiai jautėsi, todėl tyliai nusliūkino į antrą aukštą ir pasitikrinusi savo makiažą ir išvaizdą prisivertė grįžti atgal į salę. Atsisėdo prie staliuko ir gurkšnojo tas pačias sultis. Jai ramybės nedavė pora dalykų, bet nusprendė šįvakar pasimėgauti vakaru ir tiesiog ramiai klausėsi muzikos stebėdama žmonių verpete vieną jai puikiai bent jau pažinotą žmogų.

[Anmeya]

 [SVETAINĖS CENTRE((su Keitu Kolinsu))]
  Pasakyti, kad Ro atrodė pritrenkiančiai savo amžiaus grupėje, buvo kaip nieko nepasakyti. Švelniai rausvos spalvos suknelė iki kelių, juodi aukštakulniai ir palaidi, ilgi bei pašiaušti plaukai, beveik atgavę savo tikra spalva, tačiau vis vien turintys blondiniško atspalvio. Žalios akys, kurias dar labiau paryškino blakstienų tušas žvalgėsi po salę. Prefektė matė nemažai pažįstamų žmonių ir slapta kažko laukė, pati nežinojo ko. Pajutusi "deginantį" žvilgsnį, mergina atsisuko. Pirmiausia penkiolikmetė pamatė kostiumą. Tada kerzus ir galiausiai auskaruotą veidą. Keitas Kolinsas. Vos metais vyresnis vaikinas buvo vis vien aukštesnis, jei be aukštakulnių šis aukštesnis visa galva ir puse kaklo, tai dabar bent pusės galvos skirtumas beliko. Žavingai šyptelėjusi baltapūkiui, priėjo. Šiandien buvo šventinė diena, tad visas negatyvias emocijas Amneta nusprendė palikti "už durų". Vos priartėjus prie Kolinso pasijuto cigarečių kvapas. - Galėjai bent dabar nerūkyti. - Švelniai tarė blondinė.

[Keitas Kolinsas]

[Svetainės centre]
Keitukas šiandien tikrai nenorėjo dėmesio, bet švilpiai turbūt užuodžia norą pasislėpti, kaip šviežiai iškeptus ir pabarstukais išpuoštus keksiukus. Vaikinas nejaukiai nuėjo pasiimti apdovanojimo, vis dar nesuprasdamas už ką čia taip jau ir nusipelnė. Na taip, pamosikavo blokštu, gavo į nosį ir laisvu metu tokiu “šlept, tept” (supraskite-bet kaip) atlikdavo namų darbus. Šaunu. Kiti bendrakoledžiai buvo bent to nusipelnę, o jis...
Vaikinas ir būtų su tuo apdovanojimu nejaukiai, tarsi ne toje vietoje atsidūręs, stovėjęs, bet mintis nutraukė balsas. Per daug gerai pažįstamas balsas.
-Labas, Ro-,-balsas nutrūko, vos pakėlus smaragdo spalvos akis į švilpę. Po velnių, Keitas beveik galvojo, kad teks užčiaupti žandikaulį, kad tik tas neatvėptų. Mergina, kuri ir šiaip buvo žavių bruožų, dabar atrodė tiesiog pritrenkiamai- atvira suknelė pabrėžė figūrą, o aukštakulniai ilgino kojas. Kolinsas krenštelėjo, staiga pasigailėdamas, kad nusprendė nepersirengti prašmatniau ir pasirinko principus.
-Pamiršk tas cigaretes. Atrodai suknistai pritrenkiamai,-plačiai nusišypsojo Kolinsas,-Kaip laikaisi?

[Anmeya]

  [Svetainės centre]
  Žmonės bemaž nekreipė dėmesio į juos, kiekvienas turėjo savų pokalbių lyg apdovanojimai ką tik nebūtų įvykę. Na ir tegu. Tegu kiekvienas bent viena diena metuose žiūrisi savęs. Juk švilpiai pasižymi rūpestingumu, o kai kurie perdėtu.
  - Sveikinu gavus apdovanojimą. - Sukikeno Ro. Tiesa sakant, seniai nematė tokio Keito. Lyg šis būtų  pamatęs kokį košmarą, na arba princesę ir nepadaręs jai reveranso. Nubraukusi tokias kvailas mintis šalyn, kilstelėjo savas žalias akis ir sugavo šeštakursio smaragdines. Šios spindėjo kaip niekad, nežinia nuo dvare esančių belybės šviesos šaltinių ar nuo to, kad Romeo pamatė savąją Džuljetą.
  - Rimtai, Kolinsai. - Atsiduso, tačiau vis vien išliko su šypsena. - Ačiū už komplimentą. - Akys sužybėjo pamačius jo šypseną-žudikę. Ji buvo tokia nuostabi, kaip ir jo žybančios akys. Iš vis jis visas buvo nuostabus. Ką turėtų begalvoti įsimylėjusi paauglė, ką?... - Nuostabiai, o tu?

[Keitas Kolinsas]

[Svetainės centre]
-A, taip, dėkui, vis dar nesuprantu už ką čia taip jau nusipelniau,-nuoširdžiai nusijuokė Keitas. Prie Roanos galėjo laisviau jaustis ir nebebūti toks susikaustęs. Jausmas buvo išties puikus.
Išgirdęs pastabą/nepastabą dar plačiau nusišypsojo. Žinojo, kad su ta šypsena gali išsisukti beveik iš bet kokios situacijos.
-Negi tau taip nepatinka cigarečių kvapas, princese,-aiškiai atkreipdamas dėmesį į jos prašmatnią aprangą, paklausė Kolinsas,-Nes jei daugiau su manimi planuoji bendrauti teks su tuo taikstytis,-lyg perspėjo švilpis. Rankos truputį drebėjo, tarsi būtų pamiršęs, kaip tinkamai bendrauti.
-Nuostabiai, nes sutikai mane, ar ne?-ar su drebančiomis rankomis ar ne, bet baltaplaukis buvo flirto karalius ir žodžių kišenėje tikrai neieškojo,-Aš irgi neblogai, kaip tik kalbuosi su gražiausia Hogvartso panele,-dar vieną komplimentą išsakė auskaruotis.

[Anmeya]

[Svetainės centre]
  - Už kvidičą, branguti. - Pakštelėjo jam į skruostą. - Esi talentingas atmušėjas. - Tarė. Mintyse buvo tikriausias sąmyšis, bet reikėjo laikytis. Laikytis tiek fiziškai, tiek morališkai, mat jau norėjos tiesiog krįsti Keitui į glėby ir būt su juo amžinai šioje akimirkoje. Vis tik, susiėmusi išlaikė pokalbį.
  - Tavo šypsena tavęs skendančio nepagelbės, deja gal tau pasisekė, nes ir aš skęstu. - Vyptelėjo, išsidavusi jog pati rūko, ah ir kieno dėka, kieno dėka... Juk pats Keitukas ir "užkrėtė" ją tuo. - Jei daugiau su tavim planuoju bendraut? Ką bandai man tuo pasakyt, kačiuk? - Suraukė antakius, negi jis turi kažkokių abejonių? Gal protas ir sako blondei trauktis nuo šio auskaruotojo šalyn, tačiau širdis traukiasi artyn, o cigarečių dūmai apdūmia protelį.
  - Gal. - Sukikeno. - Ak, tai čia be manęs gražių panelių nebėra? - Kilstelėjo antakį.

[Keitas Kolinsas]

[Svetainės centre]
-Branguti? Atrodo manęs pasiilgai,-veide vietos vėl rado žavinga šypsenėlė,-O dėl kvidičo, tai... Manau Bea geriausia žaidėja, o aš nebent gynėjas paskutiniu momentu išleistas pažaisti kaip atmušėjas,-gūžtelėjo pečiais Keitas, kiek tai leido nepatogus, varžantis kostiumas. Nors vaikinas prieš akimirką ir buvo panorėjęs atrodyti tvarkingai, dabar nuomonę pakeitė ir troško tik vėl grįžti į savo marškinėlius ir užsimesti patogiąją odinę striukę.
-Kodėl negelbės? Manau mane net ir ankstyvame mirties patale slaugys bent kokios penkios merginos,-paerzino blondinę auskaruotis,-Tu irgi rūkai? Šaunu! Na... Ne taip išsireiškiau. Rūkyti labai nesveika ir negerai tavo sveikatai, bet dabar turime šį tą bendro,-nusišypsojo Kolinsas,-Beje kalbant apie ciges.. Gal čia yra koks balkonėlis kur galėtume užtraukti dūmą?-paklausė jis merginos.
-Yra, bet tu gražiausia iš visų,-vėl pabėrė komplimentą Keitukas.

[Anmeya]

[Svetainės centre]
 - Gal taip, o gal ir ne. - Paerzino Kolinsą. - Na, galbūt Bea pati atsisakė ordino? Juk žinai, kad ji labiau mėgstantis privatumą žmogus. Be to, tu tikrai gerai žaidei, visi gerai žaidėm. - Šyptelėjo ir slapta kiek pasitaisė suknelę. Šiek tiek gailėjosi, kad užsidėjo būtent ją. Bet juk kito pasirinkimo neturėjau sudraudė save mintyse.
 - Ei, jei drįsi bent vieną prie savęs prileisti uždusinsiu su pagalve. - Prigrasino. - Ya, ya. Tai taip siaubinga visai kaip ir daryt dar kažką siaubingo. - Sukikeno. - Manau yra. - Tarė.
 - Oh, ačiū. - Nusijuokė. - Štai ten laiptai, manau antrame aukšte tikrai turėtų būti balkonas. - Pagriebė "Romeo" už rankos ir nusitempė laiptų link, ne dėl noro rūkyt, jai tiesiog pasirodė jog tai puiki proga jiem pabūti vieniems, kol šventės kulminacija neprasidėjo.

[Keitas Kolinsas]

[Balkone]
-Juk žinau, kad pasiilgai,-nusijuokė Kolinsas, visiškai užtikrintu tonu. O taip, savimeiliškumas buvo bloga savybė, bet Keitas kažkaip visada sugebėjo žaviai ja pasinaudoti iki tol kol nesuprasi ar jis flirtuoja ar kalba rimtai. Taip, šiam vaikinukui turbūt daugiau vietos buvo tarp klastuolių.
-Kalbi lyg būtume susituokę kokius penkis šimtus metų,-prunkštelėjo žaliaakis,-Leisk man pirma tave deramai pamerginti ir tada jau pavydėk nors iki numirimo,-mirktelėjo Keitukas. Taip, pavydžios merginos buvo mielos, bet jei jam bus draudžiama bendrauti su kitomis merginomis... Mintyse nenoromis iškilo Davina.
O aš ir galvojau ko gi man čia trūksta... O! Juk kaltės jausmo!-vaikinas kiek nejaukiai pasimuistė. Nenorėjo nei sau nei Roanai gadinti vakaro.
Vis dėl to Ro atrodo pačiu laiku nusitempė jį laiptais aukštyn. Su šypsena veide vaikinas užkopė laipteliais, o tada jau pasuko tiesiai į balkoną.
-Turi cigių ar iš manęs vaišinsies, mieloji Džuljeta?-paklausė Keitukas, aiškiai dar duodamas užuominą į tą banalią istoriją,-Jei būčiau Romeo lyg ir turėčiau stovėti po balkonu,-pastebėjo Keitas, pažvelgdamas žemyn. Na taip, gal gerai, kad jis-ne Romeo, nes įklimpęs sniege šalti nenorėjo.

[Gabriella Eier]

Atsisėdusi atgal į savo vietą tyliai šnekučiavosi su kitais svečiais. Nuotaika tvyrojo itin puiki, šeimininkės įjungta muzika taip pat. Kas valgė, kas šnekučiavosi, o kas jau buvo įsisukę į šokius. Tą patį norėjo padaryti ir Eier, bet prisiminė vieną labai svarbų dalyką, be kurio turbūt neapsieina nė vienos Kalėdos - dovanas. Švilpiai šiandieną turėjo apsikeisti dovanomis su slaptai ištrauktais žmonėmis.
Gabriella pakilo iš vietos ir vėlgi užlipo laiptais, atkreipdama visų dėmesį. Dar kartelį pasigarsinusi kerais savo balsą ištarė:
- Na, o dabar atėjo laikas dovanoms. Visi jūs dar prieš kelias savaites išsitraukėte kam dovanosite dovanėles šių gražių švenčių proga. Dabar visus kviečiu susirasti savo sveikinamą žmogų ir įteikti dovanėles, kurių tikiuosi niekas nepamiršote, - šyptelėjo ji nužvelgdama mokinius ir suaugusius, - palinkėdami gražių švenčių ir ateinančių naujųjų metų. Deja, bet aš niekam neturiu dovanos, todėl tiesiog linkiu visiems pačių šilčiausių Kalėdų, su šeima ar draugais, vieniems ar ne, taip pat palinkėsiu dosnaus Kalėdų senelio ir kad pradingtų iš jūsų gyvenimo visas blogis, pykčiai ir nesutarimai. Su Kalėdomis!
Tai tarusi ir po kelių minučių atsidūrusi apačioje priėjo prie židinio ir pagarsino skambančią seną kalėdinę dainą, kurią žinojo kiekvienas.

[Light White]

Kūčiu išvakarėse , švelniai rausva ilga suknele iki žemės pasipuošusi ir sidabriniu apsiaustu siuvinėtu auksinėmis snaigėms apsisiautusi mergina stovėjo ir žiūrėjo įdėmiai į veidrodį. Geltoni kaip saulė plaukai buvo banguoti ir galvą puošė blizganti snaigė.
- Ar aš pasiruošusi į balių? Ko man dar trūksta? Kur mano bateliai?.
Mergina atidarė spintą ir ištraukė sidabrinius batelius kuriuos greitai užsidėjo ir atsikvėpus pasiėmė blizgančia rankinę puoštą blizgančiomis gėlėmis ir išbėgo pro duris..

Balta mašina privežė merginą prie dvaro ir mergina grakščiai išlipo iš mašinos tada ji atėjo prie durų.
-Kaip visada vėluoju, tikiuosi jie nesupyks.
Light paspaudė namo skambutį ir kalėdinė muzika suskambo, po kurio laiko kažkieno žingsniai artėjo link Light. Durys sutraškėjo ir atsidarė, o ten kažkas stovėjo.
Light žmogaus visai nepažinojo bet nusišypsojo ir ištarė jam
-Labas aš esu Light ir aš naujokė, labai atsiprašau kad vėluoju bet buvo sunku surasti šitą dvarą. Ir štai mano pakvietimas.
Light padavė pakvietima nepažystamam žmogui ir įėjo į dvarą...

[Kajus Arno Wintersas]

[PRIE ŽIDINIO]

-Na,- gūžtelėjo pečiais Kajus,- Gal ir ne. Aš nerenku tiek daug taškų, Wrena. Tu turėtum dėl tokio darbštumo gauti ordino laipsnį! - nusijuokė rudaplaukis,- Taip, aš radau tą patį sąrašą - nieko neįdomaus. Tik vienas animagas gyvas - Edgar Jeffter'is. Buvęs Grifų Gūžtos mokinys, bet tasai labiau sukinėjasi Magijos Ministerijoj, tad jei prašytume jo pagalbos - vargiai prie jo nusigautume, nes ne kasdien ar ne kas savaitę keliaujam į Londoną,- samprotavo garsiai švilpis.
Žmonių vis daugėjo, tad nenuostabu, kad  Kajus išgirsdavo vis daugiau kalbų. Jos visos buvo lyg ir apie tą patį - pasilabinimai, paklausimai kas pas ką geresnio - nieko įdomaus. Tačiau, keturiolikmetis išgirdo gan keistą akcentą.
-O, labas, Nikita,- šiek tiek nustebo prefektas bendrakoledžės poelgiu prieeiti prie jų grupelės,- Na, hm... kalbamės...- Wintersas vogčiomis žvilgtelėjo į Ro, Wreną ir visai neseniai pasirodžiusią Gają. "Jai sakyti apie animagų reikalą?" - lūpos nespėjo suvirpėti nuo begarsių žodžių, kai netikėtai ant scenos užlipo Švilpynės koledžo vadovė.
Ordinai. Tiesa, kaip jis galėjo pamiršti, kad šeštą valandą vakaro bus paskelbiami ordinų laimėtojai?
Atrodo, Olivios sesuo, neketino įžangoje kalbėti daug. Jai paskelbus, kas laimėjo trečiąjį laipsnį - Keitas, Kajui prieš akis išdygo vaizdai, kai bendrakoledžis taranuoja kitų koledžų žaidėjus. Taip, tu nusipelniai,- pamintijo šis, tačiau, išgirdęs Ayamos vardą prie antrojo laipsnio - nieko nepagalvojo apart vieno dalyko - ji tikrai daug pašelpė jų kvidičo komandą su pinigais.
Kajus plojo su kitais - ar bent taip tikėjosi, iki kolei, pats išgirdo savo vardą ir pavardę. Ei, eii, ei, negi jūs jaukaujat!?- nustebo šis,- Aš gi nieko gero nepadariau šiam koledžui! Tik gadinu knygas,- priminė nutikimą su Fiona bibliotininkės kabinete,- Gąsdinu žmones,- prisiminė, kaip išgąsdino seseris Amnetas Žviegiančioje būdoje,- Neišgelbėju žmonių nuo muštukų,- prisiminė, kaip Bea nutrenkė tasai juodašonis padauža kamuolys,-Aš tikrai nieko gero nepadarau. Tikrai.
Deja, visgi, Kajus šiek tiek linkstančiomis kojomis nužygiavo atsiimti dėžutės. Nagi, juk visgi koledžas įvertino jo darbus per praėjusius mokslo metus, nors ir kaip nebuvo aktyvus renkant taškus.
Šyptelėjęs vadovei, padėkojęs už žodžius, ketvirtakursis vėl nudūmė, gerai, gerai, tvarkingai nuėjo prie savojo būrelio, tačiau prie jo nerado Ro. Turbūt ji nulėkė su Keitu,- pagalvojo šis, apsižvalgydamas aplinkui.
Dėžutė buvo graži - juodu popieriumi apdengta ir geltonu kaspinu užrišta - keista, visos trys dėžutės buvo skirtingai padekoruotos. Kajaus dėžutės juodame dovanų popieriuje buvo pavaizduoti knysliai su galeonais. Oo, man kaip tik reikia pinigų.
-Ką gi,- šyptelėjo šis, nežinodamas džiaugtis ar ne, mat jau guldė galvą po giljotina, kad po šio apdovanojimo globėjas jį dar stipriau spaus su mokslais. Susiraukė,- Palaukit, susirasiu vietą, kur galiu pasidėti dėžutę,- tarė ir kulnu apsisuko, apžvelgdamas svetainę. Neradęs tinkamos vietos, nusprendė savo palto kišenėje įgrūsti nelauktą dovanėlę. Psss, tylėkit, Kajus tas kišenes su kerais praplatino taip, kad ten tiptų vos ne visas supakuotas šimtalapis.
Kajus nudūmė. Vėl grįžo.
-Ką veikiam?- paklausė šis, mesldamasis mintyse, kad Nikita nesupras, kad prieš apdovanojimus ketvirtukė bandė kalbėti apie animagus,- Gal einam pavalgyti?- pasiūlė, tačiau per daug nelaukęs atsakymų, tris merginas nutempė prie stalo.

[PRIE STALO]

Ohoho, ohoho kiek maisto! Silkės, mišrainės įvairiausios, kisieliaus galybės, žuvies... Kajus jau manė, kad jau apsirys, tad stengėsi, per daug nevalgyti. Juk jis ruošiasi nuo bufeto nusigriebti tą šimtalapį su aguonomis. Nagi, tas, kur šalia jo stovi keksiukai iš "Cukrinio Kiškučio".
Šakutės, peiliai, taurės barškėjo, ir neilgai trukus vadovė pakilo nuo savo vietos. Kajus jau žiojęsis kasti duonos, sustingo.
Dovanos? Ak, tu, rūpke. Tik ne dabar!
Kajus tirštai nuraudo.
Ne, jis nepamiršo atsinešti dovanos, bet bėda tame, kad jam bus nepatogu padovanoti žmogui tą dovaną.
Gal negalėjai šiek tiek originalenės dovanos sugalvoti? Kajus nusivalęs rankas į servevevetėlę, nudūmė prie savo palto vėl. VĖL.
Ir VĖL grįžo.
Ir tai buvo pats kebliausia ir nepatogiausia akimirka jo gyvenime. Šią akimirką, kaip niekad buvo sunku prieti prie tų vietų, kur sėdėjo suaugusiejo.
Kajus, it labai, labai, labai, labai drovus katinėlis prislinkp prie Igorio, savo globėjo. Išspaudęs šypseną, padavė laišką.
-Su šventėmis, - tyliai murmtelėjo dvivardis berniukas, melsdamasis, kad tučtuojau grindys prasivertų ir galėtų pradingti skylėje, mat, laiške, buvo parašyti pasiryžimai būti geru mokiniu ir šiaip geru žmogeliuku.