0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Atokiame Londono pakraštyje stovėjo dvaras, kuriame jau daug metų nebuvo apsistojusi nei viena gyva dvasia. Apie šį dvarą sklaidė šiurpios legendos, ir diduma miestelio gyventojų jomis tikėjo, tad prie dvaro artintis nedrįso.
Jei ne apkerpėjusios ir voratinkliais apsipynusios sienos, dvaras būtų atrodęs visai padoriai. Jo pirmo aukšto sienų plytos buvo rudos spalvos, o aplink didelius langus, šiek tiek išgaubtus iš vidaus į išorę - baltos spalvos tinkas. Likusių dviejų aukštų išorė tokia pati, tačiau langai daug mažesni ir neišgaubti. Didelės dvivėrės durys, nevarstytos gerą dešimtmetį, buvo papuoštos visaip išraitytomis metalo juostomis.
Dvaro kiemas irgi būtų atrodęs gana gerai, jeigu ne apžėlę augalai, supantys dvarą iš visų pusių. Kiemo priekyje augo mažos pušelės, gale - didesnės, maždaug dviejų su pusę metrų aukščio eglės. Į kiemą vedė mieli, labai gerai išsilaikę juodi varteliai bei iki dvaro besitęsiantis akmenimis grįstas takelis, kurį iš abiejų pusių gaubė pernelyg aukšta, metų metus nepjauta žolė. Dešinėje takelio pusėje stovėjo didelis jau nežinia kiek laiko neveikiantis fontanas, o kairėje - kažkokių įsimylėjėlių skulptūra.
Bendras dvaro vaizdas gal ir nespinduliavo prabanga, tačiau tai buvo vintažas, paveldas, kurį būtina išsaugoti.
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Nuspaudus seną kaip kokių dviejų šeimos kartų gyvenimas durų rankeną patenki į didelę patalpą nusėtą dulkėmis. Voratinkliai apsiviję langus, o juose ne po vieną vorą, ar jo auką - musę. Galima buvo įžiūrėti smėlinę sienų spalvą, o į antrą aukštą kilo net dveji laiptai, vieni iš dešinės, kiti iš kairės.
Kambario kampe buvo didelis židinys, o prieš jį keli supamieji krėslai. Rankų darbo, labai seniai kruopščiai skaptuoti iš medienos, ir kainavę ne taip jau pigiai. Už kelių metrų stovėjo porą sofučių prieš nedidelę spintelę, ant kurios stovėjo jau gana seno modelio televizorius.
Pirmajame aukšte iš svetainės ėjo durys į seną patalpą - virtuvę. Didelę, skirta dirbti tiek močiutei ar mamai, tiek ir profesionaliai virėjai. Palei sieną stovėjo dvi krosnys, specialiai užsakytos iš Italijos kepti picoms. Naujoviškesnė dujinė viryklė, arbatinukas, šaldytuvas ir kelios spintelės. Viduryje nedidelio kambarėlio stovėjo salelė su nuvytusia per laiką gėle.
Iš svetainės laiptai veda į ilgą koridorių su daug durų į visas puses. Na, o toliau neverta lįsti. Tai tik seni žmonių kambariai su dvigulėmis lovomis ir tam tikrais asmeniniais daiktais, kurių šį kartą apleistame name nebuvo gausu, bet buvo.

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Nieko keisto, kaip mes, žmonės, mokame prisirišti prie  įvairių vietų. Pavyzdžiui, vaikystės namai. Kaip sunku būna juos palikti... Juk kiekvienas kampelis, kurį lietei, kuriame palikai savo būvimo pėdsaką, tokį kaip tos skanios vaisinės arbatos dėmė ant ąžuolinių grindų, kurią netyčia išpylei būdamas septynerių, laikui bėgant pasidaro tavo paties dalimi ir atrodo tokie brangus...
Bet ne ką lengviau būna ir po daugelio metų grįžti į juos. Tik įžengus pro paradines duris, žaibo greičiu grįžta ir išsiveržia prisiminimų fontanas, kurį laikei kažkur giliai giliai viduje. Tuščiame, jau nebegyvenamame name staiga pasigirsta balsai, juokas, ašaros, riksmai... Visi vaizdiniai iškyla tau prieš akis, ir staiga supranti, kad nebeliko nieko. Tik metų metus miegojusios sienos bei tušti kambariai su kalnais dulkių.
Šarlotė tikrai nuoširdžiai nesitikėjo, kad grįžimas į šeimos dvarą jai sukels tiek emocijų. Vasarą pabūvojusi saulėtoje Floridoje mergina iš tiesų atsigavo, daugmaž susitvarkė jos emocinė būklė, psichiatrinės ligoninės vaizdiniai pamažu blanko iš jos atminties.  Vienintelis dalykas, dabar jai neduodantis ramybės, buvo barnis su sese per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką,  po kurio jiedvi persimetė vos keliais žodeliais. Ak, tas nelemtas sarafinas su savo paslaptimi... Visai viską sugadino.
Iš tiesų, mergina kaip ir turėjo ką slėpti nuo sesers, ir gali būti, kad serafinas, sakydamas, jog kažkuri iš jų įsimylėjo, omeny turėjo ją. Bet tai tebuvo tik trumpas susižavėjimas, nieko daugiau... - tvirtino ji save. Nors giliai širdyje žinojo, kad tai - nevisai tiesa.
Šarlotė žinojo, kad nori atsiprašyti savo sesers. Nebuvo tikra kaip tai darys ir ką sakys, bet manė, kad turi valias laiko tam sugalvoti, nes namo grįžo likus savaitei su puse iki mokslo metų pradžios. Plius minus žinojo, kad sesuo neturėtų grįžti anksčiau negu likus savaitei iki rugsėjo pirmosios, tad jautėsi labai jaukiai ir saugiai savo vaikystės namuose, į kuriuos sugrįžo ne tik pailsėti nuo miesto šurmulio (nors, tiesą sakant, Londonas nebuvo taip jau toli), bet ir pagalvoti, kaip geriausia atsiprašyti Alisos.
Vis dar apimta nostalgijos, garbanė pradėjo tyrinėti senuosius vaikystės namus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Charlotte Faun »
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Ah, kodėl ji pasirinko keliauti žiobarišku transportu... Iš pradžių bene dviejų valandų kelių automobiliu, o kur dar turas po pačią Gvatemalos sostinę (kuri taip pat vadinasi Gvatemala), tada 13 valandų skrydis su persėdimu Kolumbijoje. Galiausiai kai merginos taksi sustojo prie dvaro ji galėjo atsikvėpti, tačiau vistiek nuo jos veido nedingo palaiminga šypsena. Atrodė lyg maža mergaitė gavusi saldainį. Bet koks čia saldainis! Čia tūkstančius milijardus kartų geriau - netgi du praleisti mėnesiai Amerikoje. Saulė, jūra, karštis, draugai, jokių rūpesčių. Pagriebusi netgi du savo lagaminus ji nutempė juos su savimi. Nė nepasibeldusi ji nuspaudė durų rankeną. Padėjo savo lagaminą prie durų ir nusispyrusi basutes žengė ant kilimėlio. Mergina pamatė kambaryje pasiilgtą Charlottę ir tik tada prisiminė kas jai beveik visą vasarą nedavė ramybės.
Merginos veidas iš karto apsiniaukė ir šypsena dingo nuo veido. Atrodo, sesuo nė nepastebėjo, kad kažkas įėjo pro duris.
- Jeigu koks vagis įeitų tu taip pat nepastebėtum, - gana įžūliai metė jaunesnioji Faun. Tik sulaukusi sesers žvilgsnio vėl tarė, - o taip, aš grįžau. Žinoma, ankščiau nei visi tikėjosi, - nužingsniavo į virtuvę palikdama pravertas duris, - radau bilietus už geresnę kainą, be to buvo patogesnis išvykimo laikas, - įžūlumas niekur nedingo. Ji pravėrė šaldytuvą ir minutėlę ten pažvelgusi jį užvėrė, - aš jau atpratau nuo angliško maisto.
Nors tik dabar septyniolikmetė pagalvojo dėl ko pyksta. Dėl to, kad ji įsimylėjusi? Bet pavasarį jam jautė tik simpatiją. Šią vasarą tik buvo kai kas daugiau. Tačiau ji jautė, kad sesuo kažką slepia. Tikrai kažką. Mielai dabar būtų puolusi jai į glėbį, tačiau išdidumas neleido. Tegul pasikankina... - pagalvojo.

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Šarlotė apžiūrinėjo nuotraukas, nuo labai senų laikų likusias rėmeliuose, stovinčiuose ant židinio atbrailos, ir gėrė arbatą juodą (kaip jos siela, haha) arbatą iš atsivežto termoso. Deja, jos ramią kelionę prisiminimų taku sutrukdė iki gyvo kaulo pažįstamas balsas. Jį išgirdusi, mergina vos neišspjovė arbatos. Alisa grįžo.
Mergina minutėlei sustingo, tada iš lėto atsisuko. Jos sesuo ramiausiai žingsniavo į virtuvę, ir, kad ir kaip garbanė norėjo atsiprašyti, sesers įžeidus tonas to padaryti tiesiog neleido. Vietoj to, viršų paėmė šlykščioji varnės pusė:
- O, kaip matau, virtuvė vis dar tavo mėgstamiausia vieta. Nieko keisto, kad atrodai um, pilnesnė, - ak, brangus Dieve, kaip ji pasigailėjo iškart šiems žodžiams išplaukus jai iš burnos. Jos sesuo niekada neturėjo problemų su svoriu, ir Šarlotė net neįsivaizdavo, kokio velnio taip įžeidė seserį. Ko gero tiesa, kad įžeisti žmonės pasako begalę skaudžių dalykų, net ir neturėdami jų omenyje.
Bet išdidumas neleido atsiprašyti. Juk negali baigti iš kart po to, kai pradėjai.
Nusekusi sesę į virtuvę, pasekė jos pavyzdžiu ir pasižiūrėjo į atidarytą šaldytuvą. Gerai, kad atsivežė savo maisto ir sudėjo jį į čia, nes šiaip jau jame nieko nebuvo, apart kelių supuvusių, dvokiančių daržovių.
- Na, o aš kaip tik pasiilgau. Nežinau, ar galėčiau dar nors vieną rytą valgyti kepintą šoninę su kiaušiniene.
Gal tikrai reikėtų atsiprašyti? - pagalvojo ji. Bet galvoje dar neturėjo susidėliojusi visko, ką norėjo pasakyti, o kalbėdama spontaniškai, prikalbėdavo daaaug nesąmonių, tad geriau buvo palaukti.
- Žinai, paprastai žmonės per atostogas važiuoja į Turkiją, Graikiją, Šri Lanką, na, kartais į saulėtus Jungtinių Valstijų krantus, bet į Gvatemalą... Kol kas negirdėjau, kad tai būtų populiari atostogų kryptis. Tad pasakyk man, brangi sesute, ką, po galais, tu ten veikei?
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
Alisa pavartė akis ir dar kartą įsmeigė į seserį tą žiežulišką žvilgsnį, kurį švilpė pati nė nežinojo, kad gali padaryti.
- Geriau į save pasižiūrėk, mieloji, - kreipėsi į seserį Faun, - na, o ką veikiau jau ne tavo reikalas. Tą patį ką ir tu psichiatrinėje, gydžiausi - šyptelėjo, - nuo tavęs.
Nusisukusi nužingsniavo atgal į svetainę. Gal jau per toli nuėjau? -  pamanė ir nusprendė kurį laiką toliau išlikti neutrali. Tik pagriebė savo lagaminą ir užbėgo į antrą namo aukštą. Keista, bet septyniolikmetė vis dar prisiminė kuris kambarys buvo jos prieš tokį ilgą laiką. Nuspaudusi durų rankeną pateko į jį. Jis jau buvo švariai išvalytas, tačiau jame stovėjo tik ta pati nedidukė lova kurioje kažkada gulėjo šešiametė.

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Psichiatrinė. Žodis, Šarlotei reiškiąs tiek daug skausmo, liūdesio, bet kartu ir primenantis tas nors ir trumpas, bet mielas akimirkas su juo.Brangioji merginos sesutė nusprendė jai įgelti būtent šiuo žodžiu, ir ką gi - jai kuo puikiausiai pavyko. Varnanagė, šiaip jau visada būdavusi ramaus būdo, dabar viduje tiesiog užsidegė, tačiau kartu su tuo atėjo ir liūdesys, tad pyktis, pulsuojantis jos venomis, į išorę neišsiveržė. Ji tik nuleido galvą ir akimis nulydėjo sesę, einančią link svetainės.
Atrodė, Alisos elgesys turėjo atgrasyti Šarlotę nuo atsiprašymo, ir gal ji iš tiesų būtų mielu noru trenkusi namų durimis bei išvykusi atgal į patį Londono centrą, tačiau kažkas, - gal skausmas, nes ir taip daug žmonių buvo praradusi, įskaitant ir save pačią, - o gal nekantrumas kam nors pasipasakoti, ką iš tiesų veikė toje ligoninėje, ją stumtelėjo link atsiprašymo kalbos dėliojimo savo mintyse.
Ką tokius atveju geriausia sakyti? ,,Atsiprašau, tai aš melavau, tai aš turėjau romaną ar kaip tai nori pavadinti, o tave apkaltinau šiaip sau.'' Ugh, niekas taip nepasakytų. Tiesą sakant, sunku sugalvoti, kaip atsiprašyti buvo ir todėl, kad Šarlotė pati nebuvo tikra, ar iš vis yra už ką atsiprašyti. Taip, ligoninėje bendravo su vienu žmogumi, tačiau tarp jų nieko, - kaip ir, - nebuvo. Tad ar tikrai serafinas, prieš prasidedant vasaros atostogoms, sakydamas, kad kažkuri iš jų yra įsimylėjusi, omeny turėjo būtent ją? Gal ir jos sesuo nėra tokia šventa, kokia atrodo, ir kažką slepia už to meilaus švilpiško veidelio?
Kad ir kaip visi tokie klausimai merginai nedavė ramybės, ji puikiai žinojo, kad normalaus pokalbio su sese pradėti negalės tol, kol neatsiprašys, todėl mintyse dar kartelį peržiūrėjo, ką sakys, susikaupė ir, pasiėmusi termosą, nuėjo link ten, kur manė rasianti seserį.
Taip, Šarlotė neklydo. Sesuo buvo savo kambaryje. Ak, ta nostalgija ir sentimenai... - pagalvojo ir šyptelėjo, nes pati vos prieš kelias valandas lakstė po namą kaip mažas vaikas ir tyrinėjo kiekvieną jo kampelį, slepiantį tiek prisiminimų. Atsirėmusi į praviro kambario durų staktą, gurkštelėjo jau spėjusios pravėsti, bet vis dar labai skanios žalios arbatos, atsikrenkštė ir tarė:
- Klausyk, manau, turime apie tai pasikalbėti. Negalima tiesiog ignoruoti tokių dalykų, taip? - nagi, eik prie esmės. Vis dar stoviniuodama tarpduryje, kalbėjo toliau, - Atsiprašau. Tikrai, nuoširdžiai atsiprašau, nes tai buvau aš. Mane tas serafinas turėjo omeny, nors ir nemanau, kad pagrįstai, bet vis dėlto, kai kas buvo, ko tau nepasakojau. Atsiprašau, tikrai. Nederėjo altės suversti ant tavęs. Tiesiog tada elgiausi... neapgalvotai. Niekaip negalėjau suprasti, kaip tas padaras sužinojo paslaptį, kurią taip nuo visų slėpiau, todėl supanikavau. Ak, tikrai, atsiprašau, nebuvo jokio pagrindo manyti, kad tai tu... - ar bent jau taip tikiuosi. Dar kiek pagalvojusi, pridūrė, - ar nori, kad visą tiesą papasakočiau dabar?
Netikėtai arbata apkarto. Pasakiau.
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
Kūčios. Už lango iš lėto krito snaigės uždengdamos giraitę aplink, takelius ir įvairias skulptūras sniego sluoksniu. Jau buvo tamsu, bet dvaras iš išorės buvo papuoštas daugybę įvairiaspalvių lempučių. Juk taip buvo miela žiūrėti į mirguliuojančias spalvas Kalėdų laikotarpiu. Ant durų buvo pakabintas kalėdinis vainikas, papuoštas raudonais paukšteliais ir spygliuočių šakelėmis. Paspaudus durų skambutį nuskamba nuostabi kalėdinė melodija iš kažkokios tai populiarios žiobarų dainos. Bet svarbiausia ne daina - svarbiausia tai kas buvo viduje.
Šią dieną čia turėjo vykti balius. Alisa geranoriškai pasisiūlė Švilpynės vadovei Gabriellai Eier, jos pažįstamai dar iš mokyklos laikų išgirdusi apie Švilpynės balių jį daryti jos namuose - dvare. Juk Švilpynė mokyklos laikais buvo jos koledžas, pats mylimiausias ir mėgstamiausias. Jos sesuo taip pat neprieštaravo baliui. Gaila, bet Charlotte negalėjo dalyvauti baliuje. Ji padėjo jai susiruošti ir prieš valandėlę laiko išlėkė švęsti su savo draugais.
Alisa iš virtuvės nunešė padėklą sumuštinukų į svetainę ir padėjo ant vieno iš staliukų. Kiekvienas kambarys, koridorius buvo išpuoštas kalėdine atributika: girliandos, žvakės, degančios vis kita ugnies spalva, būta po mažą eglutę ar kitokią puošmeną; o įspūdingiausiai atrodė svetainė: didelė eglė, pastatyta šalia židinio dešinėje svetainės pusėje buvo išpuošta įvairiaspalviais žaisliukais: barsukais, angelais, geltonais bumbulais, auksiniais šmaukštais, knysliais ir netikrais galeonais, šviesių spalvų girliandomis. Prieš ją buvo palikta aikštelė šokiams, apšviesta geltonomis ir juodomis lempomis.
Kairėje salės pusėje, priešais laiptus stovėjo šeši nedideli staliukai aptiesti geltonai juodomis staltiesėmis su asotėliu kompoto ant kiekvieno staliuko ir pora lėkščių užkandžių. Dar daugiau maisto ir gėrimų buvo galima rasti ant užkandžių stalo, pristumto prie sienos. Ten buvo šaltų ir šiltų mėsos, žuvies patiekalų, salotų, mišrainių ir įvairių sumuštinukų. Taip pat buvo ir įvairių saldumynų, pyragų, tortų ir limonadų smaližiams svečiams.
Alisa apsidairė po salę ir nubėgo į virtuvę atnešti dar vieno asotėlio vandens su citrina. Jis jau stovėjo ant stalo kai mergina išgirdo pirmąjį skambutį į duris. Jaunoji dvaro šeimininkė pasidabinusi mėlyna suknele iki žemės, sidabriniais aukštakulniais ir sidabriniu pakabuku su snaige nulėkė prie durų. 

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
-Jezus tu Marija... - išlemeno Elzė, kai pamatė save veidrodyje su suknele. Nesvarbu, kad ta suknelė tai paprasta, ilga iki pat pėdų kauliukų, be jokių ten iškirpčių (kaip tik net turi liaudiškai sakant kalnierių, kaip pas marškinius), ilgom rankovėm, su sagutėm per visą priekį ir dirželiu per liemenį. Nieko įspudingo ar gražaus, bet paprasta ir gana elegantiška. Savo ''sušiaudintus'' plaukus ji surišo į aukštą paprastą kuodą be jokių ten ''mandravojimų'', žinodama, kad trumpesni plaukai vistiek greitai išlys. Deja, deja, bet net tokia ilga suknelė nepaskatino užsidėti ką nors padoresnio, pavyzdžiui aukštakulnius, o ne gotiškus kerzus. Dar išsitraukė kelias auksines grandinėles su per daug giliom reikšmėm kurių niekada nenusiema ir buva gatava. Ar pamiršau paminėti, kad suknelė buvo juoda? Žodžiu dar paaimanavusi kaip iššaukiančiai ji atrodo kelionmilčių pagalba ji nukeliavo kažkur arti kažkokios buvusios mokinės dvaro (nelabai mandagu atkeliauti į pačią svetainę, o gal ten išviso nėra židinio, arba jis apkerėtas) pėsčiomis nukeliavusi iki pat durų ten stabtelėjo. Gal nereikia čia eiti? Gal čia tik apsikvailinsiu eilinį kartą? Bet kažkokia nematoma jėga ją privertė paspausti skambutį. Dvaro praštmanumas nekėlė nuostabos visai, juk pati gyvena ne ką skurdžiau. Duris atvėrė kažkokia moteris. Kadangi švilpė nepažinojo nieko iš savo koledžo, tai neatpažino, ar čia vadovė, ar čia ta paslaptingoji moteris Faun.
-Labas vakaras, - kuo nuoširdžiau pasisveikino ir keistai nusišypsojusi įėjo į vidų. Viskas čia buvo pernelyg šventiška. Tikiuosi sausainių nereikės gaminti... o ne. Dovaną gal kokią reikėjo atnešt. Ne tik tam kažkam nelaimingajam ką aš išsitrauksiu. Norėdama palaikyti pokalbį ji paklausė gana kvailo klausimo:
-Ar galima atsigerti?...
carried away by a moonlight shadow


*

Anmeya

Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
  - Per gili iškirptė.
  - Ne, viskas gerai.
  - Ne, ji per gili.

  Ginčijosi pati su savim Roana, žvelgdama į veidrodį. Iš blondinukės nudažytų lūpų pasigirdo atodūsis, kito pasirinkimo šioji neturėjo, teks vykti į balių taip. Greit užsimetusi ant suknelės paltuką, susidėjo į delninuką pakelį cigarečių, žiebtuvėlį ir lūpų blizgį. Nusileidusi į pirmą aukštą ir apsiavė Clau aukštakulnius(sekasi, kai išmeros panašios) ir patikrino ar su makiažu viskas gerai, nors ir tebuvo pasidažiusi blakstienas ir lūpas. Kiek pašiaušusi savo beveik tiesius plaukus nuėjo prie kelionmilčių židinio.
  - Gaja, keliaujam. - Šūktelėjo jaunėlei ir įžengė į židinį su sauja kelionmilčių. - Faunų dvaras. - Išsyk atkeliavo į baliaus vietą. Žinojo, kad jaunesnioji Amneta tikrai nesuklis keliaudama, mat gal 10 kartų pakartojo vietos pavadinimą ir jaudintis tikrai nėra ko.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
Londono laikrodžiui išmušus pusę šešių visai kitame Londono kampe, labiau į pakraštį, pasigirdo pokštelėjimas. Jaunas vyras, paskutinė vyriškos lyties  atžala, nuo kurio sprendimo priklausys Lorijanų šeimos likimas, apsižvalgė aplinkui. Jis čionai atkeliavo ne vienas, todėl jam nerimą kėlė kažkur netoliese besivaikščiojantys žiobarai. Jaunasis vyras nenorėjo, kad žiobarai pamatytų iš lyg niekur nieko atsirandančius žmones, o tuo labiau – grupelę. Laisvąją ranka (kita ranka buvo paėmęs Wrenos mažą delniuką) palietęs tamsaus palto kišenę, pajuto savo kukmedžio su fenikso plunksna lazdelę (senoji ąžuolinė su fenikso plunksna išėjo į pensiją) ir lengviau atsikvėpė.
-Eime, - įsitikinęs, kad vis dėlto žiobarų nė kvapo, Igoris savuosius paragino eiti, - Dar paskui pavėluosim, - šyptelėjo nenoromis. Buvęs Švilpynės vadovas nenorėjo per šį vakarą susigadinti gan kiek nepriekaištingos reputacijos, kita vertus, vėlavimas – ne jo būdo bruožas.
Snaigės palengva sukdamosi ore krito iš dangaus, nuklodamos apylinkę storu sniego sluoksniu. Igoris šyptelėjo – šis vakaras buvo gražus, kaip tik tinkamas švęsti Kūčias ar kaip nors kitaip baliavoti.
Girgžtelėjo durys, pasigirdo pasisveikinimai – Igoris prie buvusios bendrakoledžės dvaro išvydo pirmąją švilpukę, kokią švilpukę, o visą keturiolikmetę švilpę – Elzę. Deja, pastaroji buvo greitesnė ir pradingo viduje, nė nespėjus Igoriui prisiartinti prie durų.
-Labas, Alisa,- dvidešimt dviejų metų hileris praktikantas su šypsena pasisveikino su viena iš dvaro šeimininkių. Jo veide pasirodė sumišimas ar nesusipatoginimas. Ir kodėl Švilpynė turi daugiausia vilioklių antgamtikių? Antra vertus, Alisa su aukštakulniais buvo bemaž jo ūgio. Paprastai be jų Faun būdavo šešias centimetrais mažesnė už jį, kita vertus sidabro blizgesys ant Alisos pakabuko tikrai nevertė saugiai ir patogiai jaustis. Vien dėl to pakabuko, Igoris pasijuto dėl kažko prasikaltęs – Alisa gi žino, kas jis toks. Ne gi ji šiaip sau pasiimtų šį pakabuką, puikiai žinodama svečių sąrašus?
 Ne, tiesiog atsitiktinumas ir tiek.

Taip bemąstydamas,  pagaliau paleidęs Wrenos delną, pasikabinęs paltą ir palaukęs kol kiti bendrakeleiviai susirinks į vidų,  įžengė į svetainę. Kvapai, spalvos, nuotaika – viskas priminė tuos laikus, kaip pats buvo tasai švilpis, besėdintis tame apvaliajame, nuotaikingame bendrajame kambaryje.
-Labas, Elze, Roana,- linktelėjo kostiumuotasis švilpėms. Juodas švarkas, nei pilkšvos, nei rudos kelnės, balti marškininiai, tamsus kaklaraištis – tik nesakykit, kad niekados nematėte Igoriuko apsirengusio taip šventiškai ir oficialiai solidžiai.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
Vėl tas pats pokštelėjimas rudaplaukę garbanę jau pradėjo erzinti. Kitaip nei Igoris, Kajus ar Wrena, ji čionai atsidangina antrą kartą per šiandieną, tačiau skirtingai nei prieš pietus, ji prie dvaro atsiranda be dėžių su keksiukais iš Cukrinio kiškučio. Paleidusi Kajus ranką – pastarasis, kaip ir Wrena, nemokėjo keliauti oru, tad jiems teko įsikibti ar į jos, ar į Igorio parankes- nusipurtė nuo plaukų snaiges, kurios jau sugebėjo atsirasti ant jos garbanų.
Žingsniai, sniego girgždesys ir netrukus, Mela šypsodamasi stoviniavo prie pakabų, prieš tai pasisveikinus su Alisa. Devyniolikmetė vikriai pasikabinusi tamsiai geltoną paltą, atsisuko į vieneriais metais vyresnę merginą. Nutylėkime faktą tą, kad Melijandra turėtų būti šiek tiek vyresnė, mat niekam nepatinka prisiminti skaudžius įvykius.
-Tau ši suknelė labai tinka,- pagyrė velos  mėlynąjį rūbą antgamtikė . Ji taip pasakiusi šyptelėjo ir nusekė brolį į svetainę. Pastarojoje jau buvo ir Elzė, ir Roana. Buvusi švilpė linksmai pasisveikinusi su Amneta, prisiartino prie Elzės.
-Sveika,- šyptelėjo. Gotiški Elzės kerzai, jos pačios tamsumas vertė jas abidvi gan kiek keistomis. Nelyginant pati Mela atrodė kaip juoda gulbė: rudai pilkos akys, rudi garbanoti plaukai, šiek tiek tamsesnė, įdegusi oda, nei brolio (turėtų būti atvirkščiai – žvelgiant į praeitį Igoris dažniau būdavo prie jūros nei ji), tamsiai mėlyna, ilga suknelė, slepianti tamsius batelius.
-Kaip laikaisi? – pasmalsavo Lorijan Smitherson‘os, mat šią matydavo klasėse ar kambariuose, bet nebuvo nė karto daugiau užkalbinusios, nei „labas“.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
Jis visa širdimi  neapkentė Melos vien už tai, kad ji liepė jam apsirengti kostiumu.
-Aš nemėgtu švarkų! – tą kartą pyko ant globėjo sesers.
Tačiau, deja, žodžių karas buvo laimėtas Melos naudai ir Kajui be galo niurzgiančiam, koks šis pasaulis neteisingas, teko apsirengti tuo „kvailu ir nesąmoningu“ kostiumu. Todėl nedetalizuokime, kaip per tą balių atrodė nelaimėlis Wintersas. Žinokime tik tai, kad švarkas buvo tamsiai pilkos spalvos, o pats vaikinukas atrodė gan apdoriai ir gražiai.
Keturiolikmetis norom nenorom, nepamiršdamas to ginčo, pasisveikino su Alisa. Apie ją girdėjo tik kalbant kvidičo tema, tačiau nieko iš pokalbių neprisiminė – ir gerai, kad neprisiminė, mat užvertų nelaimėlę merginą klausimais apie kvidičą, kai pastaroji jau nebegyvena sportu, o Magijos Ministerijos darbais. Tad neilgai trukus dvivardis berniukas jau buvo dingęs nuo durų ir nusitempęs Wreną prie Roanos.
-Labas, Ro! – džiaugsmingai sušuko keturiolikinis, prisiartinęs prie kolegės prefektės,- Gal jau žinai ko gausi dovanų per kalėdas? – paklausė švilpis, nužvelgdamas Melą su Elze. Vaikinukas vėl atsisuko į drauges.
-Gal jau skaičiuojate šansus laimėti bent vieną ordino laipsnį?- pasmalsavo tamsiaakis prefektas,- O gal radote, kokios nors papildomos informacijos, kaip tapti animagais?-pritildytu balsu paklausė berniūkštis, kuris jau ilgą laiką nesustoja galvoti, kokia jo galėtų būti kaip animago gyvūniška forma.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
 Apie burtininkų TIKRŲ Kūčių ir TIKRŲ Kalėdų šventimą Wrena bemaž nieko nenutuokė, kadangi anksčiau nors ir likdavo Hogvartse, tačiau be išskirtinių pietų nelabai kas buvo. O dabar... Švilpiukė stipriai įsikibo į Igorio - globėjo ranką, kad ir kaip stengėsi nebijoti, tačiau keliavimas oru ar nešykle jai visuomet atrodė kažkoks keistas ir nesuprantamas, o tuo pačiu - ir pavojingas. Tik žingsniuojant link dvaro apsingtu takeliu pasijuto kiek saugiau. Dvaras buvo ištiesų didelis, ketvirtakursė turėjo kilstelėti galvą, kad pamatytų stogą.
 Dar prieš duris juos pasitiko kalėdinis vainikas, padabintas gražiais paukšteliais. Nors nosytė buvo kiek sušalusi, o spygliuočių šakelės taip pat, tačiau mergaitė įsivaizdavo tą kalėdinio vainiko kvapą, kuris dvelkė Kalėdomis.
 Viduje buvo šilta. Nusivilkusi paltuką bei į rankoves susikišo kepurę bei tikros švilpės šaliką - juostuotą, geltonos ir juodos spalvų. Apsidairiusi pamatė, jog greičiausiai su apranga gerokai prašovė. Buvo mačiusi tik Melijandros suknelę, tačiau tikrai nesitikėjo, kad į Švilpynės madas sugrįžo tamsios suknelės iki žemės. Tačiau daugiau nieko pamąstyti nespėjo - vos tik pasisveikino, Kajus ją nusitempė prie Roanos. Ši bent jau nebuvo su ilgiausia suknele, tad gal ir Wrenos rausvas sijonukas neatrodė taip tragiškai. Už akių užkliuvo aukštakulniai bateliai, kurie Amnetą vertė gerokai aukštesne, kas kiek sutrigdė ketvirtakursę.
 -Labas, Roana. Kas naujo Amnetų fronte?- pasiteiravo apie jos seseris. Vyriausiosios turbūt buvo su motina. Kiek slogu pasidarė pagalvojus, kad jų lauks tokios liūdnos šventės.
 -Jūs tikrai gausite po vieną,- tarė prefektams, atsakydama į Kajaus klausimą. Labai jau keista būtų, jei nelaimėtų. Ir kvidiče žaidė, ir prefektais buvo - ko gi daugiau trūksta?- Deja, bet ne. Tik ilgutėlį registruotų animagų sąrašą, iš kurių beveik visi mirę,- tačiau klausimas ją privertė ir nusišypsoti. Jei kas ir turėjo galimybę tapti animagu, tai tik Kajus. Ir gal Roana. Jiems netrūko nei magijos, nei talento, nei atkaklumo. Jei tik būtų pasisekę, Wintersas jau seniai būtų buvęs animagu.- O kokiu gyvūnu norėtumėt pavirsti?
 Pašnekėjus įkvėpė Kalėdinės nuotaikos kvapo. Keista, bet jį anskčiau įsivaizdavo esantį kitokį, nei pajuto Faunų dvare. Tačiau vis dėl to - dar tik išvakarės. Turbūt tikroji dvasia atsiskleis kiek vėliau, juk buvo tik apie pusę šešių - net neprasidėjęs tikrasis vakaras.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Ats: Faun šeimos dvaras Londono pakraštyje
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
Geriau galėtų ir nesnigti... sniego nemėgstanti Nikita nebuvo pats laimingiausias žmogus čia. Kol kas, žinoma. Didelės, riebios snaigės krentančios į raudonus, lyg kraujas ant sniego plaukus, kurie buvo supinti į dvi kasytes, baltarusei nepatiko. Nors ji kilusi iš ten, kur sninga, daug mieliau buvo kaisti saulytės šilumoje, negu kentėti sniegą. Ji, visa burbėdama ir brendanti per pusnis net nepažiūrėjo į laiką. Buvo likusios kelios minutės iki numatytos pradžios, o ji dar tik kapanojosi per sniegą visiškai kitoje dvaro pusėje negu įėjimas. Na tiesa ta, kad Nikita buvo punktualiausia iš visų čia esančių. Ji atėja pačiu laiku. Nei per anksti, nei per vėlai. Minutė į munutę.
-Sveiky vysi, - su savo akcentu garsiai pasisveikino baltarusė. Švilpukei nebuvo jokio skirtumo, bet ji čia buvo labai ne į temą. Kai dauguma su ilgom tamsiom suknelėm arba trumpom šviesiom, tai ji buvo nei taip, nei taip apsirengusi. Balti raukyti marškiniai, su plačiom rankovėm, bet pasibaigiantys kaip klasikiniai - su sagute ir nuo kaklo vertikaliai išsiuvinėti raudonu siūlu visokiais Baltarusijos liaudies raštais. Baltos storos pėdkelnės ir juodi bateliai su dirželiu. Dirbtinių gelių lankelis ir daug, daug karolių suvertų iš medinių, dažytų visokiais raudonos atspalviais. Šiek tiek žemiau negu keliai ilgio raudonas sijonas ir juosta su visokias raštais Nikitą vertė ne atėjusią švęsti Šventų Kūčių, o kaip tautinių šokių šokėją. Bet žinoma jai tai ne motais ir tegu kiti taikosi. Kokie gi jie švilpiai, jei ne tolerantiški? Atmosfera buvo šventiška. Draugiškas juokas, skanėstų stalai, kalėdinės puošmenos ir šurmulys. Visi kalbėjo ar stovėjo, kitaip sakant draugavo grupelėmis. Iš šono pažiūrėjus, Nikita čia atrodė tokia vargšė. Negana to, kad ji čia nepritampa, dar ir stovėjo vienut vienutėlė. Tačiau raudonplaukei buvo ne tas galvoje. Ji negailėjo savęs ir tik ieškojo prie ko čia prisišlieti. Akys užkliuvo už grupelės, kur buvo du Švilpynės prefektai ir Wrena, matyta tik pamokose. Ji sparčiai nužingsniavo iki jų ir ne nepagalvojusi, kad yra labai įkyri ir taip, nusišypsojo ir paklausė:
-Labūtis bičiuliai! Apie ką kalbatie?
for the ones who dream of stranger worlds